Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-7-330/2007

Procesinio sprendimo kategorija 44.2.4.1

„S“

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Virgilijaus Grabinsko, Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas), Zigmo Levickio, Algio Norkūno, Antano Simniškio ir Juozo Šerkšno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios akcinės bendrovės „Lietuvos kuras“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 21 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios akcinės bendrovės „Lietuvos kuras“ ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, tretiesiems asmenims Ūkio ministerijai, Finansų ministerijai dėl žalos atlyginimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas bankrutuojanti akcinė bendrovė (toliau – BAB),,Lietuvos kuras“ 2004 m. vasario 26 d. patikslintu ieškinio pareiškimu prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 28 040 948 Lt žalai atlyginti, taip pat 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad 1992-1995 metų laikotarpiu, vykdydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir įmonės steigėjos Energetikos ministerijos pavedimus, savo saugyklose saugojo valstybės kuro rezervui priskirtą kurą. Vyriausybės 1991 m. liepos 12 d. nutarime Nr. 275 buvo numatyta, kad valstybės kuro rezervo saugojimo lėšos bus padengiamos iš valstybės biudžeto per valstybinio rezervo tvarkytojus. Vienu iš jų paskirta Energetikos ministerija. Finansų ministerijai šiuo nutarimu pavesta nustatyti lėšas kuro rezervo saugojimo išlaidoms padengti. Energetikos ministerijos 1992 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 79 buvo nustatyta kaina juridiniams ir fiziniams asmenims už naudojimąsi saugyklomis ir sandėliais – iki 0,62 Lt už toną per parą. Remdamasi šiuo įsakymu VĮ,,Lietuvos kuras“ (1995 m. liepos mėnesį reorganizuota į AB,,Lietuvos kuras“) nustatė naftos produktų saugojimo įkainius 1992-1995 metams. Pagal patvirtintus kuro saugojimo įkainius ieškovas negavo pakankamai lėšų valstybinio kuro rezervo saugojimo sąnaudoms kompensuoti, todėl patyrė 28 040 948 Lt žalą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2004 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: ieškovo BAB „Lietuvos kuras“ naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės priteisė 28 040 948 Lt žalai atlyginti ir 32 284,80 Lt advokato atstovavimo išlaidų; kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad, vykdydama Vyriausybės 1991 m. liepos 12 d. nutarimą Nr. 275, Energetikos ministerija 1991 m. rugpjūčio 6 d. įsakymo Nr. 46 1.1 papunkčiu įpareigojo VĮ,,Lietuvos kuras“ organizuoti valstybinio kuro rezervo kaupimo, atnaujinimo ir saugojimo darbus ir paskyrė ją valstybinio kuro rezervo atsakinguoju saugotoju (įsakymo 3 punktas). 1992-1995 metų laikotarpiu ieškovas saugojo valstybinio kuro rezerve esančius degalus ir kitą kurą, todėl atsakovo įgaliotoms institucijoms atsirado pareiga atlyginti ieškovo patirtas kuro saugojimo išlaidas (Vyriausybės 1991 m. liepos 12 d. nutarimas Nr. 275, 1994 m. gruodžio 23 d. nutarimas Nr. 1316-14). Kuro rezervo atsakinguoju tvarkytoju buvo paskirta Energetikos ministerija, kuriai teko pareiga atsiskaityti su ieškovu, Finansų ministerijai - numatyti lėšas, būtinas valstybiniam kuro rezervui saugoti.

Byloje esančiame ekonominės ekspertizės akte nurodyta, kad ieškovas 1992-1995 metų laikotarpiu saugojo 220 527,058 tonos įvairių naftos produktų. Teismas sprendė, kad lėšos, reikalingos valstybinio kuro rezervo saugojimo 1992-1995 metais sąnaudoms padengti, valstybės biudžete nebuvo nustatytos dėl atsakovo įgaliotų institucijų neveikimo, konstatavo, kad ieškovo prašoma priteisti suma už suteiktas saugojimo paslaugas yra pagrįsta.

Teismas atmetė ieškovo prašymą priteisti 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nes sprendė, kad 1992-1995 metais galiojusiose materialinės teisės normose nesuteikta teisės ieškovui reikalauti prašomo dydžio palūkanų už piniginės prievolės vykdymo termino praleidimą.

Spręsdamas dėl ieškinio senaties, teismas konstatavo, kad šio termino ieškovas nepraleido, nes atsakovas 1992-1995 metų laikotarpiu iš dalies finansavo valstybinio kuro rezervo saugojimo sąnaudas, sumokėdamas 4 107 000 Lt, vėliau atsakovo įgaliotų institucijų atstovai ėmėsi veiksmų, kuriais buvo siekiama gauti papildomą finansavimą skolai ieškovui sumažinti. Ieškovas apie savo teisių pažeidimą galutinai sužinojo tik 2001 m. rugpjūčio 28 d., kai jam buvo įteiktas Finansų ministerijos raštas su kategoriška nuostata nebeatlyginti ieškovui valstybinio kuro rezervui saugoti panaudotų lėšų, ši data, teismo sprendimu, laikytina ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžia.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gruodžio 27 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 21 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo Lietuvos valstybės ieškovui bankrutuojančiai akcinei bendrovei,,Lietuvos kuras“ priteista 28 040 948 Lt skola ir 32 284,80 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, panaikino ir šią ieškinio dalį atmetė; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Vadovaudamasis Valstybės kontrolės departamento 1995 m. vasario 27 d. sprendimu teismas nustatė, kad VĮ,,Lietuvos kuras“ iš biudžeto gautas lėšas, kurias Finansų ministerija pervesdavo į biudžetinę sąskaitą valstybiniam degalų rezervui kaupti, pervesdavo į įmonės atsiskaitomąją sąskaitą ir naudodavo kaip nuosavas lėšas ūkinėje veikloje; kad įmonė saugojo daug mažiau kuro nei turėjo saugoti: 1994 m. rugsėjo mėn. kūryklinio kuro buvo saugoma 88,2 tūkst. tonos mažiau, automobilinio benzino 95,4 tūkst. tonos mažiau, dyzelinių degalų 56,18 tūkst. tonos mažiau, krosninio kuro 1,2 tūkst. tonos mažiau, alyvų 0,108 tūkst. tonos mažiau, akmens anglies iš viso nebuvo saugoma, nors buvo nupirkta iš valstybės biudžeto lėšų 118,9 tūkst. tonos. Be to, VĮ,,Lietuvos kuras“ savavališkai, be Vyriausybės leidimo, naudojo valstybiniame rezerve sukauptą kūryklinį mazutą. VĮ,,Lietuvos kuras“ 1993 metais VĮ,,Lietuvos energetikos sistema“ pardavė 64871,1 tonos iš valstybės biudžeto lėšų pirkto valstybinio rezervo kūryklinio mazuto už 3 243 585 JAV dolerius (12 974 340 Lt). Gautas lėšas VĮ,,Lietuvos kuras“ pervedė firmai,,Lie Panava“ (bankas Ženevoje), firmai,,Intervalas Ins“ (bankas Olandijoje) ir į VĮ,,Lietuvos kuras“ sąskaitą Vokietijoje. Lietuvos Respublika išimtiniu atveju 1992 m. leido Energetikos ministerijai panaudoti valstybiniame degalų rezerve sukauptus išteklius, atkuriant sunaudotus kiekius per nustatytus terminus. Tačiau Valstybės kontrolės departamentas 1995 m. vasario 27 d. sprendimu nustatė, kad VĮ,,Lietuvos kuras“ neatnaujino panaudotų iš valstybinio rezervo naftos produktų kiekių valstybiniame rezerve. Valstybės kontrolė 1997 m. kovo 7 d. ataskaitoje Nr. 160-11,,Dėl AB,,Lietuvos kuras“ faktinių nuostolių priskyrimo valstybės skolai pagal bendrovės teikiamus duomenis pagrįstumo įvertinimo tikrinimo rezultatų“ ir šios ataskaitos 1997 m. kovo 7 d. papildyme nustatė, kad AB,,Lietuvos kuras“ 1992-1993 metais iš valstybės rezervo pardavė ir neatnaujino iš viso 359 760 tonų naftos produktų ir kuro, kuriuos nupirko iš valstybės biudžeto lėšų už 284 726,4 tūkst. Lt. Patikslinus dyzelinių degalų ir benzino A-76 trūkumui pardavimo kainas, pirkimo-pardavimo kainų skirtumas, papildęs AB,,Lietuvos kuras“ apyvartines lėšas, buvo 89 325,2 tūkst. Lt.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, sprendė, kad ieškovas, vykdydamas jam valstybės nustatytą prievolę kaupti, atnaujinti ir saugoti kuro ir naftos produktų valstybinį rezervą, šią prievolę vykdė netinkamai.

Už netinkamą sutartinės prievolės vykdymą atsiranda civilinė atsakomybė. Už valstybinio kuro ir naftos produktų rezervo kaupimą, atnaujinimą ir saugojimą Vyriausybės patvirtintu 1991 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 275, ieškovui kaip saugotojui, buvo numatytas turėtų išlaidų kompensavimas. Jau buvo pažymėta, kad valstybė ieškovui atlygino 4 107 000 Lt patirtų išlaidų. Dėl pirmiau išdėstytų motyvų apie tai, kad ieškovas netinkamai kaupė ir saugojo valstybinį kuro ir naftos produktų valstybinį rezervą, apeliacinės instancijos teismas sumažino Lietuvos valstybės atsakomybę ieškovui kompensuoti visas jo išlaidas, turėtas kaupiant ir saugant valstybinį kuro ir naftos produktų rezervą (1964 m. CK 233 straipsnio 2 dalis), ir sprendė, kad 4 107 000 Lt, kuriuos valstybė kompensavo, yra pakankamas išlaidų atlyginimas už netinkamai įvykdytą prievolę.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad Lietuvos valstybė AB,,Lietuvos kurą“ privatizuojant viešo konkurso būdu 1999 m. spalio 29 d. užsienio įmonei Kopcke International Holdings B.V. pardavė 20 014 483 paprastąsias vardines AB,,Lietuvos kuras“ akcijas, t. y. 67,76 proc. bendrovės įstatinio kapitalo. Iš akcijų pirkimo-pardavimo sutarties turinio matyti, kad Lietuvos valstybė neprisiėmė jokių ankstesniais civiliniais prievoliniais santykiais grindžiamų įsipareigojimų. Iš derybų, vykusių iki sutarties pasirašymo, turinio matyti, kad pirkėjas atsisakė valstybės skolos bendrovei pripažinimo. Pirkėjas, pasiūlęs pirkti akcijų už 11 mln. Lt, atsižvelgęs į viešo konkurso komisijos 1999 m. liepos 27 d. protokole išdėstytą nuomonę, pakeitė dvi konkursinio pasiūlymo dalis, kurios buvo komisijai nepriimtinos. Pirkėjas prisiėmė atsakomybę dėl bendrovės ekologinės būklės sutvarkymo bei atsisakė valstybės skolos ir dėl šių sąlygų pakeitimo pateikė pagerintą pasiūlymą nupirkti akcijas už 1 litą. Dėl tų priežasčių, kad pirkėjas atsisakė valstybės skolos ir prisiėmė atsakomybę už ekologinę būklę, 1999 m. rugpjūčio 9 d. viešo konkurso komisija laikė, kad pirkėjas pagerino pasiūlymą ir pripažino jį laimėtoju. Taip valstybei priklausančios AB,,Lietuvos kuras“ akcijos buvo parduotos už 1 litą.

Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškinio senaties, nustatė, kad ieškovas prašo priteisti patirtas išlaidas už 1992-1995 metus. Valstybė ieškovui kompensavo dalį jo prašomų priteisti išlaidų 1992-1995 metų laikotarpiu. Tai reiškia, kad ieškovui 1996 metų sausio mėn. turėjo būti žinoma, kiek jis patyrė išlaidų saugodamas valstybės naftos ir kuro rezervą ir kiek valstybė jam dar yra skolinga. Teismo sprendimu ieškinio senaties termino eiga prasidėjo nuo 1996 m. sausio 1 d. (1964 m. CK 86 straipsnio 1 dalis). Ieškinys pareikštas 2001 m. spalio 5 d., t. y. pasibaigus bendram trejų metų ieškinio senaties terminui.

Kolegijos sprendimu, negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinio senatis buvo nutrūkusi, nes valstybė dalį išlaidų atlygino ir taip pripažino skolą. Byloje nėra duomenų, kad skolą Lietuvos valstybė būtų pripažinusi. Energetikos, Ūkio ministerijos svarstė išlaidų atlyginimo ieškovui klausimą ir netgi siūlė šias išlaidas pripažinti valstybės skola, tačiau kompetentingos valstybės institucijos (Vyriausybė, Seimas) savo veiksmais aiškiai neparodė, kad skolą pripažįsta, ir šiuo klausimu nepriėmė sprendimo. Priešingai, valstybė, privatizuodama AB,,Lietuvos kuras“, nepripažino skolos ir todėl bendrovė buvo privatizuota tik už vieną litą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, ir tai taip pat yra pagrindas ieškiniui atmesti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas bankrutuojanti akcinė bendrovė „Lietuvos kuras“ prašo: panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 27 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 21 d. sprendimo dalis, ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 21 d. sprendimo dalį, kuria iš Lietuvos valstybės bankrutuojančiai akcinei bendrovei „Lietuvos kuras“ priteista 28 040 948 Lt skola ir 32 284,80 Lt advokato atstovavimo išlaidų; panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 21 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 7 d. nutarties dalis, kuriomis atmestas ieškovo reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės ieškovo naudai 5 procentų palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškovo reikalavimą tenkinti; priteisti ieškovui iš atsakovo 2945,78 Lt teismo išlaidų; priteisti iš atsakovo 25960 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme. Kasatorius nurodo šiuos kasacinio skundo argumentus:

1. Apeliacinis teismas pažeidė vieną pagrindinių apeliacinio proceso principų, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui peržengti apelianto nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas.

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliacinio skundo motyvai, jog ieškovas, kaip profesionalus ūkio subjektas, veikė neapdairiai, nerūpestingai, galbūt sąmoningai tyčia, kad lėšos valstybės biudžete buvo nenumatytos dėl valstybinės įmonės neveikimo, kad įmonė nerengė ir neteikė valstybės kompetentingoms institucijoms jos patiriamoms išlaidoms apmokėti būtinų dokumentų, yra sietini su ieškinio senaties taikymu.

CPK 320 straipsnio nuostatose reikalaujama, kad apeliacinio skundo pagrindą apeliantas turėtų formuluoti ypač kruopščiai. Apeliacinio skundo reikalavimai turi būti suformuluoti aiškiai ir negali būti numanomi. Apeliacinio teismo nurodytas aplinkybes atsakovas apeliaciniame skunde kėlė kaip savarankiškus ieškinio atmetimo pagrindus, o ne kaip aplinkybes, pagrindžiančias jo reikalavimą taikyti ieškinio senatį. Nagrinėjant apeliacinį skundą apeliacinėje instancijoje nebuvo tiriamos su ieškinio senaties taikymu susijusios aplinkybės: ieškinio senaties termino eigos pradžia bei jos pradžia po nutraukimo, ieškinio senaties termino eigos nutraukimas ir jos atnaujinimas.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, pagal kurią laikoma, kad išėjimas už apeliacinio skundo ribų yra tada, kai teismas pakeičia ar panaikina žemesnės instancijos teismo sprendimą dėl aplinkybių ir įstatymo taikymo pažeidimų, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama ir įstatymas nesuteikia galimybės išeiti už apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 11 d. nutartis, priimta AB „Rimeda“ v. A. M. IĮ ir kt. byloje; bylos Nr. 3K-3-210/2001; skelbta Teismų praktika 15; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta M. B. v. B. G. ir kt. byloje; bylos Nr. 3K-3-450/2004).

2. Kasatorius teigia, kad jis turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog atsakovas iki pat 2001 m. rugpjūčio 28 d. pripažino savo pareigą atsiskaityti už valstybinio rezervo saugojimą, todėl ieškinio senaties termino eigos pradžia po senaties termino nutraukimo ieškovo reikalavimui dėl skolos išieškojimo turėjo būti skaičiuojama nuo 2001 m. rugpjūčio 28 d. Ieškovas su ieškiniu į teismą kreipėsi 2001 m. spalio 4 d., todėl nepraleido bendro trejų metų ieškinio senaties termino. Taikyti ieškinio senatį nebuvo pagrindo. Neteisingai išaiškinęs ir taikęs 1964 m. CK 89 straipsnio teisės normas, apeliacinis teismas neleistinai suvaržė ieškovo teisę į tinkamą teismo procesą.

Jeigu įpareigotasis asmuo pripažįsta skolą, ieškinio senaties termino eiga nutrūksta (CK 89 straipsnio 2 dalis). Kreditorius tokiu atveju turi pagrindą manyti, jog jo teisių pažeidimas gali būti pašalintas gera valia, be teismo pagalbos. CK 89 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad po nutraukimo ieškinio senaties termino eiga prasideda iš naujo. Bylą nagrinėję teismai skirtingai vertino atsakovo veiksmus dėl skolos už valstybės kuro rezervo saugojimą pripažinimo ir dėl to skirtingai taikė (apeliacinės instancijos teismas netaikė) ieškinio senaties termino nutraukimą reglamentuojančias materialinės teisės nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas gana ilgą laiką leido ieškovui suprasti, jog pripažįsta savo įsipareigojimus ieškovui ir yra pasiryžęs juos įvykdyti; jog bylos aplinkybės leidžia teigti, kad ieškinio eiga buvo nutrūkusi, nes ieškovas turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog atsakovas su juo atsiskaitys gera valia. Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškinio senaties termino po nutraukimo skaičiavimo pradžia yra 2001 m. rugpjūčio 28 d., kai ieškovas gavo Finansų ministerijos 2001 m. rugpjūčio 24 d. raštą, kuriame išdėstyta kategoriška nuostata nebeatlyginti ieškovui valstybinio kuro rezervui saugoti panaudotų lėšų.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškinio senaties termino eiga prasidėjo nuo 1996 m. sausio 1 d. (dienos, kai ieškovas turėjo sužinoti, kiek jis patyrė išlaidų 1992-1995 metais saugodamas valstybės kuro rezervą). Teismas nepagrįstai sutapatino ieškinio senaties termino eigos pradžią (CK 86 straipsnis) ir pagal CK 89 straipsnio 3 dalį nustatomą ieškinio senaties termino eigos, prasidėjusios iš naujo po nutraukimo, pradžią. Teismas konstatavo, kad 1996 m. sausio 1 d. prasidėjo ieškinio senaties termino eiga, tuo tarpu teismas, taikydamas ieškinio senatį, turėjo nustatyti, kada vėl po ieškinio senaties termino nutraukimo prasidėjo jo eiga iš naujo. Neteisingą teismo sprendimą lėmė nepagrįsta išvada, kad ieškinio senaties termino eiga nebuvo nutrūkusi.

3. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis 1964 m. CK 233 straipsnio 2 dalimi, nepagrįstai sumažino Lietuvos valstybės atsakomybę kompensuoti visas ieškovo išlaidas, turėtas kaupiant ir saugant valstybinį kuro ir naftos produktų rezervą (nuo prašomų priteisti 28 040 948 Lt iki realiai sumokėtų 4 107 000 Lt) dėl to, kad ieškovas netinkamai kaupė ir saugojo valstybinį kuro ir naftos produktų rezervą. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė 1964 m. CK 233 straipsnį, nes nėra ieškovo kaltės (tyčios ar neatsargumo) dėl to, kad atsakovas neatsiskaitė už valstybinio rezervo saugojimą. Byloje nenustatyta, kad valstybė neatsiskaitė už valstybinio rezervo saugojimą dėl ieškovo veiksmų (apeliacinis teismas konstatavo tik ieškovo kaltę dėl netinkamo valstybinio rezervo saugojimo, bet nenurodė jokių ieškovo veiksmų, dėl kurių atsakovas negalėjo vykdyti savo teisės aktų nustatytos prievolės atsiskaityti už valstybės rezervo saugojimą). Taikant 1964 m. CK 233 straipsnį turėjo būti nustatyta ieškovo kaltė (tyčia ar didelis neatsargumas) dėl atsakovo negalėjimo atsiskaityti už valstybės rezervo saugojimą. Šią aplinkybę turėjo įrodyti atsakovas. Pagal byloje surinktus įrodymus, ieškovas atliko tik valstybės rezervo atsakingojo saugotojo funkcijas, tuo tarpu valstybės rezervo apskaitą (įskaitant ir saugojimo išlaidų), finansavimą (tiek būsimų išlaidu numatymą, tiek jų padengimą) turėjo vykdyti Energetikos ministerija kartu su Finansų ministerija.

Kai prievolė netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, teismas turi teisę atitinkamai sumažinti skolininko atsakomybę. Skolininko atsakomybės dydis nustatomas, palyginus skolininko ir kreditoriaus kaltę. Tokiu atveju kaltė yra ne tiktai atsakomybės sąlyga, bet ir matas atsakomybės dydžiui nustatyti (2002 m. gruodžio 4 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje UADB „Lavisos garantas“ v. R. L. firma ir kt., bylos Nr. 3K-3-1459/2002). Teismas taikydamas CK 233 straipsnį nesvarstė klausimo, kokia dalis kaltės dėl netinkamai įvykdytos prievolės tenka kiekvienai šaliai, ir nesumažino skolininko atsakomybės, o iš viso nuo jos atleido. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis teismas atleido atsakovą nuo 28 040 948 Lt prievolės vykdymo, akivaizdu, jog teismas nepagrįstai laikė ieškovą iš esmės atsakingu už tai, kad valstybė su juo neatsiskaitė. Net jei ir būtų laikomasi, kad buvo ir ieškovo kaltės dėl atsakovo prievolės nevykdymo, toks kaltės paskirstymas aiškiai prieštarauja protingumo principui (CK 1.5 straipsnis).

Ieškovo reikalavimai pagrįsti ekspertizės aktais. Ta aplinkybė, kad valstybės kontrolė nustatė savavališką valstybinio rezervo panaudojimą, negali būti pagrindas taikyti 1964 m. CK 233 straipsnio 2 dalį. Ieškovas prašo atlyginti saugojimo išlaidas už faktiškai saugotą valstybinio rezervo kiekį. Ta aplinkybė, kad jis savavališkai panaudojo dalį valstybės rezerve saugojamų naftos produktų, nepadidino, o, priešingai, sumažino už valstybės rezervo saugojimą priteistinas sumas.

4. Teismai nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės ieškovo naudai 5 procentų palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas šį reikalavimą, laikė, kad ginčui išspręsti taikytinos 1992 -1995 metais galiojusios materialinės teisės normos, kuriose nesuteikta teisės ieškovui reikalauti iš atsakovo tokio dydžio metinių palūkanų priteisimo už netinkamą piniginės prievolės įvykdymą. Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taigi, pareiga mokėti vadinamąsias procesinėmis palūkanas įtvirtinta įstatyme.

Ieškinys šioje byloje buvo pareikštas jau galiojant 2000 m. Civiliniam kodeksui. 2000 m Civilinio kodekso normų taikymą prievoliniams teisiniams santykiams reglamentuoja Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 41 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu prievoliniai teisiniai santykiai atsirado iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, šis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras jam įsigaliojus. Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas, iki naujo Civilinio kodekso įsigaliojimo neįvykdęs teismo sprendimu nustatytos piniginės prievolės, nuo 2001 m. liepos 1 d. privalėtų mokėti naujame Civiliniame kodekse nustatytas vadinamąsias procesines palūkanas už teismo priteistą sumą. Procesinės palūkanos priskiriamos prie kompensavimo funkciją atliekančių palūkanų, jeigu skola išieškoma teismine tvarka. Jų dydis nustatytas CK 6.210 straipsnyje. Palūkanos, skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo momento iki pat visiško teismo sprendimo įvykdymo, skatina skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, ieškoti būdų atsiskaityti su kreditoriumi dar iki šiam kreipiantis į teismą ir taip išvengti prievolės šias mokėti. Tuo atveju, jei teismo procesas jau prasidėjo, skolininkas suinteresuotas nevilkinti jo, o teismui priteisus skolą, - kuo greičiau ją sumokėti kreditoriui. Ši skolininko prievolė mokėti palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo momento iki teismo sprendimo įvykdymo yra įstatyminė.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublikos valstybė prašo jį atmesti. Atsakovas teigia, kad nepagrįsti kasatoriaus argumentai ieškinio senaties termino taikymo byloje. Teisiniai santykiai tarp kasatoriaus ir atsakovo atsirado galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui, todėl ieškinio senaties terminų eigos pradžiai nustatyti galiojančio Civilinio kodekso taisyklės netaikomos. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad valstybė ieškovui kompensavo dalį jo prašomų priteisti išlaidų 1992-1995 metų laikotarpiu. Tai reiškia, kad ieškovui 1996 m. sausio mėn. turėjo būti žinoma, kiek jis patyrė išlaidų saugodamas valstybės naftos ir kuro rezervą ir kiek valstybė jam dar yra skolinga. Taigi, atsakovo teigimu, ieškinio senaties termino eiga prasidėjo nuo 1996 m. sausio 1 d. Ieškinys pareikštas 2001 m. spalio 5 d., t. y. pasibaigus trejų metų ieškinio senaties terminui.

Atsakovo teigimu, kasatorius nepagrįstai nurodo, kad ieškinio senaties terminas buvo nutrauktas atsakovui pripažinus skolą. Kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus sprendimus tik teisės taikymo aspektu ir vadovaujasi žemesnės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis (CPK 352 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad valstybė skolos nepripažino. Šiuo nustatytu faktu kasacinis teismas privalo vadovautis.

Atsakovas nurodo, kad byloje nustatyti AB „Lietuvos kuras“ pažeidimai patvirtina, kad pati bendrovė savo veiksmais, t. y. tuo, kad veiklą vykdė neūkiškai, prisidėjo prie jos patiriamų nuostolių dėl valstybės kuro rezervo saugojimo padidėjimo. Pagal CK 233 straipsnį (galiojančio CK 6.259 straipsnis) skolininko (valstybės) atsakomybė turi būti mažinama. Apeliacinės instancijos teismas tą pagrįstai ir padarė, t. y. sumažino priteisiamą nuostolių atlyginimą ir savo sprendimą pagrindė byloje esančiais dokumentais: Valstybės kontrolės departamento 1995 m. vasario 27 d. sprendimu, Valstybės kontrolės 1997 m. kovo 7 d. ataskaita Nr. 160-11. Taigi apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė nuostolių sumažinimą reglamentuojančias teisės normas.

Atsakovas teigia, kad kasatorius nepagrįstai nurodo, jog bylą nagrinėję teismai nepagrįstai atsisakė priteisti 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įvykdymo. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymo dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šių palūkanų viena iš paskirčių – kompensuoti kreditoriaus praradimus. Kadangi CK 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų palūkanų paskirtis yra nuostolių atlyginimas, vadinasi, teismas gali jų nepriteisti arba sumažinti jų priteisimą, jeigu yra kreditoriaus kaltė dėl prievolės netinkamo vykdymo ir pats kreditorius savo kaltais veiksmais prisidėjo prie nuostolių jam padidėjimo (CK 6.259 straipsnis). Kadangi yra kreditoriaus kaltė, tai, remiantis CK 6.259 straipsniu, 5 procentų palūkanos kasatoriui turėtų būti nepriteistos arba jų suma sumažinta, jeigu kasacinis teismas tenkintų skundą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Ūkio ministerija prašo jį atmesti. Trečiasis asmuo nurodo, kad ieškovas klaidingai aiškina CPK 320 straipsnyje nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas. Apeliacinis teismas, nustatydamas faktą, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, pagrįstai motyvavo savo išvadas, konstatuodamas, kad apeliacinio skundo turinys atskleidžia, jog atsakovas apeliaciniame skunde pasisako ir dėl ieškinio senaties taikymo ir palaiko savo prašymą taikyti senatį. Visi apeliaciniame skunde pateikti argumentai sietini su ieškinio senaties termino praleidimu, šalys ir kiti bylos dalyviai proceso metu šį argumentą palaikė ir motyvavo.

Trečiojo asmens teigimu, atsakovo interesas laikytinas viešuoju interesu ir turi būti teismo ginamas. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime (Žin., 2006, Nr. 102-3957) pripažino, kad CPK 320 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kitas, ne CPK IV dalies XIX ir XX skyriuose ir V dalyje numatytų kategorijų bylas, negali peržengti apeliaciniame skunde nustatytų ribų, nors to ir reikalauja viešasis interesas, ir jų neperžengus šio teismo sprendimas (nutartis) būtų neteisingas (neteisinga) ir būtų pažeistos Konstitucijoje įtvirtintosios ginamos ir saugomos vertybės, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams. Ieškovo skunde išdėstyti argumentai ignoruoja šį Konstitucinio Teismo nutarimą. Pats ieškovas turėjo būti suinteresuotas proceso metu pasisakyti, dėl kokių priežasčių buvo praleistas ieškinio senaties terminas, bei pagrįstai prašyti jį atnaujinti, todėl tai buvo ne teismo pareiga.

Ieškovas, remdamasis aplinkybe, kad buvusi Energetikos ministerija ir Ūkio ministerija savo raštuose, adresuotuose kitoms valstybės institucijoms, siūlė pripažinti valstybės skola valstybės naftos produktų saugojimo išlaidas, daro nepagrįstą išvadą, kad toks siūlymas buvo valstybės skolos pripažinimas, nutraukęs ieškinio senaties termino eigą. Toks ieškovo aiškinimas ydingas, nes ministerijos negali būti kompetentingos institucijos, pripažinti ar nepripažinti valstybės skolą. Seimas ar Vyriausybė tokių sprendimų nepriėmė, t. y. atsakovas Lietuvos valstybė neatliko veiksmų ieškinio senačiai nutraukti. Seimas 1999 m. spalio 14 d. Valstybės vidaus skolos akcinei bendrovei „Lietuvos kuras“ pripažinimo ir padengimo įstatyme pripažino, kad akcinė bendrovė „Lietuvos kuras" patyrė 18 816 tūkst. Lt nuostolių 1992-1993 metais tiekdama kurą ir naftos produktus gyventojams lengvatinėmis sąlygomis ir šią sumą pripažino valstybės vidaus skola. Tačiau tai nebuvo ieškovo reikalaujamos valstybės rezervo saugojimo išlaidoms atlyginti sumos pripažinimas. Ministerijos turėjo teisę leisti teisės aktus (įsakymus) pagal joms suteiktą kompetenciją, t. y. jos nesprendė valstybės skolos klausimų. Ieškovas netinkamai kaupė ir saugojo valstybinį kuro ir naftos produktų rezervą. Tai nustatyta ir užfiksuota Valstybės kontrolės 1995 m. vasario 27 d. sprendime, 1997 m. kovo 7 d. ataskaitoje Nr. 160-11 (su papildymu). Ieškovas Valstybės kontrolės sprendimų neginčijo nustatyta tvarka. Ieškovas neapskaitė nustatyta tvarka saugomos produkcijos, tai apsunkino Energetikos ministerijai įgyvendinti valstybės rezervo tvarkytojo funkcijas. Ieškovas privalėjo vykdyti saugomos produkcijos apskaitą, kaip nustatyta Nuostatų 38 punkte: atskirai nuo kitos tos įmonės produkcijos - specialiai tam reikalui skirtoje užbalansinėje sąskaitoje Nr. 002 „Prekinės ir materialinės vertybės, priimtos atsakingam saugojimui“. Taigi nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad valstybiniam rezervui sukauptos produkcijos apskaitą (įskaitant ir saugojimo išlaidų), finansavimą (tiek būsimų išlaidų numatymą, tiek padengimą) turėjo vykdyti Energetikos ir Finansų ministerijos.

k o n s t a t u o j a :

IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės

Vykdydama Vyriausybės 1991 m. liepos 12 d. nutarimą Nr. 275, Energetikos ministerija 1991 m. rugpjūčio 6 d. įsakymo Nr. 46 1.1 papunkčiu įpareigojo VĮ,,Lietuvos kuras“ organizuoti valstybinio kuro rezervo kaupimo, atnaujinimo ir saugojimo darbus ir paskyrė ją valstybinio kuro rezervo atsakinguoju saugotoju (įsakymo 3 punktas). 1992-1995 metų laikotarpiu ieškovas saugojo valstybinio kuro rezerve esančius degalus ir kitą kurą, todėl atsakovo įgaliotoms institucijoms atsirado pareiga atlyginti ieškovo patirtas kuro saugojimo išlaidas (Vyriausybės 1991 m. liepos 12 d. nutarimas Nr. 275, 1994 m. gruodžio 23 d. nutarimas Nr. 1316-14). Kuro rezervo atsakinguoju tvarkytoju buvo paskirta Energetikos ministerija, kuriai teko pareiga atsiskaityti su ieškovu, Finansų ministerijai - numatyti lėšas, būtinas valstybiniam kuro rezervui saugoti.

Valstybės kontrolės departamento 1995 m. vasario 27 d. sprendime nurodyta, kad VĮ,,Lietuvos kuras“ iš biudžeto gautas lėšas, kurias Finansų ministerija pervesdavo į biudžetinę sąskaitą valstybiniam degalų rezervui kaupti, pervesdavo į įmonės atsiskaitomąją sąskaitą ir naudodavo kaip nuosavas lėšas ūkinėje veikloje. VĮ,,Lietuvos kuras“ savavališkai, be Vyriausybės leidimo, naudojo valstybiniame rezerve sukauptą kūryklinį mazutą. VĮ,,Lietuvos kuras“ 1993 metais VĮ,,Lietuvos energetikos sistema“ pardavė 6 4871,1 tonos iš valstybės biudžeto lėšų pirkto valstybinio rezervo kūryklinio mazuto už 3 243 585 JAV dolerius (12 974 340 Lt). Gautas lėšas VĮ,,Lietuvos kuras“ pervedė firmai,,Lie Panava“ (bankas Ženevoje), firmai,,Intervalas Ins“ (bankas Olandijoje) ir į VĮ,,Lietuvos kuras“ sąskaitą Vokietijoje. Lietuvos Respublika išimtiniu atveju 1992 m. leido Energetikos ministerijai panaudoti valstybiniame degalų rezerve sukauptus išteklius, atnaujinant sunaudotus kiekius per nustatytus terminus. Tačiau Valstybės kontrolės departamentas 1995 m. vasario 27 d. sprendimu nustatė, kad VĮ,,Lietuvos kuras“ neatnaujino panaudotų iš valstybinio rezervo naftos produktų kiekių valstybiniame rezerve.

Valstybės kontrolė 1997 m. kovo 7 d. ataskaitoje Nr. 160-11,,Dėl AB,,Lietuvos kuras“ faktinių nuostolių priskyrimo valstybės skolai pagal bendrovės teikiamus duomenis pagrįstumo įvertinimo tikrinimo rezultatų“ ir šios ataskaitos 1997 m. kovo 7 d. papildyme nustatė, kad AB,,Lietuvos kuras“ 1992-1993 metais iš valstybės rezervo pardavė ir neatnaujino iš viso 359 760 tonų naftos produktų ir kuro, kuriuos nupirko iš valstybės biudžeto lėšų už 284 726,4 tūkst. Lt. Patikslinus dyzelinių degalų ir benzino A-76 trūkumui pardavimo kainas, pirkimo-pardavimo kainų skirtumas, papildęs AB,,Lietuvos kuras“ apyvartines lėšas, buvo 89 325,2 tūkst. Lt.

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Taigi kasacinis teismas sprendžia tik teisės, o ne fakto klausimus. Kasacinio nagrinėjimo ribas lemia kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, taip pat atsiliepimų į kasacinį skundą pagrindai. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad kasacine tvarka gali būti nagrinėjami tik tie kasaciniame skunde ir atsiliepimuose į skundą išdėstyti kasacijos pagrindai ir teisiniai argumentai, kurie pagrindžia nurodomus pagrindus, kuriuose yra formuluojamos teisės taikymo ir aiškinimo problemos, reikšmingos vienodinant teismų praktiką, susijusią su teisės taikymu ir aiškinimu (interpretavimu).

Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių spręstina, kad Energetikos ministerija, vykdydama Vyriausybės 1991 m. liepos 12 d. nutarimą Nr. 275, 1991 m. rugpjūčio 6 d. įsakymo Nr. 46 1.1 papunkčiu įpareigojo VĮ,,Lietuvos kuras“ organizuoti valstybinio kuro rezervo kaupimo, atnaujinimo ir saugojimo darbus ir paskyrė ją valstybinio kuro rezervo atsakinguoju saugotoju (įsakymo 3 punktas). Pareiga atlyginti ieškovo patirtas valstybinio kuro rezervo saugojimo išlaidas Vyriausybės 1991 m. liepos 12 d. nutarimo Nr. 275 ir 1994 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1316-14 pagrindu teko atsakovo įgaliotoms institucijoms. Ieškovas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės įrodinėjamo dydžio valstybinio kuro rezervo saugojimo išlaidas už 1992-1995 metų laikotarpį. Ieškinys paduotas 2001 m. spalio mėnesį, atsakovo atstovė Vyriausybė pirmosios instancijos teisme prašė taikyti senatį ir, be kitų pagrindų, ieškinį atmesti dėl senaties termino pasibaigimo. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas Lietuvos valstybės apeliacinį skundą, konstatavo, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, ir šiuo pagrindu ieškinį atmetė (vienas iš ieškinio atmetimo pagrindų).

Kasacinis skundas dėl ieškinio atmetimo pirmiau nurodytu pagrindu grindžiamas dviem argumentais:

1) apeliacinės instancijos teismas peržengė apeliacijos ribas;

2) apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes, kurios yra reikšmingos taikant ieškinio senaties nutraukimo pagrindus.

Pripažindama, kad kasatoriaus argumentais siekiama paneigti apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl materialinės ir proceso teisės normų taikymo bei aiškinimo, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisako dėl kiekvieno iš pirmiau nurodytų teisinių argumentų.

Remiantis CPK 320 straipsniu, apeliacinio bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia apeliaciniame skunde nurodyti teisiniai ir faktiniai argumentai kartu su skundžiamos sprendimo dalies nurodymu. Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva negali išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir analizuoti tokių argumentų, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme įtvirtintus atvejus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriau teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-522/2000 G. G. v. R. P. ir kt.).

Tačiau ši apeliaciją reglamentuojančių proceso normų aiškinimo taisyklė nereiškia, kad apeliaciniame skunde abstrakčiai suformuluoti argumentai, jei bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, teismui ėmusis procesinių priemonių siekiant, kad būtų atskleista nepakankamai konkretizuotų apeliacinio skundo argumentų esmė (CPK 8 straipsnis), nėra nagrinėjimo apeliacijoje dalykas. Konkretizuoti faktiniai ir teisiniai apeliacinio skundo argumentai nagrinėtini ir patenka į apeliacijos ribas, nes priešingai aiškinant teisę būtų be teisinio pagrindo susiaurinta apeliacinio teismo pareiga įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą – apeliacinio nagrinėjimo ribas kaskart veiktų pakankamai subjektyvūs veiksniai, pvz., dėstymo logikos bei argumentų sisteminimo gebėjimai, kalbos kultūra ir formaliosios raiškos patirtis. Dėl to, siekiant apeliacijos tikslų įgyvendinimo, žodinio bylos nagrinėjimo metu dėl apelianto argumentų teikdamas paaiškinimus žodžiu ir raštu jo atstovas (CPK 42 straipsnis, 324 straipsnio 2 dalis) turi aptarti ir tuos iš jų, kurių esmė teismui nėra pakankamai aiški, bei jais remtis. Šiuo atveju atsakovo atstovo pozicija dėl ieškinio senaties taikymo matyti apeliacinės instancijos teismui pateiktuose paaiškinimuose raštu (T. 5, b. l. 125-128) bei teismo posėdžio protokole (T. 5, b. l. 133) ir ji pakankamai konkretizuoja tuos teisinius argumentus, kuriais grindžiamas apeliacinio skundo reikalavimas ieškinį atmesti, todėl nėra teisinio pagrindo išvadai, kad apeliacinės instancijos teismas peržengė apeliacinio skundo ribas.

Vertindama teisinius argumentus dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios, teisėjų kolegija turi atsižvelgti į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymas Nr. VIII-1864) 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas šiuo įstatymu patvirtinto CK normų, reglamentuojančių ieškinio senaties terminus, taikymo taisykles: „Civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Iki šio kodekso įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į šio kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą“.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė (šiomis aplinkybėmis saistomas kasacinis teismas (CPK 353 straipsnis), kad valstybė ieškovui kompensavo dalį valstybinio kuro rezervo saugojimo išlaidų 1992-1995 metų laikotarpiu. Ieškovui 1996 metų sausio mėn. turėjo būti žinoma, kiek jis patyrė išlaidų saugodamas valstybės naftos ir kuro rezervą ir kiek valstybė jam dar yra skolinga, taigi pagal 1964 m. CK 86 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasidėjo nuo 1996 m. sausio 1 d. Ieškinys pareikštas 2001 m. spalio 5 d. ir tvirtinama, kad ieškinio senaties termino eiga nutrūko, nes atsakovo įgaliotos institucijos atliko tokius veiksmus, kurie rodo skolos pripažinimą (1964 m. CK 89 straipsnio 2 dalis).

Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus priimtų kasacinių nutarčių pagrindu yra suformuluota taisyklė, kad ieškinio senaties terminą nutraukia tik skolininko atlikti tam tikri veiksmai. Tokių padarinių nesukelia neveikimas, išskyrus įstatymo nurodytus atvejus, kai tylėjimas laikomas asmens valios išraiška. Kokius skolininko veiksmus galima laikyti patvirtinančiais skolos pripažinimą ir nutraukiančiais ieškinio senaties termino eigą, priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pagrįstai nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinio senatis buvo nutrūkusi, nes valstybė dalį išlaidų atlygino taip pripažindama skolą, o nuo 1996 m. valstybei atstovaujančios institucijos ėmėsi veiksmų, kuriais siekta gauti finansavimą skolai grąžinti. Mokėjimais ieškovui buvo kompensuojamos valstybės kuro rezervo saugojimo išlaidos už atitinkamus saugomus kiekius ir tam tikrą laikotarpį, t. y. atsiskaitoma pagal prievoles, kurių dydis apibrėžiamas saugomo kuro kiekiu ir saugojimo laikotarpiu. Tuo tarpu byloje esantys įrodymai, kuriuos nurodo apeliacinės instancijos teismas, ir kuriais saistomas kasacinis teismas (CPK 353 straipsnis), rodo, kad Lietuvos valstybė skolos nepripažino. Energetikos ir Ūkio ministerijos ne kartą svarstė išlaidų atlyginimo ieškovui klausimą ir netgi siūlė šias išlaidas pripažinti valstybės skola, tačiau nei Vyriausybė, teikdama siūlymus dėl biudžeto formavimo, taip pat dėl valstybės skolos pripažinimą ir padengimą reglamentuojančių teisės aktų, nei Seimas, priimdamas tokius teisės aktus, nepripažino skolos ieškovui dėl valstybinio kuro rezervo saugojimo 1992-1995 metų laikotarpiu. Remiantis Valstybės skolos įstatymo (Lietuvos Respublikos 1999 m. liepos 7 d. įstatymo Nr. VIII-1298 redakcija) 2 straipsnio 2 dalimi, vidaus skola - Lietuvos Respublikos turtinių įsipareigojimų vidaus valiuta pagal paskolos sutartis, sutartis su valstybės garantija arba kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus, pagal kuriuos lėšos gautos, bet dar negrąžintos, materialinės vertybės arba paslaugos gautos, bet dar neapmokėtos, taip pat pagal šį įstatymą įsteigtos garantijų institucijos arba draudimo įmonės įsipareigojimų bankams pagal garantijos ar draudimo sutartis sumos dalies, kuri yra apskaičiuojama pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintus normatyvus, ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytų, bet dar neįvykdytų, turtinių įsipareigojimų suma. Pagal šio įstatymo 3 straipsnį sprendimą dėl valstybės turtinių įsipareigojimų pripažinimo valstybės vidaus skola Lietuvos Respublikos Vyriausybės siūlymu priima Seimas. Įstatyme turi būti nurodoma skolos dydis, skolos padengimo terminas ir kitos esminės sąlygos. Šis teisinis reguliavimas leidžia konstatuoti, kad valstybės skolos pripažinimas yra galimas tik įstatymu, kuriame nustatomos esminės prievolę apibūdinančios sąlygos, o tai reiškia, jog valstybei tenkančiam skoliniam įsipareigojimui pripažinti būtina ne tik specialaus subjekto - Seimo - valia, bet ir speciali šios valios išraiškos forma - įstatymas. Byloje nustatyta, kad valstybė, skolos pripažinimo teisiniuose santykiuose veikianti per valstybės valdžią vykdančią atstovaujamąją instituciją – Seimą (Konstitucijos 5, 55, 67 straipsniai), skolos ieškovui už valstybinio kuro rezervo saugojimą 1992-1995 metų laikotarpiu pirmiau nurodyta tvarka nepripažino. Kad valstybė nepripažino skolos ir privatizuodama AB,,Lietuvos kuras“, patvirtina privatizavimo laimėtojo pagerinto pasiūlymo akceptavimas, kuriuo jis atsisakė siūlymo, kad privatizavimo metu valstybė pripažintų skolą bendrovei. Pažymėtina, kad 1999 m. spalio 29 d. sutartimi buvo parduotos valstybei nuosavybės teise priklausiusios 20 014 483 paprastosios vardinės akcijos, t. y. 67,76 proc. AB „Lietuvos kuras“ įstatinio kapitalo. Akcijos yra investicijų vertybiniai popieriai, pažymintys jų savininkų-akcininkų dalyvavimą bendrovės kapitale ir suteikiantys jiems turtines bei neturtines teises (Akcinių bendrovių įstatymo 32 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju valstybė investuotojui pardavė jai nuosavybės teise priklausantį turtą – savo dalį vertybinių popierių akcinėje bendrovėje ir sutartyje nesulygo dėl įskaitymo į parduodamo turto kainą valstybės skolos (ar jos dalies) šiam ūkio subjektui. Iš AB Lietuvos kuras“ viešo konkurso komisijos 1999 m. rugpjūčio 9 d. protokolo matyti, kad už parduodamą akcijų paketą pasiūlyta 1 lito kaina nesietina su šioje byloje įrodinėjamomis aplinkybėmis.

Šių argumentų pagrindu pripažįstama, kad apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog ieškovas praleido 1964 m. CK 89 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymas Nr. VIII-1864) 10 straipsnio 1 dalimi, šiuo įstatymu patvirtinto CK normų, reglamentuojančių ieškinio senaties terminus, taikymui nėra teisinių pagrindų, o ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis ieškinio senatį reikalauja taikyti, yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti (1964 m. CK 83 straipsnio 1 dalis).

Išdėsčius argumentus dėl ieškinio senaties, kaip savarankiško pagrindo ieškiniui atmesti, taikymo teisėtumo, nėra CPK 346 straipsnyje įtvirtintų pagrindų pasisakyti dėl trečiosios ir ketvirtosios kasacinio skundo argumentų grupių.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Stripeikienė

Virgilijus Grabinskas

Gintaras Kryževičius

Zigmas Levickis

Algis Norkūnas

Antanas Simniškis

Juozas Šerkšnas