Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr.3K-3-439/2007 Procesinio sprendimo kategorijos: 24.2; 24.3 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Algirdo Taminsko ir Prano Žeimio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Lietuvos paminklai“ kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. sausio 18 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Enifas“ ieškinį atsakovams UAB „Lietuvos paminklai“ ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas AB „Enifas“ nurodė, kad 1997 m. sausio 3 d. jis (rangovas) ir atsakovas UAB „Lietuvos paminklai“ (užsakovas) sudarė sutartį Nr. 97-01/02 (toliau – Sutartis) dėl Genocido aukų muziejaus pastato restauravimo ir remonto darbų atlikimo. Ieškovo teigimu, jis visus darbus atliko tinkamai, tačiau atsakovas UAB „Lietuvos paminklai“ liko skolingas 44 275 Lt, kuriuos atsisako sumokėti, motyvuodamas tuo, kad pinigų jam nepervedė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Jis (ieškovas) keletą kartu raštu ir žodžiu kreipėsi į atsakovą UAB „Lietuvos paminklai“, prašydamas informuoti, ar yra gautos likusios lėšos atsiskaityti, tačiau konkretaus atsakymo negavo. Be to, atsakovas UAB „Lietuvos paminklai“ informavo, kad, ieškovui 1997 m. spalio 31 d. sudarius su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru kitą rangos sutartį Nr. RD-97/10, darbai Genocido aukų muziejuje buvo tęsiami pagal šią sutartį, todėl rangos ir atsiskaitymo santykiai pagal 1997 m. sausio 3 d. sutartį Nr. 97-01/02 pasibaigė. Tačiau, ieškovo teigimu, pagal 1997 m. spalio 31 d. sutartį Nr. RD-97/10 buvo atliekami visiškai nauji darbai, o ne tęsiami prieš tai pradėtieji, nurodytos rangos sutartys nėra viena kitos pratęsimas arba darbų perėmimas, o yra visiškai atskiros rangos sutartys, sudarytos skirtingų šalių ir dėl skirtingų darbų. Tai, kad atsakovas UAB „Lietuvos paminklai“ yra skolingas ieškovui, patvirtina į bylą pateiktas tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktas ir PVM sąskaitos-faktūros. Pagal 1964 m. CK 86 straipsnį (galiojančio CK 1.127 straipsnio 1 dalį) ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškovo teigimu, jo teisė į ieškinį atsirado tada, kai gavo iš atsakovo UAB „Lietuvos paminklai“ raštą, kuriuo šis atsisakė sumokėti likusią skolą. Tai įvyko 2005 metais. Iki tol jokio pranešimo, kad skolos nemokės, atsakovas UAB „Lietuvos paminklai“ nebuvo pateikęs, o 1997 m. gruodžio 29 d. rašte tik nurodė, kad pagal Sutartį jam pareiga sumokėti rangovui už atliktus darbus atsiranda tik tada, kai gauna pinigus iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro. Kadangi 1997 m. gruodžio mėnesį atsakovas UAB „Lietuvos paminklai“ iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pinigų nebuvo gavęs, tai jis (ieškovas), pagal Sutartį neturėdamas teisės reikalauti, kad atsakovas sumokėtų už atliktus darbus, būtent dėl šios Sutarties nuostatos nesikreipė su ieškiniu į teismą 1997 m. gruodžio mėnesį, o papildomais raštais ragino atsakovą UAB „Lietuvos paminklai“ išsireikalauti pinigus iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro. Tokiomis aplinkybėmis, tik 2005 metais, gavęs iš atsakovo UAB „Lietuvos paminklai“ raštą, kuriuo šis informavo, kad pinigų iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro negavo ir skolos nemokės, jis (ieškovas) įgijo reikalavimo teisę ir prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Kadangi atsakovas UAB „Lietuvos paminklai“ iki 2005 metų nebuvo atsisakęs sumokėti skolą, o ją pripažino ir tvirtino negalintis sumokėti tik dėl tos priežasties, kad negavo pinigų iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, tai ieškinio senaties termino reikalavimui dėl šios skolos priteisimo pareikšti, ieškovo manymu, jis nepraleido. Ieškovas AB „Enifas“ prašė teismo priteisti jam iš atsakovų UAB „Lietuvos paminklai“ ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 44 275 Lt skolos ir 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2007 m. sausio 18 d. sprendimu ieškinį patenkino; priteisė ieškovui AB „Enifas“ iš atsakovo UAB „Lietuvos paminklai“ 44 275 Lt skolos ir 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2006 m. balandžio 24 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas nustatė, kad ieškovo ir atsakovo UAB „Lietuvos paminklai“ (tuo metu – specialios paskirties UAB „Lietuvos paminklai“) rangos sutartis buvo sudaryta 1997 m. sausio 3 d., darbų pabaiga nustatant 1997 m. gruodžio 31 d., o ieškovo ir atsakovo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro rangos sutartis – 1997 m. spalio 31 d., darbų pabaiga nustatant 1997 m. gruodžio 30 d. Abiejose sutartyse susitarta dėl Genocido aukų muziejaus pastato restauravimo ir remonto darbų atlikimo. 1997 m. lapkričio 1 d. tarp ieškovo ir atsakovo UAB „Lietuvos paminklai“ buvo sudarytas tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktas Nr. 23, kuriuo nustatytas galutinis saldo AB „Enifas“ naudai – 82 084 Lt; dalis šios sumos ieškovui buvo sumokėta. Vilniaus apygardos teismo 1999 m. lapkričio 25 d. nutartį, iš kurios matyti, kad ieškovas kreipėsi dėl skolos iš UAB „Lietuvos paminklai“ priteisimo, kad buvo priimti skolininko prieštaravimai ir pasiūlyta ieškovui pateikti ieškinį, taip pat į bylą pateiktus šalių susirašinėjimo dokumentus įvertinęs kaip patvirtinančius, kad ginčas dėl skolos grąžinimo tarp šalių vyko iki 2005 m. rugpjūčio 4 d., kurią ieškovas gavo atsakovo UAB „Lietuvos paminklai“ raštą, kuriuo šis pareiškė, jog skolos nemokės, teismas laikė, kad rašto gavimo dieną ieškovas galutinai sužinojo, jog atsakovas neketina grąžinti skolos, todėl ieškinio senaties termino nepraleido. Teismas taip pat nustatė, kad, Vyriausybei 1997 m. kovo 24 d. nutarimu Nr. 263 perdavus Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui Genocido aukų muziejaus steigėjo funkcijas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė 1997 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. 98 įsakė nutraukti sutartį su UAB „Lietuvos paminklai“, vykdančia užsakovo funkcijas remontuojant muziejaus patalpas. 1997 m. liepos 30 d. UAB „Lietuvos paminklai“ nutraukė nuo 1997 m. rugpjūčio 1 d. Genocido aukų muziejaus ir tuometės SP UAB „Lietuvos paminklai“ 1997 m. sausio 3 d. muziejaus pastato restauravimo ir remonto darbų organizavimo sutartį Nr. 2. 1997 m. rugpjūčio 7 d. buvo surašytas muziejaus restauravimo-remonto darbų ir užsakovo funkcijų perdavimo-priėmimo aktas, kuriame pripažįstama skola ieškovui AB „Enifas“. Byloje esančių dokumentų (šalių 1997 m. lapkričio 1 d. pasirašyto tarpusavio atsiskaitymo suderinimo akto ir PVM sąskaitų-faktūrų) pagrindu nustatęs, kad likusi nesumokėta skola ieškovui yra 44 275 Lt, teismas sprendė, kad ji priteistina ieškovui iš atsakovo UAB „Lietuvos paminklai“, nes prievolė šiam atsakovui atsirado jo ir ieškovo 1997 m. sausio 3 d. pasirašytos dvišalės sutarties Nr. 97-01/02 pagrindu. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ūkio skyriaus vedėjo D. B. 1997 m. rugsėjo 18 d. tarnybinį pranešimą, kuriame nurodoma, kad į aktus buvo įtraukti neatlikti statybos-remonto darbai už 44 275 Lt sumą, t. y. būtent už tiek, kiek nebuvo pervesta atsakovui UAB „Lietuvos paminklai“ už atliktus darbus, ir kuriuo atsakovai rėmėsi atsisakydami sumokėti skolą, teismas vertino kaip nepaneigiantį skolos ieškovui, nes šis pranešimas surašytas nedalyvaujant ieškovo atstovui, kuris nebuvo kviečiamas konstatuojant darbų prirašymus, be to, jis prieštarauja ieškovo ir atsakovo UAB „Lietuvos paminklai“ atstovų pasirašytam tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktui Nr. 23.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. balandžio 23 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. sausio 18 d. sprendimą paliko nepakeistą, atsakovo UAB „Lietuvos paminklai“ apeliacinį skundą atmetė. Teisėjų kolegija pripažino pirmosios instancijos teismą pagrįstai nustačius, kad šalių prievolės kilo iš dvišalės rangos sutarties, kurią 1997 m. sausio 3 d. pasirašė užsakovas UAB „Lietuvos paminklai“ ir rangovas AB „Enifas“. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras nebuvo šios sutarties šalis ir prievolės mokėti skolą jam neatsirado. Argumentą, kad užsakovo funkcijos Vyriausybės 1997 m. kovo 24 d. nutarimu Nr. 263 nuo 1997 m. rugpjūčio 1 d. buvo perduotos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, kuris todėl turi prievolę atsiskaityti už atliktus darbus, teisėjų kolegija vertino kaip nepagrįstą. Užsakovo funkcijų perdavimas-priėmimas vyko 1997 m. rugpjūčio 1 d., restauravimo-remonto darbų ir užsakovo funkcijų perdavimas vyko 1997 m. rugpjūčio 7 d., o pareiga sumokėti ieškovui už atliktus darbus atsirado iš užsakovo ir rangovo 1997 m. lapkričio 1 d. pasirašyto tarpusavio atsiskaitymo suderinimo akto Nr. 23, kuriame galutinis saldo AB „Enifas“ naudai už 1997 m. gegužės, birželio ir liepos mėnesius nurodytas 82 084 Lt ir kurį būtent atsakovas UAB „Lietuvos paminklai“ nusiuntė ieškovui AB „Enifas“ kartu su 1997 m. lapkričio 18 d. raštu Nr. 05-08-230, prašydamas patvirtinti tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktą Nr. 23 ir per dešimt dienų grąžinti UAB „Lietuvos paminklai“, kartu nurodydamas, kad negavęs patvirtinimo laikys, jog duomenys suderinti. Teisėjų kolegija nesutiko su apeliacinio skundo argumentu, kad 1997 m. gruodžio 29 d. raštais „Dėl Genocido aukų muziejaus remonto bei restauravimo darbų užsakovo funkcijų perdavimo“ atsakovas UAB „Lietuvos paminklai“ prievolę atsiskaityti su ieškovu perdavė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, ir tą, kolegijos vertinimu, patvirtina Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 1999 m. gegužės 17 d. atsakymas Nr. 11-07/583 į UAB „Lietuvos paminklai“ 1999 m. balandžio 21 d. pretenziją, kuriame teigiama, kad UAB „Lietuvos paminklai“ iki 1997 m. rugpjūčio 1 d. turėjo perduoti užsakovo funkcijas ir sutartinius įsipareigojimus pagal 1997 m. sausio 3 d. sutartį Nr. 97-01/02, perregistruodama Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vardu Kultūros vertybių apsaugos departamento (toliau – KVAD) ir Statybos inspekcijos išduotus leidimus, tačiau to neatlikus, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras neprisiėmė sutartinių įsipareigojimų rangovui AB „Enifas“ ir UAB „Lietuvos paminklai“ pasirašytiems aktams F2 (F3) apmokėti; kadangi 1997 m. sausio 3 d. sutartis Nr. 97-01/02 Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui nebuvo perduota, tai šis 1997 m. spalio 31 d. sudarė su AB „Enifas“ rangos sutartį Nr. RD 97/10 dėl darbų Genocido aukų muziejuje vykdymo ir gavo KVAD leidimą Nr. 671. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal CK 6.116 straipsnio 1 dalį perkelti savo skolą kitam asmeniui skolininkas gali tik tuo atveju, kai kreditorius sutinka. Toks sutikimas pareiškiamas tik po to, kai skolininkas ir skolos perėmėjas praneša kreditoriui apie numatomą skolos perkėlimą. CK 6.118 straipsnyje nustatyta, kad skolos perkėlimo sutartis turi būti rašytinė. Teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje nėra rašytinių įrodymų, jog Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras prisiima UAB „Lietuvos paminklai“ skolą bei kad kreditorius AB „Enifas“ sutinka dėl skolos perkėlimo. Nesutikdama su apeliacinio skundo argumentais, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl skolos pagal 1997 m. sausio 3 d. sutartį Nr. 97-01/02 priteisimo pareikšti, nes sutartis pasibaigė 1997 m. gruodžio 31 d., o ieškovas, pasibaigus sutarčiai, turėjo teisę ir galėjo kreiptis į teismą, teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog atsakovas visą laiką pripažino skolą ieškovui, neginčijo skolos dydžio bei pagrindo, ir šią aplinkybę, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina šalių tarpusavio susirašinėjimas bei UAB „Lietuvos paminklai“ 1999 m. balandžio 21 d. pretenzija Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, kurioje atsakovas UAB „Lietuvos paminklai“ nurodė, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras perėmė užsakovo funkcijas, todėl neturi juridinio pagrindo vilkinti atsiskaitymo už atliktus darbus, bei ragino prievolę įvykdyti geruoju, nes teismui priėmus sprendimą dėl skolos išieškojimo, įsiskolinimas išaugtų, kadangi prisidėtų delspinigių ir žyminio mokesčio sumos. Įvertinusi bylos duomenis kaip patvirtinančius, kad galutinai tapo aišku, jog užsakovas neketina grąžinti skolos, tik 2005 m. rugpjūčio 4 d. ieškovui gavus iš UAB „Lietuvos paminklai“ pranešimą, teisėjų kolegija sprendė, kad ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2005 m. rugpjūčio 4 d.

III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Lietuvos paminklai“ prašo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. sausio 18 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 23 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo AB „Enifas“ ieškinį atmesti kaip pateiktą pasibaigus ieškinio senaties terminui. Kasacinis skundas grindžiamas tuo, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė ieškinio senatį reglamentuojančias materialinės teisės normas (1964 m. CK 83, 84, 85, 86, 89, 90 straipsnius), nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, ir tai turėjo įtakos neteisėtų sprendimo bei nutarties byloje priėmimui:

1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-438/2006 yra išaiškinęs, kad skolininko atsiliepimo į pretenziją ir ieškinio pagal jų turinį negalima laikyti patvirtinančiais skolos pripažinimą ir nutraukiančiais ieškinio senaties terminą, o civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000 pažymėjo, kad kreipimasis ne į teismą, o į kitas institucijas negali būti laikomas svarbia ieškinio senaties praleidimo priežastimi. Bylą nagrinėję teismai nesivadovavo šiais kasacinio teismo išaiškinimais, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškinio senaties terminas nagrinėjamoje byloje prasidėjo 2005 m. rugpjūčio 4 d. Ši konkreti data nebuvo nurodyta nė viename ieškovo procesiniame dokumente. Teismai, nepateikdami kitų byloje esančių įrodymų vertinimo, patys nustatė ieškinio senaties termino eigos pradžią. 1997 m. sausio 3 d. sutarties Nr. 97-01/02 galiojimas pasibaigė 1997 m. gruodžio 31 d., todėl ši data, kasatoriaus teigimu, teismų ir turėjo būti pripažinta senaties termino eigos pradžia. Kadangi 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas tokiu atveju pasibaigė 2000 m. gruodžio 31 d., t. y. iki 2000 m. CK įsigaliojimo, tai teismai nepagrįstai ieškovo reikalavimams taikė CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą.

2. Teismai, esant atsakovo reikalavimui taikyti ieškinio senaties terminą, privalėjo patikrinti, ar šis terminas tikrai praleistas. Ieškinį dėl skolos priteisimo AB „Enifas“ pareiškė tik 2006 m. balandžio 24 d., t. y. praėjus devyneriems metams nuo to, kai 1997 m. birželio-liepos mėnesiais vykdė darbus Genocido aukų muziejuje. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovo UAB „Lietuvos paminklai“ argumentus dėl praleisto senaties termino, remdamasis atsakovo pareikšta 1999 m. balandžio 21 d. pretenzija Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-438/2006 duotais išaiškinimais, kad komercinei įmonei atidumo, rūpestingumo standartai įgyvendinant reikalavimo teises yra nustatomi aukštesni nei fiziniam asmeniui, neatsižvelgė į byloje esančius rašytinius įrodymus. Ieškinio senaties termino eigą nutraukia ieškinio pareiškimas nustatyta tvarka (1964 m. CK 89 straipsnio 1 dalis), tačiau AB „Enifas“ nepateikė ieškinio pagal Vilniaus apygardos teismo 1999 m. lapkričio 25 d. nutartyje išdėstytus nurodymus. Ieškovui šio procesinio veiksmo neatlikus, Vilniaus apygardos teismas 1999 m. gruodžio 17 d. nutartimi nutarė laikyti AB „Enifas“ ieškinį nepaduotu ir grąžinti jį ieškovui (1965 m. CPK 2568 straipsnis), o pagal 1964 m. CK 89 straipsnio 4 dalį pareiškimas ieškinio, kuris teismo paliktas nenagrinėtas, ieškinio senaties termino eigos nenutraukia. Kasatoriaus teigimu, byloje nebuvo nustatyta aplinkybių, kliudžiusių ieškovui laiku ir tinkamai ginti savo pažeistas teises ir kreiptis į teismą. Ieškovas turėjo ir galėjo žinoti, kad, beveik po dešimties metų padavus teismui ieškinį, nebus jokių galimybių nustatyti, ar buvo atlikti darbai, už kuriuos jis reikalauja apmokėti.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas AB „Enifas“, nurodydamas, kad nesutinka su atsakovo UAB „Lietuvos paminklai“ kasaciniame skunde išdėstytais argumentais, prašo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, pažymėdamas, kad jis nebuvo 1997 m. sausio 3 d. sutarties Nr. 97-01/02 dalyvis ir jokių sutartinių įsipareigojimų ieškovui AB „Enifas“ pagal šią sutartį neturi, prašo atsakovu šioje byloje laikyti tik UAB „Lietuvos paminklai“.

k o n s t a t u o j a :

IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės

Užsakovas – specialios paskirties UAB „Lietuvos paminklai“ (šiuo metu – UAB „Lietuvos paminklai“) 1997 m. sausio 3 d. sudarė su ieškovu AB „Enifas“ sutartį Nr. 97-01/02 dėl Genocido aukų muziejaus pastato restauravimo-remonto darbų atlikimo. Darbų atlikimo pradžia šalys nustatė 1997 m. sausio 3 d., o pabaiga – 1997 m. gruodžio 31 d. Sutartimi ieškovas (rangovas) įsipareigojo atlikti darbus pagal užsakovo užduotį, o užsakovas (atsakovas UAB „Lietuvos paminklai“) – atsiskaityti su rangovu Sutartyje nustatytais terminais ir užtikrinti, kad būtų laiku bei nepertraukiamai finansuojami restauravimo ir remonto darbai. Užsakovas už atliktus darbus liko skolingas rangovui 44 275 Lt.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Dėl to kasacinis teismas pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriais keliami teisės klausimai (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Kasatorius teisus, teigdamas, kad Vilniaus apygardos teismui 1999 m. gruodžio 17 d. nutartimi nutarus laikyti ieškovo AB „Enifas“ 1999 m. rugsėjo 1 d. pareiškimą dėl skolos priteisimo nepaduotu bei grąžinti jį ieškovui, nes šis nepateikė CPK nustatytus reikalavimus atitinkančio ieškinio, ieškinio senaties terminas nebuvo nutrauktas. Kita vertus, kasatoriaus argumentai dėl CK 89 straipsnio, reglamentuojančio ieškinio senaties termino eigos nutraukimą, netinkamo aiškinimo ir taikymo laikytini teisiškai nereikšmingais. Teismai ieškinio senaties termino klausimą nagrinėjamoje byloje sprendė nustatydami šioje byloje pareikšto reikalavimo senaties termino eigos pradžią, t. y. ieškovo sužinojimo arba galėjimo sužinoti apie savo teisės pažeidimą momentą, o ne aiškindamiesi aplinkybę, ar ieškinio senaties terminas šioje byloje buvo nutrūkęs 1964 m. CK 89 straipsnyje nustatytais pagrindais. Teismai konstatavo, kad ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2005 m. rugpjūčio 4 d., t. y. nuo tos dienos, kurią ieškovas gavo atsakovo UAB „Lietuvos paminklai“ raštą Nr. (1.23-08)-1-416 „Dėl objekto Aukų g. 2A“, teismų įvertintą kaip galutinai patvirtinusį atsakovo UAB „Lietuvos paminklai“ atsisakymą sumokėti ieškovui likusią skolą. Taigi, teismams nustačius ieškinio senaties termino eigos pradžia 2005 m. rugpjūčio 4 d., šio termino nutrūkimo klausimas nebuvo aktualus.

Kasacinio skundo argumentus dėl ieškinio senaties termino ieškovo pareikštam reikalavimui taikymo kasatorius iš esmės sieja su kita, nei nustatė bylą nagrinėję teismai, ieškinio senaties termino eigos pradžia. Kasatorius motyvuoja, kad ieškinio senaties terminas ieškovui dėl jo pareikšto reikalavimo prasidėjo 1997 m. gruodžio 31 d., o ieškinys teismui pareikštas tik 2006 m. balandžio 24 d., t. y. praleidus 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, kuriam, be to, pasibaigus 2000 m. gruodžio 31 d., t. y. iki 2000 m. CK įsigaliojimo, šio CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas šioje byloje negali būti taikomas (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnis). Tokiomis aplinkybėmis teismai, kasatoriaus (atsakovo) teigimu, esant jo reikalavimui, turėjo taikyti ieškinio senatį ir ieškovo reikalavimą vien šiuo pagrindu atmesti.

Taigi, kasaciniame skunde keliamas ieškinio senaties termino pradžios momentą ir šio termino skaičiavimo tvarką reglamentuojančių materialinės teisės normų tinkamo taikymo ginčo teisiniam santykiui klausimas yra kasacinio nagrinėjimo šioje byloje dalykas (CPK 346 straipsnis), ir tai yra esminis klausimas, nes, esant atsakovo prašymui dėl ieškinio senaties taikymo, tik nustačius, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas, galimas ieškovo šioje byloje pareikšto reikalavimo dėl skolos priteisimo sprendimas.

Vertindama, ar bylą nagrinėję teismai teisingai nustatė ieškinio senaties termino ieškovo AB „Enifas“ pareikštam reikalavimui eigos pradžią, teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senaties institutas yra nustatytas tiek ieškovo, tiek atsakovo interesais. Ieškinio senatis, kaip laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, viena vertus, yra susijęs su realių galimybių nukentėjusiai šaliai apginti savo pažeistas teises ar įstatymo saugomus interesus sudarymu, kita vertus, – ir su asmens galimybių apginti savo pažeistas teises ar įstatymo saugomus interesus ribojimu, taip ne tik skatinant nukentėjusią šalį kuo operatyviau reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikiant garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, jog po tam tikro įstatyme nustatyto laikotarpio jos subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jai nebus paskirta tam tikra pareiga; taip pat palengvinant įrodinėjimo procesą, nes, praėjus tam tikram laiko tarpui, faktinių bylos aplinkybių išaiškinimas paprastai pasunkėja. Taigi, tinkamas ir tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymas yra svarbus tiek siekiant užtikrinti efektyvią pažeistų subjektinių teisių gynybą, tiek siekiant kitų ieškinio senaties instituto normų tikslų – visų pirma teisinių santykių stabilumo ir apibrėžtumo užtikrinimo. Dėl to ieškinio senaties termino taikymo klausimas negali būti sprendžiamas tik ieškovo interesais.

Bylą nagrinėjusių teismų pozicija dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios momento ieškovo subjektinei teisei –1997 m. sausio 3 d. sutartyje Nr. 97-01/02 sulygtam apmokėjimui už atliktus darbus gauti – apginti nustatymo sutapo. Faktinių bylos aplinkybių (atsakovas UAB „Lietuvos paminklai“ visą laiką pripažino skolą ieškovui, skolos dydžio ir pagrindo neginčijo) bei įvertintų rašytinių dokumentų (šalių tarpusavio susirašinėjimo, atsakovo UAB „Lietuvos paminklai“ 1999 m. balandžio 21 d. pretenzijos Nr. 02-08-163 „Dėl atsiskaitymo už atliktus darbus“, adresuotos atsakovui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, ir atsakovo UAB „Lietuvos paminklai“ rašto Nr. (1.23-08)-1-416 „Dėl objekto Aukų g. 2A“, adresuoto ieškovui AB „Enifas“) kontekste tiek pirmosios instancijos teismas, tiek su šio išvada sutikdamas apeliacinės instancijos teismas teisės į ieškinį atsiradimo momentą siejo su 2005 m. rugpjūčio 4 d., t. y. ta diena, kurią ieškovas gavo atsakovo UAB „Lietuvos paminklai“ raštą Nr. (1.23-08)-1-416, iš jo turinio darydami išvadą, kad tik gavus šį raštą ieškovui tapo galutinai aišku, jog atsakovas UAB „Lietuvos paminklai“ neketina grąžinti skolos. Atsižvelgdami į tai, teismai konstatavo, kad ieškinio senaties termino ieškovas nepraleido, nes apie savo teisės pažeidimą sužinojo tik 2005 m. rugpjūčio 4 d., dėl jo pareikšto reikalavimo sprendė iš esmės ir ieškinį tenkino visiškai.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus ir iš dalies sutikdama su kasatoriaus argumentu dėl ieškinio senaties termino pradžios momentą reglamentuojančių materialinės teisės normų netinkamo taikymo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, nustatydami ieškinio senaties termino ieškovo pareikštam reikalavimui pradžios momentą, suabsoliutino subjektyvųjį šio termino pradžios nustatymo kriterijų.

1964 m. CK 86 straipsnyje (ir galiojančio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje) apibrėžtas ieškinio senaties termino eigos pradžios momentas – teisės į ieškinį atsiradimo diena – yra ta diena, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi, pagal nurodytas teisės normas ieškinio senaties termino eigos pradžia sietina ne tik su subjektyviuoju ieškinio senaties termino nustatymo kriterijumi – ieškovo nurodomu momentu, kada jis faktiškai sužinojo apie savo teisės pažeidimą, bet ir su objektyviuoju kriterijumi – ieškovo turėjimo sužinoti apie tokį pažeidimą laiku. Dėl to, nustatant ieškinio senaties termino eigos pradžią, t. y. momentą, kada asmuo faktiškai suvokė arba turėjo suvokti, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti, patikrintina, ar jis apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau, nei toje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, tuo tikslu visapusiškai įvertinant visas bylos faktines aplinkybes ir joje esančius įrodymus, reikšmingus aiškinantis, kada ieškovas, būdamas pakankamai apdairus, turėjo pagrindą fiksuoti realų jo teisių pažeidimo faktą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai visiškai nesiaiškino ir nevertino, ar ieškovas AB „Enifas“ turėjo sužinoti apie atsakovo UAB „Lietuvos paminklai“ ketinimus nebemokėti likusios 44 275 Lt sumos už darbus, atliktus pagal 1997 m. sausio 3 d. sutartį Nr. 97-01/02, anksčiau, nei gavo šio atsakovo 2005 m. rugpjūčio 4 d. raštą.

Bylos duomenimis, atsakovas UAB „Lietuvos paminklai“ neginčijo to fakto, kad su ieškovu nėra galutinai atsiskaityta 44 275 Lt suma pagal 1997 m. sausio 3 d. sutartį Nr. 97-01/02, tačiau tokia šio atsakovo pozicija, išdėstyta žemesnių instancijų teismų įvertintuose dokumentuose (šalių susirašinėjimo raštuose, atsakovo UAB „Lietuvos paminklai“ 1999 m. balandžio 21 d. pretenzijoje ir 2005 m. rugpjūčio 4 d. rašte), teisėjų kolegijos vertinimu, neduoda pagrindo išvadai, kad atsakovas UAB „Lietuvos paminklai“ iki 2005 m. rugpjūčio 4 d. pripažino skolą ieškovui, ir tokį atsakovo veiksmą vertinti kaip aplinkybę, patvirtinančią ieškovą visą tą laiką neturėjus pagrindo suvokti, jog jo teisės yra pažeidžiamos. Veiksmai, kurie rodytų skolos pripažinimą, skolininko turi būti atlikti ne apskritai, o būtent kreditoriui. Tačiau atsakovo UAB „Lietuvos paminklai“ 1999 m. balandžio 21 d. pretenzija buvo pareikšta ne ieškovui, o kitam atsakovui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, raginant šį nevilkinti atsiskaityti su ieškovu pagal 1997 m. sausio 3 d. sutartį Nr. 97-01/02. Dėl to ši pretenzija tiek dėl jos adresato, tiek ir dėl savo turinio negali būti pagrindas išvadai, kad atsakovas UAB „Lietuvos paminklai“ pripažino, jog yra skolingas ieškovui. Pažymėtina, kad jau 1997 m. gruodžio 29 d. raštu Nr. 07-08-278 „Dėl užsakovo funkcijų perdavimo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui“ atsakovas UAB „Lietuvos paminklai“ informavo ieškovą AB „Enifas“, kad jis laiko perdavęs užsakovo funkcijas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui ir neprieštarauja, kad AB „Enifas“ toliau savarankiškai, be atsakovo tarpininkavimo spręstų sulaikyto atsiskaitymo 44 275 Lt sumai galimybes, o 1997 m. gruodžio 30 d. mokėjimo pavedimu Nr. 592 pervesdamas ieškovui už darbus Genocido aukų muziejuje 8550 Lt sumą, ką atlikus ir liko 44 275 Lt skola, pavedime pažymėjo, jog tai yra galutinis atsiskaitymas. 1999 m. rugsėjo 1 d. AB „Enifas“ kreipėsi 1965 m. CPK 201 skirsnio nustatyta tvarka su pareiškimu dėl skolos ir delspinigių pagal 1997 m. sausio 3 d. sutartį iš AB „Lietuvos paminklai“ priteisimo, tačiau, Vilniaus apygardos teismui 1999 m. lapkričio 25 d. nutartimi priėmus AB „Lietuvos paminklai“ prieštaravimus ir pasiūlius AB „Enifas“ pateikti teismui ieškinį, šis ieškinio per nustatytą terminą nepateikė, todėl Vilniaus apygardos teismas 1999 m. gruodžio 17 d. nutartimi nutarė laikyti AB „Enifas“ pareiškimą nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui. Dėl to, minėta, ieškinio senaties terminas reikalavimui pagal nurodytą sutartį pareikšti nebuvo nutrūkęs (1964 m. CK 89 straipsnis, CK 1.130 straipsnis, Teismų praktika 18, p. 178). Atsakovo UAB „Lietuvos paminklai“ 2005 m. rugpjūčio 4 d. raštas Nr. (1.23-08)-1-416 „Dėl objekto Aukų g. 2A“, su kurio gavimo momentu teismai siejo ieškinio senaties termino eigos nagrinėjamoje byloje pradžią, atsakovo ketinimų dėl atsiskaitymo pagal 1997 m. sausio 3 d. sutartį Nr. 97-01/02 aspektu, atsakovui šiame rašte nurodant tik tai, jog nuo 1997 m. rugpjūčio 1 d. jis nebevykdo užsakovo funkcijų Genocido aukų muziejuje ir kad dar 1997 m. gruodžio 29 d. rašte Nr. 07-08-278 jis sutiko, jog ieškovas savarankiškai spręstų sulaikyto apmokėjimo galimybes su užsakovo funkcijas perėmusiu Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru, iš esmės yra tapatus 1997 m. gruodžio 29 d. raštui. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai, prieš konstatuodami, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas, šių aplinkybių, reikšmingų momento, kada ieškovas turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, nustatymui ir kartu tinkamam ieškinio senaties termino pradžios momentą ir skaičiavimo tvarką reglamentuojančių materialinės teisės normų taikymui, teisiškai neįvertino.

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, nesant CPK 320 straipsnio 2 dalyje nustatytų apeliacinio skundo ribų peržengimo sąlygų, apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą patikrina analizuodamas tik apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus. Atsakovo UAB „Lietuvos paminklai“ apeliacinis skundas iš esmės buvo grindžiamas tik ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų netinkamo taikymo argumentais, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje iš esmės sprendė dėl ieškovo reikalavimo priteisti jam skolą pagrįstumo ir tik formaliai, išsamiai neanalizuodamas byloje esančių įrodymų bei visapusiškai nevertindamas reikšmingų aplinkybių, pasisakė dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių argumentų ieškinio senaties termino pradžios netinkamo nustatymo klausimu. Tai duoda pagrindą pripažinti, kad apskųsta apeliacinės instancijos teismo nutartis yra priimta pažeidžiant procesą apeliacinės instancijos teisme reglamentuojančias procesinės teisės normas bei nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos CPK 320 straipsnio normų aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Bella Italija“ su A. A., bylos Nr. 3K-3-401/2007; 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB „ERGO Lietuva“ su J. K., bylos Nr. 3K-3-352/2007, ir kt.).

Nustačiusi CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus kasacijos pagrindus, konstatuodama, kad nustatytas procesinės teisės normos pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties byloje priėmimui, teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti (CPK 359 straipsnio 3 dalis) ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 23 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Juozas Šerkšnas

Algirdas Taminskas

Pranas Žeimys