Dėl paskolos išieškojimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-437/2007

Procesinio sprendimo kategorija 121.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. spalio 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdo Taminsko ir Prano Žeimio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. K. L. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2007 m. sausio 29 d. ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 8 d. nutarčių, kuriomis atsisakyta atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti, peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. R. ieškinį atsakovui Elektroninės technikos projektavimo R. K. L. IĮ „Ekochron“ dėl paskolos išieškojimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 1995 m. sausio 19 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje pagal ieškovės J. R. ieškinį atsakovui Elektroninės technikos projektavimo R. K. L. IĮ „Ekochron“ dėl paskolos išieškojimo; teismas priteisė ieškovės naudai solidariai iš atsakovo ir R. K. L. 90 516 Lt paskolos ir palūkanų, taip pat 4525,80 Lt žyminio mokesčio į valstybės biudžetą. Atsakovas dėl byloje priimto sprendimo 2007 m. sausio 26 d. padavė apeliacinį skundą kartu su prašymu atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti; atsakovas nurodė, kad byla išnagrinėta jam nedalyvaujant ir nepranešus; atsakovas tuo metu buvo suimtas ir laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje; teismas turėjo pareigą informuoti atsakovą apie byloje priimtą sprendimą, tačiau to laiku nepadarė. Dėl nurodytų aplinkybių atsakovas su byloje priimtu sprendimu susipažino 2007 m. sausio 19 d. Atsakovas prašė jo nurodytas aplinkybes pripažinti svarbiomis ir atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2007 m. sausio 29 d. nutartimi netenkino atsakovo prašymo atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti. Teismas nurodė, kad atsakovas paduoda apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, priimto 1995 m. sausio 19 d. civilinėje byloje Nr. 2–905/1995, prašo atnaujinti praleistą terminą šiam skundui paduoti. Teismas pažymėjo, kad dėl nurodyto teismo sprendimo atsakovas 2004 m. balandžio 15 d. buvo padavęs apeliacinį skundą, tačiau jis nepašalino Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2004 m. balandžio 16 d. nutartimi nustatytų apeliacinio skundo trūkumų, t. y. nesumokėjo žyminio mokesčio; šio teismo 2004 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi apeliacinis skundas laikytas nepaduotu ir grąžintas atsakovui. Teismas nepripažino atsakovo nurodytų aplinkybių svarbiomis dėl praleisto termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas atsakovo prašymas atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti byloje dėl paskolos išieškojimo, 2007 m. kovo 8 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2007 m. sausio 29 d. nutartį. Apeliacinės instancijos teismas laikė nepagrįstais atskirojo skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į atsakovo nurodytas aplinkybes ir jų nepripažino svarbiomis praleistam terminui apeliaciniam skundui paduoti atnaujinti; kolegijos vertinimu, atsakovo nurodytos aplinkybės, kad jis buvo įkalintas, vėliau gydomas, kad buvo rengiami dokumentai dėl jo apgyvendinimo pensionate, nėra pagrindas terminui atnaujinti; atsakovas paduoda apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, priimto 1995 m. sausio 19 d., t. y. kreipiasi praėjus 12 metų nuo bylos išnagrinėjimo; nurodyta aplinkybė kolegijai leido spręsti, kad atsakovas prarado teisę į apeliaciją. Kolegija kartu grąžino atsakovui apeliaciniame teisme gautą atskirojo skundo papildymą, nurodžiusi, kad atskirajame skunde negalima kelti naujų reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2007 m. sausio 29 d. ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 8 d. nutartis, prašymą tenkinti ir atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

Teismai netinkamai taikė CPK 185 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimą reglamentuojančias taisykles, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad terminas apeliaciniam skundui paduoti neatnaujintinas, nenustačius svarbių priežasčių, dėl kurių šis terminas praleistas. Teismų išvada neatitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotų turinčių reikšmės bylos aplinkybių; teismai išvadai pagrįsti turėjo remtis byloje esančių įrodymų visuma, bet ne atskirų faktų interpretavimu. Tokie įrodymų vertinimo principai neatitinka CK 1.5 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Dėl procesinės teisės normų pažeidimų teismai neatsižvelgė ir nevertino aplinkybių, kad atsakovas apie jam iškeltą civilinę bylą ir joje 1995 m. sausio 19 d. priimtą sprendimą sužinojo po šešerių metų ir devynių mėnesių, nors pirmosios instancijos teismas turėjo duomenų apie tai, kur atsakovas buvo kalinamas ir vėliau gydomas. Priimtas teismo sprendimas nulėmė tai, kad atsakovas tapo benamiu, buvo pripažintas antros grupės invalidu ir 2007 m. sausio 10 d. apgyvendintas stacionarioje globos įstaigoje – pensionate, kuriame vietos laukė pustrečių metų. Tapęs valstybės išlaikomu asmeniu, atsakovas gavo valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, taip pat įgijo teisę būti atleistas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo; atsakovas, gaudamas 395 Lt invalidumo pensiją, neturėjo finansinių galimybių sumokėti pirmosios instancijos teismo nutartyje nustatyto dydžio žyminį mokestį. Teismai neatsižvelgė į atsakovo nurodytas aplinkybes, pagrindžiančias jo sunkią turtinę padėtį, todėl nuo žyminio mokesčio sumokėjimo neatleido nepagrįstai, kaip ir nesuteikė teisės būti išklausytam apeliacinės instancijos teismo.

Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka nepateikta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 1995 m. sausio 19 d. sprendimu civilinėje byloje pagal ieškovės J. R. ieškinį atsakovui Elektroninės technikos projektavimo R. K. L. IĮ „Ekochron“ ieškovės naudai solidariai iš atsakovo ir R. K. L. priteista 90 516 Lt paskolos ir palūkanų, taip pat 4525,80 Lt žyminio mokesčio į valstybės biudžetą. Atsakovas 2007 m. sausio 26 d. padavė apeliacinį skundą kartu su prašymu atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti; teismai nenustatė svarbių priežasčių terminui atnaujinti.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnyje nustatyta, kad bylose, kuriose sprendimai ar nutartys apeliacinės instancijos teisme priimti iki Civilinio proceso kodekso įsigaliojimo, kasaciniai skundai dėl šių sprendimų ar nutarčių išnagrinėjami pagal procesines teisės normas, galiojusias iki šio Kodekso įsigaliojimo. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjant R. K. L. kasacinį skundą, taikomos 1964 m. Civilinio proceso kodekso nuostatos.

Kasaciniame skunde keliami procesinių teisės normų, reglamentuojančių termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo, aiškinimo ir taikymo klausimai, todėl kasacijos dalykas šioje byloje yra klausimas, ar teismai tinkamai taikė procesinių terminų pabaigą ir jų praleidimo teisinius padarinius reglamentuojančias procesinės teisės normas.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tinkamo proceso, teisės būti išklausytam ir kiti civilinio proceso principai reikalauja byloje dalyvaujantiems asmenims suteikti teisę apskųsti aukštesnės instancijos teismui žemesnės instancijos teismo priimtą procesinį sprendimą. Bylos peržiūrėjimas aukštesnės instancijos teisme užtikrina žemesnės instancijos teismų atliekamą teisės aiškinimo ir taikymo teisingumą bei vienodumą visoje valstybės teisinėje sistemoje. Nuo to, ar byloje dalyvavęs asmuo pasinaudojo teise į apeliaciją (1964 m. CPK 313, 315 straipsniai), iš esmės priklausys tai, ar jis įgis teisę į kasaciją (1964 m. CPK 351 straipsnio 1 dalis). Dėl tokio teisės į apeliaciją reikšmingumo, sprendžiant byloje dalyvavusio asmens apeliacinio skundo priėmimo klausimą ir vertinant reikšmingas aplinkybes, susijusias su apeliacinio skundo padavimu įstatyme nustatyta tvarka, svarstytina, ar šios tvarkos nesilaikymas konkrečiu atveju gali būti pakankamas pagrindas atsisakyti priimti apeliacinį skundą ir taip nulemti nesudarymą bylos dalyviui galimybės pasinaudoti įstatyme jam įtvirtinta teise į priimto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą apeliacine tvarka.

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad atsakovas praleido terminą apeliaciniam skundui paduoti, teismai nepripažino jo nurodytų aplinkybių svarbiomis terminui atnaujinti ir atsisakė priimti atsakovo apeliacinį skundą. Teisėjų kolegija, vertindama, ar bylą nagrinėję teismai pagrįstai taikė termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimo teisines pasekmes ir ar pagrįstai atsisakė priimti atsakovo apeliacinį skundą, atsižvelgia į tai, kad atsakovas nuo 1995 m. sausio 9 d. iki 2000 m. rugsėjo 21 d. buvo izoliuotas, jam taikyta priverčiamojo pobūdžio priemonė – priverstinis gydymas psichiatrinėje ligoninėje sustiprinto stebėjimo sąlygomis (b. l. 119–122). Byloje taip pat yra 1996 m. balandžio 10 d. teismo psichiatrinės ekspertizės aktas Nr. 13, kuriame pateikta išvada, kad R. K. L. inkriminuojamos veikos vykdymo metu sirgo sunkia liga, dėl kurios negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti (b. l. 125–135). Teisėjų kolegijos vertinimu, tai yra išskirtinės aplinkybės, turint omenyje R. K. L. subjektiškumo problemą. Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovas būtų pripažintas neveiksniu civiline tvarka; nagrinėjamoje byloje yra reikšminga tai, nuo kurio momento R. K. L. suprato savo veiksmų esmę ir galėjo juos valdyti. Bylos duomenimis, R. K. L. buvo išrašytas iš ligoninės 2000 m. rugsėjo 21 d. Kasaciniame skunde nurodoma, kad tik išėjęs iš ligoninės atsakovas sužinojo apie teismo sprendimą, kurį siekia apskųsti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, nagrinėdami termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimo teisinius padarinius, netyrė, kuo R. K. L. užsiėmė nuo 2000 m. rugsėjo 21 d., t. y. nuo išrašymo iš ligoninės, iki 2004 m. balandžio 15 d., t. y. iki apeliacinio skundo padavimo; taip pat nuo 2004 m. rugpjūčio 5 d., kai apeliacinis skundas R. K. L. buvo grąžintas, iki 2007 m. sausio 26 d. – kito apeliacinio skundo pateikimo, ir nuo kada R. K. L. objektyviai galėjo įgyvendinti savo teises. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad esant byloje duomenų apie tai, jog R. K. L. pripažintas antros grupės invalidu neterminuotai, jis pagal galimybes nustatyta tvarka gauna vienkartinę paramą, yra valstybės socialiai globotinas asmuo, svarstytinas reikalavimo sumokėti žyminį mokestį už paduodamą apeliacinį skundą pagrįstumas; vien tik pirmiau nurodytos aplinkybės, apibūdinančios atsakovo turtinę ir socialinę padėtį, neturėtų paneigti jo teisės į procesą apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija kartu pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad apeliacinio skundo padavimo teisės paneigimas reiškia tai, jog civilinio proceso šalis netenka teisės teismo sprendimui peržiūrėti apeliacine tvarka. Vienas iš teisingo teismo aspektų yra asmens galimybė apskųsti teismo sprendimą; teismai nepagrįstai neturi paneigti galimybės apskųsti teismo sprendimą ir ypač tada, kai apeliacinis skundas paduotas praleidus įstatymo nustatytą terminą. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas neanalizavo teismų praktikos nuostatų, atskleidžiant procesinių terminų pabaigą ir jų praleidimo teisinius padarinius reglamentuojančių teisės normų esmę, ir į jas nagrinėjamoje byloje neatsižvelgė (CPK 346 straipsnio 2 dalis 2 punktas). Tik tiksliai nustatęs ir visapusiškai įvertinęs termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimo priežastis, teismas gali teisingai išspręsti šio termino atnaujinimo klausimą. Dėl išdėstytų argumentų teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi 1964 m. CPK 370 straipsnio 2 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 8 d. nutartį panaikinti, perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Juozas Šerkšnas

Algirdas Taminskas

Pranas Žeimys