Dėl sutarties spragos užpildymo ir įpareigojimo bendradarbiauti ir kooperuotis

Civilinė byla Nr. 3K-3-438/2007

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.10; 50.4; 114.11; 118.3 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Algirdo Taminsko (pranešėjas) ir Prano Žeimio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Voltrė” kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo VšĮ „Stačiatikių ūkis“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Voltrė“ dėl mokesčių pagal nuomos sutartį ir įstatyminių palūkanų priteisimo, sutarties nutraukimo ir atsakovo iškeldinimo ir pagal atsakovo priešieškinį ieškovui dėl sutarties spragos užpildymo ir įpareigojimo bendradarbiauti ir kooperuotis.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas 2005 m. rugpjūčio 8 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir nurodė, kad šalys 1998 m. vasario 24 d. sudarė patalpų (duomenys neskelbtini) nuomos sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2006 m. liepos 1 d. kiekvieną mėnesį mokėti nuomos mokestį, kiti mokesčiai į nuomos mokestį nebuvo įskaičiuoti ir juos atsakovas turėjo mokėti atskirai, ne vėliau kaip penktąją einamojo mėnesio dieną už visą mėnesį avansu. Vienas iš tokių mokesčių buvo nekilnojamojo turto mokestis už išnuomotas patalpas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, spręsdama šalių ginčą, 2003 m. gruodžio 16 d. nutartimi pripažino, kad atsakovas turi mokėti ieškovui kompensaciją už nekilnojamojo turto mokestį, tačiau šios prievolės atsakovas sistemingai ir ilgą laiką nevykdė, dėl to ne kartą buvo įspėtas. Atsakovas 2004 m. vasario 3 d. buvo įsiskolinęs ieškovui 41 189,10 Lt, ieškovas įspėjimu nurodė atsakovui sumokėti skolą iki 2004 m. vasario 28 d. ir pažymėjo, kad, nurodytu terminu prievolės jam neįvykdžius, sutartis bus nutraukta. Atsakovas prievolės per papildomą terminą neįvykdė, jo skola, susidariusi atsakovui pažeidus šešiasdešimties dienų terminą, buvo 31 496,19 Lt, todėl ieškovas 2004 m. kovo 12 d. vienašališkai nutraukė sutartį pagal sutarties 3.1 punktą ir kreipėsi į teismą dėl atsakovo iškeldinimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. gegužės 4 d. nutartyje nurodė, kad sutarties 3.1 punkte nustatyti nuomininko padaryti pažeidimai buvo pagrindas nutraukti nuomos sutartį prieš terminą, tačiau nei šiame, nei kituose sutarties punktuose nebuvo nustatyta jos nutraukimo prieš terminą tvarka (vienašališkai ar per teismą). Dėl to ginčijama sutartis, esant tokioms aplinkybėms, galėjo būti nutraukta prieš terminą pagal CK 6.497 straipsnio 1 dalį, t.y. tik teismo tvarka, tačiau ieškovas tokio reikalavimo teisme nepareiškė. Priešingai, ieškovas, klaidingai manydamas, kad patalpų nuomos sutartį vienašališkai nutraukė 2004 m. kovo 12 d. raštu, teisme pareiškė tik reikalavimą dėl nuomininko iškeldinimo iš ginčo patalpų. Ieškovas iš naujo pateiktame ieškinio pareiškime nurodė, kad sutarties 3.1 punkte nustatyta, jog sutartis gali būti nutraukta, jei nuomininkas šešiasdešimt dienų nemoka visų mokesčių, nustatytų sutarties 2.2, 2.4, 2.5 punktuose. Atsakovo skola 2005 m. birželio 1 d. buvo 58 688,07 Lt; iš kurių 53 516,71 Lt sumokėti atsakovas praleido nustatytą šešiasdešimties dienų terminą. Ieškovas 2005 m. birželio 16 d. rašytiniu įspėjimu pagal CK 6.497 straipsnį nustatė atsakovui papildomą terminą susidariusiai skolai ir palūkanoms sumokėti, nurodė apie galimą sutarties nutraukimą prieš terminą, iškeldinant atsakovą iš išnuomotų patalpų, kaip mokėjimų neatlikimo iki nustatyto termino pabaigos pasekmę. Atsakovas, 2005 m. birželio 1 d. pasirašydamas aktą dėl skolos suderinimo, pripažino skolą, tačiau iki įspėjime nurodytos datos sumokėjo tik 14 870,21 Lt (6284,21 Lt nuomos mokestį ir 8586 Lt kompensaciją už nekilnojamojo turto mokestį). 2005 m. rugpjūčio 4 d. skola, susidariusi atsakovui pažeidus penkių dienų terminą, buvo 59 124,90 Lt, o pažeidus šešiasdešimties dienų terminą – 49 2223,71 Lt. Atsakovas sistemingai, ilgą laiką nemokėjo kompensacijos už nekilnojamojo turto mokestį. Sutartimi šalys susitarė, kad visų pagal nuomos sutartį priklausančių įmokų nesumokėjimas per šešiasdešimt dienų buvo esminis sutarties pažeidimas ir suteikė teisę nuomotojui nutraukti sutartį. Ieškovas, remdamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, 6.217 straipsnio 1, 2 dalimis, 6.256 straipsniu, 6.260 straipsnio 1, 2 dalimis, 6.261 straipsniu, 6.497 straipsnio 1 dalies 3, 5 punktais, 3 dalimi, prašė teismo nutraukti prieš terminą šalių 1998 m. vasario 24 d. sudarytą patalpų nuomos sutartį, iškeldinti atsakovą iš patalpų (duomenys neskelbtini), priteisti 50 538,90 Lt mokesčio pagal patalpų nuomos sutartį, 3504,09 Lt įstatyminių palūkanų ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismo posėdžio metu ieškovas nurodė, kad atsakovas apmokėjo 49 500,19 Lt, todėl šio reikalavimo dalies atsisakė, prašė priteisti likusią 1038,71 Lt sumą.

Atsakovas 2006 m. kovo 14 d. pareiškė priešieškinį ir nurodė, kad atsakovo pareigos, išvardytos ginčo nuomos sutartyje, nebuvo tiksliai aptartos, sutartyje nenurodyta, jog atsakovas turėjo pareigą mokėti ieškovui kompensaciją už nekilnojamojo turto mokestį, nebuvo aptarta kompensacijos mokėjimo tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2003 m. gruodžio 16 d. nutartyje aiškindama sutarties sąlygas, nurodė, kad atsakovas turėjo pareigą mokėti ieškovui kompensaciją už nekilnojamojo turto mokestį. Atsakovo manymu, teismas turėtų nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio kompensacijos mokėjimo tvarką ir CK 6.195 straipsnio pagrindu pašalinti sutarties spragas. Be to, ieškovas nesilaikė CK įtvirtintų sutarties šalių pareigos bendradarbiauti ir kooperuotis, kenkė atsakovui, neleisdamas tinkamai naudotis nuomojamomis patalpomis, įrengė rakinamą privažiuojamojo kelio į nuomojamas patalpas užtvarą, raktų neperdavė, trukdė privažiuoti. Atsakovas, remdamasis CK 6.195, 6.158 straipsniais, 6.200 straipsnio 1, 2 dalimis, prašė teismo: 1) pašalinti 1998 m. vasario 24 d. nuomos sutarties spragą, nustatant, kad atsakovas sumoka ieškovui kompensaciją už ieškovo sumokėtą valstybei nekilnojamojo turto, nuomojamo atsakovui 1998 m. vasario 24 d. patalpų nuomos sutartimi, mokestį, ne vėliau kaip per 60 kalendorinių dienų, apmokėdamas ieškovo pateiktas sąskaitas ir įrodymus apie ieškovo sumokėtą valstybei nekilnojamojo turto mokestį; 2) įpareigoti ieškovą bendradarbiauti su atsakovu vykdant patalpų nuomos sutartį ir sudaryti sąlygas atsakovo ar trečiųjų asmenų (ligonių, greitosios pagalbos, gaisrinės, inkasatorių, pašto ir kitų tarnybų) transportui, netrukdant eismui (duomenys neskelbtini) privažiuoti prie atsakovui išnuomotų patalpų, perduoti atsakovui raktą nuo ieškovo įrengto privažiuojamojo kelio į nuomojamas patalpas užtvaro.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 3–iasis apylinkės teismas 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, nutraukė prieš terminą šalių 1998 m. vasario 24 d. sudarytą patalpų (duomenys neskelbtini) nuomos sutartį, iškeldino atsakovą iš nurodytų patalpų, nutraukė bylos dalį dėl ieškovo piniginių reikalavimų, priešieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad iš esmės tarp šalių kilo ginčas dėl nuomos sutarties 1.3 punkto, kuriame nustatyta, jog nuomininkas įsipareigojo mokėti į valstybės iždą visus mokesčius pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius įstatymus, vykdymo. Be to, teismas nurodė, kad ieškovas 2002 m. balandžio 22 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą prašydamas nutraukti su atsakovu sudarytą nuomos sutartį, jį ir subnuomininką iškeldinti ir priteisti 20 044,32 Lt skolą pagal sutartį; atsakovas pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiomis nuo sutarties sudarymo momento nuomos sutarties 1.3 ir 2.1 punktų dalis dėl atsakovo pareigos mokėti į valstybės iždą mokesčius pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius įstatymus. Vilniaus miesto 3–iasis apylinkės teismas 2003 m. vasario 4 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė, Vilniaus apygardos teismas 2003 m. gegužės 20 d. nutartimi paliko sprendimą nepakeistą, tačiau, bylą peržiūrėjus kasacine tvarka, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. gruodžio 16 d. nutartimi pakeitė teismų sprendimų dalis ir priteisė ieškovui iš atsakovo 5048,50 Lt skolą; kitas pirmosios ir apeliacinės instancijos procesinių sprendimų dalis paliko nepakeistas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas sutartį ir nagrinėdamas tikruosius šalių ketinimus, o ne vien pažodinį sutarties teksto aiškinimą, pripažino, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.193 straipsnį; sudarant patalpų nuomos sutartį, šios sutarties 1.3 punkte šalys nustatė, kad nuomininkas įsipareigojo mokėti į valstybės iždą visus mokesčius pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius įstatymus, o sutarties 2.1 punktu susitarė, jog nuomininkas ne vėliau kaip penktąją einamojo mėnesio dieną įsipareigojo mokėti nuomotojui nuomos mokestį už visą šį mėnesį avansu, o į valstybės iždą – atitinkamus mokesčius. Šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, padarė išvadą, kad teismas 2003 m. gruodžio 16 d. nutartimi galutinai išsprendė šalių ginčą, pripažindamas, jog atsakovas turėjo sutartinę pareigą mokėti nekilnojamojo turto mokestį ieškovui. Teismas, vertindamas, ar atsakovas tinkamai vykdė šią prievolę, nustatė, kad patalpų nuomos sutartis nebuvo nutraukta, šalių sutartinės prievolės viena kitai tęsėsi, atsakovas per ieškovo nustatytą terminą nepašalino sutarties pažeidimų, skolos neapmokėjo, dėl skolos išdėstymo į ieškovą nesikreipė, o apie pareigą vykdyti prievolę neginčytinai žinojo nuo 2003 m. gruodžio 16 d. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, kad ieškovas sąskaitas už nekilnojamojo turto mokestį išrašinėjo nereguliariai; remdamasis byloje esančiais įrodymais, teismas motyvavo, kad sąskaitos nebuvo išrašytos ir pateiktos atsakovui tik 2003 metais, t. y. vykstant šalių ginčui dėl šio mokesčio mokėjimo pareigos, tačiau šis ginčas buvo išspręstas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 16 d. nutartimi, atsakovas nuo 2004 metų pradžios žinojo savo prievolę mokėti nekilnojamojo turto mokestį ieškovui. Dėl to teismas nepripažino atsakovo sąžiningai įvykdžius prievolę, nes iš mokėjimo dokumentų nustatė, kad didžioji dalis įmokų buvo atliekama pavėluotai, vien stengiantis nepažeisti kraštutinio ir grėsmę sutarties galiojimui keliančio šešiasdešimties dienų termino; atsakovui netinkamai vykdžius sutartines prievoles, o vykdant prievolės dalį dėl nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo, praleidus sutarties 2.1 punkte nustatytą šešiasdešimties dienų terminą mokėjimams atlikti, konstatavo, jog atsakovas pažeidė sutartinę prievolę ir tai buvo pažeidimas, leidęs ieškovui nutraukti sutartį prieš terminą CK 6.497 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir sutarties 3.1 punkto pagrindu ir reikalauti iškeldinti atsakovą. Teismas nurodė, kad, jam tenkinus ieškovo reikalavimą, priešieškinio reikalavimas įpareigoti ieškovą bendradarbiauti su atsakovu sudarant sąlygas atsakovo ar trečiųjų asmenų transportui, netrukdant eismui (duomenys neskelbtini) gatvėje, privažiuoti prie atsakovui išnuomotų patalpų netenkintinas bei perduoti raktą, neteko prasmės, todėl teismas jį atmetė.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2007 m. balandžio 26 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 16 d. nutartyje išdėstytais išaiškinimais ir nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas sutartį, pažymėjo, jog turi būti nagrinėjami tikrieji šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu, nutartimi galutinai išsprendė šalių ginčą dėl nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo, pripažino, kad atsakovas turėjo sutartinę pareigą avansu mokėti nekilnojamojo turto mokesčio kompensaciją ieškovui ir atsakovui nuo šio momento tapo aišku, jog jis nekilnojamojo turto mokestį turėjo mokėti ne vėliau kaip penktąją einamojo mėnesio dieną, pasibaigus ketvirčiui, o vien tik tą aplinkybę, kad nekilnojamojo turto mokestis buvo įvardytas kaip šio mokesčio kompensacijos mokėjimas, kolegija pripažino nekeičiančia esmės, nes atsakovas privalėjo mokėti šį mokestį, nepriklausomai nuo to, kaip jis būtų vadinamas. Dėl šių išdėstytų argumentų kolegija taip pat atmetė atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad jis nepraleido sutarties 2.1 punkte nustatyto šešiasdešimties dienų termino. Kolegija nustatė, kad patalpų nuomos sutartis nėra nutraukta, šalių sutartinės prievolės viena kitai yra tęstinio pobūdžio, todėl bet kuri sutarties šalis turėjo teisę kreiptis į teismą dėl sutartinės prievolės nevykdymo ar netinkamo vykdymo, tai argumentuodama nauju pažeidimu. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus nutartį, kuria buvo priteistas nekilnojamojo turto mokestis (kompensacija) už laikotarpį iki 2003 metų, atsakovui 2004 m. vasario 24 d. buvo pateikta sąskaita už visus 2003 metus, o toliau sąskaitos buvo pateikinėjamos reguliariai, todėl atsakovo prievolė pagal sutartį turėjo būti įvykdoma iki kito mėnesio, einančio po kiekvieno ketvirčio pabaigos, penktosios dienos ir ši mokėjimo tvarka atsakovui negalėjo būti neaiški. Dėl to kolegija konstatavo, kad atsakovas privalėjo mokėti nekilnojamojo turto mokesčio kompensaciją ir pripažino, jog nebuvo pagrindo užpildyti sutarties spragas ar keisti sutartyje nustatytus atsiskaitymo terminus, išskiriant nekilnojamojo turto mokesčio kompensacijos mokėjimą. Kolegija, remdamasi 2005 m. birželio 1 d. skolų suderinimo dėl 58 688,07 Lt aktu, ieškovo suvestinėje pateiktais sąskaitų išrašymais ir mokėjimų duomenimis, pažyma, iš kurios matyti, kad 2005 m. rugpjūčio 30 d. atsakovo nesumokėta nekilnojamojo turto mokesčio kompensacijos skola, viršijanti šešiasdešimties dienų apmokėjimo terminą, buvo 40 641,71 Lt, pažymėjo, kad atsakovas po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties priėmimo nevykdė sutarties įsipareigojimų, nekilnojamojo turto mokestį mokėjo pažeisdamas nustatytus terminus ir didžiąją dalį šio mokesčio skolos padengė vykstant teismo procesui dėl nuomos sutarties nutraukimo, taip pat elgėsi ir nagrinėjant kitus ieškinius, sumokėdamas skolą iškėlus bylą teisme; tuo tarpu iš 2006 m. birželio 5 d. suvestinės matyti, kad ieškovas pagal Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 3 straipsnį mokėjo turto mokestį, nors atsakovas dar būdavo nesumokėjęs kompensacijos; dėl šio mokesčio dydžio ginčo tarp šalių nebuvo. Dėl to kolegija pripažino, kad atsakovas ne dėl ieškovo kaltės laiku ir nuolat nemokėjo nekilnojamojo turto ir nuomos mokesčių, pažeidė esminę su atsiskaitymu susijusią sutarties sąlygą, nustatytą 2.1 punkte, o pagal sutarties 3.1 punktą toks pažeidimas yra pagrindas nutraukti nuomos sutartį prieš terminą teismine tvarka. Kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, padarė išvadą, kad, tenkinus ieškovo reikalavimą dėl nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo iš nuomojamųjų patalpų, nebebuvo pagrindo tenkinti atsakovo reikalavimą įpareigoti ieškovą bendradarbiauti su atsakovu, nes atsakovui kiemo teritorija nėra išnuomota, kelio prie nuomojamų patalpų nėra, kiemas faktiškai buvo išnuomotas subnuomininkui, o užtvaras įrengtas vykdant Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2004 m. birželio 25 d. sprendimą, kuriuo buvo tenkintas ieškovo Vilniaus stačiatikių Šv. Dvasios Vienuolyno ieškinys atsakovui VšĮ „Aušros vartų ligoninė“ dėl iškeldinimo iš žemės sklypo (duomenys neskelbtini).

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į kasacinį skundą esmė

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 26 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bylą nagrinėję teismai pakartojo Lietuos Aukščiausiojo Teismo nutartyje išdėstytus išaiškinimus, pripažino, kad ginčas dėl piniginių reikalavimų yra jau išspręstas, tačiau, kasatoriaus teigimu, ši išvada neteisinga, nes teismai neišaiškino ir nenustatė nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo tvarkos. Pirmosios instancijos teismas padarė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčiai prieštaraujančią išvadą, kad nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo tvarka įtvirtinta ginčo patalpų nuomos sutarties 2.1 ir 3.1 punktuose, tačiau nekilnojamojo turto mokestis nėra nei nuomos mokestis, apie kurį kalbama sutarties 2.1 punkte, nei mokestis į valstybės iždą, kuris minimas sutarties 3.1 punkte. Be to, pirmosios instancijos teismas, nenuosekliai motyvuose dėstydamas atsakovo prievolės mokėti ieškovui nekilnojamojo turto mokestį tvarką, aiškiai nenurodė, kada kasatorius turėjo mokėti šį mokestį. Apeliacinės instancijos teismas, neištaisydamas šios pirmosios instancijos teismo klaidos ir sutikdamas su teismo išvadomis, pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies 3 punktą. Bylą nagrinėję teismai taip pat netinkamai aiškino ir taikė Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 3 straipsnį, nes jame nustatyta nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo tvarka yra nustatyta nekilnojamojo turto savininkui, tuo tarpu teismai neatsižvelgė į tai, kad kasatorius buvo patalpų nuomininkas ir jis neprisiėmė prievolės mokėti mokestį, o tik nekilnojamojo turto mokesčio kompensaciją ieškovui. Be to, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pažeidė įrodymų įvertinimo taisykles ir, nepaisant byloje esančių įrodymų, iš kurių matyti, jog ieškovas nesistemingai teikdavo sąskaitos nuomininkui, padarė neteisingą išvadą, kad ieškovas reguliariai išrašinėjo sąskaitas, todėl sutartis nutrauktina dėl atsakovo kaltės, šiam praleidus sutarties 2.1 punkte nustatytą terminą mokesčiams sumokėti.

2. Bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į tai, kad atsakovas nesutiko su ieškovo pirmosios instancijos teismo posėdyje pareikštu atsisakymu nuo reikalavimo priteisti mokesčius, nes esą kasatorius šiuos sumokėjo, tačiau, kasatoriaus teigimu, jis buvo permokėjęs ieškovui pagal šio pateiktas sąskaitas, nes mokėjo ne tik nekilnojamojo turto mokesčio kompensaciją, bet ir 18 procentų dydžio PVM. Tuo tarpu teismai, neatsižvelgdami į byloje esančius įrodymus, pažeisdami CPK 185 straipsnį, padarė neteisingą išvadą, kad kasatorius nesumokėjo nekilnojamojo turto mokesčio kompensacijos. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina aplinkybę, kad nuomininkas nuo 1999 iki 2006 metų ieškovo reikalavimu sumokėjo 118 621,69 Lt nekilnojamojo turto mokesčio kompensaciją, tačiau ieškovas nepateikė įrodymų apie tai. Dėl to teismams neįtraukus į bylą trečiuoju asmeniu ginčo patalpų savininko Šv. Dvasios Vienuolyno, nesiaiškino, ar šis sumokėjo valstybei nekilnojamojo turto mokestį.

3. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai padarė išvadą, kad ieškovas galėjo vienašališkai nutraukti ginčo patalpų nuomos sutartį pagal CK 6.217 straipsnį, esant esminiam sutarties pažeidimui, tačiau, kasatoriaus teigimu, nenurodė, kokį konkrečiai esminį sutarties pažeidimą padarė nuomininkas. Be to, ginčo teisiniams santykiams netaikytinas ir CK 6.497 straipsnis, reglamentuojantis nuomotojo teisę nutraukti nuomos sutartį prieš terminą teismine tvarka, jei nuomininkas nemoka nuomos mokesčio, tačiau ginčo patalpų nuomos sutarties 3.1 punkte aptartos sutarties nutraukimo sąlygos nemini, kad nekilnojamojo turto mokesčio kompensacija priskirtina prie nuomos ar kitų mokesčių.

4. Bylą nagrinėję teismai neteisingai nurodė, kad atsakovas prašė nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo tvarką tik pradėjus bylą teisme, o anksčiau į ieškovą dėl šio klausimo nesikreipė. Kasatoriaus teigimu, jis šį prašymą grindė CK 6.195 straipsniu, reglamentuojančiu sutarties spragų užpildymo tvarką, o pagal CPK 5 straipsnį suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymuose nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta jo pažeista teisė ar įstatymų saugomas interesas. Dėl to teismai nepagrįstai pripažino, kad kasatorius privalėjo mokėti nekilnojamojo turto mokesčio kompensaciją ir nebuvo jokio pagrindo užpildyti ginčo patalpų nuomos sutarties spragas ar keisti sutartyje nustatytus atsikaitymo terminus. Be to, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepagrįstai netenkino ir antro atsakovo priešieškinio reikalavimo, procesiniuose sprendimuose išdėstė prieštaringas išvadas apie tai, kad ieškovas teismo sprendimo vykdymo procese užtvėrė kasatoriui privažiavimą prie nuomojamų patalpų, nepagrįstai pateisino neteisėtą ieškovo elgesį, vykdant teismo sprendimą, priimtą kitoje byloje tarp kitų šalių.

Atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą ieškovas prašo teismo jį atmesti ir palikti nepakeistus skundžiamus teismų procesinius sprendimus, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nepažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų, teisingai įvertino visus byloje esančius įrodymus, nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagrįstai atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje išdėstytus argumentus, kad šalys susitarė, jog atsakovas mokės nekilnojamojo turto mokestį, šią prievolę vykdys ne vėliau kaip penktąją einamojo mėnesio dieną už visą mėnesį avansu. Teismai padarė teisingą išvadą, kad ginčą dėl atsakovo pareigos mokėti nekilnojamojo turto mokestį išsprendė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. gruodžio 16 d. nutartimi, ši nutartis šalims turi res judicata galią, o nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo tvarka nustatyta ginčo patalpų nuomos sutartyje. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad ieškovas neatsisakė visų ieškinio piniginių reikalavimų, o tik nuo tos dalies, kurią atsakovas pats pripažino teismo posėdyje ir ją apmokėjo. Ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendime išsamiai ir motyvuotai pagrįsta, kodėl atsakovas pripažintinas padariusiu esminį sutarties pažeidimą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Šalys 1998 m. vasario 24 d. sudarė patalpų nuomos sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo savo lėšomis atlikti patalpų kapitalinį remontą, apdrausti namą, mokėti į valstybės iždą visus mokesčius pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius įstatymus; nuomos mokestį atsakovas turėjo mokėti ieškovui ne vėliau kaip penktąją einamojo mėnesio dieną už visą mėnesį avansu, į valstybės iždą – mokesčius. Ginčas tarp šalių kilo dėl 1998 m. vasario 24 d. sudarytos patalpų nuomos sutarties prieš terminą nutraukimo ieškovo reikalavimu dėl sutarties sąlygų pažeidimo.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacija yra išimtinė teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, galima tik tuo atveju, kai yra CPK 346 straipsnyje nurodyti pagrindai. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje pažymi, kad kasaciniame skunde iš esmės dėstomos tik faktinės bylos aplinkybės, todėl kasacinis teismas šioje byloje jų nevertina ir pasisako tik dėl teisės klausimų, t. y. tiria, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai aiškino ir taikė sutarties neįvykdymo teisines pasekmes reglamentuojančias materialinės teisės normas, ar nepažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų, ar nenukrypo nuo teismų praktikos šiais klausimais (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

Dėl prejudicinių faktų nagrinėjamoje byloje svarbos. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2003 metais buvo nagrinėjama civilinė byla tarp ieškovo VšĮ „Stačiatikių ūkis“ ir atsakovų UAB „Voltrė“ ir UAB „Šeimos gydytojas“ dėl nuomos teisinių santykių. Šioje byloje ieškovas buvo pareiškęs ieškinį atsakovams ir prašė teismo nutraukti ginčo patalpų nuomos sutartį, iškeldinti atsakovus iš nuomojamų patalpų ir priteisti skolą pagal nuomos sutartį, o atsakovas UAB „Voltrė“ pareiškė priešieškinį ieškovui dėl nuomos sutarties dalies pripažinimo negaliojančia. Vilniaus miesto 3–iasis apylinkės teismas 2003 m. vasario 4 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė, motyvuodamas, kad atsakovas nepažeidė sutarties, todėl nebuvo pagrindo ją nutraukti; Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. gegužės 20 d. nutartimi paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, tačiau bylą išnagrinėjus kasacine tvarka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. gruodžio 16 d. nutartimi pakeitė pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų dalis dėl skolos ir priteisė ieškovui iš atsakovo 5048,50 Lt skolą pagal patalpų nuomos sutartį. Ši kasacinio teismo nutartis yra galutinė ir įsiteisėjusi nuo jos priėmimo dienos (CPK 362 straipsnio 1 dalis). Teismo sprendimui (nutarčiai) įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad teismo sprendimo (nagrinėjamu atveju – kasacinio teismo nutarties) įsiteisėjimas sukelia svarbių teisinių padarinių, nes jam įsiteisėjus šalių ginčijami teisiniai santykiai tampa neginčijami ir įgyja res judicata galią ir yra šalims privalomi. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (nutartis) įgyja nenuginčijamumo ir prejudicialumo savybę, todėl šalys ir kiti byloje dalyvavę asmenys nebegali ginčyti teismo sprendimo (nutartyje) nustatytų faktų ir teisinių santykių arba bandyti juos kitaip nustatinėti kitose bylose. Šioje byloje ieškovas kėlė klausimą dėl ginčo patalpų nuomos sutarties 1.3 ir 2.1 punktų vykdymo – atsakovo pareigos mokėti mokesčius. Teisėjų kolegija, nagrinėjamoje byloje susipažinusi su ieškovo pareiškimu, kuriuo jis prašo teismo priteisti mokesčius pagal nuomos sutartį, ją nutraukti ir iškeldinti atsakovą iš patalpų, nurodo, kad dėl ieškovo piniginio reikalavimo pagrįstumo jau yra priimtas teismo sprendimas, kuriame nustatyta, jog pagal ginčo patalpos nuomos sutarties 1.3 ir 2.1 punktus šalys susitarė dėl atsakovo pareigos mokėti nekilnojamojo turto mokestį ir šio mokesčio mokėjimo tvarkos, ir kuris yra įsiteisėjęs. Pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas ieškinio pareiškimą dėl piniginių reikalavimų dalies turėjo atsisakyti priimti, nes jau buvo įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu; ieškovas kitoje civilinėje byloje negalėjo ginčyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, pagrįstai nusprendė, kad byla dėl ieškovo piniginių reikalavimų atsakovui nutrauktina pagal CPK 293 straipsnio 3 punktą, nes dėl to paties dalyko (šiuo atveju atsakovo pareigos mokėti nekilnojamojo turto mokestį, jo dydžio ir mokėjimo tvarkos) negali būti priimti du, vienas kitam prieštaraujantys, teismo sprendimai. Esant išvardytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai aiškino ir taikė CPK 137 ir 293 straipsnius, jų nepažeidė, todėl nėra pagrindo naikinti šioje byloje skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų priimtus procesinius dokumentus remiantis kasaciniame skunde išdėstytais argumentais dėl šio klausimo (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

Dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų pažeidimo. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais, tačiau kai iš esmės pažeidžiama įstatyme nustatyta įrodymų rinkimo, pateikimo ar tyrimo tvarka, tokiu būdu gautais duomenimis negalima remtis. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir išklausyti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. I. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija, Nr. 3K-3-177/2006, bylos kategorija 128.2). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje civilinėje byloje pažymi, kad ieškovas pateikė teismui rašytinius įrodymus, kurie patvirtino jo reikalavimų pagrįstumą. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismams pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį yra suteikta teisė įvertinti byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, tačiau nepažeidžiant įrodymų įvertinimo taisyklių. Minėta, kad kasacinis teismas iš naujo aplinkybių netiria ir nenustatinėja, o tik remiasi bylą nagrinėjusių žemesnių instancijų teismų nustatytomis aplinkybėmis ir peržiūri, ar nebuvo pažeistos teisės normos, jas aiškinant ir taikant. Dėl to atsakovo kasaciniame skunde minimos faktinės aplinkybės dėl PVM permokėjimo yra fakto klausimai, kuriuos nustatinėjo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, tirdami ir vertindami šalių pateiktus įrodymus, ir padarė išvadą, kad atsakovas nesumokėjo nekilnojamojo turto mokesčio kompensacijos. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad bylą nagrinėję teismai nepažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų, naujų faktinių aplinkybių nustatymas kasaciniame teisme yra negalimas ir neturi esminės reikšmės, todėl konstatuotina, kad bylą nagrinėję teismai aiškinosi bylai reikšmingas aplinkybes, tyrė ir vertino rašytinius įrodymus, kurie leido teismams pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti išvadą, jog yra didesnė tikimybė, kad tam tikri faktai (nagrinėjamoje byloje aplinkybė, kad atsakovas nesumokėjo ieškovui nekilnojamojo turto mokesčio kompensacijos) egzistavo. Nėra pagrindo naikinti šioje byloje skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų priimtus procesinius dokumentus remiantis kasaciniame skunde išdėstytais argumentais dėl šio klausimo (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

Dėl CK 6.217 straipsnyje nustatytų teisės normų aiškinimo ir taikymo. Civilinėje teisėje įtvirtintas sutarties laisvės principas leidžia šalims susitarti dėl sutarties nutraukimo sąlygų ir tvarkos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties nutraukimo sąlygas ar sutarties nutraukimo tvarkos reikalavimus nustato imperatyviosios teisės normos. Nagrinėjamu atveju sutarties nutraukimą reglamentuoja tiek CK 6.217 straipsnio 1 dalis ir 6.497 straipsnio 1 dalies 5 punktas, tiek sutartyje nustatytos sąlygos (sutarties 3.1 punktas). Bylą nagrinėjusiems teismams nustačius, kad atsakovui ieškovo nurodytu terminu nepašalinus sutarties pažeidimo, toliau nemokant nekilnojamojo turto mokesčio, teisėjų kolegija konstatuoja, kad buvo pagrindas tai pripažinti esminiu sutarties pažeidimu, nes kita sutarties šalis nevykdė ar netinkamai vykdė sutartį, todėl atsakovui ieškovo nurodytu terminu nepašalinus sutarties pažeidimo, šis turėjo teisę nutraukti su ieškovu sutartį. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl skundžiamų teismų sprendimų teisėtumo, pirmiausia išaiškina, kas laikytina esminiu sutarties pažeidimu ir kada kita sutarties šalis įgyja teisę nutraukti sutartį dėl šios aplinkybės. Sutarties nutraukimo tvarka ir sąlygos dėl sutarties esminio pažeidimo reglamentuotos CK 6.217 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Tokiu atveju kita šalis turi teisę kreiptis į teismą ir ginčyti sutarties nutraukimo pagrįstumą, įrodinėdama, kad sutarties pažeidimas nėra esminis. Sprendžiant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, tiriamos CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės. Nagrinėjamoje byloje teismai aiškinosi, ar atsakovo pareigos mokėti nekilnojamojo turto mokesčio kompensaciją nevykdymas buvo esminis sutarties pažeidimas, suteikęs teisę ieškovui nutraukti su atsakovu patalpų nuomos sutartį, ir nustatė, kad ieškovas nutraukė sutartį, nes kita šalis – atsakovas – iš esmės pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus. Teisėjų kolegija remiasi teismų nustatytomis aplinkybėmis ir, tikrindama, ar nebuvo pažeistos CK 6.217 straipsnio nuostatos, sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad sutarties šalis, neįvykdžiusi ar netinkamai įvykdžiusi sutartį, privalėjo atsakyti už netinkamą sutarties vykdymą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, nenustačiusi absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų, konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį kasaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 346 straipsnio 2 dalis). Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, neturi įtakos skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių dokumentų teisėtumui, todėl jie taip pat nesudaro pagrindo naikinti teismų sprendimus kasacine tvarka (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Juozas Šerkšnas

Algirdas Taminskas

Pranas Žeimys