Civilinė byla Nr. 3K-3-215-686/2016
Teisminio proceso Nr. 2-70-3-05294-2013-8
Procesinio sprendimo kategorija 3.2.4.11
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. kovo 31 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Birutės Janavičiūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių lyra“ kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 21 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų uždarųjų akcinių bendrovių „Ramunėlės vaistinė“, „Satera“, „Aniužė“, „Limest“, „Apkaba“, „Mūsų butas“, „Vagos prekyba“, „Dukantas“, E. J., M. J., V. E., G. K., S. S. individualios įmonės, G. S. ir P. Š. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Šiaulių lyra“ dėl statybos užbaigimo deklaracijos pripažinimo neteisėta ir nuosavybės teisės į statinius registravimo panaikinimo, tretieji asmenys: Šiaulių miesto savivaldybė, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos, valstybės įmonė Registrų centras, išvadą teikianti institucija – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovai prašė teismo: pripažinti, kad atsakovės 2012 m. birželio 26 d. ir 2012 m. rugpjūčio 23 d. statybos užbaigimo / paskirties pakeitimo deklaracijose atitinkamai Nr. 3 ir Nr. 1 nurodyta informacija neatitinka tikrovės; pripažinti šias deklaracijas neteisėtomis; panaikinti šių deklaracijų galiojimą ir jų pagrindu VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre atliktą teisinę registraciją dėl atsakovės nuosavybės teisių į kiemo aikštelę b1 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas – 1553,13 kv. m) bei automobilių stovėjimo aikštelės pėsčiųjų taką b2 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas – 493,88 kv. m) (duomenys neskelbtini); priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Ieškovai nurodė, kad jie ir atsakovė nuomojasi valstybinės žemės sklypą (duomenys neskelbtini); pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis ir pobūdis – komercinės paskirties ir smulkiojo verslo objektams statyti bei eksploatuoti; statybos sklype sąlygos – statoma pagal statybos normas ir taisykles bei nustatyta tvarka paruoštus projektus. Ant šio žemės sklypo esantys statiniai (prekybos kompleksas) nuosavybės teise priklauso šalims.
Ieškovų teigimu, atsakovė neteisėtai ginčijamų deklaracijų pagrindu įregistravo išskirtinę savo nuosavybės teisę į kiemo aikštelę b1 ir automobilių stovėjimo aikštelės pėsčiųjų taką b2. Deklaracijose nurodyta informacija neatitinka tikrovės – atsakovė deklaracijose klaidingai nurodė statinių statybos rūšį – naujai pastatyti statiniai. Iš tikro ji tik atliko rekonstrukciją ir praplėtė jau esamą aikštelę. Minėti objektai nebuvo nauji statiniai, jie realiai egzistavo iki 1998 metų, kai atsakovė pradėjo rengti projektą ir pasirašė sutartis su kitais patalpų savininkais dėl šių objektų rekonstravimo (praplėtimo). Be to, atsakovė neturėjo reikiamo statybos leidimo, nes aikštelė didesnė nei 100 vietų, ir ji, kaip statytoja, iki 1998 metų nedisponavo žemės sklypu, kuriame buvo numatyta išplėsti aikštelę, bei neturėjo notaro patvirtinto bendraturčių sutikimo.
Privatizavimo metu buvo dažna praktika ne visus kiemo statinius teisiškai sutvarkyti, įregistruoti ir įtraukti į privatizuojamų objektų sąrašą. Tačiau tai nereiškia, kad jie neegzistavo ir kad juos, pažeidžiant kitų savininkų teises, gali neteisėtai savintis pavieniai asmenys. Tiek ieškovai, tiek atsakovė savo nuosavybę minėtame prekybos komplekse įgijo viešo akcijų pasirašymo būdu 1992 m. Šis kompleksas buvo atskirtas balanse nuo valstybinės buitinių paslaugų teikimo įmonės (dabartinė teisių perėmėja UAB „Senasis dvaras“). Bendro naudojimo pastatai ir statiniai nebuvo inventorizuoti, perduoti šalims pagal naudojimosi faktą (perdavimo–priėmimo aktų pagrindu), jų patalpos neturėjo teisinės registracijos, todėl jie nuosavybės teise niekam nepriklausė. Atsakovė formaliai ir neteisėtai surašydama deklaracijas nepagrįstai viena įgijo nuosavybės teisę į ginčo objektus. Objektų rekonstrukciją (praplėtimą) taip pat finansavo ir ieškovai su atsakove sudarytų sutarčių pagrindu.
Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. vasario 3 d. sprendimu ieškovų ieškinį atmetė.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą, 2014 m. birželio 10 d. nutartimi panaikino Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kolegija sprendė, kad, kilus ginčui dėl Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype įrengtų statinių teisinės registracijos ir pačios statybos teisėtumo, teigiant, jog atsakovė nepagrįstai nuosavybės teise įsiregistravo prieš tai sklype buvusius statinius, į bylos nagrinėjimą turėjo būti įtrauktas žemės sklypo ir galimai jame buvusių statinių savininkas, t. y. Lietuvos Respublika, atstovaujama valstybinės žemės patikėjimo teise sklypą valdančios Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos. Ši institucija nebuvo įtraukta į bylos nagrinėjimą dalyvaujančiu asmeniu, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo konstatuota, kad atsakovė nuo 1995 metų savo teisėtai valdomoje (išsinuomotoje) valstybinėje žemėje pastatė nesudėtingus statinius – kiemo aikštelę b1 ir automobilių stovėjimo aikštelės pėsčiųjų taką b2, juos rekonstravo pagal galiojančius teisės aktus ir teisėtai įregistravo nuosavybę. Tokiu būdu, neįtraukus žemės sklypo savininko į bylos nagrinėjimą, buvo nuspręsta dėl šio teisių ir pareigų (ateityje galimos kompensacijos už pastatytus statinius mokėjimo arba tam tikrų apribojimų – servituto nustatymo) ir atimta galimybė ginčyti tokį teismo sprendimą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Šiaulių apylinkės teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą, 2015 m. sausio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas, įvertinęs duomenis apie atsakovės nuo 1995 m. mokėtą žemės mokestį, atsakovės ir UAB „Šiaulių kelias“ 1995 m. rugsėjo 7 d. statybos rangos sutartį, 1998 m. gegužės 29 d. Valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį Nr. 29/98-0129, architekto R. J. firmos „Remiga“ 1998 m. parengtą projektą ir 1998 m. rugpjūčio 30 d. aiškinamąjį raštą, atsakovės 1999 m. balandžio 6 d., 1999 m. balandžio 20 d. ir 1999 m. gegužės 18 d. su UAB „Lyros vaistinė“, V. E. individualia įmone ir UAB „Satera“ sudarytas sutartis, 2002 m. gegužės 2 d. korporacijos „Vaivorykštė“ raštą Šiaulių miesto merui, 1991 m. spalį darytą nuotrauką, taip pat liudytojo R. K. parodymus, padarė išvadą, kad iki 1995 metų ginčo aikštelės vietoje buvo veja; atsakovė iki valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo 1998 m. gegužės 29 d. teisėtai disponavo valstybine žeme, mokėjo už ją nuomą ir pagal tuo metu galiojusią tvarką turėjo teisę be statybos leidimo rengti įvažiavimo kelius, šaligatvius, aikšteles, takus ir kitus inžinerinius statinius.
Teismas, spręsdamas dėl ieškinio pagrįstumo, kritiškai vertino Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2012 m. spalio 15 d. rašte Nr. 2D-14996-(19.19) nurodytus duomenis, nes išvadą teikiančiai institucijai nebuvo pateikti duomenys apie atsakovės nuo 1995 metų mokėtą valstybinės žemės mokestį.
Teismas, įvertinęs kai kurių ieškovų pagal minėtas su atsakove sudarytas sutartis sumokėtas sumas, aplinkybę, kad atsakovė iš viso nuo 1995 m. iki 2013 m. balandžio 30 d. aikštelei įrengti ir prižiūrėti išleido 297 310,48 Lt (86 107,07 Eur), padarė išvadą, kad ieškovų sumokėtos sumos yra itin mažos, palyginti su tuo, kad tais pačiais metais vien UAB „Trotas“ pagal rangos sutartį už aikštelės išplėtimo darbus atsakovė sumokėjo 59 864,04 Lt (17 337,82 Eur). Todėl teismas laikė labiau tikėtinu atsakovės paaiškinimą, kad šios sumos buvo ieškovų įmokos už jiems priklausančių plotų, besiribojančių su aikštele, sutvarkymą.
Teismas pažymėjo, kad Šiaulių apygardos prokuratūra, atlikdama tyrimą, nustatė, kad atsakovė neriboja asmenų laisvo patekimo į aikštelę, nemažina ieškovų konkurencingumo, nekliudo jiems naudotis aikštele. Ieškovai rėmėsi tik subjektyviomis prielaidomis, kad tokie jų teisių pažeidimai galėtų būti. Statinys (aikštelė), teismo vertinimu, pagerino tiek ieškovams, tiek jų klientams galimybes privažiuoti prie komercinės paskirties objektų ir jais naudotis.
Teismas, įvertinęs minėtas ir kitas nagrinėjant bylą nustatytas aplinkybes bei rašytinius įrodymus, padarė išvadą, kad atsakovė nuo 1995 metų teisėtai valdomoje (išsinuomotoje) valstybinėje žemėje pastatė nesudėtingus statinius – kiemo aikštelę b1 ir automobilių stovėjimo aikštelės pėsčiųjų taką b2, juos rekonstravo pagal galiojančius teisės aktus ir įregistravo nuosavybės teisę. Teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti atsakovės deklaracijas neteisėtomis ir panaikinti jų galiojimą, taip pat jų pagrindu atliktą statinių teisinę registraciją. Nė viena iš ginčo šalių, taip pat ir trečiasis asmuo Šiaulių miesto savivaldybė, į buvusius nekilnojamuosius daiktus (duomenys neskelbtini), t. y. pėsčiųjų taką ar kitus statinius, savo teisių nebuvo įgiję ar jų išviešinę.
Teismas taip pat sprendė, kad Nacionalinei žemės tarnybai ir atsakovei 1998 m. gegužės 29 d. sudarius Valstybinės žemės nuomos ne žemės veiklai sutartį, jokių statybos nuomojamame žemės sklype ribojimų nebuvo nustatyta (sutarties 6 punktas), todėl, atsižvelgiant į CK 6.557 straipsnio nuostatas, žemės nuomininkė (atsakovė) išsaugojo ne tik teisę statyti statinius žemės sklype, bet ir nuosavybės teises į jau pastatytus (perdirbtus) nekilnojamuosius daiktus. Todėl ant žemės sklypo su jo savininko (valdytojo) sutikimu pastatytas (perdirbtas) ir statytojai nuosavybės teise priklausantis statinys turi būti laikomas pastatytu užstatymo teise. O užstatymo teisės pabaiga turi įtakos ir nuosavybės teisei į statinį (CK 4.164 straipsnio 2, 3 dalys). Teismo vertinimu, atsakovė laikytina sąžininga įgijėja, iš kurios negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas (CK 4.96 straipsnio 2 dalis).
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nors trečiasis asmuo Šiaulių miesto savivaldybė atsiliepime į ieškovų ieškinį teigė, jog, atsakovei įgijus nuosavybės teises į ginčo objektus, gali būti pažeistos ir kitų komercinių patalpų savininkų teisės, tačiau savivaldybė, kaip ankstesnė šių daiktų valdytoja, įstatymo nustatyta tvarka negina savo teisių, kas laikytina ir jos atsisakymu nuo anksčiau įgytų nuosavybės teisių (CK 4.56 straipsnio 1 dalis). Be to, tiek savivaldybė, tiek išvadą teikianti institucija, turėdamos joms suteiktus valstybės įgaliojimus, tik demonstravo savo neveiklumą ir laiku nesiėmė visų būtinų priemonių siekdamos apginti visų suinteresuotų asmenų interesus. Toks šių valstybės subjektų formalus požiūris išliko ir tuomet, kai tarp šalių kilo ginčas ir kai nuo atsakovės veiksmų įgyjant nuosavybės teises į ginčo objektus praėjo jau apie 20 metų.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą, 2015 m. spalio 21 d. sprendimu panaikino Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. sausio 2 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškovų ieškinį tenkino: pripažino 2012 m. birželio 26 d. deklaraciją Nr. 3 ir 2012 m. rugpjūčio 23 d. deklaraciją Nr. 1 neteisėtomis bei panaikino jų pagrindu atliktą VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro įrašų apie atsakovės nuosavybės teisių į kiemo aikštelę b1 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas – 1553,13 kv. m) ir automobilių stovėjimo aikštelės pėsčiųjų taką b2 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas – 493,88 kv. m) teisinę registraciją.
Kolegija, įvertinusi nagrinėjant bylą nustatytas aplinkybes, sprendė, kad byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo kiemo aikštelė ir automobilių stovėjimo aikštelės pėsčiųjų takas nebuvo naujai pastatyti, o rekonstruoti statiniai. Šią aplinkybę, kolegijos vertinimu, patvirtina Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus išvadoje, pateiktoje Šiaulių apygardos prokuratūrai, architekto R. J. 1998 m. rugpjūčio 30 d. aiškinamajame rašte dėl automobilių aikštelės perplanavimo nurodyti duomenys, nuotraukos, 1993 m. rugpjūčio 4 d. laikraščio „Šiaulių naujienos“ iškarpa, 1994 m. generalinio plano palyginimas su 2012 m. kadastrinių matavimų byla, kiti byloje pateikti įrodymai. Be to, ir pats pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad atsakovė pagal galiojančius teisės aktus rekonstravo nesudėtingus statinius, tačiau teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad šie statiniai pastatyti atsakovės nuo 1995 metų teisėtai valdomoje (išsinuomotoje) valstybinėje žemėje, ir nepagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo pripažinti ginčijamas deklaracijas neteisėtomis.
Kolegija nurodė, kad tam, jog valdymas būtų pripažintas teisėtu, atsakovė žemės sklypą, esantį po ginčo statiniais, turėtų valdyti nuosavybės, nuomos, panaudos ar kitu teisiniu pagrindu. Byloje nustatyta, kad valstybinės žemės nuomos sutartį atsakovė sudarė 1998 m. gegužės 29 d. Įrodymų, kad nuo 1995 metų iki šios sutarties sudarymo atsakovė šį sklypą būtų valdžiusi kokiais nors būdais, byloje nėra. Minėtos sutarties 6 punkte atsakovei yra nustatyta galimybė nuomos pagrindais valdomoje žemės sklypo dalyje statyti pagal statybos normas ir taisykles bei nustatyta tvarka parengtus projektus, tačiau byloje nėra įrodymų, kad valstybinės žemės nuomininkai būtų nusistatę naudojimosi 1,7521 ha žemės sklypu tvarką, o sklypą nuomojasi ne tik atsakovė. Nesant nustatytos nuomojamos valstybinės žemės sklypo naudojimosi tvarkos tarp bendranuomių, atsakovė, kolegijos vertinimu, rekonstruodama ginčo aikštelę ir pėsčiųjų taką, turėjo gauti žemės sklypo bendranuomių sutikimą.
Įvertinusi Statybos įstatymo 2 straipsnio 16–18 punktų, 24 straipsnio 4 dalies nuostatas, kolegija konstatavo, kad atsakovė ne pastatė naują statinį, o rekonstravo jau pastatytą, t. y. rekonstravo ir išplėtė jau iki tol buvusią aikštelę. Todėl kolegija sutiko su ieškovų argumentu, kad deklaracijoje atsakovė nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją, kurios pagrindu jos vardu buvo įregistruota nuosavybė. Kolegija padarė išvadą, kad ginčijamos deklaracijos surašytos neteisėtai, jose įrašyti duomenys neatitinka tikrovės, dėl to buvo padaryta daugybė pažeidimų siekiant įgyti ir vėliau įgijus nuosavybę, todėl jos turi būti pripažįstamos neteisėtomis.
Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog buvo planuojama padidinti dvi automobilių stovėjimo aikšteles: vieną – iki 55 vietų, kitą – iki 54 vietų, dėl to leidimo joms įrengti nereikėjo. Iš R. J. projektavimo firmos „Remiga“ 1998 metais parengto projekto kolegija nustatė, kad aikštelės rekonstravimas buvo numatytas dviem etapais: pirmuoju etapu buvo numatoma pertvarkyti pėsčiųjų taką ir išplėsti esamą aikštelę iki 55 stovėjimo vietų, o antruoju etapu – išplėstą aikštelę padidinti 54 papildomomis vietomis iki 109 vietų, dėl to jai rekonstruoti pagal tuo metu galiojusią Statybos įstatymo redakciją buvo reikalingas statybos leidimas. Kadangi statybos leidimas gautas nebuvo, tai, kolegijos vertinimu, buvo pažeistos tuo metu galiojusio statybos techninio reglamento STR 1.07.01:1997 „Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo tvarka“ nuostatos.
Kolegijos vertinimu, UAB „Satera“, V. E. individualios įmonės ir UAB „Lyros vaistinė“ su atsakove 1999 m. gegužės 18 d., 1999 m. balandžio 6 ir 20 d. sudarytos sutartys patvirtina, kad šių sutarčių šalys susitarė dėl automobilių stovėjimo aikštelės plėtimo darbų, o pinigai pagal šias sutartis buvo sumokėti už paruošiamuosius darbus (išplėtimo projekto užsakymą, jo suderinimą su atitinkamomis institucijomis, leidimo gavimą ir pan.), o ne už visos aikštelės išplėtimo darbus. Kolegija padarė išvadą, kad šios sutartys patvirtina, jog atsakovė, iš pradžių automobilių stovėjimo aikštelės išplėtimo darbus derinusi su ieškovais, vėliau nutarė viena pati, tik savo lėšomis išplėsti automobilių stovėjimo aikštelę ir ją įregistruoti tik kaip savo nuosavybę, taip įgydama didelės vertės turtą savo naudai, galimai turėdama monopolinių ketinimų valdyti visas automobilių stovėjimo vietas, ribodama ieškovų galimybes naudotis aikštele ir taip pažeisdama jų teises.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų pareiškimą dėl papildomo sprendimo priėmimo, 2015 m. gruodžio 3 d. nutartimi ieškovų pareiškimo netenkino ir atsisakė priteisti jiems papildomą bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas, tenkindamas ieškovų ieškinį, pažeidė CPK 5 straipsnio 1 dalį, nes šioje byloje ieškovai neįrodė savo teisinio suinteresuotumo dėl nagrinėjamo ginčo ir kad jie turi teisę ginčyti atsakovės daiktines teises į ginčo objektus. Atsakovės ir ieškovų nesieja nei sutartinai santykiai, nei kitokie materialiniai teisiniai santykiai. Iš ieškovų procesinių dokumentų turinio ir nurodomų formuluočių galima daryti prielaidą, kad jie reiškė ieškinį dėl jų, kaip nekilnojamųjų daiktų bendraturčių, daiktinių teisių gynimo. Būtent taip ieškovus kvalifikavo ir apeliacinės instancijos teismas. Tačiau tokia teismo išvada nepagrįsta (CK 4.72, 4.73, 4.95, 4.98 straipsniai). Byloje nepateikta jokių duomenų ir įrodymų, patvirtinančių ieškovų ir atsakovės bendrosios dalinės nuosavybės teisę į kiemo aikštelę b1 ir automobilių stovėjimo aikštelės pėsčiųjų taką b2 ar išvis kokias nors ieškovų daiktines teises į šiuos nekilnojamuosius daiktus, todėl nėra teisinio pagrindo ieškinį kvalifikuoti kaip negatorinį. Taigi neaišku, kokiu pagrindu ir kokio pobūdžio ieškinys (skundas) buvo reiškiamas. Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad šalys neturi jokios bendrosios dalinės nuosavybės. Be to, ginčo objektai nėra ir niekada nebuvo šalims nuosavybės teise priklausančių statinių priklausiniai. Ieškovai ieškiniu taip pat nereiškė reikalavimų dėl daiktinių teisių į minėtus objektus jiems pripažinimo. Teismo sprendime visi 15 ieškovų pateikiami kaip viena visuma, turinti vienodą teisinį statusą, vienodas daiktines ir (ar) kitas teises. Tačiau iš tikrųjų ieškovų padėtis yra skirtinga – nedidelė dalis ieškovų nuosavybės teise turi nekilnojamuosius daiktus žemės sklype ir nuomojasi atitinkamas žemės sklypo dalis; didžioji dalis ieškovų privačios nuosavybės teise turi nekilnojamuosius daiktus žemės sklype, tačiau nesinuomoja jokių žemės sklypo dalių; dalis ieškovų iš viso neturi nekilnojamųjų daiktų žemės sklype ir nesinuomoja valstybinės žemės. Todėl, vertinant deklaruojamą ieškovų teisių pažeidimą, buvo būtina atsižvelgti į konkretaus ieškovo (ar jų grupės) daiktinių ir kitų teisių apimtį. Be to, tik atsakovė rūpinosi ir rūpinasi ginčo objektų priežiūra ir eksploatacija bei atsiskaito už tai (CK 4.76 straipsnio 1 dalis), kas patvirtina, kad ieškovai nėra ginčo objektų bendraturčiais.
Teismas netinkamai kvalifikavo teisinį santykį, nes ieškovus nepagrįstai traktavo kaip nekilnojamojo daikto (daiktų) bendraturčius. Identifikuojant ieškinio reikalavimą reikšminga, kad ieškovai ginčijo įrašą Nekilnojamojo turto registre apie atsakovės nuosavybės teisės registraciją, o ne jos nuosavybės teisę kaip tokią. Ginčas dėl įrašo Nekilnojamojo turto registre ir ginčas dėl nuosavybės teisės kaip tokios yra skirtingi, juos reglamentuoja skirtingos teisės normos – ginčus dėl įrašų Nekilnojamojo turto registre reglamentuoja Nekilnojamojo turto registro įstatymas ir įgyvendinamieji aktai, o ginčus dėl daiktinių teisių prioritetiškai reglamentuoja CK. Ieškinio identifikavimo problema yra reikšminga, nes pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką teisinė registracija atliekama nuosavybės teisės įgijimo dokumentų pagrindu, o teisinės registracijos atlikimo faktas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Alytaus AVA v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTQvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-554/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-554/2009">3K-3-554/2009</a>; kt.). Be to, asmens teisių registracija viešame registre atlieka ne teises nustatančią, o teisių išviešinimo funkciją; asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktą teisinė registracija yra išvestinis veiksmas, kurį lemia nuosavybės teisės į registruotiną daiktą atsiradimo pagrindas (sandoris, administracinis aktas, naujo daikto sukūrimas ir kt. (CK 4.47 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stUC0xODYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-P-186/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-P-186/2010">3K-P-186/2010</a>; išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy02Ny8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-67/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-67/2011">3K-7-67/2011</a>; kt.).
Tokie nekilnojamieji daiktai, kaip kiemo aikštelė b1 ir automobilių stovėjimo aikštelės pėsčiųjų takas b2, yra horizontalūs objektai. Taigi tokių daiktų savininkas (teisėtas valdytojas) turi valdyti nuosavybės, nuomos ar panaudos teise atitinkamą žemės sklypą ar jo dalį, kuriame yra šie nekilnojamieji daiktai. Atsakovė 1998 m. gegužės 29 d. yra sudariusi valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. N29-98-0129, pagal kurią nuomojasi 1,7521 ha ploto valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dalį, kurios plotas – 0,8047 ha. Tačiau teismas padarė nepagrįstą išvadą, esą atsakovė šią žemės sklypo dalį nuomojosi tik nuo tada, kai sudarė minėtos valstybinės žemės nuomos sutartį. Žemės sklypo dalį atsakovė nuomojosi ir anksčiau įstatymo ir (ar) administracinio akto pagrindu (Žemės įstatymo (1994 m. balandžio 26 d. įstatymo Nr. I-446 redakcija) 2 straipsnio 11 dalis). Ji nuo 1995 m. Šiaulių miesto valstybinei mokesčių inspekcijai teikė valstybinės žemės nuomos mokesčio apskaičiavimus ir mokėjo valstybinės žemės nuomos mokestį. Taigi atsakovė ginčo objektus įrengė savo nuomojamoje žemės sklypo dalyje.
Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad neaišku, kurią žemės sklypo dalį nuomojasi kiekvienas nuomininkas, nes nenustatyta naudojimosi sklypu tvarka. Nors rašytinių susitarimų dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo tarp atsakovės ir kitų sklypo naudotojų nėra sudaryta, tačiau jau daugybę metų buvo nusistovėjusi faktinė naudojimosi sklypu tvarka tarp jo naudotojų. Atsakovė naudojasi ta žemės sklypo dalimi, kuri yra po jai nuosavybės teise priklausančiais pastatais ir statiniais bei prie jų. Ši sklypo dalis plane pažymėta indeksu S1 ir apibrėžta taškais A A1 1 2 21 3 4 5 M J, jos plotas 9690 kv. m. Taigi atsakovės nuomojama žemės sklypo dalis yra lokalizuota, dėl to jokių ginčų (dėl nuomojamų sklypo dalių ribų nustatymo, dėl naudojimosi tvarkos nustatymo ar pan.) nei su žemės sklypo savininku (valdytoju), nei su kitais sklypo nuomininkais nebuvo ir nėra. Jokių reikalavimų, susijusių su atsakovės nuomojama žemės sklypo dalimi, šioje byloje nereiškė ir ieškovai. Tie šeši ieškovai, kurie yra sudarę valstybinės žemės nuomos sutartis, naudojasi sklypo dalimi, kuri yra po jiems nuosavybės teise priklausančiais pastatais ir statiniais bei prie jų. Be to, dalis jų valstybinės žemės nuomos sutartis sudarė jau po to, kai buvo įrengti ginčo objektai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovai, deklaruodami, jog jiems nuosavybės ar kita teise tariamai priklauso ginčo objektai ar jų dalys, nepateikė įrodymų, kad jie turėtų teisę naudotis žemės sklypo dalimi, kurioje yra šie nekilnojamieji daiktai.
Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovė nuosavybės teisę į kiemo aikštelę b1 ir į automobilių stovėjimo aikštelės pėsčiųjų taką b2 įgijo savo jėgomis ir sąskaita pastatydama (sukurdama) šiuos nekilnojamuosius daiktus (CK 4.47 straipsnio 4 punktas). Šie objektai buvo statomi ir pastatyti 1998–2008 m., todėl teismas nepagrįstai rėmėsi Statybos įstatymo (redakcija, įsigaliojusi nuo 2010 m. spalio 1 d.) 2 straipsnio 17 punkto nuostatomis. Statybos įstatymo redakcijos, galiojusios statant ginčo objektus, naujo statinio statybos sąvoka buvo platesnė, todėl turi būti taikomos tos teisės normos, kurios galiojo atitinkamų veiksmų atlikimo metu – projekto rengimo ir tvirtinimo, statybos darbų ir kt. (CK 1.7 straipsnio 2 dalis).
Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovė pažeidė statybą reglamentuojančias teisės normas, nes kiemo aikštelę b1 ir automobilių stovėjimo aikštelės pėsčiųjų taką b2 įrengė neturėdama privalomo statybos leidimo ir kt. Atsakovė ginčo objektus iš tikrųjų pastatė neturėdama statybos leidimo, tačiau statyti tokius objektus statybos leidimas nebuvo reikalingas (tuo metu galiojusio Statybos įstatymo 18 straipsnio 1 dalis, statybos ir urbanistikos ministro 1997 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 20 patvirtinto organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento STR 1.07.01:1997 „Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo tvarka“ 6.9 punktas). Ginčo objektai buvo įrengti pagal R. J. projektavimo firmos „Remiga“ 1998 m. rugpjūčio mėn. parengtą automobilių stovėjimo aikštelės (duomenys neskelbtini), projektą, kuris 1998 m. rugsėjo mėn. buvo tinkamai raštu suderintas su atitinkamomis institucijomis.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovės nuomojamoje žemės sklypo dalyje pastatyti statiniai laikytini pastatytais užstatymo teise (superficies). Pagal 1998 m. gegužės 29 d. valstybinės žemės nuomos sutartį atsakovė įgijo teises ir pareigas tiek pagal prievolių teisę, tiek pagal daiktinę teisę. Šioje sutartyje expressis verbis nurodyta, kad žemės sklypo dalis atsakovei išnuomojama komercinės paskirties ir smulkiojo verslo objektams statyti ir eksploatuoti (sutarties 5 ir 6 punktai). Tai atitinka CK 4.160 straipsnio 1 dalyje pateikiamą apibrėžimą, kad užstatymo teisė (superficies) – teisė naudotis kitam asmeniui priklausančia žeme statiniams statyti ar įsigyti bei valdyti nuosavybės teise, taip pat CK 4.162 str. 1 d. nuostatą, kad užstatymo teisės turėtojas turi teisę ant kitam asmeniui priklausančios nuosavybės teise žemės įsigyti nuosavybėn ar turėti nuosavybės teise statinius, kuri nustatoma žemės savininko ir užstatymo teisės turėtoju tampančio asmens susitarimu (CK 4.163 straipsnis). Nors valstybinės žemės nuomos sutartis buvo sudaryta galiojant 1964 m. CK, t. y. tuo metu, kai galiojančios teisės normos užstatymo teisės nereglamentavo kaip savarankiškos daiktinės teisės, tai nereiškia, kad atsakovė neįgijo tam tikrų daiktinių teisių, kurios CK buvo nustatytos tik nuo 2001 m. liepos 1 d. Tai patvirtina ir kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. P. ir kt. v. UAB „Karolinos turas“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-231/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-231/2012">3K-3-231/2012</a>).
Teismo išvada, kad atsakovės 1999 m. balandžio 6 d. sutartis su UAB „Lyros vaistinė“, 1999 m. balandžio 20 d. sutartis su V. E. IĮ ir 1999 m. gegužės 18 d. sutartis su UAB „Satera“ dėl automobilių stovėjimo aikštelės praplėtimo darbų atlikimo ir finansavimo reiškia, kad pinigai buvo sumokėti už paruošiamuosius darbus (išplėtimo projekto užsakymą, jo suderinimą, leidimo gavimą ir pan.), o ne už visos aikštelės išplėtimo darbus, dėl to pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovų sumokėtos sumos yra itin mažos lyginant su kasatorės sumokėtomis sumomis, padaryta pažeidžiant sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 straipsnis). Minėtomis sutartimis ieškovės UAB „Satera“ ir V. E. IĮ neįgijo ir negalėjo įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teisės į ginčo objektus. Visų pirma tokias sutartis sudarė tik ieškovė UAB „Satera“ ir V. E. IĮ, kurios savininkas yra ieškovas V. E.. Kiti ieškovai tokių sutarčių nebuvo sudarę. Nors teismas mini UAB „Lyros vaistinė“, tačiau UAB „Lyros vaistinė“ nėra dalyvaujantis byloje asmuo, o ieškovai nepateikė jokių duomenų apie tai, kad kuris nors iš jų yra UAB „Lyros vaistinė“ teisių ir pareigų perėmėjas. Jeigu 1999 m. sutarčių šalys būtų susitarusios, kad kai ieškovės UAB „Satera“ ir V. E. IĮ (ar V. E.) sumokės simbolines sumas, jos įgis teisę į dalį kiemo aikštelės, tai taip būtų nurodyta sutartyse. Tačiau sutartyse nėra jokių susitarimų nei dėl nuosavybės teisės, nei dėl kitų daiktinių ar kitų teisių įgijimo. Šios sutartys buvo sudarytos tam, kad būtų atnaujinta nurodytų ieškovų nekilnojamojo turto aplinka ir šiems asmenims priklausantys objektai taptų patrauklūs. Apie tai, kad ieškovės UAB „Satera“ ir V. E. IĮ (V. E.) pagal minėtas sutartis negalėjo įgyti jokių daiktinių ar kitų teisių į ginčo objektus, spręstina ir iš to, kad norint įgyti daiktines teises į šiuos nekilnojamuosius daiktus reikia turėti teisę į žemės sklypo dalį, kurioje yra šie nekilnojamieji daiktai. Tačiau ieškovė UAB „Satera“ valstybinės žemės nuomos sutartį sudarė tik 2000 m. gegužės 17 d., o ieškovas V. E. (ar V. E. IĮ) valstybinės žemės nuomos sutarties nėra sudaręs iki šiol. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pažymėjo, kad UAB „Satera“ ir V. E. IĮ sumokėta suma – 2000 Lt (579,24 Eur) (2360 Lt, arba 683,50 Eur su PVM) yra itin nedidelė, lyginant su visomis kiemo aikštelės b1 ir automobilių stovėjimo aikštelės pėsčiųjų tako b2 įrengimo išlaidomis.
Teismas, konstatuodamas, esą kiemo aikštelė b1 ir automobilių stovėjimo aikštelės pėsčiųjų takas b2 buvo įrengti toje vietoje, kurioje ir anksčiau buvo automobilių stovėjimo aikštelė ir pėsčiųjų takas, taip pat spręsdamas dėl aplinkybės, nuo kada atsakovė turėjo teisę valdyti žemės sklypo dalį, ir dėl to, kad buvo įrengta viena 109 vietų aikštelė, kuriai statyti reikalingas statybos leidimas, pažeidė civilinio proceso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą. Tokios išvados neatitinka nei faktinės situacijos, nei pačių ieškovų pateiktų įrodymų. Toje vietoje, kurioje buvo įrengti ginčo objektai, prieš tai buvo veja; atsakovė nuo 1995 m. buvo teisėta minėto sklypo naudotoja; kiemo aikštelėje b1 yra 67 vietos, o kita aikštelė, kurioje yra 54 vietos, priklauso Šiaulių miesto savivaldybei ir ji yra už ginčo žemės sklypo ribos.
Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovė nutarė išplėsti automobilių stovėjimo aikštelę ir ją įregistruoti tik kaip savo nuosavybę, turėdama monopolinių ketinimų valdyti visas automobilių stovėjimo vietas, ribodama ieškovų galimybes naudotis automobilių stovėjimo aikštele ir taip pažeisdama jų teises. Byloje nustatyta, kad atsakovė niekada netrukdė ieškovams ir jų klientams naudotis savo nuosavybe – kiemo aikštele b1 ir automobilių stovėjimo aikštelės pėsčiųjų taku b2 – vaikščioti, važinėti automobiliais, juos statyti ir pan. Aplinkybę, kad atsakovė neriboja asmenų laisvo patekimo į aikštelę, nemažina ieškovų konkurencingumo, nekliudo jiems naudotis aikštele, pabrėžė ir Šiaulių apygardos prokuratūra 2013 m. sausio 29 d. nutarime atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones. Atsakovė tik nesutiko, kad kai kurie ieškovai jos nuomojamoje valstybinėje žemėje esančiuose objektuose statytų savo prekybos kioskus ir pan. Be to, kai kurie ieškovai pradėjo už pinigus nuomoti kitiems asmenims svetimą turtą, t. y. atsakovės nuosavybę – kiemo aikštelę ir pėsčiųjų takus. Tačiau tai susiję išimtinai su atsakovės, o ne su ieškovų nuosavybe ar teisėmis.
Teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje, pažeisdamas nešališkumo (CPK 21 straipsnis), šalių procesinio lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis), rungimosi (CPK 12 straipsnis) ir kitus civilinio proceso principus, neteisėtai ir nepagrįstai nurodė kitokį ieškinio dalyką, nei buvo pareikštas ieškinio reikalavimas. Teismas sprendimo rezoliucinę dalį išdėstė taip: „<...> priimti naują sprendimą – ieškovų <...> ieškinį tenkinti: Pripažinti 2012-06-26 dienos deklaraciją Nr. 3 bei 2012-08-23 dienos deklaraciją Nr. 1 neteisėtomis ir panaikinti jų pagrindu atliktą VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registro įrašų apie atsakovo UAB „Šiaulių lyra“ nuosavybės teisių į kiemo aikštelę b1 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas – 1553,13 kv. m) ir automobilių stovėjimo aikštelės pėsčiųjų taką b2 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas – 493,88 kv. m) teisinę registraciją.“ Tačiau ieškovai buvo pareiškę kitokį reikalavimą, jie prašė: pripažinti atsakovės deklaracijose, t. y. 2012 m. birželio 26 d. deklaracijoje Nr. 3 bei 2012 m. rugpjūčio 23 d. deklaracijoje Nr. 1 nurodytą informaciją neatitinkančia tikrovės, o pačias deklaracijas neteisėtomis, panaikinti neteisėtai surašytų deklaracijų galiojimą ir jų pagrindu atliktą VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro įrašų apie atsakovės – UAB „Šiaulių lyra“ – nuosavybės teisių į kiemo aikštelę b1 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas – 1553,13 kv. m) ir automobilių stovėjimo aikštelės pėsčiųjų taką b2 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas – 493,88 kv. m) teisinę registraciją. Taigi ieškovai prašė pripažinti deklaracijose nurodytą informaciją neatitinkančia tikrovės ir kt. Įstatymų leidėjas nėra nustatęs, kad ginčo teisenos bylose apeliacinės instancijos teismas už ieškovus (ar apeliantus apeliacinėje instancijoje) formuluotų jų procesinių dokumentų rezoliucinę dalį ar kad teismo procesinio sprendimo rezoliucinėje dalyje tenkintų tokį ieškinio reikalavimą, kokio ieškovai nebuvo pareiškę (CPK 13 straipsnis).
Ieškovai atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, išskyrus dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nepakeistą; priteisti ieškovams visų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, t. y. 2741,02 Eur; priteisti kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius, nepadarė kasaciniame skunde nurodomų materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimų, tenkindamas ieškinį neperžengė pareikštų ieškinyje reikalavimų ribų. Tačiau teismas nepagrįstai nepriėmęs papildomo sprendimo nepriteisė ieškovei UAB „Satera“ visų jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, todėl keistina skundžiamo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į atsakovės kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatytu terminu ir tvarka nepateikė.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo
Ieškovai Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateiktu skundu iš esmės prašė pripažinti statybos užbaigimo deklaracijas neteisėtomis dėl jose nurodytos tikrovės neatitinkančios informacijos ir panaikinti šių deklaracijų pagrindu atliktą ginčo objektų (statinių) – kiemo aikštelės b1 ir automobilių stovėjimo aikštelės pėsčiųjų tako b2 – teisinę registraciją kasatorės vardu.
Specialioji teisėjų kolegija, spręsdama nagrinėjamos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimą, 2013 m. liepos 16 d. nutartyje nurodė, kad deklaracija, kaip statytojo parengiamas ir pasirašomas dokumentas, įstatymų nustatyta tvarka sukuria tam tikras civilines teises ir pareigas, todėl pripažintina vienašaliu sandoriu (CK 1.63 straipsnis), atitinkamai ginčai dėl jos panaikinimo laikytini civilinio teisinio pobūdžio ginčais. Specialioji teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovų skundo turinį, taip pat nurodė, kad nors ieškovai reiškia ir administracinio teisinio pobūdžio reikalavimą – panaikinti ginčo statinių registraciją, tačiau jie iš esmės siekia nuginčyti kasatorės vardu įregistruotas nuosavybės teises į ginčo statinius ir tokiu būdu apginti savo nuosavybės teises. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sprendė, kad byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui, todėl perdavė ją Šiaulių apylinkės teismui.
Perdavus bylą nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui, ieškovai savo reikalavimų netikslino, neprašė pripažinti jiems nuosavybės teisės į ginčo objektus ar jų dalį, savo reikalavimų negrindė savininko teisių gynimą reglamentuojančiomis teisės normomis.
Bylą nagrinėję teismai priėjo prie skirtingų išvadų dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo: pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, o apeliacinės instancijos teismas – tenkino. Apeliacinės instancijos teismas tokį savo sprendimą grindė tuo, kad ginčo objektai buvo ne naujai pastatyti, o rekonstruoti, kasatorė neturėjo teisės aktų nustatyta tvarka išduoto leidimo ir valstybinės žemės sklypo bendranuomių sutikimo juos statyti, taip pat iki valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties sudarymo 1998 metais neturėjo teisės šio sklypo valdyti.
Kasatorė, nesutikdama su šiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kasaciniame skunde teigia, kad jos padarytos pažeidžiant proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, sutinka su šiais kasatorės argumentais.
Taigi, sprendžiant klausimą dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, būtina nustatyti, ar teismas, vertindamas šalių į bylą pateiktus įrodymus, nenukrypo nuo įrodymų vertinimo taisyklių.
CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.
Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybės administracija v. AB „Panevėžio statybos trestas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-163/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-163/2012">3K-3-163/2012</a>; 2015 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Statybų vizija“ v. VBĮ Jotainių socialinės globos namai, bylos 3K-3-159-690/2015; 2016 m. vasario 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje mažoji bendrija „Valranga“ v. UAB „Alkos energija“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMS02MTEvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-21-611/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-21-611/2016">3K-3-21-611/2016</a>).
Byloje nustatyta, kad ginčo žemės sklypas nuosavybės teise priklauso valstybei. Šiame sklype esantys pastatai (jų dalys, prekybos centras) nuosavybės teise priklauso privatiems asmenims, tarp jų ir ieškovams bei kasatorei. Kasatorė sau nuosavybės teise priklausančius pastatus privatizavo 1992 metais; valstybinės žemės sklypo dalį iš valstybės išsinuomojo 1998 m. gegužės 29 d. sutartimi. Kadangi kasatorei priklausantis nekilnojamasis turtas yra valstybinėje žemėje, tai akivaizdu, jog ir iki minėtos nuomos sutarties sudarymo ji naudojosi (turėjo naudotis) valstybinės žemės sklypo dalimi, kad tinkamai eksploatuotų savo nuosavybę ir ją naudotų pagal paskirtį. Šią aplinkybę patvirtina ir byloje esantys duomenys apie žemės nuomos mokestį, kasatorės mokėtą nuo 1995 m. Taigi apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatorė iki 1998 m. gegužės 29 d. sutarties sudarymo ginčo valstybinės žemės sklypo dalies nevaldė ir ja nesinaudojo, yra nepagrįsta.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovas M. J. ginčo valstybinės žemės nuomos sutartį sudarė 2012 m. sausio 13 d.; UAB „Ramunėlės vaistinė“ – 1999 m. gruodžio 29 d.; UAB „Limest“ – 2011 m. birželio 29 d.; UAB „Aniužė“ – 2004 m. lapkričio 12 d.; UAB „Apkaba“ – 2002 m. gruodžio 12 d.; UAB „Satera“ – 2000 m. gegužės 17 d.
Ginčo statinių – kiemo aikštelės b1 ir automobilių stovėjimo aikštelės pėsčiųjų tako b2 – statybą kasatorė pradėjo 1998 metais. Šią aplinkybę patvirtina architekto R. J. projektavimo firmos „Remiga“ 1998 m. parengtas projektas ir 1998 m. rugpjūčio 30 d. aiškinamasis raštas.
Nutarties 35 ir 36 punktuose nurodytos aplinkybės patvirtina, kad tik šeši iš penkiolikos ieškovų nuomojasi ginčo valstybinės žemės sklypą (jo dalis). Šių ieškovų valstybinės žemės nuomos sutartys sudarytos vėliau, negu kasatorės, ir jau po to, kai kasatorė parengė ginčo statinių statybos projektą ir pradėjo statybą. Valstybinės žemės sklypo dalis ieškovai pradėjo nuomoti, kai statyba jau vyko, ši aplinkybė jiems buvo (turėjo būti) žinoma ir dėl tokios situacijos jie jokių pretenzijų nei kasatorei, nei valstybinės žemės savininkei (valdytojai) nereiškė. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas padarė teisiškai nepagrįstą išvadą, kad, kasatorei pradedant ginčo objektų statybą, buvo reikalingas ieškovų, kaip valstybinės žemės sklypo bendranuomių, sutikimas. Bet kokiu atveju buvo neįmanoma gauti tokio sutikimo, nes, pradedant statybą, ieškovai dar nebuvo valstybinės žemės sklypo bendranuomiai.
Remiantis 1998 m. gegužės 29 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi, pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis ir pobūdis – komercinės paskirties ir smulkiojo verslo objektams statyti bei eksploatuoti; statybos sklype sąlygos – statoma pagal statybos normas ir taisykles bei nustatyta tvarka paruoštus projektus (sutarties 5, 6 punktai). Pagal architekto R. J. projektavimo firmos „Remiga“ parengtą projektą buvo planuojama padidinti dvi automobilių stovėjimo aikšteles, vieną – iki 55 vietų, kitą – iki 54 vietų. Šis projektas 1998 m. balandžio 7 d. buvo suderintas su Šiaulių miesto vyriausiuoju architektu, kitomis atsakingomis institucijomis. Ginčo objektų statybą organizavo ir finansavo kasatorė, ji taip pat vykdė ir vykdo šių statinių priežiūrą.
Statybos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 1997 m. liepos 9 d. iki 2000 m. rugsėjo 15 d.) 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad statiniai Lietuvos Respublikoje gali būti statomi arba griaunami tiktai gavus apskrities viršininko administracijos statybos valstybinės priežiūros tarnybos leidimą statyti, rekonstruoti, remontuoti ar griauti; pagalbinių statinių ir darbų, kuriems statyti nereikia leidimo, sąrašą tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota valstybės valdžios institucija. Pagal statybos ir urbanistikos ministro 1997 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 20 patvirtinto organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento STR 1.07.01:1997 „Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo tvarka“ 6.9 punktą statyti lengvųjų automobilių stovėjimo aikšteles iki 100 vietų, kai jų teritorijose nestatomi pastatai ir išspręstas paviršinio vandens nuvedimas, leidimas nereikalingas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad valstybinės žemės sklypo nuomos sutartimi statybos ribojimai nenustatyti, pagal statybos pradžios metu galiojusius teisės aktus nurodytos statybos leidimas nebuvo reikalingas, o ginčo statinius kasatorius statė savo naudojamoje žemės sklypo dalyje (minėta, ieškovai statybos pradžios metu nebuvo ginčo sklypo bendranuomiai, o ginčų dėl žemės sklypo naudojimo tvarkos tarp šalių nėra), kompetentingos valstybės institucijos nenustatė savavališkos statybos fakto, ieškovai nuo jų nuomojamų žemės sklypo dalių sutarčių sudarymo dėl vykdomos ginčo objektų statybos neprieštaravo, dėl jos jokių reikalavimų ir pretenzijų nei kasatorei, nei valstybei (valstybinės žemės sklypo valdytojai) nereiškė, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisėtą išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo pripažinti ginčijamas deklaracijas neteisėtomis ir panaikinti jų galiojimą, taip pat jų pagrindu atliktą statinių teisinę registraciją kasatorės vardu. Priešinga apeliacinės instancijos teismo išvada yra teisiškai nepagrįsta.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Šiaulių apygardos prokuratūra, atlikusi tyrimą ir 2013 m. sausio 29 d. nutarimu atsisakiusi taikyti viešojo intereso gynimo priemones, nustatė, jog kasatorė neriboja asmenų laisvo patekimo į ginčo statinius, nemažina ieškovų konkurencingumo, nekliudo jiems šiais statiniais naudotis. Ginčo objektai pagerino tiek ieškovams, tiek jų klientams galimybes privažiuoti prie komercinės paskirties objektų ir jais naudotis. Todėl subjektyvios ieškovų prielaidos dėl ateityje galimų jų teisių pažeidimų negali sudaryti teisėto pagrindo riboti kasatorės nuosavybės teises.
Pagrindo riboti kasatorės nuosavybę taip pat nesudaro aplinkybė, kad pagal 1999 m. balandžio 6 d., 1999 m. balandžio 20 d. ir 1999 m. gegužės 18 d. su UAB „Lyros vaistinė“, V. E. individualia įmone ir UAB „Satera“ sudarytas sutartis dėl automobilių stovėjimo aikštelės išplėtimo projekto užsakymo ir rangovo suradimo (sutarčių 2 punktas) minėtos įmonės sumokėjo kasatorei sutartyse nurodytas sumas šiai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus. Pažymėtina, kad ginčo dėl šių sutarčių galiojimo ir sutartinių prievolių tinkamo vykdymo tarp šalių nėra. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad UAB „Lyros vaistinė“ nėra šios bylos dalyvė, jokių reikalavimų kasatorei ji nėra pareiškusi.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkindamas ieškinį, pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Kai kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 95 straipsnio 5 dalis).
Kasacinį skundą tenkinant, kasatorės (atsakovės) apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas lygiomis dalimis priteistinas iš ieškovų.
Atsakovė turėjo šias bylinėjimosi išlaidas: 867,10 Eur advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme, 30,75 Eur žyminio mokesčio už kasacinį skundą ir 907,50 Eur advokato pagalbai kasaciniame teisme. Jos turėtos bylinėjimosi išlaidos iš viso sudaro 1805,35 Eur. Byloje pateikti įrodymai, patvirtinantys šių išlaidų dydį ir apmokėjimą.
Atsakovės advokato pagalbai apmokėti patirtų išlaidų suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.11, 8.13 punktuose nustatytų dydžių. Dėl šios priežasties iš ieškovų lygiomis dalimis priteistinas visas atsakovės advokato pagalbai apmokėti patirtų išlaidų atlyginimas ir už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis, t. y. iš ieškovų atsakovei priteistina po 120,36 Eur.
Kasacinis teismas turėjo 48,20 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. pažyma). Teisėjų kolegijai tenkinus kasacinį skundą, šios išlaidos lygiomis dalimis priteistinos iš ieškovų, t. y. po 3,21 Eur iš kiekvieno (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 21 d. sprendimą ir 2015 m. gruodžio 3 d. nutartį bei palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. sausio 2 d. sprendimą.
Priteisti atsakovei UAB „Šiaulių lyra“ (j. a. k. 144609363) iš ieškovų UAB „Ramunėlės vaistinė“ (j. a. k. 181528234), UAB „Satera“ (j. a. k. 144675961), UAB „Aniužė“ (j. a. k. 144985757), UAB „Limest“ (j. a. k. 302429332), UAB „Apkaba“ (j. a. k. 144620064), UAB „Mūsų butas“ (j. a. k. 144619133), UAB „Vagos prekyba“ (j. a. k. 123938163), UAB „Dukantas“ (j. a. k. 300034913), E. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) M. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. E. (a. k. (duomenys neskelbtini) G. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) S. S. individualios įmonės (j. a. k. 144847546), G. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) P. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 120,36 Eur (vieną šimtą dvidešimt Eur 36 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti valstybei iš ieškovų UAB „Ramunėlės vaistinė“ (j. a. k. 181528234), UAB „Satera“ (j. a. k. 144675961), UAB „Aniužė“ (j. a. k. 144985757), UAB „Limest“ (j. a. k. 302429332), UAB „Apkaba“ (j. a. k. 144620064), UAB „Mūsų butas“ (j. a. k. 144619133), UAB „Vagos prekyba“ (j. a. k. 123938163), UAB „Dukantas“ (j. a. k. 300034913), E. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) M. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. E. (a. k. (duomenys neskelbtini) G. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) S. S. individualios įmonės (j. a. k. 144847546), G. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) P. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 3,21 Eur (tris Eur 21 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.
Valstybei priteista suma mokėtina į išieškotojos Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Sigitas Gurevičius
Birutė Janavičiūtė
