Dėl kolektyvinės sutarties galiojimo ir priedo už nepertraukiamai išdirbtą laiką mokėjimą

Civilinė byla Nr. e3K-3-211-248/2016

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-00621-2015-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2.4;

1.3.5.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 31 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Birutės Janavičiūtės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. S. ieškinį atsakovei savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“ dėl darbo užmokesčio priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl kolektyvinės sutarties galiojimo ir priedo už nepertraukiamai išdirbtą laiką mokėjimą.

Ieškovė J. S. kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės 60,82 Eur darbo užmokesčio už kiekvieną mėnesį, skaičiuojant nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos; priteisti ieškovei iš atsakovės Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnyje nurodytus delspinigius už pavėluotai išmokėtą darbo užmokestį.

Ieškovė nurodė, kad ji nuo 2006 m. gruodžio 4 d. dirbo VšĮ „Vilniaus butai“ būsto priežiūros vyriausiąja vadybininke. 2007 m. sausio 26 d. buvo pasirašyta VšĮ „Vilniaus butai“ kolektyvinė sutartis Nr. 1, o 2007 m. spalio 1 d. pasirašytas susitarimas dėl jos pakeitimo Nr. 1. Minėtos kolektyvinės sutarties 1.5 punktas nustatė, kad sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja iki naujos sutarties pasirašymo; minėta sutartis yra privaloma darbdavei ir visiems įstaigoje dirbantiems darbuotojams.

2008 m. rugpjūčio 28 d. Vilniaus miesto savivaldybės taryba priimtu sprendimu Nr. 1-474 „Dėl UAB „Bendruva“ pertvarkymo“ nusprendė UAB „Bendruva“ pertvarkyti į SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ir perduoti jai vykdyti iki tol VšĮ „Vilniaus butai“ priskirtas funkcijas, susijusias su Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamųjų patalpų administravimu ir priežiūra. Kadangi VšĮ „Vilniaus butai“ verslas faktiškai buvo perkeltas į SĮ „Vilniaus miesto būstas“, tačiau ne visi darbuotojai buvo priimti į verslą perėmusią įmonę, VšĮ „Vilniaus butai“ atleido ieškovę iš darbo, tačiau ji, gindama savo teises, kreipėsi į teismą, ir Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1171-391/2012 ją grąžino į darbą SĮ „Vilniaus miesto būstas“, nustatydamas skubų teismo sprendimo vykdymą. Atsakovė įvairiais būdais siekė nesąžiningai užvilkinti minėto skubiai vykdytino teismo sprendimo dėl ieškovės grąžinimo į darbą įvykdymą. 2013 m. gegužės 3 d. atsakovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ su ieškove pasirašė darbo sutartį Nr. 50, kuria ieškovė buvo grąžinta į darbą SĮ „Vilniaus miesto būstas“, ieškovei nustatant 3500 Lt (1013,67 Eur) mėnesinį darbo užmokestį. Minėtos darbo sutarties 12 punktas įtvirtino, kad įmonėje galioja 2007 m. sausio 26 d. VšĮ „Vilniaus butai" kolektyvinė sutartis, o sutarties 15 punkte nustatyta, kad ieškovės ir SĮ „Vilniaus miesto būstas“ darbo santykiai pripažįstami nenutraukiamai tęsiamais nuo 2006 m. gruodžio 4 d. darbo sutarties sudarymo.

Ieškovės darbo santykiuose su atsakove galiojančios ir privalomos 2007 m. sausio 26 d. VšĮ „Vilniaus butai“ kolektyvinės sutarties 4.16 punkte nustatyta atsakovės pareiga mokėti darbuotojams 3 procentų nuo darbo sutartyje nurodyto darbo užmokesčio priedą už kiekvienus trejus darbo įmonėje metus, tačiau atsakovė nuo pat ieškovės grįžimo į darbą iš motinystės (tėvystės) atostogų dienos (2013 m. gruodžio 1 d.) minėtos pareigos nevykdo, ieškovei neskaičiuoja ir nemoka priedo, kuris, atsižvelgiant į ieškovės nepertraukiamai išdirbtą laiką (nuo 2006 m. gruodžio mėn.), sudaro 6 procentus nuo darbo sutartyje sulygto 3500 Lt (1013,67 Eur) mėnesinio atlyginimo ir sudaro 210 Lt (60,82 Eur) per mėnesį. Vilniaus skyriaus darbo ginčų komisija, išnagrinėjusi ieškovės prašymą dėl darbo užmokesčio iš atsakovės išieškojimo, 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimu ieškovės prašymą atmetė kaip nepriskirtiną darbo ginčų komisijos kompetencijai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 23 d. sprendimu ieškovės J. S. ieškinį atsakovei SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atmetė ir paliko galioti 2014 m. gruodžio 9 d. Komisijos sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2007 m. sausio 26 d. VšĮ „Vilniaus butai“ kolektyvinės sutarties 1.5 punkte buvo nurodyta, jog „sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo ir galioja iki naujos sutarties pasirašymo“, 2011 m. balandžio 8 d. buvo pasirašyta savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ kolektyvinė sutartis Nr. 1, todėl, vadovaujantis 2007 m. sausio 26 d. VšĮ „Vilniaus butai“ kolektyvinės sutarties 1.5 punktu, 2007 m. kolektyvinė sutartis turėjo nustoti galioti pasirašius 2011 m. kolektyvinę sutartį. Nors 2001 m. kolektyvinė sutartis buvo pripažinta niekine nuo jos sudarymo momento, tai nesudaro pagrindo savaime „atkurti“ 2007 m. kolektyvinės sutarties galiojimą. Vien ta aplinkybė, kad buvo pasirašyta nauja kolektyvinė sutartis, reiškia, kad senoji sutartis negalėjo toliau galioti, nes jos galiojimas buvo susietas su naujos sutarties pasirašymo terminu.

Teismas sutiko su darbo ginčų komisijos sprendimo išvadomis, kad darbo ginčų komisijoje gali būti sprendžiami tik tie ginčai, kurie susiję su galiojančios kolektyvinės sutarties nuostatų nevykdymu, o šioje byloje iškilęs ginčas dėl viso kolektyvinės sutarties galiojimo. Todėl toks ginčas spręstinas DK X skyriaus tvarka. Nurodė, jog teismas neturi pagrindo remtis kolektyvinės sutarties, kurios galiojimas nėra išspręstas kolektyvinių ginčų nagrinėjimo tvarka, nuostatomis ir priteisti ieškovei dalies darbo užmokesčio, taip pat ir delspinigių, todėl ieškinio reikalavimus atmetė.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2015 m. spalio 5 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Kolegija nustatė, kad ieškovei įsidarbinant 2006 m. darbdavės įmonėje kolektyvinė sutartis iš viso nebuvo sudaryta. Iš vėlesnio įrašo darbo sutartyje matyti, kad sutarties 1, 2 punktai pakeisti nurodant, jog ieškovė 2007 m. spalio 30 d. direktoriaus įsakymu paskirta eiti būsto skyriaus vedėjo pareigas gaunant 3000 Lt (868,86 Eur) atlyginimą. Įrašai apie 2007 m. sausio 26 d. sudarytos kolektyvinės sutarties galiojimą darbo sutartyje nebuvo padaryti, nors ieškovė kolektyvinės sutarties sudarymo metu tebedirbo įmonėje. Vykdydamos Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimą dėl ieškovės grąžinimo į darbą, šalys 2013 m. gegužės 3 d. pasirašė darbo sutartį Nr. 50. Sutarties 12 punkte įrašyta, jog įmonėje galioja 2007 m. sausio 26 d. VšĮ „Vilniaus butai“ kolektyvinė sutartis Nr.1.

Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, vadovaujantis 2007 m. sausio 26 d. VšĮ „Vilniaus butai“ kolektyvinės sutarties 1.5 punktu, 2007 m. kolektyvinė sutartis nustojo galioti pasirašius 2011 m. kolektyvinę sutartį, o pastarąją pripažinus niekine, savaime negalėjo būti „atkurtas“ 2007 m. sausio 26 d. VšĮ „Vilniaus butai“ kolektyvinės sutarties galiojimas, nes po naujos kolektyvinės sutarties pasirašymo negalėjo būti tęsiamas senosios sutarties galiojimas, kuris buvo susietas su naujos sutarties pasirašymo terminu. Nesutariant dėl kolektyvinės sutarties galiojimo, toks ginčas turi būti sprendžiamas DK X skyriaus tvarka.

Vertindama ieškovės nurodomą kasacinio teismo praktiką, kolegija pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 16 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje A. M. v. SĮ „Vilniaus miesto būstas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-223/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-223/2012">3K-3-223/2012</a>, buvo nustatyta, kad iki atleidimo galiojusios kolektyvinės sutarties nuostatos galėjo būti taikomos minėtam ginčui spręsti. Tačiau šioje byloje yra susiklosčiusios visiškai kitokios aplinkybės, nes ieškovė prašo taikyti 2007 m. sausio 26 d. kolektyvinės sutarties nuostatas ginčui, kilusiam po jos grąžinimo į darbą 2013 m. gegužės 3 d. Kolegijos nuomone, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. vasario 22 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje R. K. ir kt. v. SĮ „Vilniaus miesto būstas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xNTYvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-156/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-156/2013">3K-7-156/2013</a>, aiškiai įvardijo, kad 2011 m. balandžio 8 d. kolektyvinės sutarties pripažinimas negaliojančia reiškia, jog nebegali būti taikomos tik šios pripažintos niekine sutarties nuostatos, tačiau nepasisakė dėl restitucijos (vienašalės ar dvišalės) taikymo ankstesnės kolektyvinės sutarties galiojimo prasme.

Kolegija sprendė, kad tokia restitucija negalima ir netaikytina iš kitos sutarties (sandorio) atsiradusių pasekmių atžvilgiu, neinicijavus ginčo, šiuo atveju kolektyvinio, dėl šios sutarties sąlygos taikymo teisėtumo, pripažinus paskesnę kolektyvinę sutartį negaliojančia. Kadangi 2007 m. sausio 26 d. kolektyvinės sutarties 1.5 punktas nėra pripažintas negaliojančiu, todėl remiantis šia nuostata visos 2007 m. sausio 26 d. kolektyvinės sutarties galiojimas yra pasibaigęs, pasirašius naują 2011 m. balandžio 8 d. kolektyvinę sutartį. Atitinkamai įrašas šalių darbo sutarties 12 punkte apie 2007 m. sausio 26 d. kolektyvinės sutarties galiojimą šios sutarties šalims pripažintinas negaliojančiu ex officio, kaip prieštaraujantis šios kolektyvinės sutarties nuostatoms (1.5 punktui).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 5 d. nutartį ir Vilniaus miesto teismo 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. vasario 22 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje R. K. ir kt. v. SĮ „Vilniaus miesto būstas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xNTYvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-156/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-156/2013">3K-7-156/2013</a>, nurodė, kad pripažinta negaliojančia nuo jos pasirašymo (niekine) kolektyvinė sutartis nesukūrė kasatoriams civilinių teisių ar pareigų. Taigi 2011 m. balandžio 8 d. kolektyvinei sutarčiai esant negaliojančiai ab initio ir jai nesukeliant (objektyviai negalint sukelti) jokių teisinių padarinių, ši niekinė sutartis, inter alia, negali sukelti ir tokios teisinės pasekmės kaip ankstesniosios 2007 m. sausio 26 d. kolektyvinės sutarties galiojimo pasibaigimo.

Atsakovei, kaip darbdavei, 2013 m. pasirašius būtent tokio turinio darbo sutartį su ieškove, šios darbo sutarties neginčijant įstatymų nustatyta tvarka, bylą nagrinėję teismai privalėjo remtis jos nuostatomis, o ne jas ignoruoti ar pripažinti negaliojančiomis ex officio. 2013 m. gegužės 3 d. darbo sutarties 12 punktas neprieštarauja 2007 m. sausio 26 d. kolektyvinės sutarties 1.5 punktui, nes 2007 m. kolektyvinė sutartis yra galiojanti, be to, CK 1.78 straipsnio 5 dalis suteikia teisę teismui ex officio negaliojančiu pripažinti tik tokį sandorį, kuris yra niekinis, tačiau CK nenustato, kad niekiniu gali būti pripažįstamas sandoris, prieštaraujantis kitam sandoriui (kolektyvinei sutarčiai).

Ieškovė nereiškia reikalavimų dėl 2007 m. sausio 26 d. sutarties ar jos dalies pripažinimo negaliojančia, o tik prašo šios kolektyvinės sutarties pagrindu priteisti jai priklausantį priedą už išdirbtą laiką, todėl jos ginčas yra individualus, o ne kolektyvinis, kaip konstatavo bylą nagrinėję teismai.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 5 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

2007 m. sausio 26 d. kolektyvinės sutarties nuostatos taikomos darbo šalių santykiams kolektyvinės sutarties galiojimo metu, t. y. iki 2011 m. balandžio 8 d. kolektyvinės sutarties sudarymo.

Reikalavimo dėl papildomo darbo užmokesčio pagrindas yra įstatymo nustatyta tvarka neišspręstas kolektyvinis ginčas. Kasaciniame skunde keliami ir nagrinėjami klausimai susiję išimtinai su 2007 m. sausio 26 d. kolektyvinės sutarties galiojimo (negaliojimo) nustatymu, tačiau kasatorė nenurodo, kaip ir kodėl kolektyvinis ginčas gali būti sprendžiamas ne DK X skyriaus nustatyta tvarka.

Kadangi 2013 m. gegužės 3 d. darbo sutarties su ieškove 12 punkto sąlyga yra išvestinė ir siejama su pačios kolektyvinės sutarties galiojimu, to nenustačius, ši sutarties sąlyga yra niekinė.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kilusio ginčo kvalifikavimo

Kolektyvinis darbo ginčas – tai nesutarimas tarp darbuotojų ir jų atstovų bei darbdavio ir jo atstovų dėl kolektyvinės sutarties sudarymo, kolektyvinių sutarčių ir norminių darbo teisės aktų nevykdymo ar netinkamo vykdymo, dėl kurio yra pažeidžiami kolektyviniai darbuotojų interesai ir teisės (DK 68 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ši įstatymo leidėjo pateikta samprata remiasi tiek subjektyviuoju, tiek objektyviuoju kriterijais, t. y. įvardijamos tiek ginčo šalys, tiek ginčo pobūdis, be to, nurodoma, kad ginčas gali kilti tiek sudarant kolektyvinę sutartį, tiek ją vykdant, bei tai, jog kolektyviniam ginčui būdingas kolektyviškumo aspektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. B. v. SĮ „Vilniaus miesto būstas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xNTYvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-156/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-156/2013">3K-7-156/2013</a>; teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Zarasų Pauliaus Širvio progimnazija ir kt. v. Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos Zarasų rajono susivienijimas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-6/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-6/2014">3K-3-6/2014</a>). Taigi pagal pateiktą sampratą kolektyvinio darbo ginčo šalys yra darbuotojai ir jų atstovai bei darbdavys ir jo atstovai, kurių viena netenkina kitos šalies iškeltų reikalavimų dėl kolektyvinės sutarties, todėl pastaroji inicijuoja kolektyvinio darbo ginčo nagrinėjimą.

Individualus darbo ginčas yra nesutarimas tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, darbo ar kolektyvinėje sutartyje nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo (DK 285 straipsnis). Individualus ginčas gali kilti įvairiose darbo teisinių santykių srityse – darbo apmokėjimo, drausminių nuobaudų skyrimo, žalos atlyginimo, lengvatų taikymo, darbo sutarties nutraukimo ir kt., taip pat ir tais atvejais, kai šie santykiai sureguliuoti kolektyvine sutartimi.

Vienas kriterijų, leidžiančių atskirti kolektyvinius ir individualius darbo ginčus, yra darbuotojų, kurie dalyvauja ginče, skaičius. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad jeigu ginčo dalyvis yra individualus subjektas, ginčas bet kuriuo atveju laikytinas individualiu ginču, nežiūrint į tai, koks jo pobūdis, t. y. nesvarbu, ar jis kilęs dėl norminių darbo teisės aktų, ar dėl kolektyvinės sutarties nevykdymo (netinkamo vykdymo) (DK 67 straipsnio 2 dalis, 285 straipsnis). Kolektyvinio ginčo subjektas – darbuotojų atstovai – neturi teisės suvaržyti konkretaus darbuotojo teisės kreiptis į teismą dėl įsipareigojimų pagal kolektyvinę sutartį vykdymo ir negali už jį atsisakyti kelti tokio darbo ginčo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. G. ir kt. v. UAB „Vilniaus viešasis transportas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xODQtMzEzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-184-313/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-184-313/2015">3K-7-184-313/2015</a>). Taigi, ginčai tarp atskirų darbuotojų ir darbdavio dėl įmonės kolektyvinės sutarties norminių nuostatų nevykdymo ar netinkamo vykdymo sprendžiami individualių darbo ginčų nagrinėjimo tvarka.

Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas, ar pagal kolektyvinės sutarties nuostatas ieškovei priklauso ir turi būti išmokėti darbo užmokesčio priedai. Įvertinus ginčą tiek subjektyviuoju aspektu – pagal jo šalis (ginčas kilęs tarp vieno darbuotojo ir darbdavio), tiek pagal objektyvųjį kriterijų – ginčo pobūdį (darbuotojui kolektyvinės sutarties pagrindu atsiradusi teisė), konstatuotina, kad byloje sprendžiamas ginčas yra individualus darbo ginčas. Bylą nagrinėję teismai nurodė, kad kol neišspręstas kolektyvinis ginčas dėl 2007 m. sausio 26 d. kolektyvinės sutarties galiojimo Darbo kodekso X skyriaus tvarka, teismas negali remtis šios sutarties nuostatomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokio kolektyvinio ginčo nė vienas turintis šią teisę subjektas (darbdavys ir darbuotojų kolektyvas) nėra inicijavęs, toks ginčas nėra sprendžiamas įstatymų nustatyta tvarka, dėl to, ar kolektyvinė sutartis, kuria remiasi ieškovė, yra galiojanti, turi spręsti teismas, nagrinėjantis šį individualų ginčą.

Dėl kolektyvinės sutarties galiojimo

Kolektyvinė sutartis – tai įstatymo nustatyta tvarka parengtas ir darbdavio bei įmonės darbuotojų per atstovus sudarytas bei pasirašytas rašytinis susitarimas, kurio turinį sudaro organizacinių, informacinių, prievolinių ir norminių sąlygų visuma, kuris yra taikomas visiems tos įmonės darbuotojams (DK 59 straipsnio 1, 2 dalys, 60 straipsnis, 61 straipsnio 1, 2 dalys, 62 straipsnis). Kolektyvinės sutarties tikslas yra sudaryti sąlygas darniai kolektyvo veiklai, garantuoti įvairių kategorijų darbuotojų darbo, darbo užmokesčio, darbo saugos ir kitų darbo sąlygų lygį, kuris būtų aukštesnis, nei nustatyta Lietuvos Respublikos įstatymuose, bei sudaryti geresnes darbo ir socialines garantijas bendrovės, įmonės, organizacijos darbuotojams.

Pagal DK 63 straipsnį įmonės kolektyvinė sutartis galioja iki naujos kolektyvinės sutarties pasirašymo arba iki sutartyje nustatyto termino. Jei kolektyvinė sutartis yra terminuota, dėl jos atnaujinimo šalys pradeda derybas likus dviem mėnesiams iki jos galiojimo pabaigos (2 dalis); jeigu įmonė ar įmonės dalis pereina iš vieno darbdavio, sudariusio įmonės kolektyvinę sutartį, kitam darbdaviui, šios sutarties nuostatos galioja ir naujam darbdaviui (3 dalis). Nurodytos teisės normos rodo įstatymo leidėjo siekį užtikrinti kolektyvinių sutarčių galiojimo, taip pat ir jose nustatytų garantijų bei lengvatų taikymo darbuotojams, nepertraukiamumą ir tęstinumą.

Nagrinėjamoje byloje aktualios 2007 m. sausio 26 d. kolektyvinės sutarties 1.5 punktas nustatė, kad ji galioja iki bus patvirtinta kita sutartis. Kita sutartis buvo patvirtinta 2011 m. balandžio 8 d., tačiau vėliau organo, turinčio kompetenciją nagrinėti kolektyvinius ginčus, pripažinta negaliojančia nuo jos pasirašymo momento (niekine), kadangi sudaryta nesilaikant imperatyviųjų teisės normų reikalavimų.

Kasacinės instancijos teismas kitoje byloje yra sprendęs dėl 2011 m. balandžio 8 d. kolektyvinės sutarties pripažinimo negaliojančia teisėtumo ir joje nustatytų garantijų taikymo darbuotojams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. B. v. SĮ „Vilniaus miesto būstas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xNTYvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-156/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-156/2013">3K-7-156/2013</a>). Toje byloje išplėstinė teisėjų kolegija, aiškindama kolektyvinės sutarties kaip teisinės kategorijos prigimtį, pažymėjo jos dvilypumą: viena vertus, kolektyvinė sutartis yra civilinė sutartis; kaip sutartinis aktas ji priimama dvišalėse derybose, apima šalių įsipareigojimus ir galioja terminuotai. Kita vertus, kolektyvinė sutartis yra norminis dokumentas, kuriam, be kita ko, būdingas bendro pobūdžio taisyklių (norminių nuostatų) įtvirtinimas. Įvertinęs šiuos aspektus nurodytoje byloje kasacinis teismas suformulavo taisyklę, kad sprendžiant dėl kolektyvinės sutarties sudarymo ir galiojimo teisėtumo taikomos civilinės teisės normos, reglamentuojančios sandorių negaliojimo pagrindus, ir kolektyvinė sutartis gali būti pripažįstama negaliojančia (niekine ar nuginčijama) vadovaujantis civilinės teisės normose įtvirtintais sandorių negaliojimo pagrindais. Toje byloje išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad pripažinta negaliojančia nuo jos pasirašymo (niekine) 2011 m. balandžio 8 d. kolektyvinė sutartis nesukūrė darbuotojams civilinių teisių ar pareigų.

Atsižvelgdama į 22 punkte pateiktus kasacinio teismo išaiškinimus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ir dėl kitų kolektyvinės sutarties pripažinimo niekine padarinių – dėl ankstesnės kolektyvinės sutarties galiojimo – turi būti sprendžiama pagal civilinės teisės normas.

Niekinės sutarties pagrindu teisėtų civilinių teisių ir pareigų neatsiranda. Dėl to pripažinus sandorį niekiniu kiekviena sandorio šalis turi grąžinti kitai šaliai tai, ką pagal jį yra gavusi, t. y. šalys grąžinamos į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo (restitucija) (1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kiek tai įmanoma konkrečiu atveju, turi būti siekiama tokios situacijos, tarsi sutarties niekuomet nebuvo. Kasacinio teismo ne kartą nurodyta, kad restitucijos taikymas kiekvienu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių, restitucija turi būti taikoma ne mechaniškai, o įsigilinus į individualią situaciją ir atidžiai pasvėrus šalių bei trečiųjų asmenų interesus (žr., pvz, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BĮ „Nacionalinis vėžio institutas“ v. UAB „Senasis sodas“, bylos Nr. 3K-53-701/2016; 2015 m. lapkričio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. B. K. v. BUAB „Amžiaus projektas“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MTctNjExLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-617-611/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-617-611/2015">3K-3-617-611/2015</a>). Atsižvelgdama į tai ir įvertindama teisinių santykių, iš kurių kilo ginčas, pobūdį, teisėjų kolegija sprendžia, kad kolektyvinės sutarties pripažinimo negaliojančia atveju status quo atkūrimas reikštų, kad darbuotojų bei darbdavio teisių ir pareigų apimtis turi išlikti tokia pati, kokia buvo iki pripažintos negaliojančia kolektyvinės sutarties pasirašymo. Darbuotojų padėties atkūrimas galimas, taikant jiems ankstesnės kolektyvinės sutarties nuostatas. Toks taikymas, be kita ko, užtikrina nutarties 21 punkte aptartus kolektyvinės sutarties tęstinumo ir nepertraukiamumo reikalavimus bei atitinka 20 punkte nurodytą kolektyvinių sutarčių sudarymo tikslą.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad tokiu atveju, kai kolektyvinėje sutartyje yra sąlyga, kad ji galioja iki naujos kolektyvinės sutarties pasirašymo (DK 63 straipsnio 2 dalis), nauja kolektyvinė sutartis pasirašoma, tačiau vėliau pripažįstama negaliojančia (visa sutartis, o ne atskiros jos sąlygos) dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, laikoma galiojančia ankstesnė kolektyvinė sutartis, iki turinčių įgaliojimus tartis dėl kolektyvinės sutarties sudarymo, keitimo, papildymo subjektų bus nuspręsta kitaip.

Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė kolektyvinius ginčus, kolektyvinių sutarčių pripažinimo niekinėmis padarinius bei kolektyvinių sutarčių galiojimą reglamentuojančias darbo ir su tuo susijusias civilinės teisės normas, todėl nepagrįstai 2007 m. sausio 26 d. kolektyvinę sutartį laikė negaliojančia ir jos nuostatų netaikė ginčui išspręsti.

Dėl ieškovės teisės gauti priedą

Konstatavę, kad 2007 m. kolektyvinė sutartis negalioja, bylą nagrinėję teismai nesprendė, ar pagal kolektyvinės sutarties nuostatas ieškovei priklauso jos prašomas priedas prie darbo užmokesčio, nesiaiškino kolektyvinės sutarties turinio, garantijų taikymo sąlygų (atkreiptinas dėmesys, kad kolektyvinės sutarties 4.15 punkte nustatyta, jog įstaigos darbuotojams gali būti nustatomas priedas už įstaigoje nepertraukiamai išdirbtą laiką) ir nenustatė ginčo išsprendimui reikšmingų aplinkybių. Taip bylos esmė liko neatskleista, kas reiškia esminį proceso teisės normų pažeidimą, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Dėl to byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 360 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kadangi byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo turės pasisakyti šis teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 5 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Sigitas Gurevičius

Birutė Janavičiūtė