S. Š. pagal BK 284 str., 138 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-158-495/2023

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-30900-2020-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.26.2;

2.8.9.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. birželio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Daivos Pranytės-Zalieckienės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,

nuteistojo gynėjui advokatui Olegui Šibkovui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Š. ir jo gynėjo advokato Olego Šibkovo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 13 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 16 d. nuosprendį, S. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį 70 MGL (3500 Eur) dydžio bauda.

Iš S. Š. priteista nukentėjusiajam – civiliniam ieškovui M. J. 300 Eur neturtinės žalos ir 1500 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu S. Š. pagal BK 284 straipsnį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Nukentėjusiojo M. J. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo ir prašymas priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą palikti nenagrinėti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 592 straipsnio 4 dalimi, įsiteisėjusio nuosprendžio kopija kartu su baudžiamosios bylos medžiaga perduota Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui administracinio nusižengimo, nustatyto ANK 481 straipsnyje, teisenai pradėti ir administracinio nusižengimo protokolui surašyti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir išklausiusi nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. S. Š.

2. Kitoje baudžiamojoje byloje (teisminio proceso Nr. 1-01-1-28204-2020-3) įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nuosprendžiu (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys) M. J. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnį už tai, kad to paties žodinio konflikto su S. Š. metu pašalinių asmenų akivaizdoje rankomis sudavė S. Š. tiksliai nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas, padarydamas jam nosies kaulų lūžį, ir taip nesunkiai sutrikdė jo sveikatą bei, tokiais savo veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2-ojo skyriaus prokurorės Kristinos Rekertienės apeliacinį skundą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, jų visumą, todėl padarė neteisingas išvadas dėl S. Š. kaltės ir nepagrįstai jam pagal BK 284 straipsnį priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Byloje esančiais įrodymais nustatyti S. Š. agresyvūs veiksmai, prieš nukentėjusįjį M. J. panaudotas fizinis smurtas viešoje vietoje, konfliktinę situaciją matant liudytojams, priešingai pirmosios instancijos teismo išvadai, sukėlė BK 284 straipsnyje nustatytus padarinius. S. Š. įžūliais veiksmais, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, pažeidė visuomenėje nustatytas elgesio normas, sutrikdė viešąją tvarką ir rimtį, aplinkiniams sudarė nesaugios aplinkos įspūdį.

3.1. Apygardos teismas, pripažinęs, kad S. Š. padarė BK 284 straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką, ir atsižvelgdamas į bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, paskyrė jam baudą, jos dydį nustatydamas artimą BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodytam minimaliam baudos dydžiui.

3.2. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs civiliniam ieškiniui išspręsti reikšmingas aplinkybes, nusprendė nukentėjusiajam M. J. priteisti 300 Eur nusikalstama veika padarytai neturtinei žalai atlyginti. Atsižvelgdamas į byloje pateiktus mokėjimą už advokato proceso metu suteiktas paslaugas patvirtinančius dokumentus, suteiktų paslaugų apimtį ir pobūdį, parengtus procesinius dokumentus, atstovavimo teisme laiką, apeliacinės instancijos teismas pripažino pagrįstomis nukentėjusiojo patirtas išlaidas (1500 Eur) advokato pagalbai apmokėti ir priteisė jų atlyginimą iš S. Š..

III. Kasacinio skundo argumentai

4. Kasaciniu skundu nuteistasis S. Š. ir jo gynėjas advokatas O. Šibkovas pateiktais alternatyviais prašymais prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 13 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 16 d. nuosprendį be pakeitimų arba 2) panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 13 d. nuosprendį, panaikinti ar pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 16 d. nuosprendį, S. Š. BK 28 straipsnio pagrindu atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamąją bylą nutraukti, arba 3) panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 13 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatoriai skunde nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas S. Š. apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso reikalavimus, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika tokio pobūdžio bylose. Šis teismas vertino ne visus byloje esančius duomenis ir įrodymus, o tik jų dalį, nenustatė ir nevertino visų įvykio aplinkybių, konkrečiai, nukentėjusiojo M. J. veiksmų įvykio metu, jų įtakos S. Š. veiksmams, nevertino būtinosios ginties sąlygų S. Š. veiksmuose buvimo. Be to, pažeidė BPK nustatytą draudimą persekioti asmenį už tuos pačius veiksmus, dėl kurių yra priimtas prokuroro procesinis sprendimas. Tai lėmė neteisėto ir nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio S. Š. priėmimą.

4.2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įtvirtinta taisyklė, kad tuo atveju, kai galimai nusikalstama veika buvo padaryta abipusio konflikto metu ir abu asmenys yra įtariami (kaltinami) nusikalstamos veikos padarymu, siekiant nustatyti tikrąsias įvykio aplinkybes, jos turėtų būti nustatomos viename baudžiamajame procese (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-62-489/2015, 2K-222-697/2015). Būtent tai, kad S. Š. ir M. J. to paties įvykio metu atlikti veiksmai buvo tiriami ir nagrinėjami atskirose baudžiamosiose bylose, šiuo atveju ir sutrukdė apeliacinės instancijos teismui nustatyti objektyvią tiesą byloje. Pažeisdamas pareigą visapusiškai ir objektyviai nustatyti įvykio aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas net nevertino, kokius veiksmus, kokiu momentu, kokiu tikslu atliko M. J. ir kokią reikšmę jo atlikti veiksmai turėjo įvykiui. Šis teismas tiesiog ignoravo dalį įvykio aplinkybių, nevertino, ar viešosios tvarkos pažeidimas galėjo būti nulemtas M. J. veiksmų, ignoravo ir tai, kad pats M. J. buvo įtariamasis, vėliau kaltinamasis ir tai galėjo turėti įtakos jo parodymams, taip pažeidė teisingo bylos nagrinėjimo principą.

4.3. Bylos aplinkybės patvirtina, kad įvykio metu prieš patį S. Š. buvo panaudotas fizinis smurtas ir jam sulaužyta nosis. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-167-369/2022 M. J. dėl prieš S. Š. atliktų neteisėtų veiksmų pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir BK 284 straipsnį. Apkaltinamojo nuosprendžio M. J. priėmimo faktas ir nuosprendyje dėstomos įvykio aplinkybės patvirtina, kad S. Š. apkaltinamasis nuosprendis priimtas, nevertinant visų įvykio aplinkybių. Juolab kad pats M. J. neneigia, jog nesunkus sveikatos sutrikdymas S. Š. galėjo būti padarytas jo veiksmais. Taigi, akivaizdu, kad aplinkybės, kokiu momentu ir kokiais M. J. veiksmais S. Š. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, turi esminę ir lemiamą reikšmę, vertinant paties S. Š. veiksmus.

4.4. Kasatoriui apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas nevertino į įvykio vietą atvykusių pareigūnų „Body“ kameromis užfiksuotų vaizdo įrašų, kuriuose matyti, kad ant M. J. kairės rankos nėra jokio sužalojimo ir pats M. J. neužsimena, jog jam būtų suduotas smūgis į ranką. Teismas taip pat nepasisakė ir dėl teismo medicinos ekspertės R. Gaidienės išvadų bei paaiškinimų, kad nustatyti M. J. kairės rankos sužalojimo aplinkybių negalima ir kad neatmetama galimybė, jog poodinė kraujosruva rankoje galėjo atsirasti leidžiant vaistus intraveniniu būdu.

4.5. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai pripažino nukentėjusiojo M. J. parodymus patikimais. Tokia teismo išvada prieštarauja byloje surinktiems duomenims.

4.6. M. J. šioje byloje ir byloje, kurioje jis nuteistas paminėtu nuosprendžiu, davė iš dalies skirtingus parodymus (pvz., dėl aplinkybių, kuriomis S. Š. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, dėl kraujo ant S. Š. veido (ne)matymo). Nuo pat pradžių parodymus M. J. davė kaip įtariamasis, tai reiškia, jog parodymus jis davė ne objektyviai, o siekdamas ginti savo interesus. Be to, jis, būdamas įtariamasis ir kaltinamasis, nebuvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą. M. J. byloje, kurioje jis nuteistas, neigia savo kaltę, o tai patvirtina, kad šioje byloje kaip nukentėjusysis jis parodymus duoda ne tam, kad būtų nustatyta tiesa, o siekdamas apginti savo poziciją byloje, kurioje jis yra nuteistas.

4.7. M. J. parodymų patikimumo kontekste itin svarbi aplinkybė yra tai, kokiomis aplinkybėmis M. J. rankoje atsirado kraujosruva. M. J. apklausiamas paaiškino, kad, S. Š. stovint nugara į jo automobilio vairuotojo dureles, jis tiesė kairę ranką norėdamas atidaryti dureles, būtent tuo momentu S. Š. sudavė jam telefonu. Tačiau bandyti atidaryti dureles, kai prie durelių stovi kitas žmogus, neįmanoma. Be to, byloje apklausti liudytojai parodė, kad S. Š. buvo automobilio priekyje, prie vairuotojo durelių nebuvo priėjęs. M. J. žmona apie konflikto dalį, kai S. Š. buvo padarytas kūno sužalojimas, parodymų nedavė. Akivaizdu, kad šalia automobilio stovėjusi I. J. parodymų nedavė tik todėl, kad šie parodymai gali pakenkti jos sutuoktiniui. Svarbu ir tai, kad į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams M. J. nenurodė, kad buvo sumušta jo ranka. Iš policijos pareigūnų parodymų matyti, kad įvykio vietoje buvo nustatytas vienas nukentėjusysis – S. Š., M. J. nurodė tik tai, kad įvyko konfliktas, be to, paminėjo, kad buvo „pasiekęs“ S. Š., taip pripažindamas, kad jis sudavė S. Š. smūgius. O iš „Body“ kamerų įrašų matyti, kad M. J. kairėje rankoje nėra jokio paraudimo ar kitų galimo sužalojimo pėdsakų. M. J. 2020 m. liepos 17 d. ambulatorinio apsilankymo aprašyme nurodyta, kad M. J. kairės alkūnės linkyje matoma hemoragija (4 x 3 cm), o 2020 m. rugpjūčio 3 d. tyrimo metu M. J. nustatyta kairio dilbio priekinio paviršiaus viršutiniame ir viduriniame trečdaliuose nevienodo intensyvumo, netaisyklingos formos 16 x 5 cm poodinė kraujosruva. Būtent dėl šios priežasties teismo medicinos ekspertė nurodė, kad ši kraujosruva galėjo atsirasti ir leidžiant vaistus intraveniniu būdu. Taigi, jokie byloje esantys duomenys, išskyrus paties M. J. parodymus, nepatvirtina apeliacinės instancijos teismo išvados, kad S. Š. sudavė smūgį M. J..

4.8. M. J. parodymai dėl daugelio aplinkybių prieštarauja ir S. Š. parodymams, kurie nuo pat įvykio pradžios buvo nuoseklūs ir vienodi. S. Š. parodymų patikimumą ir teisingumą patvirtino M. J. apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas. Valstybinis kaltintojas, priešingai nei M. J. atveju, nėra suabejojęs S. Š. parodymais nė vienoje iš bylų. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad M. J. parodymai yra patikimi, o S. Š. parodymai nepatikimi, yra padaryta iš esmės be jokių argumentų ir įrodymų, grindžiama tik teismo nemotyvuota nuomone.

4.9. Be to, apeliacinės instancijos teismo sprendimas pripažinti S. Š. kaltu dėl poodinės kraujosruvos kairiame dilbyje padarymo, vertinant tai kaip pagrindinę nusikalstamos veikos dalį, pažeidžia non bis in idem (ne du kartus už tą patį) principą.

4.10. Ikiteisminio tyrimo metu 2021 m. birželio 18 d. prokurorės nutarimu S. Š. ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Prokurorė nutarime konstatavo, kad tyrimo metu nebuvo gauta pakankamai duomenų, jog S. Š. tyčia mušė ir nežymiai sužalojo nukentėjusįjį M. J. (M. J. neva suduoto smūgio šalia buvę asmenys net nematė) ar tyčia daužė bei taip apgadino M. J. automobilį. S. Š. veiksmai kilusio konflikto metu negali būti vertinami kaip baudžiamąją atsakomybę užtraukiantis, įžūlus elgesys viešoje vietoje, dėl kurio buvo šiurkščiai sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Nors aukštesniojo prokuroro 2021 m. rugpjūčio 23 d. nutarimu 2021 m. birželio 18 d. nutarimas buvo panaikintas, tačiau aukštesnysis prokuroras pripažino, kad prokurorė pagrįstai nurodė, jog byloje nebuvo gauta objektyvių ir neginčijamų duomenų, kad S. Š. mobiliojo ryšio telefonu trenkė M. J. per ranką. Šio smurtinio veiksmo nepripažino pats įtariamasis, jo taip pat nematė nė vienas konfliktą stebėjęs liudytojas. Į įvykio vietą atvykę policijos patruliai V. P. ir P. G. parodė, kad M. J. jiems paaiškino, jog S. Š. jį puolė bandydamas suduoti į veidą, t. y. jis nenurodė, kad S. Š. jam mobiliojo ryšio telefonu trenkė per ranką. Taigi, aukštesnysis prokuroras ikiteisminį tyrimą atnaujino tik iš dalies, nurodydamas, kad ikiteisminis tyrimas atnaujinamas dėl galimo viešosios tvarkos pažeidimo ir neatnaujinamas dėl M. J. galimai suduoto smūgio į kairę ranką.

4.11. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas gynybos šiuo aspektu pateiktus argumentus, nepagrįstai ir deklaratyviai nurodė, kad aukštesniojo prokuroro nutarimas nėra sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą. Aukštesniojo prokuroro nutarimo rezoliucinė dalis negali būti vertinama atsietai nuo nutarimo aprašomosios dalies, prokuroro procesinis sprendimas yra vientisas ir jo dalys turi vienodą reikšmę bei teisinę galią. Todėl dabartinėje stadijoje dėl S. Š. sudavimo mobiliojo ryšio telefonu į M. J. ranką tarp prokurorų ir teismo vertinimo yra akivaizdus prieštaravimas. Kadangi ikiteisminio tyrimo dalis dėl galimo smūgio sudavimo telefonu į M. J. ranką ir galimo jo kūno sužalojimo padarymo buvo nutraukta ir nebuvo atnaujinta, darytina išvada, kad baudžiamasis persekiojimas dėl šios dalies buvo visiškai realizuotas, todėl tolesnis baudžiamasis persekiojimas dėl šio veiksmo pažeidžia draudimą persekioti asmenį antrą kartą už tuos pačius veiksmus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-121-677/2015). Apeliacinės instancijos teismas, turėdamas pareigą įvertinti visus bylai teisingai išspręsti reikšmingus faktus, privalėjo ne tik argumentuoti, kad paminėtas smūgis buvo suduotas, bet ir motyvuoti, kodėl šiuo atveju S. Š. atžvilgiu nėra pažeistas non bis in idem principas.

4.12. Apeliacinės instancijos teismas, prieš priimdamas S. Š. apkaltinamąjį nuosprendį, turėjo įvertinti ir tai, ar nėra BK 28 straipsnyje nustatytų jo baudžiamąją atsakomybę šalinančių sąlygų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje panašaus pobūdžio bylose pabrėžiama, kad siekiant nustatyti, ar asmuo veikia būtinosios ginties sąlygomis, itin svarbu nustatyti tiksliai įvykio aplinkybes (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-73-495/2022). Minėta, jog nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas šios pareigos iš esmės neįvykdė, nors atsižvelgdamas į tai, kad pirmosios instancijos teismo S. Š. buvo išteisintas, privalėjo itin preciziškai įvertinti nagrinėjamo įvykio aplinkybes. Šis teismas neatliko byloje įrodymų tyrimo, nevertino byloje esančių prieštaravimų ir nepašalino abejonių dėl S. Š. kaltės, iš esmės nevertino ir gynybos argumentų dėl būtinosios ginties sąlygų.

4.13. Nagrinėjamoje byloje itin svarbu nustatyti, kokiu momentu S. Š. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, ir įvertinti, ar jis pats nebuvo priverstas veikti būtinosios ginties sąlygomis. S. Š. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai parodė, kad pirmas smūgį į nosį jam sudavė būtent M. J., po šio smūgio M. J. bandė jam suduoti daugiau smūgių, todėl S. Š. buvo priverstas šiuos smūgius atremti. S. Š. parodymų teisingumą patvirtina liudytojo A. Ž. parodymai, pastarasis apklausiamas nuosekliai parodė, kad pirmą smūgį ranka į S. Š. galvos sritį sudavė M. J., po to jie dar pabandė smūgiuoti vienas kitam. Tai patvirtina, kad M. J. veiksmai įvykio metu buvo nusikalstami, jis pirmas sudavė S. Š. stiprų smūgį, taip sulaužė jam nosį ir padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, po to bandė smūgiuoti ir daugiau smūgių. M. J. veiksmai šioje situacijoje buvo pavojingi, realūs ir akivaizdūs, kėlė pavojų S. Š. sveikatai ir nebuvo pasibaigę.

4.14. Paties S. Š. veiksmai įvykio metu nepasireiškė nei pavojingumu, nei realia grėsme M. J.. S. Š. nepuolė M. J., nesukėlė jam jokio pavojaus, M. J. pirmas smūgis, kuriuo buvo sulaužyta S. Š. nosis, nebuvo S. Š. išprovokuotas. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad S. Š. sudavė penkis ar dešimt smūgių M. J. į įvairias kūno vietas, nedetalizavo šių smūgių mechanizmo, lokalizacijos ir kitų svarbių aplinkybių. Sprendžiant iš S. Š., liudytojo A. Ž., paties M. J. parodymų, šie skundžiamu nuosprendžiu nustatyti S. Š. veiksmai net neatitinka smūgių apibrėžimo. Taigi, byloje nustatyta, kad S. Š. veiksmai, bandant suduoti M. J., savo pobūdžiu buvo gynybiniai, padaryti jau po to, kai M. J. sulaužė jam nosį, smūgiai nebuvo pavojingi ar stiprūs, t. y. visiškai atitinka būtinosios ginties sąlygas.

4.15. Skundžiamu nuosprendžiu S. Š. nuteistas už viešosios tvarkos pažeidimą. Nors nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas gausiai cituoja kasacinės instancijos teismo praktiką dėl viešosios tvarkos pažeidimo, tačiau šią praktiką visiškai neteisingai pritaikė nagrinėjamoje byloje. Šis teismas žodinį konfliktą ir necenzūrinius žodžius įvertino kaip aptariamos nusikalstamos veikos dalį, tačiau tokios teismo išvados neteisingos, prieštarauja paties teismo cituotai praktikai. Teismų praktikoje žodinis konfliktas ir necenzūriniai žodžiai paprastai vertinami kaip administracinis nusižengimas, kadangi nepasiekia tokio pavojingumo laipsnio, kad būtų pripažinti nusikalstamais BK prasme.

4.16. S. Š. ir M. J. žodinis konfliktas iki M. J. suduoto pirmo smūgio nebuvo nei pavojingas, nei sutrikdantis viešąją tvarką, aplinkiniai nebuvo šokiruoti, nebuvo sutrikdyta ir jų įprasta veikla. Konfliktą matė du pašaliniai asmenys – I. Z.-B. ir A. Ž.. Liudytoja I. Z.-B. parodė, kad matė konfliktą, tačiau šis žodinis konfliktas jai nepasirodė reikšmingas, ji toliau rūpinosi vaikais. Liudytojas A. Ž. į konfliktą dėmesį atkreipė tik dėl to, kad pamatė M. J. smūgį S. Š.. Konfliktą iš esmės išprovokavo būtent M. J. veiksmai, kai šis „pagąsdino“ paspirtuku važiuojantį S. Š., imituodamas automobilio judėjimą ant S. Š.. Būtent dėl šios priežasties S. Š. nusekė M. J. iš paskos, norėdamas jį sudrausminti dėl chuliganiško automobilio vairavimo. Taigi, būtent nuo M. J. smūgio prasidėjo situacija, kurią galima vertinti kaip viešosios tvarkos pažeidimą, ir viešoji tvarka buvo sutrikdyta būtent M. J., o ne S. Š. veiksmais. S. Š. neatliko jokių viešąją tvarką sutrikdančių veiksmų. Jo bandymai apsiginti taip pat nepasiekė tokio pavojingumo laipsnio, kad juos būtų galima vertinti kaip viešosios tvarkos pažeidimą.

4.17. Visi S. Š. veiksmai buvo nukreipti į asmens, atlikusio pavojingą manevrą kelyje, sudrausminimą arba ginantis nuo šio asmens veiksmų, pats S. Š. yra pripažintas nukentėjusiuoju kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje M. J. priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Todėl šioje baudžiamojoje byloje išvados padarytos, pažeidžiant visapusiško bylos nagrinėjimo taisykles ir pareigą nustatyti tikrąsias faktines įvykio aplinkybes.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo S. Š. ir jo gynėjo O. Š. kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl skunde nurodytų BPK pažeidimų

6. Kasacinio skundo vienas iš argumentų yra siejamas su apeliacinės instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje padarytais įrodymų vertinimo taisyklių bei apkaltinamojo nuosprendžio turiniui keliamų reikalavimų pažeidimais (BPK 20 straipsnis, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai), nulėmusiais netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą (BK 28 straipsnis). Pasak kasatorių, šios instancijos teismas, priimdamas S. Š. apkaltinamąjį nuosprendį, selektyviai vertino bylos įrodymus, suteikė prioritetinę reikšmę nukentėjusiojo M. J. (kitoje byloje nuteisto dėl prieš S. Š. to paties įvykio metu padarytos nusikalstamos veikos) parodymams, tinkamai nenustatė teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių, kartu neįvertino šioje byloje pripažinto nukentėjusiuoju M. J. neteisėtų veiksmų, atliktų nuteistojo S. Š. atžvilgiu, kurie yra byloje itin reikšmingi BK 28 straipsnio taikymo aspektu. Šie procesiniai pažeidimai turi būti pripažinti esminiais, kadangi dėl jų S. Š. buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas apkaltinamasis nuosprendis. Teisėjų kolegija sutinka su šiais kasatorių skundo argumentais.

7. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, kad asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pagal kasacinio teismo praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017 ir kt.).‏‏‎

8. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenustato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi neperžengiant BPK normų sistemos nustatytų ribų, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kai derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą įtraukti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso nustatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą, ir po to daryti apibendrinančias išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-424/2009, 2K-556/2010, 2K-295/2013, 2K-7-57-648/2021). Be kita ko, viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, jog turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2013, 2K-587-697/2015, 2K-189-648/2016, 2K-23-697/2019, 2K-7-57-648/2021).‏‏‎

9. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį pagal kasacinio skundo ribas, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje buvo padaryta kasatorių skunde nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų.

10. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo atveju susidarė tokia procesinė situacija, kai dėl to paties įvykio, kilusio dėl dviejų asmenų neteisėto elgesio viešoje vietoje, buvo pradėti du atskiri ikiteisminiai tyrimai, bylos faktinės aplinkybės buvo nustatomos skirtinguose procesuose, suteikiant šiems asmenims vienam kito atžvilgiu skirtingą procesinį statusą. Pagal bylos aplinkybes matyti, kad įvykyje dalyvavusių asmenų veiksmų teisiniam įvertinimui buvo būtina nustatyti, ar nagrinėjamas įvykis buvo abipusės muštynės, t. y. specifinė konfliktinė situacija, kurioje netaikomos būtinosios ginties nuostatos ir sprendžiamas klausimas dėl viešosios tvarkos pažeidimo ir (ar) dėl kitų, su fizinio smurto panaudojimu bei sveikatos sutrikdymu susijusių, nusikalstamų veikų padarymo, ar, priešingai, vienas iš konflikte dalyvavusių asmenų buvo būtinosios ginties situacijoje. Iš tiesų, tiek šioje nagrinėjamoje byloje, tiek ir kitoje byloje M. J. priimtame apkaltinamajame nuosprendyje, be kita ko, buvo sprendžiama, ar nagrinėjamo įvykio metu, S. Š. ir M. J. žodiniam konfliktui peraugus į fizinio smurto panaudojimą, jų veiksmais buvo sutrikdyta viešoji tvarka (BK 284 straipsnis) ir ar buvo susidariusi būtinosios ginties situacija. Kita vertus, nagrinėjamoje byloje taip ir liko neįvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai, teisiškai reikšmingos bylos aplinkybės (žodinio konflikto peraugimo į fizinį smurtą pradžia, konkretūs abiejų įvykyje dalyvavusių asmenų veiksmai, jų seka ir kt.) buvo nustatytos prieštaringai. Tai rodo, kad priimtas skundžiamas apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas neatitinka įstatyme įtvirtintų reikalavimų teismo baigiamajam aktui, kuriame turi būti aiškiai ir konkrečiai išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės (jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės) bei įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).

11. Skundžiamame apygardos teismo apkaltinamajame nuosprendyje nustatyta, kad kaltinime nurodytoje vietoje nurodytu laiku „S. Š. tyčia, rodydamas aiškų visuomenės negerbimą <...>, išprovokavo žodinį konfliktą su M. J., vartojo jo atžvilgiu necenzūrinius žodžius, elgėsi agresyviai, o M. J. išlipus iš automobilio, jį sumušė, t. y. telefonu trenkė į kairę ranką, padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodine kraujosruva kairiame dilbyje, taip pat sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius į įvairias kūno vietas, ir tokiu įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką“ (nuosprendžio 16 punktas). Šios instancijos teismas, pripažindamas įrodytomis tokias nusikalstamos veikos aplinkybes, konstatavo, jog, besitęsiant tarpusavio žodiniam konfliktui, būtent S. Š. pirmas panaudojo prieš M. J. fizinį smurtą – trenkė jam telefonu į kairę ranką, padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, ir tik po tokio S. Š. agresyvaus elgesio ir suduoto smūgio M. J. smūgiavo atgal, po to konfliktas peraugo į abipuses muštynes. Tačiau, teismui darant išvadą, kad S. Š. pirmas pradėjo fiziškai smurtauti, buvo selektyviai bei fragmentiškai vertinami tik paties šioje byloje pripažinto nukentėjusiuoju M. J. parodymai (nuosprendžio 9, 10 punktai); jie nebuvo lyginami ir kartu vertinami su nuteistojo S. Š. viso proceso metu duotais parodymais bei kitų asmenų (liudytojų, policijos pareigūnų) parodymais, vaizdo įrašais, medicininiais dokumentais, teismo medicinos ekspertės R. Gaidienės paaiškinimais, pranešimo Bendrajam pagalbos centrui išklotine ir kt. bei šioje byloje pirmosios instancijos teismo ištirtais dokumentais, susijusiais su kitu iš karto po įvykio, tą pačią dieną (2020 m. liepos 16 d.), pradėtu ikiteisminiu tyrimu (Nr. 01-1-28204-2020-3) M. J. pagal S. Š. pareiškimą, kur M. J. parodymai dėl to paties įvykio iš esmės skyrėsi nuo duotų šioje byloje (1 t., b. l. 166–197). Be kita ko, šios instancijos teismo nebuvo vertintas ir M. J. parodymų patikimumas BPK 82 straipsnio 2 dalies aspektu, atsižvelgiant į šio asmens skirtingą procesinę padėtį atliekamuose atskiruose ikiteisminiuose tyrimuose dėl to paties įvykio.

12. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, atlikus minėtą ikiteisminį tyrimą ir bylą išnagrinėjus teisme, įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nuosprendžiu (procesinio sprendimo Nr. 1-01-1-28204-2020-3) M. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnį už tai, kad „nurodyto žodinio konflikto metu, pašalinių asmenų akivaizdoje, M. J. rankomis sudavė S. Š. tiksliai nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas, padarydamas S. Š. nosies kaulų lūžį ir nesunkiai sutrikdydamas jo sveikatą, bei, tokiais savo veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką“. Pažymėtina, kad apylinkės teismas, šioje byloje įvertinęs įrodymus, nustatė kitokias bylos aplinkybes, susijusias su konkrečiais asmenų veiksmais bei jų seka, nei šioje S. Š. atžvilgiu nagrinėjamoje byloje, t. y. konstatavo, jog „žodinio konflikto metu S. Š. stumtelėjus M. J., jis (M. J.) smogė S. Š. į veidą, tuo padarydamas nukentėjusiajam S. Š. nosies lūžį, po to jie atsistojo vienas prieš kitą ir, norėdami vienas kitam suduoti smūgius ar nuo jų gintis, mojavo rankomis, tačiau vienas kitam galimai smūgių taip ir nesudavė“. Kartu šiame nuosprendyje buvo įvertinta kaip pasirinkta gynybos pozicija ir paneigta nuteistojo M. J. versija, jog S. Š. pradėjo pirmas prieš jį vartoti fizinį smurtą, suduodamas telefonu į kairę ranką, dėl to jis neva buvo priverstas gintis. Taigi, tokios M. J. atžvilgiu išnagrinėtoje byloje nustatytos bylos aplinkybės esmingai skiriasi nuo nustatytųjų skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje.

13. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, konkrečios ir aiškios bylos aplinkybės liko nenustatytos, todėl šios procesinės klaidos turi būti ištaisytos. Kartu pažymėtina, kad nors tikrųjų bylos aplinkybių nustatymas tampa sudėtingas ir apsunkintas tais atvejais, kai dėl vieno ir to paties įvykio, kilusio dėl dviejų asmenų netinkamo elgesio viešoje vietoje, jos nustatomos skirtinguose procesuose, tačiau negali susidaryti tokia procesinė situacija, kai atskiruose teismų baigiamuosiuose aktuose yra nustatytos priešingos viena kitai to paties įvykio aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo atsižvelgti ir kartu atitinkamai įvertinti nagrinėjamoje byloje esamus ir pirmosios instancijos teismo ištirtus duomenis apie kitą ikiteisminį tyrimą, kuriame įtarimai buvo pateikti M. J. dėl neteisėtų veiksmų, atliktų S. Š. atžvilgiu. Priešingu atveju, nenustačius konkrečių ir aiškių bylos aplinkybių visumos, negalima tinkamai spręsti, ar byloje buvo aplinkybės, šalinančios baudžiamąją atsakomybę (BK 28 straipsnis). Tokia teisėjų kolegijos išvada atitinka ir kasacinės instancijos teismo suformuotą praktiką, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, atsižvelgiama į daugelį konkrečių veiksnių, aplinkybių, parodančių įvykio eigą, jame dalyvaujančių asmenų veiksmus ir jų seką, padedančių atskleisti kėsinimosi ir gynybos (jei tokie buvo) pobūdį, įvykio dalyvių elgesio kryptingumą bei tikruosius siekius. Vadinasi, spręsdamas būtinosios ginties situaciją, teismas turi itin kruopščiai ištirti visas bylos aplinkybes ir savo išvadas pagrįsti konkrečiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, nes tik teisingas ir tikslus faktinių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą BK 28 straipsnio taikymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-313/2012, 2K-520-303/2015, 2K-9-719/2018, 2K-218-495/2020, 2K-96-303/2020 ir kt.). Taigi, ir šioje byloje, tik tinkamai nustačius tikrąsias bylos aplinkybes ir išsprendus, ar yra aplinkybės, šalinančios baudžiamąją atsakomybę (BK 28 straipsnis), atitinkamai turi būti sprendžiamas klausimas, ar nuteistojo S. Š. veiksmai atitinka jam inkriminuoto BK 284 straipsnio požymius.

14. Todėl teisėjų kolegija daro bendrą išvadą, kad kasatorių argumentai dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimo yra pagrįsti, o toks pažeidimas yra pripažįstamas esminiu, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Įvertinus tai, kad sprendžiant šioje nutartyje nurodytus klausimus turi būti vertinamos ne tik teisinės aplinkybės, bet ir įrodymai dėl faktinių aplinkybių nustatymo, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (BPK 369 straipsnio 2 punktas).

15. Pagal BPK 386 straipsnio 2 dalį, kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą. Tačiau kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą. Vadovaudamasi šia procesine taisykle, teisėjų kolegija nepasisako dėl nuteistojo S. Š. ir jo gynėjo kitų kasacinio skundo argumentų, susijusių su non bis in idem principo pažeidimu, BK 284 straipsnio taikymu, nes apeliacinės instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą pagal prokurorės apeliacinį skundą dėl S. Š. priimto pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio, turės kartu pasisakyti ir dėl BK 284 straipsnio taikymo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 13 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Artūras Pažarskis

Artūras Ridikas

Daiva Pranytė-Zalieckienė