Baudžiamoji byla Nr. 2K-183-628/2023
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-27752-2018-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.4.2.4; 2.1.15.1.2; 1.1.10.1; 1.1.9.2; 1.1.8.6.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. birželio 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Tomo Šeškausko ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),
sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,
dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,
civilinės atsakovės UAB „VVARFF“ atstovei advokatei Saulenai Gasiūnienei,
nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui D. Ž.,
nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų D. Ž., E. Ž. atstovui advokatui Egidijui Losiui,
nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų A. B., R. B. atstovui advokatui Dariui Butvilavičiui,
nuteistajam J. D., jo gynėjui advokatui Mindaugui Kepeniui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo J. D. baudžiamąją bylą pagal civilinės atsakovės UAB „VVARFF“ atstovės advokatės Saulenos Gasiūnienės kasacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2022 m. vasario 24 d. nuosprendžio dalies, kuria iš civilinės atsakovės UAB „VVARFF“ nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams E. Ž., D. Ž. priteista po 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, A. B., R. B. priteista po 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, ir nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų D. Ž., E. Ž. kasacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2022 m. vasario 24 d. nuosprendžio dalies, kuria J. D. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį paskirtos trejų metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant J. D. visą bausmės vykdymo laikotarpį tęsti darbą.
Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 10 d. nutartis, kuria nuteistojo J. D., nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų D. Ž. ir E. Ž., nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. B. atstovo advokato Dariaus Butvilavičiaus, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. B. atstovo advokato Dariaus Butvilavičiaus, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo G. B. atstovo advokato Dariaus Butvilavičiaus, civilinės atsakovės UAB „VVARFF“ atstovės advokatės Saulenos Gasiūnienės apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, civilinės atsakovės atstovės, prašiusios jos kasacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo D. Ž., advokatų E. Losio, D. Butvilavičiaus, prašiusių nukentėjusiųjų kasacinį skundą tenkinti, o civilinės atsakovės atstovės kasacinį skundą atmesti, advokato M. Kepenio, prašiusio nukentėjusiųjų kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. J. D. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį už tai, kad 2018 m. birželio 11 d. apie 23.45 val. kelio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) teritorijoje, (duomenys neskelbtini), kelyje su viena eismo juosta kiekviena kryptimi, vairuodamas UAB „VVARFF“ priklausantį automobilį „Opel Vectra“, elgdamasis neatsargiai, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių ir kitų asmenų saugumui, pasirinkdamas važiavimo greitį neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, esant tamsiam paros metui, atsiradus kliūčiai – stirnai, nesulėtino greičio ir nesustojo, kirto ištisinę horizontalaus ženklinimo liniją, skiriančią priešingų krypčių eismo juostas, išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą ir susidūrė su ja važiuojančiu A. B. vairuojamu automobiliu „VW Passat“. Eismo įvykio metu žuvo automobilio „VW Passat“ mažametis keleivis B. Ž. (gimęs 2008 metais), automobiliu važiavusiems A. B. ir R. B. buvo padaryti sunkūs sveikatos sutrikdymai, automobilio „Opel Vectra“ keleiviui G. S. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Šiais savo veiksmais J. D. pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (2016 m. lapkričio 2 d. nutarimo redakcija) patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 117, 127 punktų reikalavimus, ir tai lėmė šio eismo įvykio kilimą.
II. Kasacinių skundų argumentai
2. Kasaciniu skundu civilinės atsakovės UAB „VVARFF“ atstovė advokatė S. Gasiūnienė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl neturtinės žalos iš UAB „VVARFF“ nukentėjusiesiems E. Ž., D. Ž., A. B., R. B. atlyginimo priteisimo ir nukentėjusiųjų civilinius ieškinius įmonei UAB „VVARFF“ atmesti arba palikti nenagrinėtus. Kasatorė skunde nurodo:
2.1. Žemesnės instancijos teismai netinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, reglamentuojančias darbdavio atsakomybę už darbuotojo padarytą žalą, transporto priemonių valdytojų nustatymą eismo įvykio metu, civilinę atsakomybę bei neturtinės žalos atlyginimą. Buvo padaryti esminiai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 113 straipsnio pažeidimai, t. y. reikalavimas BPK normas taikyti sistemiškai kartu su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) normomis. Teismai pažeidė CK nustatytas civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, netinkamai taikė BPK 111 straipsnį ir taip be pagrindo, neišnagrinėję kaltės klausimo, civiliniam atsakovui pritaikė civilinės atsakomybės pasekmes. Nepagrįstai netaikytos CK 6.629 ir 6.639 straipsnių nuostatos, nors tarp UAB „VVARFF“ ir J. D. buvo susiklostę panaudos santykiai. Taip pat teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos bylose, kuriose išaiškinamos BPK 111, 113 straipsnių, CK 6.245, 6.246, 6.248, 6.249, 6.247, 6.270 straipsnių taikymo sąlygos (kasacinės nutartys baudžiamosiose ir civilinėse bylose Nr. 2K-132- 942/2021, 3K-3-79/2008, e3K-3-225-690/2018 ir kt.), taip pat nesivadovavo naujai suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėje byloje Nr. EA-3411-556/2021, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl draudimo išmokos nustatytų ribojimų. Teismai be pagrindo nepriteisė visos neturtinės žalos iš draudimo bendrovės, nes nustatyti draudimo ribojimai prieštarauja ES Direktyvai 2009/103/EB.
2.2. BK ir BPK normos nereglamentuoja didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybės už padarytą žalą, todėl, spręsdami UAB „VVARFF“ atsakomybės klausimą dėl žalos atlyginimo, teismai privalėjo tinkamai taikyti CK 6.270 straipsnio nuostatas, nepaisydami to, nepagrįstai nustatė, kad UAB „VVARFF“ eismo įvykio metu buvo transporto priemonės valdytoja, dėl to nepagrįstai pripažino ją civiline atsakove ir iš jos priteisė neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas netyrė, kas eismo įvykio metu buvo transporto priemonės valdytojas, ir apsiribojo tik vienu sakiniu, kad nagrinėjamoje byloje transporto priemonės valdytoja yra UAB „VVARFF“, tačiau tokios savo išvados nepagrindė byloje surinktais įrodymais, neanalizavo eismo įvykio metu buvusio darbuotojo ir darbdavio santykio, netyrė, kokius ir kieno pavedimus vykdė J. D., kieno naudai jis veikė eismo įvykio metu. Apeliacinės instancijos teismas šiai išvadai nepagrįstai pritarė. Tai, kad UAB „VVARFF“ draudė automobilį privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, tai, kad ant automobilio buvo įmonės lipdukas, ir tai, kad po darbo valandų ne darbo reikalais leido juo naudotis J. D., nereiškia, kad eismo įvykio metu UAB „VVARFF“ buvo transporto priemonės valdytoja ir yra atsakinga už žalos padarymą.
2.3. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepagrįstai nustatė, kad UAB „VVARFF“ eismo įvykio metu buvo transporto priemonės valdytoja, ir priteisdamas nukentėjusiesiems neturtinės žalos atlyginimą. Teismai turėjo atriboti vieną nuo kitos ir susisteminti šias aplinkybes: pirma, kokiu pagrindu automobilis buvo perduotas J. D.; antra, kokiais tikslais J. D. automobilį naudojo – darbo ar asmeniniais; trečia, ar J. D. automobilį naudojo juridinio asmens vardu ir interesais; ketvirta, ar UAB „VVARFF“ galėjo daryti įtaką J. D. naudojant automobilį. Tik nustatęs šių aplinkybių visumą ir tinkamai taikydamas CK 6.270 straipsnį, teismas galėjo nustatyti, kas eismo įvykio metu buvo transporto priemonės valdytojas.
2.4. Atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kurioje pasisakyta, kad juridinis asmuo, norėdamas išvengti civilinės atsakomybės kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, privalo įrodyti, kad jo ir fizinio asmens nesiejo nei darbo, nei civiliniai teisiniai santykiai, kurių pagrindu fizinis asmuo veikė juridinio asmens vardu ir interesais, pavyzdžiui, užtenka įrodyti, kad transporto priemonė fiziniam asmeniui buvo išnuomota ir fizinis asmuo ją naudojo ne juridinio asmens interesais, o savo asmeniniais interesais, t. y. veikė savo rizika. Taip pat kad juridinis asmuo laikytinas didesnio pavojaus šaltinio valdytoju visais atvejais, kai faktiškai tuo objektu naudojasi darbuotojas darbo proceso metu ar kitas asmuo kitos civilinės sutarties pagrindu, nebent juridinis asmuo sugeba įrodyti, jog didesnio pavojaus šaltinis buvo naudojamas ne juridinio asmens interesais (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-255/2007, 3K-3-79/2008). Šiuo atveju J. D. pripažįsta ir neneigia, kad automobiliu naudojosi asmeniniais tikslais ne darbo metu. Tai neginčytinai nustatyta ikiteisminio tyrimo metu, todėl teismai negalėjo padaryti išvados, kad automobilis buvo naudojamas darbdavio interesais, ir negalėjo nustatyti, kad eismo įvykio metu UAB „VVARFF“ buvo transporto priemonės valdytoja. Teismai netinkamai taikė BPK 109 straipsnyje, 111 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas normas ir nepagrįstai nustatė, kad UAB „VVARFF“ turi būti atsakinga už J. D. padarytą žalą. Eismo įvykio metu J. D. nebuvo gavęs jokių darbdavio nurodymų, neveikė darbdavio interesais. Jis savo asmeniniais reikalais, iš artimojo namų, vyko į savo namus. Eismo įvykis nutiko beveik vidurnaktį, kai darbo valandos jau seniai buvo pasibaigusios. UAB „VVARFF“ J. D. nenustatė vykimo maršruto, nedavė nurodymų, susijusių su darbinėmis funkcijomis, neįpareigojo naudoti automobilio jokiems su darbu susijusiems tikslams. Teismai nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad eismo įvykio metu UAB „VVARFF“ neįgyvendino jokių savo teisių ar pareigų per J. D., neturėjo įtakos jo veiksmams ir negalėjo jos turėti.
2.5. Taip pat apeliacinės instancijos teismas visiškai netaikė CK 6.629, 6.639 straipsnių nuostatų, kuriose įtvirtinti panaudos teisiniai santykiai ir panaudos gavėjo atsakomybė už padarytą žalą. Nors tarp UAB „VVARFF“ ir J. D. nebuvo surašyta rašytinė panaudos sutartis, tačiau žodinės sutarties buvimą patvirtina konkliudentiniai veiksmai ir šalių parodymai bei elgesys, žodinės panaudos sutarties formos nedraudžia CK 1.71, 1.72, 6.629, 6.478 straipsniuose išdėstytos normos. Teismai apie nurodytų teisės normų taikymą net nepasisakė ir jų netaikė. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kaip precedentu nesivadovavo kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-132-942/2021, kurioje, nepaisant to, kad buvo sprendžiamas klausimas dėl atsakovo civilinės atsakomybės, šalis siejo nuomos teisiniai santykiai, tačiau kasacinės instancijos teismas nutartyje pasisakė ir dėl CK 6.270 straipsnio taikymo, atkreipdamas dėmesį į tai, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas yra asmuo, valdantis ją patikėjimo teise ar kitu teisėtu pagrindu – panauda, nuoma ir kt. Perdavusi pagal panaudą automobilį J. D., UAB „VVARFF“ niekaip negalėjo kontroliuoti ir prižiūrėti, ar J. D. laikosi Kelių eismo taisyklių. Automobilis buvo perduotas vienkartiniam asmeniniam pasinaudojimui ir pats J. D., turėdamas teisę vairuoti, turėjo užtikrinti, kad jis asmeniškai laikysis visų Kelių eismo taisyklių reikalavimų ir nepadarys žalos turtui ar kitiems asmenims. Automobilio perdavimas J. D. visiškai atitiko panaudos sutarties sampratą, todėl civiliniai santykiai be pagrindo buvo pripažinti darbiniais.
2.6. Be to, apeliacinės instancijos teismas be pagrindo netaikė byloje apeliaciniame skunde minimos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos Nr. eA-3411-556/2021 ir joje nustatytų faktų dėl teisės normų taikymo ir atsakomybės valstybei neatlikus pareigos perkelti Europos Sąjungos teisės aktus į nacionalinę teisę. Būtent šioje byloje teismas nustatė, kad nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrinta Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. direktyvoje 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva 2009/103/EB) nustatyta ir garantuojama nukentėjusių per eismo įvykius asmenų teisė į žalos (nagrinėjamu atveju neturtinės žalos) atlyginimą, kurio dydis nebūtų apribotas mažesne nei minėtoje direktyvoje nustatyta suma, todėl pareiškėjas patyrė žalą, kurią valstybė turi atlyginti. T. y. nacionaliniuose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas dėl draudimo sumos ribojimo 5000 Eur dydžiu neužtikrino Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnyje įtvirtintų nuostatų, todėl Lietuvos valstybė minėtą direktyvos straipsnį perkėlė ir įgyvendino netinkamai. Jei Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnis būtų tinkamai įgyvendintas Lietuvos Respublikos teisėje, pareiškėjas turėtų teisę į kur kas didesnės neturtinės žalos atlyginimą, nei įtvirtinta nacionaliniame įstatyme, ir tai leido konstatuoti esant tiesioginį priežastinį ryšį tarp nevisiško Direktyvos 2009/103/EB perkėlimo ir pareiškėjo patirtos žalos. Nepaisant to, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendė klausimą dėl valstybės atsakomybės, šioje byloje teismas nebuvo apribotas galimybėmis nukentėjusiųjų prašomą patirtos neturtinės žalos atlyginimą priteisti būtent iš draudimo bendrovės, nes ji šioje byloje taip pat buvo atsakove, kuri privalėjo išmokėti žalos atlyginimą nukentėjusiesiems. Nukentėjusiųjų civiliniais ieškiniais prašomas priteisti žalos atlyginimas turėjo būti nukreiptas į draudimo bendrovę arba ieškiniai turėjo būti palikti nenagrinėti.
2.7. Pagal teismų praktiką analogiškose bylose teismai nesivadovavo suformuota teismų praktika analogiško pobūdžio bylose ir ženkliai viršijo priteistinų atlyginti žalų sumą, neatsižvelgė į eismo įvykio aplinkybes. Taip pat byloje teismai, priteisdami neturtinės žalos atlyginimą iš UAB „VVARFF“, nustatė nepagrįstai dideles sumas ir jas paskirstė neproporcingai tarp nukentėjusiųjų. Eismo įvykio metu žuvo E. ir D. Ž. sūnus, jiems priteista kiekvienam po 50 000 Eur. Eismo įvykio metu A. B. ir R. B. buvo sužaloti, jiems priteista po 15 000 Eur. Manytina, kad yra ženklus neproporcingumas tarp priteistų atlyginti neturtinės žalos dydžių mirties ir sužalojimo atvejais. Šios sumos yra ženkliai didesnės, nei nurodomos teismų praktikoje sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimus. Be to, byloje nebuvo tenkintas civilinės atsakovės UAB „VVARFF“ prašymas dėl kompleksinės ekspertizės skyrimo įvertinant vaiko saugos kėdutės įtaką tragiškoms pasekmėms. Manytina, kad tai yra įrodymų rinkimo ir tyrimo spraga. Pirmosios instancijos teismas palaikė nukentėjusiųjų poziciją, kad apklaustas specialistas nurodė, jog kėdutės nenaudojimas neturėjo jokios įtakos tragiškoms pasekmėms. Pabrėžtina, kad jis yra teismo medicinos ekspertas, o teismo posėdyje patvirtino, kad nėra vaikų saugos kėdučių naudojimo specialistas. Taigi yra pagrindas teigti, kad specialistas Paulikas ženkliai viršijo savo kompetenciją, darydamas išvadas ne savo kompetencijos klausimais, ir jo nuomone vadovautis teismas negalėjo. Tokiais atvejais skiriamos būtent kompleksinės ekspertizės. Vien tik medikų ar vien tik eismo įvykių ekspertų žinių tam nepakanka. Saugos kėdutės nenaudojimo aplinkybė liko neįvertinta, o tai reikšminga nustatant ir civilinės atsakomybės dydį, kadangi privaloma atsižvelgti ir į nukentėjusiojo A. B. veiką, nenaudojant saugos kėdutės. Bet kokios spragos, abejonės baudžiamojoje byloje privalo būti vertinamos tik kaltinamojo ir civilinio atsakovo naudai.
3. Kasaciniu skundu nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai D. Ž. ir E. Ž. prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria J. D. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas, ir panaikinti jam paskirtą bausmės vykdymo atidėjimą bei skirti baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą naudotis specialiąja teise (BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Netenkinus šio prašymo – panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kartu prašoma iš J. D. priteisti bylinėjimosi išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, atlyginimą. Kasatoriai skunde nurodo:
3.1. Pirmosios instancijos teismas, J. D. taikydamas bausmės vykdymo atidėjimo institutą (BK 75 straipsnio 2 dalis, 5 dalies 5 punktas, 7 dalis) ir neskirdamas baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise (BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktas), nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo doktrinos bausmės skyrimo aspektu, o tai lėmė neteisingo nuosprendžio priėmimą nagrinėjamoje dalyje. Šiuo atveju iš esmės buvo išaukštinti kaltininko interesai ir sumenkintas nukentėjusiųjų realaus teisingumo įvykdymo siekis: susidarė situacija, kai J. D., savo neteisėtu veikimu sukėlęs itin sunkias pasekmes (nukentėjusiųjų nepilnamečio sūnaus žūtį bei A. B. ir R. B. sužalojimus), de facto (faktiškai) išvengė realių baudžiamųjų pasekmių. Dėl to ši skundžiamo nuosprendžio dalis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra vertintinos kaip teisingos ir proporcingos padarytai veikai (sukeltoms pasekmėms), užtikrinančios teisingumo įgyvendinimą, t. y. paskirta bausmė neatitinka bausmės paskirties ir tikslų (BK 41 straipsnis).
3.2. Visų pirma tiek bausmės vykdymo atidėjimo institutui taikyti, tiek BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytai poveikio priemonei netaikyti, taip pat ir nuosprendžio bei nutarties neteisingumui įtakos turėjo tai, kad teismai netinkamai įvertino veikos pavojingumą jį sumenkindami. Teismas, nuosprendyje vertindamas padarytą veiką, nors ir nurodo, kad neteisėti veiksmai sukėlė sunkias pasekmes, tačiau J. D. veikos pavojingumas įvykdytų Kelių eismo taisyklių pažeidimo prasme (neįvertintas viršytas leistinas greitis, tamsus paros metas, ženklas „Laukiniai gyvūnai“, naudojimasis mobiliuoju telefonu ir kt.), atsižvelgiant į visumą bylos aplinkybių (sureikšmintas atsiradęs laukinis gyvūnas, tai, jog J. D. buvo blaivus, transporto priemonė buvo drausta, techniškai tvarkinga ir kt.), neteisingai traktuojamas kaip sudarantis prielaidas taikyti bausmės vykdymo atidėjimo institutą. Teismai neįvertino, kad byloje, be to, kad J. D. ne tik nepasirinko saugaus važiavimo greičio, esant kliūčiai nesulėtino greičio, nesustojo bei kirtęs ištisinę horizontalaus ženklinimo liniją išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą ir susidūrė su A. B. vairuojamu automobiliu, buvo vienareikšmiškai nustatyta J. D. veiksmų didesnį pavojingumą rodanti aplinkybė, kad jis dar ir stipriai viršijo leistiną greitį. Ekspertizės akte nustatyta, kad, net ir pritaikius maksimaliai kaltinamajam palankius stabdymo, sukibimo su danga ir kitus parametrus, minimalus jo važiavimo greitis buvo 95 km/h, tiesiogiai susidūrimo metu apie 65 km/h. Nukentėjusiųjų bylos aplinkybių vertinimu, automobilio „Opel Vectra“ spidometro rodyklė užstrigusi ties 70–75 km/h greičio padala (automobilio „Opel Vectra“ apžiūros protokolas), taigi darytina išvada, kad realus greitis buvo gerokai didesnis. Šią nukentėjusiųjų išvadą patvirtina ir eksperto V. Mitunevičiaus išvada nustatytas maksimalus J. D. vairuojamo automobilio judėjimo greitis – apie 116 km/h. Taigi J. D. ne tik kad nepasirinko saugaus greičio, bet ir iki 26 km/h viršijo leistiną greitį, o tai neabejotinai turėjo esminę įtaką pasekmėms – nukentėjusiųjų sūnaus B. Ž. žūčiai (patirtiems sužalojimams). Be to, J. D. veikos pavojingumą, jo psichologinį santykį su galimomis kilti pasekmėmis (abejingumą) rodo ne tik viršytas leistinas greitis, bet ir leistino greičio viršijimas esant ženklui „Laukiniai gyvūnai“ bei kitoms sąlygoms, sunkinančioms matomumą ir galimybę reaguoti (tamsus paros metas, miškas ir kt.), naudojimasis mobiliuoju telefonu.
3.3. Nesutiktina ir su teismų argumentais, esą BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta poveikio priemonė netaikytina, kadangi J. D. buvo blaivus. Pažymėtina, kad ši baudžiamojo poveikio priemonė yra taikytina ne tik už pažeidimus, padarytus esant neblaiviam. Šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo būtinumą rodo ir tai, kad net ir pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 420 straipsnio 5 dalį už tokį nusižengimą, kai sukeliama pavojinga situacija įvažiavus į priešpriešinio eismo juostą pažeidžiant Kelių eismo taisyklių reikalavimus, privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trijų iki šešių mėnesių. Todėl baudžiamojo poveikio priemonės neskyrimas J. D. bent ANK nurodyto laikotarpio ekvivalentui iškreipia atsakomybės proporcingumą principą. Tarpdisciplininis ANK ir BK sisteminis vertinimas rodo, kad, esant J. D. įvykdytos nusikalstamos veikos pobūdžiui, poveikio priemonės – uždraudimo vairuoti transporto priemones – taikymas yra būtinas.
3.4. Taip pat teismai, argumentuodami bausmės vykdymo instituto taikymą, neteisingai aiškina BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos atsakomybę švelninančios aplinkybės turinį. Bylos aplinkybių analizė (ypač paties nuteistojo J. D. parodymų analizė) rodo ne J. D. nesutikimą su atskiromis jam inkriminuojamos veikos aplinkybėmis, tačiau esminį nesutikimą su pareikštu kaltinimu ir jo veikos vertinimu, t. y. kaltės dėl įvykdytos veikos neigimą, nurodant, esą Kelių eismo taisyklių pažeidimą lėmė ne J. D. veiksmai, o į kelią išbėgusi stirna. J. D. savo kaltės visiškai nepripažino (prisipažino tik iš dalies) ir davė neišsamius parodymus apie nusikalstamos veikos aplinkybes bei klaidingas aplinkybes, galinčias turėti įtakos žalos atlyginimo klausimams išspręsti. Visa tai rodo, kad J. D. deklaratyvus savo kaltės pripažinimas (net ir vertinant formalų pasisakymą „prisipažįstu kaltas“) buvo nulemtas byloje surinktų įrodymų, o ne savanoriškai. Taigi žemesnės instancijos teismai nepagrįstai nustatė švelninančią aplinkybę, kad J. D. laisva valia pripažino kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos, bei tuo pagrindu taikė bausmės vykdymo atidėjimo institutą ir netaikė BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytos poveikio priemonės.
3.5. Be kita ko, teismai neįvertino ir to, kad bylos duomenys objektyviai paneigia J. D. deklaratyvius teiginius dėl nuoširdaus gailėjimosi dėl padarytos nusikalstamos veikos: J. D. vengė duoti išsamius parodymus apie bylos aplinkybes, iki pat kaltinamojo paskutinio žodžio neatsiprašė nukentėjusiųjų, J. D. gynėjas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu kėlė versijas, esą patys nukentėjusieji kalti dėl vaiko žūties, nes esą B. Ž. mirtinus sužalojimus sukėlė automobilyje esantis krovinys ir (ar) aplinkybė, kad B. Ž. važiavo ne kėdutėje, J. D. nesiėmė veiksmų žalai atlyginti, o priešingai, po eismo įvykio nedelsdamas ėmėsi veiksmų jam priklausančiam didelės vertės nekilnojamajam turtui paslėpti (neatlygintinai perleisdamas). Žalos nebandė atlyginti ir UAB „VVARFF“ – įsiteisėjus nuosprendžiui pervedusi žalos atlyginimą, iš D. Ž. ir E. Ž. pareikalavo grąžinti pervestą sumą.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Civilinės atsakovės UAB „VVARFF“ atstovės advokatės S. Gasiūnienės ir nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų D. Ž., E. Ž. kasaciniai skundai atmestini.
Dėl civilinės atsakovės UAB „VVARFF“ kasacinio skundo
5. Civilinės atsakovės UAB „VVARFF“ atstovės kasaciniame skunde nurodoma, kad žemesnės instancijos teismai netinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, reglamentuojančias darbdavio atsakomybę už darbuotojo padarytą žalą, transporto priemonių valdytojų nustatymą eismo įvykio metu, civilinę atsakomybę bei neturtinės žalos atlyginimą. Civilinės atsakovės atstovė nurodo, kad teismai nepagrįstai nustatė, jog UAB „VVARFF“ eismo įvykio metu buvo transporto priemonės valdytoja, ir dėl to nepagrįstai pripažino ją civiline atsakove bei priteisė iš jos atlyginti neturtinę žalą. Su šiais kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti.
6. Civilinę atsakomybę už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą reglamentuoja specialioji teisės norma – CK 6.270 straipsnis. Pagal šio straipsnio nuostatas didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą privalo atlyginti šio šaltinio valdytojas. Be to, valdytojo atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą atsiranda be kaltės (kasacinės nutartys baudžiamosiose ir civilinėse bylose Nr. 2K-19/2007, 3K-3-682/2006, 3K-3-79/2008, 2K-609/2010). Nagrinėjamoje byloje didesnio pavojaus šaltinio valdytojas yra darbdavys. Jeigu didesnio pavojaus šaltinio valdytojas yra darbdavys, tai už jo darbuotojo naudotu didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą darbdaviui kyla deliktinė civilinė atsakomybė ne tik kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui (CK 6.270 straipsnis), bet ir kaip samdančiam darbuotojus asmeniui už žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojo kaltės (CK 6.264 straipsnis) (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-298/2007, 3K-3-210/2007). Darbdavio atsakomybę nagrinėjamu atveju pašalintų tik nenugalima jėga ar nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas (CK 6.270 straipsnio 1 dalis), tačiau tokių aplinkybių abiejų instancijų teismai nenustatė. Nesant šių aplinkybių, didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė išlieka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258/2012).
7. Darbdavys priklausomai nuo darbuotojo darbo funkcijų, kurias vykdant buvo padaryta žala, atsako dviem skirtingais pagrindais: bendraisiais atvejais – pagal CK 6.264 straipsnį kaip netiesioginės civilinės atsakomybės subjektas; specialiaisiais atvejais, jeigu žala yra didesnio pavojaus šaltinio naudojimo pasekmė – pagal CK 6.270 straipsnį kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas. Kartu pažymėtina, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytoju laikomas darbdavys, bet ne darbuotojas, kuris naudojasi didesnio pavojaus šaltiniu dėl darbo santykių su didesnio pavojaus šaltinio savininku, t. y. darbdaviu. Jeigu didesnio pavojaus šaltinio valdytojas yra darbdavys, tai už jo darbuotojo naudotu didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą turi atsakyti darbdavys kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, bet ne kaip samdantis darbuotojus asmuo, taigi žala atlyginama pagal CK 6.270 straipsnį (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-210/2007, 3K-3-255/2007, 3K-3-79/2008, 3K-3-55-378/2016, e3K-3-225-690/2018, 2K-113-628/2020).
8. Byloje nustatytos šios faktinės aplinkybės: J. D. eismo įvykio metu dirbo UAB „VVARFF“ ir vairavo šiai įmonei priklausantį automobilį; atskira tvarka, nustatanti bendrovei priklausančių automobilių naudojimosi tvarką bendrovėje, nebuvo nustatyta; eismo įvykio metu J. D. jo prašymu bendrovės generalinis direktorius žodiniu leidimu leido ne darbo metu pasinaudoti bendrovei priklausančiu automobiliu; bendrovė neturėjo ir nereiškė J. D. jokių turtinių ir neturtinių pretenzijų dėl bendrovei priklausančio turto, t. y. automobilio sugadinimo. Byloje taip pat nustatyta, kad automobilį transporto priemonių valdytojų privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu draudė bei technine priežiūra rūpinosi UAB „VVARFF“. Bylos duomenimis, automobilis buvo pažymėtas įmonės užrašais, iškart po eismo įvykio J. D. paskambino įmonės mechanikui, kad būtų pasirūpinta automobilio išgabenimu iš eismo įvykio vietos. J. D. vairuotame įmonės automobilyje buvo įmonei priklausantys įrankiai bei varžtų matavimo prietaisas.
9. Abiejų instancijų teismai, ištyrę ir įvertinę pirmiau nurodytas aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamoje byloje didesnio pavojaus šaltinio valdytojas yra kaltinamojo darbdavys – UAB „VVARFF“, kadangi šios nusikalstamos veikos padarymo metu J. D. vairavo darbdaviui priklausantį automobilį „Opel Vectra“, dėl to už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą nukentėjusiesiems privalo atlyginti įmonė. Net jei UAB „VVARFF“ vadovas ir davė žodinį leidimą J. D. po darbo pasinaudoti įmonės automobiliu asmeniniais tikslais, dėl tokio žodinio leidimo įmonės darbuotojas J. D. šio automobilio, kaip didesnio pavojaus šaltinio, valdytoju netapo, o šiuo automobiliu naudojosi darbo santykių pagrindu. Tokiai išvadai pritaria ir kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija. Kasacinio skundo argumentas, kad teismai nepagrįstai pripažino UAB „VVARFF“ civiline atsakove ir priteisė iš jos neturtinės žalos atlyginimą, nepagrįstas.
10. Kasaciniame skunde civilinės atsakovės pozicija dėl valdytojo atsakomybės grindžiama kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-132-942/2021, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nurodytoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl automobilių nuomos bendrovės solidariosios atsakomybės. Minėtoje byloje nuomininko ir nuomotojo nesiejo darbo santykiai, nuomos sutartis buvo rašytinė, tokiu būdu baudžiamoji byla Nr. 2K-132-942/2021 nelaikytina precedentu nagrinėjamoje byloje.
11. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo netaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. eA-3411-556/2021 nustatytų faktų dėl teisės normų taikymo ir atsakomybės valstybei neatlikus pareigos perkelti Europos Sąjungos teisės aktus į nacionalinę teisę. Nepaisant to, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendė klausimą dėl valstybės atsakomybės, šioje byloje teismas nebuvo apribotas galimybėmis nukentėjusiųjų prašomą patirtos neturtinės žalos atlyginimą priteisti būtent iš draudimo bendrovės, nes ji šioje byloje taip pat buvo atsakove, kuri privalėjo išmokėti žalą nukentėjusiesiems.
12. Atsakydama į šiuos argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2017 m. lapkričio 16 d. įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2018 m. lapkričio 1 d.) 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, jog transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, nuo 2012 m. birželio 11 d. iki 2018 m. spalio 31 d. yra 5 000 000 Eur dėl žalos asmeniui (tarp jų 5000 Eur dėl neturtinės žalos) ir 1 000 000 Eur dėl žalos turtui; 4 punkte nustatyta, kad nuo 2018 m. lapkričio 1 d. – 5 000 000 Eur dėl žalos asmeniui (įskaitant ir neturtinę žalą) ir 1 000 000 Eur dėl žalos turtui.
13. 2017 m. lapkričio 16 d. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo Nr. IX-378 11, 14, 15, 19 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 1 straipsnio 1 dalį, 2 straipsnį ir šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2018 m. lapkričio 1 d.; 2 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija iki 2018 m. spalio 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus; 3 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalis (papildanti Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalį 4 punktu) taikoma transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartims, sudarytoms nuo 2018 m. lapkričio 1 d.
14. Pažymėtina, kad 2017 m. lapkričio 16 d. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo Nr. IX-378 11, 14, 15, 19 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymu, kuriuo panaikinta 5000 Eur neturtinės žalos riba, t. y. nustatyta, kad draudimo suma yra 5 000 000 Eur dėl žalos asmeniui, įskaitant ir neturtinę žalą, nacionalinės teisės nuostatos suderintos su Teisingumo Teismo sprendimais: byloje Haasová, C-22/12, kuriuo išaiškinama, kad motorinių transporto priemonių valdytojų privalomasis civilinės atsakomybės draudimas turi apimti nematerialinės žalos, kurią patyrė per eismo įvykį žuvusių asmenų artimieji, atlyginimą, ir byloje Drozdovs, C-277/12, kuriuo konstatuojama, kad draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias motorinių transporto priemonių valdytojų privalomasis civilinės atsakomybės draudimas apima tik tokį maksimalų nematerialinės žalos atlyginimą, pagal nacionalinės teisės aktus, reglamentuojančius civilinę atsakomybę, mokėtiną dėl artimųjų žūties per eismo įvykį, kuris yra mažesnis, nei nustatytas Antrosios Tarybos direktyvos 84/5/EEB 1 straipsnio 2 dalyje.
15. Pažymėtina ir tai, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog vienu eismo įvykiu laikomas įvykis, įvykęs dėl tos pačios priežasties, nepaisant to, kad dėl tokio eismo įvykio gali būti pareikštos kelių nukentėjusių trečiųjų asmenų pretenzijos.
16. Taigi, pagal eismo įvykio metu galiojusį teisinį reguliavimą, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartims, sudarytoms iki 2018 m. lapkričio 1 d., taikomos 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra 5 000 000 Eur dėl žalos asmeniui (tarp jų 5000 Eur dėl neturtinės žalos) ir 1 000 000 Eur dėl žalos turtui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-317/2014, 2K-389/2014, 2K-242-511/2015, 2K-52-942/2016, 2K-2-788/2018, 2K-54-628/2021).
17. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad draudikė – AB „Lietuvos draudimas“ bendrai nukentėjusiesiems sumokėjo 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pagrindo reikalauti iš draudimo bendrovės didesnės nei 5000 Eur sumos neturtinei žalai atlyginti nėra. Kasaciniame skunde minima Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. eA-3411-556/2021 nagrinėjamu atveju nėra aktuali, kadangi joje buvo sprendžiamas valstybės atsakomybės klausimas.
18. Taip pat pažymėtina, kad pagal ESTT praktiką tuo atveju, kai direktyvoje nurodyto rezultato negalima pasiekti aiškinant nacionalinę teisę, Europos Sąjungos teisė įpareigoja valstybę narę, esant ESTT praktikoje suformuotoms valstybės atsakomybės sąlygoms, atlyginti žalą, kurią privatūs asmenys patyrė dėl direktyvos neįgyvendinimo arba netinkamo įgyvendinimo (2003 m. liepos 24 d. nutarties byloje Messejana Viegas, C-166/02, Rink. p. I-7871, 24 punktas; 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimo byloje Francovich ir kt., C-6/90 ir C-9/90, Rink. p. I-5357, 39 punktas). Taigi, jeigu, kaip mano suinteresuoti asmenys, jie patyrė žalos dėl to, kad Lietuvos Respublika netinkamai įgyvendino atitinkamas direktyvų nuostatas, Lietuvos Respublikos atsakomybės klausimas gali būti sprendžiamas atskirame procese (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-239/2011, 2K-317/2014, 2K-52-942/2016, 2K- 54-628/2021).
19. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismai, priteisdami atlyginti neturtinę žalą iš UAB „VVARFF“, nustatė nepagrįstai dideles sumas ir jas tarp nukentėjusiųjų paskirstė neproporcingai. Šios sumos yra ženkliai didesnės, nei nurodomos teismų praktikoje sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimus.
20. Atsakydama į šiuos kasacinio skundo argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad konkretus neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, be to, tai yra fakto klausimas, priklausantis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-267/2009, 2K-89/2010, 2K-271/2010, 2K-341/2010, 2K-453/2011 ir kt.). Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas gali nagrinėti šį klausimą tik teisės taikymo aspektu, t. y. patikrindamas, ar teismai, priteisdami neturtinės žalos atlyginimą ir nustatydami jo dydį, tinkamai laikėsi civilinės teisės nuostatų, ar nebuvo pažeistos BPK normos, reguliuojančios civilinio ieškinio nagrinėjimą ir išsprendimą baudžiamojoje byloje.
21. Byloje nustatyta, kad eismo įvykio metu žuvo E. ir D. Ž. sūnus, jiems priteista kiekvienam po 50 000 Eur, A. B. ir R. B. buvo sunkiai sužaloti, jiems priteista po 15 000 Eur. Iš skundžiamų teismų sprendimų matyti, jog, nustatydami E. ir D. Ž. bei A. B. ir R. B. priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismai įvertino visas neturtinei žalai atlyginti svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus reikšmingus faktus. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad žala padaryta neatsargiais UAB „VVARFF“ darbuotojo – nuteistojo J. D. veiksmais, dėl staigios ir netikėtos B. Ž. mirties eismo įvykio metu visi ieškovai patyrė dvasinį sukrėtimą ir emocinę depresiją, visus juos siejo giminystės ryšiai, tačiau neabejotinai didžiausias fizines ir dvasines kančias patyrė žuvusiojo tėvai E. ir D. Ž.. A. B. ir R. B. buvo sunkiai sužaloti, ne kartą operuoti, ilgai gydomi, patyrė skausmus, emocinį sukrėtimą ir išgyvenimus, yra likusios pasekmės, dėl kurių jie išgyvena. Patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nekyla abejonių dėl žuvusiojo tėvų, kuriuos su tokio amžiaus (10 metų) vaiku siejo glaudus ryšys, dvasinio skausmo, sielvarto, kitų skausmingų dvasinių išgyvenimų, poreikio kreiptis psichologinės pagalbos. Kaip vienas iš argumentų paminėtina ir tai, kad buvo tinkamai vertinta ir atsakovo materialinė padėtis – neturtinės žalos atlyginimas priteistas iš nusikalstamą veiką padariusio asmens darbdavio – įmonės, kurios veiklos rezultatai yra geri.
22. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo daryti išvadą, jog teismai, nustatydami nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams atlygintinos neturtinės žalos dydžius, būtų neįsigilinę į bylos aplinkybes ir faktus, neteisingai taikę BPK, CK 6.250 straipsnio nuostatas, nukrypę nuo suformuotos teismų praktikos, nėra. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams priteistų neturtinės žalos atlyginimų dydžiai pagrįsti, atitinka sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus.
23. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad byloje nepagrįstai nebuvo tenkintas UAB „VVARFF“ prašymas dėl kompleksinės ekspertizės skyrimo įvertinant vaiko saugos kėdutės įtaką tragiškoms pasekmėms. Teismas, pasak kasatorės atstovės, palaikė nukentėjusiųjų poziciją. Nors specialistas nurodė, kad kėdutės nenaudojimas neturėjo jokios įtakos tragiškoms pasekmėms, jis patvirtino, kad nėra vaiko saugos kėdučių naudojimo specialistas, todėl, pasak kasatorės, yra pagrindas teigti, kad specialistas viršijo savo kompetenciją.
24. Atsakydama į šiuos skundo argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad vaiko saugos kėdutės klausimas buvo keliamas ir pirmosios instancijos teisme, ir civilinės atsakovės atstovės apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas savo nutarties 46 punkte išsamiai dėl nurodyto argumento pasisakė ir, remdamasis byloje specialisto nustatytu vaiko sužalojimų atsiradimo mechanizmu, įvertinęs bylos duomenų visumą, apeliacinio skundo argumentus apie vaiko kėdutės įtaką tragiškoms pasekmėms pripažino nepagrįstais. Teisėjų kolegija neturi teisinių argumentų daryti kitokią išvadą.
Dėl nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų E. ir D. Ž. kasacinio skundo (BK 75 straipsnio, 67 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatų, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės taikymas)
25. Nukentėjusiųjų kasaciniame skunde teigiama, kad žemesnės instancijos teismai nepagrįstai atidėjo J. D. paskirtos bausmės vykdymą (BK 75 straipsnio 2 dalis, 5 dalies 5 punktas, 7 dalis) ir nepagrįstai neskyrė baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise vairuoti transporto priemones (BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pasak kasatorių, teismai sumenkino veikos pavojingumą, neįvertino to, kad J. D. stipriai viršijo leistiną greitį, naudojosi mobiliuoju telefonu, be to, nuteistasis visiškai nepripažino savo kaltės, dėl to teismai nepagrįstai nustatė jo atsakomybę švelninančią aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais argumentais.
26. Kaip jau minėta, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnis). Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas vadovaujantis sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, įrodymų netiriant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-P-58-697/2019, 2K-43-489/2020, 2K-143-788/2022, 2K-276-387/2022). Atsižvelgiant į tai, kasatorių nurodomi argumentai dėl neįvertinto greičio viršijimo bei naudojimosi mobiliuoju telefonu BK 75 straipsnio ir 67 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatų taikymo kontekste nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes tokios faktinės aplinkybės teismų nenustatytos. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuos argumentus nagrinės tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.
27. Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį (2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymo redakcija), asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi BK 75 straipsnio taikymas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecijos sritis ir jo taikymas yra galimas tais atvejais, kai, be nustatytų BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-7-266-511/2018, 2K-268-693/2019 ir kt.).
28. BK 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta viena iš baudžiamojo poveikio priemonių – uždraudimas naudotis specialiąja teise. BK 68 straipsnyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiosiomis teisėmis, tarp jų ir teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje nurodytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialiąja teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Vertinant, ar byloje yra pagrindas skirti kaltininkui baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą vairuoti kelių transporto priemones, atsižvelgtina tiek į vairuotojo asmenybę, ankstesnius pažeidimus, padarytus naudojantis specialiąja teise, tiek į nustatytas byloje eismo įvykio aplinkybes, nuteistojo kaltę, šio kaltininko padarytus konkrečius KET pažeidimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-25-489/2017). Pagal susiformavusią teismų praktiką uždraudimas naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja KET arba BK 281 straipsnyje nurodytą nusikaltimą padarė šiurkščiai ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20/2011, 2K-103/2010, 2K-353/2009, 2K-366/2008, 2K-599/2012, 2K-401/2014 ir kt.).
29. Kaip matyti iš skundžiamų nuosprendžio ir nutarties turinio, žemesnės instancijos teismai, darydami išvadą dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo J. D., atsižvelgė tiek į šiame straipsnyje nurodytus formaliuosius bausmės vykdymo atidėjimo pagrindus, tiek ir į bausmės vykdymo atidėjimo tikslingumo aspektą bausmės paskirties kontekste. Teismai įvertino ir atsižvelgė į tai, kad J. D. padarė neatsargų nusikaltimą, jam buvo skirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė, jis praeityje neteistas, neturi galiojančių administracinių nuobaudų. Taigi darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, jog BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, o apeliacinės instancijos teismas pritardamas šiai pirmosios instancijos teismo išvadai, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.
30. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise vairuoti transporto priemones neskyrimo, išties nurodė tik lakoniškus motyvus, kad nuteistasis vairavo blaivus. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į analogiškus nukentėjusiųjų apeliacinio skundo argumentus, dar kartą įvertino šios baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo galimybę ir išdėstė išsamius motyvus, kodėl nusprendžia, kad, neskirdamas nuteistajam J. D. BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punkto baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise vairuoti transporto priemones, pirmosios instancijos teismas pažeidimo nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad dėl J. D. sukelto eismo įvykio kilo skaudžios pasekmės – žuvo nukentėjusiųjų E. ir D. Ž. sūnus, tačiau kartu vertino ir kitas tiek veikos pavojingumą, tiek nuteistojo asmenybę apibūdinančias aplinkybes. Byloje nėra duomenų, kad J. D. anksčiau būtų buvęs baustas dėl KET pažeidimų, nustatyta, kad eismo įvykio metu jis buvo blaivus, vairavo apdraustą, techniškai tvarkingą automobilį, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra, be to, prie neatsargių nuteistojo veiksmų prisidėjo ir laukinio gyvūno pasirodymas kelyje. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs J. D. ir jam inkriminuotą nusikalstamą veiką apibūdinančias aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad jis nėra piktybinis teisės normų reikalavimų pažeidėjas, o padaryta veika buvo daugiau atsitiktinio pobūdžio. Šiuo atveju sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje nėra J. D. didelį pavojingumą eismui ar visuomenei rodančių aplinkybių, dėl ko jam būtų būtina taikyti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialiąja teise.
31. Kasatoriai taip pat nurodo, kad J. D. kaltę pripažino tik iš dalies, verčiamas byloje surinktų įrodymų, davė neišsamius parodymus, iki pat paskutinio žodžio neatsiprašė nukentėjusiųjų, dėl to teismai nepagrįstai nustatė jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
32. Atsakydama į šiuos kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du šios aplinkybės aspektus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi. Ši aplinkybė pripažįstama atsakomybę lengvinančia, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą bylos tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis įvyko iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Kartu tai reiškia, kad kaltės nepripažinimas ikiteisminio tyrimo metu neeliminuoja teisės tai padaryti baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra kaltinamojo asmeninės valios aktas, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų, stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius ir pan. Ši aplinkybė parodo asmens kritišką požiūrį į savo padarytą nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-450/2010, 2K-7-107/2013, 2K-77/2013, 2K-78/2014, 2K-479/2014, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-49-976/2020, 2K-210-697/2020).
33. Taip pat pabrėžtina, kad prisipažinimas nereiškia, jog kaltininkas turi sutikti su visa kaltinimų apimtimi, – turi būti pripažįstamos esminės faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės; taip pat kaltinamasis neturi visiškai sutikti su jo veikos teisiniu vertinimu, kuris pateiktas kaltinime (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211-1073/2019, 2K-49-976/2020).
34. Iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties (28–30 punktai) matyti, kad lengvinančios aplinkybės taikymo kontekste teismas išsamiai įvertino J. D. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme. Įvertinta tai, kad ikiteisminiame tyrime J. D. savo kaltę pripažino iš dalies, teigdamas, jog nesugebėjo išvengti susidūrimo su stirna, dėl to jo vairuojamas automobilis išslydo į priešingą kelio pusę; pirmosios instancijos teisme J. D. nurodė, kad kaltę pripažįsta visiškai, davė parodymus, sutiko, kad jo sukeltas eismo įvykis galėjo sukelti nustatytus padarinius; sakydamas paskutinį žodį, J. D. pakartojo, kad kaltę pripažįsta, supranta, kad negalėjo išvažiuoti į kitą eismo juostą, gailisi, atsiprašo žuvusiojo tėvų, moralinę atsakomybę jaus visą gyvenimą.
35. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nusprendžia, kad, įvertinę aptartus duomenis, teismai tinkamai nustatė kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nurodytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė. Pagrindo sutikti su nukentėjusiųjų kasaciniame skunde nurodytais argumentais, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, nėra.
Dėl proceso išlaidų
36. Kasaciniu skundu nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų E. ir D. Ž. atstovas advokatas E. Losis prašo, tenkinus kasacinį skundą, iš nuteistojo J. D. priteisti bylinėjimosi išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, atlyginimą. Pagal advokato E. Losio kasacinės instancijos teismui pateiktą 2023 m. gegužės 2 d. sąskaitą už teisines paslaugas už kasacinio skundo parengimą, 850 Eur sumokėjo nukentėjusysis ir civilinis ieškovas D. Ž..
37. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teisme, tačiau, priteisiant išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-174/2014, 2K-63-648/2016, 2K-331-976/2018 ir kt.).
38. Nagrinėjamos bylos procesas kasacinės instancijos teisme vyko pagal civilinės atsakovės UAB „VVARFF“ atstovės bei pagal nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų E. Ž. ir D. Ž. kasacinius skundus. Šia nutartimi nuspręsta kasacinius skundus atmesti.
39. Atsižvelgiant į tai, priteisti iš nuteistojo J. D. nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų E. Ž. ir D. Ž. turėtų kasaciniame procese patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą nėra teisinio pagrindo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211-895/2018, 2K-48-495/2021).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti civilinės atsakovės UAB „VVARFF“ atstovės advokatės Saulenos Gasiūnienės ir nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų D. Ž., E. Ž. kasacinius skundus.
Teisėjai Rima Ažubalytė
Tomas Šeškauskas
Sigita Jokimaitė
