T. D. pagal BK 260 str., 259 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-187-976/2023 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-00073-2020-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.2;

1.2.23.2.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. birželio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Tomo Šeškausko ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. D. ir jo gynėjos advokatės Andželikos Vosyliūtės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio, kuriuo, pakeitus Kauno apylinkės teismo 2022 m. balandžio 14 d. nuosprendį –perkvalifikavus nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 1 dalies, T. D. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. T. D. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už tai, kad nenustatytomis aplinkybėmis iki 2019 m. gruodžio 31 d. apie 23.30 val. neteisėtai įgijo ir laikė nenustatytą kiekį psichotropinės medžiagos lizergo rūgšties dietilamido (LSD), turėdamas tikslą šią medžiagą platinti, po to, tęsdamas veiką, 2019 m. gruodžio 31 d., laikotarpiu nuo 23.41 val. iki 23.46 val., Kaune nenustatytą kiekį šios psichotropinės medžiagos neteisėtai perdavė A. M. ir S. M. M.. Taip jis neteisėtai disponavo psichotropinėmis medžiagomis, turėdamas tikslą jas platinti, ir jas platino.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, pakeitė Kauno apylinkės teismo 2022 m. balandžio 14 d. nuosprendį, kuriuo T. D. nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, ir T. D. nuteisė pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad išankstinio susitarimo bendrai įgyti ir kartu vartoti psichotropinę medžiagą tarp T. D., A. M. ir S. M. M. nebuvo, todėl T. D. neteisėtai disponavo psichotropinėmis medžiagomis, turėdamas tikslą jas platinti, ir jas platino.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistasis T. D. ir jo gynėja advokatė A. Vosyliūtė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 14 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2022 m. balandžio 14 d. nuosprendį arba pakeisti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 14 d. nuosprendį ir, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, sušvelninti T. D. paskirtą bausmę. Kasatoriai skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalį, BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, o tai laikytina esminiais baudžiamojo proceso pažeidimais, nes jie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

3.2. Teismas atrinko tik T. D. kaltinančius įrodymus, o apie teisinančius nutylėjo, todėl buvo šališkas, nepašalino įrodymų tarpusavio prieštaravimų. Teismo šališkumą rodo ir nuosprendžio 13 punkto teiginys, kad ikiteisminio tyrimo metu T. D. savo kaltę neigė ir parodymus duoti atsisakė, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės arba palengvinti savo teisinę padėtį. Taip siekiama paneigti įtariamojo procesines teises, įskaitant teisę tylėti, nes teismas pasinaudojimą šiomis teisėmis vertina neigiamai ir nepagrįstai mėgina sumenkinti teisme duotų parodymų patikimumą.

3.3. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad nuosprendžio 13, 14 punktuose aptarti įrodymai nepatvirtina tarp T. D., S. M. M. ir A. M. buvus išankstinį susitarimą bendrai įgyti ir kartu vartoti psichotropinę medžiagą, neįvertino byloje esančios rašytinės medžiagos, t. y. programėlėje „Messenger“ 2019 m. gruodžio 30–31 d. žinučių grupėje „New years plan“, 2019 m. gruodžio 31 d. programėlėje „Messenger“ susirašinėjimo tarp S. M. M. ir A. M., T. D. 2019 m. gruodžio 31 d. 16.33 val. iš mobiliojo telefono siųstos žinutės J. K., A. M. 2019 m. gruodžio 31 d. 22.02 val. programėlėje „Messenger“ siųstos žinutės D. S., liudytojų S. M. M. ir D. M. parodymų. Šių aplinkybių įvertinimas galėjo iš esmės pakeisti teismo išvadas dėl išankstinio susitarimo bendrai vartoti narkotines medžiagas nebuvimo.

3.4. Be to, vertindamas įrodymus, apeliacinės instancijos teismas darė klaidų dėl jų turinio, nes nuosprendžio 14 punkte nurodytos aplinkybės, kad prieš įsigydamas psichotropinę medžiagą T. D. tiksliai nežinojo, kam ją perduos, ir pats nusprendė, kad pakaks 3 dozių; kad jis su A. M. nebendravo, jos nepažinojo ir nežinojo, ar apskritai ši mergina vartos kartu LSD, prieštarauja T. D. teisiamajame posėdyje duotiems parodymams.

3.5. Byloje objektyviais ir neginčytinais įrodymais nėra paneigtas T. D. tvirtinimas, kad jis psichotropinių medžiagų neplatino, o buvo asmuo, kuris pagal bendrą susitarimą įgijo psichotropinių medžiagų ir išdalijo jas susitarusiems asmenims. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 13 punkte nurodyta išvada, kad pirkdamas psichotropines medžiagas nuteistasis net nežinojo, ar šių medžiagų kartu vartos ir A. M., o tai, kaip pažymėjo teismas, paneigia versiją dėl bendro išankstinio susitarimo kartu vartoti narkotines medžiagas bei išvados dėl išankstinio susitarimo bendrai vartoti narkotines medžiagas nebuvimo, neatitinka aplinkybių, nustatytų pirmosios instancijos teisme. Be to, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad T. D. įvykio vietoje siūlė vartoti šias medžiagas ir liudytojai D. M., prieštarauja liudytojos D. M. parodymams, taigi teismas nuosprendį grindė ne nustatytais faktais, o prielaidomis.

3.6. Apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas nusikalstamą veiką iš BK 259 straipsnio 1 dalies į BK 260 straipsnio 1 dalį, netinkamai aiškino ir taikė BK 260 straipsnio 1 dalį, nes netinkamai aiškino tikslą platinti, o išankstinio susitarimo per tarpininką įgyti ir vartoti narkotines medžiagas nepagrįstai nelaikė išankstiniu kelių asmenų susitarimu bendrai įgyti ir vartoti psichotropines medžiagas, be to, psichotropinės medžiagos perdavimą kitam asmeniui nepagrįstai traktavo kaip kitokį platinimą, o ne kaip išdalijimą tarp susitarusiųjų. Platinimu nelaikytinos situacijos, kai asmens turimos medžiagos suleidžiamos jam pačiam prašant arba kai, susitarus keliems asmenims, medžiagas nuperka ir išdalija vartoti vienas iš susitarusiųjų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teismų praktikos nusikalstamų veikų, susijusių su neteisėtu disponavimu narkotinėmis, psichotropinėmis medžiagomis ar pirmos kategorijos šių medžiagų pirmtakais (prekursoriais) (BK 259–261, 263–264, 266 straipsniai), apžvalga), tai nurodyta ir kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95-489/2018.

3.7. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo veiksmus (įgijimą, laikymą ir perdavimą) vertino kaip tikslo platinti psichotropinę medžiagą neturėjimą, nes jis, susitarus keliems asmenims, nupirko ir išdalijo vartoti šią psichotropinę medžiagą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad T. D. turėjo tikslą platinti, nes nebuvo susitarimo dėl bendro psichotropinių medžiagų vartojimo. Šią išvadą teismas iš esmės grindė tuo, kad T. D., prieš įgydamas psichotropines medžiagas, tiesiogiai nebendravo su A. M., o susitarimo per tarpininką dėl psichotropinių medžiagų vartojimo nelaikė išankstiniu susitarimu bendrai vartoti psichotropines medžiagas. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Šiuo atveju aktualus susitarimas dėl administracinio nusižengimo detalių, nes narkotinių medžiagų vartojimas užtraukia administracinę atsakomybę. Siekiant konstatuoti susitarimą tarp T. D., jo draugės S. M. M. ir A. M. dėl psichotropinių medžiagų vartojimo, nėra būtina, kad jie būtų išsamiai aptarę psichotropinių medžiagų vartojimo detales. Todėl aplinkybė, kad T. D. tiesiogiai su A. M. dėl narkotinių medžiagų vartojimo nekontaktavo, o tai darė per savo draugę S. M. M., nepaneigia šių asmenų susitarimo fakto. Nustatyta, kad T. D. savo draugės S. M. M. prašymu įgijo 3 LSD dozes ir šias visi trys suvartojo. Taigi išankstinis susitarimas vartoti psichotropines medžiagas gali būti konstatuojamas, jei buvo susitarta per tarpininką.

3.8. Nors šioje byloje apeliacinis skundas buvo paduotas tik prokuroro, tačiau apeliacinės instancijos teismas turėjo įvertinti pirmosios instancijos teisme T. D. išsakytą prašymą dėl švelnesnės bausmės skyrimo, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, tačiau to nepadarė ir taip pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Pagal teismų praktiką teismai, nuteisdami asmenį pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, suprasdami ilgalaikio įkalinimo neigiamą poveikį nuteistojo socialiniams ryšiams ir resocializacijos perspektyvai, paprastai vertina ir galimybę paskirti švelnesnę bausmę, nei nustatyta įstatymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-316-788/2019). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino galimybės T. D. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, o tai prieštarauja pastaruoju metu formuojamai kasacinės instancijos teismo praktikai (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24-689/2019).

3.9. Nagrinėjamoje byloje liko neįvertinta aplinkybių, rodančių T. D. mažesnį veikos ir asmenybės pavojingumą, visuma: teismas nepakankamai atsižvelgė į veikos padarymo aplinkybes, T. D. neteistas, per bylos nagrinėjimo laikotarpį naujų nusikalstamų veikų nepadarė, vykdo individualią veiklą, yra jauno amžiaus, pirmosios instancijos teisme prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir prašė atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą, kuriam neprieštaravo prokuroras ir gynėjas. Izoliavimas daugiau nei dvejiems metams nuo visuomenės gali itin neigiamai paveikti T. D. turimus socialinius ryšius ir darbo santykius. Akivaizdu, kad jauno amžiaus asmenybei žalą darys neigiamas įkalinimo poveikis.

4. Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Tomas Stelionis atsiliepimu į nuteistojo T. D. ir jos gynėjos advokatės A. Vosyliūtės kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas argumentuotai nurodė, kad kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95-489/2018 nėra tinkamas precedentas nagrinėjamai bylai. Nuorodų į kitas nutartis kasatoriai nepateikė, o skunde cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teismų praktikos apžvalgos ištrauka, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, precedento reikšmės neturi.

4.2. Konkretaus sutarimo dėl įsigytinos psichotropinės medžiagos ir ją vartoti ketinančių asmenų skaičiaus susirašinėjimo su S. M. M. metu nebuvo. Nuteistasis susirašinėjimuose ir pokalbiuose apie psichotropinių medžiagų įsigijimą apskritai nedalyvavo, konkretaus susitarimo dėl šių medžiagų įgijimo su kaltinime paminėtais asmenimis neturėjo, psichotropinės medžiagos LSD įsigijimą atliko vienas, savarankiškai, už savo pinigus, jis tiksliai nežinojo, kam šią medžiagą perduos, A. M. iki susitikimo įvykio vietoje nepažinojo ir nebuvo jos matęs, netgi būdamas įvykio vietoje nežinojo, ar A. M. jo įgytą psichotropinę medžiagą tikrai vartos, o susitarimo apie bendrą psichotropinės medžiagos suvartojimą apskritai nebuvo, A. M. psichotropinę medžiagą suvartojo ne kartu su T. D. ir S. M. M., o šiek tiek vėliau, galimai po vidurnakčio, kai su T. D. išsiaiškino šios medžiagos vartojimo kiekį ir būdą, vis dar turėdama abejonių dėl jos vartojimo. Be to, išankstinio susitarimo bendrai įgyti ir kartu vartoti psichotropinę medžiagą fakto apklausiama nepatvirtino liudytoja S. M. M.. Aplinkybę, kad tokio susitarimo nebuvo, patvirtina ir bylos duomenys: prieš įvykį T. D. pasiūlė psichotropinės medžiagos nupirkti dar vienam asmeniui – J. J., o vėliau, būdamas įvykio vietoje, vartoti šią medžiagą siūlė ne tik S. M. M., A. M., bet ir D. M..

4.3. Kasatoriai teiginių apie apeliacinės instancijos teismo šališkumą visiškai neargumentavo ir nepagrindė, todėl šie teiginiai vertintini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir juos vertindamas, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo juos į vientisą loginę seką, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, tyrė ir analizavo tiek nuteistąjį teisinančius, tiek ir jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo kaltę.

4.4. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, o kasaciniame skunde nurodytų nuteistojo asmenybę apibūdinančių aplinkybių pagrįstai nelaikė išimtinėmis, nes jos yra gyvenimiškai įprastos ir jų lyginamasis svoris nėra didesnis nei kitų, susijusių su padarytos nusikalstamos veikos pavojingumu, kad būtų galima teigti, jog sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo T. D. ir jos gynėjos advokatės A. Vosyliūtės kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl apeliacinės instancijos teismo nešališkumo, BPK 20 straipsnio 5 dalies ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų

6. Kasatoriai skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, taip pat buvo šališkas. Šie kasatorių teiginiai nepagrįsti.

7. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. BPK 58, 59 straipsniuose nustatytas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo, apie bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvusis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-176/2010, 2K-193/2010, 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015, 2K-163-303/2023; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. balandžio 23 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10). Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio (nutarties) motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-425/2012, 2K-486/2014, 2K-300-697/2019, 2K-163-303/2023), taip pat nešališkumo principo neįgyvendinimas negali būti siejamas vien su tuo, kad teismo padarytos išvados (vertinant įrodymus, nustatant bei teisiškai vertinant faktines aplinkybes ir pan.) yra ne tokios, kaip to norėtų proceso dalyvis (pavyzdžiui, nuteistasis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-102-222/2016).

8. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, pagal kurias teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka įrodymams keliamus reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, kad asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veika turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-73-495/2022, 2K-193-648/2022).‏‏ BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.

9. Kasatoriai esminius BPK pažeidimus grindžia iš esmės tuo, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymų visetą vertino skirtingai nei pirmosios instancijos teismas. Kaip matyti iš bylos ir skundžiamo nuosprendžio, apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, įvertino įrodymų visumą, o ne tik, kaip nurodo kasatoriai, nuteistojo T. D. kaltę pagrindžiančius įrodymus, nepadarė klaidų dėl jų turinio, aiškiai išdėstė, kokiais įrodymais grindžia daromas išvadas. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą, konstatavo nuteistojo T. D. veiksmuose buvus tikslą platinti psichotropinę medžiagą LSD ir jos platinimą, t. y. perkvalifikavo nusikalstamą veiką į sunkesnę, taip pablogindamas kaltinamojo padėtį, savaime nereiškia nei BPK nuostatų pažeidimų, nei teismo šališkumo.

10. Kasatoriai taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl nuteistojo T. D. gynybinės versijos apie buvusį išankstinį susitarimą įgyti ir pasidalyti narkotines medžiagas, pažeisdamas BPK reikalavimus nurodė, jog versija dėl bendro susitarimo trise vartoti narkotines medžiagas galėjo atsirasti pasitarus su gynėju, juo labiau kad ikiteisminio tyrimo metu T. D. savo kaltę neigė ir parodymus duoti atsisakė, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės arba sušvelninti savo teisinę padėtį. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis teismo teiginys nėra korektiškas, tačiau, priešingai nei teigia kasatoriai, jis savaime nerodo teismo šališkumo ar esminio įrodymų vertinimo pažeidimo. Tikslą platinti psichotropinę medžiagą LSD ir jos platinimą apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio 13–14 punktuose grindė įrodymų (nuteistojo T. D., liudytojų S. M. M., D. M. parodymai, S. M. M., D. M. ir A. M. tarpusavyje rašytos žinutės, žinučių apžiūros protokolas) visetu, o ne tuo, kada ir kokiu būdu nuteistasis naudojosi savo teise į gynybą, be kita ko, ir teise neduoti parodymų ar juos keisti. Kasatorių argumentai, susiję su tuo, kaip teismas turėjo vertinti atskirus byloje esančius duomenis (pavyzdžiui, A. M. siųstų žinučių D. S., taip pat A. M. ir S. M. M. tarpusavyje siųstų žinučių turinį), nesudaro kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalyko, nes faktinių aplinkybių nustatymas ir įrodymų vertinimas, nenustačius esminių jų nustatymo ir vertinimo taisyklių pažeidimo, yra žemesniųjų instancijų teismų kompetencija. Kartu pažymėtina ir tai, kad teismas, atsižvelgdamas į bylos specifiką, pats sprendžia, kiek dėmesio ir vietos nuosprendyje skirti aiškinant faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo logiką, atsakant į gynybos ar kaltinimo iškeltus argumentus, analizuojant bylai reikšmingus teorinius ir praktinius klausimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-48/2009, 2K-7-304-976/2016).

11. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas pirmiau išdėstyta, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą apeliacine tvarka ir priimdamas nuteistojo padėtį pabloginusį nuosprendį, nebuvo šališkas ir nepažeidė BPK nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą ir nuosprendžio surašymą.

Dėl tikslo platinti psichotropines medžiagas nustatymo

12. Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 260 straipsnio 1 dalį, nes nuteistasis T. D. neturėjo tikslo platinti psichotropinę medžiagą ir jos neplatino. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad T. D. veika atitinka BK 259 straipsnio 1 dalyje nustatytą veiką. Šie argumentai nepagrįsti.

13. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad T. D. neteisėtai įgijo ir laikė nenustatytą kiekį psichotropinės medžiagos lizergo rūgšties dietilamido (LSD), neturėdamas tikslo šią medžiagą platinti, po to nenustatytą kiekį šios psichotropinės medžiagos neteisėtai perdavė A. M. ir S. M. M., taigi tokiais savo veiksmais neteisėtai disponavo psichotropinėmis medžiagomis, neturėdamas tikslo jas platinti. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad T. D. neteisėtai įgijo ir laikė nenustatytą kiekį psichotropinės medžiagos lizergo rūgšties dietilamido (LSD), turėdamas tikslą šią medžiagą platinti, po to nenustatytą kiekį šios psichotropinės medžiagos neteisėtai perdavė A. M. ir S. M. M., tokiais savo veiksmais neteisėtai disponavo psichotropinėmis medžiagomis, turėdamas tikslą jas platinti, bei platino psichotropines medžiagas. Taigi, nustačius tas pačias faktines aplinkybes, abiejų instancijų teismų pozicija išsiskyrė dėl to, ar T. D. turėjo tikslą platinti psichotropines medžiagas ir jas išplatino.

14. BK 259 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti. BK 260 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Tiek BK 259 straipsnio 1 dalyje, tiek BK 260 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą. Tačiau BK 260 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos pavojingumas siejamas būtent su tikslo platinti tokias medžiagas turėjimu arba šių medžiagų pardavimu ar kitokiu platinimu. Todėl esminis kriterijus, atribojantis vieną iš šių veikų nuo kitos, yra tikslo platinti narkotines ar psichotropines medžiagas turėjimas arba šių medžiagų pardavimas ar kitoks platinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-472/2011, 2K-131-719/2022).

14.1. Tikslas parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas reiškia kaltininko norą atlygintinai ar neatlygintinai perduoti šias medžiagas kitiems asmenims. Tikslo turėjimas yra vertinamasis kriterijus, įrodinėjamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, jo prisipažinimu ar neprisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, bet ir objektyviais bylos duomenimis, taigi, nustatomas vertinant surinktus įrodymus bendrame bylos kontekste. Teismų praktikoje nurodyta, kad sprendžiant, ar kaltininkas turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbią reikšmę turi šių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoštų vartoti dozių skaičius, taip pat tai, ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas, ar anksčiau jas yra platinęs, ar buvo susitarimas su vartotoju, kiti objektyvūs bylos duomenys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-472/2011, 2K-162-976/2018, 2K-131-719/2022, 2K-167-303/2022).

14.2. Teismų praktikoje platinimu laikoma ne tik psichotropinių ar narkotinių medžiagų pardavimas, bet ir kitoks jų platinimas: perdavimas kitiems asmenims, išmainant jas į kitus daiktus, dovanojant, apmokant skolą, atlyginant už darbą ar paslaugas, duodant paskolą ir pan., taip pat ir neatlygintinai duodant jas vartoti kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-286/2006, 2K-180/2007, 2K-225/2008, 2K-350/2009, 2K-549/2013, 2K-21-139/2015, 2K-95-489/2018, 2K-131-719/2022).

15. Nagrinėjamoje byloje neginčytinai nustatyta, kad nuteistasis T. D. įgijo psichotropinės medžiagos (3 lapelius LSD), ją laikė ir dalį – 2 lapelius – perdavė A. M. ir S. M. M.. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nuteistasis T. D. įgijo psichotropinę medžiagą, turėdamas tikslą ją kitaip platinti, t. y. pasidalyti su savo mergina ir jos draugėmis (drauge), ir ją kitaip platino, t. y. po lapelį LSD davė S. M. M. ir A. M.. Kasatoriai, cituodami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teismų praktikos nusikalstamų veikų, susijusių su neteisėtu disponavimu narkotinėmis, psichotropinėmis medžiagomis ar pirmos kategorijos šių medžiagų pirmtakais (prekursoriais) (BK 259–261, 263–264, 266 straipsniai), apžvalgą ir kasacinės instancijos teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95-489/2018, nurodo, kad platinimu nelaikytinos situacijos, kai, susitarus keliems asmenims, medžiagas nuperka ir išdalija vartoti vienas iš susitarusiųjų. Kasatoriai taip pat nurodo, kad nagrinėjamoje situacijoje buvo susitarta bendrai įsigyti narkotines ar psichotropines medžiagas per tarpininką ir kad tokiam susitarimui taikytinos teismų praktikoje formuojamos bendrininkavimo instituto taisyklės. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad byloje nustatyta nuteistojo veika apeliacinės instancijos teismo pagrįstai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, nustačius tikslą platinti ir kitokį psichotropinės medžiagos platinimą, t. y. neteisėtą, neatlygintiną psichotropinės medžiagos perdavimą kitiems asmenims.

15.1. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio nuostatas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teismų praktikos apžvalga nėra privalomas teisės aiškinimo ir taikymo šaltinis, skirtingai nei teismo precedentas. Tuo tarpu kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95-489/2018 iš tiesų nurodyta, kad platinimu nelaikytinos situacijos, kai, susitarus keliems asmenims, medžiagas nuperka ir išdalija vartoti vienas iš susitarusiųjų. Teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant dėl tikslo platinti narkotines ir (ar) psichotropines medžiagas buvimo asmens veikoje, pirma, būtina vertinti asmens tyčios turinį; antra, kelių asmenų susitarimo įsigyti ir vartoti medžiagas aplinkybes. Turėtų būti nustatyta, kad asmuo įgyja medžiagas keliems asmenims bendrai vartoti, o ne platinti (taip pat ir neatlygintinai). Kelių asmenų išankstinis susitarimas įgyti ir pasidalyti psichotropines ir (ar) narkotines medžiagas galėtų būti konstatuojamas tuo atveju, kai visų susitarime dalyvaujančių asmenų būtų bent jau bendrais bruožais susitarta dėl konkrečios medžiagos įgijimo, dėl konkretaus kiekio, reikalingo visiems susitarime dalyvaujantiems asmenims, dėl kiekvieno iš asmenų piniginio ar kitokio indėlio į siekiamos įsigyti ir vartoti ketinamos medžiagos įgijimą. Taigi, teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje tokia situacija nenustatyta.

15.2. Nors pirmosios instancijos teismas vertino, kad psichotropinės medžiagos buvo įgytos, iš anksto susitarus keliems asmenims, ir T. D. jas įgijo vykdydamas šį susitarimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visetą, pagrįstai padarė priešingą išvadą. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai paneigė buvus išankstinį susitarimą tarp nuteistojo T. D., A. M. ir S. M. M.. Kaip matyti iš S. M. M., A. M. ir D. M. susirašinėjimo, jos bendravo dėl galimybės klube įsigyti narkotinės medžiagos metilendioksimetamfetamino (MDMA; ekstazio), A. M. susirašinėjimo metu dvejojo dėl to, ar tikrai vartos narkotines medžiagas. Nuteistasis T. D. nebendravo (nesusirašinėjo) su savo draugės S. M. M. pažįstamomis merginomis, nepažinojo jų, juolab nesitarė dėl jų aptariamų narkotinių medžiagų įgijimo. nėra duomenų, kad A. M. būtų prašiusi įgyti konkrečios medžiagos. Kaip matyti iš bylos, galiausiai nuteistasis T. D. įgijo ir neteisėtai perdavė dviem asmenims ne narkotines, o psichotropines medžiagas. Byloje nustatyta, kad medžiagos buvo perduotos neatlygintinai, nes nėra duomenų, kad nuteistajam būtų sumokėta už psichotropinės medžiagos įgijimą.

16. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad BK 260 straipsnio 1 dalis pritaikyta tinkamai: psichotropinės medžiagos įgijimas ir laikymas turint tikslą platinti nustatytas, taip pat nustatytas ir psichotropinės medžiagos kitoks platinimas, t. y. neatlygintinis perdavimas kitiems asmenims.

Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

17. Kasatoriai nurodo, kad pagal byloje nustatytą situaciją, nuteistajam T. D. parenkant ir skiriant bausmę, taikytina BK 54 straipsnio 3 dalis. Kasatoriai taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nesvarstęs BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, esmingai pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus.

18. BK neįpareigoja teismo, skiriant bausmę pagal BK 260 straipsnio 1 dalį – už padarytą sunkų nusikaltimą, kiekvienu atveju svarstyti BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą. BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi, be kita ko, bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio 17 punkte aiškiai ir pakankamai motyvuotai nurodė bausmės skyrimo motyvus; kartu atkreiptinas dėmesys, kad nei nuteistasis, nei jo gynėja advokatė atsiliepimu į prokuroro apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma pabloginti nuteistojo padėtį ir skirti jam laisvės atėmimo bausmę, taip pat bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme neprašė teismo svarstyti BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo. Atsižvelgiant į išdėstytų aplinkybių visetą, nėra pagrindo konstatuoti BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimą.

19. Kasatoriai, nurodydami įvairias aplinkybes, apibūdinančias, jų nuomone, nuteistojo ir jo padarytos veikos mažesnį pavojingumą, prašo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Kaip teismo precedentą, taikytiną šioje situacijoje, kasatoriai nurodo kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-316-788/2019, kurioje asmuo buvo nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir jam buvo taikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. Teisėjų kolegija, pagal kasacinį skundą išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, nustatė, kad susiklosčiusi byloje teisinė ir faktinė situacija sudaro pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir nustatyti nuteistajam mažesnį, nei nustatytas BK 260 straipsnio 1 dalyje, laisvės atėmimo bausmės dydį.

20. BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu straipsnio sankcijoje nurodytas bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015, 2K-179-719/2022).‏‏‎ ‏‏BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-382/2012, 2K-348/2013). BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti paprastai turi būti nustatyta, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, 2K-P-89/2014, 2K-169-458/2020, 2K-125-689/2021 ir kt.). BK 54 straipsnio 3 daliai taikyti taip pat labai svarbi yra kaltininko asmenybė, kurios vertinimas gali suponuoti išvadą, kad net minimalios įstatymo sankcijoje nurodytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas; vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348/2013). BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas tiesiogiai susijęs su vidiniu teismo įsitikinimu dėl kaltinamojo asmenybės pavojingumo, o šį įsitikinimą formuoja ne tik objektyvi bylos medžiaga, bet ir įrodymų tyrimas, asmenų apklausos, tiesioginis teisiamojo elgesio ir laikysenos stebėjimas, jo parodymų ir atsakymų į patikslinančius klausimus išklausymas ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-316-788/2019).

21. Teisėjų kolegija, vertindama nuteistojo ir jo padarytos veikos pavojingumą, pažymi, kad nors nuteistasis T. D. ikiteisminio tyrimo metu nedavė parodymų, naudodamasis savo teise to nedaryti, o vėliau procese buvo iškelta versija dėl asmenų išankstinio susitarimo kartu įgyti ir pasidalyti psichotropines medžiagas, tai nerodo nuteistojo T. D. didesnio pavojingumo. Jis visas savo veikos faktines aplinkybes pripažino, gailėjosi dėl itin sunkių, nors ir atsitiktinių psichotropinės medžiagos išplatinimo pasekmių (pavartojusi psichotropinių medžiagų dėl individualių sveikatos savybių mirė A. M.). Tokias aplinkybes patvirtina tai, kad pirmosios instancijos teisme, kuriame byla buvo nagrinėjama dėl kaltinimų pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, jis sutiko su sutrumpintu įrodymų tyrimu, tam neprieštaravo prokuroras ir gynėja. Nors pirmosios instancijos teismas neatliko sutrumpinto įrodymų tyrimo, nuteistojo prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis buvo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas nepanaikino šios aplinkybės, tačiau ir nevertino jos skirdamas bausmę. Kad nuteistojo atgaila (gailėjimasis) yra nuoširdi, rodo jo veiksmai iš karto po nusikalstamos veikos, taip pat jo elgesys proceso metu: nuteistasis nuosekliai teigė, kad po byloje nagrinėjamų įvykių psichiką veikiančių medžiagų nevartojo, ėmė propaguoti sveiką gyvenimo būdą, nes jį A. M. mirtis sukrėtė ir jis visą gyvenimą jaus šias pasekmes. Teisėjų kolegija, vertindama nuteistojo asmenybę, reikšmingais laiko nuteistojo T. D. veiksmus, sužinojus apie A. M. blogėjančią sveikatos būklę, – jis nuvyko į butą, kuriame buvo mergina, iškvietė pagalbą ir, vykdydamas Bendrojo pagalbos centro nurodymus, bandė ją gaivinti, o tai rodo, kad jis nebuvo abejingas pasekmėms, kurios iš dalies buvo nulemtos jo nusikalstamo elgesio, pasidalijus psichotropinėmis medžiagomis. Nuteistasis T. D. išplatino psichotropinę medžiagą neturėdamas tikslo pasipelnyti ar gauti kitokios naudos, kaip nustatyta byloje – du lapelius LSD jis perdavė suvartoti savo draugei ir jos draugei, ir tas medžiagas jie suvartojo kartu prieš Naujųjų Metų sutikimą. Kaip nustatė abiejų instancijų teismai, svarbu ir tai, kad nuteistasis yra jauno amžiaus, duomenų apie psichiatrinį ir priklausomybės ligų gydymą nėra, anksčiau neteistas, nuo įvykio jau praėjo daugiau nei treji metai ir nėra jokių duomenų apie po įvykio pradėtus ikiteisminius tyrimus; administracine tvarka, išskyrus įvykio dieną, daugiausia baustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, nusikaltimo padarymo metu dirbo, vėliau išsiėmė individualios veiklos pažymą. Nuo 2022 m. lapkričio 25 d. nuteistasis T. D. atlieka jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

22. Visos pirmiau išdėstytos aplinkybės, apibūdinančios nuteistojo ir jo padaryto sunkaus nusikaltimo pavojingumą, leidžia daryti išvadą, kad nuteistajam T. D. pagrįstai paskirta BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatyta bausmės rūšis – laisvės atėmimas, tačiau nei paskirtas bausmės dydis (dveji metai šeši mėnesiai), nei sankcijoje nustatytas minimalus jos dydis (dveji metai) susiklosčiusioje situacijoje nėra teisingi, todėl, vadovaujantis teisingumo principu ir bausmės paskirtimi, siekiant užtikrinti visų bausmės tikslų, o ne tik vieno iš jų – nubaudimo, realizavimą, nuteistajam T. D. skirtina mažesnė nei sankcijoje nustatyta laisvės atėmimo bausmė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio dalį, kuria paskirta laisvės atėmimo bausmė dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalimi, T. D. pagal Baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 1 dalį paskirti septynis mėnesius laisvės atėmimo.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Teisėjai Sigita Jokimaitė

Tomas Šeškauskas

Rima Ažubalytė