Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjai
Alenas Piesliakas ir Alvydas Pikelis
atskiroji nuomonė baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-51-719/2023 (S)
Šioje baudžiamojoje byloje D. V. buvo kaltinamas ir pirmosios instancijos teismo išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 1 dalį. Jis buvo kaltinamas tuo, kad laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 7 d. iki 2020 m. rugpjūčio 20 d. 70 kartų iš prekybos tinklų pagrobė ir pasikėsino pagrobti svetimą turtą – įvairių prekių, šiais veiksmais padarė turtinę žalą: UAB,,Maxima LT“ – 1035,47 Eur, UAB,,Palink“ – 253,77 Eur, UAB,,Norfa“ – 866,94 Eur, UAB,,Eurovaistinė“ – 119,66 Eur, UAB,,Senukai“ – 239,86 Eur, UAB,,Moki Veži“ – 49,95 Eur, UAB,,Nemuno vaistinė“ – 68,24 Eur, UAB,,Lidl Lietuva“ – 41,97 Eur, UAB „Glass Market“ – 131,80 Eur, UAB „Norfa vaistinė“ – 73,82 Eur, UAB,,Gintarinė vaistinė“ – 62,60 Eur. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimui.
Atsakomybė už vagystę nustatyta priklausomai nuo pagrobto turto vertės – jeigu pagrobto turto vertė yra iki 150 Eur, tai asmeniui už tokius veiksmus yra taikoma administracinė atsakomybė ir Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 108 straipsnio sankcijoje nustatyta nuobauda – bauda nuo 90 iki 400 Eur. Jeigu pagrobto turto vertė yra didesnė nei 150 Eur, tai asmeniui taikoma baudžiamoji atsakomybė ir Baudžiamojo kodekso 178 straipsnyje nustatytos bausmės, tarp jų ir areštas ar laisvės atėmimas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjai
Alenas Piesliakas ir Alvydas Pikelis
atskiroji nuomonė baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-51-719/2023 (S)
Šioje baudžiamojoje byloje D. V. buvo kaltinamas ir pirmosios instancijos teismo išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 1 dalį. Jis buvo kaltinamas tuo, kad laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 7 d. iki 2020 m. rugpjūčio 20 d. 70 kartų iš prekybos tinklų pagrobė ir pasikėsino pagrobti svetimą turtą – įvairių prekių, šiais veiksmais padarė turtinę žalą: UAB,,Maxima LT“ – 1035,47 Eur, UAB,,Palink“ – 253,77 Eur, UAB,,Norfa“ – 866,94 Eur, UAB,,Eurovaistinė“ – 119,66 Eur, UAB,,Senukai“ – 239,86 Eur, UAB,,Moki Veži“ – 49,95 Eur, UAB,,Nemuno vaistinė“ – 68,24 Eur, UAB,,Lidl Lietuva“ – 41,97 Eur, UAB „Glass Market“ – 131,80 Eur, UAB „Norfa vaistinė“ – 73,82 Eur, UAB,,Gintarinė vaistinė“ – 62,60 Eur. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimui.
Atsakomybė už vagystę nustatyta priklausomai nuo pagrobto turto vertės – jeigu pagrobto turto vertė yra iki 150 Eur, tai asmeniui už tokius veiksmus yra taikoma administracinė atsakomybė ir Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 108 straipsnio sankcijoje nustatyta nuobauda – bauda nuo 90 iki 400 Eur. Jeigu pagrobto turto vertė yra didesnė nei 150 Eur, tai asmeniui taikoma baudžiamoji atsakomybė ir Baudžiamojo kodekso 178 straipsnyje nustatytos bausmės, tarp jų ir areštas ar laisvės atėmimas.
Pasinaudodami tokiu teisiniu reguliavimu, kai kurie asmenys nuolat grobia turtą, kurio vertė neviršija 150 Eur, dideliu skaičiumi tokių vagysčių daro nemažą žalą turto savininkams, tačiau jie negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Už tokius veiksmus jiems skiriama bauda. Paprastai jie savarankiškų pajamų ar asmeninio turto neturi, pagal Administracinių nusižengimų kodeksą paskirtų baudų nemoka ir jų išieškoti iš asmeninio turto nėra galimybių. Tokiais atvejais tokių asmenų veiksmai įvertinami pagal įstatymus, tačiau realių pasekmių jie nepajunta, administracinių nuobaudų tikslai nėra pasiekiami ir tai neskatina jų liautis pažeidinėti įstatymus bei daryti žalą kitiems. Kartu tokie veiksmai yra pakankamai pavojingi, pasiekia nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, daro didelę žalą turto savininkams, visuomenė negali efektyviai nuo jų apsiginti. Ypač suprantamas prekybos centrų interesas apsiginti nuo nuolat iš jų vagiančių asmenų, tačiau jų viešumoje matomas bandymas apsiginti bandant keisti teismų praktiką, o ne siekti naujo įstatymo, ginančio jų interesą, sukūrimo nėra teisingas kelias.
Šiai problemai spręsti prokuratūra kasaciniame skunde siūlo tęstinės veikos sampratą aiškinti taip, kad ji apimtų ir šioje byloje nagrinėjamą situaciją. Mes manome, kad šiai problemai išspręsti visų pirma reikia įstatymų leidėjo legislatyvinės valios, kuris peržiūrėtų nusikalstamų veikų sudėtis, pvz., atsakomybę už vagystę iš parduotuvės nustatytų kaip kvalifikuotą vagystės sudėtį, kaip vagystę iš mechaninėmis, elektroninėmis ar vaizdo stebėjimo priemonėmis saugomos patalpos, į kurią patekimas yra laisvas arba koreguotų esamas sankcijas. Tai yra pavojingesnė veika nei pagrobimas iš gatvės prekybos vietos, nes reikalauja didesnio pasiruošimo bei nusikalstamų įgūdžių. Taip nereikėtų keisti tęstinės nusikalstamos veikos aiškinimo, kuri yra bendrosios dalies institutas ir jos aiškinimo pasikeitimas gali lemti ir kitų veiksmų vertinimą ne kaip pavienių nusikalstamų veikų, o kaip tęstinės nusikalstamos veikos. Ad hoc (šiai konkrečiai situacijai) išplėsti tęstinės veikos sąvokos turinį ir tik jai nustatyti kitokius tęstinės veikos vertinimo požymius ar procesinius ypatumus nebūtų teisingas kelias, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė teisėjų sesija imtų spręsti legislatyvinės srities klausimus. Taip pat manome, kad suformuluodama konkrečius nurodymus, kaip turi būti sprendžiamos situacijos pabaigtose ar pradėtose administracinių nusižengimų bylose, kai nustatomas daugetas ANK 108 straipsnyje nurodytų veikų, plenarinė teisėjų sesija kuria naujas administracinės teisenos taisykles, tačiau nėra jokių teisinių priemonių, kurios užtikrintų bendros ir nuoseklios teismų praktikos formavimą šios kategorijos bylose, nes nuo administracinę atsakomybę taikančių subjektų valios priklausys, kuriuos atvejus yra pagrindas sujungti į tęstinę veiką ir kvalifikuoti pagal Baudžiamąjį kodeksą ir kurie atvejai yra administracinės atsakomybės srities dalykas.
Antra, sutinkame su plenarinės sesijos nutarties išvada, kad nusikalstama veika gali būti vertinama kaip tęstinė tada, kai asmuo padaro du ar daugiau veiksmų, kurie turi atitikti to paties BK straipsnio dispozicijoje nurodytus veikos požymius, tarp jų ir tokius, kuriais įgyvendinami alternatyvūs veikos požymiai ir visus šiuos veiksmus jungia bendras sumanymas (bendra tyčia). Tačiau nesutinkame su išvada dėl papildomų tęstinės nusikalstamos veikos požymių reikšmės, kad jų nebuvimas jokiu būdu nepaneigia tęstinės veikos. Jeigu papildomų požymių, kurie padeda atskleisti subjektyviuosius tęstinės nusikalstamos veikos požymius, nebuvimas nepaneigia tęstinės nusikalstamos veikos požymių, tai tada reikia nustatyti tik bendrą sumanymą (vieningą tyčią). Tokiu atveju papildomų požymių reikšmė yra abejotina – jeigu jie yra, tai jie padeda atskleisti bendrą sumanymą, bet jeigu jų nėra, vis tiek galima konstatuoti bendrą sumanymą. Kita problema, jeigu papildomi požymiai neturi jokios reikšmės, tai kas tuomet apibūdina bendrą sumanymą ir kuo remiantis jis bus konstatuotas; ar tai nebus palikta bylą tiriančio pareigūno nuožiūrai; kuo remdamasis teismas konstatuos tęstinį veikos pobūdį. Mūsų nuomone, būtent papildomi požymiai rodo bendro sumanymo buvimą. Kuo tokių požymių nustatoma daugiau, tuo labiau pagrįsta išvada dėl tęstinės veikos buvimo. Tik nedidelis laiko tarpas, tas pats šaltinis, intensyvumas, tai, kad nusikalstamos veikos rezultatas yra papildomas pragyvenimo šaltinis, taip pat kiti teismų praktikoje minimi požymiai nėra vieninteliai bendrą sumanymą padedantys atskleisti papildomi požymiai. Atskirų kategorijų baudžiamosiose bylose gali būti reikšmingi kitokie papildomi požymiai, kurie rodys veiksmų tęstinumą.
Trečia, nesutinkame su prokuratūros skundo argumentais, kad šioje byloje nustatytus D. V. veiksmus reikia vertinti kaip vieną tęstinį nusikaltimą, o ne kaip pavienius teisės pažeidimus. Prokuratūros skunde kartojami tie patys argumentai, neatsižvelgiant į teismų nutartyse nurodytus prokuratūros motyvus paneigiančius argumentus.
Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, paneigdamas bendrą išteisintojo D. V. sumanymą daryti nusikalstamą veiką, nurodė, kad vagystės buvo daromos iš skirtingų šaltinių (skirtingų parduotuvių, esančių skirtingose vietose), skyrėsi pagrobto turto vertė, vagystes skyrė ilgas laiko tarpas ir net tai, kad D. V. nuo 2019 m. rugpjūčio 5 d. iki 2019 m. rugpjūčio 22 d. ir nuo 2019 m. lapkričio 13 d. iki 2019 m. gruodžio 23 d. atliko realias 20 ir 40 parų arešto bausmes pataisos įstaigoje. Apeliacinės instancijos teismas papildomai įvertino išteisintojo paaiškinimą, kad gautus pinigus jis išleisdavo pragyvenimui, alkoholiui ir narkotinėms medžiagoms; atkreipė dėmesį į tai, kad įvykdęs vieną vagystę D. V. turėjo pagrindą spręsti, jog tuo metu parduotuvėje buvusi apsauga nėra pakankama, kad sutrukdytų vagystėms, tačiau jis iškart ar tą pačią dieną į tą pačią parduotuvę negrįždavo ir savo veiksmų netęsė, kas rodytų jo veiksmų tęstinumą ir tikslą; į kitas parduotuves jis beveik visais atvejais sugrįždavo ir vėl įvykdydavo vagystes praėjus bent vienai dienai, dviem savaitėms, kai kuriais atvejais – penkiems mėnesiams, o tai patvirtina D. V. parodymus, kad pavogtas prekes jis parduodavo pigiau, pinigus išleisdavo narkotinėms medžiagoms, maistui ir tik tada, kilus poreikiui įsigyti narkotinių medžiagų, nuspręsdavo vėl vogti. Tai apeliacinės instancijos teismui rodė, kad išteisintojo apsisprendimas vėl vogti iš skirtingų parduotuvių susiformavo iš naujo ir jį lėmė ne pradinis sumanymas pavogti konkretų kiekį ir konkrečios rūšies prekių, o pasibaigę pinigai ir poreikis vartoti narkotines medžiagas. Vertindamas visumą įvykdytų vagysčių, laiko tarpus tarp jų, apeliacinės instancijos teismas neįžvelgė sistemingumo.
Kasacinio skundo argumentai, kad D. V. turėjo sumanymą grobti neapibrėžtos vertės turtą, jo veiksmų pobūdis (jis analogiškais, sistemingais, pasikartojančiais veiksmais grobė tos pačios rūšies dalykus – parduotuvėse esančias greitai realizuojamas kasdienio naudojimo ir maisto prekes bei alkoholį), veiksmų intensyvumas, būdas (turtas buvo grobiamas įžūliai, iš parduotuvių išeinant pro kasas nesusimokėjus už prekes ir ignoruojant gresiančią teisinę atsakomybę) ir priežastis (siekis prasimanyti lėšų narkotinėms medžiagoms, kurias vartojo nepertraukiamai, todėl buvo susiformavęs išankstinis sumanymas nuolat, pasikartojančiais veiksmais, lėšų gaunant pardavus pagrobtą turtą, tenkinti savo nuolatinį nepertraukiamą narkotinių medžiagų potraukį) nepaneigia teismų vertinimo ir išvadų bei nesuteikia pagrindo D. V. veiksmų vertinti kaip tęstinės nusikalstamos veikos. Teismų argumentai yra gerokai svaresni ir įtikinantys, paremti teismų praktika ir plačiu požiūriu į bylą, įvairių jos aplinkybių, tiek subjektyviojo išteisintojo paaiškinimo, tiek objektyvių faktų analize, o prokuratūros motyvai yra per daug bendri ir neįtikinantys, nepaneigiantys teismų motyvų.
Didžioji dauguma nusikaltimus darančių asmenų daro tos pačios rūšies nusikaltimus – sukčiai nuolat sukčiauja, dokumentų klastotojai nuolat klastoja dokumentus, o vaikų tvirkintojai nuolat tvirkina vaikus. Pagal kasacinio skundo motyvus, visais tokiais atvejais padarytas antras tapatus veiksmas turėtų būti vertinamas kaip analogiškas ir pasikartojantis, o tokio žmogaus veikimas – kaip sistemingas. Tačiau tai paneigtų galimybę vieną asmens veiksmą vertinti kaip vieną atskirą nusikaltimą, visus asmens veiksmus iki tam tikro momento vertintų kaip vieną nusikaltimą ir skatintų asmenis iki to momento padaryti kuo daugiau nusikaltimų, nes vis tiek visi jo veiksmai turėtų būti vertinami kaip vienas tęstinis nusikaltimas. D. V. veiksmai iš parduotuvių išeinant pro kasas nesusimokėjus už prekes ir ignoruojant gresiančią teisinę atsakomybę nerodo jokio išskirtinio įžūlumo (tai argumentum ad absurdum), nes taip padaroma absoliuti dauguma vagysčių iš parduotuvių, o visi asmenys, pažeidžiantys įstatymus, ignoruoja teisinę atsakomybę. Visi nusikaltimai daromi turint kokį nors tikslą, o dažniausias tikslas yra savanaudiškumas ar savo poreikių tenkinimas, siekis pragyventi iš nusikalstamos veikos gaunamų pajamų. Todėl prokuratūros motyvai nerodo išteisintojo veiksmų tęstinumo ir, svarbiausia, nepaneigia teismų argumentų.
Nesutinkame ir su prokuratūros skundo argumentu dėl neapibrėžtos tyčios, kad išteisintojo sumanymas buvo grobti neapibrėžtos vertės turtą. Toks motyvas nėra niekuo pagrįstas, o prokuratūra į išteisintojo tyčios turinį įdėjo savo supratimą. Išteisintojo tyčia būtų neapibrėžta tuo atveju, jeigu jam būtų nesvarbu, kokios vertės turtą grobti, ir jis siektų bet kokių pasekmių. Tačiau išteisintojo paaiškinimas ir nustatytos jo veiksmų aplinkybės rodo, kad jo tyčia buvo apibrėžta – kiekvieną kartą jis siekė pagrobti ne didesnės nei 150 Eur vertės turtą ir kiekvienu atveju taip darė. Akivaizdu, kad tokį jo veikimą lėmė teisinis reguliavimas ir siekis, kad jam nebūtų taikoma baudžiamoji atsakomybė. Tačiau teisinio reguliavimo žinojimas ir pasinaudojimas teisiniu reguliavimu negali asmeniui sukelti sunkesnių pasekmių.
Bet kokioje byloje teismų sprendimai turi būti paremti išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kaip neteisinga būtų prioritetą skirti subjektyviems asmens paaiškinimams, kuris savo veiksmų sumanymą ir tikslą galėtų paaiškinti siekdamas švelnesnės atsakomybės, taip neteisinga būtų ir asmens veiksmus vertinti tik atsižvelgiant į objektyviuosius požymius ar padarytų veiksmų skaičių ir siekti eliminuoti žmogų iš visuomenės kitaip aiškinant įstatymą. Teismams visiškai pasisakius dėl teismų praktikoje suformuluotų tęstinės veikos požymių nebuvimo, nėra aišku, ką teismai turėtų daryti iš naujo nagrinėdami bylą.
Manome, kad šią bylą nagrinėję Alytaus apylinkės teismas ir Kauno apygardos teismas teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, įrodymus įvertino objektyviai ir nešališkai. Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros kasacinis skundas turi būti atmestas.
Teisėjai Alenas Piesliakas
Alvydas Pikelis
