G. S. pagal BK 284 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-382-1073/2017

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-09794-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.26.2; 2.1.14; 2.2.2.2.4.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Prano Kuconio (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. S. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo G. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį ir nubaustas 10 MGL (376,60 Eur) dydžio bauda. Iš nuteistojo G. S. nukentėjusiajam T. T. priteista 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo, nukentėjusiojo atstovui A. T. – 1873,08 Eur advokato atstovavimo išlaidų.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 18 d. nutartis, kuria nuteistojo G. S. apeliacinis skundas atmestas. Iš G. S. nukentėjusiojo T. T. atstovui A. T. priteista 500 Eur atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. G. S. nuteistas už tai, kad įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y.: 2016 m. vasario 28 d., apie 14.30 val., viešoje vietoje – miškelyje, esančiame prie Kiškių gatvės namo Nr. 26, Kaune, matant mažamečiams M. M., S. M., E. P., priėjęs prie mažamečio T. T., tyčia jį suėmė rankomis ir apsuko, po to du kartus kumščiu sudavė jam į krūtinę, T. T. nugriuvus ant žemės, jam penkis kartus spyrė į nugarą, sėdmenis ir iškeikė necenzūriniais žodžiais bei pasakė „džiaukis, kad į galvą neužvožiau“.

2. Kasaciniu skundu nuteistais G. S. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti.

2.1. Kasatoriaus teigimu, nagrinėjant bylą buvo padaryti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio pažeidimai, kurie lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą (BK 284 straipsnis).

2.2. Pirmosios instancijos teismas sureikšmino nepilnamečio nukentėjusiojo T. T. parodymus, suteikė jiems prioritetą, nesugretino šių parodymų su kita bylos medžiaga.

2.3. Neapklausus nepilnamečio T. T. ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją, buvo padaryti BPK 185, 186 straipsnių pažeidimai bei nesilaikyta LR generalinio prokuroro 2009 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. I-126 patvirtintų Rekomendacijų dėl nepilnamečio liudytojo ir nukentėjusiojo apklausos. Skunde teigiama, kad, be to, buvo nesilaikyta rekomendacijų 23 punkto, kuris reikalauja surinkti nepilnametį liudytoją bei mažamečius liudytojus apibūdinančią informaciją, duomenis, neapsiribojant tik charakteristikos iš mokyklos gavimu.

2.4. Pasak kasatoriaus, vertinant mažamečių parodymų pagrįstumą, būtina įvertinti: ar duoti parodymai atitinka jų amžių, protinio išsivystymo lygį bei žodyną; ar neturi polinkio fantazuoti bei ar neturi didesnio polinkio į įtaigumą. Vertinant mažamečių parodymus, būtina atsižvelgti į tai, kad visi trys mažamečiai liudytojai buvo nukentėjusiojo T. T. draugai ir visų jų parodymams galimai turėjo įtakos susitarta įvykio versija ar jie buvo jos paveikti.

2.5. Skunde tvirtinama, kad mažamečių parodymai dėl E. M. atėjimo, kai vyko žaidimas, yra prieštaringi. Taip pat analizuojamos mažamečio liudytojo E. P. parodymų detalės ir pateikiamas jų kritinis vertinimas patikimumo aspektu, keliamas kausimas, kodėl šis liudytojas negalėjo apibūdinti savo jausmų patirto įvykio metu ir pan. Taip pat aptariami ir S. M. parodymai, kurie, pasak kasatoriaus, yra priešingi E. P. ir nukentėjusiojo parodymams apie G. S. veiksmus. Priešingai, paties G. S. parodymai visuomet buvo nuoseklūs, logiški, net jeigu jis nusikalstamos veikos ir nepripažino. Teismai, ignoruodami jo parodymus, pasielgė šališkai.

2.6. Skunde nesutinkama su teismų išvada, kad nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas. Pasak kasatoriaus, tokios išvados niekuo nepagrįstos, prieštarauja specialisto išvadai bei nukentėjusiojo parodymams, kuris teigė dėl suduotų smūgių nieko nepajutęs. T. T. nekonstatuota išorinių sužalojimų, sveikatos sutrikdymo mastas nevertinamas, nėra duomenų, kad jam būtų sukeltas fizinis skausmas. Byloje nebuvo surinkta įrodymų, kurie paneigtų kasatoriaus versiją, jog T. T., siekdamas išvengti sulaikymo, paslydo ir pats pargriuvo.

2.7. Nuteistasis skunde pažymi, kad nuosprendyje ir nutartyje skirtingai nurodoma kilusio konflikto priežastis. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nebuvo realios priežasties konfliktui, o apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad priežastis buvo G. S. sūnaus nuskriaudimas. Nors veikos motyvai ir tikslai reikšmės veikos kvalifikavimui neturi, tačiau jų analizė svarbi teisingam kaltininko tyčios apibrėžimui, kad asmuo suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas. Šiuo atveju ši aplinkybė svarbi nustatant ir veikos padarinius. Konflikto paskatos nebuvo chuliganiškos, konfliktą lėmė aiškios ir labai konkrečios asmeninės priežastys, kurios neabejotinai nėra mažareikšmės. Kasatorius mano, kad nėra pagrindo vadovautis apeliacinio teismo nurodyta kasacine praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTI2LzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-126/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-126/2006">2K-126/2006</a>, 2K-117-303/2016), nes jo siekis ir tikslas buvo aiškus ir apibrėžtas.

2.8. Skunde tvirtinama, kad G. S. mažamečiam sūnui taip pat buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas nagrinėjamo įvykio metu. Aplinkybė, kad jo mažametis sūnus buvo mušamas, įžeidinėjamas, apspjaudytas, negali būti laikoma mažareikšme dingstimi. G. S., būdamas tėvas, siekė apginti savo mažamečio vaiko teises.

2.9. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad BK 284 straipsnyje numatytos veikos padariniai pasireiškė tuo, jog mažamečiai liudytojai išsigando ir buvo šokiruoti jo veiksmų, sukeltas didelis išgąstis. Kasatorius su tokiomis išvadomis nesutinka, pasak jo, nė vienas iš įvykį mačiusių mažamečių nenurodė to, kad jie neva suprato, jog grasinimai skirti jiems, kaip tai nurodė apeliacinės instancijos teismas. Nė vienas iš vaikų nenurodė, kaip jie jautėsi, nenurodė, kad įvykis juos kažkaip išskirtinai būtų išgąsdinęs ar kitaip paveikęs. E. M. įvykio vertinimas turėtų būti vertinamas kritiškai, nes ji suinteresuotas asmuo, yra netiesioginė įvykių liudytoja. Byloje nustatyta, kad konfliktas tarp T. T. ir kasatoriaus kilo dėl jo mažamečio sūnaus, tai buvo aišku ir visiems mažamečiams liudytojams, buvusiems įvykio vietoje. Tai reiškia, kad jiems kasatoriaus elgesys nebuvo netikėtas, gąsdinantis ar neadekvatus, visi jie žinojo, kad veiksmai ir žodžiai buvo nukreipti į kasatoriaus sūnaus skriaudiką, todėl G. S. veiksmai ir žodžiai nepadarė mažamečiams išskirtinio poveikio. Bylos duomenys nepatvirtina buvus tyčią sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką ar demonstruoti nepagarbą aplinkiniams.

2.10. Kasatorius laikosi nuomonės, kad jo veiksmai nelaikytini sutrikdžiusiais visuomenės rimtį ir tvarką, nes pats konfliktas buvo trumpalaikis, jį matė trys mažamečiai vaikai, kurių parodymai teisme dėl kaltininko veiksmų poveikio buvo neaiškūs, nė vienas neįvardijo, kad juos tie veiksmai išskirtinai paveikė, vaikai tikėjosi tokio elgesio, žinojo jo priežastis; viskas įvyko miške, kuriame nebuvo kitų asmenų, veiksmų priežastys buvo asmeninės (pyktis dėl netinkamo elgesio su kasatoriaus mažamečiu sūnumi). Pasak kasatoriaus, įvertinus veiksmų paskatas, konflikto kilimo priežastis, veiksmų pobūdį, trukmę bei intensyvumą, kitas aplinkybes, jo veika nėra tokio pavojingumo laipsnio, kad galėtų būtų vertinama pagal BK 284 straipsnį.

2.11. Apeliacinės instancijos teismas turėjo vadovautis precedentu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-590-593-2014 ir G. S. veiksmus vertinti taip pat, kaip nurodomoje byloje, nes faktinės aplinkybės yra labai panašios. Teismas turėjo įvertinti, kokia iš tiesų buvo mažamečių liudytojų reakcija, kad nukentėjusiajam nebuvo padaryti jokie sužalojimai, kad nukentėjusysis nepajuto skausmo, kad konfliktas buvo išskirtinai privataus pobūdžio.

2.12. Nenustačius, kad T. T. buvo sukeltas fizinis skausmas, civilinis ieškinys turėjo būti atmestas.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė atsiliepimu prašo nuteistojo skundą atmesti.

3.1. Prokurorė nesutinka su skundo argumentu, kad buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai vertinant įrodymus.

3.2. Nors prokurorė pritaria, kad neapklausus mažamečio nukentėjusiojo pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo padarytas BPK 186 straipsnio pažeidimas, tačiau, pasak jos, jis neturėjo įtakos kasatoriaus procesinių teisių užtikrinimui. BPK 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė apklausti liudytojus gali būti realizuota tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Nagrinėjamoje byloje nepilnamečiai liudytojai E. P., S. M., M. M. buvo apklausti ikiteisminio tyrimo teisėjo, nukentėjusysis T. T. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo pareigūno, vėliau, siekiant užtikrinti kaltinamojo teises, pateikti klausimus bei tiesiogiai ištirti bylai reikšmingus įrodymus, nepilnametis nukentėjusysis T. T. buvo apklaustas teisminio nagrinėjimo metu 2017 m. sausio 26 d. teismo posėdyje, kuriame kaltinamajam ir gynybai buvo suteikta galimybė realizuoti BPK 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas teises.

3.3. Prokurorė, atsakydama į skundo teiginį dėl LR generalinio prokuroro 2009 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. I-126 patvirtintų Rekomendacijų dėl nepilnamečio liudytojo ir nukentėjusiojo apklausos 23 punkto pažeidimo, pažymi, kad punkte nurodytas reikalavimas taikomas pareigūnams (prokurorui, ikiteisminio tyrimo pareigūnui) ruošiantis nepilnamečio liudytojo ar nukentėjusiojo apklausai ir siejamas ne su poreikiu baudžiamosios bylos medžiagoje visapusiškai charakterizuoti nukentėjusįjį, tačiau su siekiu tinkamai pasiruošti nepilnamečio apklausai. Kasatoriaus teikti prašymai rinkti išsamią nukentėjusįjį apibūdinančią medžiagą su šiuo tikslu nebuvo siejami.

3.4. Prokurorė teigia, kad nepilnamečių liudytojų ir nukentėjusiojo parodymai gauti laikantis baudžiamojo proceso reikalavimų. E. P., S. M., M. M. buvo apklausti ikiteisminio tyrimo teisėjo, jų parodymai įstatymo nustatyta tvarka užfiksuoti ir teismo ištirti tiesiogiai – perskaitant juos 2016 m. rugsėjo 7 d. teismo posėdžio metu, nepilnametis nukentėjusysis apklaustas laikantis BPK 280 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojų ir nukentėjusiojo parodymus, atsižvelgė į tai, kad liudytojai ir nukentėjusysis gerai sutaria tarpusavyje, dėl to jų parodymus vertino tiek, kiek juos patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys. Buvo vertinami liudytojos E. M., nukentėjusiojo atstovo pagal įstatymą A. T., taip pat ir kaltinamojo parodymai, kita bylos medžiaga ir padaryta išvada, kad nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, kurie yra nuoseklūs, sutampa tarpusavyje. Be to, teismas pabrėžė, kad nėra jokių duomenų apie tai, kad mažamečiai turėtų motyvą apkalbėti kaltinamąjį.

3.5. Prokurorė nesutinka ir su skundo teiginiais dėl netinkamai taikyto BK 284 straipsnio. Pasak prokurorės, teismai teisingai konstatavo, kad bylos įrodymai patvirtina, jog G. S. naudojo fizinį smurtą prieš mažametį nukentėjusįjį T. T., ir toks elgesys atitinka BK 284 straipsnyje įtvirtintos veikos objektyvųjį požymį – įžūlus elgesys. Prokurorė neabejoja, kad G. S. panaudotas smurtas prieš mažametį, matant kitiems asmenims, yra įžūlūs veiksmai, kuriais demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai.

3.6. Prokurorė nesutinka ir su skundo teiginiu, kad miškas, kuriame buvo padaryta nusikalstama veika, nėra viešoji vieta. Viešoji vieta aiškinama kaip vieta, kurioje nusikalstamos veikos metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys, veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu joje kas buvo ar ne. Nagrinėjamoje byloje G. S. smurtinius veiksmus matė įvykio vietoje buvę mažamečiai.

3.7. Prokurorė pažymi, kad liudytojas M. M. parodė, jog labai išsigando dėl smurtinių veiksmų prieš jo draugą, tą patvirtino ir E. P. bei E. M.. Taigi, pasak prokurorės, bylos duomenys paneigia, jog G. S. veiksmai nepadarė išskirtinio poveikio mažamečiams. Po įvykio vaikai nutraukė savo žaidimus ir išėjo į namus, pasakojo tėvams apie bauginantį įvykį ir ilgai jį prisiminė. Tai, kad smurtas buvo panaudotas mažamečių akivaizdoje, didina veikos pavojingumą, nes dėl savo amžiaus vaikai yra labiau pažeidžiami.

3.8. Prokurorė nesutinka su skundo teiginiu, kad išskirtinai asmeninė konflikto priežastis neleidžia G. S. veiksmų vertinti kaip chuliganiškų. Atsiliepime nurodoma kasacinė praktika, pagal kurią BK 284 straipsnio veikos motyvas ir tikslas nenurodyti kaip sudėties požymiai, todėl nusikaltimas gali būti padaromas dėl įvairių paskatų, jo motyvai gali būti chuliganiški, tiek asmeniniai ar net savanaudiški ir kt. Nagrinėjamoje byloje G. S., pasirinkdamas būdą aiškintis santykius su mažamečiu viešoje vietoje, stebint kitiems vaikams, panaudodamas fizinį smurtą suvokė, kad savo veiksmais sutrikdys visuomenės rimtį, ir to norėjo.

3.9. Prokurorės manymu, apeliacinės instancijos teismas teisingai nesivadovavo baudžiamojoje byloje Nr. 1A-590-593-2014 suformuotu precedentu, nes G. S. veiksmais buvo sukelti BK 284 straipsnyje numatyti padariniai, t. y. realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Nagrinėjamoje byloje buvo padarytos iš esmės skirtingos išvados nei nurodomoje baudžiamojoje byloje dėl nusikalstamais veiksmais sukeltų padarinių, todėl nebuvo teisinio pagrindo vadovautis kasatoriaus nurodomu teismo sprendimu kaip precedentu.

3.10. Atsiliepime teigiama, kad teismai išsamiai išnagrinėjo klausimus, susijusius su civiliniu ieškiniu, ir pateikė išsamius motyvus, kodėl ieškinys tenkinamas iš dalies. Nėra abejonių, kad T. T. patyrė fizinį skausmą bei išgąstį, tokie išgyvenimai laikomi neturtine žala (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į nusikalstamos veikos pasekmes, nusikalstama veika pažeistų socialinių vertybių reikšmingumą, kaltinamojo amžių, šeiminę bei turtinę padėtį, sveikatą ir, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais, civilinį ieškinį sumažino iki 300 Eur sumos, kuri atitinka susiformavusią praktiką.

4. Nukentėjusiojo T. T. atstovas pagal įstatymą A. T. ir atstovas pagal įgaliojimą advokatas Evaldas Rapolas atsiliepimu prašo nuteistojo skundą atmesti ir priteisti kasacinės instancijos teisme patirtas proceso išlaidas (895,40 Eur).

4.1. Atsiliepime nurodoma, kad kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo kasacinės instancijos teisme neturėtų būti nagrinėjami. Argumentai dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo yra bendro pobūdžio ir deklaratyvūs, apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo klausimus dėl BPK 20 straipsnyje nustatytų reikalavimų laikymosi ir pateikė dėl to motyvuotas išvadas.

4.2. Atstovų nuomone, apeliacinės instancijos teismas išsamiai atsakė į apeliacinio skundo argumentą, kuris yra pakartojamas ir kasaciniame skunde, dėl mažamečių liudytojų parodymų patikimumo. Kasatoriaus nurodomi argumentai dėl liudytojų parodymų nepatikimumo yra klaidingi, prieštarauja byloje surinktiems duomenims. Nesutinkama su skundo teiginiu, kad apklausiant mažametį nukentėjusįjį T. T. buvo nesilaikoma įstatymo numatytos nepilnamečio apklausimo tvarkos. Pasak atstovų, nagrinėjamos bylos atveju nebuvo nė vieno iš BPK 184 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl apklausos ikiteisminio tyrimo metu bei nebuvo atitinkamo pagrįsto prašymo nei iš nukentėjusiojo, nei iš įtariamojo, todėl mažamečio nukentėjusiojo apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją nebuvo būtina. LR generalinio prokuroro 2009 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. I-126 patvirtintų Rekomendacijų dėl nepilnamečio liudytojo ir nukentėjusiojo apklausos 19 punktas taikomas esant atitinkamoms sąlygoms, o ne visais atvejais.

4.3. Dėl LR generalinio prokuroro 2009 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. I-126 patvirtintų Rekomendacijų dėl nepilnamečio liudytojo ir nukentėjusiojo apklausos 23 punkto nuostatų nesilaikymo atsiliepime pažymima, kad T. T. mokymosi įstaigos surašyta charakteristika atitinka visus būtinos surinkti informacijos kriterijus, nes mažametis asmuo šioje įstaigoje praleidžia daugiausia laiko, be to, ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkta ganėtinai daug nukentėjusįjį apibūdinančios informacijos, leidusios tinkamai atlikti nepilnamečio apklausą nepažeidžiant 23 punkto nuostatų.

4.4. Nukentėjusiojo atstovai atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojai M. M., S. M. ir E. P. yra ne tik nukentėjusiojo T. T. draugai, bet ir paties nuteistojo sūnaus D. S. draugai, todėl nėra pagrindo teigti apie jų suinteresuotumą duoti G. S. nepalankius parodymus. Mažamečiai liudytojai davė nuoseklius bei analogiškus parodymus, atitikusius tiek paties nukentėjusiojo, tiek ir kitų liudytojų parodymus.

4.5. Atstovai nesutinka su skundo teiginiais, kad netinkamai įvertinus įrodymus klaidingai konstatuoti viešosios tvarkos pažeidimo padariniai. BK 284 straipsnyje nustatytos veikos padariniai kyla, jei dėl asmens netinkamo elgesio viešoje vietoje nors vienas aplinkinis asmuo pasijuto šokiruotas, išgąsdintas ar buvo sutrikdyta asmens sveikata viešoje vietoje. Byloje nustatyta, kad G. S. smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą, taip pažeidė visuomenės rimtį ir tvarką, išgąsdino tiek T. T., tiek ir šalia esančius kitus mažamečius, tą patvirtino jie patys bei jų motina E. M.. Taigi nekyla abejonių, kad G. S. atliko veiksmus, kurie atitinka BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymis.

4.6. Teismų išvada dėl tyčios buvimo padaryta išanalizavus ir sugretinus visus byloje surinktus įrodymus bei įvertinus kasacinio teismo formuojamą praktiką. Pasak atstovų, padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Net jeigu G. S. neturėjo konkretaus tikslo sutrikdyti viešąją tvarką, tačiau vis tiek ėjo į miškelį (miesto viešąjį parką – Panemunės šilą), kuris laikytinas viešąja vieta, aiškintis su mažamečiu esant pašaliniams asmenims (kitiems mažamečiams), jis turėjo numatyti, kad tokiais savo veiksmais (keiksmažodžių vartojimu bei mažamečio mušimu) jis sutrikdys viešąją tvarką. Todėl kasatoriaus argumentai, kad jis nesiekė pažeisti viešosios tvarkos ir turėjo motyvą eiti aiškintis santykių su mažamečiu nukentėjusiuoju, neturi jokios teisinės reikšmės kasatoriaus veiksmų kvalifikavimui.

4.7. Nesutinkama ir su skundo teiginiu, kad G. S. veiksmai nesiekė pavojingumo, kuris galėtų būti vertinamas kaip nusikaltimas pagal BK 284 straipsnį. Vien faktas, kad įžūliais veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir viešoji tvarka, pakankamas BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymui konstatuoti.

4.8. Atsiliepime pritariama Kauno apygardos teismui, kad G. S. nurodomo sprendimo baudžiamojoje byloje Nr. 1A-590-593/2014 precedentas netaikytinas šioje byloje, nes bylų aplinkybės nėra tapačios. Nagrinėjamoje byloje, priešingai negu cituojamojo, buvo sukelti BK 284 straipsnyje numatyti padariniai. Atstovai tvirtina, kad nėra pagrindo manyti, jog teismai šioje byloje nukrypo nuo formuojamos kasacinės praktikos. Priešingai, atstovai nurodo kasacinę nutartį Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTkyLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-192/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-192/2012">2K-192/2012</a>, kurioje panašiomis aplinkybėmis asmuo buvo nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

4.9. Atsiliepime teigiama, kad byloje yra pakankamai duomenų apie tai, kad T. T. buvo sukeltas fizinis skausmas (T. T., M. M., S. M., E. P., E. M. parodymai), be to, mažametis patyrė didelį išgąstį, taigi, vadovaujantis BPK 109 straipsniu, CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, 6.283 straipsnio 1 dalimi, T. T. turėjo teisinį pagrindą pareikšti ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo.

5. Nuteistojo G. S. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20, 186 straipsnių reikalavimų laikymosi

6. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tai reiškia, kad proceso dalyvių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti teismų sprendimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-406-895/2015).

7. Nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo teiginiu, kad buvo padaryti BPK 185, 186 straipsnių pažeidimai iš karto neapklausus nukentėjusiojo mažamečio T. T. pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Pažymėtina, kad BPK 186 straipsnio 1 dalies formuluotė nėra imperatyvi, joje nepilnamečio apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją siejama su viena iš sąlygų – vaiko interesais to prašo jo atstovas, prokuroras ar gynėjas arba tokio asmens nebus įmanoma apklausti nagrinėjimo teisme metu, asmuo teisme gali pakeisti parodymus arba atsisakyti duoti parodymus, arba yra pagrindas manyti, kad ikiteisminio tyrimo teisėjui liudytojas duos išsamesnius parodymus (BPK 184 straipsnio 1 dalis). Iš bylos medžiagos matyti, kad nebuvo šių sąlygų, kurios privalomai įpareigotų T. T. apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Nukentėjusysis T. T. viso proceso metu davė nuoseklius parodymus, kasatorius ir jo atstovas turėjo galimybę apklausti T. T. ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, todėl jo teisės ginantis nuo pareikšto kaltinimo nebuvo apribotos.

8. Priešingai nei teigia kasatorius, iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo sprendimų motyvų matyti, kad teismai vertino tiek mažamečių liudytojų ir nukentėjusiojo, tiek kitų asmenų parodymus tinkamai, laikydamiesi nepilnamečių asmenų parodymų vertinimo metodinių rekomendacijų, atsižvelgdami į visas parodymų įrodomąją reikšmę lemiančias aplinkybes. Mažamečių liudytojų ir nukentėjusiojo parodymai teismų buvo vertinami tiek atsietai, tiek kitų įrodymų kontekste, tas leido teismams padaryti motyvuotas ir pagrįstas išvadas.

9. Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, išanalizavusi skundžiamų sprendimų turinį ir kitą bylos medžiagą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl teismų padarytų BPK 20 straipsnio pažeidimų prieštarauja bylos medžiagai bei teismų sprendimų turiniui. Teismų pripažintos įrodytomis nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnį

10. BK 284 straipsnyje numatyta atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė. BK 284 straipsnio dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) patyčios; 4) vandališki veiksmai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad ši nusikalstama veika paprastai pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas ar visuotinai priimtų elgesio taisyklių nepaisymas. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. Kadangi šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl būtina nustatyti padarinius, realiai sutrikdžiusius visuomenės rimtį ar tvarką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-160/2013, 2K-7- 404/2014).

11. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje vieša vieta yra pripažįstama vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-670/2002, 2K-120/2014, 2K-10-696/2015). Nekyla abejonių, kad viešosioms vietoms priskirtina gatvės, aikštės, namo kiemai ir nagrinėjamu atveju Panemunės šilas (kuris yra pripažintas miesto parku) šalia gyvenamųjų namų rajono. Neabejotina ir tai, kad G. S. veiksmų atlikimo metu šioje vietoje buvo pažeidžiamiausia visuomenės grupė – mažamečiai vaikai, kurie, kaip patvirtina bylos medžiaga, patyrė neigiamas emocijas, buvo sutrikdyti ir įbauginti.

12. Iš bylos medžiagos matyti, kad kasatoriaus veika, kaip teisingai nustatė žemesniųjų instancijų teismai, pasireiškė įžūliu elgesiu ir panaudotu fiziniu smurtu prieš mažametį viešoje vietoje kitų mažamečių akivaizdoje, todėl darytina išvada, kad atitinka objektyvųjį veikos požymį. Pagrindo abejoti tiek mažamečių nukentėjusiojo ir liudytojų, tiek kitų asmenų parodymais dėl faktiškai panaudoto fizinio smurto ir skausmo sukėlimo nėra pagrindo. Atitinkamai specialisto išvada šiuo atveju buvo vertinama kitų byloje surinktų duomenų kontekste. Taip pat liudytojų M. M., E. P. bei E. M. parodymai patvirtina ir mažamečių patirtą išskirtinį neigiamą poveikį – baimę, nenorą bendrauti – dėl G. S. veiksmų.

13. Veika, numatyta BK 284 straipsnyje, yra padaroma tyčia. Viešosios tvarkos sutrikdymas gali pasireikšti tiek kaltininko tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik remiantis kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau pirmiausia įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, trukmę, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t. Atitinkamai BK 284 straipsnyje numatytos veikos padarymo motyvai neturi reikšmės jos kvalifikavimui, jie gali būti ir chuliganiški, bet gali būti ir asmeniniai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams aiškintis pasirinko viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7- 404/2014) – šiuo atveju įvykį stebėjusiems mažamečiams.

14. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad abiejų instancijų teismai tinkamai vadovavosi suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika tokio pobūdžio bylose ir pagrįstai kvalifikavo G. S. veiką pagal BK 284 straipsnį.

Dėl precedento

15. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime pažymėjo, kad precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta atskirųjų teisėjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2013, 2K-77-489/2016). Kaip teisingai pastebėjo tiek prokurorė, tiek apeliacinio teismo nutartyje yra aiškiai deklaruota, kad kasatoriaus minimas nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-590-593-2014 neatitinka pirmiau išdėstytų kriterijų bei nagrinėjamo įvykio faktinių aplinkybių, todėl apeliacinis teismas pagrįstai nesivadovavo nurodytu nuosprendžiu šioje byloje.

Dėl civilinio ieškinio

16. Kasatorius ginčija ir jam priteisto civilinio ieškinio pagrįstumą, motyvuodamas tuo, kad nebuvo nustatytas fizinio skausmo sukėlimo faktas.

17. Atlikta bylos medžiagos, teismų sprendimų analizė rodo, kad fizinio skausmo sukėlimo faktas buvo tinkamai nustatytas tiek sprendžiant kasatoriaus kaltės, tiek nusikaltimo sudėties požymių klausimus. Teismai išsamiai ištyrė visas civilinio ieškinio dydžio aplinkybes, nurodė priežastis, dėl kurių civilinį ieškinį mažino. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo sumažintas, atsižvelgiant į tai, kad nėra pateikta jokių duomenų apie nukentėjusiajam dėl nusikalstamos veikos padaryto sveikatos sutrikdymo likusius liekamuosius reiškinius, taip pat įvertinus žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis kaltę neigė, teisme nukentėjusiojo neatsiprašė, kad jis dirba, turi gyvenamąją vietą, taip pat į nusikalstama veika pažeistų socialinių vertybių reikšmingumą, nusikalstamų veiksmų padarinius nukentėjusiojo sveikatai ir, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais, civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos sumažino iki 300 Eur. Tokį pirmosios instancijos teismo sprendimą pagrįstu pripažino ir apeliacinės instancijos teismas. Kolegijos vertinimu, teismų nustatytas neturtinės žalos dydis atitinka padarytos veikos pavojingumą, nuteistojo turtinę padėtį, jo kaltės laipsnį ir formuojamą teismų praktiką.

Dėl turėtų proceso išlaidų kasacinės instancijos teisme

18. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2010, 2K-20/2011, 2K-163/2012, 2K-303/2014, 2K-153-696/2015, 2K-177-696/2015, 2K-143-696/2017). Nagrinėjamoje byloje pateiktas prašymas priteisti nukentėjusiojo turėtas išlaidas dėl atstovavimo kasacinės instancijos teisme (atsiliepimo į kasacinį skundą parengimas), nurodoma 895,40 Eur suma, pridedami dokumentai, patvirtinantys turėtas išlaidas. Pažymėtina, kad byla buvo nagrinėjama pagal nuteistojo G. S. kasacinį skundą, kuriame buvo keliami klausimai, tiesiogiai veikiantys nukentėjusiojo interesus, todėl prašymas priteisti proceso išlaidas už atsiliepimo surašymą tenkintinas. Tačiau pažymėtina, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2011, 2K-687/2012, 2K-152-303/2017, 2K-76-942/2017). Nagrinėjamos bylos atveju, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, į advokato darbo apimtį rašytinio proceso tvarka išnagrinėtoje kasacinėje byloje (advokatas E. Rapolas dalyvavo procese abiejų instancijų teismuose ir bylos medžiaga jam buvo žinoma), į pateikto atsiliepimo turinį, kasacinio skundo išnagrinėjimo rezultatą, prašoma priteisti proceso išlaidų suma nelaikytina proporcinga, todėl mažintina.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r i a :

Nuteistojo G. S. kasacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo G. S. nukentėjusiojo T. T. atstovui A. T. priteisti 200 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjai Pranas Kuconis

Artūras Pažarskis

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė