Baudžiamoji byla Nr. 2K-366-222/2017 Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00132-2013-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.3; 1.2.4.6.2; 1.2.18.10; 1.2.29.1.1; 2.1.2.7.
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),
sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,
dalyvaujant prokurorui Vytautui Kukaičiui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 8 d. nuosprendžio.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 11 d. nuosprendžiu M. K.:
padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajai susitaikius ir ši bylos dalis nutraukta; pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas 400 MGL (15 064 Eur) dydžio bauda; dėl kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 8 d. nuosprendžiu panaikintos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 11 d. nuosprendžio dalys, kuriomis M. K., padariusiam nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, BK 38 straipsnio pagrindu byla nutraukta ir jis išteisintas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo M. K. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val. ryto bei neatlygintinai išdirbti 100 val. per šešis mėnesius sveikatos priežiūros ar globos ir rūpybos įstaigose, 300 straipsnio 1 dalį 150 MGL (5649 Eur) dydžio bauda. Pakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 11 d. nuosprendžio dalis dėl bausmės (baudos) paskyrimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir bausmių subendrinimo: M. K. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskirtoji bauda sumažinta iki 300 MGL (11 298 Eur) dydžio; vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi, bausmės, paskirtos pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės apribojimas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val. ryto bei neatlygintinai išdirbti 100 val. per šešis mėnesius sveikatos priežiūros ar globos ir rūpybos įstaigose, ir 400 MGL (15 064 Eur) dydžio bauda. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
1. M. K. nuteistas:
pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2014 m. rugsėjo 9 d., apie 16.30 val., bute Vilniuje, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,51 prom. girtumas), asmeninio konflikto metu, tyčia rankomis pagriebęs savo žmonai J. K. už plaukų, ne mažiau kaip du kartus trenkė jos galvą į grindis ir sienas, taip padarė kraujosruvą su odos nubrozdinimu dešinės akies viršutiniame voke ir odos nubrozdinimą nosies dešinėje pusėje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą;
pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad, nuo 2000 m. gruodžio 8 d. iki 2012 m. lapkričio 5 d. būdamas UAB „I.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos Vilniuje, (duomenys neskelbtini), direktorius, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 2 dalies nuostatas būdamas atsakingas už šios bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą, žinodamas, kad bendrovė toliau realiai jokios veiklos nevykdys, tyčia paslėpė bendrovės 2002–2012 metų buhalterinės apskaitos dokumentus bei buhalterinės apskaitos registrus; 2002–2011 metų nematerialiojo ir materialiojo turto apskaitos, atsargų, gautinų sumų, finansinių skolų, sąnaudų apskaitos registrus, pirkėjų skolų ir suteiktų paslaugų junginių apskaitos registrus; taip pažeidė Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. 13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“, Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1, 2, 4 dalių, 16 straipsnio 1, 3 dalių, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 58 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes UAB „I.“ nepateikė VĮ Registrų centrui 2011 m. metinių finansinių ataskaitų; o be apskaitos dokumentų ir buhalterinės apskaitos suvestinių registrų, patvirtinančių ūkines operacijas ir ūkinius įvykius bei 2011 m. finansinę atskaitomybę, negalima iš dalies nustatyti UAB „I.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros;
pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad, būdamas UAB „I.“ direktorius ir vienintelis akcininkas, siekdamas fiktyviai perleisti bendrovę D. D., žinodamas, kad šis iš jo faktiškai neįsigyja ir neįsigis UAB „I.“ akcijų, neperima ir neperims bendrovės buhalterinės apskaitos bei kitų dokumentų, suprasdamas, kad D. D. UAB „I.“ nevadovaus, ir žinodamas, kad bendrovė toliau realiai jokios veiklos nevykdys, veikdamas tiesiogine tyčia, imitavo UAB „I.“ visų akcijų pardavimą, dokumentų perdavimą ir įsipareigojimų perleidimą D. D.. 2012 m. sausį (tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje), kompiuterine technika pagaminęs netikrus dokumentus: 2012 m. sausio 17 d. UAB „I.“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį ir 2012 m. sausio 17 d. dokumentų perdavimo–priėmimo aktą, ir juose pasirašęs savo parašu, patvirtino žinomai netikrus duomenis apie tai, kad neva D. D. už 10 000 Lt (2896,20 Eur) pardavė 100 proc. UAB „I.“ akcijų bei perdavė įmonės dokumentus ir antspaudą.
2. Kasaciniu skundu nuteistasis M. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 8 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, ir jį išteisinti, nenustačius nusikaltimo sudėties.
2.1. Nors prašyme nenurodyta, bet iš skundo argumentų matyti, kad kasatorius taip pat prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 8 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas ir pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, bei palikti galioti pirmosios instancijos nuosprendį, kuriuo jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir byla nutraukta.
2.2. Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo motyvais, kuriais grindžiamas sprendimas panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl bylos nutraukimo taikant BK 38 straipsnį ir nuteisti jį pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, pažymi, kad kol nėra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, tol niekas negali būti pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, nes kitaip būtų pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas. Kasatoriaus manymu, šiuo atveju svarbiau yra tai, kad jis teisiamas pirmą kartą ir sąvokos „padaręs nusikalstamą veiką“ ir „teisiamas pirmą kartą“, nors ir už kelias veikas, nėra tapačios. Viena iš atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu sąlygų – atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, buvimas, o tokia yra, nes kasatorius visiškai prisipažino, nuoširdžiai gailėjosi padaręs BK 140 straipsnio 2 dalyje nurodytą veiką. Svarbu ir tai, kad jis su nukentėjusiąja sutuoktine susitaikė, ši prašė jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir tai padėtų išsaugoti šeimą. Kasatoriaus įsitikinimu, to nepaisydamas apeliacinės instancijos teismas pamynė pagrindines šeimos vertybes ir prieš šalių valią nepatvirtino jų susitaikymo, dėl to netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.
2.3. Kasatorius, aptardamas BK 222 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėtį, remdamasis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11, 21 straipsnių nuostatomis, teigia, kad pagal jas ūkio subjekto vadovas atsako už buhalterinės apskaitos organizavimą, bet tai nėra tapatu buhalterinės apskaitos tvarkymui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-41/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-41/2012">2K-41/2012</a>). Pasak nuteistojo, apkaltinamajame nuosprendyje neteisingai atkartoti teiginiai iš kaltinamojo akto, kad jis UAB „I.“ direktoriumi buvo iki 2012 m. lapkričio 5 d. ir kad nepateikė VĮ Registrų centrui 2011 m. metinių finansinių ataskaitų. Kasatoriaus manymu, teismas netinkamai išaiškino teisės normas, reguliuojančias jo, kaip buvusio direktoriaus, pareigas, susijusias su finansinės atskaitomybės dokumentų pateikimu. Nuosprendžio dalyje dėl dokumentų klastojimo aiškiai nurodyta, kad visas jam priklausančias bendrovės akcijas jis (M. K.) pardavė 2012 m. sausio 17 d., šis sandoris nėra pripažintas apsimestiniu, negaliojančiu. Pasirašius minėtą sutartį, nauju direktoriumi įregistruotas kitas asmuo, kuriam buvo perduoti visi bendrovės dokumentai. 2011 m. finansinės atskaitomybės dokumentai pagal galiojančias teisės normas turi būti pateikti iki 2012 m. gegužės 1 d. Dėl to kasatoriui negalėjo būti inkriminuoti šie nusikalstami veiksmai (2011 m. dokumentų nepateikimas), nes tai turėjo atlikti kitas asmuo – D. D. Pastarasis nurodė, kad visus dokumentus gavo, jie buvo sudėti į polietileninius maišus, kuriuos išsivežė asmuo, vardu S. Be to, kasatorius negalėjo žinoti, kad bendrovė toliau veiklos nevykdys, nes ji turėjo reikalingus statybai atestatus. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos vyriausioji specialistė Z. A. teismui nurodė, kad buvo pateikta daug dokumentų ir tai patvirtina, kad jie įmonėje buvo ir kad jų niekas neslėpė, o perdavė naujam akcininkui. Be to, atliekant bendrovės veiklos nuo 2006 m. vasario 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. patikrinimą buvo suskaičiuota, kiek UAB,,I.“ yra įsiskolinusi valstybės biudžetui. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad 2012 m. balandžio 16 d. priešpriešinės informacijos surinkimo pažyma Nr. (4.65)-447-278 patvirtina, jog UAB,,I.“ akcininkui 2012 m. kovo 6–8 dienomis buvo surašytas ir išsiųstas Mokesčių administratoriaus nurodymas pateikti 2008 m. sausio 1 d.–2012 m. vasario 29 d. laikotarpio bendrovės pirminius apskaitos dokumentus (sutartis, pirkimo ir pardavimo PVM sąskaitas faktūras ir kt.), šis nurodymas 2012 m. kovo 9 d. įteiktas gavėjui ar pagal įgaliojimą kitam asmeniui; D. D. nurodymo neįvykdė, dokumentų nepateikė. Esant tokioms aplinkybėms, kasatorius įsitikinęs, kad jam turėjo būti priimtas išteisinamasis nuosprendis. Kasaciniame skunde nesutinkama su tuo, kad akcijų pardavimą teismas vertino kaip siekimą paslėpti įmonės dokumentus. Pasak kasatoriaus, nagrinėjamoje byloje teismai nepagrįstai sutapatino dvi veikas – dokumento suklastojimą ir duomenų paslėpimą ir nenustatė, kad jis veikė tiesiogine tyčia. Kasatorius teigia aiškiai nurodęs, kad UAB,,I.“ turėjo skolininkų ir nesitikėjo atgauti skolų, bet nenorėjo kelti bylų, nes būtų negalėjęs organizuoti statybos darbų, todėl nusprendė savo turimas akcijas parduoti tretiesiems asmenims. Apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl fiktyvaus UAB,,I.“ akcijų perleidimo D. D. kasatorius laiko nepagrįstomis, nes, jo manymu, tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra, pats D. D. teigė, kad jis niekieno neverčiamas pasirašė akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, dokumentų perdavimo–priėmimo aktą ir perėmė dokumentus. Tai, kad įmonėje buvo reikiami dokumentai, patvirtino ir liudytoja E. M., specialistė Z. A. Kasatorius teigia, kad jis neturėjo tikslo ir tyčios slėpti dokumentų, o neteisingai apskaitė mokesčius dėl to, kad neteisingai suprato deklaracijų pildymo reikalavimus ir PVM sąskaitų faktūrų, pagal kurias nebuvo atsiskaityta, neįtraukė į apskaitą. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir padarė prielaidas, o šio teismo argumentai suponuoja išvadą, kad kasatorius nuteistas už tai, jog pardavė turimas bendrovės akcijas, t. y. kad sudarė civilinį sandorį, kuris neprieštarauja įstatymui, nebuvo ginčijamas bankroto procedūroje, taip pat nebuvo konstatuota, kad bankrotas tyčinis. Teismai nevertino ir to fakto, kad, net jei dalis dokumentų neišlikę ir neperduoti tikrinimo metu, ieškinys dėl nesumokėtų mokesčių nebuvo pareikštas, o kasatorius dalį mokesčių sumokėjo geranoriškai. Pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymą deklaracijas galima tikslinti penkerius metus ir toks tikslinimas nėra laikomas nusižengimu, o juo labiau nusikaltimu. Teismų praktikoje yra pasisakyta, jog tokia veika, kuri formaliai turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymių, bet iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, – o tai yra vienas iš pagrindinių kriterijų sprendžiant apie veikos pavojingumą, – vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms, t. y. pripažįstama mažareikšme, o kaltininkas atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės (BK 37 straipsnis) (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-416/2012, 2K-180-693/2015 ir kt.). Pagal teismų praktiką tokiais atvejais nusikalstama veika yra kvalifikuojama kaip sutaptis pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzEyLTIyMi8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-312-222/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-312-222/2015">2K-312-222/2015</a>).
2.4. Kasatorius, ginčydamas nuteisimą pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, teigia, kad byloje nustatyta, jog 2012 m. sausio 17 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis buvo reali, sudarytas perdavimo–priėmimo aktas, dokumentai perduoti, nėra jokių suklastotų duomenų, nurodyti visi būtini rekvizitai ir duomenys yra teisingi. Kasatorius dar kartą remiasi pirmiau minėtais D. D., liudytojos E. M. parodymais, teigia, kad nepaneigti jo paties parodymai apie tai, jog parengtus ir atspausdintus dokumentus jis padavė pasirašyti sutuoktinei J. K., atsivežė į susitikimą dėl įmonės pirkimo–pardavimo, jokių kitų duomenų, iš kurių galima būtų matyti jų sukūrimo istoriją, datą, autorių, koregavimo veiksmus ir kitas aplinkybes bei paneigti versiją, kad dokumentus rengė, jų tekstą rinko pats kasatorius, byloje nėra. Tiesiogiai pasirašant pirkimo–pardavimo sutartį dalyvavęs liudytojas D. D. teigė nežinantis, kas ir kaip dokumentus parengė, jis pasirašė įvairius dokumentus ten, kur jam parodė, tikėdamasis iš to gauti pajamų. Apie asmens, vardu S., egzistavimą ir jo vaidmenį pasirašant UAB,,I.“ pirkimo–pardavimo sutartį tiek kasatorius, tiek liudytojas D. D. iš esmės analogiškai nurodė, t. y. kad būtent S. buvo tikrasis įmonės UAB,,I.“ pirkėjas, jis jiems paaiškinęs, jog dėl asmeninių priežasčių negali registruoti įmonės savo vardu. Tai, kad kratos metu kasatoriaus gyvenamojoje vietoje rasti ir paimti du originalūs 2012 m. sausio 17 d. UAB,,I.“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties bei dokumentų perdavimo–priėmimo akto egzemplioriai, savaime taip pat nepatvirtina aplinkybės, kad būtent jis juos parengė, o teisme apklausti liudytojai nepatvirtino žinoję, girdėję ar matę, jog M. K. klastojo dokumentus. Atsižvelgiant į tai, kad sutarties šalys turėjo teisę pasirašyti dokumentus ir tai padarė laisva valia, dokumente nurodė teisingus duomenis, darytina išvada, jog minėtas dokumentas nėra suklastotas, todėl kasatorius negalėjo būti pripažintas kaltu pagal BK 300 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, kasatoriaus manymu, netinkamai vertino D. D. parodymus, nes, esant prieštaringiems parodymams, svarbūs yra duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba teisiamojo posėdžio metu. Jei nebūtų galima tikėti teisiamojo posėdžio metu duotais D. D. parodymais, tai apeliacinės instancijos teismas turėjo priimti nutartį, įpareigojančią pradėti ikiteisminį tyrimą dėl melagingų parodymų davimo. Taigi teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 3 ir 4 dalių reikalavimų, o kasatoriaus kaltė iš esmės grindžiama ne įrodymais, bet prielaidomis. Kasatorius pabrėžia, kad atsakomybė pagal BK 300 straipsnio 1 dalį galima tik tuo atveju, kai dokumentų turinyje įtvirtinami objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys, teisinę reikšmę turinčios aplinkybės, o tai šioje byloje neįrodyta.
Nuteistojo kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo
3. BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už šias tyčines veikas: 1) apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą; 2) apskaitos dokumentų paslėpimą; 3) apskaitos dokumentų sunaikinimą; 4) apskaitos dokumentų sugadinimą. Baudžiamoji atsakomybė už išvardintas veikas ar bent vieną iš jų kyla tuo atveju, kai atsiranda padariniai – negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Nagrinėjamoje byloje kasatorius M. K. nuteistas už tyčinį UAB „I.“ buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą. Tačiau kasatorius mano, kad BK 222 straipsnis jam taikytas nepagrįstai, nes dokumentų jis neslėpė, už tai atsakingas kitas asmuo (D. D.), kuriam 2012 m. sausio 17 d. pardavė visas UAB,,I.“ akcijas ir perdavė šios bendrovės dokumentus. Šie kasatoriaus teiginiai nepagrįsti, prieštarauja bylos medžiagai ir teismų nuosprendžių turiniui, iš kurių matyti, kad M. K. buvo UAB,,I.“ direktorius ir vienintelis akcininkas. Teismai nustatė, kad M. K. 2012 m. sausio 17 d. sudarė akcijų pirkimo–pardavimo sutartį ir bendrovės dokumentų perdavimo aktą tik tam, kad sudarytų regimybę, jog UAB,,I.“ vadovas ir akcininkas pasikeitė, nors iš tiesų D. D. (ar kitas asmuo) akcijų neįgijo, už jas nemokėjo ir bendrovės nevaldė, faktiniu direktoriumi ir tikruoju vieninteliu akcininku liko nuteistasis M. K., minėtus dokumentus pasirašęs tam, kad jais prisidengdamas nuslėptų savo įmonės veiklą, tikrąją padėtį, įsipareigojimus. Šias aplinkybes pripažino įrodytomis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas. Pažymėtina, kad teismų įvertintais byloje esančiais įrodymais nustatyta, jog D. D. – minimalų išsilavinimą turintis, asocialiai gyvenantis, nuo alkoholio priklausomas, neįgalus, nedirbantis asmuo, taip pat nustatytos kitos aplinkybės, kurių pagrindu teismai paneigė M. K. versiją dėl bendrovės perleidimo kitam asmeniui. Taigi, priešingai nei teigia kasatorius M. K., jis ir po tariamo UAB,,I.“ akcijų pardavimo bei dokumentų perdavimo, t. y. po šių fiktyvių sandorių, kuriuos pats ir imitavo, siekdamas nusikalstamų tikslų, liko tikruoju minėtos bendrovės vadovu, kuris pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio nuostatas, be kita ko, yra atsakingas už vadovaujamos bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą, duomenų teikimą, tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą. Dėl to, kad M. K. paslėpė buhalterinės apskaitos dokumentus, atsirado BK 222 straipsnyje nurodyti padariniai, t. y. tapo negalima iš dalies nustatyti UAB,,I.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros.
3.1. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas ir teismų nuosprendžiuose nurodytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 222 straipsnio 1 dalis – M. K. veikai taikytas tinkamai, t. y. esant jo veikoje šio nusikaltimo sudėtį sudarantiems požymiams.
Dėl M. K. nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį
4. Apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl M. K. išteisinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, priėmė naują apkaltinamąjį nuosprendį pripažinęs, kad pasinaudojant kompiuterine technika M. K. pagamino netikrus dokumentus – 2012 m. sausio 17 d. UAB,,I.“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį ir 2012 m. sausio 17 d. dokumentų perdavimo–priėmimo aktą, juos pasirašė ir taip patvirtino žinomai netikrus duomenis dėl tariamo akcijų perleidimo ir dokumentų bei antspaudo perdavimo. Pirmosios instancijos teismas buvo išteisinęs M. K. tuo pagrindu, kad neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, o konkrečiai – nenustatęs, kas minėtus dokumentus parengė (kompiuteriu surinko tekstą). Antra vertus, kaip pirmiau minėta, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas M. K. kaltu pagal 222 straipsnio 1 dalį, konstatavo, kad UAB,,I.“, kurios direktorius ir vienintelis akcininkas buvo M. K., parduota ne atliekant civilinį sandorį, o siekiant nuslėpti tikrąją įmonės padėtį, slėpti įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus ir t. t. Taigi pirmosios instancijos teismo nuosprendyje atskleistas M. K. tyčios turinys, kitos aplinkybės, parodančios bendrovės bei jos dokumentų perleidimo kitam asmeniui imitavimą, sudarytų dokumentų turinio neatitiktį tikrovei. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į šias aplinkybes bei įvertinęs bylos įrodymus, iš jų – paties M. K. parodymus, taip pat D. D., J. K. parodymus, kratos protokolo duomenis apie aptariamų dokumentų suradimą pas M. K., padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išteisino M. K. dėl dokumentų suklastojimo, kartu apeliacinės instancijos teismas paneigė nuteistojo versiją, kad dokumentus galėjo parengti nenustatytas ir realiai neegzistuojantis asmuo, įvardytas kaip S. ar S. Teisėjų kolegija, nekartodama apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų išsamių ir motyvuotų išvadų, konstatuoja, kad šis teismas, pripažindamas įrodytomis aplinkybes, atskleidžiančias M. K. kaltę padarius BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė, šiuo klausimu padarytos išvados atitinka įrodymų turinį, įrodymų vertinimas pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Nustačius, kad akcijų pirkimo–pardavimo sutarties ir dokumentų perdavimo–priėmimo akto turinys apie teisinę reikšmę turinčias aplinkybes neatitinka tikrovės, bei nustačius nuteistojo M. K. tyčią suklastoti šiuos dokumentus, baudžiamasis įstatymas (BK 300 straipsnio 1 dalis) jo veikai taikytas tinkamai.
Dėl BK 38 straipsnio taikymo
5. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, kad M. K. nepagrįstai atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį jam ir nukentėjusiajai susitaikius, panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl BK 38 straipsnio taikymo ir M. K. nuteisė. Kasatorius (nuteistasis) su tokiu apeliacinės instancijos teismo sprendimu nesutinka teigdamas, kad jis anksčiau neteistas, kad jis visiškai prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailėjosi padaręs nusikalstamą veiką prieš nukentėjusiąją J. K., su ja susitaikė, todėl yra visos sąlygos taikyti BK 38 straipsnį.
5.1. BK 38 straipsnyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra šio straipsnio 1–4 punktuose nurodytos sąlygos. Taigi, baudžiamajame įstatyme įtvirtinta nuostata, kad ir tais atvejais, kai yra išvardintos sąlygos, teismas gali, bet neprivalo kaltininką atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Tai reiškia, kad teismas kiekvienu konkrečiu atveju (ad hoc) sprendžia, ar pagal bylos aplinkybes yra tikslinga nusikalstamą veiką padariusį asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, kartu – ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.
5.2. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad tai, jog M. K. prisipažino ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, yra pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe; jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Teismas nurodė, kad M. K., be šios veikos, padarė ir kitus du nusikaltimus, numatytus BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, už kuriuos nuteistas šioje byloje, teismas manė, jog pagrindo taikyti BK 38 straipsnį nėra. Pažymėtina ir tai, kad smurtas artimoje aplinkoje yra specifinė sritis, šiuo atveju nukentėjęs asmuo yra saistomas ryšių su kaltininku, kurie turi įtakos nukentėjusiojo elgesiui, taip pat ir šiam pareiškiant apie susitaikymą. Iš bylos medžiagos matyti, kad M. K. visiškai prisipažino dėl smurtavimo prieš J. K. tik bylą pradėjus nagrinėti teisme, o nukentėjusioji parodė apie tai, kad M. K. agresyviai elgėsi ne pirmą kartą, ypač neprognozuojamas tampa, kai vartoja alkoholį, tuomet ji jaučiasi nesaugi, nors po šio įvykio ji M. K. atleido ir sieja su juo bendrą ateitį. Pažymėtina ir tai, kad nusikalstama veika žala padaroma ne tik konkrečiam nukentėjusiajam, bet ir teisės saugomam interesui, todėl vien kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymas negali nulemti BK 38 straipsnio taikymo galimybės.
5.3. Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija mano, kad apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į jų visumą, o ne formaliai įvertino kaltininko ir nukentėjusiosios susitaikymą, kaip tai padarė pirmosios instancijos teismas, todėl spręsdamas, jog taikyti BK 38 straipsnį nėra pagrindo, teisės pažeidimo nepadarė. Toks sprendimas neprieštarauja BK 38 straipsnyje įtvirtintai teismo diskrecijai pasirinkti, ar atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo M. K. kasacinį skundą.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Eligijus Gladutis
Dalia Bajerčiūtė
