V. A. pagal BK 140 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-318-693/2017 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-14819-2015-4 Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.7.4; 2.4.7. (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Artūro Pažarskio ir Vytauto Masioko (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Jurgai Zieniūtei,

išteisintosios gynėjui advokatui Audriui Juozapavičiui,

nukentėjusiojo atstovei pagal įstatymą V. P., jos atstovei advokatei Agatai Aganauskienei,

teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. P. (A. P.) atstovės pagal įstatymą V. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 7 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. nusprendžiu V. A. buvo nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį ir jai skirta 20 MGL (753,2 Eur) dydžio bauda.

Šiuo nuosprendžiu iš V. A. mažamečiam nukentėjusiajam A. P. priteista 350 Eur neturtinei žalai atlyginti, šių lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskirta jo motina V. P..

Iš V. A. nukentėjusiajai V. P. priteista 150 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 500 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei V. P. pripažinta teisė į ieškinio dėl turtinės žalos patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 7 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis. V. A. išteisinta pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiosios V. P. ir nukentėjusiojo A. P. civiliniai ieškiniai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėti, V. P. prašymas dėl išlaidų, susijusių su advokato paslaugų apmokėjimu, išieškojimo atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Masioko pranešimą, nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą V. P., jos atstovės, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, išteisintosios gynėjo, prašiusio skundą atmesti, prokurorės, prašiusios skundą tenkinti iš dalies – panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu V. A. išteisinta pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

2. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. A. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį buvo nuteista už tai, kad ji 2015 m. sausio 15 d., apie 12.30 val., vaikų lopšelyje-darželyje „A.“, esančiame (duomenys neskelbtini), priešmokyklinėje grupėje „B.“, griebė A. P., gimusiam 2008 m. kovo 26 d., už kairės rankos riešo ir nutempė jį prie lovos, griebė jį ranka už galvos bei tyčia tampė už ausies, pastūmė jį ant lovos, taip sukėlė mažamečiui fizinį skausmą.

3. Kasaciniu skundu nukentėjusiojo A. P. atstovė pagal įstatymą V. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 7 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. nuosprendį.

3.1. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas V. A., netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Kasatorės manymu, pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, nes V. A. veikoje yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, sudėtis ir tai buvo įrodyta.

3.2. Kasaciniame skunde nurodoma, kad mažamečiam A. P. buvo sukeltas fizinis skausmas ir psichologiniai padariniai, šios aplinkybės buvo įrodytos pirmosios instancijos teisme, tačiau apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje iškraipė nustatytas faktines aplinkybes. Kasatorė pažymi pirmosios instancijos teisme nurodžiusi, kad jai atėjus į darželį ją pamatęs sūnus A. P. pribėgo ir pasakė, kad V. A. jį mušė, buvo matyti jo paraudonavusi ausis. Be to, apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, vaikas parodė, kad auklėtoja V. A. jį mušė per galvą, rankas, tampė už ausies, ir išsamiai papasakojo visas įvykio aplinkybes (jį mušė, kai visi dar valgė, jis kalbėjo, o auklėtoja pagalvojo, kad jis gali šakutę mesti į mergaitę, paėmė jį už kairės rankos riešo ir tampė už ausies, ausį skaudėjo, jis verkė) bei atsakė į prokurorės klausimus. Nagrinėjant bylą buvo pateikti (kartu su ieškiniu) medicinos dokumentų įrašai, kuriuose užfiksuoti ne privačių, bet valstybinių institucijų medikų įrašai apie tai, kad A. P. darželyje patyrė smurtą.

3.3. Kasatorės manymu, apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad auklėjimo ir saugumo užtikrinimo tikslais panaudota fizinė jėga negali būti laikoma fizinio skausmo sukėlimu, neatitinka faktinių bylos aplinkybių bei įstatymo leidėjo valios, išreikštos BK 140 straipsnio 3 dalyje. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo įrodyta, kad vaikui buvo sukeltas fizinis skausmas. Kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nuomone, kad vertinant įvykio situaciją reikia atsižvelgti į tai, jog nuteistąją ir nukentėjusįjį siejo auklėjamojo-ugdomojo pobūdžio santykiai, V. A., kaip vaikų auklėtoja, buvo atsakinga už jai patikėtų vaikų saugumą, todėl ji privalėjo imtis priemonių, kad mažametis šakute nesužalotų kitų asmenų bei savęs; nustatyta, mažametis auklėtojai gera valia šakutės neatidavė, todėl laikytina, kad auklėtoja, paimdama vaiką už rankos ir prieš jo valią paimdama iš jo šakutę, šalino grėsmę, siekė apsaugoti tiek patį mažametį, tiek kitus vaikus, – šie auklėtojos veiksmai mažamečiui galėjo buvo nemalonūs, sukėlę negatyvias emocijas, tačiau po šio incidento vaikas neverkė, pakalbėjęs su atėjusia savo mama, grįžo pabaigti valgyti pietų. Teismas taip pat nurodė, kad kitų nukentėjusiojo nurodytų auklėtojos veiksmų (ji nutempė jį prie lovos, griebė ranka už galvos bei tyčia tampė už ausies, pastūmė jį ant lovos) nepatvirtina kiti bylos įrodymai. Kasatorės manymu, šie teismo argumentai prieštarauja pirmosios instancijos teismo surinktiems duomenims (vaikas, pribėgęs prie atėjusios į darželį motinos, verkė, dėl kitų neteisėtų V. A. veiksmų pasisakė kiti apklausti liudytojai, taip pat buvo pagarsinti mirusios auklėtojos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, reikšminga mažamečio apklausa, med. įrašai).

4. Nukentėjusiojo A. P. atstovės pagal įstatymą V. P. kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo

5. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

5.1. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.

5.2. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nuosprendžiu nustatė, kad V. A. įvykio metu prieš A. P., gimusį 2008 m. kovo 26 d., po to, kai jam sėdint prie stalo iš jo rankos atėmė šakutę (kad nesužalotų kito vaiko, nes ja mojavo), panaudojo smurtą: čiupo už kairės rankos riešo ir nutempė jį prie lovos, griebė jį ranka už galvos bei tyčia tampė už ausies, pastūmė jį ant lovos, taip sukėlė mažamečiui fizinį skausmą.

5.3. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, jį grindė tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus ir padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių: šis teismas nustatė, kad V. A. šakutę iš mažamečio A. P. rankos atėmė ne šiam sėdint prie stalo, o tik po to, kai jis atsistojo ir prisėdo (galimai atsilošė) ant lovos. Tad nėra jokio pagrindo manyti, kad V. A., paėmusi iš vaiko šakutę, toliau veikė, sukeldama mažamečiui fizinį skausmą.

5.4. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus. Taigi, nagrinėjamu atveju skirtingos teismų išvados dėl veikos padarymo, jos įrodytumo suponuoja kasacinės instancijos teismo užduotį teisės taikymo aspektu nustatyti, kurio teismo atliktas bylos duomenų vertinimas atitinka įstatymo reikalavimus išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą.

5.5. Nors apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą ir papildomai apklausė liudytojas A. R., A. K. ir M. L., tačiau šios liudytojos paties įvykio nematė, tik girdėjo iš kitų asmenų. Taigi šių liudytojų parodymai esminės įtakos teismo išvadoms negalėjo turėti. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies turinio matyti, kad šis teismas pritarė, jog pirmosios instancijos teismas, tirdamas įvykio faktines aplinkybes, pagrįstai rėmėsi keturių tiesiogiai įvykyje dalyvavusių ar jį stebėjusių asmenų, t. y. nuteistosios V. A., liudytojos D. K., mažamečio nukentėjusiojo A. P. ir jo motinos nukentėjusiosios V. P. parodymais, tačiau juos vertino selektyviai – rėmėsi tarpusavyje nesutampančiais mažamečio nukentėjusiojo A. P. ir tiesiogiai situaciją stebėjusios jo motinos V. P. parodymais, o nuteistosios V. A. ir liudytojos D. K. parodymus atmetė, kaip nenuoseklius bei prieštaraujančius vieni kitiems, ir rėmėsi tik ta jų parodymų dalimi, kuri neprieštaravo nukentėjusiųjų parodymams (28 punktas). Anot apeliacinės instancijos teismo,,,mažamečio A. P. parodymų (duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui), kad auklėtoja V. tampė jį už ausies, jam skaudėjo, jis verkė, nepatvirtina jokie kiti bylos įrodymai. <..> Be to, nenustatyta, kad vaikas po šio įvykio verkė“ (33 punkte);,,Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje ištirtais įrodymais nėra neabejotinai nustatyta, kokiais veiksmais mažamečiui buvo sukeltas fizinis skausmas, mažamečio įvardintas kaip tampymas už ausies. Konstatuotina, kad V. A. ir mažamečio A. P. kontaktas negali būti vertinamas kaip baudžiamąją atsakomybę užtraukiantis smurtinis veiksmas – fizinio skausmo sukėlimas“ (34 punkto paskutiniai du sakiniai); nuosprendžio 27, 35, 42, 44 punktuose nurodyta, kad V. A. kaltė neįrodyta, o 45 punkte ir nuosprendžio rezoliucinėje dalyje jau nurodoma, kad V. A. išteisinama, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Taigi šio teismo išvados prieštaringos.

5.6. BPK 303 straipsnio 5 dalyje numatyti du skirtingi teismo priimamo išteisinamojo nuosprendžio pagrindai: 1) jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; 2) jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Pastarasis išteisinimo pagrindas nurodomas tuomet, kai nustatoma, kad nusikalstama veika apskritai padaryta, bet ją padarė ne kaltinamasis. Pagal teismų praktiką tada, kai nagrinėjant bylą teisme nustatoma, kad apskritai nepadaryta veika, apie kurią buvo pateikta informacija kaip apie nusikalstamą, arba padaryta veika neatitinka baudžiamojo įstatymo numatytos nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties, priimamas išteisinamasis nuosprendis, remiantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, t. y. nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

5.7. Minėta, jog įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.

5.8. Vienas iš įrodymų šaltinių yra nukentėjusiojo parodymai. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas mažamečio nukentėjusiojo A. P. parodymus (duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, jie buvo ištirti pirmosios instancijos teisme, kai buvo perskaityti bei perklausytas garso įrašas),,,kad auklėtoja V. tampė jį už ausies, jam skaudėjo, jis verkė“, atmetė tuo pagrindu, kad jų nepatvirtina jokie kiti bylos įrodymai. Šiuo atveju minėtus parodymus galėtų patvirtinti pati kaltinamoji V. A., jei būtų pripažinusi jai inkriminuotą kaltinimą, bet ji tai neigia, o kiti asmenys nebuvo šalia ir negalėjo visko matyti. Be to, mažamečio nukentėjusiojo A. P. parodymus iš dalies patvirtino jo motina nukentėjusioji V. P., kad įvykio metu matė, kaip V. A. tampė jos sūnų, o atėjęs sūnus verkė, sakė, kad jį mušė, jam buvo paraudusi ausis. Vertinant minėto mažamečio parodymų patikimumą, būtina įvertinti ir psichologinės išvados duomenis. Taigi darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas mažamečio nukentėjusiojo A. P. parodymus atmetė nepagrįstai.

5.9. BPK 301 straipsnio 1 dalies norma reikalauja, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, jog nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie buvo duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, kai nukentėjusysis ar liudytojas pagal teismo nutartį nepašaukti į teisiamąjį posėdį dėl to, kad jie yra nepilnamečiai (BPK 276 straipsnio 1 ir 2 dalys). Pirmosios instancijos teismas nutarė nešaukti mažamečio nukentėjusiojo A. P. į teisiamąjį posėdį ir perskaitė jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui, bei perklausė garso įrašą, taigi šiuos ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis ištyrė.

5.10. BPK 184 straipsnio 4 dalyje nustatyta apie ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos apklausos vietą ir laiką, kai ji atliekama šio straipsnio 1 dalies numatytais atvejais, prokuroras privalo pranešti įtariamajam ir jo gynėjui. Šie asmenys turi teisę dalyvauti tokioje apklausoje, užduoti apklausiamam asmeniui klausimus, kai apklausa baigta – susipažinti su protokolu. BPK 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, įtariamuoju laikomas asmuo, sulaikytas įtariant, kad jis padarė nusikalstamą veiką, arba asmuo, apklausiamas apie veiką, kurios padarymu jis įtariamas, arba į apklausą šaukiamas asmuo, kuriam yra surašytas šio Kodekso 187 straipsnyje numatytas pranešimas apie įtarimą.

5.11. Šioje byloje mažametis nukentėjusysis A. P. ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjo buvo apklaustas 2015 m. gegužės 14 d., o V. A. pranešimas apie įtarimą įteiktas 2015 m. liepos 16 d. Taigi apklausiant mažametį nukentėjusįjį A. P. pas ikiteisminio tyrimo teisėją pranešimas apie įtarimą dar niekam nebuvo įteiktas, todėl nebuvo įmanoma įvykdyti BPK 184 straipsnio 4 dalies nuostatos, apie jo apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją pranešti įtariamajam ir jo gynėjui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy02MjkvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-629/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-629/2006">2K-7-629/2006</a>). BPK 186 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nepilnametis liudytojas ir nepilnametis nukentėjusysis į teisiamąjį posėdį šaukiami tik išimtiniais atvejais. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kaltinamoji ar jos gynėjas neprašė iškviesti ir apklausti mažametį nukentėjusįjį A. P., todėl teisė užduoti klausimus kaltinimo liudytojui nepažeista (nepasinaudojo).

5.12. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies turinio matyti, kad šis teismas, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, pateikė kaltinamosios V. A., liudytojos D. K., mažamečio nukentėjusiojo A. P. ir jo motinos nukentėjusiosios V. P. parodymų išsamią analizę ir išvadas dėl jų vertinimo, motyvavo, kodėl atmetami kaltinimui prieštaraujantys įrodymai (kaltinamosios, liudytojos D. K. parodymai). Teismas V. A. kaltumą, kad jos veikoje yra BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis, pagrindė įvertinęs tiek atskirus bylos įrodymus, tiek jų visumą bei nurodė išsamius veikos kvalifikavimo motyvus. Šis teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

5.13. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi žemesnės instancijos teismų nuosprendžių turinį, juose nurodytus motyvus ir byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo ir nuosprendžio surašymą reglamentuojančių normų, įtvirtintų BPK 20 straipsnyje ir 331 straipsnio 2 dalyje, nuostatas, nepagrįstai atmetė mažamečio nukentėjusiojo A. P. parodymus, padarė prieštaringas išvadas dėl V. A. nekaltumo, tai vertintina kaip esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, sukliudęs šiam teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 7 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė Artūras Pažarskis

Vytautas Masiokas