Ž. C., G. C. ir K. C. pagal BK 231 str., 253 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-350-693/2017

Teisminio proceso Nr. 1-05-2-00451-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 2.8.9.2 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. C. gynėjo advokato Sauliaus Zakarevičiaus ir nuteistojo K. C. gynėjo advokato Sauliaus Zakarevičiaus kasacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 27 d. nutarties.

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu nuteisti:

Ž. C. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 231 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu dvylikai mėnesių.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 6 dalies 1 ir 5 punktais, Ž. C. įpareigotas per laisvės apribojimo laikotarpį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos; būti namuose nuo 23.00 iki 5.00 val., išskyrus, kai nebūnama namie dėl darbo ar mokslų; per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

K. C. – pagal BK 231 straipsnio 1 dalį viešaisiais darbais šešiems mėnesiams, įpareigojant neatlygintinai dirbti po 10 valandų per vieną mėnesį visuomenės labui.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 27 d. nutartimi nuteistojo Ž. C. ir nuteistojo K. C. bei jo gynėjo advokato padėjėjo Sandžio Povilausko apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ž. ir K. C. nuteisti už tai, kad jie 2014 m. lapkričio 20 d., nuo 16.00 val., veikdami bendrininkų grupe, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato policijos pareigūnams – tyrėjams D. G., R. M., P. P. (P. P.) bei M. S., atvykus į jų gyvenamąją vietą, esančią Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), pagal Šiaulių apylinkės teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 40-1-00287-14 atlikti kratos bei paimti ikiteisminiam tyrimui reikšmės turinčių daiktų ar dokumentų, siekdami išvengti ikiteisminio tyrimo veiksmo – kratos bei paslėpti ar sunaikinti ikiteisminiam tyrimui reikšmės turinčius daiktus, laikomus Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), ir žinodami bei suprasdami, kad yra atvykę policijos pareigūnai atlikti kratos jų gyvenamojoje vietoje, trukdė minėtiems ikiteisminio tyrimo pareigūnams atlikti su baudžiamosios bylos Nr. 40-1-00287-14 tyrimu susijusias pareigas, apie 18 minučių neatrakindami namo Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), durų bei sąmoningai neįsileisdami policijos pareigūnų į savo gyvenamąją vietą ikiteisminio tyrimo veiksmui – kratai atlikti.

2. Kasaciniu skundu Ž. C. gynėjas advokatas Saulius Zakarevičius prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir bylą nutraukti.

2.1. Kasatorius mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Jis teigia, kad teismai neatsakė į esminį su veikos kvalifikavimu sietiną klausimą – ar asmens priešiškas požiūris į prieš jį taikomą procesinės prievartos priemonę, pasyvus elgesys, siekiant užvilkinti procesinės prievartos taikymo laiką ir pan., gali būti pripažįstamas trukdymu ikiteisminio tyrimo pareigūno veiklai vykdant pareigas ikiteisminiame tyrime ir ar gali būti pripažinta, jog sutrikdyta normali veikla ir pareigūnų nepriklausomumas.

2.2. Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad kaltinamųjų veikose yra BK 231 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymių, nuosprendyje klaidingai akcentavo šios veikos materialųjį aspektą – pavojingumą. Kilti baudžiamajai atsakomybei pagal BK 231 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės tokios aplinkybės kaip „neįprasta“ krata ar didelių policijos pajėgų pasitelkimas, tai galima vertinti tik kaip tam tikrą psichologinį poveikį asmeniui, pas kurį daroma krata, kad šis suvoktų pasipriešinimo pareigūnams beprasmybę. Dėl kratos metu rasto šaunamojo ginklo ikiteisminis tyrimas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį prieš Ž. C. nutrauktas, kadangi atlikus ekspertizes nenustatyta, jog ginklu galėjo disponuoti Ž. C.. Piniginės lėšos, rastos kratos metu, nesiejamos su nusikalstama veika. Prieš Ž. C. nutraukti visi ikiteisminiai tyrimai, įskaitant tyrimą, kurio pagrindu buvo atlikta krata Šiauliuose, (duomenys neskelbtini).

2.3. Gynėjo nuomone, įvertinus faktines aplinkybes, Ž. C. veiksmuose galima įžvelgti nebent pavienį poelgį, tik privertusį kratą darančius pareigūnus apsvarstyti nestandartinį kratos atlikimą, t. y. imtis priemonių asmenims geranoriškai įtikinti įsileisti į patalpas pareigūnus ar panaudoti technines priemones patenkant į patalpas. Ž. C. veiksmai nesutrukdė atlikti pareigūnams pareigų, susijusių su atliekamu ikiteisminiu tyrimu.

2.4. Būtent apyvartoje draudžiamų daiktų radimas gyvenamajame name, anot kasatoriaus, įrodo, jog nebuvo siekiama trukdyti ikiteisminio tyrimo pareigūnams atlikti kratos, nes byloje nepateikti jokie įrodymai apie tai, kad buvo nuo pareigūnų paslėpti kokie nors tyrimui reikšmingi daiktai.

2.5. Pinigų slėpimas taip pat negali būti laikomas trukdymu, nes kratos metu buvo ieškomas ginklas, o ne pinigai. Kasatoriaus nuomone, klaidinga išvada, jog „skambinimas tėvui“ laikomas aktyviu trukdymo veiksmu, jei G. C. nepatrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 231 straipsnio 1 dalį kaip bendrininkas, o teismų sprendimuose neaptarta, kokį sutrukdymą atlikti pareigą pareigūnams sukėlė Ž. C. skambutis tėvui, pranešant apie kratą.

2.6. Kasaciniame skunde nurodoma, kad atvykus ikiteisminio tyrimo pareigūnams gyvenamajame name buvo dar trys pašaliniai asmenys, kurie ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklausti, taigi ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir teismas nebuvo objektyvus Ž. C..

2.7. Ž. C., gynėjo teigimu, ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 40-1-00287-1, kurioje buvo Šiaulių apylinkės teismo priimta nutartis dėl kratos atlikimo, nebuvo įtariamasis, todėl abejotina, ar asmuo, nežinodamas apie konkretų ikiteisminį tyrimą, gali jam trukdyti. Nėra jokio pagrindo išvadai, jog Ž. C. suprato, kad trukdo ikiteisminio tyrimo pareigūnams atlikti su baudžiamosios bylos tyrimu susijusias pareigas, ir, suvokdamas savo veiksmus, siekė trukdyti pareigūnams.

2.8. Kasatorius nurodo, kad situaciją dėl Ž. C. procesinio statuso galima įvertinti ir kitu aspektu – jei laikomasi pozicijos, kad asmuo, pas kurį atliekama krata, savo padėtį suvokia kaip potencialaus įtariamojo, kratos metu iš jo reikalaujama pateikti įrodymus prieš save, ar iš viso reikalavimą galima laikyti teisėtu, nes Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalis draudžia versti duoti parodymus prieš save, todėl asmuo kaip įtariamasis neprivalo liudyti prieš save ir savanoriškai pateikti daiktų, dėl kurių laikymo gali būti patrauktas atsakomybėn.

2.9. Šiuo atveju, pasak gynėjo, ikiteisminio tyrimo pareigūnų nepriklausomumui pakenkti nebuvo siekiama ir pakenkta nebuvo. Buvo atliekama krata, kurios metu asmenys (o buvo ne tik nuteistieji), esantys patalpoje, galimai siekdami išvengti baudžiamosios atsakomybės, piniginių lėšų galimo paėmimo, nepateikė kratą dariusiems pareigūnams prašomų daiktų, stengėsi sukliudyti aptikti įrodymus, kurie būtų panaudoti prieš juos. Nors formaliai byloje Ž. C. nebuvo įtariamasis, tačiau savo statusą galėjo suvokti kaip potencialaus įtariamojo, o įtariamieji turi teisę, bet ne pareigą, pateikti tyrimui reikšmingus daiktus, įtariamojo siekis sunaikinti ar paslėpti įrodymus gali būti kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo, bet ne baudžiamosios atsakomybės atsiradimo pagrindas. Todėl asmeniui, dar nesant proceso dalyviu, galimas svarstyti nebent atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 163 straipsnį taikymas.

2.10. Kasatorius teigia, kad kratos, kaip procesinės prievartos priemonės, pobūdis ir taikymo būdas faktiškai yra prievartinis, pareigūnas gali patekti į patalpas prieš asmens, kuriam taikomos procesinės prievartos priemonės, valią, apriboti bet kurių patalpose esančių asmenų (ne tik įtariamojo) laisvę ir pan. Gynėjas abejoja, ar asmens nesutikimas su procesine prievartos priemone ir pasyvūs veiksmai, dėl kurių trumpą laiko tarpą pareigūnai negali atlikti kratos (nors įstatymas suteikė teisę iš karto panaudoti technines priemones ir nedelsiant patekti į patalpas), laikytini trukdymu atlikti procesinį sprendimą. Konstatavus, kad įtariamasis gali sunaikinti, paslėpti ar suklastoti daiktus bei dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti teisme, asmuo netraukiamas baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 231 straipsnyje, padarymo. Gynėjo nuomone, nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl turėjo būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.

3. Kasaciniu skundu K. C. gynėjas advokatas Saulius Zakarevičius prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir bylą nutraukti.

3.1. Kasatorius mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminį BPK pažeidimą.

3.2. Gynėjas teigia, kad neaišku, kuo vadovaudamiesi teismai įžvelgė nuteistojo K. C. bendrininkavimą su kitu nuteistuoju Ž. C., nes byloje esantys duomenys leidžia tvirtinti, kad nuteistasis K. C. neturėjo jokių duomenų apie atliekamą ikiteisminį tyrimą, priimtą nutartį dėl kratos, nebuvo pripažintas įtariamuoju, todėl neturėjo galimybės ir pareigos suvokti, kad pareigūnai atlieka veiksmus konkrečioje baudžiamojoje byloje. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis K. C. kreipėsi į pareigūnus prieš įsileisdamas į namus, kad įsitikintų kratos teisėtumu, ir gavęs patvirtinimą įvykdė reikalavimą atidaryti duris, todėl nuteistojo nežinojimas apie procesinio dokumento – nutarties atlikti kratą – pobūdį, ir nesant proceso dalyviu, neturėtų sukelti baudžiamosios atsakomybės. Nuteistojo K. C. elgesys, kasatoriaus nuomone, nebuvo įžūlus ir ignoruojantis, priešingai – kontaktavo su pareigūnais ir vykdė jų nurodymus. Objektyvieji veikos požymiai rodo, jog tai buvo pavienis poelgis, nesąmoningas užgaišimas atidaryti duris, trukęs neilgą laiko tarpą, kuris neturėtų būti vertinamas kaip trukdantis procesinio veiksmo eigai, kadangi pareigūnai buvo įleisti į patalpas, rado ieškotą objektą – šaunamąjį ginklą.

3.3. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje neaptarta, kokiu būdu K. C. bendrininkavo su Ž. C..

3.4. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas ir atmesdamas apeliacinį skundą, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), netinkamai motyvavo savo išvadas (BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalys), pažeidė įrodymų vertinimo tvarką (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tik formaliai nurodė teorinius teiginius, kas pripažįstama bendrininkavimu, tačiau į šį apeliacinio skundo argumentą neatsakė ir nepagrindė savo vertinimo konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, tinkamai neaptarė, kuo pasireiškė bendri Ž. C. ir K. C. veiksmai, kuo grindžiamas jų susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką, neįsileidžiant ikiteisminio tyrimo pareigūnų į namą.

3.5. Gynėjas taip pat nurodo, kad nuteistasis K. C. neatliko teismų sprendimuose nurodytų veiksmų – neskambino tėvui G. C., nes skambino Ž. C.. K. C. telefoniniuose pokalbiuose neminimas, todėl, kasatoriaus manymu, šiuo atveju realesnis nusikalstamos veikos „bendrininkas“ yra tėvas G. C., o ne nuteistasis K. C.. Be to, byloje nustatyta, kad būtent K. C. atidarė namo duris ikiteisminio tyrimo pareigūnams.

3.6. Apyvartoje draudžiamų daiktų radimas gyvenamajame name įrodo, jog nebuvo siekiama trukdyti ikiteisminio tyrimo pareigūnams atlikti kratos, nes nepateikti jokie įrodymai, kad nuo pareigūnų buvo paslėpti kokie nors tyrimui reikšmingi daiktai ar bandoma juos slėpti. Jei laikomas įrodyta pinigų slėpimas, tai jų slėpimas negali būti laikomas trukdymu, nes kratos metu buvo ieškomas ginklas, o ne pinigai.

3.7. Kasatoriaus teigimu, „skambinimas tėvui“ nepagrįstai laikomas aktyviu trukdymo veiksmu, jei G. C. nepatrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 231 straipsnio 1 dalį kaip bendrininkas, o teismų sprendimuose neaptarta, kokį sutrukdymą atlikti pareigą pareigūnams sukėlė kito nuteistojo Ž. C. skambutis tėvui, pranešant apie kratą.

3.8. Asmens nesutikimas su procesine prievartos priemone ir pasyvūs veiksmai, dėl kurių trumpą laiko tarpą pareigūnai negali įvykdyti kratos (nors įstatymas suteikė teisę iš karto panaudoti technines priemones ir nedelsiant patekti į patalpas), nelaikytini trukdymu atlikti procesinį sprendimą. Tačiau, konstatavus aplinkybes, jog įtariamasis gali sunaikinti, paslėpti ar suklastoti daiktus bei dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti teisme, asmuo netraukiamas baudžiamojon atsakomybėn už nusikalstamos veikos, numatytos BK 231 straipsnyje, padarymą. Laikantis tokio vertinimo kaip šioje byloje, veiksmus, kai asmuo siekia sunaikinti, paslėpti ar suklastoti daiktus bei dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti, taip pat galima pripažinti trukdymu prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno veiklai.

3.9. Gynėjo nuomone, nuteistasis K. C. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių, teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl turėjo būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.

4. Atsiliepimu į nuteistojo Ž. C. gynėjo advokato Sauliaus Zakarevičiaus ir nuteistojo K. C. gynėjo advokato Sauliaus Zakarevičiaus kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Antanas Stepučinskas prašo kasacinį skundą atmesti.

4.1. Prokuroras teigia, kad, įvertinus byloje esančią medžiagą bei teismų sprendimuose aptartas aplinkybes, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad Ž. ir K. C. veikoje nenustatyti visi BK 231 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvieji ir subjektyvieji požymiai ir dėl to netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Pirmosios instancijos teismas, pasak prokuroro, išsamiai argumentavo, kodėl ir kokiais įrodymais remdamasis padarė išvadą, kad Ž. ir K. C. kalti dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą patikrinęs apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą dėl nuteistųjų kaltumo, motyvuotai pasisakė, kodėl pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms. Bylą nagrinėjusių teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus paremtas ne tik minėtų liudytojų parodymų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų aptarimu, bet ir pačių nuteistųjų parodymų, jų gynybinės versijos bei kitų bylos duomenų įvertinimu.

4.2. Atsiliepime nurodoma, kad teismai nuteistiesiems tinkamai pritaikė BK 231 straipsnio 1 dalį ir pripažino juos bendrininkais trukdžius Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato policijos pareigūnams atlikti su baudžiamosios bylos tyrimu susijusias pareigas. Iš teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad nuteistasis K. C. toleravo brolio Ž. C. pradėtą nusikalstamą veiką ir, suprasdamas jo veikos pobūdį, tokiai veikai pritarė bei prisidėjo prie jos, akivaizdžiai suvokdamas dalyvaujantis bendroje veikoje, todėl K. C. pagrįstai pripažintas bendros nusikalstamos veikos – trukdymo ikiteisminio tyrimo pareigūnams atlikti su baudžiamosios bylos tyrimu susijusias pareigas bendravykdytoju, veikiant bendrininkų grupe, nes jis kartu su Ž. C. realizavo visą BK 231 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamos veikos sudėtį.

5. Nuteistųjų Ž. ir K. C. gynėjo kasaciniai skundai tenkintini.

Dėl BK 231 straipsnio 1 dalies taikymo

6. BK 231 straipsnio 1 dalies dispozicija numato:,,Tas, kas bet kokiu būdu trukdė teisėjui, prokurorui, ikiteisminio tyrimo pareigūnui, advokatui arba Tarptautinio baudžiamojo teismo ar kitos tarptautinės teisminės institucijos pareigūnui atlikti su baudžiamosios, civilinės, administracinės arba tarptautinės teisminės institucijos bylos tyrimu ar nagrinėjimu susijusias pareigas arba trukdė antstoliui vykdyti teismo sprendimą <...>“

7. Šioje byloje aktuali veika – tai trukdymas ikiteisminio tyrimo pareigūnui atlikti su konkrečios baudžiamosios bylos tyrimu susijusias pareigas, todėl tik ši veika ir bus aptariama. Trukdymą, kaip nusikalstamą veiką, gali sudaryti tiek aktyvūs, tiek pasyvūs veiksmai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTg4LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-188/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-188/2007">2K-188/2007</a>), trukdymas gali reikštis kaip reikalavimas, prašymas, patarimas, nurodymas ir pan., o kaltininkas gali veikti bet kokiais motyvais ir tikslais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjMwLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-630/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-630/2007">2K-630/2007</a>). Nepaisant gana plataus trukdymo veikos suvokimo, teismų praktikoje nurodyta ir tai, kad trukdymas, kaip teisinis požymis, nėra vienareikšmis ir pavojingumo prasme gali turėti labai skirtingų formų, todėl negali būti nustatomas ir pripažįstamas automatiškai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-47/2009).

8. Šis nusikaltimas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia. Kaltininkas turi suvokti, kad veikdamas tam tikru būdu savo neteisėtais veiksmais ar neveikimu (neįsileisdamas į namą, butą kaip šioje byloje) trukdo ikiteisminio tyrimo pareigūnui atlikti su konkrečios baudžiamosios bylos tyrimu susijusias pareigas ir nori taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus ar neveikimą, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus ar neveikimą, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t. Šio nusikaltimo sudėtis – formalioji, todėl nesvarbu, ar kaltininkui pavyko ikiteisminio tyrimo pareigūnui sutrukdyti atlikti pareigas, nes veikos baigtumas siejamas su konkrečių kliudymo veiksmų atlikimo pradžia.

9. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nustatė, kad įvykio metu Ž. ir K. C., apie 18 minučių neatrakindami namo Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), durų bei sąmoningai neįsileisdami policijos pareigūnų į savo gyvenamąją vietą ikiteisminio tyrimo veiksmui – kratai atlikti, trukdė jiems atlikti su konkrečios baudžiamosios bylos tyrimu susijusias pareigas. Šis teismas akcentavo, kad veika formali, todėl nuo trukdymo pradžios ji baigta, be to, veika pavojinga, nes kratai buvo pasitelktos didelės policijos pajėgos ir kratos metu rastas šaunamasis ginklas.

10. Apeliacinės instancijos teismas, pagal nuteistųjų skundus patikrinęs nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad jis pagrįstas ir teisėtas.

11. Šio nusikaltimo esmė, kad nuteistieji delsė vykdyti policijos pareigūnų teisėtus reikalavimus – įsileisti juos į namą kratai atlikti pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį. Procesinio veiksmo – kratos tvarką numato BPK 149 straipsnio 2 dalis, kurioje numatyta, kad, darydamas kratą, pareigūnas turi teisę atidaryti užrakintas patalpas ir talpyklas, jeigu atidaryti jas atsisakoma.

12. Baudžiamasis įstatymas nenubrėžia aiškios ribos tarp baudžiamosios ir administracinės atsakomybės už pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymą, dėl ko iškyla šių dviejų teisinės atsakomybės rūšių atribojimo problema.

13. Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 187 straipsnio 2 dalies (veikos padarymo metu galiojusi norma) dispozicijoje nustatyta:,,Policijos ar Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos, Viešojo saugumo tarnybos, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, Valstybės saugumo departamento, Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymas, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimas, reiškiamas žodžiu ar kūno gestais, įžeidžiančiu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu <...>“

14. Kasatoriaus ginamieji nuteisti už nusikaltimo, numatyto BK 231 straipsnio 1 dalyje, padarymą. BK 11 straipsnio 1 dalis nusikaltimą apibrėžia kaip pavojingą ir baudžiamajame įstatyme uždraustą veiką, už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė. Šiame BK straipsnyje įtvirtinti nusikaltimo požymiai. Nusikaltimai atribojami nuo baudžiamųjų nusižengimų ir nuo administracinių teisės pažeidimų pagal vieną iš nusikaltimo požymių – veikos pavojingumą. Pavojingumas yra objektyvi nusikaltimo savybė, kurią apibūdina pavojingumo pobūdis ir pavojingumo laipsnis. Nusikaltimo pavojingumo pobūdį lemia baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės, žalingi padariniai ir kaltės forma, o pavojingumo laipsnį – kėsinimosi dalyko vertingumas, nusikaltimo padarymo būdas, vieta ir laikas, panaudoti įrankiai ar priemonės, padarytos žalos dydis, nusikaltimo tikslai bei motyvai.

15. Tiek BK 231 straipsnio 1 dalies, tiek ATPK 187 straipsnio 2 dalies dispozicijose numatytos veikos yra panašios savo pavojingumo pobūdžiu, nes kėsinamasi į panašias vertybes – teisingumą ir valdymo tvarką. Tačiau jos skiriasi pavojingumo laipsniu. Įstatymų leidėjas, aprašydamas trukdymo, ikiteisminio tyrimo pareigūno ir policijos pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymo požymius, neišskyrė griežtai apibrėžtų kiekybinių ar kokybinių kriterijų, leidžiančių atriboti šias dvi veikų rūšis bei įvertinti kiekvienos jų pavojingumą. Tokiomis sąlygomis atsakomybės atribojimo klausimas spręstinas vadovaujantis ne vien BK ir ATPK atitinkamų straipsnių teksto aiškinimu, bet ir ATPK 9 straipsnio 2 dalies nuostata, iš kurios išplaukia reikalavimas, sprendžiant veikos nusikalstamumo klausimą, atsižvelgti į konkrečios veikos pobūdį ir įvertinti kaltininko veiksmų ypatybes, intensyvumą, trukmę, nukentėjusiųjų asmenybę ir kt.

16. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta prieš dirbtinį išimtinai civilinių, administracinių, mokestinių ir drausminių santykių kriminalizavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzgzLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-383/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-383/2011">2K-383/2011</a>, 2K-409/2011, 2K-262/2011, 2K-P-267/2011, 2K-7-58/2013, 2K-98/2014, 2K-515/2014 ir kt.). Perteklinis baudžiamosios teisės normų taikymas neatitinka šios teisės šakos paskirties ir principų.

17. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad nuteistųjų neteisėtas neveikimas – įvykio metu delsė vykdyti policijos pareigūnų teisėtus reikalavimus – įsileisti juos į namą kratai atlikti pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį – pagal savo pavojingumo laipsnį (tai nebuvo aktyvūs veiksmai, o neveikimas, kuris truko trumpai) užtraukia ne baudžiamąją, o galimai administracinę atsakomybę pagal ATPK 187 straipsnio 2 dalį.

18. Pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas kaltinamųjų veikos pavojingumą, nurodė, kad kratai buvo pasitelktos didelės policijos pajėgos ir jos metu rastas šaunamasis ginklas. Teisėjų kolegijos vertinimu, didelių policijos pajėgų pasitelkimas yra tam tikras psichologinis poveikis asmeniui, pas kurį daroma krata, kad šis suvoktų pasipriešinimo pareigūnams beprasmybę, o šaunamojo ginklo suradimas yra kratos rezultatas ir už neteisėtą jo laikymą numatyta baudžiamoji atsakomybė. Taigi teismas turėjo vertinti pačios neteisėtos veikos pavojingumą, tačiau to nepadarė.

19. Remiantis tuo, kas išdėstyta, žemesnės instancijos teismų sprendimai naikintini dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o baudžiamoji byla Ž. ir K. C. nutrauktina BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 27 d. nutartį panaikinti, Ž. ir K. C. baudžiamąją bylą nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Olegas Fedosiukas

Vytautas Masiokas