Dėl antstolės veiksmų

Civilinė byla Nr. 3K-7-162/2009

Procesinio sprendimo kategorijos:

32.5.4; 40.1; 126.1; 126.8;

128.11; 129.10

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Dangutės Ambrasienės, Egidijaus Baranausko, Birutės Janavičiūtės, Egidijaus Laužiko, Algio Norkūno ir Antano Simniškio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo R. Z. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. Z. skundą dėl antstolės veiksmų, suinteresuoti asmenys antstolė A. R. Ž., D. Z., O. P. ir akcinė bendrovė bankas „Hansabankas“.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjami pareiškėjo reikalavimai įpareigoti antstolę nutraukti vykdomąją bylą.

Personalinė D. Z. įmonė ir Lietuvos taupomojo banko Kretingos skyrius 1993 m. lapkričio 3 d. sudarė kredito sutartį. Šioje sutartyje nurodytų prievolių įvykdymui užtikrinti buvo įkeistas pareiškėjo turtas. Negrąžinus bankui kredito, Kretingos rajono apylinkės teismas 1994 m. rugsėjo 1 d. sprendimu priteisė iš D. Z. ir R. Z. solidariai, o iš O. P. subsidiariai 35 125,43 Lt ir 1756,27 Lt valstybinio mokesčio Lietuvos taupomojo banko Kretingos skyriaus naudai.

Klaipėdos apygardos teismas 2004 m. liepos 2 d. nutartimi D. Z. ūkinei-komercinei įmonei iškėlė bankroto bylą; 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi patvirtino likviduojamos įmonės kreditorių reikalavimus, tarp jų AB banko „Hansabankas“ (Lietuvos taupomojo banko teisių perėmėjo) 31 246,59 Lt reikalavimą; 2004 m. spalio 4 d. nutartimi leido parduoti R. Z. priklausantį turtą, kuris buvo įkeistas 1993 m. lapkričio 3 d. kredito sutartyje nurodytų prievolių įvykdymui užtikrinti (šis turtas 2004 m. lapkričio 23 d. parduotas iš varžytynių). Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2004 m. gruodžio 20 d. nutartimi patvirtino R. Z. nuosavybės teisėmis priklausiusio turto įkeitimo teisės pasibaigimą. Klaipėdos apygardos teismas 2005 m. sausio 31 d. sprendimu pripažino D. Z. ūkinės-komercinės įmonės veiklos pabaigą ir patvirtino nepatenkintus kreditorių reikalavimus, tarp jų – AB banko „Hansabankas“ 28 746,59 Lt reikalavimą. D. Z. ūkinė-komercinė įmonė 2005 m. kovo 9 d. išregistruota iš juridinių asmenų registro.

Antstolė A. R. Ž. vykdo vykdomąją raštą, išduotą Kretingos rajono apylinkės teismo 1994 m. rugsėjo 1 d. sprendimo pagrindu, dėl 36 881,70 Lt išieškojimo iš skolininko R. Z. išieškotojo AB banko „Hansabankas“ naudai.

Pareiškėjas prašė įpareigoti antstolę nutraukti vykdomąją bylą. Jis nurodė, kad pateikė antstolei prašymą nutraukti vykdomąją bylą, motyvuodamas tuo, jog, Klaipėdos apygardos teismui priėmus 2005 m. sausio 31 d. sprendimą dėl D. Z. ūkinės-komercinės įmonės veiklos pabaigos, jo prievolės įmonės kreditoriams pasibaigė, tačiau antstolė 2007 m. rugsėjo 28 d. patvarkymu prašymo netenkino, nurodydama, kad skolininkas yra ne individuali įmonė, o fizinis asmuo R. Z.. Pareiškėjo teigimu, jo prievolės bankui atsiradimo pagrindas yra 1993 m. lapkričio 3 d. kredito sutartis. Anot pareiškėjo, po įmonės veiklos pabaigos bankrutuojančios įmonės savininkės ir jos sutuoktinio prievolės įmonės kreditoriams pasibaigė, todėl vykdomoji byla dėl skolos išieškojimo turi būti nutraukta.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi skundą tenkino – įpareigojo antstolę nutraukti vykdomąją bylą. Teismas nurodė, kad kai bankroto byla iškeliama individualiai (personalinei) įmonei, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, tai visi kreditoriai finansinius reikalavimus turi pareikšti Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku (savininkais), kaip privačiu asmeniu (privačiais fiziniais asmenimis), – buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditorių reikalavimas. Teismas nustatė, kad D. Z. ūkinės-komercinės įmonės bankroto byloje Klaipėdos apygardos teismas patvirtino AB banko „Hansabankas“ 31 246,59 Lt reikalavimą (ši įmonės skola priteista tik iš jos dalyvių), nors vykdomoji byla pagal teismo 1994 m. rugsėjo 1 d. sprendimą ir nebuvo perduota įmonės bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Šis kreditoriaus reikalavimas bankroto byloje liko iš dalies nepatenkintas. Atkreipęs dėmesį į tai, kad bankrutuojančios įmonės savininkas privalo pateikti viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir esančio bendrąja jungtine nuosavybe, teismas nurodė, jog AB bankas „Hansabankas“, būdamas bankrutuojančios įmonės kreditoriumi, turėjo galimybę kontroliuoti šį procesą ir esant neišieškotai skolai bei likus turto galėjo ginčyti teismo sprendimą dėl įmonės pabaigos. Teismas darė išvadą, kad kai likviduojama dėl bankroto individuali (personalinė) įmonė, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės asmuo, ir nėra šio juridinio bei fizinio asmens, esančio jo dalyviu, turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas tenkinant šios įmonės kreditorių reikalavimus, laikytina, jog pasibaigia šio fizinio asmens prievolės (CK 6.128 straipsnio 3 dalis).

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi suinteresuoto asmens AB banko „Hansabankas“ atskirąjį skundą, 2008 m. lapkričio 19 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartį panaikino ir pareiškėjo skundą atmetė. Nurodžiusi, kad CK 6.128 straipsnio 3 dalies norma galėtų būti taikoma tik spendžiant įmonės dalyvio atsakomybę už įmonę, kolegija pažymėjo, jog, pabaigus bankroto procedūras, baigiasi bankrutavusio subjekto turtinės prievolės kreditoriams, tačiau įmonės savininkų – fizinių asmenų – teisinis statusas nesikeičia, jų asmeninės prievolės nesibaigia, o įmonės savininkų kreditoriai turi teisę reikalauti jas vykdyti. Kolegija konstatavo, kad individuali įmonė ir jos savininkas yra savarankiški civilinių teisinių santykių subjektai, o pagal CK 2.50 straipsnį bankrutuojančios individualios įmonės savininkui atsiranda pareiga atsakyti už įmonės prievoles, tačiau bankrutuojančiai įmonei nekyla atsakomybė už jos savininko asmenines prievoles. Kolegijos vertinimu, šioje byloje negali būti vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 22 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-308/2004, nes nesutampa šios nutarties ir nagrinėjamo atvejo ratio decidendi. Nustačiusi, kad vykdomasis raštas AB bankui,,Hansabankas“ išduotas pagal Kretingos rajono apylinkės teismo 1994 m. rugsėjo 1 d. sprendimą, kuriuo iš D. Z., R. Z. ir O. P., kaip fizinių asmenų, priteista skola, kolegija sprendė, jog šis skolinis įsipareigojimas yra asmeninio pobūdžio, todėl, likvidavus D. Z. individualią įmonę, prievolė nesibaigia. Kolegijos nuomone, nepripažįstant AB banko,,Hansabankas“ teisės reikalauti visiško prievolių įvykdymo, būtų pažeisti teisėtų lūkesčių, teisingumo ir protingumo principai.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo motyvu, kad nagrinėjamoje byloje negali būti vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 22 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje AB „Ūkio bankas“ v. A. L., bylos Nr. 3K-7-308/2004. Anot kasatoriaus, kai bankroto byla iškeliama individualiai (personalinei) įmonei, tai visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku, kaip privačiu asmeniu, – buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla reikalavimas. Kreditorius AB bankas „Hansabankas“ D. Z. ūkinės-komercinės įmonės bankroto byloje buvo įtrauktas į kreditorių sąrašą su tuo pačiu reikalavimu, kilusiu iš 1993 m. lapkričio 3 d. paskolos sutarties, todėl teisiškai nereikšminga aplinkybė, kad skola už įmonės prievoles iš įmonės savininkų buvo priteista iki bankroto bylos iškėlimo. Bankroto proceso metu buvo parduotas visas bankrutuojančios įmonės savininkų turtas, todėl individualios įmonės savininkų prievolės įvykdymas savo bankrutavusios individualios įmonės kreditoriams ribojamas jos savininkų bankroto proceso metu turimu turtu. Kitaip galėtų būti tik tuo atveju, jeigu bankroto bylą nagrinėjantis teismas būtų konstatavęs, jog žala įmonės kreditoriams ar pačiai įmonei atsirado dėl neteisėtų įmonės savininkų veiksmų, tačiau teismas tokios išvados nepadarė. Kasatorius pažymi, kad jo ir jo sutuoktinės D. Z. prievolių atsiradimo pagrindas yra 1993 m. lapkričio 3 d. paskolos sutartis, t. y. prievolė atsirado iš kreditoriaus santykių su kasatoriaus sutuoktinės ūkine-komercine įmone, kuri likviduota dėl bankroto, o ne su kasatoriumi ir (arba) jo sutuoktine.

2. Anot kasatoriaus, tuo pačiu klausimu, kaip ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB „Ūkio bankas“ v. A. L., bylos Nr. 3K-7-308/2004, pasisakė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 33 11 punkte. Kasatoriaus manymu, įvykdžius visas sąlygas, nurodytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 33 11 punkte, įmonės savininkų prievolės įmonės kreditoriams pasibaigė. Dėl to pirmiau nurodytos Aukščiausiojo Teismo nutarties ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi sutampa.

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo AB bankas „Hansabankas“ prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Nuo Kretingos rajono apylinkės teismo 1994 m. rugsėjo 1 d. sprendimo įsiteisėjimo D. Z., R. Z. ir O. P. įgijo asmenines prievoles bankui ir jos atsirado anksčiau negu D. Z. ūkinei-komercinei įmonei buvo iškelta bankroto byla. Suinteresuoto asmens nuomone, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, nurodytos kasaciniame skunde, faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šios konkrečios bylos faktinių aplinkybių, t. y. jų ratio decidendi nesutampa. Kasatoriaus nurodomoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje analizuojami tie atvejai, kai individualių įmonių skolų mokėjimo terminai pasibaigia ir įmonininkų atsakomybė atsiranda tik iškėlus bankroto bylą, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje kasatoriaus prievolė bankui atsirado iš teismo sprendimo dar iki bankroto bylos iškėlimo.

2. Suinteresuoto asmens manymu, kasatorius neteisingai aiškina Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką panašaus pobūdžio bylose. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB „Ūkio bankas“ v. A. L., bylos Nr. 3K-7-308/2004, konstatuota, kad tais atvejais, kai kreditorių reikalavimai individualios įmonės bankroto byloje atsiranda iš prievolinių santykių su įmone ir bylose nagrinėjami klausimai tik dėl įmonės kreditorių tolimesnių reikalavimų pasibaigus bankroto byloms, tai pasibaigus įmonei ir nesant daugiau įmonės ar įmonininko turto, laikytina, kad įmonės savininko (dalyvio) prievolės įmonės kreditoriams pasibaigia. Taigi, likvidavus neribotos atsakomybės juridinį asmenį, pasibaigia įmonės savininko (dalyvio) prievolės tik įmonės, bet ne asmeniniams kreditoriams. Kadangi nagrinėjamoje byloje kasatoriaus skola bankui atsirado iki bankroto bylos įmonei iškėlimo ir ši skola yra asmeninė, tai kasatoriaus skundas prieštarauja CK 6.128 straipsniui ir Aukščiausiojo Teismo suformuotai teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto kasacijos pagrindo

Kasaciniame skunde teigiant apie CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą kasacijos pagrindą – nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos – remiamasi, be kita ko, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 33 „Dėl įstatymų taikymo įmonių bankroto bylose“. Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėjantys teismai turi vadovautis teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika, suformuota sprendžiant analogiškas bylas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas ir kt. v. V. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-591/2008; ir kt.). Dėl to kasacinio skundo nuorodos į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimą Nr. 33, kuris yra tik metodinė medžiaga, negali patvirtinti ir nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto kasacijos pagrindo buvimo. Tai konstatavusi, išplėstinė teisėjų kolegija šioje nutartyje daugiau nepasisako dėl kasacinio skundo teiginių, kuriais apeliuojama į pirmiau nurodytą Senato nutarimą.

Dėl suformuotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių precedentinės reikšmės

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, be kita ko, nurodyta, kad Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, privalo tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais. Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Taigi teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis; rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Dėl to teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juolab suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

Šiuo aspektu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija). Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai taikytini tik teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-186/2009; ir kt.).

Pirmiau nurodytų išaiškinimų kontekste išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad tam, jog būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma, o pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi, t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų (tik) tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Tuo tarpu tapatumo arba esminio panašumo reikalavimai netaikytini toms teisiškai nereikšmingoms bylos aplinkybėms, kurios neturėjo teisinės reikšmės ir (arba) įtakos formuluojant atitinkamą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę.

Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje negali būti vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 22 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-308/2004, nes nesutampa šios nutarties ir nagrinėjamo atvejo ratio decidendi. Nesutikdamas su šia apeliacinės instancijos teismo išvada, kasatorius nurodo, kad teisiškai nereikšminga aplinkybė, jog skola už įmonės prievoles iš įmonės savininkų buvo priteista iki bankroto bylos iškėlimo. Pasisakydama dėl šio kasacinio skundo argumento, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad, pirma, iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 22 d. nutarties turinio matyti, jog nurodytoje byloje ta faktinė aplinkybė, kad ieškinio reikalavimai skolininkui – likviduotos dėl bankroto individualios įmonės savininkui – buvo pareikšti po įmonės likvidavimo dėl bankroto, buvo teisiškai reikšminga – į ją atsižvelgta tiek formuluojant teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, kuria remiasi kasatorius, tiek ir priimant procesinį sprendimą. Tai reiškia, kad ši faktinė aplinkybė buvo nurodytoje byloje suformuluotos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės, kuria kasatorius remiasi, ratio decidendi (t. y. taisyklės pagrindas). Antra, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad kasatoriaus nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 22 d. nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra susiję su įmonės savininko (dalyvio) prievolių būtent įmonės, o ne paties savininko ar dalyvio kreditoriams pasibaigimu. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl tokios prievolės pasibaigimo, kurios šalys yra kreditorius ir įmonės dalyvis (o ne pati įmonė).

Kadangi aptariamų bylų pirmiau nurodytos teisiškai reikšmingos aplinkybės nėra tapačios ar esmingai panašios, tai išplėstinė teisėjų kolegija, atmesdama kaip nepagrįstą aptariamą kasacinio skundo argumentą, sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 22 d. nutartimi išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 3K-7-308/2004 ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi nesutampa.

Dėl kasatoriaus prievolės, individualiai įmonei iškėlus bankroto bylą

Civilinio proceso kodekso 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, be kita ko, įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio Kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Įmonių bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat kitas su bankrotu susijusias procedūras reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas, kurio 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms. Taigi nurodytoje įstatymo normoje įtvirtintas ĮBĮ nuostatų prioritetas kitų įstatymų normų atžvilgiu, vykdant bankroto procedūras.

Pasisakydamas dėl bankroto instituto esmės, tikslo ir (arba) paskirties, kasacinis teismas yra nurodęs, kad bankroto instituto paskirtis yra apsaugoti pirmiausia nemokaus skolininko, nebegalinčio tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus, interesus, taip pat kreditorių teises ir interesus. Bankroto procedūra paprastai siekiama patenkinti ne pavienių kreditorių, žinančių apie sunkią skolininko finansinę padėtį, o visų kreditorių interesus, tuo tikslu išviešinant nemokaus skolininko turimas skolas ir finansines galimybes joms padengti bei kartu sudarant sąlygas visiems kreditoriams patenkinti savo reikalavimus iš bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal ieškovo Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos kasacinį skundą UAB „Baltic Building Fund“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-448/2004). Bankroto proceso tikslas yra tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, tuo pačiu metu įmonei – skolininkei likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo. Įmonių bankroto įstatyme įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kuris leidžia nuosekliai vykdyti įmonės bankroto procedūras tam tikromis stadijomis ir neleidžia grįžti prie tų bankroto procedūros stadijų ir etapų, kurie jau buvo atlikti ir bankroto bylą nagrinėjančio teismo patvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal ieškovo Finansų ministerijos atstovo AB „Turto bankas“ kasacinį skundą, bylos Nr. 3K-3-653/2005). Nagrinėjamoje byloje, pasisakydama dėl kasatoriaus prievolės, individualiai įmonei iškėlus bankroto bylą, išplėstinė teisėjų kolegija atsižvelgia į pirmiau nurodytus išaiškinimus.

Pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies (2002 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. IX-1200 redakcija) 1 punktą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, tais atvejais, kai įmonės turtas neatskirtas nuo įmonininko ar jos narių turto, savininkas (savininkai) per teismo nustatytus terminus privalo pateikti administratoriui viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir esančio bendrąja jungtine nuosavybe. Ši įstatymo nuostata koreliuoja su CK 2.50 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis. Pirmiau nurodytos materialinės teisės normos, viena vertus, teikia pagrindą sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad kai bankroto byla iškeliama individualiai (personalinei) įmonei, tai visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku, kaip privačiu asmeniu, – buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla reikalavimas. Šiuo aspektu konstatuotina: kadangi už individualios įmonės – neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens – prievoles atsako ne vien tik įmonė, bet ir jos dalyviai, tai visos civilinės bylos, kuriose nagrinėjami įmonės dalyviui (dalyviams) pareikšti turtiniai reikalavimai, turi būti perduodami bankroto bylą nagrinėjančiam teismui (ĮBĮ 15 straipsnio 2 dalis (2002 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. IX-1200 redakcija), CK 2.50 straipsnio 4 dalis). Kita vertus, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju kreditoriaus reikalavimai kasatoriui jau buvo pareikšti ir patenkinti Kretingos rajono apylinkės teismo 1994 m. rugsėjo 1 d. sprendimu, t. y. dar iki bankroto bylos iškėlimo. Dėl to aptariamu atveju tenka spręsti klausimą ne dėl kreditoriaus reikalavimų pareiškimo ir jų nagrinėjimo, o dėl iki bankroto bylos iškėlimo pareikštų, teismo išnagrinėtų, patenkintų ir jau vykdymo proceso stadiją pasiekusių kreditoriaus reikalavimų. Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į ĮBĮ 18 straipsnio 1 dalies nuostatą (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1463 redakcija), kad antstolis ne vėliau kaip per 15 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoda bankroto bylą nagrinėjančiam teismui įmonės turto, kuris iki įmonės bankroto bylos iškėlimo buvo areštuotas teismų ir kitų institucijų sprendimų vykdymui užtikrinti, bet neparduotas, arešto bei vykdomuosius dokumentus dėl išieškojimo iš šios įmonės ir praneša apie tai turto saugotojui bei ieškovui. Kreditoriaus reikalavimai įmonei, kurių nepatenkino antstolių kontora, yra tenkinami šio įstatymo nustatyta tvarka. Pirmiau nurodytų ĮBĮ 15 straipsnio 2 dalies, 18 straipsnio 1 dalies, CK 2.50 straipsnio 4 dalies nuostatų sisteminė-loginė analizė bei šių normų tarpusavio funkcinis ryšys, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, teikia pagrindą konstatuoti, kad tais atvejais, kai turtinio pobūdžio išieškojimas iš įmonės dalyvio vykdomas vykdymo proceso tvarka, tai tokie vykdomieji dokumentai perduotini bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, vadovaujantis CPK 626 straipsnio 3 punkto nuostatomis.

Apibendrindama nurodytus motyvus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju AB banko „Hansabankas“ reikalavimai kasatoriui, kaip įkaito davėjui ir (arba) solidariam skolininkui (Kretingos rajono apylinkės teismas 1994 m. rugsėjo 1 d. sprendimas), turėjo būti reiškiami būtent individualios įmonės bankroto byloje, o iki bankroto bylos iškėlimo pradėti vykdyti vykdomieji dokumentai – perduoti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui.

Tuo tarpu iš nagrinėjamos bylos ir prie jos prijungtų bankroto ir vykdomosios bylų matyti, kad D. Z. ūkinės-komercinės įmonės turto neužteko visiems įmonės kreditorių reikalavimams bankroto byloje patenkinti. Dėl to šios įmonės bankroto byloje išieškojimas galėjo ir turėjo būti nukreipiamas, be kita ko, ir į atitinkamą kasatoriaus turtą (išieškojimo nukreipimas į D. Z. turtą nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas). Bankroto bylos duomenys patvirtina, kad: D. Z. ūkinės-komercinės įmonės bankroto byloje išieškojimas į kasatoriaus turtą buvo nukreiptas, kreditorius AB bankas „Hansabankas“ buvo įtrauktas į kreditorių sąrašą su reikalavimu, kilusiu iš 1993 m. lapkričio 3 d. paskolos sutarties; AB bankas „Hansabankas“ 2004 m. rugsėjo 29 d. raštu (bankroto byla, b. l. 55) pranešė bankroto administratoriui, kad neprieštarauja dėl R. Z. įkeisto turto pardavimo; Klaipėdos apygardos teismas 2004 m. spalio 4 d. nutartimi leido bankrutuojančios įmonės administratoriui parduoti R. Z. įkeistą turtą ir 2004 m. lapkričio 23 d. įvykusiose antrosiose varžytynėse tas turtas buvo parduotas (bankroto byla, b. l. 56, 59, 60).

Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, kasatoriaus, kaip įkaito davėjo pagal 1993 m. lapkričio 3 d. įkeitimo sutartį, atsakomybės kreditoriui aspektu būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad turto įkeitimas yra daiktinis teisinis prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, palyginti su pagrindine prievole, suteikiantis papildomą garantiją kreditoriui, kad jo reikalavimas bus patenkintas. Skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, kreditoriaus turima įkeitimo teisė įgyvendinama realizuojant įkeistą turtą ir perduodant kreditoriui tam tikrą pinigų sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Aukštaitijos statyba“ v. AB bankas „Hansabankas“, bylos Nr. 3K-3-470/2004). Šių išaiškinimų kontekste pripažintini teisiškai ydingi apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai bei iš esmės analogiški atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai, kad kasatoriaus skolinis įsipareigojimas (skola) bankui yra asmeninio pobūdžio. Pažymėtina, kad Kretingos rajono apylinkės teismo 1994 m. rugsėjo 1 d. sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodyta, kad R. Z. įkeitimo sutartimi garantavęs prievolės įvykdymą su D. Z. atsako įkeistu turtu už D. Z. prievolių neįvykdymą (CK 208 straipsnis). 1964 m. CK 198 straipsnio 1 dalies, 208 straipsnio 1 dalies nuostatos, kasacinio teismo suformuota šių nuostatų aiškinimo ir taikymo praktika bei nagrinėjamos bylos duomenys, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, teikia pagrindą konstatuoti, kad kasatoriaus, kaip įkaito davėjo, prisiimtų įsipareigojimų (atsakomybės) bankui ribos apibrėžtos būtent įkeistu turtu.

Nagrinėjamoje ir prie jos prijungtoje bankroto bylose nėra duomenų, kad D. Z. ūkinės-komercinės įmonės bankroto byloje išieškojimas buvo nukreiptas ne į visą individualios įmonės ir jos dalyvių turtą. Taip pat nėra duomenų, kad vykdant bankroto procedūras kasatorius turėjo turto, apie kurį bankroto byloje nebuvo žinoma. Atsižvelgiant į nurodytus teisiškai reikšmingus faktus, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad bankroto proceso metu buvo parduotas visas bankrutuojančios įmonės savininkų turtas, todėl individualios įmonės savininkų prievolės įvykdymas savo bankrutavusios individualios įmonės kreditoriams ribojamas jų (savininkų) bankroto proceso metu turimu turtu. Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad, iš varžytynių pardavus kasatoriaus įkeistą nekilnojamąjį turtą ir nelikus kito turto, į kurį galėjo būti nukreipiamas išieškojimas, kasatoriaus, kaip įkaito davėjo ir kaip solidaraus skolininko (Kretingos rajono apylinkės teismas 1994 m. rugsėjo 1 d. sprendimas), prievolė pasibaigė (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 41 straipsnio 4 dalis, CK 4.197 straipsnio 1 dalis, 6.128 straipsnio 3 dalis). Šios išvados nepaneigia vien ta aplinkybė, kad vykdomoji byla, kurioje išieškojimas iš kasatoriaus buvo vykdomas pagal Kretingos rajono apylinkės teismo 1994 m. rugsėjo 1 d. sprendimą, nebuvo perduota individualios įmonės bankroto bylą nagrinėjusiam teismui. CPK 626 straipsnio 3 punkto nuostata dėl vykdomojo dokumento persiuntimo bankroto bylą iškėlusiam teismui nustato antstoliui pareigą ir reiškia, kad antstolis privalo atitinkamą vykdomąjį dokumentą persiųsti bankroto bylą iškėlusiam teismui. Šios pareigos neįvykdymas nesukuria teisėtų pasekmių.

CPK 632 straipsnio, reglamentuojančio vykdomosios bylos užbaigimą, 6 punkte nustatyta, kad vykdomoji byla laikoma baigta persiuntus vykdomąjį dokumentą bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teisės norma, teismui nagrinėjant skundą dėl antstolio veiksmų, kaip vykdomosios bylos užbaigimo teisinis pagrindas taikoma ir tuo atveju, kai teismas nustato, kad antstolis vykdymo procese privalėjo persiųsti vykdomąjį dokumentą bankroto bylą nagrinėjančiam teismui ir užbaigti vykdomąją bylą aptariamos teisės normos pagrindu, tačiau to nepadarė. Remiantis pirmiau nurodytais argumentais, konstatuotina, kad šiai bylai aktuali vykdomoji byla dėl išieškojimo iš kasatoriaus turėjo pasibaigti CPK 632 straipsnio 6 punkto pagrindu.

Remdamasi nurodytais motyvais, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas ir nepagrįstai, be teisinio pagrindo panaikino iš esmės teisingą pirmosios instancijos teismo nutartį. Dėl to kasaciniu skundu skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinės instancijos teisme patirta iš viso 53,05 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Kasacinį skundą tenkinant ir paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria patenkintas kasatoriaus skundas dėl antstolės veiksmų ir antstolė įpareigota nutraukti vykdomąją bylą, šios išlaidos valstybės naudai priteistinos iš antstolės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartį.

Priteisti valstybės naudai iš antstolės A. R. Ž. 53,05 Lt (penkiasdešimt tris Lt ir 5 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Stripeikienė

Dangutė Ambrasienė

Egidijus Baranauskas

Birutė Janavičiūtė

Egidijus Laužikas

Algis Norkūnas

Antanas Simniškis