A. U. pagal BK 164 str., 223 str.

Baudžiamoji byla Nr. 1A-103-616/2018

Proceso Nr. 1-01-1-23196-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

1.2.9.9; 2.1.7.1; 2.1.7.2; 2.4.6.1.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 21 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Ernestos Montvidienės,

teisėjų Laisvydo Zederštremo, Alfredo Vilbiko,

sekretoriaujant Ievai Rimdeikienei,

dalyvaujant prokurorei Violetai Rudžianskienei,

nuteistojo A. U. gynėjui advokatui Irmantui Motužiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. U. gynėjo advokato Irmanto Motužio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. sausio 4 d. nuosprendžio, kuriuo A. U. pripažintas kaltu dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 164 straipsnyje, ir jam paskirta 7 (septynių) mėnesių viešųjų darbų bausmė, įpareigojant neatlygintinai dirbti po 20 valandų kas mėnesį visuomenės labui.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 3 dalimi, paskirta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendžiu paskirta 50 MGL (1883 €) dydžio bauda ir A. U. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 7 (septynių) mėnesių viešųjų darbų bausmė, įpareigojant neatlygintinai dirbti po 20 valandų kas mėnesį visuomenės labui, ir 50 MGL (1883 €) dydžio bauda.

Kolegija,

n u s t a t ė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. A. U. nuteistas už tai, kad vengė išlaikyti vaiką, t. y. žinodamas apie 2011-11-17 Plungės rajono apylinkės teismo sprendimą, kuriuo priteistas išlaikymas dukrai G. U., gim. 2002 m., mokant išlaikymą periodinėmis išmokomis kas mėnesį po 400,00 Lt (119,03 €) nuo 2011-08-01 iki G. U. pilnametystės, nemokėdamas teismo priteistų lėšų dukters G. U. išlaikymui laikotarpiais nuo 2014-07-01 iki 2015-11-01 ir nuo 2016-01-01 iki 2016-04-01, vengė pareigos išlaikyti nepilnametę dukrą.

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo A. U. gynėjas prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. sausio 4 d. nuosprendį ir A. U. išteisinti, nepadarius veikos, numatytos BK 164 straipsnyje.

2.1. Skunde advokatas teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvados nepagrįstos bylos duomenimis, padarytos neįvertinus bylos duomenų visumos, pernelyg sureikšminant nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą liudytojos A. Ž. parodymus ir nepagrįstai atmetant nuteistojo A. U. parodymus, kas lėmė nepagrįstą A. U. nuteisimą.

2.2.. Taip pat skunde teigiama, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) suformuotą praktiką (kasacinė praktika 2K-589/2006, 2K-440/2010, 2K-309/2011 ir kitose bylose), sprendžiant apie liudytojos A. Ž. ir nuteistojo A. U. parodymų patikimumą, laikantis minėtų Aukščiausiojo Teismo reikalavimų asmenų parodymų patikimumo nustatymui, svarbu įvertinti šių asmenų parodymus ir rašytinius bylos duomenis, susijusius su A. U. dukros G. U. išlaikymu ne tik A. U. inkriminuojamos veikos laikotarpiu, tačiau ir laikotarpiu, buvusiu prieš jį – nuo 2011-08-01, t. y. nuo išlaikymo vaikui mokėjimo pradžios. Būtent liudytoja A. Ž. parodė, kad ji „kiekvieną kartą“ antstolei nusiuntė išrašus, ką ji gauna iš A. U. - „kai aš gaunu pavedimą aš iš karto padarau savo banko išrašą ir nusiunčiu antstolei“. A. Ž. taip pat parodė, kad A. U. išsituokus pirmą pusmetį mokėjo pinigus, vėliau pradėjo mokėti nereguliariai ir susidarė įsiskolinimas. Ji perdavė bylą antstoliams, po pusmečio atsirado „tie tūkstančiai“, kuriuos mini A., ir tie pinigai dengė skolą toliau ėjo mėnesiai ir A. nemokėjo, tuomet vėl kaupėsi suma. Kaltinamuoju apklaustas A. U. dėl laikotarpio iki 2014 m. liepos mėn. paaiškino, kad jis nemokėjo reguliariai pavedimais, tačiau tais atvejais, jei nedarydavo pavedimo, duodavo vaikui išlaikymą grynais, todėl jo kartu duota suma netgi viršija priteistą išlaikymą.

2.3. Pasak apelianto, bylos rašytiniai dokumentai paneigia liudytojos A. Ž. parodymus, kad ji po santuokos nutraukimo kreipėsi į antstolius tik po to, kai A. U., pusmetį po santuokos nutraukimo mokėjęs pinigus išlaikymui, vėliau pradėjo vėluoti. Atkreipia dėmesį, kad iš antstolės I. G. 2016-05-26 rašto „Dėl išieškojimo iš A. U.“ matyti, kad antstolės I. G. kontoroje vykdomoji byla išieškotojos A. Ž. naudai buvo užvesta 2012-01-31, t. y. praėjus kiek daugiau nei mėnesiui nuo 2011-11-17 Plungės r. apylinkės teismo sprendimo įsiteisėjimo. Dėl to advokatas skunde akcentuoja, kad A. Ž. į antstolį kreipėsi ne dėl to, jog A. U. keletą mėnesių po santuokos nutraukimo nebemokėjo išlaikymo, kita vertus, A. U. savo valia laikotarpyje nuo 2012-01-19 iki 2014-04-22 iš UAB „S.“, kurios direktoriumi tuo laikotarpiu buvo, yra atlikęs mokėjimų pavedimus G. U. išlaikymui į A. Ž. bankinę sąskaitą (suma – 10000 litų) ir davęs grynais pinigais net nežinodamas, kad yra vykdomas išieškojimas. Taip pat nuteistojo gynėjas pažymi, kad A. Ž. teigė, jog ji apie A. U. pavedimus nedelsdama informuodavo išieškojimą vykdančią antstolę, tačiau tokie jos parodymai neatitinka tikrovės, nes bankinių pavedimų išrašai buvo atspausdinti ir A. Ž. parašais patvirtinti ne anksčiau kaip 2013-11-18, antstolės I. G. pateikta lentelė rodo, kad nuo 2011 m. iki 2013 m. grafoje „Sumokėjo išlaikymą“ nuolat buvo braukiamas brūkšnys, reiškiantis nesumokėjimą, o po to padaryti ištaisymai, liečiantys mokėjimus 2012 m. ir 2013 m.

2.4. Remdamasis to, kas paminėta 2.3. punkte, advokatas teigia, jog A. Ž. priverstinį išieškojimą iniciavo ne dėl A. U. vaikui išlaikymo nemokėjimo, priešingai nei teigė A. Z., ji nebendradarbiavo su antstole ir beveik du metus neinformavo jos apie iš A. U. reguliariai gaunamus pavedimus, ir nors A. U. nebuvo kaltinamas minėtu laikotarpiu 2012–2013 m. vengęs išlaikyti vaiką, tačiau šie duomenys reikšmingi vertinant A. Ž. parodymų patikimumą, o taip pat leidžia logiškai nuspręsti apie A. U. elgesį, kad dalį piniginių lėšų vaiko išlaikymui jis duodavo pas jį atvykusiai A. U. grynais.

2.5. Be to, skundu siūloma, sprendžiant dėl liudytojos A. Ž. parodymų patikimumo, kad A. U. nuo 2014 m. liepos mėn. išlaikymo dukrai neteikia, atsižvelgti ir į tai, kad dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo į Šiaulių apskrities policijos komisariatą ji kreipėsi tik 2016-05-12, t. y. praėjus beveik dvejiems metams nuo tada, kai, pasak A. Ž., A. U. nebeteikė lėšų vaiko išlaikymui. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad tokio pareiškimo pateikimą galėjo sąlygoti A. Ž. siekis pasinaudoti LR Fizinių asmenų bankroto įstatymu, siekiant sumenkinti savo pajamas, ką patvirtina ir Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkZCLTc4NjktMjkxLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2FB-7869-291/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2FB-7869-291/2016">2FB-7869-291/2016</a> (Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenys), iš kurios matyti, jog byloje dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo A. Ž. vienu iš argumentų teikė teismui motyvus, susijusius A. U. vengimu išlaikyti vaiką.

2.6. Dėl to, kas išdėstyta 2.3– 2.5 punktuose, advokatas teigia, kad A. Ž., kaip turinčios ir tiesioginį suinteresuotumą bylos baigtimi, parodymai yra abejotini dėl patikimumo.

2.7. Pasak advokato, iš A. U. parodymų matyti, jog 2014 m. iš įmonės UAB „S.“, kurios direktoriumi jis buvo, buvo paimti buhalteriniai dokumentai, ir jis nebegalėjo toliau vykdyti pavedimų dukros išlaikymui iš UAB,S.“ bankinės sąskaitos. Kadangi jis seniai nebegyveno adresu, kuriuo, kaip matyti iš bylos dokumentą jam buvo siunčiami antstolės A. G. dokumentai, jis ir toliau nežinojo apie jo atžvilgiu vykdytą išieškojimą. Taigi, bylos duomenys nepatvirtina, jog A. U. nuo 2012 iki 2016 m. (ikiteisminio tyrimo pradžios) būtų žinojęs apie tai, jog A. Ž. kreipėsi į antstolį dėl išlaikymo vaikui išieškojimo ir kad toks išieškojimas vykdomas.

2.8. Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad nebeturėdamas galimybės mokėti iš UAB „S.“ sąskaitos bei baimindamasis antstolių vykdžiusių išieškojimą dėl neišmokėtos būsto paskolos, A. U., padedamas savo draugės R. M., toliau teikė išlaikymą dukrai duodamas pinigus jai grynais ir pinigų davė netgi daugiau, nei privalėjo. Skunde tvirtinama, jog tokie A. U. parodymai nėra paneigti, ir priešingai nei nurodė teismas, juos patvirtina kiti bylos duomenys. Pasak advokato tai, jog 2011-11-17 Plungės rajono apylinkės teismo sprendime nurodyta, kad A. U. išlaikymui mokės periodinėmis išmokomis kas mėnesį, o vaiko lėšų tvarkytoja skirta A. U. (Ž.), nereiškia, jog A. U. duodamas pinigus dukrai G. U. šiai lankantis pas jį namuose maždaug kas antrą savaitę, kad ši juos perduotų savo mamai, taip vengė išlaikyti vaiką (nes pinigai duodami vaiko išlaikymo tikslu), o toks A. U. elgesys, kai po UAB „S.“ buhalterinių dokumentų paėmimo dėl įtariamos netvarkingos buhalterinės apskaitos jis pinigų dukrai iš šios įmonės sąskaitos nutarė nebepervedinėti, o tik perduoti juos kitame mieste gyvenančiai G. U. mamai per dažnai pas A. U. atvykstančią dukrą, yra savaime suprantamas.

2.9. Be to, skunde gynėjas nurodo, kad A. U. parodymus, jog savo dukrai pinigus duodavo grynais kas antrą savaitę po maždaug 40 eurų bei apmokėdavo dukros kas antrą savaitę vykusių kelionių pas A. U. išlaidas, pirkdavo jai, ko reikėdavo, patvirtina kita bylos medžiaga: 1) 2015-11-02 R. M. 300 eurų (atkreipiamas dėmesys, kad liudytoja apklausta A. Ž. neigė gavusi mokėjimus laikotarpyje nuo 2014 m. liepos iki 2016 m.) mokėjimo pavedimo išrašas patvirtina, kad jis dukrai prireikus duodavo ir didesnes sumas, šiuo atveju – G. U. dantų breketams; 2) liudytojos R. M. parodymai, kad A. U. išlaiko G. U., kad ji pas A. U. į namus atvykdavo maždaug kas antrą savaitgalį ir atostogų metu, kad G. U. kiekvieną kartą atvykusi iš A. U. arba iš jos gaudavo pinigus, kad G. U. gaunamos sumos atitikdavo priteisto išlaikymo sumą, kad be duodamų pinigų dar būdavo perkami ir drabužiai; 3) A. Ž. parodymai – 2015 m. G. po vieną kartą į mėnesį nuvykdavo ir gaudavo ne tik 20–30 eurų sumas, už kuriuos nusipirkus kelionės bilietus dukrai likdavo dar apie 10 eurą porą kartų buvo davęs po 50 eurų, buvo nupirkęs striukę; 4) A. U. pirmos instancijos teismui pateiktos ir prie bylos prijungtos fotonuotraukos, iš kurių matyti A. U. inkriminuojamu laikotarpiu jis artimai bendravo ir daug laiko leido kartu su G. U..

2.10. Be to, skunde advokatas akcentuoja, jog A. U. ir R. M. nurodomą aplinkybę apie teiktą išlaikymą grynais pinigais, galėtų patvirtinti ar paneigti tik pati G. U., nes tame procese G. U. motina nedalyvavo, tačiau viso proceso šioje byloje metu ji nebuvo apklausta, o A. U. parodymai, kad jis pinigus išlaikymui mokėdavo ir per dukrą, buvo nepagrįstai atmesti, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimus. Pasak gynėjo, tam, kad atmesti kaltinamojo parodymus, kaip nepatikimus, nepakanka jais netikėti – būtina apklausti nukentėjusiąją G. U., kad nustatyti, ar A. U. inkriminuojamos veikos laikotarpiu nukentėjusiajai buvo duodami pinigai išlaikymui, jei taip – kokios sumos buvo duodamos.

2.11. Apelianto įsitikinimu, jokie kiti bylos duomenys nepatvirtina A. Ž. parodymų, jog A. U. jam inkriminuojamos veikos laikotarpiu pinigų dukrai išlaikyti neteikė, todėl jos parodymai dėl 2.6. punkte suformuluotų išvadų negalėjo būti laikomi patikimu įrodymu šaltiniu esminei bylos aplinkybei – t. y. aplinkybei, mokėjo ar nemokėjo grynus pinigus dukros išlaikymui A. U..

3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo A. U. gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir aplinkybių vertinimas

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje esančiais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. U. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Su tokiu spendimu aiškiai nesutinka nuteistojo gynėjas, prašydamas išteisinti ginamąjį A. U. dėl vengimo išlaikyti vaiką, nes, pasak advokato, A. U. nepadarė veikos, numatytos BK 164 straipsnyje. Apeliaciniame skunde iš esmės nėra ginčijamos kai kurios pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, o būtent, kad A. U. buvo žinoma jo pareiga pagal Plungės rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimą teikti išlaikymą savo dukrai G. U., gim. 2002 m., mokant išlaikymą periodinėmis išmokomis kas mėnesį po 400,00 Lt (119,03 Eur) nuo 2011-08-01 iki dukros pilnametystės, ir kad A. U., iš tikrųjų, nemokėjo išlaikymo savo dukrai nuo 2014-07-01 iki 2015-11-01 ir nuo 2016-01-01 iki 2016-04-01 taip, kaip buvo nustatyta Plungės rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimu. Skunde, ginčijant nuteistojo kaltę nusikalstamos veikos padaryme, itin akcentuojama tai, kad nors A. U. ir nemokėjo išlaikymo reguliariai banko pavedimais, tačiau duodavo vaikui išlaikymą grynais pinigais po maždaug 40 Eur, apmokėdavo dukros kas antrą savaitę vykusių kelionių pas jį išlaidas, pirkdavo dukrai viską, ko reikėdavo, ir taip A. U., padedamas savo draugės R. M., dukrai išlaikyti davė pinigų daugiau, nei privalėjo ir visa tai gali patvirtinti tik pati G. U., nes tame procese G. U. motina liudytoja A. Ž. nedalyvavo. Šios aplinkybės, kurios neginčijamos, kurios pateikiamos kaip gynybinė pozicija, yra aktualios konkrečiu atveju, visos jos buvo žinomos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme, tik nesutinkama su, advokato nuomone, nepagrįstomis, neteisingomis išvadomis padarytomis dėl jų. Visgi, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų pakankamumo, liečiamumo, teisėtumo, vertinimo aspektais, mano, kad A. U. realiai vengė pareigos išlaikyti nepilnametę dukrą atitinkamais laikotarpiais ir padarė trunkamą nusikalstamą veiką

6. Pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 301 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismo nuosprendis turi būti pagrįstas įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, tarp jų nuteistojo, nukentėjusiosios nepilnametės įstatyminės atstovės A. Ž., liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kitus rašytinius įrodymus, juos sulyginęs tarpusavy, neteikdamas prioriteto nei vienai įrodymų grupei, ir įvertinęs visete, padarė atitinkamas išvadas. Nuteistojo gynėjas skunde nenurodė jokių kitų konkrečių įrodymų, kurių būtų netyręs apylinkės teismas, aplinkybių, kurios būtų nežinomos pirmosios instancijos teismui ir duomenų, į kuriuos nebuvo atsižvelgta. Tiesa, ir pirmosios instancijos teisme ir bylą nagrinėjant apygardos teisme buvo keliamas nukentėjusiosios A. U. dukros G. U., gimusios (duomenys neskelbtini), apklausos teisme tikslingumo, būtinumo klausimas, tačiau buvo nuspręsta G. U. į teismo posėdį nekviesti ir jos neapklausti. Tokį sprendimą sąlygoja tai, kad tiriamų įvykių metu G. U. buvo mažametė – jai buvo 11–12 metų, ir net pats nuteistasis viso baudžiamojo proceso metu negalėjo tiksliai nurodyti, kada ir kokias pinigų sumas G. U. jis davė grynais kaip teikiamą išlaikymą – antai: teisiamojo posėdžio metu A. U. teigė, kad niekada neskaičiavo, kiek dukrai davė pinigų, nurodė, kad pinigų jo dukrai duodavo ir liudytoja R. M. (2 t., 112–118; 149–150; 174–176); apeliaciniame skunde advokatas nurodė, kad jo ginamasis teikė išlaikymą savo dukrai, duodamas pinigus jai asmeniškai grynais, net daugiau, nei privalėjo; ikiteisminio tyrimo metu A. U. pripažino, kad jo teikiamas išlaikymas ne visada siekė teismo nustatytą sumą per mėnesį (119 Eur), kad dukrai nupirkdavo kelionės bilietus ir duodavo grynais po 40–50 Eur, kai G. U. atvykdavo pas jį į svečius (2 t., 8–9; 17–19). Dėl to neracionalu būtų tikėtis, kad G. U. galėtų nurodyti tikslesnes aplinkybes apie 2014–2016 metais jo tėvo teiktą išlaikymą jai ir tuo labiau patvirtinti arbe paneigti, ar A. U. teikė išlaikymą jai taip, kaip numatytą Plungės rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 17 d. sprendime (1 t., b. l. 21).

7. BPK 20 straipsnio 5 dalis numato, kad: „Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu“. Taigi esminis šios BPK nuostatos pažeidimas gali būti konstatuotas nustačius bent vieną iš šių pažeidimų: 1) teismo baigiamasis aktas priimtas išsamiai neišsiaiškinus visų reikšmingų bylai aplinkybių arba jų neišanalizavus teismo baigiamojo akto aprašomojoje dalyje; 2) teismo proceso metu tiriant įrodymus ar formuluojant teismo daromas išvadas buvo pažeistas nešališkumo principas ir 3) išvados dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais darytos pažeidžiant BPK nustatytas duomenų pripažinimo įrodymais taisykles.

8. Reikalavimas išsamiai nustatyti bylos aplinkybes pažeidžiamas, kai teismo išvados daromos, nesiėmus visų įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; neįvertinus visų proceso metu surinktų bylos išsprendimui reikšmingų duomenų; klaidingai pasisakant dėl atskirų įrodymų turinio ar įrodymų tarpusavio ryšio. Tai reiškia, kad teismas, vykdydamas pareigą išsamiai išsiaiškinti bylos aplinkybes, privalo teismo baigiamąjį aktą surašyti taip, kad iš jo turinio būtų aišku: 1) jog yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės, o tuo atveju, kai pašalinti tam tikrų abejonių dėl reikšmingų aplinkybių nepavyksta, turi būti konstatuota, kad visos įmanomos įrodinėjimo priemonės yra išnaudotos ir 2) jog išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių yra tinkamai argumentuotos, t. y. darytos įvertinus tos aplinkybės nustatymui svarbius, teismo proceso metu tinkamai ištirtus įrodymus. Tais atvejais, kai byloje yra prieštaringų duomenų, teismo baigiamajame akte turi būti nurodyta, kodėl teismas išvadas grindžia vienais įrodymais ir reikšmingais nustatant tiesą byloje nelaiko kitų įrodymų (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzg1LTUwNy8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-385-507/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-385-507/2016">2K-385-507/2016</a>).

9. Priešingai nei teigiama nuteistojo advokato skunde, nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismas, tirdamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais ir vertindamas, nesilaikė 7 ir 8 punktuose minėtų BPK straipsnio nuostatų. Apeliantas skunde nenurodė, kurių reikšmingų duomenų apylinkės teismas netyrė, tik nesutinka su kai kurių įrodymų vertinimu ir padarytomis išvados dėl kaltės nustatymo pagal pareikštus kaltinimus, dėl ko aukštesnės instancijos teismas ir pasisako šioje nutartyje.

10. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas svarbias bylos aplinkybes, ištyrė visus bylai teisingai išspręsti reikšmingus duomenis ir pagrįstai pripažino juos įrodymais, kurių pakako tinkamai teisiškai įvertinti A. U. veiksmus nemokant lėšų pagal teismo sprendimą savo vaiko išlaikymui. Apeliacinio skundo argumentai, kad teismas turėjo tirti aplinkybes apie kitus laikotarpius, kuomet A. U. teikė išlaikymą savo vaikui ir kurie neįtraukti į skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotos trunkamos nusikalstamos veikos sudėtį, taip pat aiškintis, kas nulėmė A. Ž. apsisprendimą inicijuoti priverstinį išlaikymo lėšų išieškojimą ir ikiteisminį tyrimą dėl vengimo išlaikyti vaiką, ar antstolė ir jos padėjėjos tinkamai atliko savo pareigą išieškoti įsiskolinimą – atmestini kaip nepagrįsti ir dėl jų plačiau nepasisakoma. Pažymėtina, kad šioje byloje sprendžiamas nuteistojo A. U. pareigos mokėti lėšas vaikui išlaikyti pagal teismo sprendimą nevykdymo klausimas, kuris negali būti vertinamas atsižvelgiant į išieškojimą vykdančios institucijos darbo organizavimą, analizuojant atitinkamų teisėtų A. Ž. sprendimų priežastis ar laikotarpius, kada A. U. išlaikymą vaikui teikė, ypač, kai antstolio priskaičiuotas išlaikymo įsiskolinimas nėra ginčijamas (pvz. 2017-01-01 išlaikymo įsiskolinimas – 2943,19 Eur) ir neteigiama, kad vienokie ar kitokie išlaikymo mokėjimai nebuvo užskaityti (pvz. kai mokėjimus vaiko išlaikymui už A. U. iš savo banko sąskaitos G. U. lėšų tvarkytojai A. Ž. pervesdavo nuteistojo draugė liudytoja R. M. (vykdomoji byla, b. l. 66; 123).

11. Remdamasis tais pačiais 10 punkte aptartais, tačiau atmestais, argumentais, apeliantas deklaruoja abejones dėl įstatyminės atstovės A. Ž. parodymų patikimumo ir objektyvumo. Kolegija pažymi, kad šiai bylai reikšmingos aplinkybės ir A. U. kaltė dėl BK 164 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo nustatyta remiantis ne vien A. Ž. parodymais, o visuma skundžiamame nuosprendyje išdėstytų ir aptartų įrodymų, tarp jų ir paties nuteistojo parodymais, objektyvios kilmės įrodymais – pažymomis dėl neteikto išlaikymo laikotarpiu 2014-07-01–2015-11-01 (vykdomoj byla, b. l. 81; 3 t., 74), laikotarpiu 2016-01-01–2016-04-01 (vykdomoji byla, b. l. 127; 3 t., b. l. 77), ir kitais įrodymais apie A. U. darbo santykius, gaunamas pajamas, galimybes teikti išlaikymą savo (3 t., b. l. 7; 78; vykdomoji byla, b. l. 9; 42) ir kt. Skundžiamo nuosprendžio turinys tiek nuteistajam, tiek jo gynėjui – yra žinomas, todėl nėra būtinybės dar sykį detaliai atkartoti tuos pačius įrodymus, kurie jau išdėstyti baigiamajame teismo akte. Taigi, apelianto nurodyti argumentai nesuponuoja abejonių dėl A. Ž. parodymų patikimumo ir apylinkės teismui nebuvo jokios priežasties jais nesiremti.

11. Pagal teismų praktiką baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką pagal BK 164 straipsnį kyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną turtinę paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy02OC8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-68/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-68/2009">2K-7-68/2009</a>, 2K-238/2011ir kt.). Tokiais atvejais kaltininkas, nors ir turi galimybę, tačiau tyčia vengia atlikti teismo nustatytą pareigą, supranta, kad neužtikrina vaiko teisės turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo normaliam fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi, ir nori taip veikti. Nagrinėjamoje byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad A. U., turėdamas pareigą pagal Plungės rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1130-225/2011 išlaikyti nepilnametę dukterį G. U., skundžiamame nuosprendyje nurodytais laikotarpiais nemokėjo lėšų vaikui išlaikyti, taip tyčia vengdamas vykdyti teismo sprendimu nustatytą pareigą. Nors pats A. U. savo kaltės viso baudžiamojo proceso metu nepripažino, įvairiai teikdamas, kad nustatytą išlaikymą – 119 Eur per mėnesį, teikė ne visada, arba, kad išlaikymą savo vaikui teikė daugiau nei priklauso – duodamas G. U. grynais pinigais, pirkdamas jai rūbus, kitus daiktus, užmokėdamas už dantų breketus, veždamasis atostogauti ir pan., tačiau baudžiamojo proceso metu A. U. nurodytos ir apeliaciniame skunde pakartotos aplinkybės nepaneigia to, kad A. U. tyčia nevykdyti teismo nustatytos pareigos ir atitinkamais laikotarpiais nemokėjo teismo nustatytų periodinių išmokų G. U., kurios lėšų tvarkytoja paskirta A. Ž.. Byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų objektyviai pateisinti nuteistojo pareigos teikti išlaikymą vaikui nevykdymą laikotarpiais nuo 2014-07-01 iki 2015-11-01 ir nuo 2016-01-01 iki 2016-04-01. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad minėtais laikotarpiais A. U. oficialiai dirbo UAB,,S.“, kur dirba iki šiol, tačiau jo gaunamos pajamos šioje darbovietėje – viso labo 34–40 Eur per mėnesį. Byloje nustatyta, kad nuteistasis A. U., būdamas sveikas ir darbingas, (duomenys neskelbtini) žemės ūkio mokykloje įgijęs mechaniko specialybę, turėdamas daug darbinės patirties, įsteigęs savo verslą ir jam vadovavęs, ilgą laiką deklaruoja tokias mažas pajamas, kurių nepakanka net priverstiniam išieškojimui kreditorių naudai (išieškojimas vykta ne pagal vieną vykdomąjį dokumentą ir ne tik dėl išlaikymo įsiskolinimo G. U.), bet išvis – jų nepakaktų bet kuriam žmogui mėnesį pragyventi (veikos padarymo metu Minimalus gyvenimo lygis buvo 37,66 Eur, kuris nesikeitė nuo 2008 metų). Kita vertus, A. U. tvirtino ir tas pats atkartota apeliaciniame skunde, kad nuteistasis kaip išlaikymą duodavo grynus pinigus G. U. po 30–40 Eur, dar nupirkdavo kelionės bilietus, pirkdavo jai rūbus, sumokėjo 300 Eur už dantų breketus ir kt. Šias aplinkybes iš esmės patvirtino ir G. U. lėšų tvarkytoja – jos motina A. Ž. (2 t., b. l. 172–174). Maža to, teisiamajame posėdyje A. U. nurodė, kad jis turi darbą ir santaupų, turi pinigų išlaikyti savo dukrą. Dėl nurodytų aplinkybių galima daryti išvadą, kad A. U. realiai gauna daugiau pajamų ir (ar) turi lėšų nei rodo oficialioji statistika. Tai reiškia, kad A. U. tikslingai slepia savo pajamas, deklaruoja ypač mažą savo gaunamą algą iš UAB,,S.“, kuri iš esmės jokios veiklos nebevykdo ir kurios direktorius jis yra, tyčia oficialiai neįsidarbina kitur, kur būtų mokamas didesnis oficialus atlyginimas, kurio pakaktų jo kreditoriniams įsipareigojimams dengti. Visos tai rodo, kad A. U. 2014-07-01–2015-11-01 ir 2016-01-01– 2016-04-01 nemokėjo išlaikymo savo vaikui ir sąmoningai sukūrė tokią situaciją, dėl kurios tapo neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų išieškojimas. Šios aplinkybės atitinka BK 164 straipsnio dispozicijoje įtvirtintą vengimo turinį, nes pareigos išlaikyti vaiką A. U. nevykdė ne dėl objektyvių priežasčių, o nuteistajam slepiant pajamas, kitas turtines lėšas. Toks aiškinimas atitinka ir oficialią teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTM5LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-139/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-139/2011">2K-139/2011</a>, 2K-20/2014).

12. Tai, kad 2014-06-11 kratos metu buvo išimti UAB,,S.“ buhalterinės apskaitos dokumentai (2017 m. rugpjūčio 28 d. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu A. U. kaip UAB „S.“ direktorius pripažintas kaltu pagal BK 223 straipsnio 1 dalį dėl aplaidaus UAB „S.“ buhalterinės apskaitos tvarkymo), kad A. U. savo G. U. duodavo grynų pinigų kai ji lankydavosi svečiuose pas A. U., kad apmokėdavo dukros kas antrą savaitę kelionės išlaidas pas A. U., kad A. U. pirkdavo G. U. rūbus, davė pinigų dantų breketams, kad A. U. inkriminuojamu laikotarpiu artimai bendravo ir daug laiko leido kartu su G. U., kad pastaroji nori bendrauti su tėvu – nelaikytinos pateisinamomis priežastimis nevykdyti teismo nustatytos pareigos. A. U., žinodamas, kad iš jo priteistos konkrečios periodinės išmokos vaiko išlaikymui, kurios reikalingos kaip nuolatinės, o ne atsitiktinės, turėjo imtis visų priemonių, kad jos būtų mokamos tiek ir susirandant tinkamą darbą, tiek surasdamas galimybes teikti lėšas vaikui pasiskolinant pinigus iš kitų asmenų ar jų gaunant bet kuriais kitais teisėtais būdais. Nuteistasis tokių galimybių akivaizdžiai neieškojo, vengė teikti teismo priteistas lėšas savo vaikui išlaikyti. Dėl to kolegija neturi pagrindo nesutikti su nuosprendyje išdėstyta žemesnės instancijos teismo pozicija.

13. Tai, kad A. U. prisidėjo prie dukters išlaikymo: nupirko striukę, kitų rūbų, apmokėjo kelionės išlaidas ir kt. nepaneigia jo kaltės nusikaltimo padaryme. Pažymėtina tai, kad asmuo, kuriam teismo sprendimu yra nustatyta pareiga teikti išlaikymą vaikui, privalo ją tiksliai ir be išlygų vykdyti iki teismo sprendimas dėl išlaikymo teikimo nėra pakeistas ar panaikintas, rūpinimasis vaiku kitais būdais, nei nurodyta teismo sprendime, baudžiamosios atsakomybės pagal BK 164 straipsnį nešalina (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjE4LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-218/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-218/2012">2K-218/2012</a>).

14. Konkrečiu atveju nėra pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentams, kad apylinkės teismo išvados neatitinka nustatytų bylos aplinkybių – priešingai, įrodymai įvertinti pagal BPK 20 straipsnio nuostatas ir tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BK 164 straipsnis). Dėl to skundžiamas nuosprendis pripažįstamas pagrįstu ir teisingu.

15. Apeliantas skunde argumentų dėl A. U. paskirtos bausmės nepateikė, bausmės rūšies ir dydžio jis neginčija. Kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo gynėjo skundą, daro išvadą, kad apylinkės teismas skirdamas jam 7 mėnesių viešųjų darbų bausmę, BK 54, 61 straipsnių nuostatų nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, į nuteistojo asmenybę, kitas teisingam bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Todėl keisti nuosprendį ir šioje dalyje nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

n u t a r i a:

nuteistojo A. U. gynėjo advokato Irmanto Motužio apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Ernesta Montvidienė

Teisėjai Laisvydas Zederštremas

Alfredas Vilbikas