Civilinė byla Nr. e2A-219-372/2018
Teisminio proceso Nr. 2-23-3-01216-2016-9
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.6.8.12.; 2.6.9.2.; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.1.;
3.3.1.20.
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. kovo 20 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės, Vytauto Kursevičiaus ir Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-301-322/2017 pagal ieškovės V. Š. ieškinį atsakovui A. V. dėl be pagrindo įgytų lėšų ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Gražminta“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė V. Š. kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo A. V.: 1) 5500 Eur; 2) 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2015 m. balandžio 15 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) visas jos turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė nurodė, kad 2015 m. kovo 25 d. tarp jos (pirkėjos) ir UAB „Gražminta“ (pardavėjos), atstovaujamos direktoriaus A. V., buvo sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėja įsipareigojo parduoti plastikinius langus (26 vnt.) su montavimo darbais už 4980 Eur. Sudarant sutartį, ieškovė atsakovui sumokėjo 2500 Eur avansą ir gavo 2015 m. kovo 25 d. kasos pajamų orderį. Ieškovė pažymėjo, kad vėliau buvo tartasi papildyti sutartį didesniu langų užsakymu, ir atsakovui grynais dar buvo sumokėta 3000 Eur. Vėliau ieškovės dukra padarė 1000 Eur ir 500 Eur pavedimus į UAB „Gražminta“ banko sąskaitą. UAB „Gražminta“ visų ieškovės užsakytų langų nepristatė ir nesumontavo. Ieškovė nurodė, kad 2016 m. kovo 21 d. Klaipėdos apygardos teisme UAB „Gražminta“ buvo iškelta bankroto byla, paaiškėjo, kad sumokėtieji pinigai – tiek pagal 2015 m. kovo 25 d. kasos pajamų orderį, tiek atsakovui A. V. grynais sumokėta 3000 Eur suma į UAB „Gražminta“ apskaitą nebuvo įtraukti, todėl ieškovė neturi teisės prašyti ją įtraukti į UAB „Gražminta“ kreditorių sąrašą su 5500 Eur dydžio kreditoriniu reikalavimu.
Ieškovė pažymėjo, kad pinigai buvo perduoti atsakovui A. V., kaip įmonės direktoriui, tačiau atsakovas jų į įmonės kasą neįnešė ir įgijo juos sau. Ieškovės manymu, šiuo atveju būtina vadovautis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.237 straipsnio 1 dalimi, kurioje numatyta, kad asmuo kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, todėl atsakovas A. V. privalo grąžinti ieškovei iš jos paimtus 5500 Eur.
Atsiliepdamas į ieškinį atsakovas A. V. nurodė, kad su ieškovės ieškiniu nesutinka ir prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad 2015 m. kovo 25 d. tarp ieškovės ir UAB „Gražminta“ (kurią atstovavo atsakovas) buvo sudaryta plastikinių langų pirkimo – pardavimo sutartis. Iš pradžių pagal ieškovės turimas lėšas ir langų matmenis buvo užsakyti 25 langai, kurie buvo pagaminti ir sudėti 2015 m. balandžio mėnesį, tik neatlikta darbų apdaila, kadangi darbai buvo sustabdyti dėl to, kad ieškovė neturėjo Kultūros paveldo departamento leidimo minėtiems darbams atlikti. Atsakovas nurodė, kad 2016 m. kovo 21 d. UAB „Gražminta“ buvo iškelta bankroto byla. Pažymėjo, jog už ieškovės sumokėtą 5500 Eur sumą UAB „Gražminta“ darbus yra atlikusi, o dėl sumokėto 1500 Eur avanso (už likusių 23 langų sumontavimą) ieškovės kreditorinis reikalavimas UAB „Gražminta“ bankroto byloje buvo patvirtintas 2017 m. sausio 2 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Pirmosios instancijos teismas 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino; priteisė V. Š. iš A. V. 5500 Eur be pagrindo įgytų lėšų; 726 Eur atstovavimo išlaidų ir 124 Eur sumokėto žyminio mokesčio; priteisė iš A. V. valstybei 7,17 Eur pašto išlaidų; ieškinį dalyje dėl palūkanų priteisimo paliko nenagrinėtą.
Teismas nurodė, kad ieškovė sumokėjo atsakovui 5500 Eur dydžio pinigų sumą už plastikinius langus, tačiau atsakovas (UAB „Gražminta“ direktorius) šių pinigų į įmonės buhalterinę apskaitą neįtraukė ir į kasą neįnešė, šiuos pinigus įgijo sau ir taip nepagrįstai praturtėjo, o ieškovė neteko teisės prašyti ją įtraukti į kreditorių sąrašą UAB „Gražminta“ bankroto byloje. Teismas akcentavo, kad ieškovę ir atsakovą (kaip fizinį asmenį) nesiejo jokie teisiniai santykiai, ieškovė atsakovui sumokėjo 5500 Eur sumą ne už jo asmeniškai atliktą paslaugą, o atsiskaitydama už UAB „Gražminta“ tiektus langus. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovė ieškinyje nenurodė, už kokį laikotarpį (už kiek dienų) yra skaičiuojamos palūkanos, nenurodė palūkanų sumos bei nesumokėjo šioje ieškinio dalyje žyminio mokesčio, todėl ieškovės ieškinį šioje dalyje paliko nenagrinėtą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esmė
Skųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliantas (atsakovas) A. V. prašo: 1) skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės V. Š. ieškinio netenkinti; 2) priteisti iš ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas; 3) pridėti prie civilinės bylos kartu su apeliaciniu skundu pateiktus dokumentus.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Teismas be pagrindo sureikšmino ieškovės reikalavimus; atmestinai vertino šalių paaiškinimus; visiškai nekreipė dėmesio į atsakovo pateiktus rašytinius įrodymus; neatsižvelgė į trečiojo asmens bankrutavusios UAB „Gražminta“, atstovaujamos bankroto administratorės UAB „Tytus“, poziciją, kad ši neturi pretenzijų atsakovui dėl tarp šalių sudarytos 2015 m. kovo 25 d. pirkimo – pardavimo sutarties vykdymo; į bankroto administratorės pranešimą, kad neturi visų įmonės buhalterinių dokumentų, kadangi dalis jų laikomi prie kitos baudžiamosios bylos. Dėl neobjektyvaus, nevisapusiško ir šališko įrodymų vertinimo teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnio reikalavimus, neatskleidė tikrosios tarp šalių susiklosčiusių santykių esmės, nepagrįstai taikė CK 6.242 straipsnį.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių pinigų sumokėjimą gamintojui už langus; ši išvada prieštarauja byloje esantiems duomenims. Teismas, atsisakęs civilinio proceso metu pridėti dalį rašytinių įrodymų prie bylos, pažeidė atsakovo teisę teikti įrodymus. Be to, teismas, priimdamas sprendimą, nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, nevertino įrodymų visumos, nesigilino į šalių paaiškinimus; sprendimas nemotyvuotas, nepasisakyta, kodėl buvo atmesti atsakovo teikti rašytiniai dokumentai.
Pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai, neobjektyviai, nevisapusiškai tyręs UAB „Gražminta“ buhalterinę apskaitą, išėjo už bylos ribų, padarė niekuo nepagrįstas išvadas, todėl priėmė neteisingą sprendimą.
Atsiliepdama į apeliacinį skundą, ieškovė V. Š. prašo apelianto (atsakovo) skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Nurodė, kad įstatymų nuostatose yra įtvirtinta vadovo pareiga veikti sąžiningai ir protingai, būti lojaliam bendrovei, o apeliantas (atsakovas) šią pareigą vykdė netinkamai, nes iš ieškovės pagal 2015 m. kovo 25 d. kasos pajamų orderį gautų pinigų (2500 Eur) neįnešė į bendrovės kasą, o vėliau gautiems 2000 Eur ir 1000 Eur neišrašė kasos pajamų orderių ir šių pinigų taip pat neįnešė į bendrovės kasą. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovui į bendrovės kasą neįtraukus kasos pajamų orderio ir neįnešus iš ieškovės gautų pinigų (5500 Eur), susiklostė teisiniai santykiai tarp ieškovės ir atsakovo, kaip fizinio asmens, todėl šioje byloje atsakovas negali remtis sutarties vykdymu ar nevykdymu, nes sutartis buvo sudaryta ne su juo, kaip fiziniu asmeniu, o su UAB „Gražminta“. Ieškovė nurodė, kad sutartis iki bankroto bylos iškėlimo UAB „Gražminta“ nebuvo pilnai įvykdyta ir iš sutarties kylančių prievolių įvykdymo ar neįvykdymo klausimai toliau sprendžiami su bankroto administratoriumi.
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl naujų įrodymų priėmimo ir vertinimo
Prieš vertinant apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas išsprendžia apelianto (atsakovo) kartu su apeliaciniu skundu pateiktų naujų įrodymų priėmimo klausimą. Apeliantas (atsakovas) A. V. kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – kasos pajamų orderio kvito kopiją, dvi kasos kvitų kopijas bei jų vertimus. Paaiškino, kad šie įrodymai padės visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą; šių dokumentų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; šie įrodymai jau buvo teikti pirmosios instancijos teisme, tačiau teismas atsisakė juos priimti ir taip pažeidė šalių rungtyniškumo principą. CPK 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje teisingumui įvykdyti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMDQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-304/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-304/2013">3K-3-304/2013</a>). Kolegija, atsižvelgdama į prieš tai minėtą teisinį reglamentavimą, kasacinio teismo išaiškinimus ir apelianto (atsakovo) išsakytus argumentus, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra kliūčių apelianto (atsakovo) įrodymams priimti ir įvertinti.
Apelianto (atsakovo) A. V. apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės V. Š. ieškinys buvo tenkintas, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
Ieškovė pareiškė ieškinį atsakovui A. V. dėl be pagrindo įgytų lėšų ir palūkanų priteisimo. Remiantis civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad 2015 m. kovo 25 d. tarp UAB „Gražminta“ (pardavėjos), atstovaujamos direktoriaus A. V. ir V. Š. (pirkėjos) buvo sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis (toliau – Sutartis), kuria pardavėja įsipareigojo pateikti plastikinius langus 6 kamerų „GEALAN“ profilio su montavimo darbais, pagal suderintus matmenis ir dizainą ir perduoti langus nuosavybės teise, o pirkėja įsipareigojo priimti prekes ir sumokėti už jas sutartyje numatytą kainą (Sutarties I dalies 1 p.). Sutarties III dalies 1 p. buvo numatyta, kad prekių kaina yra plastikinių langų kainą 4980 Eur; plastikiniai langai 26 vnt. Sutarties III dalies 3 p. buvo numatyta, kad pirkėja privalo sumokėti visą prekių kainą tokia tvarka: 50 proc. avansinę įmoką, sudarant sutartį.
CK 6.305 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). CK 3.31⁵ straipsnis numato galimybę sutarties šalims susitarti, kad pirkėjas visą ar dalį kainos turi sumokėti iki daiktų perdavimo jam (išankstinis mokėjimas), tai pirkėjas kainą privalo sumokėti sutartyje nustatytu laiku.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas A. V. (kaip UAB „Gražminta“ direktorius) paėmė iš ieškovės V. Š. 5500 Eur. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2015 m. kovo 25 d. buvo išrašytas UAB „Gražminta“ kasos pajamų orderis Serija (duomenys neskelbtini) dėl 2500 Eur, kuriuos ieškovė V. Š. sumokėjo už užsakytus langus; kasos pajamų orderis pasirašytas ieškovės V. Š. ir atsakovo (kasininko) A. V.. Ant šio kasos pajamų orderio kitos pusės padaryti įrašai: 2015 m. balandžio 15 d. paimta 2000 Eur; 1000 Eur duota; + 1500 pavedimas, pasirašyta A. V.. Šis ieškovės į bylą pateiktas įrodymas leidžia daryti išvadą, kad pinigai buvo sumokėti atsakovui A. V.. Į bylą pateikti susirašinėjimo elektroniniu paštu laiškai, taip pat paskaičiavimų dokumentai patvirtinantys, kad A. V., kaip UAB „Gražminta“ vadovas, bendravo su Lenkijos įmone Stollar Okna i Drzwi dėl naujų plastikinių langų gamybos. Į bylą pateikti 2015 m. balandžio 7 d. ir 2016 m. rugpjūčio 19 d. Lenkijos įmonės Stollar Okna i Drzwi paskaičiavimai, skirti UAB „Gražminta“, kuriuose nurodyta apskaičiuota langų kaina. Kartu su apeliaciniu skundu buvo pateikti nauji įrodymai, kuriuos įvertinęs, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad 2015 m. balandžio 15 d. DNB banko mokėjimo nurodymas patvirtina, jog mokėtojas A. V. UAB „Gražminta“ vardu sumokėjo Lenkijos įmonei Stollar Okna i Drzwi 1375,11 Eur. Iš prie apeliacinio skundo pateiktų kasos kvitų matyti, kad Lenkijos įmonė Stollar Okna i Drzwi iš UAB ‚Gražminta“ 2015 m. balandžio 14 d. gavo 700 Eur, 2015 m. balandžio 14 d. gavo 1375,11 Eur.
Remiantis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartimi UAB „Gražminta“ buvo iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Tytus“.
Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs byloje esančius rašytinius įrodymus, sprendžia, kad jie patvirtina šias faktines aplinkybes: ieškovė V. Š. ir apeliantas (atsakovas) A. V. (UAB „Gražminta“ direktorius) susitarė dėl plastikinių langų pirkimo – pardavimo; 2015 m. kovo 25 d. buvo sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis; ieškovė apeliantui (atsakovui) sumokėjo 2500 Eur ir 3000 Eur; šiuos pinigus apeliantas (atsakovas) A. V. gavo. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai vertino, kad iš esmės ginčo tarp šalių dėl 5500 Eur, kuriuos ieškovė (perdavė) sumokėjo A. V., nėra; teismo posėdžio metu A. V. pripažino šiuos pinigus gavęs. Į bylą pateikta bankrutavusios UAB „Gražminta“ bankroto administratorės UAB „Tytus“ 2016 m. spalio 28 d. pažyma, kurioje nurodyta, kad ieškovės bankroto administratorei pateiktas kasos pajamų orderis Serija (duomenys neskelbtini) tarp įmonės buhalterinių dokumentų nebuvo rastas, pagal šį kasos pajamų orderį A. V. sumokėta 2500 Eur suma į UAB „Gražminta“ kasą nebuvo įnešti. Taip pat pažymėtina, kad dėl papildomai ieškovės atsakovui perduotų 3000 Eur, kuriuos A. V. taip pat pripažino gavęs, ieškovei kasos pajamų orderis visai nebuvo išduotas, šie pinigai į UAB „Gražminta“ buhalterinę apskaitą taip pat nebuvo įtraukti.
Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bendrovės vadovas yra vienasmenis bendrovės valdymo organas. Bendrovės santykiuose su kitais asmenimis bendrovės vardu vienvaldiškai veikia bendrovės vadovas (ABĮ 19 straipsnio 6 dalis). Kasacinio teismo išaiškinta, kad įmonės administracijos vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui; įmonę ir administracijos vadovą sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai; tai reiškia, kad įmonės administracijos vadovas privalo ex officio veikti išimtinai įmonės interesais; administracijos vadovui keliama lojalumo pareiga; įmonės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą; jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-880/2002; 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yNjYvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-266/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-266/2006">3K-7-266/2006</a>).
Nagrinėjamu atveju bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad apeliantas (atsakovas) ginčo pinigų sumą yra gavęs (jis šį faktą pripažįsta), tačiau šie pinigai į įmonės UAB „Gražminta“ kasą nebuvo įnešti, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas – A. V. pinigus iš ieškovės gavo ne kaip privatus fizinis asmuo, o kaip UAB „Gražminta“ atstovas, todėl gautus pinigus privalėjo apskaityti įmonės buhalterinėje apskaitoje, tačiau įrodymai apie tai, kad pinigai buvo įnešti į įmonės kasą, teismui nebuvo pateikti. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šį faktą, pagrįstai sprendė, jog šiuo atveju taikytinos CK 6.242 straipsnio normos.
CK 6.242 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai gavo kreditoriaus sąskaita. Teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje dažnai nurodomas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014). Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236-611/2016).
Nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, kad apeliantas (atsakovas) A. V. gavo pinigus iš ieškovės kaip įmonės atstovas, tačiau, gavęs pinigus kaip įmonės direktorius, teisės aktų nustatyta tvarka iš ieškovės gautus pinigus į įmonės buhalterinę apskaitą neįtraukė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas (atsakovas) gavo tai, ko neturėjo gauti ir nepagrįstai praturtėjo ieškovės V. Š. sąskaita. Kadangi šių šalių nesiejo sutartiniai santykiai, šių ieškovės pažeistų subjektinių teisių gynimui taikytinas nepagrįsto praturtėjimo institutas, suteikiantis ieškovei teisę reikalauti iš apelianto (atsakovo) to, ką jis nepagrįstai gavo ieškovės sąskaita.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (actio de in rem verso), turi būti nustatytos tokios prielaidos: 1) atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių; 3) priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011; 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-690/2015; 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-248/2017). Nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymui būtinos visos nurodytos prielaidos.
Taigi nagrinėjamoje byloje būtina patikrinti, ar egzistuoja nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo prielaidos. Teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia, todėl šios kategorijos bylose ieškovė turi įrodyti, kad apeliantas (atsakovas) praturtėjo jos sąskaita.
Kaip jau buvo minėta, byloje ištirti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad tarp šalių buvo sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis; kad apeliantas (atsakovas), sudarydamas sutartį, veikė kaip įmonės direktorius, t. y. ieškovės ir apelianto (atsakovo) nesiejo sutartiniai santykiai; ieškovė į bylą pateikė kasos pajamų orderį su nurodytomis sumomis, sumokėtomis apeliantui (atsakovui); apeliantas (atsakovas) iš ieškovės gautos pinigų sumos neginčija, sutinka, kad pinigai buvo sumokėti ir jis juos yra gavęs; byloje taip pat nustatyta, kad gauti pinigai į įmonės buhalterinę apskaitą įtraukti nebuvo; įrodymų apie tai, kad pinigai buvo įnešti į įmonės kasą, teismui nepateikta. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje yra nustatytos visos prielaidos, kad teismas turėtų teisinį pagrindą tenkinti ieškovės ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs civilinės bylos medžiagą, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas. Naikinti sprendimą apelianto (atsakovo) apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, apeliacinis skundas atmestinas, o Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismui konstatuojant, jog apelianto (atsakovo) apeliacinis skundas atmestinas, spręstinas klausimas dėl ieškovės bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Ieškovė V. Š., atsiliepdama į apeliacinį skundą, prašė priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Į bylą pateikta 2018 m. sausio 15 d. PVM Sąskaita už teisines paslaugas Nr. (duomenys neskelbtini) iš kurios matyti, kad bendra suma už teisines paslaugas yra 544,50 Eur; į bylą pateiktas 2018 m. sausio 19 d. pinigų priėmimo kvitas, liudijantis minėtos sumos sumokėjimą. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdamas į minėtas įstatymo nuostatas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų dydis neviršija rekomendacijose nustatytą galimą šių išlaidų dydį, todėl ieškovės V. Š. patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš apelianto (atsakovo) A. V..
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Iš atsakovo A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteisti 544,50 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovės V. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai apeliacinėje instancijoje.
Teisėjai
Danutė Burbulienė
Vytautas Kursevičius
Birutė Simonaitienė
