Administracinė byla Nr. eI3-2575-596/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02345-2021-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. liepos 14 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio, Violetos Petkevičienės ir Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokato padėjėjui M. V.,
atsakovės atstovui G. G.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ skundą atsakovei Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl rašto panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Nekilnojamojo turto valdymas“ (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir atsakovė arba Vilniaus AVMI) 2021 m. birželio 17 d. raštą Nr. (7.1 Mr) 46-10781.
Paaiškina, kad 2021 m. gegužės 17 d. pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir VMI arba mokesčių administratorius) prašymą dėl patikslintų deklaracijų priėmimo ir užskaitos atlikimo (toliau – ir Prašymas), tačiau atsakovė, išnagrinėjusi pateiktą prašymą, Raštu pateikė atsakymą, kuriame nepasisakė dėl Prašymo tenkinimo ar netekinimo, t. y. iš gauto Rašto visiškai nesuprantamas Prašymo likimas ir atsakovės sprendimo teisiniai motyvai.
Atkreipia dėmesį, kad Rašte nenurodyta jo apskundimo tvarka, nors vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 146 straipsniu, skundai dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) sprendimų, nenurodytų MAĮ 145 straipsnyje, jų nepriėmimo, taip pat skundai dėl centrinio mokesčių administratoriaus sprendimų (jų nepriėmimo), kuriais mokestiniai ginčai nesprendžiami iš esmės, nagrinėjami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka. Pareiškėja cituoja ABTĮ 23 ir 29 straipsnių nuostatas ir pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja negavo jokio kito atsakymo iš VMI, Raštas laikytinas atsisakymu tenkinti Prašymą, taigi, pareiškėja vadovaujantis ABTĮ nuostatomis, turi teisę apskusti šį Raštą kaip atsakovės priimtą individualų administracinį aktą.
Teigia, kad atsakovė Rašte nurodė tarp pareiškėjos ir mokesčių administratoriaus vykusio mokestinio ginčo įvykių seką, tačiau nepateikė nė vieno teisinio argumento, dėl ko Prašymas tenkinamas arba netenkinamas. Remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika pareiškėja nurodo individualaus administracinio akto turiniui keliamus reikalavimus ir pažymi, kad sprendimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik sprendimą priimančiam viešojo administravimo subjektui, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas, nes priešingu atveju kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo.
Nurodo, kad priimami sprendimai ir (ar) pranešimai, kurie yra adresuoti konkrečiam subjektui, yra laikomi individualiais administraciniais aktais, cituoja su tuo susijusią LVAT praktiką ir akcentuoja, jog Vilniaus AVMI, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistoma gero administravimo principo imperatyvų.
Pažymi, kad Raštas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintų individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų, nes iš jo turinio negalima suprasti sprendimo priėmimo faktinio pagrindo ir (ar) argumentacijos, jame nenurodytas galutinis sprendimas dėl pareiškėjos pateikto Prašymo.
Pareiškėja nurodo, kad Prašymą dėl patikslintų deklaracijų priėmimo ir užskaitos atlikimo mokesčių administratoriui pateikė įvertinusi prieš tai mokestiniame ginče konstatuotas faktines aplinkybes ir gavusi iš jo išaiškinimą. Teigia, kad LVAT, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. eA-2271-556, kurioje buvo nagrinėjamas mokestinis ginčas tarp pareiškėjos ir mokesčių administratoriaus, konstatavo, jog pareiškėjos sudaryti sandoriai su kontrahentais (UAB „Construction ACE“ UAB „Baldų meistras“ UAB „GJ Baldai“, UAB „Extra švara“, UAB „Monlera“, UAB „Golbena“, UAB „Novenus invest“ (toliau – ir visi kartu vadinami Kontrahentais)) neįvyko ar įvyko ne tomis aplinkybėmis, kaip yra atvaizduota buhalterinės apskaitos dokumentuose. Atkreipia dėmesį, kad nei vykusio mokestinio patikrinimo metu, nei mokestinio ginčo metu, nei vykstant kitiems procesams nebuvo konstatuota, jog Kontrahentai neįvykdė jiems kilusių prievolių, susijusių su pardavimo pridėtinės vertės mokesčiu (toliau – ir PVM), priešingai, VMI konstatavo, jog Kontrahentai savo prievoles vykdė MAĮ nustatyta tvarka, o šias aplinkybes patvirtina ir tai, jog daliai Kontrahentų iškėlus bankroto bylas VMI nepareiškė kreditorinių reikalavimų, siekdama išsireikalauti nesumokėto pardavimo PVM.
Pareiškėjos nuomone, paminėtos aplinkybės suponuoja išvadą, jog Kontrahentai įvykdė savo prievoles ir į valstybės biudžetą sumokėjo pardavimo PVM nuo pareiškėjai išrašytų PVM sąskaitų faktūrų, o po administracinės bylos baigties pareiškėjai buvo panaikinta teisė į PVM atskaitą, dėl šios priežasties yra pažeidžiamas PVM neutralumo principas bei valstybės biudžetas nepagrįstai praturtėja. Tokia išvadą daro dėl to, kad, atsižvelgiant į VMI pateikiamą išaiškinimą Nr. RM-62754 (toliau – ir Išaiškinimas), pardavimo PVM sumos turi būti grąžintos Kontrahentams. Daliai jų to padaryti neįmanoma, tačiau tai nepaneigia fakto, jog šiuo metu valstybės biudžetas laikomas nepagrįstai praturtėjusiu pažeidžiant PVM neutralumo principą.
Atkreipia dėmesį, kad teise į PVM atskaitą yra įtvirtinta, jog mokesčio našta iš ekonominę veiklą vykdančių subjektų yra perkeliama vartojimo subjektams. Tai reiškia, kad asmuo, vykdantis ekonominę veiklą ir turintis teisę į PVM atskaitą, šio mokesčio atžvilgiu lieka neutralus, kadangi gali iš mokėtinos PVM sumos atimti mokesčio sumą, tenkančią prekėms ir paslaugoms, kurios buvo tiesiogiai naudojamos jo vykdomos veiklos metu prekių bei paslaugų pridėtinei vertei kurti. PVM netiesiogiai sumoka galutinis prekių ar paslaugų vartotojas. Taigi fiskalinio neutralumo principas apsaugo apmokestinamųjų asmenų teises, užtikrina gamybos ir tiekimų grandinėje dalyvaujančių subjektų lygybę ir sąžiningą konkurenciją.
Nurodo, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) vadovaujasi fiskalinio/PVM neutralumo principu savo praktikoje ir labai dažnai pabrėžia jį kaip vieną esminių PVM principų. Pabrėžia, kad konkrečios fiskalinio neutralumo principo sąvokos apibrėžimo nėra pateikta nei mokslinėje literatūroje, nei ES teisės aktuose. Daugumoje teisės aktų ir kitų šaltinių fiskalinio neutralumo principas įvardijamas kaip PVM neutralumo principas. Siekdamos užtikrinti PVM neutralumą, valstybės narės savo vidaus teisės sistemoje privalo numatyti galimybę patikslinti kiekvieną sąskaitoje faktūroje neteisingai nurodytą mokestį, jei sąskaitą faktūrą išrašęs asmuo įrodo, kad jis yra sąžiningas. Toks tikslinimas negali priklausyti nuo mokesčių administratoriaus diskrecijos.
Pabrėžia, jog jurisprudencijoje yra įtvirtinta, kad pagal bendros PVM sistemos principą, prekės ir paslaugos apmokestinamos bendru vartojimo mokesčiu, kuris yra proporcingas prekių ir paslaugų kainai, todėl mokesčių administratorius negali gauti didesnės PVM sumos, nei taip apskaičiuota. Cituoja PVM direktyvos 2006/112/EB 193 straipsnio nuostatas ir su tuo susijusius ESTT išaiškinimus.
Pareiškėja pažymi, kad Prašymu nebuvo siekiama kvestionuoti LVAT priimto sprendimo, tačiau mokesčių mokėtojas, nors ir nesutikdamas su priimtu sprendimu, šiai dienai privalo jį vykdyti, dėl šios priežasties bei vadovaujantis teisės aktais ir teismų praktika Prašymas buvo teikiamas dėl patikslintų PVM deklaracijų priėmimo ir užskaitos atlikimo.
Nurodo, kad PVM deklaracijų tikslinimas yra atliekamas dėl to, kad, kaip jau ir buvo minėta, LVAT nusprendė, kad pareiškėja nepagrįstai į PVM deklaracijas įtraukė Kontrahentų išrašytas PVM sąskaitas faktūras, todėl vadovaujantis Išaiškinimu, yra išrašomos debetinės PVM sąskaitos faktūros, kuriomis yra debetuojamos Kontrahentų PVM sąskaitos faktūros, kurios iš esmės buvo nuginčytos bei šių debetinių PVM sąskaitų faktūrų pagrindu ir tikslinamos atitinkamų laikotarpių PVM deklaracijos.
Pabrėžia, kad mokesčių mokėtojui patikslinus atitinkamų laikotarpių PVM deklaracijas, papildomai mokėtinas PVM negali atsirasti, kadangi ta pati suma iš PVM atskaitos jau buvo panaikinta LVAT nutartimi po atlikto mokestinio patikrinimo. Taip pat, nei vieno iš vykusių procesų metu nebuvo paneigtos ar užginčytos aplinkybės, jog Kontrahentai yra įvykdę mokestines prievoles, susijusias su pardavimo PVM. Dėl šios priežasties valstybės biudžetas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso CK 6.242 straipsniu, laikytinas nepagrįstai praturtėjusiu.
Apibendrindama nurodo, kad atsakovė į paminėtus pareiškėjos argumentus Rašte neatsakė bei nepaaiškino, dėl kokių priežasčių jais nebuvo vadovaujamasi.
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti.
Atsakovė Vilniaus AVMI atsiliepime į pareiškėjos skundą su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, kad pareiškėja Prašyme iš esmės kėlė teisinio pobūdžio klausimus, kurie jau buvo nagrinėjami mokestinio ginčo tarp pareiškėjos ir mokesčių administratoriaus metu, dėl ko LVAT priėmė galutinę ir neskundžiamą 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartį (LVAT administracinė byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMjI3MS01NTYvMjAyMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-2271-556/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-2271-556/2020">eA-2271-556/2020</a>). Nors Prašyme pareiškėja nurodė, kad LVAT nutarties ir joje išdėstytų argumentų nekvestionuoja, vis dėlto, tapačiais argumentais apeliuoja į fiskalinio neutralumo principą, ESTT teisminę praktiką, dėl ko jau buvo pasisakyta tiek ikiteisminio mokestinio ginčo, tiek teisminio nagrinėjimo metu. Atkreipia dėmesį, kad Prašyme nurodytas Išaiškinimas, kuriuo remiantis pareiškėja daro išvadą, jog pardavimo PVM sumos turi būti grąžintos Kontrahentams, ar jiems neprieštaraujant atliekamos užskaitos pareiškėjos naudai teikiamų deklaracijų (FR0600) pagrindu, neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo pareiškėjos atžvilgiu, kadangi aptariamu Išaiškinimu buvo pateikta tik bendro pobūdžio nuomonė, kuri nėra norminis administracinis aktas, negalintis pareiškėjai sukelti teisinių pasekmių.
Nurodo, kad vertinant formaliai pareiškėjai Raštu pateiktas atsakymas turi argumentavimo trūkumų, tačiau savaime jis negali būti naikintinas. Rašte detaliai nurodytos su pareiškėja susijusios aplinkybės, pakartota, kad pareiškėja pagal Prašyme minimų Kontrahentų įformintas sąskaitas faktūras neteisėtai atskaitė 6 517 901,52 Eur pirkimo PVM, taip mokestinės prievolės buvo sumažintos ir padaryta žala valstybės biudžetui, todėl pareiškėjai buvo naujai apskaičiuota mokėtina į biudžetą PVM suma, o sprendimą galutine ir neskundžiama nutartimi patvirtino LVAT.
Pažymi, kad nors pareiškėja ir nurodo teisės aktus, kuriais remiantis Raštas galimai turi formalių argumentacijos trūkumų, tačiau visuma aplinkybių, kurios pareiškėjai yra žinomos, leidžia susidaryti nuomonę, jog Prašymas (jame nurodytas faktinis ir teisinis pagrindas) viešojo administravimo subjektui atlikti veiksmus negali būti sprendžiamas, kadangi atitinkamos pasekmės pareiškėjai jau yra konstatuotos LVAT nutartimi. Taigi, atsakovės nuomone, skundžiamas Raštas pareiškėjai negali sukelti teisinių pasekmių, nes jas sukelia įsiteisėjusi ir neskundžiama LVAT nutartis, todėl nagrinėjamu atveju tenkinus pareiškėjos skundą, jos teisių ir pareigų apimtis realiai nepasikeistų, o tai sudaro pagrindą spręsti, kad priimtas administracinis sprendimas (Raštas) netenkinti pareiškėjos Prašymo buvo priimtas pagrįstai ir teisėtai.
Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja nurodo teisinį reglamentavimą, kuriuo remiantis Raštas neatitinka individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų bei paaiškina dėl kokių priežasčių Rašte nurodyti teisiniai motyvai jai yra nesuprantami, tačiau tuo pačiu teigia, jog tai atsisakymas tenkinti Prašymą. Mano, kad tai rodo, jog pareiškėjai buvo suprantamas Rašto turinys, todėl Rašte esantys formalūs trūkumai savaime nesudaro pagrindo jį naikinti.
Nurodo, kad pareiškėja kartoja teisinį vertinimą bei teiginius dėl kokių priežasčių, jos manymu, pažeidžiamas fiskalinis neutralumo principas, taigi atsakovė tik pakartoja, kad pareiškėjai teisines pasekmes sukeliančioje LVAT nutartyje buvo išaiškinta, kada ir kokiais atvejais ji gali realizuoti teisę į PVM ataskaitą ir dėl kokių priežasčių jos teisė paneigiama. Taip pat teigia, kad kiekvienas asmuo, besikreipiantis į viešojo administravimo subjektą, turėtų konkrečiai nurodyti, kokias teises siekia įgyvendinti, tuo tarpu skundo dalis, perkelta iš pirminio prašymo, yra susijusi su panašiais arba analogiškais motyvais ir teiginiais, kurie jau buvo kelti mokestinio ginčo metu ir į juos buvo išsamiai atsakyta.
Atsakovės nuomone, matyti, jog pareiškėja mokesčių administratoriaus nustatytas ir teismo patvirtintas aplinkybes interpretuoja neteisingai, o kai kuriais atvejais net ir klaidingai, dėl ko klaidinama ne tik atsakovė, bet ir teismas. Pareiškėja ne tik Prašyme, bet ir skunde prašo atlikti veiksmus, kurie nėra išimtinai susiję su ja pačia, t. y. pareiškėja apeliuoja į Kontrahentus, kurie, pasak jos, yra įvykdę mokestines prievoles ir tai savaime turėtų eliminuoti pareiškėjai apskaičiuotą mokestį, taip pat remiasi Išaiškinimu, kuris pareiškėjai ar viešojo administravimo subjektui negali būti imperatyvas atlikti veiksmus, žinant, jog faktinių aplinkybių visuma, kiek tai susiję su teise į PVM ataskaita ir naujai mokėtina PVM suma, pareiškėjos atžvilgiu buvo įvertinta mokestinio ginčo metu.
Atsakovė, remdamasi ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, nurodo, kad konstitucinė teisė kreiptis dėl savo pažeistų teisių gynybos į teismą turi būti realizuojama iš esmės tik tuomet, kai ji tikrai pažeidžiama ar ginčijama, o tais atvejais, kai skundas paduodamas formaliai, pareiškėjai suprantant ginčo dalyką, teisminio proceso inicijavimas nėra savaime suprantamas dalykas. Akcentuoja, kad Rašte išdėstytas atsisakymas tenkinti pareiškėjos Prašymą nesukelia jai jokių teisinių pasekmių, nes dėl pareiškėjos teisių ir pareigų jau buvo pasisakyta administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMjI3MS01NTYvMjAyMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-2271-556/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-2271-556/2020">eA-2271-556/2020</a>, o vien formalūs Rašto trūkumai, kurių atsakovė neginčija, negali būti pagrindu teismui naikinti Raštą, kai teisės ir fakto visuma dėl pareiškėjos buvo įvertinta ir dėl to buvo priimtas galutinis sprendimas ankstesniame administraciniame ginče.
Teismo posėdyje atsakovės atstovas palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti. Atstovas pripažino, kad Raštas turi argumentavimo trūkumų, tačiau teigė, kad iš jo turinio galima suprasti, dėl ko pareiškėjos Prašymas nebuvo tenkintas. Atsakovės atstovas negalėjo atsakyti į teismo klausimus ir nurodyti, iš kurios Rašto dalies galima suprasti apie pareiškėjos Prašymo tenkinimą arba netenkinimą.
konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Vilniaus AVMI 2021 m. birželio 17 d. rašto Nr. (7.1 Mr) 46-10781, kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjos 2021 m. gegužės 17 d. prašymą,,Dėl patikslintų deklaracijų priėmimo ir užskaitos atlikimo“, teisėtumo bei pagrįstumo.
Proceso dalyvių paaiškinimais ir rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUktMTc2MS00NjMvMjAxOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eI-1761-463/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eI-1761-463/2019">eI-1761-463/2019</a>, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjos skundą dėl Mokestinių ginčų komisijos 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. S-218 (7-194/2018) ir VMI 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimo Nr. (21.131-31-5) FR0682-299, kuriuo pareiškėjai papildomai apskaičiuota 6 517 901,36 Eur PVM, 3 431 505,31 Eur PVM delspinigių ir skirta 1 862 257,00 Eur PVM bauda, panaikinimo, nusprendė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. LVAT 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMjI3MS01NTYvMjAyMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-2271-556/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-2271-556/2020">eA-2271-556/2020</a> Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Pareiškėja 2021 m. gegužės 17 d. VMI pateikė prašymą,,Dėl patikslintų deklaracijų priėmimo ir užskaitos atlikimo“ prašydama: 1) priimti teikiamas patikslintas PVM ataskaitas; 2) turimą PVM nepriemoką užskaityti iš Kontrahentų į valstybės biudžetą nepagrįstai sumokėto pardavimo PVM, tokiu būdu užskaitant 6 517 901,48 Eur, kadangi tokią sumą į valstybės biudžetą sumokėjo Kontrahentai, o LVAT administracinėje byloje konstatavo, jog pardavimo PVM neturėjo būti mokamas, nes ūkinės operacijos neįvyko.
Vilniaus AVMI Mokestinių prievolių departamento II skyrius 2021 m. birželio 17 d. raštu Nr. (7.1 Mr) 46-10781,,Dėl UAB,,Nekilnojamojo turto valdymas“ prašymo dėl patikslintų deklaracijų priėmimo ir užskaitos atlikimo“, atsakydamas į pareiškėjos Prašymą, detaliai nurodė faktines aplinkybes, kurios buvo konstatuotos LVAT 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMjI3MS01NTYvMjAyMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-2271-556/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-2271-556/2020">eA-2271-556/2020</a>.
Ginčo teisiniams santykiams aktualus teisinis reglamentavimas, įtvirtintas VAĮ ir Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (toliau – ir Taisyklės).
VAĮ 2 straipsnio 18 dalyje yra apibrėžta, kad viešasis administravimas – tai įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas. VAĮ sudaro prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms; nustato viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą ir administracinės procedūros organizavimo pagrindus; garantuoja asmenų teisę apskųsti viešojo administravimo subjekto veiksmus, neveikimą ar administracinius sprendimus, taip pat teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimą; įtvirtina kitas asmenų ir viešojo administravimo subjektų teises ir pareigas viešojo administravimo srityje (VAĮ 1 straipsnis). Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisykles tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė (VAĮ 11 straipsnio 1 dalis).
Taisyklių 35 punkte nustatyta, kad prašymus ar skundus institucijos nagrinėja ir į juos atsako pagal teisės aktais joms nustatytą kompetenciją. Taisyklių 45 punkte nustatyta, kad atsakymai į prašymus parengiami atsižvelgiant į jo turinį: į prašymą suteikti administracinę paslaugą – išduoti dokumentą, jo kopiją, nuorašą ar išrašą, patvirtinantį tam tikrą juridinį faktą, – atsakoma suteikiant prašomą administracinę paslaugą arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys (45.1 punktas); į prašymą pateikti institucijos turimą informaciją atsakoma pateikiant prašomą informaciją Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nustatyta tvarka arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys (45.2 punktas); į prašymą priimti administracinį sprendimą – atsakoma pateikiant atitinkamo priimto dokumento kopiją, išrašą ar nuorašą arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys (45.3 punktas); į kitus prašymus – atsakoma laisva forma arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys (45.4 punktas). Atsakyme į prašymą ar skundą arba institucijos siunčiamame pranešime apie asmens prašymo ar skundo nenagrinėjimo priežastis asmuo turi būti informuojamas apie tokio atsakymo ar pranešimo apskundimo tvarką, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsniu, nurodant konkrečios institucijos (-ų), kuriai (-ioms) gali būti paduotas skundas, pavadinimą (-us) ir adresą (-us), taip pat terminą (-us), per kurį (-iuos) gali būti pateiktas skundas (Taisyklių 47 punktas).
Pažymėtina, jog individualiems administraciniams aktams yra taikomi VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5-7 punktuose nustatyti reikalavimai, tarp kurių ir reikalavimas, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. VAĮ nuostatos įtvirtina viešojo administravimo subjektams pareigą priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009; 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010).
Nagrinėjamu atveju pareiškėja kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Vilniaus AVMI Raštą. Byloje nėra ginčo, kad Raštu atsakovė atsakė į pareiškėjos Prašymą, kuriuo pareiškėja prašė priimti jos teikiamas patikslintas PVM deklaracijas bei užskaityti jos turimą PVM nepriemoką. Pareiškėja teisme kelia ginčą dėl atsakovės Raštu įforminto sprendimo, kuriuo, kaip teigia atsakovė, buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjos Prašymą priimti atitinkamą administracinį sprendimą (atlikti viešojo administravimo subjekto kompetencijai priskirtus veiksmus). Pažymėtina, kad viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas dėl atsisakymo nagrinėti skundą (prašymą), atsisakymo tenkinti prašymą ar skundą, suteikti informaciją ir kt. yra laikytinas individualiu administraciniu aktu.
Atkreiptinas dėmesys, kad atsakymas asmeniui, bet kuria forma (skundu ar prašymu) besikreipusiam į viešojo administravimo instituciją, turi atitikti teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Administraciniame sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta sprendimo apskundimo tvarka. LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14). Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Pažymėtina ir tai, kad sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinoma ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas (žr., pvz., LVAT 2017 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMTgzMy00NDIvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-1833-442/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-1833-442/2017">eA-1833-442/2017</a>, 2018 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018). Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr., pvz., LVAT 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2074-146/2016, 2017 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1096-858/2017, 2018 m. balandžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-871-525/2018).
Teisėjų kolegija, įvertinusi Rašto turinį ir nurodytą teisinį reguliavimą bei aktualią administracinių teismų praktiką, daro išvadą, kad skundžiamas Raštas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5-7 punktų reikalavimų, nes: Rašte nenurodyta, ar pareiškėjos Prašymas yra tenkinamas ar atsisakoma jį tenkinti, aiškiai nurodant to priežastis, nes Rašte iš esmės tik išdėstytos tarp pareiškėjos ir mokesčių administratoriaus vykusio mokestinio ginčo metu nustatytos aplinkybės; nėra nurodytos jokios teisės normos, t. y. nenurodytas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis buvo išnagrinėtas pareiškėjos Prašymas; Rašte nėra nurodyta jo apskundimo tvarka.
Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, darytina išvada, kad atsakovės Raštas negali būti pripažintas pagrįstu ir atitinkančiu VAĮ nustatytus reikalavimus. Esant tokioms aplinkybėms, yra pagrindas panaikinti skundžiamą Raštą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, kad išsamesnius teisinius argumentus dėl ginčui reikšmingų aplinkybių atsakovė nurodė atsiliepime, neturi įtakos vertinant ginčijamo Rašto teisėtumą ir pagrįstumą. Pagal administracinių teismų praktiką, administracinio akto priėmimo motyvai pagal VAĮ privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte. Skundžiamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013; 2015 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015). Taigi nagrinėjant skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą yra vertinama, kokiais faktiniais pagrindais jis priimtas bei kokia teisinė kvalifikacija pritaikyta. Tik esant konkretiems sprendimo priėmimo pagrindams, aiškiam teisiniam įvertinimui įmanoma pasisakyti dėl skundžiamų sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo, o nagrinėjamu atveju skundžiamas Raštas yra be aiškiai suformuluotų motyvų ir teisinės argumentacijos. Kadangi administracinis teismas negali perimti viešojo administravimo institucijos funkcijų ir, savarankiškai atlikęs administracinę procedūrą, priimti sprendimą, priskirtiną viešojo administravimo institucijos kompetencijai, pagal teismo sprendimo priėmimo metu esamą situaciją, nes tai galėtų pažeisti konstitucinį valdžių padalijimo principą (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-1606/2012), teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju yra pagrindas įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjos Prašymą.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovė neatliko tų veiksmų, kurie privalomi nagrinėjant pareiškėjos Prašymą, o būtent - pateikti motyvuotą ir aiškų atsakymą (sprendimą). Atsakovė, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistoma gero administravimo principo imperatyvų. Atsakovė, išnagrinėjusi pareiškėjos Prašymą pagal aptartuose teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus, turėjo priimti sprendimą, atitinkantį VAĮ 10 straipsnio reikalavimus. Atsakovės veiksmai, kuomet į pareiškėjos Prašymą atsakoma nurodant vien tik faktines aplinkybes, nepateikiant aiškaus atsakymo į Prašyme keliamus klausimus ir nepagrindžiant teisės aktų nuostatomis, pripažįstamas pažeidžiančiu ir gero administravimo principą.
Atsižvelgdama į šiame teismo sprendime nustatytų faktinių aplinkybių visumą ir išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas Vilniaus AVMI Raštas neatitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimų, todėl yra naikintinas ir atsakovė įpareigotina iš naujo išnagrinėti pareiškėjos Prašymą ir priimti sprendimą, atitinkantį VAĮ 10 straipsnio reikalavimus.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės,,Nekilnojamojo turto valdymas“ skundą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2021 m. birželio 17 d. raštą Nr. (7.1 Mr) 46-10781,,Dėl UAB,,Nekilnojamojo turto valdymas“ prašymo dėl patikslintų deklaracijų priėmimo ir užskaitos atlikimo“.
Įpareigoti Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją pareiškėjos bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės,,Nekilnojamojo turto valdymas“ 2021 m. gegužės 17 d. prašymą,,Dėl patikslintų deklaracijų priėmimo ir užskaitos atlikimo“ išnagrinėti iš naujo bei priimti pagrįstą ir motyvuotą sprendimą, atitinkantį teisės aktų reikalavimus.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Saulius Jakaitis
Violeta Petkevičienė
Jolita Rasiukevičienė
