E. I. pagal BK 223 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-195/2010

Procesinio sprendimo kategorijos

2.1.2.4, 2.4.6.1.1, 2.4.2.1. (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

sekretoriaujant Rasai Miškelevičiūtei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Karčinskui,

kaltinamajai E. I.,

gynėjai advokatei Laurai Daumantaitei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutarties, kuria Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. nuosprendis panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. nuosprendžiu E. I. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorą, prašiusį kasacinį skundą patenkinti, kaltinamąją ir jos gynėją, prašiusias kasacinį skundą atmesti,

n u s t a t ė :

Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. nuosprendžiu nustatyta, kad E. I. yra kaltinama tuo, kad aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą, o būtent: laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. liepos 1 d., būdama UAB (duomenys neskelbtini), į.k. (duomenys neskelbtini), registruotos Kauno rajone, Garliavos m., (duomenys neskelbtini), vyr. buhaltere, pažeisdama 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (galioja nuo 2002 m. sausio 1 d.) 4 straipsnio, kuriame nurodoma, kad „Ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama...“, 12 straipsnio 4 dalies, kurioje nurodoma, kad „Apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti“, 16 straipsnio, kuriame nurodoma, kad „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“ ir Viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos apskaitos instituto standartų tarybos 2004 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu Nr. 5 patvirtinto 25-to Verslo apskaitos standarto III dalies „Statybos sutarčių apskaitos objektai“, kurioje nurodoma, kad „....kiekviena statybos sutartis pripažįstama atskiru pajamų ir sąnaudų apskaitos objektu“, reikalavimus, nevedė privalomo medžiagų įsigijimo bei panaudojimo konkrečiam objektui bazinio suvestinio registro – ataskaitos apie atsargų panaudojimą statyboje, todėl UAB (duomenys neskelbtini) iš pateiktų dokumentų nebuvo galima nustatyti, kiek ir už kokią sumą UAB (duomenys neskelbtini) įsigijo ir panaudojo medžiagų UAB „A“ priklausančio pastato, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijai ir dėl to į rekonstrukcijai sunaudotų medžiagų nurašymo aktus buvo įrašyti klaidingi duomenys apie medžiagų vertę. Dėl šių Buhalterinės apskaitos įstatymo ir 25-to Verslo apskaitos standarto reikalavimų pažeidimo iš dalies negalima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. liepos 1 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, 2009 m. spalio 22 d. nutartimi minėtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikino dėl esminio Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimo. Nutartyje nurodoma, kad nuosprendžio aprašomoji dalis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes joje nenurodyta, kokius objektyvius nusikalstamos veikos požymius nustatė teismas, o apsiribota tik kaltinamajame akte aprašytų nusikalstamos veikos padarymo faktinių aplinkybių perkėlimu į nustatomąją apkaltinamojo nuosprendžio dalį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, ši aplinkybė reiškia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė faktinių bylos aplinkybių, tačiau nepaisydamas to, pripažino E. I. kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje. Pripažinimas asmens kaltu, nenustačius veikos, už kurią jis nuteistas, rodo pirmosios instancijos teismo šališkumą, todėl nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu bei turi būti panaikintas.

Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas kasaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina dėl esminių BPK pažeidimų, sutrukdžiusių teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Prokuroro nuomone, teismas gali būti pripažintas šališku tik tada, kai bylą išnagrinėjęs teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardintų priežasčių. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, tokių priežasčių nenustatė ir jų nenurodė, todėl be teisinio pagrindo perduodamas bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, teismas pažeidė BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Prokuroro teigimu, apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs esminius BPK pažeidimus dėl objektyvių nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymo, pagal BPK 324 straipsnio 6 dalies teisės normas pats turėjo šį pažeidimą ištaisyti, todėl to nepadaręs pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 11 punkto rekomendacijų. Perdavus be teisinio pagrindo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teismui, liko neišnagrinėtas nuteistosios E. I. gynėjo apeliacinis skundas, todėl apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 320 straipsnio 3 dalį.

Kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BPK 44 straipsnio 5 dalies, 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo

Asmens teisė į nešališką teismą numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 6 straipsnio 1 dalyje.

Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad, nors nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo nebuvimą, pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį jis gali būti tikrinamas dviem aspektais, kurie yra glaudžiai tarpusavyje susiję (Piersack v. Belgium, no. 8692/79, judgement of 1 October 1982; Micallef v. Malta, no. 17056/06, judgement of 15 October 2009).

Pirmiausiai, teismas turi būti subjektyviai nešališkas. Šiuo aspektu atsižvelgiama į konkretaus teisėjo asmeninį nusistatymą ir elgesį, t. y. į tai, ar jis konkrečioje byloje yra asmeniškai iš anksto nusistatęs ar tendencingas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuotas principas, kad asmeninis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai, pavyzdžiui, nustatyta, kad teisėjas parodė priešiškumą ar nepalankumą dėl asmeninių priežasčių (pvz., Micallef v. Malta; Lavents c. Lettonie, no 58442/00, arr?t du 28 novembre 2002). Nurodyta prezumpcija dažnai yra sunkiai paneigiama, taigi svarbias tolimesnes garantijas užtikrina objektyvaus nešališkumo reikalavimas (Micallef v. Malta).

Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią pagrįstą abejonę. Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Šiuo požiūriu netgi tai, kaip situacija atrodo, gali būti gana svarbu, nes nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti visuomenei ir, visų pirma, bylos šalims (pvz., Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000; Neš??k v. Slovakia, no. 65559/01, judgement of 27 February 2007; a contrario Academy Traiding Ltd and Others v. Greece, judgement of 4 April 2000, no. 30342/96; Lindon, Otchakovsky-Laurens and July v. France, nos. 21279/02 and 36448/02, judgement of 22 October 2007; Poppe v. the Netherlands, no. 32271/04, judgement of 24 March 2009). Vis dėlto sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir yra svarbus, bet nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (pvz., Fey v. Austria, no. 14396/88, judgement of 24 February 1993; Vera Fern?ndez-Huidobro c. Espagne, no 74181/01, arr?t du 6 janvier 2010).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė pirmosios instancijos teismo teisėjo išankstinio nusistatymo ar tendencingumo, to nenustatė ir bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija, todėl ši situacija toliau nagrinėjama objektyvaus nešališkumo aspektu.

Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, jog teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Kartu reikia pažymėti, kad objektyvus nešališkumo aspektas neturėtų būti aiškinamas pernelyg plačiai, pripažįstant, kad pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net ir esminiai, visada rodo šio teismo šališkumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-202/2005; Nr. 2K-230/2009; 2K-243/2009).

Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, jog išvada dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo grindžiama tuo, kad nuosprendyje aprašydamas faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismo teisėjas panaudojo frazę „E. I. yra kaltinama tuo, kad <...>“. Iš bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka medžiagos matyti, kad nei apskundžiant pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacine tvarka, nei nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nė viena proceso šalis nenurodė, kad jai dėl kokių nors aplinkybių kiltų abejonių dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo, todėl darytina išvada, kad vienintelis faktas, sukėlęs apeliacinės instancijos teismui abejonių dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo yra nuosprendžio aprašomosios dalies trūkumai. Kolegija pažymi, kad įvertinant kilusių dėl teismo nešališkumo abejonių pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į visą bylos nagrinėjimo eigą. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad bylą nagrinėjęs teisėjas ištyrė byloje surinktus įrodymus, teisiamojo posėdžio metu sudarė visas galimybes tiek prokurorui, tiek kaltinamajai E. I. ir jos gynėjui naudotis įstatymo jiems suteiktomis teisėmis, siekiant apginti savo interesus, visus kitus veiksmus teisiamojo posėdžio metu atliko, laikydamasis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad teisėjas ne tik nurodė faktines bylos aplinkybes, išdėstydamas jas panašiai kaip ir kaltinamajame akte, bet ir aprašė teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus, kuriais grindė savo išvadas apie faktines bylos aplinkybes, pateikė motyvus dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir bausmės skyrimo E. I. Iš kitų pirmosios instancijos teismo teisėjo veiksmų bylos nagrinėjimo teisme metu matyti, kad jie atlikti laikantis įstatymo reikalavimų, nesuteikiant palankumo kuriai nors iš proceso šalių, nesudarant įspūdžio apie kitokį teismo suinteresuotumą bylos baigtimi. Iš to darytina išvada, kad nevisiškai tinkamas nuosprendyje nustatytų faktinių bylos aplinkybių aprašymas yra tik pavienė aplinkybė, turinti ribotą reikšmę, nes visuma aplinkybių apie bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme rodo, kad ne vienai iš proceso šalių nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas, kad teismas nebuvo kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi, todėl, kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismui sukėlusi abejonių aplinkybė neteikia pagrindo pagrįstai baimintis dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo. Aptartų aplinkybių visuma leidžia teigti, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pateiktos pakankamos garantijos, pašalinančios bet kokią abejonę dėl teismo nešališkumo.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo nešališkas, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo užtikrinta kaltinamojo teisė į nešališką teismą, todėl nepagrįstai perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui ir taip pažeidė BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Padarytas pažeidimas yra esminis, nes sutrukdė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį. Kolegija kartu pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, tačiau mano, kad šį pažeidimą nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka galėjo ištaisyti pats apeliacinės instancijos teismas, įskaitant įrodymų tyrimą.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymo

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apeliacine tvarka byla buvo nagrinėjama pagal nuteistosios E. I. gynėjo apeliacinį skundą. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas, nustatęs esminį Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimą, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, dėl jokių nuteistosios E. I. gynėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nepasisakė. Dėl to darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimą patikrinti skundžiamus teismų sprendimus pagal paduotus apeliacinius skundus. Šis pažeidimas vertintinas kaip esminis, nes suvaržė nuteistojo teisę į gynybą.

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija mano, kad pakartotinai nagrinėdama bylą apeliacine tvarka šio teismo kolegija turėtų ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytus BPK pažeidimus ir patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nuteistosios E. I. gynėjo apeliaciniame skunde nurodomus argumentus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r ė :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka

Teisėjai: Alvydas Pikelis

Vytautas Greičius

Rimantas Baumilas