Baudžiamoji byla Nr. 2K-131/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.4.8.2;
1.2.26.2.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. balandžio 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Ž. kasacinius skundus dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo M. Ž. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams dviem mėnesiams, įpareigojant be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, nuo 22.00 val. iki 7.00 val. būti namuose, uždraudžiant bendrauti su E. K. ir J. K.; pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, nuo 22.00 val. iki 7.00 val. būti namuose, uždraudžiant bendrauti su A. C. ir M. C.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės apribojimas vieneriems metams penkiems mėnesiams, įpareigojant be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, nuo 22.00 val. iki 7.00 val. būti namuose, uždraudžiant bendrauti su E. K., J. K., A. C. ir M. C.
Skundžiama ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo M. Ž. apeliacinis skundas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
M. Ž. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2006 m. liepos mėn., tiksli data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, apie 17.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje – daugiabučio namo kieme, esančiame Kėdainių r., (duomenys neskelbtini), sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, įžūliu elgesiu ir grasinimais susidoroti demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai: sugriebęs mažametį E. K., gimusį 1993 m. sausio 10 d., už drabužių, papurtė jį bei, įrėmęs peilį į pilvą, grasino papjauti, taip sukeldamas mažamečiui E. K. išgąstį.
M. Ž. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2008 m. kovo 4 d., apie 16.30 val., namo Kėdainių r., (duomenys neskelbtini), kieme vieną kartą malka smogė A. C. į galvą, taip padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą.
Kasaciniu skundu nuteistasis M. Ž. prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 17 d. nuosprendį bei Panevėžio apygardos teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartį ir bylą nutraukti. Nuteistasis nurodo, kad teismai padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodymus ir įrodinėjimą (BPK 20 straipsnis), pažeidimų, nukrypo nuo teismų praktikos. Teismai atsižvelgė tik į suinteresuotų bylos baigtimi liudytojų parodymus, neatsižvelgė į jį teisinančius bylos įrodymus, nepašalino byloje esančių prieštaravimų. Kasatorius, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, BK 2 straipsnio 3, 4 dalių, BPK 1 straipsnio, 44 straipsnio 6 dalies nuostatomis, teigia, kad teismai pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, nes jo kaltė buvo įrodinėjama prielaidomis ir abejonių keliančiais duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas apsiribojo lakoniškais motyvais, grindžiamais apylinkės teismo ištirtais įrodymais ir padarytomis išvadomis.
Nuteistasis M. Ž. nurodo, kad įrodinėjant jo kaltę pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nebuvo nustatytas nusikalstamos veikos padarymo laikas. Nenustačius tikslaus laiko ir net dienos, jam, nuteistajam, sąmoningai pašalinta galimybė nurodyti reikšmingas aplinkybes, kurios vyko konkrečią dieną ir kurios turėtų lemiamos įtakos pašalinant abejones dėl jo kaltės. Apie neva jo 2006 m. liepos mėn. padarytą nusikalstamą veiką policijos pareigūnams buvo pranešta tik 2008 m. pavasarį, t. y. praėjus beveik dvejiems metams po įvykio. Kasatorius mano, kad tokį nukentėjusiųjų poelgį lėmė tai, kad dėl A. C. veikos buvo kreiptasi į Kėdainių policijos pareigūnus. Kyla klausimas, kodėl nebuvo kreiptasi į policiją, jeigu neva nuteistojo padaryta veika stipriai sukrėtė nukentėjusįjį ir jo šeimą. Visiškai nesutampa liudytojų parodymai dėl įvykio laiko. Nors liudytoja A. Ž. ir teigė, kad po įvykio nukentėjusysis E. K. pasikeitė, mažiau bendravo, tačiau ši liudytoja taip pat parodė, kad ji mokė nukentėjusįjį tik iki įvykio. Be to, byloje nėra objektyviai nustatyta, kad inkriminuojamos pagal BK 284 straipsnio 1 dalį veikos metu jis buvo neblaivus. Nors neblaivumas buvo nustatinėjamas remiantis N. A. ir M. C. parodymais, tačiau byloje esanti medžiaga patvirtina, kad jos minėto įvykio nematė.
Nuteistasis taip pat nurodo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Teismai rėmėsi suinteresuotų asmenų C. duotais parodymais. Kasatorius pažymi, kad jis nukentėjusiųjų nurodytu laiku nebuvo įvykio vietoje. Tai patvirtino A. Ž. ir S. L., tačiau šių liudytojų parodymai buvo ignoruoti. Antstolio kontoros vedėjos duoti parodymai iš esmės negali patvirtinti jokių inkriminuojamų aplinkybių, nes kontoroje jis lankėsi įvykio dieną prieš jam išvykstant į Panevėžį. Abejotinos ir eksperto išvados, kurios nei patvirtina, nei paneigia, kad neva jis pliauska sužalojo A. C. Kasatorius teigia, kad tokie C. kaltinimai yra sąmoningai nukreipti prieš jį, nes tarp jų buvęs civilinis ginčas baigėsi jo naudai, o dėl C. padarytos veikos buvo kreiptasi į policiją.
Kasatorius nurodo, kad apygardos teismas teigė, jog C. parodymai neprieštarauja liudytojų – policijos pareigūnų – E. K. ir V. N. parodymams. Kasatorius pažymi, kad šie pareigūnai nematė įvykio, o tik tyrė C. pateiktą versiją. Be to, pagal E. K. parodymus A. C. tik po kelių dienų pranešė, jog būtent jis, M. Ž., padarė sužalojimą. Nuteistasis atkreipia dėmesį į liudytojo D. Ž. – Kėdainių rajono pataisos inspekcijos inspektoriaus – parodymus, kad 2008 m. kovo 4 d. po pietų A. C. buvo atėjęs pas jį prisiregistruoti, tačiau ant jo kūno jokių sužalojimų nesimatė.
Nuteistasis dar nurodo, kad teismai nepagrįstai atmetė jo gynėjo prašymus paskirti papildomą teismo medicinos ekspertizę dėl A. C. sužalojimo, nes, turimais duomenimis, jį sužalojo kiti asmenys Kėdainiuose. Teismas atmetė ir prašymą išreikalauti nukentėjusiojo E. K. ligos istorijas bei paskirti teismo psichiatrinę-psichologinę ekspertizę. Be to, liudytojai S. L. ir S. Č. parodė, kad nukentėjusiųjų liudytojai buvo už teismo posėdžių salės durų ir girdėjo nukentėjusiųjų ir kitų liudytojų duodamus parodymus, tačiau teismas nepagrįstai atmetė nuteistojo gynėjo prašymą atlikti eksperimentą.
Kasatorius taip pat teigia, kad minėti procesiniai pažeidimai neduoda pagrindo teigti, jog buvo nustatyti visi būtinieji nusikalstamų veikų, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje, objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Be to, Panevėžio apygardos teismas netinkamai aiškino BK normas, reglamentuojančias bausmės skyrimą, dėl to buvo paskirta per griežta bausmė – laisvės apribojimas. Kasatorius pažymi, kad nebuvo įrodyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė – jo girtumas. BK 55 straipsnyje nustatyta, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Byloje nustatyta, kad jis, M. Ž., yra neteistas, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, neapibūdinamas neigiamai. Nors laisvės apribojimas savo apimtimi ir griežtumu nėra prilyginamas laisvės atėmimo bausmei, vis dėlto tokia bausmė yra nukreipta prieš asmens laisvę. Teismas, paskirdamas tokią bausmę, motyvavo tuo, kad pensininkui netikslinga skirti viešuosius darbus arba baudą. BK 46, 48 straipsniuose šios bausmės neskirstomos pagal žmogaus amžių ar socialinę padėtį, todėl toks teismo argumentas yra nelogiškas, neatitinkantis asmenų lygybės principo.
Atsiliepimu į nuteistojo M. Ž. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras Regimantas Žukauskas prašo jį atmesti. Prokuroras nurodo, kad nuteistasis, neigdamas kaltę dėl E. K. užpuolimo ir A. C. sužalojimo, ginčija teismo nustatytas faktines aplinkybes ir įrodymų vertinimą, siūlydamas kitaip vertinti nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, teismo medicinos specialisto išvadas. Analogiški argumentai buvo išdėstyti ir apeliaciniame skunde, dėl kurių motyvuotai pasisakė apeliacinės instancijos teismas. Tokio pobūdžio argumentai nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas ir turi būti palikti nenagrinėti.
Prokuroras taip pat nurodo, kad teismai, vertindami įrodymus, BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė, išvadas apie faktines nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes padarė, visapusiškai įvertinę bylos įrodymų visetą – nukentėjusiojo E. K. užpuolimą mačiusių liudytojų A. S., N. A., A. B., motinos J. K. ir A. Ž. parodymus, rašytinę bylos medžiagą. Teismas neturėjo pagrindo abejoti duotų parodymų patikimumu, nes jie buvo nuoseklūs, visiškai sutapo ir papildė vieni kitus. Kreipimosi į teisėsaugos institucijas laikas vertinant nukentėjusiojo parodymus reikšmės neturi, nes BPK nenumatytas terminas, per kurį reikia kreiptis dėl nusikalstamos veikos padarymo. Prokuroras pažymi, kad pripažindamas M. Ž. kaltu dėl A. C. tyčinio sužalojimo, teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo ir tiesiogiai įvykį mačiusios M. C. nuosekliais parodymais. Liudytojai – policijos pareigūnai E. K. ir V. N. – patvirtino, kad po sužalojimo ligoninėje apklaustas nukentėjusysis pasakojo, jog jį sumušė M. Ž. Teismo specialisto išvada patvirtino sužalojimo padarymo mechanizmą. Šie bylos įrodymai gauti teisėtu būdu, papildė vienas kitą ir sudarė vientisą loginę įrodymų grandinę, kuri leido teismams padaryti išvadą, kad būtent M. Ž. padarė A. C. nežymų sveikatos sutrikdymą. Prokuroras nesutinka ir su kasacinio skundo teiginiais, kad teismas ignoravo liudytojų A. Ž. ir S. L. parodymus. Šių liudytojų parodymai apie tai, kad 2008 m. kovo 4 d., apie 16.30 val., M. Ž. buvo ne įvykio vietoje, o pas dukrą S. L., gyvenančią Panevėžyje, buvo išsamiai išanalizuoti ir pagrįstai atmesti kaip prieštaraujantys kitiems bylos įrodymams.
Prokuroras taip pat pažymi, kad byloje neginčytinai nustatyta, jog M. Ž. viešoje vietoje, matant kitiems asmenims, be jokio pagrindo užpuolė mažametį E. K., naudojo prieš jį fizinį smurtą, grasino peiliu. Tokie jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį kaip viešosios tvarkos pažeidimas. Taip pat įrodyta, kad nuteistasis tyčia vieną kartą smogė pliauska nukentėjusiajam A. C. į galvą ir taip padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Šie nuteistojo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
Prokuroras teigia, kad nepagrįsti nuteistojo teiginiai, jog kaltinimas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį yra nekonkretus. Baudžiamojoje byloje buvo surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimus atitinkantis kaltinamasis aktas, kuriame nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymo laikas buvo nurodytas taip tiksliai, kiek tai buvo nustatyta bylos duomenimis. Atsižvelgiant į tai, kad M. Ž. neigė patį E. K. užpuolimo faktą, nėra pagrindo teigti, kad tikslaus nusikaltimo padarymo laiko nenurodymas sukliudė nuteistajam gintis nuo pateikto kaltinimo. Dėl kasatoriaus argumentų, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo nepagrįstai atmesti nuteistojo ir jo gynėjo prašymai dėl papildomos teismo medicinos ekspertizės atlikimo A. C., teismo psichiatrinės-psichologinės ekspertizės atlikimo E. K., tardymo eksperimento, kurie yra analogiški išdėstytiems apeliaciniame skunde, išsamiai ir motyvuotai atsakė apeliacinės instancijos teismas. Pagrįstas ir motyvuotas nuteistojo ir jo gynėjo prašymų atmetimas nelaikytinas teisės į gynybą suvaržymu.
Prokuroras taip pat teigia, kad teismas, skirdamas bausmę už atskirus nusikaltimus ir galutinę subendrintą bausmę, įstatymų reikalavimų nepažeidė. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nuteistasis padarė prieš mažametį ir apsvaigęs nuo alkoholio, todėl šios aplinkybės pagrįstai pripažintos jo atsakomybę sunkinančiomis. Tai, kad nusikaltimo padarymo metu M. Ž. buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir kad tokia jo būsena turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, neginčytinai įrodo įvykį mačiusių liudytojų parodymai bei veikos padarymo aplinkybės: suaugęs žmogus be jokios priežasties užpuolė mažametį, grasino jam peiliu. Teismas, atsižvelgęs į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes bei M. Ž. asmenybę (neteistas, tačiau du kartus baustas administracine tvarka, piktnaudžiaujantis alkoholiu), paskyrė BK 284 straipsnio 1 dalies, 140 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytą bausmės rūšį – laisvės apribojimą – kuri nėra aiškiai per griežta.
Nukentėjusiųjų A. C. ir E. K., įstatyminės atstovės J. K. atsiliepimai į nuteistojo M. Ž. kasacinį skundą yra iš esmės tapatūs, todėl jų argumentai bus dėstomi kartu. Nukentėjusieji prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti iš nuteistojo M. Ž. atsiliepimų surašymo išlaidas – po 200 Lt abiem nukentėjusiesiems. Nukentėjusieji pažymi, kad kasacinis skundas paduotas, nesilaikant BPK 369 straipsnio nuostatų, nes pagrindų, numatytų bylą nagrinėti kasacine tvarka, nėra. Kasatorius prašo iš naujo vertinti įrodymus, tačiau tai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Priešingai nei teigia kasatorius, teismai, nagrinėdami bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Visos bylos aplinkybės ištirtos išsamiai ir nešališkai, nuosprendis pagrįstas teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, atitinkančiais Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus. Kasatorius nepateikė konkrečių duomenų, kad teismai, vertindami įrodymus, buvo šališki arba pažeidė BPK normas, nenurodoma ir jokių faktų, kurie duotų pagrindą abejoti tokiomis teismų išvadomis. Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo M. Ž. apeliaciniame skunde, nutartyje nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde teismai priimtuose sprendimuose ne tik aprašė visų liudytojų parodymus, bet ir aptarė, įvertino juos, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalis. Nuteistojo veikos kvalifikuotos ir baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
Nukentėjusysis E. K., įstatyminė atstovė J. K. atsiliepime taip pat nurodo, kad jokių teisminių ginčų nei su nuteistuoju, nei su jo sutuoktine A. Ž. iki tol nėra turėję. Kreiptis į policiją privertė M. Ž. elgesys – nuolatiniai grasinimai susidoroti, užgauliojimai bei šantažas, įsitikinus, kad su nuteistuoju ir jo šeima neįmanoma civilizuotai gyventi. Pasisakydami dėl kasacinio skundo argumento apie liudytojos A. Ž. parodymų patikimumą nukentėjusysis E. K., įstatyminė atstovė J. K. pažymi, kad ši liudytoja mokykloje socialine pedagoge dirba iki šiol ir gerai žino jo, nukentėjusiojo, sveikatos problemas.
Nuteistojo M. Ž. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nenagrinėtinų nuteistojo M. Ž. kasacinio skundo argumentų
Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1236 redakcija, galiojanti nuo 2008 m. sausio 1 d.) kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.
Nuteistasis M. Ž. kasaciniame skunde nurodo, kad byloje įrodinėjant jo kaltę pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nebuvo nustatytas nusikalstamos veikos padarymo laikas, o liudytojų parodymai apie šią aplinkybę nesutampa. Kasatorius taip pat teigia, kad nėra objektyviai nustatyta, jog nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, metu jis buvo neblaivus. Be to, kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl per griežtos bausmės – laisvės apribojimo – paskyrimo.
Šie kasatoriaus M. Ž. teiginiai yra nauji argumentai, nes jie nebuvo išdėstyti apeliaciniame skunde ir nagrinėjami apeliacinės instancijos teismo. Todėl minėti kasacinio skundo argumentai, vadovaujantis BPK 367 straipsnio 3 dalimi, paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio skundo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.
Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje
Nuteistasis nepagrįstai teigia, kad teismas jo kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, įrodinėjo prielaidomis ir spėjimais, nesilaikydamas BPK 20 straipsnio reikalavimų.
Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant bylą kasacine tvarka įrodymų tyrimas neatliekamas, žemesnės instancijos teismų tirti įrodymai iš naujo nevertinami; gali būti tik patikrinama, ar byloje surinktus duomenis pripažįstant įrodymais ir juos vertinant buvo vadovautasi BPK 20 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.
Bylos duomenimis, nėra pagrindo išvadai, kad teismas, tirdamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais ir vertindamas, nesilaikė BPK 20 straipsnio nuostatų. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas faktines veikos padarymo aplinkybes, t. y. jog M. Ž. daugiabučio namo kieme 2006 m. liepos mėn., tiksli data nenustatyta, apie 17.00 val., sugriebė mažametį E. K., gimusį 1993 m. sausio 10 d., už drabužių, jį papurtė ir, įrėmęs peilį jam į pilvą, grasino papjauti, taip sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, nustatė išsamiai ir nešališkai ištyręs byloje surinktus tiek kaltinančius, tiek teisinančius duomenis, įvertindamas jų visumą. Teismas rėmėsi ne tik nukentėjusiojo E. K., jo motinos J. K., močiutės M. C., bet ir liudytojų, kurie nesusiję giminystės ryšiais su nukentėjusiuoju – A. S., N. A., A. Ž., A. B. – duotais parodymais. Pastebėtina, kad liudytojai A. S., N. A., A. B. tiesiogiai matė įvykį, jie nuosekliai ir iš esmės vienodai išdėstė veikos padarymo aplinkybes, jų parodymuose nėra esminių prieštaravimų. Byloje nėra duomenų, to netvirtina ir kasatorius, kad šie liudytojai turi priežastį apkalbėti nuteistąjį. Priešingai kasatoriaus tvirtinimui, teismas tikrino nukentėjusiojo ir kaltinimo liudytojų parodymų tikrumą ne tik apklausdamas juos teisiamajame posėdyje, bet ir, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostata, perskaitydamas jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Taigi teismas jų patikimumu pagrįstai neabejojo. Ta aplinkybė, kad dėl šio įvykio į policiją buvo kreiptasi praėjus gana ilgam laiko tarpui, neturi esminės reikšmės vertinant byloje surinktus įrodymus, sprendžiant apie jų patikimumą, nes Baudžiamojo proceso kodekse nenumatytas terminas, per kurį nukentėjusysis privalo kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl nusikalstamos veikos padarymo. Teisiamajame posėdyje nukentėjusiojo įstatyminė atstovė J. K. paaiškino, kad į policiją buvo kreiptasi ne iš karto po įvykio, nes sūnus E. K. sirgo onkologine liga, todėl nenorėjo, jog dėl šio įvykio jis būtų dar labiau traumuojamas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos, išdėstyti ir motyvai, kuriais remiantis buvo atmesti kaltinimui prieštaraujantys liudytojos A. Ž. parodymai. Kitų gynybos liudytojų Z. J., S. Č., kurie pagal M. Ž. prašymą buvo apklausti teisiamajame posėdyje, parodymai nebuvo informatyvūs. Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė byloje surinktus įrodymus, surašė nuosprendį pažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Teismas pagrįstai konstatavo, kad M. Ž. veiksmuose yra visi nusikaltimo, numatyto BPK 284 straipsnio 1 dalyje, požymiai, nes įžūliu elgesiu ir grasinimu – sugriebdamas mažametį E. K. už drabužių, jį papurtydamas, įremdamas peilį į pilvą ir grasindamas papjauti, atliktais viešoje vietoje – daugiabučio namo kieme, dienos metu, matant kitiems asmenims, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Nors M. Ž. ir neprisipažino kaltu, tačiau pagal teismų praktiką kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltinamojo prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, bet jis nustatomas tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyvius) veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą ir pan. (kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-353/2006). Nuteistojo veiksmų turinys patvirtina, kad M. Ž. suprato nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo bus sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka ir šių pasekmių norėjo, t. y. jis veikė tiesiogine tyčia.
Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, pagal nuteistojo prašymą apklausęs liudytojus Z. J., H. R., A. B., konstatavo, kad remiantis naujai ištirtais įrodymais nėra pagrindo keisti ar naikinti apylinkės teismo nuosprendžio. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą dėl šios nusikalstamos veikos išnagrinėjo, nepažeisdamas BPK 324, 332 straipsnių reikalavimų.
Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje
Nuteistasis, teigdamas, kad jis nukentėjusiojo A. C. nesumušė, nurodo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Teismas, nustatydamas faktines veikos padarymo aplinkybes, kad M. Ž. 2008 m. kovo 4 d., apie 16.30 val., namo Kėdainių r., (duomenys neskelbtini), kieme vieną kartą malka smogė A. C. į galvą, rėmėsi ne tik nukentėjusiojo ir jo buvusios žmonos M. C., bet iš dalies ir liudytojų E. K., V. N., D. Ž. duotais parodymais, teismo medicinos eksperto V. Barausko paaiškinimais, 2008 m. balandžio 8 d. teismo medicinos specialisto išvados Nr. G 69/08 (12), 2009 m. vasario 13 d. teismo medicinos ekspertizės akto Nr. EKG 81/09 (01)-R 16/09 duomenimis. Ta aplinkybė, kad nukentėjusysis A. C. liudytojams – policijos pareigūnams E. K. ir V. N. – išdėstė padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ne tą pačią įvykio dieną, nes jis blogai jautėsi, gulėjo ligoninėje, bet vėliau, neturi reikšmės vertinant jo parodymus patikimumo aspektu. Iš teismo medicinos specialisto išvados Nr. G69/08(12) matyti, kad VšĮ „Kėdainių ligoninė“ A. C. gydymo stacionare istorijoje Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuota, jog nukentėjusysis 2008 m. kovo 4 d. 17.20 val. buvo pristatytas į priėmimo skyrių kaip patyręs traumą buitinio konflikto metu. Kasatoriaus tvirtinimas, kad nukentėjusysis buvo sužalotas kitoje vietoje, yra deklaratyvus ir nepagrįstas jokiais duomenimis.
Iš bylos duomenų matyti, kad nagrinėjant bylą teisme M. Ž., pasirinkęs naują gynybos taktiką nei ikiteisminio tyrimo metu, tvirtino, jog nukentėjusiųjų nurodytu laiku jo net nebuvo įvykio vietoje – jis dieną iki įvykio, t. y. kovo 3 d., išvyko pas dukterį S. L. į Panevėžį, ten išbuvo tris dienas ir kovo 4 d. pataisos inspekcijoje nesilankė. Pirmosios instancijos teismas tokį M. Ž. tvirtinimą paneigė remdamasis tiek liudytojo – pataisos inspekcijos inspektoriaus – D. Ž., tiek liudytojos A. Ž. duotais parodymais, kad kovo 4 d. ji su M. Ž. lankėsi pataisos inspekcijoje bei pas antstolius ir tik po to šis išvyko į Panevėžį. Šiuo aspektu pastebėtina, kad aplinkybė, jog M. Ž. kovo 4 d. buvo namuose, patvirtinama ir remiantis teisiamajame posėdyje ištirtu, nuosprendyje įvertintu Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros 2008 m. liepos 21 d. nutarimu dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo (T. 1, b. l. 167). Šiame nutarime nurodyta, kad A. Ž. 2008 m. kovo 12 d. kreipėsi į Kėdainių rajono policijos komisariatą pranešdama, jog A. C. grasino nužudyti ją ir M. Ž., paaiškindama, kad 2008 m. kovo 5–6 d. A. C. jiems pagrasino sakydamas, kad „jie ir jų kaimynai ilgai tame name negyvens“. Analogiškai parodė ir M. Ž., patvirtindamas žodžius, kad A. C. sakė, jog jie ilgai tame name negyvens. Taigi iš šių aplinkybių akivaizdu, kad M. Ž. 2008 m. kovo 5–6 d. buvo savo namuose, o ne Panevėžyje, kaip teigė šioje baudžiamojoje byloje. Apylinkės teismas išdėstė ir išsamius motyvus, kodėl atmetė liudytojų – nuteistojo sutuoktinės A. Ž. ir dukters S. L. – duotus parodymus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas faktines šios veikos padarymo aplinkybes nustatė, tinkamai laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų. Ta aplinkybė, kad teismas patenkino ne visus nuteistojo pareikštus prašymus (dėl eksperimento atlikimo, papildomos teismo medicinos ekspertizės paskyrimo ir kt.), nereiškia, jog buvo suvaržyta nuteistojo teisė į gynybą. Kaltinamojo teisė pateikti prašymus, numatyta BPK 22 straipsnio 3 dalyje, 270 straipsnio 1 dalyje, nėra absoliuti, nes nuspręsti, ar toks prašymas tenkintinas, turi teismas motyvuota nutartimi. Bylos duomenys patvirtina, kad dėl visų kasatoriaus minimų prašymų apylinkės teismas priėmė protokolines nutartis, jose nurodydamas jų netenkinimo priežastis.
Pagal nustatytas faktines veikos padarymo aplinkybes M. Ž. nusikalstama veika, padarant nukentėjusiajam A. C. nežymų sveikatos sutrikdymą, veikiant dėl asmeninių paskatų esant tarpusavio nesutarimams, teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio dalį.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, nes jis surašytas laikantis BPK 305 straipsnio nuostatų, jame padarytos išvados dėl faktinių nusikalstamų veikų aplinkybių, nusikalstamos veikos požymių buvimo nuteistojo veiksmuose pagrįstos išsamiai ir nešališkai teisiamajame posėdyje patikrintais įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytus reikalavimus. Taip pat nėra duomenų, kad buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje, pagal kurio prasmę bylą nagrinėsiantis teismas neturi būti susidaręs išankstinės nuomonės, kad asmuo, kuriam pareikštas kaltinimas, yra kaltas; įrodinėjimo našta negali būti perkeliama gynybai; visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Kasatorius M. Ž. netvirtina, kad bylą išnagrinėjęs teismas buvo susidaręs išankstinę nuomonę apie jo kaltumą ar kad jis proceso metu turėjo įrodinėti savo nekaltumą. M. Ž. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas yra įrodyta pagal baudžiamojo proceso įstatymo nustatytą tvarką priimtu teismo nuosprendžiu.
Dėl nukentėjusiųjų prašymo atlyginti išlaidas, susijusias su atsiliepimų į kasacinį skundą surašymu
Lietuvos Aukščiausiajame Teisme gauti du nukentėjusiojo A. C. ir nukentėjusiojo E. K. bei jo įstatyminės atstovės J. K. atsiliepimai į nuteistojo M. Ž. kasacinį skundą, kuriais taip pat prašoma priteisti iš nuteistojo atsiliepimų surašymo išlaidas – po 200 Lt abiem nukentėjusiesiems. Prie atsiliepimų pridėti advokato A. J. pinigų priėmimo kvitai, patvirtinantys pinigų sumokėjimo faktą.
Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį teismas, iš asmens pripažinto kaltu, turi teisę nuspręsti išieškoti nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.
Nukentėjusiųjų A. C. ir E. K., įstatyminės atstovės J. K. prašymai tenkintini iš dalies. Kolegijos nuomone, atsižvelgiant į nuteistojo turtinę padėtį (nuteistasis yra pensininkas), nukentėjusiųjų prašoma priteisti pinigų suma mažintina.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo M. Ž. kasacinį skundą.
Priteisti iš M. Ž. nukentėjusiojo A. C. naudai 100 Lt, nukentėjusiojo E. K. bei jo įstatyminės atstovės J. K. naudai 100 Lt atsiliepimų surašymo išlaidoms atlyginti.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Dalia Bajerčiūtė
Viktoras Aidukas
