Baudžiamoji byla Nr. 2K–144/2010
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.26.2(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. balandžio 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Greičiaus, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. J. kasacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 23 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 9 d. nutarties.
Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 23 d. nuosprendžiu M. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį 4 MGL dydžio bauda. Nukentėjusiosios I. M. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies: jai iš M. J. priteista 500 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 1500 Lt advokato išlaidoms apmokėti.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 9 d. nutartimi nuteistojo M. J. apeliacinis skundas atmestas ir ištaisytas netikslumas Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 23 d. nuosprendžio aprašomojoje dalyje, vietoje žodžių „du kartus kumščiu sudavė jai į veidą“ nurodant – „vieną kartą kumščiu sudavė jai į veidą“.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir susipažinusi su byla,
n u s t a t ė :
M. J. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad pažeidė viešąją tvarką šiomis aplinkybėmis: 2008 m. gegužės 13 d., apie 16.00–17.00 val., Kauno r., Akademijos miestelyje, Studentų gatvėje Nr. 1 esančiame Pilėnų sveikatos priežiūros centre, išplūdo necenzūriniais žodžiais I. M., vieną kartą kumščiu sudavė jai į veidą, užsuko ranką ir taip padarė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Kasaciniu skundu nuteistasis M. J. prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 23 d. nuosprendį, Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 9 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.
Skunde kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo jo apeliacinio skundo argumentų ir iš esmės perrašė pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigė apie liudytojų ir nukentėjusiosios parodymų prieštaringumą, nenuoseklumą, neatitikimą logikai, tačiau teismas į šiuos argumentus neatsižvelgė. Apeliacinės instancijos teismui kasatorius nurodė, kad nukentėjusiosios I. M. parodymai yra abejotino turinio, tačiau teismas apie tai iš viso neapsisakė ir neatsižvelgė į nukentėjusios parodymų prieštaringumą bei nenuoseklumą, taip pat į jos bei M. J. santykius. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusioji keitė parodymus apie tai, kiek smūgių nuteistasis jai sudavė ir kada įvyko konfliktas: prieš ar po to, kai jie įėjo į gydytojos kabinetą. Nuteistasis mano, kad kasacinės instancijos teismas turėtų atsižvelgti į tai, jog nukentėjusioji I. M. niekada jo nemėgo bei prieštaravo, kad jis ir jos duktė bendrautų. Dėl to tarp motinos ir dukters ne kartą buvo kilęs konfliktas. Tai patvirtina antstolio surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame užfiksuotomis SMS žinutėmis I. M. tyčiojosi ir įžeidinėjo M. J. Be to, nukentėjusioji apipylė kasatorių rūgštimi. Tą irgi patvirtina antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Kasatoriaus įsitikinimu, liudytojos S. M.-R. parodymų teisingumas taip pat abejotinas. M. J. teigia, kad įvykio dieną jie buvo susitarę susitikti Pilėnų sveikatos priežiūros centre. S. M.-R. pasakė, kad nepraneš savo motinai, jog jie kartu apsilankys šiame centre. Tačiau, duodama parodymus, ji teigė priešingai, t. y. kad atėjo ten su savo mama ir kad nekvietė M. J., nors šiuos teiginius paneigia jos pačios siųstos SMS žinutės kasatoriui. Tai, kad jos parodymai melagingi, patvirtina ir gydytojos Ž. B. K. parodymai, jog S. M.-R. apsilankymo gydytojos kabinete metu pasakė, kad savo mamos nekvietė kartu ateiti, o M. J. informavo apie šį vizitą. Taip pat S. M.-R. teisme nurodė, kad niekada nesakė, jog laukiamas kūdikis yra M. J. Tačiau toks teiginys neatitinka tikrovės. Tą įrodo byloje esantys duomenys: SMS žinutės, kurias S. M.-R. siuntė kasatoriui, taip pat akušerės J. T. parodymai, kad S. M.-R. buvo nurodžiusi, jog kūdikio tėvas yra M. J. ir tai buvo užrašyta nėščiosios kortelėje. Byloje pateiktos SMS žinutės patvirtina, kad, skirtingai nei nurodė ši liudytoja, jie buvo pora, o ne draugai, ir net žadėjo sukurti šeimą. Be to, žinutėse, kurias nuteistajam siuntė S. M.-R., rašoma, kad jos mama su ja neretai elgėsi agresyviai – naudojo fizinį ir psichologinį smurtą. Dėl to, kasatoriaus įsitikinimu, liudytoja yra įbauginta ir liudija savo motinos naudai. Be to, teismo posėdžio metu nukentėjusioji ir jos duktė S. M.-R., atsakinėdamos į kasatoriaus gynėjo klausimus, melavo: I. M. melagingai parodė, kad nemuša savo dukters, kad M. J. neapipylė rūgštimi ir nesiuntė jam žinučių, S. M.-R. taip pat melavo, jog mama nenaudoja prieš ją fizinio smurto ir nebuvo apipylusi M. J. rūgštimi. Antstolio patvirtintame faktinių aplinkybių konstatavimo protokole pateiktų žinučių tekstai liudija priešingai. Liudytojos I. T. parodymais teismas taip pat turėjo suabejoti ir juos vertinti kritiškai, nes jie prieštarauja logikos dėsniams. Ji parodė, kad išgirdo triukšmą, nors buvo prie kito kabineto, t. y. ne įvykio vietoje, o kiti sveikatos centro darbuotojai nieko negirdėjo. Be to, I. T. parodymai visiškai nelogiški: pagal juos kasatorius dešinėje rankoje laikydamas I. M. ranką ir stovėdamas jai už nugaros kairiąja ranka smogė į dešinįjį I. M. skruostą. Liudytojų I. T. ir G. K. parodymais negalima remtis ir dėl to, kad kyla abejonių jų objektyvumu, nes jos I. M. pažįstamos ir yra paprašytos duoti parodymus. Tą pripažino pati G. K., pareikšdama, kad I. M. prašė jos liudyti teisme. Tačiau teismas į šias aplinkybes visiškai neatsižvelgė ir motyvavo tuo, kad byloje nėra tokių įrodymų. Ši išvada nepagrįsta. Akivaizdu, kad po įvykusio ginčo ši liudytoja su nukentėjusiąja buvo susitikusios ir kalbėjosi. Tą patvirtina liudytojos parodymai, kad apie kasatoriaus ir nukentėjusiosios santykius ji sužinojo vėliau. Be to, pasak liudytojos, po to, kai I. M. duktė išėjo iš gydytojos kabineto, ji ir jos mama bei M. J. išėjo iš pastato. Taigi nesuprantama, kada liudytoja suspėjo susipažinti su I. M. bei jos dukterimi ir net pasikalbėti. Be to, liudytoja G. K. teigė, kad M. J. trenkė nukentėjusiajai prieš įeinant į gydytojos kabinetą, o I. T. priešingai – kad po to, kai jis ir I. M. išėjo iš gydytojos kabineto. Taigi iškyla klausimas, ar šios liudytojos apskritai buvo įvykio vietoje. Kasatorius tvirtina, kad šioje byloje jo kaltė grindžiama prieštaringais įrodymais, tačiau tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai nesiėmė jokių veiksmų šiems prieštaravimams pašalinti. Be to, teismai neatsižvelgė į tai, kad kasatoriaus parodymai visada buvo nuoseklūs. Toliau kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad S. M.-R. ir jos motinos santykiai pasižymi fiziniu smurtu. Tai įrodo byloje pateiktų žinučių turinys. Tačiau teismai visai nepasisakė dėl antstolio surašyto faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, kuris įrodo nukentėjusiosios ir jos dukters parodymų nepatikimumą, jo nevertino, o tai yra esminis BPK pažeidimas. Nuteistasis pažymi ir tai, kad įvykio vietoje buvo du liudytojai vyrai, kurie matė įvykį, tačiau jie nenustatyti. Taigi tyrimas buvo atliktas nevisapusiškai ir neobjektyviai. Specialisto išvada dėl nukentėjusiosios patirtų sužalojimų buvo surašyta praėjus maždaug parai po įvykio. Kasatoriaus teigimu, sužalojimų padarymo laikas nustatytas pagal pačios I. M. paaiškinimus. Atsižvelgiant į tai, kad motina ir duktė anksčiau mušdavosi, tai, M. J. įsitikinimu, tikėtina, jog iš poliklinikos grįžusios namo jos susimušė ir todėl nukentėjusiajai buvo padaryti nežymūs sužalojimai. Pasak nuteistojo, byloje nėra jokių neginčijamų įrodymų, kad būtent jis trenkė I. M. į veidą ir taip sutrikdė jai sveikatą. Toliau kasatorius nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog įžūlūs veiksmai pasireiškė vieno smūgio nukentėjusiajai į veidą sudavimu. M. J. tvirtina, kad toks poelgis nėra įžūlus, nes ginčas įvyko tarp pažįstamų asmenų, taip pat buvo akivaizdi tokio elgesio priežastis – I. M. elgėsi labai nepagarbiai su juo, naudojo smurtą prieš jį, įvykio metu irgi buvo agresyvi, t. y. ėmė plūsti necenzūriniais žodžiais, smogė kasatoriui. Tai, kad ji yra linkusi naudoti fizinį smurtą, patvirtina ta aplinkybė, jog ji muša savo dukterį. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, jog tyčinis be akivaizdžios priežasties smūgio sudavimas į veidą nepažįstamam asmeniui viešoje vietoje, matant aplinkiniams, yra agresyvus veiksmas, šiurkščiai pažeidžiantis ne tik nukentėjusiojo teises, bet ir šokiruojantis aplinkui esančius žmones (kasacinė nutartis Nr. 2K-205/2009). Tuo tarpu M. J. ir I. M. buvo pažįstami, o konfliktas buvo pradėtas pačios I. M. neteisėtais veiksmais. Nė vienas teismas savo sprendimuose nenurodė kasatoriaus tariamai nusikalstamo veikimo motyvų ir tikslų. M. J. teigia, kad neturėjo jokio motyvo pažeisti viešąją tvarką ir tikslo sužaloti I. M. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime nenurodė ir neindividualizavo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį būtinų nusikalstamos veikos požymių – nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimo ir visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo. Taip pat pasielgė ir apeliacinės instancijos teismas, tik nurodęs, kad kilęs konfliktas trukdė dirbti. Tačiau nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad dėl įvykusio incidento Pilėnų sveikatos priežiūros centro administracija nei iš darbuotojų, nei iš pacientų nesiskundimų negavo, todėl centro darbas nebuvo sutrikdytas. Tą patvirtina ir šio centro direktoriaus pavaduotojos raštas. Tai, kad kasatorius panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją, neįrodyta, nes įrodymų, kuriais grindžiama ši aplinkybė, teisingumas abejotinas. Be to, pati nukentėjusioji elgėsi agresyviai, vartojo necenzūrinius žodžius ir taip trukdė gydytojai Ž. B. K. dirbti. Sprendžiant, ar kasatoriaus veiksmai turėjo neigiamų padarinių visuomenei, būtina atsižvelgti į aplinkinių reakciją – tačiau byloje jokių nusiskundimų dėl įvykio negauta, taip pat į tai, kad nukentėjusioji yra kasatoriaus pažįstama, o konfliktas kilo dėl jos pačios neteisėtų veiksmų, taip pat į nukentėjusiosios elgesį prieš įvykį, įvykio metu ir po jo, į tai, kad ginčas truko kelias minutes, o kasatorius nenaudojo jokių daiktų, skirtų kūnui žaloti, į įvykio vietą atėjo neturėdamas jokios iš anksto susiformavusios tyčios sukelti konfliktą ir nesitikėjo, kad ten bus I. M. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad, nustatant viešosios tvarkos pažeidimui būdingą tyčią, svarbu konstatuoti, jog kaltininkas suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai buvo svarbus jo veikos aspektas. Kasatorius teigia, kad konfliktą savo neteisėtais veiksmais išprovokavo pati nukentėjusioji, o jis nesiekė pažeisti viešosios tvarkos, tiesiog gynėsi nuo nukentėjusiosios agresyvaus elgesio. Be to, nuteistojo psichinis santykis su veika, už kurią jis nuteistas, pirmosios instancijos teisme visiškai nebuvo analizuojamas, o apeliacinės instancijos teismas apie tai irgi nepasisakė. Nesant nors vieno nusikalstamos veikos sudėties požymio, baudžiamoji atsakomybė negalima. M. J. tvirtina, kad jo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių, t. y. nebuvo nustatyta konkreti veika, psichinis santykis su ja bei kilę padariniai. Nenustatyti nuteistojo tiesioginė tyčia bei nusikalstamos veikos padarymo motyvai ir tikslai. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apkaltinamajame nuosprendyje turi būti nurodyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados. Tačiau abiejų instancijų teismai labai glaustai pasisakė dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos sudėties požymių – neindividualizavo padarytos veikos, beveik neanalizavo byloje surinktų įrodymų, neatkreipė dėmesio į jų prieštaringumą, akivaizdų prieštaravimą logikos dėsniams. Toliau skunde pateikiami argumentai dėl neturtinės žalos atlyginimo. Kasatorius teigia, kad neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją sukeliantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (kasacinė nutartis Nr. 3K-3-337/2006). Nukentėjęs asmuo turi įrodyti neturtinės žalos padarymo faktą ir tą aplinkybę, kad yra įstatymo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo atvejis (kasacinė nutartis Nr. 3K-3-394/2006). M. J. mano, kad nėra pakankamai duomenų, įrodančių, kad būtent jis padarė kraujosruvas nukentėjusiajai, be to, nebuvo įrodytas neturtinės žalos padarymo faktas. Konfliktą išprovokavo pati I. M. – įžeidinėjo nuteistąjį, trenkė jam, todėl jos pačios kaltė yra pagrindas atmesti ieškinį (kasacinė nutartis Nr. 3K-3-337). Apibendrindamas skundo argumentus, kasatorius teigia, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių baudžiamojo proceso pažeidimų.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo M. J. kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime teigiama, kad, nagrinėdami bylą, teismai nepadarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo prokuroras nurodo, kad kasacinio skundo argumentai, susiję su byloje esančių įrodymų vertinimu, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Nagrinėdamas bylą kasacinės instancijos teismas patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Byloje surinktus įrodymus patikrino ir įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą pirmosios bei apeliacinės instancijų teismai. Teismas išsamiai argumentavo, kodėl ir remdamasis kokiais įrodymais padarė išvadą, kad M. J. kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Teismas įtikinamai paaiškino, kodėl neturėjo pagrindo nesivadovauti nukentėjusiosios I. M. ir liudytojų S. M.-R., I. T., G. K. parodymais, specialisto išvada bei kritiškai vertino nuteistojo parodymus. Baudžiamojoje byloje esančius įrodymus teismas vertino ne atskirai vieną nuo kito, o kaip visumą. Taip pat prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nes patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde. Nutarties aprašomojoje dalyje teismas motyvuotai pasisakė dėl apeliacinio skundo esmės ir apeliacinio skundo argumentų, kurie nesiskiria nuo kasacinio skundo argumentų. Teismo nutartis surašyta laikantis BPK 332 straipsnio reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas pakankamai išsamiai motyvavo, kodėl pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies normą, ir aiškiai argumentavo, kodėl sutiko su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Be to, prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas nepageidavo atlikti įrodymų tyrimo. Dėl BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo atsiliepime nurodoma, kad teismai teisingai konstatavo, jog kasatorius viešoje vietoje (sveikatos priežiūros centre) įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams: naudojo smurtą prieš nukentėjusiąją, vieną kartą sudavė jai kumščiu į veidą, užsuko ranką, taip padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, ir išplūdo nukentėjusiąją necenzūriniais žodžiais. Išvadą, kad šiais veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, leidžia daryti jau vien tos aplinkybės, kad konfliktą matė bei girdėjo kiti pašaliniai asmenys, lankantys arba dirbantys tuo metu sveikatos priežiūros centre, kur žmonėms įprasta elgtis nepažeidžiant visuomenėje priimtų elgesio ir bendravimo taisyklių. Prokuroras mano, kad, naudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją viešoje vietoje, nuteistasis suvokė, kad kėsinosi ne tik į žmogaus sveikatą, bet ir pažeidė viešąją visuomenėje priimtą tvarką, todėl kasatoriaus įvykdyta nusikalstama veika buvo tinkamai kvalifikuotą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Dėl BPK 115 straipsnio ir CK 6.250 straipsnio taikymo prokuroras teigia, kad neturtinė žala, jos dydis ir piniginė išraiška pirmiausia yra faktinių aplinkybių sritis. Kasacinės instancijos teismas gali nagrinėti šį klausimą tik teisės taikymo aspektu, t. y. patikrindamas, ar teismai, priteisdami neturtinės žalos atlyginimą ir nustatydami jos dydį, laikėsi civilinės teisės nuostatų, ar nebuvo pažeistos BPK normos, reguliuojančios civilinio ieškinio nagrinėjimą bei išsprendimą baudžiamojoje byloje. Nagrinėjamoje byloje teismas konstatavo, kad kasatorius yra kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, ir iš dalies patenkino nukentėjusiosios civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Prokuroras mano, kad teismas nepažeidė BPK 115 straipsnio 1 dalies nuostatų, nes būtent dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų nukentėjusioji patyrė neturtinės žalos. Iš dalies patenkindamas civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas, be minėtos baudžiamojo proceso įstatymo normos, vadovavosi CK 6.250 straipsniu, nurodančiu, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas konstatavo, kad nuteistasis, pažeisdamas viešąją tvarką, padarė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, o fizinis smurtas sukėlė jai nepatogumus ir dvasinius išgyvenimus. Prokuroras pažymi, kad nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, objektas yra ne tik viešoji tvarka (tiesioginis objektas), bet ir asmens sveikata (fakultatyvinis objektas), todėl neturtinės žalos priteisimas šioje byloje neprieštarauja CK 6.250 straipsnio nuostatoms.
Nuteistojo M. J. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį
BK 284 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė už nusikaltimą, 2 dalyje – už baudžiamąjį nusižengimą. Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką.
Bylos duomenimis, M. J. sveikatos priežiūros centre išplūdo necenzūriniais žodžiais I. M., vieną kartą kumščiu sudavė jai į veidą, užsuko ranką ir taip padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.
Kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrindė jo taikymo byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.
Vienas iš alternatyvių BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos – nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimo – būdų yra įžūlus elgesys. Įžūlus elgesys – tai agresyvus, moralės požiūriu nepriimtinas, aplinkinius šokiruojantis veikimas ar neveikimas, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka.
Byloje nustatyti faktiniai duomenys patvirtina, kad viešoje vietoje (sveikatos priežiūros centre) M. J. elgėsi įžūliai, t. y. naudojo smurtą prieš gerokai už save vyresnę moterį, būtent: vieną kartą kumščiu sudavė jai į veidą, užsuko ranką ir taip padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Be to, jis nukentėjusiąją išplūdo necenzūriniais žodžiais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įžūlus elgesys gali reikštis ir kaip fizinis smurtas prieš žmogų. Ta aplinkybė, kad nuteistojo ir nukentėjusiosios santykiai dar iki įvykio buvo priešiški, nagrinėjamu atveju nepaneigia šio objektyvaus požymio (įžūlaus elgesio) buvimo M. J. padarytoje nusikalstamoje veikoje. Asmeninės paskatos ne visada šalina veikos priešiškumą viešąjai tvarkai. M. J. savo asmeninius santykius su pažįstamu asmeniu (buvusios draugės motina) sprendė viešoje vietoje ir, esant pašaliniams asmenimis, trukdydamas kitiems įstaigos darbuotojams dirbti, elgėsi įžūliai. Taigi jo padaryta veika buvo teisingai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.
M. J. taip pat pagrįstai inkriminuoti ir įžūliu elgesiu, demonstruojant nepagarbą aplinkiniams, sukelti padariniai – visuomenės rimties bei tvarkos sutrikdymas. Dėl M. J. neteisėtų veiksmų, sukelto triukšmo šokiruoti ir pasipiktinę liko tuo metu sveikatos priežiūros centre buvę ir tiesiogiai įvykius stebėję pacientai, tarp kurių buvo ir mažametis vaikas. Gydytoja, tuo metu apžiūrinėjusi nukentėjusios dukterį S. M.-R., nebaigė savo darbo, nes buvo sutrikusi. Kartu ir jos pacientė S. M.-R. dėl tokių M. J. veiksmų pradėjo verkti bei buvo susijaudinusi. Nukentėjusioji I. M. dėl prieš ją panaudoto smurto jautė skausmą, buvo išsigandusi. Dėl sukelto triukšmo vienas iš gydytojų bandė raminti M. J. Kolegijos vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad visuomenės rimtis bei tvarka buvo sutrikdyta ir to priežastis buvo neteisėti M. J. veiksmai. Kasaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad sveikatos priežiūros centro administracija iš darbuotojų ir pacientų dėl šio įvykio negavo jokių nusiskundimų, nepaneigia to fakto, jog visuomenės rimtis ir tvarka vis dėlto buvo sutrikdyta – tą pagrindžia bylos duomenys.
Motyvas ir tikslas nėra būtini BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai, todėl kvalifikuojant veiką jų įrodinėjimas nebūtinas.
Viešosios tvarkos pažeidimas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia. Neabejotina, kad M. J. suvokė, jog savo įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams, numatė, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis bei tvarka, ir šių padarinių norėjo.
Esant šioms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas tinkamai. M. J. padarytoje veikoje yra visi BK 284 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai ir jie įrodyti teismų nustatytomis aplinkybėmis.
Dėl BPK taikymo (BPK 20 straipsnio 5 dalis)
Išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai daro įvertinę byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai.
Kasacinės instancijos teismo kompetencija įrodymų vertinimo srityje yra ribota, nes kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje esančių įrodymų netiria, jų nevertina ir nedaro išvadų dėl naujų faktinių bylos aplinkybių nustatymo. Tačiau kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylas kasacine tvarka, tikrina, ar vertinant įrodymus buvo laikomasi BPK nustatytų reikalavimų. Taigi įrodymų vertinimas kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas yra tik tada, kai jis susijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais.
Išanalizavusi kasacinio skundo motyvus, teisėjų kolegija atmeta skundo argumentus, kad teismai netinkamai įvertino bylos duomenis – nukentėjusiosios, liudytojų parodymus ir specialisto išvadą. Nors kasaciniame skunde nurodytų nukentėjusiosios ir liudytojų parodymuose esamo tam tikro nenuoseklumo bei prieštaringumo apeliacinės instancijos teismas detaliau neanalizavo, tačiau tai neleidžia daryti išvados, jog teismai rėmėsi nepatikimais įrodymais ir pažeidė baudžiamojo proceso bendrąsias nuostatas dėl įrodymų vertinimo bei bylų apeliacinio nagrinėjimo.
Kaip teisingai nurodoma kasaciniame skunde, nukentėjusioji I. M. nebuvo visiškai nuosekli aiškindama įvykio aplinkybes: kiek smūgių (vienas ar du) jai buvo suduota ir kada smurtas prieš ją panaudotas – prieš įeinant į gydytojos kabinetą ar po to, kai išėjo. Tačiau, kolegijos nuomone, šie prieštaravimai nėra esminiai. Pažymėtina, kad teismai pripažino, jog M. J. sudavė tik vieną smūgį nukentėjusiajai. Nurodytus prieštaravimus aiškiai pašalina kiti bylos duomenys – liudytojų parodymai, patvirtinantys, kad buvo suduotas tik vienas smūgis, o konfliktas, kurio metu M. J. nežymiai sužalojo nukentėjusiąją, įvyko po to, kai jie abu išėjo iš gydytojos kabineto ir kilo triukšmas.
Nepagrįstai ginčijamas ir liudytojos S. M.-R. parodymų patikimumas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skunde nurodomi liudytojos parodymai apie jos ir M. J. santykius susiję su kasatoriaus įžūlaus elgesio motyvais, tačiau veikos kvalifikavimo tai nenulemia. Motyvas nėra būtinasis viešosios tvarkos pažeidimo subjektyvusis požymis. Be to, teismai pripažino, kad nuteistojo ir nukentėjusiosios santykiai iš tiesų buvo priešiški, todėl M. J. elgėsi įžūliai dėl asmeninių paskatų.
Taip pat byloje nėra jokių objektyvių duomenų dėl liudytojų I. T. ir G. K. suinteresuotumo apkaltinti nuteistąjį, todėl netikėti jų parodymais nėra pagrindo. Byloje esanti Pilėnų sveikatos priežiūros centro pažyma Nr. 66 patvirtina, kad liudytojos I. T. ir G. K. su anūke 2008 m. gegužės 13 d. lankėsi šiame centre kaip pacientės, taigi galėjo tiesiogiai stebėti įvykį. Tai, kad šios liudytojos visų įvykio detalių tiksliai nenurodė arba nurodė netiksliai, galima paaiškinti tuo, kad jos buvo apklaustos praėjus tam tikram laiko tarpui po įvykio.
Kasaciniame skunde pagrįstai atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismai nepasisakė ir nevertino gynybos pateikto antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo duomenų. Kolegija laiko, kad negalima situacija, kai teismas, pridėjęs prie bylos gynybos pateiktus duomenis ir juos ištyręs teisminio nagrinėjimo metu, dėl jų nuosprendyje ar nutartyje nepasisako. Šiuo atveju tai neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir pripažintina pažeidimu, tačiau neesminiu, t. y. nesuvaržiusiu įstatymų garantuotų kaltinamojo teisių ir nesukliudžiusiu teismui išsamiai, nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Tokia išvada darytina todėl, kad šie duomenys susijęs tik su nuteistojo, nukentėjusiosios bei jos dukters asmeniniais santykiais. Kaip jau minėta, teismai šį gynybos įrodinėtą senų nesutarimų tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios faktą pripažino ir, kvalifikuodami veiką, neignoravo.
Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad abiejų instancijų teismai bylos įrodymus įvertino tinkamai ir BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų esmingai nepažeidė, todėl tenkinti kasacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Dėl kitų skundo argumentų
Taip pat kasaciniame skunde be pagrindo ginčijamas nukentėjusiajai dėl M. J. neteisėtų veiksmų priteistas 500 Lt neturtinės žalos atlyginimas.
Byloje įrodyta, kad, pažeisdamas viešąją tvarką, M. J. panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją I. M. – vieną kartą kumščiu sudavė į veidą, užsuko ranką ir taip padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, be to, išplūdo ją necenzūriniais žodžiais. Skirtingai nei teigiama kasaciniame skunde, tokie veiksmai negali būti vertinami kaip mažareikšmiai, nes dėl neteisėtų veiksmų buvo pažeista įstatymų ginama prigimtinė ir absoliuti vertybė – žmogaus sveikata. Specialisto išvada, nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais įrodytas neturtinės žalos padarymo faktas – dėl nežymaus veido sužalojimo nukentėjusioji jautė skausmą, patyrė neigiamų dvasinių išgyvenimų bei nepatogumų. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta asmens sveikatai, taigi įstatymo numatytas neturtinės žalos atvejis buvo nustatytas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo M. J. kasacinį skundą.
Teisėjai Vytautas Greičius
Jonas Prapiestis
Antanas Klimavičius
