Civilinė byla Nr. 3K-7-443-969/2016
Teisminio proceso Nr. 2-50-3-02268-2015-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.6.1.1.4;
2.6.4.4.2; 2.6.5.2.1.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. gruodžio 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko, Sigito Gurevičiaus, Janinos Januškienės, Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas), Sigitos Rudėnaitės ir Gedimino Sagačio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. Š. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. Š. ieškinį atsakovei D. Š. dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ir išlaikymo jam priteisimo.
Išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių jurisdikcijos taisykles tėvų pareigų ir išlaikymo bylose, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovas J. Š. prašė teismo pakeisti Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 31 d. sprendimu nustatytą nepilnamečio vaiko M. Š. gyvenamąją vietą su vaiko motina D. Š., nustatant ją su tėvu J. Š.; priteisti iš D. Š. išlaikymą nepilnamečiam sūnui M. Š. po 100 Eur per mėnesį nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki sūnaus pilnametystės bei 3600 Eur dydžio išlaikymo įsiskolinimą už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos.
Ieškovas nurodo, kad Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 31 d. sprendimu buvo nutraukta ieškovo ir atsakovės santuoka bei nustatyta jų nepilnamečio sūnaus M. Š. gyvenamoji vieta su atsakove. Tačiau atsakovei tinkamai nesirūpinant vaiku, ieškovas pakvietė sūnų gyventi su juo Airijoje, čia vaikas ir gyvena nuo 2011 m. vasaros, lanko mokyklą, o 2012 m. sausio 5 d. Airijoje deklaravo gyvenamąją vietą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Utenos rajono apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 15 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį, kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams, ir išaiškino ieškovui, kad jis turi teisę kreiptis į atitinkamą teismą Airijoje, nes ieškovas nuo 2010 m. balandžio 8 d. yra deklaravęs išvykimą į Airiją, kurioje turi nuolatinį darbą, nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta nuo 2012 m. sausio 5 d. taip pat deklaruota Airijoje, 2011 m. rudenį jis pradėjo lankyti ten mokyklą.
Teismas pripažino, kad sprendžiant civilinių bylų dėl santuokos ir tėvų pareigų teismingumo klausimus tarptautinio civilinio proceso šaltinis yra 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo (toliau – ir reglamentas,,Briuselis II bis“). Kadangi ieškovas prašo nustatyti sūnaus gyvenamąją vietą su juo, laikytina, kad byla yra susijusi su tėvų pareigomis, todėl teismingumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis reglamento „Briuselis II bis“ nuostatomis. Reikalavimams dėl tėvų pareigų pagrindinė jurisdikcijos taisyklė yra ta, kad byloms dėl tėvų pareigų vaikui taikoma tos valstybės teismų jurisdikcija, kurioje yra nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta (reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnis). Kadangi ieškovo bei šalių nepilnamečio vaiko M. Š. nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje, o Airijoje, teismas sprendė, kad byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams, o priklauso Airijos teismų jurisdikcijai.
Reglamento „Briuselis II bis“ preambulės 11 punkte nustatyta, kad į jo taikymo sritį neįeina išlaikymo pareigos, nes joms jau taikomas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001. Teismai, turintys jurisdikciją pagal reglamentą „Briuselis II bis“, paprastai turi jurisdikciją priimti sprendimus dėl išlaikymo pareigų, taikydami Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 5 straipsnio 2 dalį (šiuo metu – 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau – ir Išlaikymo reglamentas).
Pagal Išlaikymo reglamento 3 straipsnio nuostatas, jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe. Teismas, vadovaudamasis nustatytomis aplinkybėmis, atsisakė priimti ieškovo J. Š. ieškinį atsakovei dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, išlaikymo jam priteisimo.
Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovo J. Š. atskirąjį skundą, 2016 m. vasario 18 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad šioje byloje teismingumą lemiantis reikalavimas yra šalių nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas, t. y. ginčas, susijęs su tėvų pareigomis. Pagrindinė jurisdikcijos taisyklė reikalavimams dėl tėvų pareigų nustato, kad byloms dėl tėvų pareigų vaikui taikoma tos valstybės teismų jurisdikcija, kurioje yra nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion (reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad visos nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog nagrinėjamu atveju šalių nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta Airijoje yra įgijusi nuolatinį pobūdį.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas J. Š. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį ir priimti naują sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalėjo pasisakyti dėl visų kasatoriaus argumentų. Teismas turi teisę neanalizuoti tik tų argumentų, kurie visiškai nesusiję su byla arba yra draudžiami, tačiau atsisakymas analizuoti kuriuos nors argumentus turi būti motyvuotas. Aplinkybę, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota, patvirtina tai, jog teismas nutartyje visiškai neanalizavo ir nepasisakė dėl kasatoriaus atskirajame skunde nurodyto argumento, kad reglamento,,Briuselis II bis“ 12 straipsnis nustato specialią alternatyvią jurisdikcijos taisyklę. Šio straipsnio 3 dalies a ir b punktas nustato, kad valstybės narės taip pat gali turėti jurisdikciją bylose dėl tėvų pareigų, jeigu vaikas turi esminį ryšį su ta valstybe nare, pavyzdžiui, dėl to, kad vienas iš tėvų pareigų turėtojų toje valstybėje turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba kad vaikas yra tos valstybės narės pilietis, arba visos šalys aiškiai ar kitokiu nedviprasmišku būdu pripažįsta to teismo jurisdikciją, teismui priėmus bylą savo žinion. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į reglamento,,Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalies a ir b punktų nustatytus kriterijus, padarė neteisingą išvadą, kad kasatoriaus byla yra teisminga tik Airijos teismui.
Reglamento,,Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalies a ir b punktuose įtvirtinti kriterijai atitinka kasatoriaus situaciją, o būtent: šalių nepilnametis vaikas turi esminį ryšį su Lietuva ne tik todėl, kad čia gyvena jo mama, seneliai ir kiti giminės, bet jis ir jo tėvai yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Be to, nepilnametis vaikas geriau moka savo gimtosios šalies kalbą nei Airijos valstybinę kalbą. Šios aplinkybės įrodo, kad nepilnametis vaikas vis dar turi ir ateityje turės esminį ryšį su Lietuvos Respublika. Teismui formaliai pasirėmus tik reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsniu ir neatsižvelgus į šio reglamento 12 straipsnio 3 dalies a ir b punktus, nepagrįstai buvo atsisakyta priimti kasatoriaus ieškinį bei liko neapginti nepilnamečio vaiko interesai.
Atsakovė D. Š. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovo J. Š. kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Sutiktina su apeliacinės instancijos teismu, kad jurisdikcijos pagrindai, susiję su tėvų pareigų įgyvendinimu, nustatyti reglamente „Briuselis II bis“ ir yra suformuluoti kuo labiausiai atsižvelgiant į vaiko interesus, ypač į artumo kriterijų, kuris reiškia, kad jurisdikcija turėtų pirmiausia priklausyti vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybei narei, išskyrus tam tikrus vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo atvejus arba pagal tėvų pareigų turėtojų susitarimą. Taigi pagrindinis šios kategorijos bylų teismingumą nusakantis kriterijus yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, o sprendžiant teismingumo klausimą, taikytini reglamento „Briuselis II bis“ 8 ir 9 straipsniai.
Reglamento „Briuselis II bis“ 9 straipsnio 1 dalyje yra nustatytas jurisdikcijos tęstinumas, per kurį vaikui, teisėtai persikėlus iš vienos valstybės narės į kitą ir įgijus ten naują nuolatinę gyvenamąją vietą, vaiko buvusios nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismai tris mėnesius nuo persikėlimo išlaiko jurisdikciją. Šioje byloje nepilnamečio M. Š. gyvenamoji vieta nuo 2012 m. sausio 5 d. yra deklaruota Airijoje. Nuo 2011 metų rudens M. Š. pradėjo šioje valstybėje lankyti mokyklą ir liko gyventi su tėvu. Taigi apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad M. Š. gyvenamoji vieta Airijoje yra įgijusi nuolatinį pobūdį, šioje valstybėje vaikas yra integravęsis į socialinį gyvenimą ir šeiminę aplinką, ir teismui nekilo abejonių, jog šalių nepilnametis vaikas turi esminį ryšį su Airija.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl šeimos bylų su užsienio elementu teismingumo nustatymui taikytinų teisės aktų
Tarptautinis šeimos bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos (toliau – ES), tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus.
Teismas, spręsdamas tarptautinio šeimos bylos teismingumo klausimą, priklausomai nuo byloje pareikštų reikalavimų pobūdžio, vadovaujasi ES teisės šaltiniais: 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančiu Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, ir 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje.
Jei tarptautinio teismingumo klausimas nepatenka į ES teisės reguliavimo sritį, teismas turi aiškintis, ar su pareikštu reikalavimu susijusi užsienio valstybė (pavyzdžiui, kurioje yra vaiko ar jo tėvų gyvenamoji vieta) yra tarptautinio teismingumo klausimus reglamentuojančių daugiašalių tarptautinių sutarčių, kurių dalyvė yra ir Lietuvos Respublika, dalyvė. Prie tokių daugiašalių tarptautinių sutarčių priskirtinos 1980 m. spalio 25 d. konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – 1980 m. Hagos konvencija), reglamentuojanti, be kita ko, civilinių bylų dėl neteisėtai išvežtų vaikų sugrąžinimo į jų kilmės valstybę teismingumo klausimus, 1996 m. konvencija dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje (toliau – 1996 m. Hagos konvencija), 2010 m. sausio 1 d. Europos Bendrijai įsigaliojusi 2007 m. spalio 30 d. konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Lugano konvencija), reglamentuojanti, be kita ko, reikalavimų dėl išlaikymo priteisimo teismingumo klausimus.
Jei su pareikštu reikalavimu susijusi užsienio valstybė nėra ES narė ir jos su Lietuvos Respublika nesieja daugiašalė tarptautinė sutartis, teismas turi aiškintis, ar ta valstybė yra sudariusi su Lietuvos Respublika dvišalę teisinės pagalbos sutartį dėl teisinių santykių civilinėse ir šeimos bylose, kurioje, be kita ko, būtų reguliuojami tarptautinio teismingumo šeimos bylose klausimai.
Jei sprendžiamam tarptautinio teismingumo klausimui netaikytina nei ES teisė, nei daugiašalė ar dvišalė tarptautinė sutartis, turi būti taikomos nacionalinėje civilinio proceso teisėje nustatytos tarptautinio teismingumo taisyklės (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 780 straipsnis).
Atsižvelgiant į tai, kad šeimos bylose paprastai yra pareiškiami keli reikalavimai (pavyzdžiui, nutraukti santuoką ir padalyti bendrą turtą; nustatyti tėvystę, vaiko gyvenamąją vietą, bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu tvarką ir priteisti išlaikymą), teismas, gavęs ieškinį, turi kiekvienam jų (reikalavimų) atskirai nustatyti tarptautinį (užsienio) elementą, susijusią valstybę ir teismingumo klausimui spręsti taikytiną teisės aktą. Taigi, esant pareikštiems keliems reikalavimams, dėl kiekvieno jų teismingumo teismas turi nuspręsti atskirai. Pažymėtina, kad bylose su užsienio elementu vieno iš ieškiniu pareikštų reikalavimų teismingumas Lietuvos Respublikos teismui automatiškai nereiškia šio teismo galimybės nagrinėti kitus tuo pačiu ieškiniu reiškiamus reikalavimus, nebent taikytiname tarptautinio teismingumo klausimus reglamentuojančiame teisės akte tokia galimybė tiesiogiai nurodyta (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-426-969/2016; 2016 m. lapkričio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTQtOTY5LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-454-969/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-454-969/2016">3K-3-454-969/2016</a>). Plėtodama šią kasacinio teismo praktiką, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad šeimos bylose su užsienio elementu vieno iš ieškiniu pareikštų reikalavimų neteismingumas Lietuvos Respublikos teismams automatiškai nereiškia kitų tuo pačiu ieškiniu reiškiamų reikalavimų neteismingumo, nebent taikytiname tarptautinio teismingumo klausimus reglamentuojančiame teisės akte būtų nurodyta kitaip.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė reikalavimus dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (pakeitimo), išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo. Byloje nustatyta (ir dėl šios aplinkybės nėra ginčo), kad ieškovo ir vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Airijoje. Kadangi byloje yra tarptautinis (užsienio) elementas, ginčas susijęs su kita ES valstybe (Airijos Respublika), todėl kiekvieno iš šių reikalavimų teismingumo klausimas spręstinas pagal ES teisės aktuose nustatytas taisykles:
dėl reikalavimo nustatyti vaiko gyvenamąją vietą teismingumo spręstina remiantis reglamento „Briuselis II bis“ nustatytomis taisyklėmis;
dėl reikalavimo priteisti išlaikymą ir išlaikymo įsiskolinimą teismingumo spręstina remiantis Išlaikymo reglamente nustatytomis taisyklėmis.
Dėl reglamento „Briuselis II bis“ normų, reglamentuojančių reikalavimų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo teismingumą, aiškinimo ir taikymo
Reglamento „Briuselis II bis“ 2 straipsnio 7 punkte sąvoka „tėvų pareigos“ apibrėžiama kaip visos teisės ir pareigos, susijusios su vaiko asmeniu ar turtu, suteikiamos fiziniam ar juridiniam asmeniui teismo sprendimu, įstatymų nustatyta tvarka ar juridinę galią turinčiu susitarimu. Nors pagal Lietuvos teisę teismo sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvų nereiškia, kad tam tėvui (motinai) priskiriama vienasmenė tėvų valdžia (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-454/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-454/2014">3K-3-454/2014</a>), tačiau pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.190 straipsnio 1 dalį ištuokos ar gyvenimo skyrium atveju vaiko turto tvarkymo teisė priklauso tam iš tėvų, su kuriuo gyvena vaikas. Tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad bylos dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo reglamento „Briuselis II bis“ prasme laikytinos bylomis, susijusiomis su tėvų pareigomis vaikui.
Reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis teismingumo pagrindas reikalavimams dėl tėvų pareigų, pagal kurį valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje. Be to, reglamente „Briuselis II bis“ įtvirtinti specialieji teismingumo pagrindai reikalavimams dėl tėvų pareigų, kuriais remiantis teismas turi teisę nagrinėti tokius reikalavimus net ir tais atvejais, kai nėra pagrindo konstatuoti vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą esant toje valstybėje narėje: nenutrūkstama vaiko buvusios nuolatinės gyvenamosios vietos jurisdikcija tais atvejais, kai vaikas teisėtai persikelia iš vienos valstybės narės į kitą ir įgyja ten naują nuolatinę gyvenamąją vietą (9 straipsnis), jurisdikcija vaikų grobimo atvejais (10 straipsnis), jurisdikcijos prorogacija (12 straipsnis), jurisdikcija pagal vaiko buvimo vietą (13 straipsnis).
Minėta, kad pagal reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalį valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje. Nors viena iš reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalyje nustatytų jurisdikcijos prorogacijos sąlygų reikalauja, kad teismų jurisdikcijai, teismui priėmus bylą savo žinion, aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritartų visos bylos šalys, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra pažymėjęs, kad taikant minėtą normą reikalaujama nustatyti, ar egzistuoja aiškus ar bent nedviprasmiškas visų bylos šalių pritarimas šiai jurisdikcijos prorogacijai vėliausiai tuo momentu, kai pasirinktam teismui pateikiamas atitinkamas bylos iškėlimo ar lygiavertis dokumentas (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje L prieš M, C-656/13, 56 punktas). Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybės, sudarančios pagrindą teismui nagrinėti pareikštus reikalavimus pagal reglamento „Briuselis II bis“ 8 ir 12 straipsnius, privalo egzistuoti bylos iškėlimo teisme momentu, kaip jis suprantamas pagal reglamento 16 straipsnį.
Pažymėtina, kad „bylos iškėlimo teisme“ samprata reglamento „Briuselis II bis“ 16 straipsnyje apibrėžta autonomiškai, taigi, ji nėra tapati nacionalinėje teisėje įtvirtintai bylos iškėlimo sampratai. Momentas, kai byla reglamento „Briuselis II bis“ prasme laikoma iškelta, apibrėžiamas įtvirtinant du galimus variantus, pagal kuriuos, priklausomai nuo konkrečioje valstybėje narėje galiojančių proceso taisyklių, nustatomas bylos iškėlimo momentas: a) kai teismui pateikiamas atitinkamas bylos iškėlimo ar lygiavertis dokumentas, tačiau tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas ėmėsi nustatytų priemonių, kad minėtas dokumentas būtų įteiktas atsakovui; arba b) jeigu minėtas dokumentas turi būti įteiktas prieš pateikiant jį teismui, kai jį gauna už įteikimą atsakinga institucija, tačiau tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas ėmėsi nustatytų priemonių, kad minėtas dokumentas būtų pateiktas teismui. Taigi, reglamento „Briuselis II bis“ 16 straipsnyje įtvirtinta bylos iškėlimo samprata, nors ir būdama autonominė, aiškinama, be kita ko, atsižvelgiant ir į teismo vietos valstybės nacionalines civilinio proceso normas, reglamentuojančias bylos iškėlimo ar lygiaverčio dokumento pateikimą teismui.
Pagal Lietuvos proceso teisę ieškiniai, kaip ir kiti procesiniai dokumentai, teismui pateikiami raštu (CPK 110 straipsnis, 111 straipsnio 1 dalis). Įstatyme nustatyta galimybė procesinius dokumentus teismui pateikti tiesiogiai arba paštu, o CPK 74 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad jeigu skundas, dokumentai ar pinigai įteikti paštui iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos nulis minučių, terminas nelaikomas praleistu. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos civilinio proceso teisės kontekste laikytina, kad mūsų šalyje taikoma reglamento „Briuselis II bis“ 16 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinta alternatyva, t. y. byla reglamento prasme laikytina iškelta, kai teismui pateikiamas atitinkamas bylos iškėlimo ar lygiavertis dokumentas. Kartu pažymėtina, kad CPK nenustato reikalavimo ieškovui, prieš pateikiant teismui ieškinį, jį įteikti kitoms bylos šalims, nėra sąlygų susidaryti situacijai, kai ieškovas nėra nepaklusęs sąlygai imtis priemonių, kad ieškinys būtų įteiktas atsakovui, todėl antroji reglamento „Briuselis II bis“ 16 straipsnio a punkto sąlyga („jeigu pareiškėjas ėmėsi nustatytų priemonių, kad minėtas dokumentas būtų įteiktas atsakovui“) netaikytina. Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos Respublikos teismui nustatant bylos iškėlimo teisme momentą reglamento „Briuselis II bis“ 16 straipsnio prasme ir vertinant, ar tuo momentu egzistavo jurisdikcijos sąlygos pagal reglamento 8 arba 12 straipsnius, šis momentas sietinas su ieškinio pateikimo teismui data.
Teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, todėl pagal nacionalinę teisę teismas tikrina jurisdikciją bylos iškėlimo metu. Ši taisyklė taikytina ir šeimos byloms su tarptautiniu elementu. Tai reiškia, kad iškeldamas bylą teismas turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog pareikšti reikalavimai yra jam teismingi. Teismas, nustatęs, kad pateiktas ieškinys jam teismingas, jį priima. Remiantis CPK 137 straipsnio 1 dalimi, ieškinio priėmimo klausimą teismas išsprendžia priimdamas rezoliuciją. Nustatęs, kad pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 straipsnis).
Tais atvejais, kai visi ar dalis pareikštų reikalavimų neteismingi Lietuvos Respublikos teismams pagal atitinkamuose ES reglamentuose nustatytus teismingumo kriterijus, teismas privalo ne tik konstatuoti, kad jis neturi jurisdikcijos pagal atitinkamą reglamentą, bet ir nustatyti, ar atitinkamu klausimu jurisdikciją turi kitos valstybės narės teismas (reglamento „Briuselis II bis“ 17 straipsnis, Išlaikymo reglamento 10 straipsnis). Taigi teismas, į kurį buvo kreiptasi, turi įvertinti ne tik savo jurisdikciją, bet, jei atsakymas į šį klausimą yra neigiamas, ir tai, ar kurios nors kitos ES valstybės narės teismas turi jurisdikciją tą reikalavimą nagrinėti. Tais atvejais, kai teismas nenustato, kad kurios nors kitos ES valstybės narės teismas turi jurisdikciją pagal atitinkamo reglamento nuostatas, jis gali savo jurisdikciją dėl atitinkamo reikalavimo pagrįsti, pavyzdžiui, pagal reglamento „Briuselis II bis“ 14 straipsnį taikydamas lex fori (savo teisę) arba pagal Išlaikymo reglamento 7 straipsnį taikydamas forum necessitatis (būtinosios jurisdikcijos) taisyklę.
Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, kad reglamento „Briuselis II bis“ 8, 9, 10, 12 ir 13 straipsniuose įtvirtinti jurisdikcijos pagrindai yra grindžiami įvairiais – tiek objektyviaisiais, tiek subjektyviaisiais, nuo bylos šalių valios priklausančiais, kriterijais (pvz., 8 straipsnyje įtvirtintas bendrasis jurisdikcijos pagrindas grindžiamas objektyvia aplinkybe – vaiko nuolatine gyvenamąja vieta, tuo tarpu 12 straipsnyje įtvirtintas jurisdikcijos pagrindas priklauso, be kita ko, nuo byloje dalyvaujančių asmenų pritarimo teismo, į kurį ieškovas kreipėsi su ieškiniu, jurisdikcijai). Pažymėtina, kad ieškovai ne visada ieškinyje nurodo, kuriuo iš reglamento „Briuselis II bis“ nurodytų pagrindų grindžia pareikštų reikalavimų teismingumą Lietuvos teismui, nepateikia pakankamai duomenų, kuriais remdamasis teismas galėtų spręsti apie šalių ir (ar) vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą, dėl to teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, ne visada disponuoja pakankama ir teisinga informacija, teisiškai reikšminga sprendžiant dėl ieškinio ar atskirų jo dalių teismingumo. Negalima neįvertinti ir tokių situacijų, kai ieškovas ieškinyje klaidingai nurodo jurisdikcijos pagrindą, šalių ir (ar) vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą (teisinio kvalifikavimo klaida), ar, piktnaudžiaudamas procesinėmis teisėmis, sąmoningai pateikia klaidingus duomenis, galimybės. Be to, ieškovas, kreipdamasis į teismą, dėl objektyvių priežasčių gali neturėti galimybės pateikti dalies įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl pareikštų reikalavimų tarptautinio teismingumo.
CPK 137 straipsnis įtvirtina trumpą dešimties dienų terminą, per kurį teismas privalo išspręsti ieškinio priėmimo klausimą, o tais atvejais, jeigu ieškinyje prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo ieškinio gavimo teisme dienos (CPK 137 straipsnio 3 dalis). Remiantis CPK 138 straipsniu, jeigu ieškinys neatitinka šio Kodekso 135 straipsnio reikalavimų, ieškinio trūkumai šalinami šio Kodekso nustatyta procesinių dokumentų trūkumams pašalinti tvarka. Pagal CPK 115 straipsnio 2 dalį, jeigu procesiniai dokumentai neatitinka jų formai ir turiniui keliamų reikalavimų arba nesumokėtas žyminis mokestis, teismas priima nutartį ir joje nustato pakankamą terminą, tačiau ne trumpesnį kaip septynios dienos, trūkumams pašalinti. Nutartis išsiunčiama ne vėliau kaip kitą darbo dieną po jos priėmimo dienos. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu dalyvaujantis byloje asmuo, pateikęs procesinį dokumentą, pagal teismo nurodymus ir nustatytu terminu pašalina trūkumus, procesinis dokumentas laikomas paduotu pradinio jo pateikimo teismui dieną. Priešingu atveju procesinis dokumentas laikomas nepaduotu ir ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo termino trūkumams pašalinti pabaigos dienos teisėjo nutartimi kartu su priedais grąžinamas jį padavusiam asmeniui.
Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad pritrūkęs duomenų, jog pagrįstų savo teismingumą visiems ar daliai ieškiniu pareikštų reikalavimų, teismas priima nutartį dėl trūkumų šalinimo (CPK 115 straipsnio 2 dalis, 138 straipsnis), kiek galima aiškiau suformuluodamas, kokius duomenis turi pateikti šalys ar viena iš jų, kad teismas galėtų spręsti dėl teismingumo nagrinėti atitinkamą byloje keliamą reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426-969/2016). Plėtodama šią praktiką išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad tais atvejais, kai pareikštas ieškinys yra susijęs su tarptautiniu elementu, jo priėmimo klausimą sprendžiantis teismas, nustatęs, kad iš ieškinio ir kartu su juo pateiktų įrodymų nėra pakankamo pagrindo spręsti dėl pareikštų reikalavimų teismingumo, turi taikyti trūkumų šalinimo institutą, t. y. nurodyti ieškovui pateikti įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos teismui sprendžiant dėl pareikštų reikalavimų teismingumo. Jei ieškovas teismo nustatytu terminu pateikia atitinkamas aplinkybes patvirtinančius įrodymus arba nurodo įrodymus, kurių negali pateikti dėl objektyvių priežasčių, teismas priima ieškinį. Atsisakymas priimti Lietuvos Respublikos teismams neteismingą ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas), prieš tai nepritaikius trūkumų šalinimo instituto, taikomas tais atvejais, kai teismui iš pateikto ieškinio turinio ir kartu su juo pateiktų įrodymų akivaizdu, kad ieškinys nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams.
Svarbiausios aplinkybės, kurios yra teisiškai reikšmingos teismui sprendžiant dėl pareikštų reikalavimų teismingumo pagal reglamentą „Briuselis II bis“, yra tos, pagal kurias nustatoma vaiko ir (arba) tėvų nuolatinė gyvenamoji vieta. Pažymėtina, kad reglamente „Briuselis II bis“ nėra pateikiama asmens nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka. Terminas „nuolatinė gyvenamoji vieta“ yra aiškinamas autonomiškai, pirmiausia atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje nurodytus principus: būtina atsižvelgti į individualią asmens, dėl kurio sprendžiama, padėtį, specifines konkrečios bylos aplinkybes (ESTT 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo byloje A., C-523/07, 37 punktas); sprendžiant dėl nuolatinės gyvenamosios vietos, svarbūs yra šie kriterijai: 1) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje trukmė; 2) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje reguliarumas; 3) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje sąlygos; 4) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje priežastys; 5) pilietybė; 6) darbo vieta ir sąlygos; 7) kalbos mokėjimas; 8) šeimos ir socialiniai ryšiai; 9) kitos susijusios aplinkybės (ESTT 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo byloje Barbara Mercredi prieš Richard Chaffe, C-497/10 PPU, 51 punktas); kūdikio, vaiko ir suaugusio žmogaus nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai dėl objektyvių priežasčių bei vaiko ryšio ir priklausomybės nuo tėvų nėra tapatūs (ESTT 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo byloje Barbara Mercredi prieš Richard Chaffe, C-497/10, 41–57 punktai; 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo byloje A., C-523/07, 37–42 punktai).
Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą ir nustatęs, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje, todėl ieškinys dėl tėvų pareigų Lietuvos Respublikos teismams yra neteismingas pagal „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalį, turėtų patikrinti, ar iš ieškinio turinio ir (ar) kartu su ieškiniu pateiktų įrodymų nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti dėl ieškinio teismingumo Lietuvos Respublikos teismams remiantis kitais reglamente nustatytais jurisdikcijos pagrindais, ir tik padaręs neigiamą išvadą šiuo klausimu – spręsti, ar atitinkamu klausimu jurisdikciją turi kitos valstybės narės teismas (reglamento „Briuselis II bis“ 17 straipsnis). Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad iš pateikto ieškinio nustatęs bent vieną iš reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį nurodytų aplinkybių (pvz., kad vaikas turi esminį ryšį su Lietuvos Respublika), teismas turi įsitikinti kitų sąlygų, nustatytų nurodytoje normoje (kad Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė visos bylos šalys ir Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija konkrečiu atveju labiausiai atitinka vaiko interesus), egzistavimu. Tuo atveju, jei kartu su ieškiniu nepateikta įrodymų, kurių pagrindu teismas galėtų spręsti dėl kurios nors iš nurodytų aplinkybių egzistavimo, teismas, remdamasis CPK 138 straipsniu, turėtų taikyti trūkumų šalinimo institutą (CPK 135 straipsnis), nurodydamas ieškovui pateikti jas patvirtinančius įrodymus.
Kartu išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad net ir tais atvejais, kai spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą teismas atlieka visus reikiamus veiksmus aiškindamasis aplinkybes, sudarančias pagrindą spręsti dėl ieškinio teismingumo, vėliau, po bylos iškėlimo ir jos nagrinėjimo metu, gali paaiškėti kitos aplinkybės, sudarančios pagrindą konstatuoti, kad bylos iškėlimo momentu, kaip jis suprantamas pagal reglamento „Briuselis II bis“ 16 straipsnį, ieškinys nebuvo teismingas Lietuvos Respublikos teismams (pvz., atsakovas pateikia įrodymus, paneigiančius, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, paaiškėja, kad įrodymai, liudijantys bylos šalių pritarimą Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, buvo suklastoti ir pan.). Tokiais atvejais, kai teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 straipsnis).
Nagrinėjamoje byloje teismai, iš ieškinio turinio ir kartu su ieškiniu pateiktų dokumentų nustatę, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Airijoje, remdamiesi reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalimi, pagrįstai sprendė, kad reikalavimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams. Neginčydamas šios teismų išvados, kasatorius kelia klausimą dėl, jo manymu, nepagrįsto reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto jurisdikcijos pagrindo netaikymo sprendžiant ieškinio reikalavimo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo teismingumo klausimą.
Reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalyje (reglamento tekste lietuvių kalba) nustatyta, kad valstybės narės teismai taip pat turi jurisdikciją tėvų pareigoms kitose bylose, nei nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, jeigu: a) vaikas turi esminį ryšį su ta valstybe nare, pavyzdžiui, dėl to, kad vienas iš tėvų pareigų turėtojų toje valstybėje narėje turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba kad vaikas yra tos valstybės narės pilietis; arba b) teismų jurisdikcijai, teismui priėmus bylą savo žinion, aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė visos bylos šalys, ir ji labiausiai atitinka vaiko interesus.
Vertinant nurodytų kasatoriaus argumentų pagrįstumą kyla klausimas dėl reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalies a ir b punktų tarpusavio santykio aiškinimo. Atkreiptinas dėmesys, kad lietuviškame reglamento tekste tarp minėtų punktų vartojamas jungtukas „arba“ reikštų, kad jurisdikcijos prorogacijai pagal reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį taikyti pakaktų vienos iš šio teisės akto 12 straipsnio 3 dalies a arba b punktuose išdėstytų sąlygų.
Aptariamuoju aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDI2LTk2OS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-426-969/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-426-969/2016">e3K-3-426-969/2016</a>, išanalizavus reglamento „Briuselis II bis“ tekstą lietuvių kalba ir atlikus lyginamąją analizę kitomis kalbomis, įvertinus reglamento tikslus ir jį aiškinančią ESTT praktiką, teisės doktriną, konstatuota, kad 12 straipsnio 3 dalies a ir b punktuose įtvirtintos sąlygos turi būti aiškinamos ne kaip alternatyvios, o kaip kumuliatyvios – t. y. tikroji jų loginė jungtis yra ne „arba“, o „ir“. Nurodytoje nutartyje teisėjų kolegija pažymėjo, kad šiuo atveju tenkinamos visos acte clair (aiškaus akto) doktrinos taikymo sąlygos, todėl konstatavo, kad teismas gali taikyti reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį, laikydamas, kad tikrasis ES teisės aktų leidėjo ketinimas buvo tarp šio straipsnio a ir b punktų nurodyti jungtuką „ir“, šiuo klausimu nesikreipdamas dėl prejudicinio sprendimo į ESTT. Kadangi tikroji teisės normos prasmė nekelia abejonių, o teismas yra saistomas ES teisę taikyti vienodai, privačių asmenų lūkesčiai šiuo atveju nesudaro pagrindo nagrinėjamoje byloje remtis kitokiu teisės aiškinimu. Išplėstinė teisėjų kolegija šioms išvadoms pritaria.
Išdėstytų aplinkybių pagrindu išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad jurisdikcijos prorogacija, remiantis reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalimi, galima tik nustačius abi sąlygas: 1) vaiko esminį ryšį su ta valstybe nare, pavyzdžiui, dėl to, kad vienas iš tėvų pareigų turėtojų toje valstybėje narėje turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba kad vaikas yra tos valstybės narės pilietis; 2) aplinkybę, kad teismų jurisdikcijai, teismui priėmus bylą savo žinion, aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė visos bylos šalys ir tos valstybės narės teismų jurisdikcija labiausiai atitinka vaiko interesus.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad vaikas yra Lietuvos Respublikos pilietis, t. y. tenkinama viena iš trijų privalomų jurisdikcijos prorogacijos sąlygų, nustatytų reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalyje (a punkte). Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad reikalavimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo jam neteismingas pagal reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalį, turėjo, be kita ko, įvertinti, ar nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti dėl šio reikalavimo teismingumo pagal reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį, konkrečiai – ar Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu nepritarė visos bylos šalys ir ar Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija konkrečiu atveju labiausiai atitinka vaiko interesus. Kadangi su ieškiniu teismui nebuvo pateikti šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai, pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti trūkumų šalinimo institutą, nurodydamas ieškovui pateikti atitinkamus įrodymus (žr. šios nutarties 28 punktą). To nepadaręs pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį ir CPK 138 straipsnį, o apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi šio pažeidimo nepagrįstai neištaisė.
Kita vertus, nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kai atsakovės pozicija dėl kasatoriaus reikalavimo nustatyti (pakeisti) vaiko gyvenamąją vietą teismingumo kasaciniam teismui yra žinoma. Pirmą (ir vienintelį) kartą ši pozicija buvo pareikšta atsakovės atsiliepime į ieškovo kasacinį skundą, kuriame atsakovė, be kita ko, nurodė, kad ji sutinka su tuo, jog šioje byloje jurisdikcija priklauso išimtinai Airijos teismams. Duomenų, kad atsakovė anksčiau būtų aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarusi Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, byloje nėra. Atsakovei aiškiai pareiškus nesutikimą su Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija nagrinėti reikalavimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (pakeitimo), akivaizdu, kad neegzistuoja viena iš būtinųjų jurisdikcijos prorogacijos sąlygų pagal reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį.
Pagrindas panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą (nutartį) pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą yra toks proceso teisės normų pažeidimas, kuris galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-220-687/2016).
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, vadovaudamasi proceso ekonomiškumo principu, siekdama, kad šalys nepatirtų papildomų laiko ir finansinių sąnaudų, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nepaisant padaryto proceso teisės normų pažeidimo (teismas neišsiaiškino dėl visų sąlygų, būtinų sprendžiant jurisdikcijos klausimą pagal reglamento “Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį, egzistavimo), nėra pagrindo panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria išspręstas ieškinio reikalavimo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo teismingumo klausimas.
Kasatorius, be kita ko, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl jo argumento, kad, vaikui turint esminį ryšį su Lietuvos Respublika (dėl turimos Lietuvos Respublikos pilietybės), byla dėl jo gyvenamosios vietos nustatymo yra teisminga Lietuvos teismams.
Kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad, pirma, nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškovo atskirąjį skundą, pakankamai išsamiai išdėstė argumentus, kuriais grindžiamas sutikimas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, antra, šioje nutartyje konstatuota, kad kasatoriaus argumentai dėl ieškinio teismingumo Lietuvos Respublikos teismams pagal reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį yra teisiškai nepagrįsti. Tai, kad dėl šių kasatoriaus argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisakė, laikytina proceso teisės normų, reglamentuojančių apeliacinės instancijos teismo nutarties surašymą (CPK 331 straipsnio 4 dalis), pažeidimu, kuris pagal savo pobūdį šiame procese neturėjo įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.
Dėl teisės normų, reglamentuojančių reikalavimų dėl vaiko išlaikymo teismingumą, aiškinimo ir taikymo
Šios nutarties 15.2 punkte nurodyta, kad nagrinėjamoje byloje reikalavimų dėl vaiko išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo teismingumo klausimas spręstinas vadovaujantis Išlaikymo reglamente įtvirtintomis teismingumo taisyklėmis.
Išlaikymo reglamento 3 straipsnyje nustatyta, kad jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi: a) tos vietos, kurioje yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba b) tos vietos, kurioje yra kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba c) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe; arba d) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe.
Nagrinėjamoje byloje ieškovo pareikšto reikalavimo dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo teismingumas Lietuvos Respublikos teismams negali būti grindžiamas:
Išlaikymo reglamento 3 straipsnio b punktu, nes nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovo ir vaiko įprastinė gyvenamoji vieta yra Airijoje;
Išlaikymo reglamento 3 straipsnio c punktu, nes nagrinėjamoje byloje nebuvo keliamas reikalavimas dėl asmens statuso;
Išlaikymo reglamento 3 straipsnio d punktu, nes, remiantis teismo valstybėje (Lietuvos Respublikoje) galiojančiomis teismingumo taisyklėmis (nagrinėjamu atveju – taikytinu reglamentu „Briuselis II bis“), Lietuvos Respublikos teismai neturi teisės nagrinėti su tėvų pareigomis susijusių reikalavimų.
Nors pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nenustatė faktinės aplinkybės, kad atsakovės nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, tačiau atsižvelgdamas į ieškinio turinį ir kartu su ieškiniu pateiktus duomenis apie atsakovės pilietybę, jos deklaruotą gyvenamąją vietą ir turimą turtą Lietuvoje pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti, kad reikalavimas dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo galėtų būti teismingas Lietuvos Respublikos teismams pagal Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a punktą.
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nenurodė, kodėl pareikštas reikalavimas dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo yra neteismingas Lietuvos Respublikos teismams. Apeliacinės instancijos teismas aptariamo reikalavimo neteismingumą, nors ir netiesiogiai, grindė kito tame pačiame ieškinyje pareikšto reikalavimo – dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo – neteismingumu Lietuvos Respublikos teismams, konstatuodamas, kad šiuo atveju bylos teismingumą lemiantis reikalavimas yra šalių nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši apeliacinės instancijos teismo išvada yra teisiškai nepagrįsta.
Pirma, tarp reikalavimų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo bei išlaikymo įsiskolinimo priteisimo nėra hierarchijos ar subordinacijos santykio. Antra, kaip nurodyta šios nutarties 14 punkte, vieno iš ieškiniu pareikštų reikalavimų neteismingumas Lietuvos Respublikos teismams automatiškai nesuponuoja teismo negalėjimo nagrinėti kitus tuo pačiu ieškiniu reiškiamus reikalavimus, nebent taikytiname tarptautinio teismingumo klausimus reglamentuojančiame teisės akte būtų nurodyta kitaip. Šiuo požiūriu Išlaikymo reglamento nuostatų analizė nepatvirtina, kad reikalavimo dėl išlaikymo ir (ar) išlaikymo įsiskolinimo priteisimo teismingumas būtų neatsiejamas nuo reikalavimo dėl tėvų pareigų (vaiko gyvenamosios vietos nustatymo) teismingumo.
Tam, kad būtų pagrindas jurisdikcijos klausimą spręsti pagal Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a punktą, turi būti nustatyta atsakovės įprastinė gyvenamoji vieta. Kadangi šios aplinkybės nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas netyrė, dėl to šia apimtimi liko neatskleista bylos esmė. Pažymėtina, kad nesant ESTT praktikos, aiškinančios Išlaikymo reglamente įtvirtintą įprastinės gyvenamosios vietos sampratą, nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti, kad ji turėtų būti aiškinama kitaip, nei reglamente „Briuselis II bis“ nurodyta nuolatinės gyvenamosios vietos samprata, kurios nustatymui teisiškai reikšmingos aplinkybės išvardytos šios nutarties 26 punkte.
Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismo nutartis ir pirmosios instancijos teismo nutartis ta apimtimi, kuria atsisakyta priimti ieškinį dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, naikintina, o ieškinio reikalavimo dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo priėmimo klausimas perduotinas spręsti pirmosios instancijos teismui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 4,58 Eur tokių išlaidų. Kasaciniam teismui nusprendus, kad bylos dalis grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktu, 360 straipsniu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 18 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti ieškovo J. Š. ieškinio reikalavimą atsakovei D. Š. dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo vaikui priteisimo, ir nurodytą Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutarties dalį panaikinti.
Ieškovo J. Š. ieškinio reikalavimo atsakovei D. Š. dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo vaikui priteisimo priėmimo klausimą perduoti spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Kitą Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 18 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Virgilijus Grabinskas
Sigitas Gurevičius
Janina Januškienė
Rimvydas Norkus
Sigita Rudėnaitė
Gediminas Sagatys
