Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-554-378/2016

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-12452-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 2.2.2.3.1.10

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Birutės Janavičiūtės ir Janinos Januškienės (kolegijos (pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. G. ir S. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 31 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės sodininkų bendrijos „Mikronas“ ieškinį atsakovams R. G. ir S. G. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl sodininkų bendrijoje žemės sklypą įsigijusių asmenų prievolės sumokėti sodininkų bendrijai vienkartinį mokestį, bendrijai nepateikiant tokio mokesčio apskaičiavimo, nenurodant konkrečių paslaugų, teikiamų už mokestį.

Ieškovė sodininkų bendrija (toliau – ir SB) „Mikronas“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų R. G. ir S. G. 868,86 Eur skolos, 5 proc. metines palūkanas ir 5 proc. procesines palūkanas. Ieškovė reikalavimą grindžia tuo, kad ginčo mokestis renkamas už naujųjų sklypo savininkų naudojimąsi jau egzistuojančiu bendrijos turtu.

Byloje nustatyta, kad sodininkų bendrijos narių 2008 m. birželio 7 d. susirinkime nutarta patvirtinti stojamąjį bendrijos nario mokestį – 3000 Lt (868,86 Eur), o asmenims, įsigijusiems sodo sklypą bendrijoje ir nenorintiems tapti bendrijos nariais, – 3000 Lt (868,86 Eur) vienkartinį mokestį. Atsakovai 2012 m. kovo 26 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo 0,0582 ha žemės sklypą sodininkų bendrijos „Mikronas“ teritorijoje. Atsakovas R. G. 2012 m. balandžio 24 d. ieškovei pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad jis nepageidauja tapti bendrijos nariu dėl nepagrįstai didelio stojamojo į bendriją nario mokesčio, tačiau pažymėjo, kad yra pasirengęs sudaryti su bendrija sutartis dėl naudojimosi bendrojo naudojimo objektais sąlygų, tvarkos ir kainų. R. G. buvo pateikta sutartis su bendrija dėl naudojimosi bendrojo naudojimo objektais sąlygų, tvarkos ir kainų, tačiau 2012 m. rugpjūčio 30 d. šią sutartį sudaryti jis atsisakė, motyvuodamas, kad sutarties sąlygos jam nepriimtinos dėl į ją įtrauktų įkainių: vienkartinis mokestis – 3000 Lt (868,86 Eur), prisijungimo prie dujotiekio mokestis – 1600 Lt (463,39 Eur) bei 10 kub. m skaldos kelio remontui.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimu ieškinį patenkino – priteisė solidariai iš atsakovų R. G. ir S. G. 868,86 Eur skolos, 5 proc. metines palūkanas ir 5 proc. procesines palūkanas.

Teismas pažymėjo, kad mėgėjų sodo teritorijos ir joje esančių bendrojo naudojimo objektų tinkamas eksploatavimas bei išsaugojimas yra ne tik privatus savininkų, bet ir viešasis interesas. Sodininkai ir kiti asmenys mėgėjų sodo teritorijoje privalo laikytis bendrijos nustatytų vidaus tvarkos taisyklių. Pagal Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijos įstatymo (toliau – ir SBĮ) 22 straipsnį asmenys, kurie mėgėjų sodo teritorijoje įsigyja žemės sklypą ir nepageidauja tapti bendrijos nariais, išstoję iš bendrijos arba iš jos pašalinti, taip pat juridiniai asmenys, kurie įsigyja žemės sklypą, turi vienodas pareigas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų bendrojo naudojimo objektų naudojimu ir priežiūra, kaip ir bendrijos nariai. Tai reiškia, kad sodininkai, kurie nėra sodininkų bendrijos nariai, turi mokėti sodininkų bendrijai tam tikrus mokesčius. Jeigu sodininkas, ne bendrijos narys, naudojasi tam tikrais objektais, kurie pastatyti, įrengti ar kitaip įsigyti tik sodininkų bendrijos narių lėšomis ar jėgomis, tai jis privalo mokėti atitinkamus mokesčius už šių objektų naudojimą, t. y. turi pareigą mokėti už naudojimąsi svetimu turtu (Sodininkų bendrijų įstatymo 7 straipsnio 5 dalis). Dėl to atsakovai, įgydami turtą SB „Mikronas“ teritorijoje, įgijo pareigą mokėti už naudojimąsi svetimu turtu ir prievolę laikytis bendrijos nustatytų vidaus tvarkos taisyklių jos teritorijoje. Bendrijos narių susirinkimo priimtas sprendimas dėl mokesčių nustatymo tampa privalomas ir vykdytinas visiems asmenims, turintiems žemės sklypus nuosavybės teise ar kitais pagrindais mėgėjų sodų teritorijoje. Atsakovai žemės sklypą nuosavybėn įgijo 2012 m. kovo 26 d., jau galiojant 2008 m. birželio 7 d. SB „Mikronas“ narių susirinkimo nutarimui dėl ginčo mokesčio. Aplinkybė, kad atsakovai moka mokesčius pagal sodininkų bendrijos pateikiamas sąskaitas, nepanaikina jų pareigos sumokėti vienkartinį 3000 Lt (868,86 Eur) mokestį, kaip įsigijusiems sodo sklypą bendrijoje ir nenorintiems tapti bendrijos nariais, nes šis mokestis yra galiojantis pagal SB „Mikronas“ narių susirinkimo nutarimą, nenuginčytą ir nepanaikintą įstatymų nustatyta tvarka.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs atsakovų apeliacinį skundą, 2016 m. kovo 31 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jo motyvais bei papildomai pažymėjo, kad teisines pasekmes atsakovams sukuria daiktinių teisių turėjimas, todėl nepagrįsti atsakovų argumentai, jog vienkartinis mokestis nenustatytas įstatyme, jis reikalaujamas už žemės sklypo įsigijimą ar kitu neaiškiu pagrindu.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 31 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Sodininkų bendrijų įstatymo 7 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad asmenys, kurie mėgėjų sodo teritorijoje įsigyja žemės sklypą ir nepageidauja tapti bendrijos nariais, už visas paslaugas ir naudojimąsi bendrojo naudojimo objektais atsiskaito pagal bendrijos pateiktas sąskaitas. Pagal Sodininkų bendrijų įstatymo 22 straipsnio 5 dalį asmenys, nesantys sodininkų bendrijos nariais, turi pareigą nustatyta tvarka atsiskaityti už jiems teikiamas paslaugas, mokėti infrastruktūros ir jos priežiūros (aplinkos tvarkymo) mokestį. Sisteminė Sodininkų bendrijų įstatymo analizė leidžia manyti, kad ne bendrijos nariai, nors privalo proporcingai prisidėti prie bendrojo naudojimo objektų išlaikymo, neturėtų būti įpareigojami mokėti objektyviais skaičiavimais nepagrįstų mokesčių už konkrečiai neįvardytas paslaugas. Teismai, netinkamai aiškindami Sodininkų bendrijų įstatymo 7 straipsnio 5 dalį ir 22 straipsnio 5 dalį, sprendė, kad ne bendrijos nariams privalomi bet kokie bendrijos nustatyti mokesčiai, motyvuojant būtinybe prisidėti prie bendrojo naudojimo objektų išlaikymo. Toks aiškinimas sudarytų prielaidas sodininkų bendrijoms piktnaudžiauti joms suteikta teise, nes jos galėtų nustatyti iš esmės bet kokius ir bet kokio dydžio mokesčius. Kasatorių nuomone, ginčo mokestis iš esmės reikalaujamas už žemės sklypo įsigijimą ieškovės teritorijoje, o jo nepagrįstumą patvirtina aplinkybė, kad buvusi žemės sklypo savininkė jau prisidėjo prie bendrojo naudojimo objektų išlaikymo ir infrastruktūros kūrimo, kasatoriai moka visus mokesčius, susijusius su bendrojo naudojimo objektų išlaikymu, pagal pateikiamas sąskaitas. Ieškovė nustatė visiems ne bendrijos nariams vienkartinį mokestį – 3000 Lt (868,86 Eur), nors pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.76 straipsnio 1 dalį kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai privalo apmokėti išlaidas šiam turtui išlaikyti. Taip ne bendrijos narių sąskaita ieškovė praturtėja, jos nariai sutaupo, nemokėdami tokio mokesčio.

Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti ir priteisti jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš kasatorių. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Kasatoriai Sodininkų bendrijų įstatymo 7 straipsnio 5 dalies nuostatas aiškina siaurąja prasme. Ši teisės norma apibrėžia pareigą apmokėti ne tik bendrojo naudojimo objektų eksploatacines išlaidas, bet ir mokesčius už naudojimąsi sukurtu, t. y. svetimu, turtu. Kasatoriai įsigijo žemės sklypą mėgėjų sodų teritorijoje, įvertinę įgyjamą objektą, sukurtą infrastruktūrą, todėl turi prisiimti ir pareigą ne tik išlaikyti jau sukurtą bendrą turtą, bet ir mokėti bendrijos narių susirinkime nustatytus mokesčius už naudojimąsi juo.

Ginčo mokesčio nustatymas nesuteikia sodininkų bendrijos nariams jokio pranašumo prieš asmenis, kurie nepageidauja tapti bendrijos nariais, nes bendrijos nariams nustatytas tokio pat dydžio stojamasis mokestis, t. y. šis mokestis atitinka solidarumo ir lygiateisiškumo principą.

Visos sodininkų bendrijoje gaunamos pajamos yra panaudojamos išlaidoms, susijusioms su mėgėjų sodo teritorijos bendrojo naudojimo objektų valdymu, priežiūra, remontu ar tvarkymu. Gautų mokesčių panaudojimas atsispindi finansinės-ūkinės veiklos revizijos aktuose, patirtų išlaidų suvestinėse. CK 2.82 straipsnio 4 dalis suteikia teisę asmeniui ginti savo teises siekiant juridinių asmenų organų sprendimų pripažinimo negaliojančiais, jeigu jie prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, juridinio asmens steigimo dokumentams arba protingumo ir sąžiningumo principams. Dėl to atmestini kasatorių argumentai, kad sudaromos prielaidos bendrijai piktnaudžiauti jai suteiktais įgaliojimais suteikiant neribojamą teisę nustatyti bet kokius mokesčius. Kasatoriai 2008 m. birželio 7 d. sodininkų bendrijos „Mikronas“ narių susirinkime priimto sprendimo CK 2.82 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka neginčijo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sodininkų bendrijos sklypų savininkų pareigų

Pagal Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį mėgėjų sodo teritorijoje žemės sklypai gali priklausyti ne tik bendrijos nariams, bet ir kitiems asmenims, t. y. SBĮ reglamentuojamų santykių subjektai yra ne tik sodininkai, sodininkų bendrijos nariai, bet ir kiti asmenys, nuosavybės ar kitų teisių pagrindu valdantys sodo žemės sklypus. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sodo žemės sklypo valdymas nuosavybės ar kitomis teisėmis yra kriterijus, vienijantis Sodininkų bendrijų įstatymo reglamentuojamų santykių subjektus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjYvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-366/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-366/2013">3K-3-366/2013</a>). Dėl to visi sodininkai ir kiti asmenys, įsigiję mėgėjų sodo teritorijoje sodo sklypą, privalo atlikti pareigas, kylančias iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo, įskaitant pareigą mokėti įmokas, reikalingas šių objektų įrengimo ir eksploatavimo išlaidoms padengti. Bendraturčio pareiga padengti bendro turto eksploatavimo išlaidas atsiranda daiktinės teisės pagrindu (CK 4.76 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-49/2014).

SBĮ 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sodininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso sodininkų bendromis lėšomis ar bendromis sutelktomis jėgomis pastatyti, įrengti ar kitaip įsigyti bendrojo naudojimo objektai: bendrojo naudojimo žemė su bendrojo naudojimo pastatais ir įrenginiais (tvoros, vartai, poilsio aikštelės, pliažai, miškai, vandens telkiniai ir kt.); bendroji inžinerinė įranga – vandentiekio, kanalizacijos, dujų, elektros, telekomunikacijų ir rodmenų tinklai, melioracijos įrenginiai, keliai, tiltai, lieptai, vamzdynai ir angos, elektros skydai ir kita bendrojo naudojimo inžinerinė techninė įranga, esanti bendrojo naudojimo teritorijose bei patalpose ar konstrukcijose, taip pat šie objektai, įrengti sodo sklypuose, jeigu jie susiję su visos mėgėjų sodo teritorijos inžinerinės techninės įrangos veikimu ir jeigu jie nėra kitų asmenų nuosavybė.

Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl atsakovų, kaip asmenų, nuosavybės teise įsigijusių mėgėjų sodo teritorijoje žemės sklypą, pareigos mokėti bendrijos nustatytą vienkartinį mokestį. Byloje nustatyta, kad sodininkų bendrijos narių 2008 m. birželio 7 d. susirinkime nutarta patvirtinti stojamąjį bendrijos nario mokestį – 3000 Lt (868,86 Eur), o asmenims, įsigijusiems sodo sklypą bendrijoje ir nenorintiems tapti bendrijos nariais, – 3000 Lt (868,86 Eur) vienkartinį mokestį. Kasatoriai 2012 m. kovo 26 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo 0,0582 ha žemės sklypą sodininkų bendrijos „Mikronas“ teritorijoje, tapti bendrijos nariais nepageidavo.

Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad atsakovai, įgydami turtą SB „Mikronas“ teritorijoje, įgijo pareigą mokėti už naudojimąsi svetimu turtu ir prievolę laikytis bendrijos nustatytų vidaus tvarkos taisyklių jos teritorijoje. Bendrijos narių susirinkimo priimtas sprendimas dėl mokesčių nustatymo tampa privalomas ir vykdytinas visiems asmenims, turintiems žemės sklypus nuosavybės teise ar kitais pagrindais mėgėjų sodų teritorijoje.

Jau minėta, kad kiti asmenys (ne sodininkų bendrijos nariai), įsigiję mėgėjų sodo teritorijoje sodo sklypą, privalo atlikti pareigas, kylančias iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo, įskaitant pareigą mokėti įmokas, reikalingas šių objektų įrengimo ir eksploatavimo išlaidoms padengti. Kasacinis teismas, plėtodamas savo praktiką dėl šių asmenų pareigų, pažymėjo, kad pagal SBĮ 7 straipsnio 5 dalį šioje teisės normoje nurodyti asmenys, įskaitant ir tuos, kurie mėgėjų sodo teritorijoje įsigyja žemės sklypą ir nepageidauja tapti bendrijos nariais, už visas paslaugas ir naudojimąsi bendrojo naudojimo objektais atsiskaito pagal bendrijos pateiktas sąskaitas, kurių pateikimas nėra formalus veiksmas, kadangi sąskaitomis atskleidžiamas žemės sklypo, esančio bendrijos teritorijoje, savininko prievolės turinys, o savininkas, nesutikdamas su sąskaitoje nurodyta mokėjimo prievole, gali ją ginčyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-499-706/2016). Nurodytas teisinis reglamentavimas ir jį aiškinanti kasacinio teismo praktika suponuoja išvadą, kad žemės sklypo savininko (ne sodininkų bendrijos nario) mokėjimo prievolės gali atsirasti dėl konkrečių paslaugų suteikimo bei dėl naudojimosi bendrojo naudojimo objektais (išlaidos šiems objektams išlaikyti, išsaugoti, mokesčiai, rinkliavos ir pan.), todėl jos turi būti pagrįstos konkrečiais duomenimis.

CK 4.76 straipsnyje ir kitose CK ketvirtosios knygos V skyriaus ketvirtojo skirsnio normose bendraturčių tarpusavio teisiniams santykiams reguliuoti įtvirtintas proporcingumo principas, t. y. nustatyta, kad iš bendrosios dalinės nuosavybės teisinių santykių bendraturčiams kilusios teisės ir pareigos paskirstomos proporcingai kiekvieno jų turimai turto daliai, jeigu bendraturčiai nesusitaria kitaip. Dėl to naujieji sodininkų bendrijoje esančio sklypo savininkai kaip ir ankstesnieji turi lygias teises ir pareigas, kylančias iš jų bendrosios nuosavybės dalies. Šiai daliai nesikeičiant, vien tik jos savininkų pasikeitimo faktas, jei būtent dėl jo neatsiranda papildomų išlaidų bendrajai nuosavybei išlaikyti, nesukuria pareigos naujiesiems savininkams prisidėti daugiau, nei prisideda kiti bendraturčiai. Dėl to sutiktina su kasatorių nuomone, kad mokestis, nepriklausomai nuo to, kaip jis įvardijamas, jei jis renkamas nenurodžius konkretaus tikslo, susijusio su bendrosios nuosavybės išlaikymu ar bendraturčiams teikiamomis paslaugomis, yra renkamas be pagrindo.

Ieškovės teigimu, visos sodininkų bendrijoje gaunamos pajamos yra panaudojamos išlaidoms, susijusioms su mėgėjų sodo teritorijos bendrojo naudojimo objektų valdymu, priežiūra, remontu ar tvarkymu. Gautų mokesčių panaudojimas atsispindi finansinės-ūkinės veiklos revizijos aktuose, patirtų išlaidų suvestinėse. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad lėšos galėtų būti renkamos būsimiems darbams, tačiau tokia rinkliava taip ir turėtų būti įvardijama, ji turėtų būti renkama iš visų bendraturčių, o vėliau už panaudotas lėšas turėtų būti atsiskaitoma. Nagrinėjamu atveju vienkartinio mokesčio mokėtoją apibrėžiantis kriterijus yra ydingas – mokestį privalo mokėti kiekvienas naujas sklypo (ne naujai suformuoto sklypo) savininkas, nors už bendro turto naudojimą jau sumokėjo ankstesnis savininkas, o naujasis perėmė jo teises.

Ribojant nuosavybės teisę visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir (arba) konstituciškai svarbius tikslus; yra laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose nustatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Bendrijos ginčo nutarimu kasatorių nuosavybės teisės į įgytą žemės sklypą suvaržymas vienkartiniu mokesčiu nėra pagrįstas įstatymu, prieštarauja CK 4.76 straipsnyje įtvirtintam proporcingumo principui, pagal kurį iš bendrosios dalinės nuosavybės teisinių santykių bendraturčiams kilusios teisės ir pareigos paskirstomos proporcingai kiekvieno jų turimai turto daliai.

Išdėstytų argumentų pagrindu kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė ir aiškino SBĮ nuostatas, reglamentuojančias sodininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisę ir jos įgyvendinimą, todėl padarė materialiosios teisės normų pažeidimą. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai, kuriais ieškovei iš atsakovų priteista skola bei palūkanos, naikintini ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį atmesti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Panaikinus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, perskirstomos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos bei paskirstomos kasaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1, 5 dalys).

Kadangi atsakovų kasacinis skundas tenkinamas, tai jiems iš ieškovės priteistinas turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas R. G. už apeliacinį skundą sumokėjo 26 Eur žyminio mokesčio, o už kasacinį skundą – 20 Eur, todėl šių išlaidų atlyginimas jam priteistinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 31 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui R. G. iš ieškovės sodininkų bendrijos „Mikronas“ 46 (keturiasdešimt šešis) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos Gražina Davidonienė

Birutė Janavičiūtė

Janina Januškienė