Dėl mainų sandorio pripažinimo galiojančiu

Civilinė byla Nr. 3K-3-70/2010

Procesinio sprendimo kategorija 46 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovui A. R. dėl mainų sandorio pripažinimo galiojančiu. Byloje trečiaisiais asmenimis dalyvauja A. K., S. R.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė pripažinti sudaryta šalių turto mainų sutartį, kuria atsakovas perdavė ieškovui nuosavybėn: 24 558 Lt vertės garažą, 16 003 Lt vertės katilinę, 12 509 Lt vertės dirbtuvę ir 36 830 Lt vertės garažą, esančius (duomenys neskelbtini), o ieškovas perdavė atsakovui 80 000 Lt vertės butą (duomenys neskelbtini), ir 22 000 Lt sumą, įformintą paskolos sutartimi (rašteliu), ir sumokėjo 13 145 Lt už buto komunalines paslaugas.

Ieškovas nurodė, kad 2000 m. šalys susitarė apsikeisti nekilnojamuoju turtu. Atsakovas 2000 m. birželio mėn. perdavė ieškovui ginčo pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), o ieškovas atsakovui perdavė butą, esantį (duomenys neskelbtini), įsipareigojo sumokėti turto vertės skirtumą ir mokesčius už buto komunalines paslaugas. Ieškovo teigimu, atsakovui prašant, apsikeičiamo turto vertės skirtumas – 22 000 Lt – buvo įforminti paskolos rašteliu. Atsakovas apsigyveno nurodytame bute, padarė jame remontą, o ieškovas remontavo gautus statinius, pastatė naujus. Atsakovas žinojo apie atliekamas rekonstrukcijas ir tam neprieštaravo. Ieškovas į ginčo pastatus (duomenys neskelbtini) investavo 192 000 Lt. Ginčo pastatai yra ieškovui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Ieškovas, norėdamas įregistruoti mainų sutartį, iš VĮ Registrų centro gavo pažymą, tačiau atsakovas, matydamas, kad ginčo pastatai yra pagerinti, atsisakė įregistruoti sutartį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2006 m. birželio 6 d. sprendimu patenkino ieškinį.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. kovo 31 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 6 d. sprendimą ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gegužės 19 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovui jo turėtas 3302,90 Lt žyminio mokesčio ir 10 080 Lt advokato pagalbai apmokėti bylinėjimosi išlaidas iš ieškovo.

Teismas nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl šalių skirtingai aiškinamos jų žodinės sutarties turinio ir padarinių; kad ieškovas teigė, jog su atsakovu 2000 m. susitarė dėl jiems atitinkamai priklausančio nekilnojamojo turto mainų, o atsakovas teigė, kad leido ieškovui neatlygintinai naudotis ūkiniais pastatais panaudos teise tol, kol jie atsakovui buvo nereikalingi, tačiau jokio susitarimo dėl turto mainų nebuvo, atsakovui nebuvo perduotas ieškovo butas ir ieškovas taip pat tuo butu nesinaudojo.

Teismas nustatė, kad butas (duomenys neskelbtini) nuo 1992 m. rugsėjo 17 d. nuosavybės teise priklauso ieškovui; kad ginčo pastatai (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso atsakovui; kad šie pastatai atsakovui buvo perduoti natūra už grąžinamą ŽŪB,,Melekonys“ pajų. Teismas nustatė, kad ieškovas po susitarimo su atsakovu su visa šeima persikėlė gyventi į (duomenys neskelbtini). Ieškovas teigė atlikęs remonto darbus esamuose statiniuose, pastatęs naujus priestatus, kuriems nustatyta tvarka nebuvo išduoti statybos leidimai ir jie nebuvo įregistruoti. Teismas laikė nustatyta aplinkybę, kad atsakovas naudojosi ieškovo butu (duomenys neskelbtini); padarė išvadą, kad 2000 m. bylos šalys pasiekė tokį susitarimą, pagal kurį realiai naudojosi viena kitos nekilnojamuoju turtu ir toks apsikeitimas šalis tuo momentu tenkino: atsakovas nesinaudojo iš ŽŪB,,Melekonys“ grąžintais už pajų pastatais, ieškovo personalinei įmonei šie pastatai buvo tinkami naudoti jos tiesioginei veiklai vykdyti, už naudojimąsi atsakovo pastatais atsakovui buvo suteikta galimybė naudotis ieškovui priklausančiu butu.

Teismas konstatavo, kad nustatyta aplinkybė, jog šalys tam tikru momentu realiai naudojosi viena kitos nekilnojamuoju turtu, nėra pakankama išvadai, kad šalys sudarė būtent mainų sutartį ir ją visiškai įvykdė, nes toks naudojimasis patalpomis galimas ir pagal kitokios rūšies sutartis ar susitarimus, todėl vertintina šalių valia dėl tokio apsikeitimo, atitinkamai kvalifikuojant teisinius santykius. Teismas nurodė, kad šalys nesudarė sutarties pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.432 straipsnio reikalavimus. Šalims nesudarius notarinės formos sutarties, formos reikalavimų nesilaikymas sandorį daro imperatyviai negaliojantį, todėl ieškovas šiuo atveju privalo įrodyti aplinkybes, kad jis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka (CK 1.93 straipsnio 4 dalis). 2003 m. gegužės 15 d. VĮ Registrų centras išdavė ieškovui pažymą apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre dėl buto (duomenys neskelbtini), skirtą notarui pateikti. Tačiau ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtintų šalių susitarimą sandorį įforminti ateityje, ieškovo siūlymus atsakovui sudaryti sandorį notarine tvarka ar atsakovo atsisakymą sudaryti tokį sandorį. Teismas sprendė, kad pateiktų įrodymų nepakanka aplinkybei dėl atsakovo vengimo įforminti sandorį notarine tvarka pagrįsti.

Teismas pažymėjo, kad kai mainų sutartyje numatyta, jog mainomų daiktų kaina skiriasi, tai šalis, kuri privalo perduoti mažesnės kainos daiktą nei kitos šalies perduodamo daikto kaina, neprivalo kitai šaliai mokėti kainų skirtumo, jeigu ko kita nenustato sutartis (CK 6.433 straipsnis). 2000 m. birželio 1 d., t. y. tą pačią dieną, kurią ieškovas ieškinyje nurodė kaip statinių ieškovui perdavimo dieną, atsakovas parašė paskolos raštelį, pagal kurį atsakovas pasiskolino iš ieškovo 22 000 Lt. Tačiau šio raštelio turinys prieštarauja ieškovo nurodytai pinigų perdavimo esmei, nes, pagal ieškovo paaiškinimus, jis turėjo atsakovui kompensuoti skirtumą tarp mainomo turto vertės, nes atsakovo turto vertė buvo didesnė nei ieškovo, t. y. perduoti pinigus nuosavybėn, o ne juos skolinti. Aplinkybę, kad skolos rašteliu buvo realiai įforminti būtent paskolos, o ne kompensacijos mokėjimo santykiai, pagrindžia aplinkybės, jog daliai skolinamos sumos buvo nurodyta pinigų panaudojimo paskirtis, ir atsakovas 2004 m. sausio 9 d. grąžino ieškovui 5000 Lt pagal 2000 m. birželio 1 d. paskolos raštelį. 2000 m. birželio 1 d. paskolos raštelyje nėra duomenų, kurie duotų pagrindą jį susieti su ginčo sutartimi, o ieškovas tokių įrodymų teismui nepateikė. Taip pat byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad šalys susitarė, jog ieškovas kažkokį laikotarpį mokės už buto (duomenys neskelbtini), komunalines paslaugas ir tai bus įskaityta padengiant mainomų daiktų kainų skirtumą. Teismas laikė neįrodyta aplinkybę, kad ieškovas sumokėjo atsakovui kompensaciją už mainomo turto verčių skirtumą, taip pat konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti, kad šalys tarėsi ir susitarė dėl konkrečių turto verčių ar konkrečios kompensacijos pagal mainų sutartį mokėjimo.

Teismas nustatė, kad atsakovui priklausantis turtas buvo bendroji jungtinė atsakovo ir jo sutuoktinės nuosavybė. Bendrąja jungtine nuosavybe priklausančio turto mainams buvo būtinas atsakovo sutuoktinės sutikimas, kurio atsakovo sutuoktinės nedavė (Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 4 dalis, CK 3.92 straipsnio 4 dalis). Teismas pažymėjo, kad vien ši aplinkybė nesudaro galimybės teismui pripažinti sandorį galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį, nes jis prieštarautų kitoms imperatyviosioms įstatymo normoms.

Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė mainų sandorio įvykdymo aplinkybių, atsakovo vengimo įforminti sandorį, todėl byloje pateikti įrodymai nesudaro pagrindo pripažinti mainų sutartį sudaryta pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį, kai buvo nesilaikoma imperatyviojo CK 1.93 straipsnio 3 dalies reikalavimo. Teismas pažymėjo, kad byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų atsakovo valią (pritarimą) dėl ieškovo atliktų veiksmų. Kadangi nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, kuriuo šalys naudojosi pagal susitarimą, perėjimas nebuvo įformintas nustatyta tvarka, tai atskirų ieškovo veiksmų atlikimui buvo bent jau formaliai būtinas registruoto turto savininko – atsakovo – sutikimas. Teismas pažymėjo, kad net po to, kai šalys nesudarė sandorio pagal VĮ Registrų centras 2003 m. gegužės 15 d. išduotą pažymą, kai buvo gauti raštiški atsakovo pareiškimai, kuriais atsakovas ragino ieškovą išsikelti iš atsakovui nuosavybės teise priklausančių ginčo pastatų ir reikalavo grąžinti nekilnojamąjį turtą atsakovui, ieškovas ir toliau atliko veiksmus, nepaisydamas aiškiai išreikštos kitos šalies valios tuos santykius nutraukti. Teismas ieškovo veiksmus sprendžiant nuosavybės teisės atkūrimo klausimus į žemės po pastatais (duomenys neskelbtini), taip pat investuojant lėšas į statinių pagerinimą ir naujų statinių statybą vertino kaip visiškai neatsakingus ir nepateisinamus protingo žmogaus veiksmus, kurie atliekami neturint jokio teisinio pagrindo, patvirtinančio nuosavybės teises į statinius, jokio šalių valią atspindinčio susitarimo dėl mainų. Teismas laikė nepaaiškintu ir objektyvių aplinkybių nenulemtu ieškovo delsimą net trejus metus ginti savo pažeistas teises dėl jo nurodytos mainų sutarties sudarymo su atsakovu.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. spalio 26 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 19 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą; kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas rašytinį įrodymą – 2000 m. spalio 2 d. raštą Vilniaus rajono elektros tinklų viršininkui,,Dėl elektros apskaitos perrašymo“ – padarė pagrįstą išvadą, jog šį raštą šalys surašė tam, kad ieškovo personalinė įmonė galėtų sudaryti elektros energijos tiekimo sutartį dėl elektros energijos tiekimo į pastatus, kuriais ieškovo personalinė įmonė naudojosi; kad šis raštas nepatvirtina nuosavybės teisės perėjimo ieškovui fakto. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovas 2000 m. birželio 1 d. paskolos rašteliu neįrodė, jog, vykdydamas mainų sutarties sąlygas, yra atsakovui sumokėjęs mainomo turto vertės skirtumą. Paskolos raštelis patvirtina, kad ne ieškovas atsakovui sumokėjo, o atsakovas iš ieškovo pasiskolino 22 000 Lt. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nėra neabejotinų įrodymų, jog šalys 2000 m. birželio mėnesį sudarė mainų sutartį, kurią teismas CK 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu galėtų pripažinti galiojančia.

Teisėjų kolegija nepagrįstu įvardijo apeliacinio skundo argumentą, kad atsakovas, sudarydamas mainų sutartį, disponavo turtu, kuris buvo ne bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė; nurodė, kad piniginiai įnašai buvo padaryti 1994–1996 metais; kad santuoką atsakovas sudarė 1994 m.; kad pajus (tarp jų ir ginčo pastatai (duomenys neskelbtini)) atsakovui grąžintas natūra 1998 m. rugsėjo 15 d.; kad ginčo pastatai 2000 m. vasario 1 d. priėmimo–perdavimo aktu perduoti atsakovui; sprendė, kad ginčo pastatus (duomenys neskelbtini) atsakovas 2000 m. vasario 1 d. įgijo už santuokos metu įgytą pajų ŽŪB,,Melekonys“, todėl 2000 m. birželio 1 d. tai buvo bendroji jungtinė atsakovo ir jo sutuoktinės nuosavybė; nurodė, kad pagal SŠK 25 straipsnio 4 dalį sandoriams sudaryti dėl turto, kuriam reikalingas privalomas notarinis tvirtinimas ar registracija, perleidimo ar įkeitimo, kito sutuoktinio sutikimas sandoriui sudaryti turi būti išreikštas raštu, o atsakovo sutuoktinė sutikimo sudaryti 2000 m. birželio mėnesio mainų sutartį nėra davusi nei raštu, nei žodžiu. Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovo prašoma pripažinti galiojančia 2000 m. birželio mėnesio mainų sutartis negali būti pripažinta galiojančia ir dėl aplinkybės, kad nebuvo gautas atsakovo sutuoktinės sutikimas.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ginčo pastatai (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo turto registre įregistruoti 2001 m. gruodžio 7 d., t. y. po 2000 m. CK įsigaliojimo, todėl CK 3.88 straipsnio 3 dalies nuostatos šiam turtui gali būti taikomos nuo įregistravimo nekilnojamojo turto registre; kad iki ginčo turto įregistravimo nekilnojamojo turto registre, t. y. iki 2001 m. gruodžio 7 d., laikoma, jog turtas yra sutuoktinių R. bendroji jungtinė nuosavybė (SŠK 21 straipsnio 3 dalis, 2000 m. CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija pripažino nepagrįstu apeliacinio skundo argumentą, kad teismas turėjo taikyti CK 1.79 straipsnio nuostatas, motyvuodama, kad ginčo sutartis buvo sudaryta iki CK įsigaliojimo, o Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, kad CK 1.78–1.96 straipsniuose nustatytos normos dėl sandorių negaliojimo taikomos tiems sandoriams, kurie sudaromi įsigaliojus šiam kodeksui.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 26 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinio reikalavimą. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 1.93 straipsnio 4 dalies normą. Sprendžiant dėl galimybės patvirtinti sutartį, kurą sudarė vienas sutuoktinis, turi būti atsižvelgta į CK 3.88 straipsnio 3 dalies ir 4.262 straipsnio nuostatas, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Taikant CK 1.93 straipsnio 3 dalies normą, turi būti nustatytas nuosavybės atsiradimo momentas, t. y. taikomos ir 1964 m. CK normos, reglamentuojančios nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atsiradimo momentą (CK 255 straipsnis), ir CK 4.48, 4.49 straipsniai. Byloje nustatyta, kad ginčo pastatus atsakovas įgijo 2000 m. vasario 1 d. priėmimo–perdavimo akto pagrindu, bet pagal 1964 m. CK 255 straipsnio reikalavimus turto savo vardu neįregistravo. Byloje nustatyta, kad atsakovas turtą įregistravo tik 2004 m., t. y. jau galiojant 2000 m. CK nuostatoms, todėl įregistruotam turtui taikomos CK 3.88 straipsnio 3 dalies nuostatos, o turtas laikytinas atsakovo asmenine nuosavybe. Nuosavybės atsiradimo pagrindas, t. y. 2000 m. vasario 1 d. turto perdavimo–priėmimo aktas, kai šis aktas nebuvo įregistruotas 1964 m. CK 255 straipsnio nustatyta tvarka, negali sudaryti pagrindą netaikyti Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 3 dalies ir CK 3.88 straipsnio 3 dalies normų. Byloje nepateikta atsakovo sutuoktinės reikalavimo pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe santuokoje įgytą, bet 2004 m. atsakovo vargu įregistruotą turtą, todėl teismai privalėjo taikyti CK 4.262 straipsnį.

2. Teismai pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185 straipsnyje suformuluotą taisyklę, kad išvadas reikia daryti ne iš atskiro įrodymo, bet iš įrodymų viseto duomenų, taikant didesnės tikimybės principą. Teismai privalėjo laikytis CPK 270 straipsnio 4 dalies nuostatų ir nurodyti, kodėl darydami išvadas rėmėsi atsakovo atsikirtimus patvirtinančiais įrodymais, privalėjo nurodyti ir įvertinti ieškinio faktines aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Teismo sprendime ir nutartyje nenurodyta argumentų, dėl ko atmesti byloje esantys rašytiniai įrodymai – UAB,,Census Optimus“ turto vertinimo ataskaita, patvirtinanti padarytas į ginčo turtą investicijas; ieškovo paaiškinimai, kad ieškovas su šeima persikraustė gyventi į gautus pagal mainų sutartį pastatus, būdamas tikras, kad įgijo nuosavybės teises į pastatus, kad remontuodamas ir rekonstruodamas pastatus, elgėsi kaip pastatų savininkas, o ne kaip neprotingas žmogus, kuris investuoja į statinius, žinodamas, kad jais naudojasi laikinai; liudytojų parodymus, kad atsakovas jautėsi buto šeimininku ir savininku, bute atliko kapitalinį remontą. Pagal CPK 270 straipsnio 3 dalį teismas privalėjo nurodyti argumentus, dėl kurių atmetė kuriuos nors įrodymus. Teismo sprendimas, kuriame nenurodyti būtini argumentai, laikytinas sprendimu be motyvų, tai pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą laikytina absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu.

IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo ginčijamus Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 19 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 26 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Kasatorius neįsigilino į skundžiamų sprendimo ir nutarties esmę ir neteisingai interpretuoja teismų motyvus, dėl kurių ieškinys buvo atmestas. Teismai atmetė ieškinį dėl to, kad nebuvo būtinųjų sąlygų taikyti CK 1.93 straipsnio 4 dalį: ieškovas neįrodė, kad buvo sudarytas dvišalis mainų sandoris; nė viena sandorio šalis tokio sandorio neįvykdė, ieškovas nėra įmokėjęs atsakovui nė dalies priemokos už nelygiavertį turtą; neįrodyta, kad kita sandorio šalis vengė įforminti sandorį notarine tvarka. Ieškovas ginčija CK 1.93 straipsnio 4 dalies taikymą argumentuodamas tik savo nepagrįstu manymu, kad turtas buvo neva asmeninė atsakovo nuosavybė pagal CK 3.88 straipsnio 3 dalį ir 4.262 straipsnį, tačiau nepateikė jokių įtikinamų teisinių argumentų, kad teismų išvados dėl negalimumo taikyti CK 1.93 straipsnio 4 dalį yra nepagrįstos. Kasatoriaus išvados dėl neteisingo CK 4.262 straipsnio taikymo ir teiginys, kad turtas buvo tik atsakovo asmeninė nuosavybė, yra nepagrįstas. CK 3.88 straipsnio 3 dalis ir CK 4.262 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad turtas, viešame registre įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, laikomas asmenine jo nuosavybe, kol neįrodyta kitaip. Šioje byloje buvo surinkti įrodymai, iš kurių teismai nustatė, kad ginčo pastatus atsakovas įgijo už santuokos metu įgytą ŽŪB,,Melekonys“ pajų ir kad šis turtas buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

2. Ieškovas neįrodė, kad buvo sudarytas mainų sandoris. 1964 m. CK 279 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad turto vertės skirtumas mainų atveju gali būti atlyginamas pinigais. Ieškovas ieškinyje pripažino, kad turtas nebuvo lygiavertis ir kad ieškovas turėtų mokėti priemoką. Vien šito ieškovo pareiškimo pakanka priemokos dydį, jos mokėjimo tvarką laikyti įrodinėjimo sandorio esmine sąlyga. Atsakovas teigia, kad jeigu jam būtų tekę svarstyti mainų sutarties su priemoka sudarymo klausimą, jis niekada nesudarytų sutarties, kol nebūtų sutarta dėl jam tenkančios priimtinos priemokos už vertingesnį turtą dydžio ir apmokėjimo tvarkos. Šiuo atveju taikytinas 1964 m. CK 168 straipsnis ir konstatuotina, kad ieškovas neįrodė, jog šalys susitarė dėl esminės sąlygos – priemokos dydžio, neįrodė, kad sutartis sudaryta. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. sausio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2008, nurodė, kad, vykdant sandorį, savo valią išreiškia ne tik šalis, kuri vykdo, bet ir šalis, kuri priima įvykdymą, todėl turi būti akivaizdi šalių valia ne tik sudaryti, bet ir įvykdyti sandorį; sandorį, įvykdytą tokiu būdu, kad negalima nustatyti kitos šalies neabejotinos valios jį sudaryti ir įvykdyti, nėra pagrindo pripažinti galiojančiu; sprendžiant, ar tenkintinas besikreipiančios šalies reikalavimas pripažinti notarine tvarka neįformintą nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį galiojančia, nepakanka nustatyti CK 1.93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų trijų šio instituto taikymo sąlygų; reikia išsiaiškinti, ar sutartis neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, t. y. ar tokia sutartis ne tik dėl notarinės formos nesilaikymo, bet ir dėl kitų įstatymuose nurodytų aplinkybių negalės būti pripažinta galiojančia pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį. Teismai laikėsi šių teismų praktikoje suformuluotų taisyklių.

3. Nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad teismai pažeidė CPK 185 straipsnį. Teismai įvertino UAB,,Census Optimus“ turto vertinimo atskaitoje nurodytus ieškovo atliktus darbus. Šis įrodymas nepatvirtina atsakovo valios nei sudaryti sandorį, nei jį įvykdyti, o tik įrodo ieškovo neteisėtus ir vienašališkus savo verslui naudingus veiksmus. Teismas pagrįstai tokius ieškovo veiksmus įvertino kaip neatsakingus ir nepateisinamus protingam žmogui. Nė vienas iš liudytojų teisme nepaliudijo, kad ginčo butą ieškovas būtų perdavęs nuosavybėn, o ne panaudai. Be to, kasatoriaus siūlymas apie nekilnojamojo turto mainų sutarties sudarymą spręsti iš liudytojų parodymų prieštarauja CK 1.93 straipsnio 3 ir 6 dalies nuostatoms ir neatitinka CPK 177 straipsnio 1, 4 dalyse įtvirtintų įrodymų leistinumo sąvokų. Net jeigu ir būtų buvę nustatyta, kad atsakovas savo lėšas būtų naudojęs ginčo buto remontui, tai šis faktas neįrodytų, kad ginčo butą atsakovas buvo priėmęs nuosavybėn, o ne panaudai, nes pagal įstatymą remontą, net ir kapitalinį, privalo padaryti ir panaudos gavėjas.

k o n s t a t u o j a:

Dėl mainų sutarties teisinio reglamentavimo

Ieškovas teigia, kad mainų sutartis buvo sudaryta 2000 m., t. y. iki Lietuvos Respublikos civilinio kodekso įsigaliojimo 2001 m. liepos 1 d. (2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 2 straipsnis), todėl ieškovo nurodytus šalių santykius reglamentavo 1964 m. CK.

Pagal 1964 m. CK 279 straipsnį mainų sutartimi kiekviena iš šalių įsipareigoja perduoti turtą antrajai šaliai nuosavybėn arba patikėjimo teisėn; mainų sutarčiai taikomos 1964 m. CK 253–255, 2551, 257–267 straipsniuose nustatytos taisyklės. Remiantis 1964 m. CK 255 straipsniu, nekilnojamojo turto mainų sandoris turi būti notarinės formos. Remiantis 1964 m. CK 58 straipsnio 3 dalimi, įstatymo reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį darė negaliojantį, o remiantis 58 straipsnio 5 dalimi, jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notarinis patvirtinimas, o antroji šalis vengė sandorį notariškai įforminti, tai teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu.

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai rėmėsi 2000 m. CK normomis, kuriame įtvirtintas analogiškas reglamentavimas. Remiantis šio kodekso 6.432 straipsniu, pagal mainų sutartį viena šalis įsipareigoja perduoti kitai šaliai nuosavybės teise vieną daiktą mainais už kitą daiktą; mainų sutarčiai taikomos pirkimo–pardavimo sutartis reglamentuojančios normos, jeigu tai neprieštarauja CK XXIV skyriaus normoms ir mainų esmei. Mainų sutarties esmė – apsikeitimas daiktais, kartu perleidžiant nuosavybės teises į juos. Prielaida šiai sutarčiai sudaryti yra tai, kad sutampa šalių ketinimai įsigyti atitinkamą daiktą, perleidžiant kitai šaliai nuosavybėn kitą daiktą.

Iš teismų nustatytų aplinkybių galima daryti išvadą, kad mainų sutarties sudarymas prasidėjo galiojant 1964 m. CK, o jos vykdymas tęsėsi, įsigaliojus 2000 m. CK. Neatliekant išsamaus lyginamojo 1964 m. CK ir 2000 m. CK normų, kuriomis reglamentuojamas mainų sutarčių sudarymas ir vykdymas, tyrimo konstatuotina, kad ieškovo nurodoma sudaryta sutartis dėl nekilnojamojo turto pagal 1964 m. CK turėjo būti ir pagal 2000 m. CK turi būti notarinės formos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, pripažindamas tokį sandorį galiojančiu, turėtų nustatyti paties sandorio, t. y. šalių susitarimo, nors ir netinkamai įforminto (nepatvirtinto notaro), faktą. Jeigu šalys nebuvo pasiekusios susitarimo, teismas negali pripažinti sandorio galiojančiu, nes tai iš esmės reikštų, kad teismas patvirtina tam tikrą sandorį ir sukuria šalių teises ir pareigas, dėl kurių šalys apskritai nebuvo susitarusios. Nesant ieškovo nurodyto susitarimo, negali būti konstatuotas ir mainų sutarties buvimas. Nesant tokios sutarties, naudojimasis kito daiktu savaime nereiškia, kad šalys yra sudariusios mainų sutartį.

Teismai nustatė, kad nėra notarine forma patvirtintos mainų sutarties. Pagal CK 1.93 straipsnio 3 dalį įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį, tačiau šio straipsnio 4 dalyje taip pat nustatyta, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Teismai nenustatė, kad šalys sudarė mainų sutartį ar bent ieškovas tokią sutartį įvykdė ar iš dalies įvykdė. Kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus ir nesprendžia fakto klausimų, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl konstatuoja, kad teismai priėmė teisėtus sprendimus.

Dėl įrodymų vertinimo

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog įvykdė ar iš dalies įvykdė mainų sandorį, o atsakovas vengia įforminti jį (CK 1.93 straipsnio 4 dalis). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nėra neabejotinų įrodymų, jog šalys 2000 m. birželio mėnesį sudarė mainų sutartį, kurią CK 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu teismas galėtų pripažinti galiojančia.

Kasaciniame skunde iš esmės keliama įrodinėjimo problema. CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje įstatymo normoje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia. Taigi ieškovas turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą – ieškinio faktinį pagrindą. Ieškovui neįrodžius ieškinio faktinio pagrindo, ieškinys netenkinamas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, jų pakankamumą vienokioms at kitokioms teisinėms išvadoms padaryti, turi vadovautis CPK 177–183 straipsniuose suformuluotomis įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklėmis. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Šios įrodinėjimo taisyklės nustato pareigą teismui vertinti bylos aplinkybes, remiantis tikrai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Šioje įstatymo normoje įtvirtintas įrodymų vertinimas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas (2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, Kauno savivaldybės įmonė „Panemunės butų ūkis“, bylos Nr. 3K-3-398/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. S. ir G. B. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB „Supla“, bylos Nr. 3K-3-350/2008; kt.). Kartu teismas saistomas įrodymų leistinumo ir sąsajumo (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitų įrodinėjimo taisyklių (CPK 182 straipsnis). Įrodymų vertinimas yra susijęs su įrodymų pakankamumu. Teismo įsitikinimą formuoja vieni ar kiti įrodymai. Taigi teismas, remdamasis byloje esančiais faktiniais duomenimis, gali konstatuoti, kad atitinkama aplinkybė yra įrodyta arba neįrodyta.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai tyrė įrodymus, juos vertino ir padarė pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija nenustatė, kad būtų pažeistos įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančios CPK normos, todėl naikinti skundžiamų Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 26 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 19 d. sprendimo kasaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, jie paliktini galioti.

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu

Kasacinės instancijos teismas turėjo 54,70 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2010 m. vasario 24 d. pažyma. Atmetus kasacinį skundą šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš A. K., (duomenys neskelbtini), 54,70 Lt (penkiasdešimt keturis litus 70 centų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Laužikas

Zigmas Levickis

Algis Norkūnas