Dėl patentinio honoraro priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-66/2010

Procesinio sprendimo kategorijos:

85; 114.9.6; 114.11

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Algio Norkūno (pranešėjas)

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AB „ORLEN Lietuva“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. spalio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. B. ieškinį atsakovui AB „ORLEN Lietuva“ (ankstesnis pavadinimas AB,,Mažeikių nafta“), trečiajam asmeniui Lietuvos Respublikos Vyriausybei, atstovaujamai Ūkio ministerijos, dėl patentinio honoraro priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjamas ginčas kilęs iš intelektinės nuosavybės teisinių santykių dėl atlyginimo už patentu apsaugoto išradimo ekonominį efektą ir šio atlyginimo apskaičiavimo.

Ieškovas kreipėsi į teismą dėl 399 355, 57 Lt patentinio honoraro priteisimo. Jis nurodė, kad su kitais bendraautoriais 1994 m. rugsėjo 5 d. su atsakovu sudarė sutartį Nr. 2 dėl terminio krekingo reaktoriaus, pripažinto išradimu pagal 1996 m. balandžio 29 d. patentą Nr. 3884, panaudojimo naftos produktų gamyboje. Sutartyje nurodyta, kad išradimo valdytojais bus laikomos sutarties šalys, o išradimo autoriams atsakovas privalės išmokėti lygiomis dalimis patentinį honorarą, lygų 25 procentams nuo pelno, gauto panaudojus išradimą per visą patento galiojimo laiką. Išradimas buvo įdiegtas 1994 m., tačiau atsakovas už naudojimąsi išradimu ieškovui patentinį honorarą išmokėjo tik už 1995 metus, o vėliau iš viso atsisakė mokėti. 2000 m. birželio 22 d. išradimo patento galiojimas pasibaigė.

Šalys 1996 m. lapkričio mėn. protokolu įtvirtino AB,,Mažeikių nafta“ dėl išradimo naudojimo gaunamo pelno apskaičiavimo taisyklę. Jos susitarė, kad išradimo ekonominio efektyvumo įvertinimas atliekamas visam perdirbamos žaliavos kiekiui, neatsižvelgiant į jo priklausomumą, o bazinis laikotarpis apskaičiuojant ekonominį efektyvumą yra 1994 metai. Šalys 1996 m. lapkričio mėn. protokolo 3 punktu susitarė, kad „patentinis honoraras už 1996 kalendorinius ir kiekvienus sekančius patento galiojimo metus išmokamas kiekvienų metų eigoje gauto ekonominio efektyvumo apskaičiavimo pagrindu, per tris mėnesius nuo metinio žaliavos perdirbimo balanso sudarymo dienos, tačiau ne vėliau kaip kitų metų gegužės 1 d.“

Ieškovas nurodė, kad yra septyni išradimo bendraautoriai, todėl jam priklauso 1/7 dalis gautino honoraro. Panaudojant išradimą 1998 m. buvo gautas 11 182 515 Lt ekonominis efektas, todėl ieškovui priteistinos patentinio atlyginimo dalis – 399 355, 57 Lt.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2006 m. vasario 2 d. sprendimu ieškinį atmetė. Jis nurodė, kad ieškovas teismui pateikė Rusijoje esančio Naftos perdirbimo ir naftos chemijos pramonės mokslinių tyrimų ir projektavimo instituto,,VNIPIneft“ išvadą, kurioje teigiama, kad per 1998 metus už naudojimąsi išradimu buvo gautas 11 182 515 Lt ekonominis efektas. Teismas šios išvados nevertino kaip eksperto išvados, nes tyrimas atliktas pažeidžiant CPK reikalavimus, tyrimą užsakė ieškovas, o ne teismas, ir tyrimo klausimai nebuvo derinti su atsakovu, dėl to Rusijos institutui,,VNIPIneft“ nebuvo žinoma apie atsakovo įgyvendintus technologinius pokyčius bei atsakovo taikomą išradimų naudojimo ekonominio efektyvumo skaičiavimo metodiką. Ieškovo nurodyta patentinio honoraro suma nesutampa su 2001 m. balandžio 9 d. ieškovo rašte atsakovui nurodytos 3,5 mln. JAV dolerių kompensacijos už patentų naudojimą laikotarpiu iki 2001 m. atitinkama dalimi, kiek tai susiję su patento Nr. 3884 naudojimu. Dėl šių priežasčių ieškovo pateiktą honoraro skaičiavimą teismas laikė neteisingu. Teismo paskirtos ekspertizės akte konstatuota, kad atsakovo atlikti darbai davė teigiamą ekonominį efektą, t.y. pelną. Šiame ekspertizės akte padaryta išvada, kad atskirai patento Nr. 3884 duoto ekonominio efekto apskaičiuoti neįmanoma, nes visbrekingo darbo rezultatai priklauso nuo daugelio veiksnių, kurių įtakos pavieniui nustatyti nėra galimybės. Ekspertizės akte taip pat pažymėta, kad negalima teigti, jog patento Nr. 3884 naudojimas 1998 metais atsakovo gamyboje neturėjo teigiamo ekonominio efekto. Teismas šį eksperto teiginį vertino kaip prielaidą, nurodydamas, kad teismo sprendimas negali būti pagrįstas prielaidomis.

Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. spalio 28 d. sprendimu panaikino Šiaulių apygardos teismo 2006 m. vasario 2 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą: ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovui 344 602 Lt atlyginimo už naudojimąsi išradimu. Apeliacinės instancijos teismas 2006 m. rugsėjo 26 d. posėdžio protokoline nutartimi konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo pavedimu atliktos ekonominės ekspertizės aktas tiek pagal formą, tiek pagal turinį neatitinka CPK 216 straipsnio ir Teismo ekspertizės įstatymo reikalavimų, keliamų eksperto išvadą, kaip specialią įrodinėjimo priemonę, fiksuojančiam dokumentui. Apeliacinės instancijos teismas nutarė nesivadovauti KTU specialisto parengtu ekonominės ekspertizės aktu, todėl 2006 m. lapkričio 21 d. nutartimi paskyrė byloje naują – teismo technologinę ekspertizę, kurią pavedė atlikti Inžinerinės chemijos instituto prie Bulgarijos mokslų akademijos darbuotojui, technikos mokslų daktarui profesoriui Ch. B. B.. Technologinės ekspertizės aktas su priedais teisme gautas 2008 m. spalio 3 d. Išanalizavusi technologinės ekspertizės akto turinį teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad ekspertas visapusiškai, tiksliai bei išsamiai atsakė į teismo užduotus klausimus ir pateikė aiškias išvadas dėl byloje esminę reikšmę turinčių aplinkybių. Ekspertas nurodė, kad AB „Mažeikių nafta“ visbrekingo įrenginyje buvo įdiegti ir 1998 metais naudojami techniniai ir technologiniai sprendimai, pripažinti išradimu, kuris aprašytas patente Nr. 3884; kad galima atskirai apskaičiuoti dėl techninių sprendimų, pripažintų išradimu ir saugomų patentu Nr. 3884, panaudojimo gaunamą ekonominį efektą; kad dėl ekspertinio tyrimo metu analizuotų techninių technologinių sprendimų panaudojimo atsakovo įmonėje visbrekingo darbo našumas 1998 metais, palyginus su projektiniu, santykiškai padidėjo maždaug 58 procentais; kad apskaičiuotas ekonominis efektas, gautas AB „Mažeikių nafta“ panaudojant techninius ir technologinius sprendimus, pripažintus išradimu (patentas Nr. 3884), 1998 metais buvo 10 329 022,20 Lt. Šis dydis tik šiek tiek skiriasi nuo instituto „VNIPIneft“ atliktų skaičiavimų, pagal kuriuos, įdiegus gudrono visbrekingo bloko reaktoriaus modernizavimo priemones, suminis ekonominis efektas 1998 metais buvo 11,18 mln. Lt. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismo technologinę ekspertizę šioje byloje atlikusio eksperto kvalifikacija, jo gebėjimai atsakyti į teismo iškeltus itin specialių žinių reikalaujančius klausimus, padarytų ekspertinių išvadų, kaip įrodymų šaltinio, pagrįstumas ir objektyvumas nekelia abejonių, kurioms esant būtų galima šių išvadų nelaikyti įrodinėjimo priemone ar atsisakyti jomis remtis kaip įrodymų šaltiniu. Teisėjų kolegija, įvertinusi patento turėtojo (atsakovo) ir išradimo autorių susitarimą dėl patentinio atlyginimo nustatymo ir išmokėjimo pagrindo – išradimo panaudojimo ekonominio efektyvumo dydžio apskaičiavimo, sprendė, kad yra teisinga ir pagrįsta patentinio atlyginimo dalį ieškovui nustatyti tokiu principu: a) išradimo, apsaugoto patentu Nr. 3884, išradėjams išmokėtina 25 proc. suma nuo apskaičiuoto išradimo panaudojimo 1998 metais ekonominio efekto dydžio, kuri būtų 2 582 255,55 Lt (10 329 022 x 25 proc.); b) ieškovo dalis bendrai išradėjams išmokėtino atlyginimo bendroje sumoje sudaro 344 602 Lt (2 582 255,55 x 13,345 proc.).

III. Kasacinio skundo ir prisidėjimo prie jo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. spalio 28 d. sprendimą ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2006 m. vasario 2 d. sprendimą. Kasatorius savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendimą grindė Rusijos Federacijos patentu Nr. 2021995 ir Ch. B. B. ekspertizės aktu, taip pažeisdamas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje nurodyti Rusijos Federacijos patentai neturi jokio ryšio su byla, todėl teismo pasiūlymas pateikti Rusijos Federacijos patentus ir su jais susijusią medžiagą pažeidžia šalių lygiateisiškumą ir įrodinėjimo taisykles. Sprendime padaryta klaidinga išvada, kad Lietuvos Respublikos patentu Nr. 3884 ir Rusijos Federacijos patentu Nr. 2021995 apsaugoti išradimai yra tapatūs. Pagal Patentų įstatymo 14 straipsnio 2 dalį ir 28 straipsnio 1 dalį, siekiant nustatyti, kad išradimai yra tapatūs, būtina lyginti išradimų apibrėžtis. To teismas neatliko ir sutapatino du išradimus, turinčius skirtingas apibrėžtis.

2. Skirtingai nei doc. V. B., prof. Ch. B. B. ekspertizė, kuria remiasi apeliacinės instancijos teismo sprendimas, atlikta netinkamai, t.y. atlikta analizuojant iš kitų šaltinių paimtą formulę, bet ne Lietuvos Respublikos patentu Nr. 3884 apsaugoto išradimo apibrėžtyje esančią formulę. Teismo posėdyje ekspertas teigė, kad tai – universali formulė, paimta iš fizikos vadovėlio, tačiau ekspertizė paskirta ne dėl fizikos vadovėlio, o dėl konkretaus Lietuvos Respublikos patentu Nr. 3884 apsaugoto išradimo. Ekspertas formulę pasirinko savavališkai ir netinkamai. Tikėtina, kad ekspertas ir ieškovas yra piktavališkai susitarę prieš atsakovą.

3. Teismas, remdamasis prielaidomis ir spėjimais, nesant nė vieno tiesioginio įrodymo apie Lietuvos Respublikos patentu Nr. 3884 apsaugoto išradimo naudojimą visbrekingo įrenginyje 1998 metais, nusprendė, kad išradimas buvo įdiegtas.

4. Teismas atlyginimą už naudojimąsi išradimu paskirstė lygiomis dalimis remdamasis tik vyr. finansininko pranešimu apie 1995 m. už visus patentus išmokamas sumas, nors vien šio įrodymo minėtai išvadai padaryti nepakanka.

Atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą ieškovas prašo jį atmesti ir palikti galioti apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Atsiliepime iš esmės palaikomas apeliacinės instancijos teismo sprendimas, papildomai nurodant šiuos argumentus:

1. Skiriamųjų išradimo apibrėžties dalių skirtumai yra veiksnys, leidžiantis konkrečiai atskirti vieną išradimą nuo kito. Teismai nenustatė ir byloje nėra duomenų, kad Lietuvos Respublikos patento Nr. 3884 ir Rusijos Federacijos patento Nr. 2021995 išradimų apibrėžties punktų skiriamosios dalys nesutaptų.

2. Tarp šalių nėra ginčo, kad patento Nr. 3884 aprašyme yra techninio pobūdžio klaidų. Taip pat nėra ginčo, kad klaidos yra išradimo aprašyme nurodomos formulės kintamųjų „n“ ir „g“ apibrėžčių reikšmėse, bet ne pačioje formulėje. Moksliškai įrodyta, viešai skelbiama ir net vidurinėse mokyklose mokoma, kad kintamojo „g“ (laisvasis pagreitis) reikšmė yra m/s2, o kintamojo „n“ (sukimosi dažnis) reikšmė yra s-1, todėl tai yra visuotinai žinomos ir neįrodinėtinos aplinkybės (CPK 182 straipsnio 1 punktas). Ekspertas, pastebėjęs netikslumus, susijusius su šiomis reikšmėmis patento Nr. 3884 aprašyme, nustatė tikslias kintamųjų reikšmes, remdamasis paties patento Nr. 3884 aprašyme nurodytu fizikos vadovėliu, todėl turėjo teisę pasinaudoti fizikos vadovėliu kaip šaltiniu.

3. Byloje pakanka įrodymų, kuriais ir rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kad Lietuvos Respublikos patentu Nr. 3884 apsaugotas išradimas buvo įdiegtas ir naudojamas visbrekingo įrenginyje 1998 m.

4. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad išradėjai 1996 m. pasitarime atlyginimo pasidalijimo klausimą nutarė išspręsti ateityje. Nėra duomenų apie tai, kad toks klausimas būtų spręstas ir kad išradėjai būtų nukrypę nuo lygių dalių principo. To neįrodinėjo byloje ir atsakovas.

k o n s t a t u o j a :

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, fakto klausimai analizuojami tiek, kiek reikia nustatyti, ar teismai teisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo procesą.

Dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų taikymo vertinant eksperto išvadą

Kasatorius kvestionuoja byloje pateiktą eksperto išvadą, motyvuodamas jos tariamu nepatikimumu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 185 straipsnį sprendžiant dėl to, ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, iš teismo nereikalaujama absoliutaus įsitikinimo. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, tai teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir išklausyti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje V. P. A., J. E. A. v. R. M., T. M., bylos Nr. 3K-3-164/2008; kt.). Šie bendrieji kriterijai svarbūs visų įrodymų, taigi ir eksperto išvados vertinimui.

Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį eksperto išvada laikoma viena iš įrodymų rūšių. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad ji didesnės galios už kitus įrodymus neturi, teismui eksperto išvada neprivaloma ir turi būti vertinama kartu su kitais įrodymais. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad eksperto išvada turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, t. y. ekspertizės išvada vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės. Teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas teismo procesiniame sprendime (CPK 218 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ Congestum group“ v. UAB „ Sermeta“, bylos Nr. 3K-3-54/2009).

Iš bylos medžiagos ir apeliacinės instancijos teismo sprendimo matyti, kad priimant sprendimą dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių buvo vadovaujamasi ne tik ekspertizės aktu, bet ir kitais įrodymais. Be to, aplinkybių, kurios galėtų būti pakankamas pagrindas abejoti eksperto išvada, byloje nebuvo nustatyta. Tai grindžiama tokiais argumentais.

Pirma, byloje nėra įrodymų, įtikinamai paneigiančių eksperto išvadą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas teismo procesiniame sprendime (CPK 218 straipsnis). Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti įvertinti kritiškai, t. y. atmetami kaip įrodymas, jeigu yra duomenų dėl jų nepagrįstumo, nepatikimumo ar kitokio ydingumo. Gali būti kritiškai vertinama dalis ekspertizės akto duomenų. Pagrindas kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį gali būti tai, kad ekspertizės akto turinys prieštaringas, kad išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kad išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Ekspertizės akto duomenys gali būti atmetami kaip įrodymai tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, todėl kad ekspertizės akto duomenys neturi išankstinės galios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ Congestum group“ v. UAB „ Sermeta“, bylos Nr. 3K-3-54/2009). Nei formos, nei turinio trūkumų eksperto išvadoje apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Atsižvelgiant į tai, kad kasacinis teismas netiria fakto klausimų, o yra saistomas bylos medžiagos, kurioje esantys įrodymai surinkti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, taip pat atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis tinkamai argumentuota ir motyvuota, kasacinis teismas neturi pagrindo nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo pozicija. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas 2006 m. rugsėjo 26 d. nutartimi įrašyta į protokolą konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo pavedimu atliktos ekonominės ekspertizės aktas (kurio išvados priešingos kasaciniame skunde ginčijamai Ch. B. B. atliktai eksperto išvadai) tiek pagal formą, tiek pagal turinį neatitinka CPK 216 straipsnio ir Teismo ekspertizės įstatymo reikalavimų, keliamų eksperto išvadą, kaip specialią įrodinėjimo priemonę, fiksuojančiam dokumentui.

Antra, į bylą pateikti rašytinio įrodymo statusą turintys Rusijoje esančio Naftos perdirbimo ir naftos chemijos pramonės mokslinių tyrimų ir projektavimo instituto,,VNIPIneft“ skaičiavimais gauti rezultatai apie išradimo panaudojimo ekonominį efektą yra labai panašūs į eksperto išvadoje aprašytą rezultatą (skirtumas palyginti nedidelis) ir jie ekonominio efekto gavimo fakto nepaneigia, o jį patvirtina.

Trečia, ginčo šalių tarpusavio atsiskaitymų praktika rodo, kad ekonominis efektas panaudojant išradimą atsakovo įmonėje buvo pripažįstamas ir už jį buvo mokama.

Ketvirta, atsakovo atsikirtimo argumentai, kuriais bandyta paneigti eksperto išvados patikimumą, buvo prieštaringi. Tai leidžia abejoti, ar atsakovas, teikdamas paaiškinimus ir eksperto išvadą, buvo sąžiningas. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovas tvirtino, jog išradimas, apsaugotas patentu Nr. 3884, atsakovo įmonėje nebuvo naudojamas jau nuo 1996 metų, todėl jokio ekonominio efekto, galėjusio turėti įtakos įmonės veiklos pelningumui, nedavė ir negalėjo duoti. Tuo tarpu 1996 m. lapkričio mėn. pasitarimo dėl atsakovo AB „Mažeikių nafta“ įsipareigojimų vykdymo pagal sutartis dėl techninių sprendimų, pripažintų išradimais ir apsaugotų Lietuvos Respublikos patentais Nr. 3883, Nr. 3884 ir Nr. 4036, protokolo 4 punkte, nurodyta, kad patentinis atlyginimas už 1996 m. ir paskesnius metus išmokamas remiantis kasmetiniais išradimų naudojimo ekonominio efektyvumo skaičiavimais per trijų mėnesių terminą nuo metinio žaliavų perdirbimo balanso sudarymo momento. Taigi, nors atsakovas teigė, kad nuo 1996 m. išradimas atsakovo įmonėje nebuvo naudojamas, tačiau pirmiau nurodytame susirinkime tarėsi dėl apmokėjimo už išradimo naudojimą 1996 ir vėlesniais metais. Tai yra pagrindas abejoti atsakovo argumentų pagrįstumu dėl jų nenuoseklumo ir prieštaringumo.

Kiti kasacinio skundo argumentai susideda iš faktinio pobūdžio aplinkybių, todėl nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko – teisės klausimų – ir kasacinis teismas dėl jų nepasisako (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 353 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgdama į nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytinas teisės normas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo procesą. Nenustačius kasacijos pagrindo (CPK 359 straipsnio 3 dalis), kasacinis skundas netenkinamas, o apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 96 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo AB „ORLEN Lietuva“ valstybės naudai 94,37 Lt (devyniasdešimt keturis litus 37 ct) išlaidoms susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame procese atlyginti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Laužikas

Zigmas Levickis

Algis Norkūnas