Civilinė byla Nr. 3K-3-69/2010
Procesinio sprendimo kategorija 43.2 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (pranešėjas), Birutės Janavičiūtės ir Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų N. K., S. K., K. B., D. M., A. K., P. B., A. B., atstovaujamo R. B., kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 19 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Transgesta Servis“ ieškinį atsakovams N. K., S. K., K. B., D. M., A. K., P. B., A. B., atstovaujamam R. B., dėl be pagrindo įgytų pinigų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė iš atsakovų priteisti be pagrindo įgytus 43 879 Lt ir 312,37 Lt palūkanų pagal CK 6.240 straipsnio 1 dalį, taip pat 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad iš atsakovų 2007 m. vasario 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įgijo žemės sklypą už 1 750 000 Lt, tačiau sutartyje nebuvo aptartas gyventojų pajamų mokesčio išskaičiavimo klausimas. Ieškovas nežinojo, o atsakovai neatkreipė dėmesio į tai, kad nuo dalies žemės sklypo įsigijimo nepraėjo treji metai, dėl to atsakovas 2008 m. rugpjūčio 14 d. į valstybės biudžetą sumokėjo 43 879 Lt gyventojų pajamų mokesčio.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. gegužės 12 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovas ir atsakovai 2007 m. vasario 28 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovai pardavė, o ieškovas nupirko 3,0498 ha žemės sklypą. 2007 m. vasario 28 d. šalys pasirašė turto perdavimo-priėmimo aktą, pagal kurį ieškovui buvo perduotas turtas. Teismas nurodė, kad ieškovas su atsakovais už nupirktą turtą atsiskaitė visiškai. Ieškovas į valstybės biudžetą sumokėjo 43 879 Lt gyventojų pajamų mokesčio ir šią sumą prašo priteisti iš atsakovų. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo santykius reglamentuojančių teisės normų. Ieškovo prašoma priteisti suma buvo sumokėta už atsakovų parduotą žemę, t. y. teisiniu pagrindu. Teismas, įvertinęs rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, nustatė, kad turtas parduotas už 1 750 000 Lt. Byloje nepateikta duomenų, kad šalys aptarė papildomus mokėjimus, kurie gali atsirasti pagal šią pirkimo–pardavimo sutartį. Ginčo parduodant turtą ir jį perduodant tarp šalių nekilo. Ginčas kilo, kai ieškovas, vadovaudamasis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, į biudžetą sumokėjo sumą, prašomą priteisti iš atsakovų. Ieškovas, kaip juridinis vienetas, kaip mokestį išskaičiuojantis asmuo, išmokėdamas atsakovams A klasės pajamoms priskiriamas turto pardavimo apmokestinamąsias pajamas (kai nuo turto pardavimo nėra praėję treji metai), privalėjo apskaičiuoti, išskaičiuoti 15 proc. gyventojų pajamų mokestį nuo visos gyventojams išmokamos sumos ir jį sumokėti į biudžetą. Teismo nuomone, ieškovo argumentą, kad jam nebuvo žinoma apie tai, kad atsakovams turtas nepriklausė trejus metus, todėl tokia papildoma sutarties sąlyga nebuvo įtraukta į pirkimo–pardavimo sutartį, paneigia 2007 m. vasario 28 d. pirkimo–pardavimo sutartis, kurios 1.2 punkte nurodytas atsakovų nuosavybės teisės pagrindas. Teismas nustatė, kad iki sutarties sudarymo šalys bendravo apie mėnesį, ieškovui nuo pat pradžių buvo įteiktas pažymėjimas apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre, be to, sutartį tvirtino ieškovo pasirinktas notaras, šalims buvo duota laiko susipažinti su sutarties tekstu. Teismo nuomone, ieškovas turėjo visas galimybes susipažinti su atsakovams nuosavybės teise priklausančiu turtu, jo įsigijimo pagrindu.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. spalio 19 d. sprendimu ieškovo apeliacinį skundą tenkino, panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 12 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą: priteisė UAB „Transgesta servis“ iš N. K. 7113,80 Lt, iš S. K. 7085,76 Lt, iš K. B. 7076,16 Lt, iš D. M. 7130,29 Lt, iš A. K. 7086,72 Lt, iš P. B. 7085,76 Lt, iš A. B. 1612,88 Lt be pagrindo įgytų pinigų su priskaičiuotomis palūkanomis. Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovas su atsakovais 2007 m. vasario 28 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovai pardavė, o ieškovas už 1 750 000 Lt nupirko 3,0498 ha žemės sklypą. 2007 m. vasario 28 d. šalys pasirašė turto perdavimo priėmimo aktą. Ieškovas po sandorio sudarymo 2008 m. rugpjūčio 14 d. sumokėjo 43 879 Lt gyventojų pajamų mokesčio nuo dalies sumokėtos atsakovams sumos už žemės sklypą, nes dalis žemės sklypo priklausė atsakovams nuosavybės teise mažiau kaip trejus metus (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio 1 dalis). Ieškovas, atsakovams nurodytos sumos jam negrąžinus, kreipėsi į teismą, reikalaudamas priteisti iš atsakovų be pagrindo įgytus pinigus (CK 6.237 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal pirkimo–pardavimo sutartį turtas ieškovui buvo parduodamas už 1 750 000 Lt, jokių papildomų mokėjimų ar įsipareigojimų sumokant gyventojų pajamų mokestį šalys sutartyje neaptarė. Kadangi nebuvo kitokio šalių susitarimo, tai šalys, įgyvendindamos prievolę sumokėti mokesčius valstybei už gautas pajamas, turėjo vadovautis teisės normomis. Ieškovas sumokėjo atsakovams sutartyje nurodytą 1 750 000 Lt sumą, neįvykdęs savo mokestinės pareigos iš kiekvienam atsakovui mokėtinų sumų išskaičiuoti kiekvienam atsakovui priklausantį mokėti gyventojų pajamų mokestį. Teisėjų kolegija laikė, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 5 straipsnio 1 dalį pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos. Pagal pirkimo–pardavimo sutartį pajamas gavo atsakovai. Ieškovas buvo tik mokestį apskaičiuojantis, išskaičiuojantis ir į valstybės biudžetą pervedantis asmuo, tačiau ne gyventojų pajamų mokesčio mokėtojas. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad ieškovas nesilaikė nustatytos tvarkos ir neįvykdė pareigos išskaičiuoti iš sumų, mokamų atsakovams, 15 proc. gyventojų pajamų mokestį, nepašalina įstatymo nustatytos pareigos atsakovams pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą sumokėti į valstybės biudžetą 15 proc. gyventojų pajamų mokestį nuo gautų pajamų pardavus žemę. Teisėjų kolegija nurodė, kad, nustačius, jog šį mokestį sumokėjo už atsakovus ieškovas, laikytina, kad atsakovai be pagrindo įgijo turtą (CK 6.237 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija atmetė atsakovų argumentus, kad ieškovas kaip verslo subjektas turėjo žinoti, kad atsakovai dalį žemės pardavė nepraėjus trejiems metams nuo įsigijimo, todėl ieškovui tenka prievolė sumokėti gyventojų pajamų mokestį nuo žemės pirkimo–pardavimo sutartyje numatytos sumos, nurodydama, kad ieškovo žinojimas ar nežinojimas apie žemės buvimo atsakovų nuosavybėje trukmę, nepašalina atsakovų pareigos pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą sumokėti pajamų mokestį.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 19 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 12 d. sprendimą, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Pagal CK normas, reglamentuojančias nepagrįstą praturtėjimą, jeigu kitas asmuo praturtėja ar turtą gauna pagal įstatymą ar sutartį, toks asmuo negali būti laikomas nepagrįstai praturtėjusiu ar gavusiu turtą be pagrindo. Atsakovai nėra be pagrindo praturtėję asmenys, nes 1 750 000 Lt gauta teisėtu pagrindu – pagal 2007 m. vasario 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Atsakovai prieš sudarydami sandorį ne kartą konsultavosi su mokesčių administratoriumi ir mokesčių specialistais, todėl sudarė sandorį jau įvertinę 15 proc. gyventojų pajamų mokestį. Atsakovai sutinka, kad apmokestinimo objektas yra Lietuvos gyventojo pajamos, tačiau įstatymo leidėjas pagal tai, kokiu būdu šis mokestis sumokamas, pajamas skirsto į A ir B klasės. Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 22 straipsnio 2 dalį pajamos, gautos pardavus nekilnojamąjį turtą Lietuvos vienetui (juridiniam asmeniui), yra priskiriamos A klasės pajamoms. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išmokas, kurios yra priskiriamos A klasės pajamoms, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą Lietuvos vienetas (t. y. juridinis asmuo). Pagal žodžio išskaičiuoti reikšmę (atimti tam tikrą sumą, kiekį) akivaizdu, kad šią prievolę - atimti tam tikrą sumą arba išskaičiuoti - juridinis asmuo turi įvykdyti prieš mokant išmokas gyventojui už jo parduodamą turtą ir iš gyventojo jau išskaičiuotą sumą sumokėti į biudžetą. Ieškovas 15 proc. pajamų mokestį jau turėjo būti išskaičiavęs prieš išmokant atsakovams pinigus už perkamą nekilnojamąjį turtą. Pažymėtina, kad ieškovas savo tolimesniais veiksmais patvirtino, jog būtent jam priklauso prievolė mokėti mokestį, nes jis pajamas įstatymo nustatyta tvarka deklaravo, ir tik tada sužinojęs, kad jam tenka prievolė sumokėti mokesčius į valstybės biudžetą, kuriuos jis jau turėjo būti išskaičiavęs, mokėdamas pinigus už perkamą atsakovų nekilnojamąjį turtą, kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl nepagrįsto praturtėjimo. Ieškovui buvo žinoma, kad jo perkamas nekilnojamasis turtas yra parduodamas jo neišlaikius trejų metų, nes ieškovui buvo suteiktos galimybės susipažinti su visais atsakovų nuosavybės dokumentais. Aplinkybė, kad nuo atsakovų parduodamo žemės sklypo įsigijimo nėra praėję treji metai, kurios pagrindu ieškovas turėjo išskaičiuoti iš atsakovų 15 proc. gyventojų pajamų mokestį, buvo nurodyta ir 2007 m. vasario 28 d. žemės pirkimo–pardavimo sutarties 1.2 punkte, su kuria ieškovas buvo iš anksto susipažinęs. Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme nustatyta atsakomybė už įstatymo pažeidimus patvirtina kasatorių teiginius, nes gyventojui atsakomybė taikoma už Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 25-3l straipsniuose išvardytus pažeidimus, o mokestį išskaičiuojančiam asmeniui (ieškovui) už Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23-24 straipsniuose nustatytus pažeidimus. Gyventojų pajamų mokesčio mokėjimas 2007 m. vasario 28 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nebuvo aptartas, todėl ieškovas savo prievolę turėjo vykdyti pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas. Be to, mokesčių teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio ir šalys jų keisti negali. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2002 rugsėjo 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje BUAB DK,,Hermis-draudimas” v. AB,,Šlifavimo staklės”, bylos Nr. 3K-3-1107/2002, išaiškino, kad įmonė, kuri užsiima ūkine komercine veikla ir kurios tikslas - pelno siekimas, veikia savo rizika ir jai yra taikomi griežtesni reikalavimai dėl savo teisių ir pareigų žinojimo, griežtesni atsakomybės už savo veiklą standartai.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį procesą nutraukti arba palikti galioti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 19 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
1. Paduodant kasacinį skundą sumokėtas netinkamo dydžio žyminis mokestis (sumokėjo 1317 Lt nuo 43 879 Lt sumos, o turėjo sumokėti 1326 Lt nuo priteistos 44 191,37 Lt sumos), be to, kasacinis skundas nepasirašytas advokato, todėl kasacinis procesas turėtų būti nutrauktas.
2. Pajamų mokestį moka pajamų gavęs gyventojas, o pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos, kurios pagal mokesčio mokėjimo tvarką skirstomos į dvi klases - A ir B (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 3 straipsnis, 5 straipsnio 1 dalis, 22 straipsnio 1 dalis). Ieškovas privalėjo prieš išmokėdamas atsakovams pagal turto pirkimo–pardavimo sutartį 1 750 000 Lt, priskiriamų gyventojo A klasės pajamoms, apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą pajamų mokestį (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 23 straipsnis). Ieškovas dėl apsirikimo neapskaičiavęs, neišskaičiavęs ir nesumokėjęs gyventojų pajamų mokesčio nuo atsakovams mokėtinos sumos, 43 879 Lt sumą, kuri privalėjo būti sumokėta į biudžetą, pervedė atsakovams be jokio teisinio pagrindo. Šios pinigų sumos gavimas negali būti pateisinamas sandoriu, nes atsakovai, gavę pajamų, turi prievolę mokėti gyventojų pajamų mokestį, o ieškovas, būdamas mokestį išskaičiuojančiu asmeniu, turėjo mokestį apskaičiuoti, išskaičiuoti iš mokamos sumos ir sumokėti į biudžetą pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą. 43 879 Lt sumos įgijimo negalima pagrįsti sandoriu, nes ji įgyta neteisėtai, ieškovas suklydo perduodamas ją atsakovams, todėl atsakovai, įgiję pinigus be pagrindo, privalo juos grąžinti asmeniui, kurio sąskaita jie buvo įgyti.
3. Atsakovai netinkamai aiškina Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio 1 dalį, neatsižvelgdami į šios normos santykį su kitomis šio įstatymo normomis. Gyventojo pajamų mokesčio objektas visais atvejais yra gyventojo pajamos (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 5 straipsnio 1 dalis). Šiuo konkrečiu atveju atsakovų pajamos yra atlygis už parduotą turtą, t. y. 1 750 000 Lt (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 14 dalis). Taigi pajamų mokesčio objektas yra būtent 1 750 000 Lt, o ne kita pinigų suma, kaip teigia atsakovai. Gyventojo pajamų skirstymas į dvi klases - A ir B - paremtas ne skirtingu pajamų mokesčio objektu, o mokesčio mokėjimo tvarka. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos vienetas šios normos prasme yra mokestį išskaičiuojantis asmuo, kuris išmokėdamas išmokas, priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą pajamų mokestį. Tai reiškia, kad ieškovas, išmokėdamas atsakovams 1 750 000 Lt, privalėjo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti pajamų mokestį. Kaip atsakovai teisingai nurodo, „išskaičiuoti“ reiškia skaičiuojant atimti tam tikrą sumą. Taigi apskaičiavus pajamų mokestį, iš pajamų sumos, t. y. 1 750 000 Lt, atimama pajamų mokesčio suma ir sumokama į biudžetą, o likusi pinigų suma sumokama pajamų gavėjui. Pagal atsakovus, Lietuvos vienetas turėtų ne išskaičiuoti iš pajamų, o prie pajamų pridėti pajamų mokestį ir jį sumokėti į biudžetą.
4. Prievolei dėl nepagrįsto turto gavimo atsirasti nėra reikšminga, ar be teisinio pagrindo įgytas turtas atsiranda dėl paties turtą įgijusio asmens veiksmų, ar dėl asmens, kurio turtas sumažėjo, veiksmų. Taigi asmuo gali įgyti turtą be teisinio pagrindo, neatlikdamas jokių veiksmų ir net nežinodamas apie tokį praturtėjimą, kaip ir buvo šiuo atveju, kai ieškovas pervesdamas atsakovams atlygį už parduotą turtą suklydo, prieš tai neapskaičiavęs, neišskaičiavęs ir nesumokėjęs į biudžetą pajamų mokesčio, kaip reikalaujama Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje, todėl atsakovai, nepagrįstai įgiję 43 879 Lt, privalo grąžinti šią sumą ieškovui.
5. Bylos aplinkybės patvirtina tai, kad nė viena iš šalių sandorio sudarymo metu nežinojo, kad nuo atsakovų gautų pajamų privalo būti sumokėtas gyventojų pajamų mokestis. Tuo atveju, jeigu ši aplinkybė būtų buvusi žinoma sandorio sudarymo metu, šalys būtų įtraukusios atitinkamą nuostatą į sutartį tam, kad būtų išvengta galinčių kilti ginčų. Be to, jeigu ieškovas būtų žinojęs apie prievolę sumokėti gyventojų pajamų mokestį, būtų tai atlikęs Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme nustatytu laiku. Apie tokią prievolę ieškovas sužinojo tik gavęs atitinkamą informaciją iš mokesčio administratoriaus, atlikus vieno iš atsakovų mokestinį patikrinimą, todėl ieškovas sumokėjo nuo atsakovų gautų pajamų mokėtiną gyventojų pajamų mokestį bei pateikė atitinkamas deklaracijas tik 2008 m. rugpjūčio mėnesį, t. y. po pusantrų metų nuo sutarties pasirašymo. Ieškovas sumokėjo pajamų mokestį dėl to, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta pajamų mokesčio mokėjimo tvarka jį įpareigoja sumokėti nuo gyventojų pajamų apskaičiuotą pajamų mokestį, tačiau net ir šiuo atveju pajamų mokesčio objektas yra atsakovų gautos pajamos (1 750 000 Lt).
6. Ieškovas pripažįsta, kad dėl apsirikimo pažeidė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo reikalavimus, neapskaičiavęs, neišskaičiavęs ir nesumokėjęs į biudžetą pajamų mokesčio, tačiau šioje byloje ginčas kilo ne dėl atsakomybės pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą taikymo, o dėl nepagrįstai įgyto turto grąžinimo.
7. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2002 rugsėjo 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje BUAB DK,,Hermis-draudimas” v. AB,,Šlifavimo staklės”, bylos Nr. 3K-3-1107/2002, išaiškino, kad įmonė, kuri užsiima ūkine komercine veikla ir kurios tikslas - pelno siekimas, veikia savo rizika ir jai yra taikomi griežtesni reikalavimai dėl savo teisių ir pareigų žinojimo, griežtesni atsakomybės už savo veiklą standartai, pasisakydamas dėl atsakovo procesinių teisių įgyvendinimo, todėl kasaciniame skunde šiuo išaiškinimu remiamasi nepagrįstai.
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl kasacinio skundo trūkumų
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai dėl kasacinio skundo trūkumų nepagrįsti. Kasacinis skundas pasirašytas advokato, o žyminis mokestis skaičiuotinas nuo pagrindinio reikalavimo priteisti be pagrindo įgytus 43 879 Lt.
Dėl be pagrindo įgyto turto
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutui taikyti būtinos tokios sąlygos: 1) nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais; 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje E. Č. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-140/2006; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje K. L. T. v. I. T., bylos Nr. 3K-3-111/2009; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje D. V. v. Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“, bylos Nr. 3K-3-355/2009; 2009 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos futbolo federacija v. UAB „Atolas“, bylos Nr. 3K-3-561/2009; kt.).
Sprendžiant, ar yra sąlygos nepagrįsto turto gavimo institutui taikyti nagrinėjamu atveju, būtina pagal CK 6.193 straipsnyje nustatytas taisykles nustatyti, kokia yra šalių tikroji valia dėl daikto pardavimo kainos ir ką šalys susitarė dėl mokesčių į valstybės biudžetą sumokėjimo. Vien tos aplinkybės, kad fizinis asmuo gavo visą sutartyje nurodytą daikto pardavimo kainą, o pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą juridinis asmuo yra mokestį išskaičiuojantis asmuo, nesudaro pagrindo visais atvejais daryti išvadą, kad juridinis asmuo sumokėjo fiziniam asmeniui per didelę sumą ir fizinis asmuo įgijo turtą be pagrindo. Minėta, kad būtina pagal CK 6.193 straipsnyje nustatytas taisykles nustatyti, kokia yra šalių tikroji valia dėl daikto pardavimo kainos ir ką šalys susitarė dėl mokesčių į valstybės biudžetą sumokėjimo.
Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 22 straipsnį atsakovai pardavė ne individualios veiklos turtą ir gavo A klasės pajamų. Ieškovas pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio 1 dalį kaip mokestį išskaičiuojantis asmuo, išmokėdamas išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalėjo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą šio Įstatymo nustatytą pajamų mokestį, jeigu šios išmokos pagal šio Įstatymo nuostatas nėra priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms. Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 21 punktą (2006 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. X-580 redakcija) neapmokestinamosios pajamos yra ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamos, gautos pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn nekilnojamąjį daiktą, esantį Europos ekonominės erdvės valstybėje narėje, jeigu jie įsigyti anksčiau negu prieš trejus metus iki šio turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn. Taigi nuo Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų, gautų pardavus nekilnojamąjį daiktą, esantį Europos ekonominės erdvės valstybėje narėje, nuo kurio įsigijimo nepraėjo treji metai iki šio turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn, bus mokamas gyventojų pajamų mokestis. Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 19 straipsnį pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn ne individualios veiklos turtą, iš gautų pajamų šiame straipsnyje nustatyta tvarka gali būti atimta: turto įsigijimo kaina; su šio turto pardavimu arba kitokiu perleidimu nuosavybėn susiję teisės aktuose nustatyti privalomi mokėjimai. Šiuo konkrečiu atveju parduotas turtas buvo įgytas dovanojimo būdu, todėl jo įsigijimo kaina bus apskaičiuota pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 133 patvirtintas Gyventojo ne individualios veiklos turto įsigijimo kainos nustatymo tam tikrais atvejais taisykles. Taigi juridinis asmuo išskaičiuoja 15 proc. nuo fizinio asmens pajamų, gautų pardavus nuosavybėn ne individualios veiklos nekilnojamąjį turtą, esantį Europos ekonominės erdvės valstybėje narėje, jeigu jie įsigyti vėliau negu prieš trejus metus iki šio turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn; fizinis asmuo turi teisę susigrąžinti permoką, nes realiai moka 15 proc. gyventojų pajamų mokestį nuo skirtumo tarp pardavimo ir įsigijimo kainos (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 19 straipsnis).
Taigi, sprendžiant koks tikrasis šalių susitarimas dėl kainos, be kitų aplinkybių, būtina nustatyti, kokio dydžio sumą juridinis asmuo turėjo išskaičiuoti ir kokią sumą gyventojas turės teisę susigrąžinti (galės būti įskaityta) kaip permoką pagal Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnį. Teismai šių aplinkybių nenustatinėjo ir spręsdami apie šalių susitarimą dėl kainos šių aplinkybių nevertino. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai nenustatinėjo tikrosios šalių valios, rėmėsi tik pažodiniu sutarties tekstu ir Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatomis.
Pažymėtina ir tai, kad atsakovui, kaip juridiniam asmeniui, keliami didesni atidumo ir rūpestingumo jo veikloje reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VšĮ „Jūsų kolegos“ v. Kauno technologijos universitetas, bylos Nr. 3K-3-379/2008; 2008 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. P. v. UAB „Moduva ir Ko“, bylos Nr. 3K-3-112/2008), todėl juridiniam asmeniui pažeidus teisės aktų reikalavimus ir neišskaičius gyventojų pajamų mokesčio (nustačius, kad kaina buvo tokia kaip susitarta sutartyje ir nebuvo atitinkamo susitarimo dėl gyventojų pajamų mokesčio sumokėjimo) negalima juridinio asmens padaryto pažeidimo neigiamų padarinių perkelti kitai šaliai fiziniam asmeniui (pvz., fizinis asmuo, nežinodamas apie neišskaičiuotą gyventojų pajamų mokestį, išleido gautus pinigus, o nustačius, kad gauta suma yra be pagrindo įgytas turtas ir priteisus šią sumą teismo sprendimu ir pradėjus priverstinį išieškojimą pagal tokį teismo sprendimą išieškojimas gali būti nukreiptas į nekilnojamąjį turtą ar net gyvenamąjį būstą). Tokiu atveju to gali būti išvengta tik įvertinus, kokia pinigų suma šiuo metu disponuoja fizinis asmuo, kokio dydžio ir kada permoka jam bus grąžinta iš biudžeto (CK 1.2 straipsnis, 1.5 straipsnis).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai nenustatė tinkamam nurodytų teisės normų taikymui būtinų faktinių bylos aplinkybių, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes nurodyti pažeidimai gali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme. Nagrinėjant bylą iš naujo būtina nustatyti tikrąją šalių valią dėl sutarties kainos ir gyventojų pajamų mokesčio sumokėjimo, o tam be kitų aplinkybių būtina nustatyti, kokio dydžio sumą juridinis asmuo turėjo išskaičiuoti ir kokią sumą gyventojas turės teisę susigrąžinti (galės būti įskaityta) kaip permoką.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 19 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigitas Gurevičius
Birutė Janavičiūtė
Česlovas Jokūbauskas
