Dėl teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas pripažinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-67/2010

Procesinio sprendimo kategorijos:

24.2; 30.6 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. B. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 26 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. B. ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas pripažinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė 2008 m. lapkričio 24 d. kreipėsi į teismą ir prašė pripažinti jai teisę privatizuoti nuomojamą butą pagal Butų privatizavimo įstatyme nustatytas sąlygas. Ieškovė savo reikalavimą motyvavo, nurodydama, kad ji laiku, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, 1995 m. birželio 27 d. pareiškimu kreipėsi į atsakovą prašydama privatizuoti ginčo butą, tačiau negalėjo įgyvendinti subjektinės teisės privatizuoti ginčo gyvenamąsias patalpas dėl atsakovo, praradusio jos pateiktus dokumentus, neveikimo. Kasaciniu skundu keliamas klausimas dėl ieškinio senaties taikymo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. birželio 3 d sprendimu ieškinį patenkino. Teismas konstatavo, kad ieškovė galiojant Butų privatizavimo įstatymui, 1995 m. birželio 27 d. Kauno miesto savivaldybei pateikė rašytinį prašymą dėl jos nuomojamo ginčo buto privatizavimo. Šis prašymas buvo įregistruotas, tačiau neišliko. Atsakovas negalėjo paaiškinti, dėl kokių priežasčių piliečių pateikti savivaldybei butų privatizavimo dokumentai neišliko, kodėl nebuvo sudaryta ieškovės nuomojamo buto pirkimo-pardavimo sutartis. Teismas nurodė, kad, pateiktiems dokumentams dingus, atsakovas turėjo apie tai informuoti prašymą padavusį asmenį, kad nebūtų pažeistos jo teisės spręsti pateiktų dokumentų atkūrimo bei buto privatizavimo klausimą, tačiau jis šių veiksmų neatliko. Ieškovei pateikus tinkamą prašymą, buvo visos sąlygos, reikalingos jos nuomojamam butui pagal Butų privatizavimo įstatymą privatizuoti. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė ginčo buto privatizavimo procedūras pradėjo tinkamai, tačiau jų nebaigė dėl atsakovo kaltės. Teismas sprendė, kad ieškovė apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2008 m. spalio 16 d., gavusi atsakovo atsakymą raštu ir kreipdamasi į teismą ieškinio senaties termino nepraleido. Pasibaigus specialiojo Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisių, tačiau gali būti įgyvendintos ir turi būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui. Kadangi ieškovė nuomojamų gyvenamųjų patalpų neprivatizavo dėl svarbių priežasčių, tai teismas, vadovaudamasis Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktu, ieškovei pripažino teisę privatizuoti ginčo butą pagal Butų privatizavimo įstatymą.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. spalio 26 d. sprendimu Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 3 d sprendimą panaikino ir priėmė naują – ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovas reikalavo taikyti ieškinio senatį, tačiau pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, neteisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią. Kolegija pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog ieškovė nuo 1995 m. birželio 27 d. iki ieškinio pareiškimo 2008 m. kokiu nors būdu būtų gynusi savo teises arba atlikusi kokius nors veiksmus dėl pateikto prašymo nevykdymo. Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovė, žinodama apie savo teisių pažeidimą, jų negynė. Terminas šioms teisėms ginti baigėsi 1998 m. birželio 27 d. Ieškovė į teismą kreipėsi praleidusi ieškinio senaties terminą, todėl atsakovui prašant taikyti ieškinio senatį, teismas ją taikė, pažymėjęs, kad tai yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti, nenagrinėjant argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė R. B. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 26 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 3 d sprendimą. Kasatorė savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė CPK 185 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, netinkamai aiškino ir taikė butų privatizavimą nustačiusias materialiosios teisės normas, neatsižvelgė į tai, kad ji atliko veiksmus, būtinus teisei privatizuoti butą įgyti.

2. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kad ieškovė sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo pažeistą teisę, neatsižvelgė į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, ieškovės asmenines savybes, jos veiksmų įtaką situacijos vertinimui. Kasatorė teigia nesuvokusi ir neprivalėjusi suvokti, kad, atsakovui pateikus visus reikiamus dokumentus, jis nevykdys jam valstybės deleguotų Butų privatizavimo įstatymo įgyvendinimo funkcijų. Teismas nukrypo nuo teismų praktikoje suformuotos nuostatos sužinojimo apie teisės pažeidimą data laikyti tą momentą, kai asmuo faktiškai suvokia apie jos pažeidimą ar ginčijimą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Kauno miesto savivaldybė prašo skundą atmesti ir šį prašymą grindžia tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas objektyviai ir visapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus bei pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog ieškovė nuo 1995 m. birželio 27 d., žinodama apie savo teisių pažeidimą, būtų jas gynusi.

2. Kasatorė nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė butų privatizavimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Teismas, taikydamas ieškinio senatį, pažymėjo, kad nenagrinėja argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo.

3. Kasatorė nuo 1995 m. birželio 27 d. iki 2000 m. Civilinio kodekso įsigaliojimo nesikreipė dėl jos pažeistų teisių teisminės gynybos, todėl apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė, kad 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas baigėsi 1998 m. birželio 27 d. Jei asmuo apie pažeistą teisę sužinojo ne jos pažeidimo dieną, tai konkrečiam reikalavimui pareikšti ieškinio senaties termino eigos pradžia laikytina diena, kurią asmuo turėjo sužinoti apie pažeidimą, būdamas pakankamai apdairus ir rūpestingas, nes nerūpestingumu ir aplaidumu negalima pateisinti kitų asmenų teisių suvaržymo. Asmeniui neginant savo pažeistų teisių, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo savo teisės nelaiko pažeista arba atsisako nuo jos.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ieškinio senaties termino pradžios

Ieškinio senatis- tai įstatymo nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus pareiškiant ieškinį teisme (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Esant tokiam reikalavimui būtina patikrinti, ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas. Nustatyti, ar ieškinio senatis praleista, įmanoma tik tiksliai nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek kitą kriterijų - turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sprendžiant, kada asmuo turėjo sužinoti apie pažeistą teisę, reikia išsiaiškinti, kada rūpestingas ir apdairus žmogus, esant tokioms aplinkybėms, turėjo ir galėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista.

Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai skirtingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią. Pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties termino pradžią tapatino su momentu, kai ieškovei tapo žinoma, kad jos pateiktas prašymas ir kiti dokumentai yra prarasti, todėl buto privatizavimas lengvatinėmis sąlygomis nebus vykdomas. Apeliacinės instancijos teismas ieškinio senaties pradžią skaičiavo nuo datos, kurią pareiškėja pirmą kartą kreipėsi į atsakovą dėl buto privatizavimo. Su apeliacinės instancijos teismo pasirinktu ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimu kolegija nesutinka, nes tą dieną, kai ieškovė kreipėsi dėl savo teisės įgyti butą nuosavybėn lengvatinėmis sąlygomis įgyvendinimo, jos teisė pažeista nebuvo, priešingai – dokumentai buvo priimti ir užregistruoti. Nagrinėjamu atveju sprendžiant, kada ieškovė sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo pažeistą teisę, būtina įvertinti, kad: gyvenamųjų patalpų privatizavimas, atliekamas pagal Butų privatizavimo įstatymą, yra ne vienkartinis aktas, o tam tikras procesas, apimantis prašymo pateikimą, privatizuotino turto įkainojimą, pirkėjo supažindinimą su įkainojimu ir mokestinio pranešimo įteikimą, nustatytos sumos už perkamą butą sumokėjimą, buto inventorinės bylos ir pirkimo-pardavimo sutarties parengimą bei šios sutarties sudarymą, ir dėl to užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą; daugumą šių veiksmų turėjo atlikti atsakovas, jie turėjo būti atliekami tam tikra seka; asmenų, pageidaujančių privatizuoti gyvenamąsias patalpas, veiksmai priklausė nuo privatizavimą vykdančių institucijų atliekamų veiksmų (pavyzdžiui, kol neatliktas turto įkainojimas, neturėjo galimybės už jį atsiskaityti) ir todėl jie negalėjo daryti tiesioginės įtakos privatizavimo proceso eigai; teisės aktais nebuvo nustatyti terminai, per kuriuos turi būti atliekami atskiri privatizavimo proceso veiksmai ar sudaryta buto pirkimo-pardavimo sutartis; pareiga informuoti, kad privatizavimą vykdančios savivaldybės tarnybos atliko atitinkamus veiksmus, po kurių turi sekti buto pirkėjo veiksmai, teko šioms tarnyboms; teisiniai santykiai, susiklostantys dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, vertinant juos gyventojų požiūriu, sudėtingi ir specifiški; kitai santykio šaliai – savivaldybei – butų privatizavimas buvo teisės aktais priskirta funkcija, todėl būtent ši šalis turėjo užtikrinti tinkamą teisės privatizuoti butus įgyvendinimą; netinkamas šios pareigos vykdymas neturėtų sukelti neigiamų padarinių asmenims, pageidavusiems privatizuoti gyvenamąsias patalpas.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo tos dienos, kai ieškovei raštu buvo pranešta, kad privatizavimas negali būti vykdomas, nes jos buto privatizavimo dokumentai yra prarasti, į prieš tai nurodytus kriterijus atsižvelgė, todėl kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškinio senaties terminas nepraleistas, pagrįsta. Pažymėtina, kad ieškinio senaties termino pradžia buvo nustatyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr.3K-3-588/2009, kurios faktinės aplinkybės panašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes (abiem atvejais buvo pateikti prašymai ir dokumentai dėl butų privatizavimo, dokumentų savivaldybė neišsaugojo, privatizavimo sandoris nesudarytas).

Dėl teisės privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis įgyvendinimo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad, sprendžiant dėl ieškovo teisės privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, reikia nustatyti tokias šiame įstatyme įtvirtintas privatizavimo sąlygas: 1) ieškovas yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); 2) nurodytas butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); 3) ieškovas, kaip subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo bei atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje E. K. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-261/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje T. B. v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-324/2007; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje V. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-548/2009; kt.).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė yra tinkamas subjektas privatizuoti nuomojamą gyvenamąją patalpą, taip pat, kad ši gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektas. Atsakovas šių sąlygų egzistavimo bylos nagrinėjimo metu neginčijo. Teismas taip pat pripažino, kad ieškovė atliko veiksmus, reiškiančius teisės privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas įgyvendinimą – pateikė atsakovui prašymą ir reikiamus dokumentus. Atsakovas abejoja, ar buvo pateikti visi Butų privatizavimo įstatyme nustatyti dokumentai, reikalingi pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti, ir mano, kad tai turi įrodyti ieškovė. Byloje nustatyta, kad ieškovės prašymo pateikimą patvirtina jo registravimas piliečių, pateikusių prašymus privatizuoti butus, surašymo knygoje. Prašymas ir kiti dokumentai prarasti ir buto privatizavimo procedūra nebaigta ne dėl ieškovės kaltės. Dėl to būtent atsakovas, teigdamas, kad ieškovė savo teisę įgyvendino netinkamai, turi pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Atsakovas jų nepateikė, atsakovo atstovas teismo posėdyje pripažino, kad tokių įrodymų neturi, taigi ir ateityje pateikti negalės. Esant tokiai situacijai kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovė atliko veiksmus, būtinus teisei lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą įgyti, ir ją įgijo dar galiojant Butų privatizavimo įstatymui.

1991 m. gegužės 21 d. priimtame Butų privatizavimo įstatyme buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų, nuomojančių iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, teisė įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka, įstatymas galiojo iki 1998 m. liepos 1 d., išskyrus nuomininkams, gyvenantiems įstatymo 2 straipsnio 3, 4, 5 dalyse įvardytose gyvenamosiose patalpose (Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. VIII-206). Įstatymo pripažinimas netekusiu galios reiškia, kad pasibaigia ir galimybė įgyti jame nurodytas teises įstatyme nustatytomis sąlygomis, tačiau tos teisės ir pareigos, kurios įgytos pagal galiojusį įstatymą, neišnyksta. Ir pasibaigus įstatymo galiojimui, galima įgyvendinti teisę, kuri buvo įgyta remiantis įstatymu jo galiojimo metu, tačiau dėl tam tikrų priežasčių nebuvo įgyvendinta galiojant įstatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje E. K., R. K. v. Panevėžio žemės ūkio ir hidromelioracijos mokykla, bylos Nr. 3K-3-783/2000; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje A. G. v. Kauno m. savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-254/2008; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009 ir kt.). Nuostata dėl galimybės įgyvendinti teisę, įgytą įstatymo galiojimo metu, butų privatizavimo atveju teismų praktikoje grindžiama ir tuo, kad gyvenamųjų patalpų privatizavimas – viena iš valstybės socialinės–ekonominės politikos krypčių, kurios tikslas – sudaryti sąlygas fiziniams asmenims įsigyti gyvenamąsias patalpas privačion nuosavybėn. Teismo pareiga sprendžiant šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo - aiškinti ir taikyti teisės normas ne formaliai, bet turint galvoje butų privatizavimą nustačiusių įstatymų pagrindinį tikslą - suteikti nuolatiniams gyventojams galimybę vieną kartą lengvatine tvarka įsigyti teisėtai naudojamas valstybei ar savivaldybei priklausančias gyvenamąsias patalpas, įvertinant kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje A. G. v. Kauno m. savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-192/2008).

Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės teisė lengvatine tvarka privatizuoti gyvenamąsias patalpas, įgyta galiojant Butų privatizavimo įstatymui, turi būti ginama, yra teisinga ir atitinka nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką šios kategorijos bylose.

Išdėstytų argumentų pagrindu kolegija pripažįsta, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, todėl šio teismo sprendimas naikintinas. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmingas bylai faktines aplinkybes, pagal jas teisingai aiškino ir taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir dokumentų siuntimo išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatas šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia jos sumokėtą žyminį mokestį. Kasatorė, šioje byloje paduodama kasacinį skundą, sumokėjo 131 Lt žyminio mokesčio. Tenkinant kasacinį skundą, ši suma jai priteistina iš atsakovo.

Rengiantis bylos pagal kasatorės pateiktą skundą nagrinėjimui kasacine tvarka, buvo patirta 25,55 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (2010 m. vasario 24 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Tenkinant kasacinį skundą, ši suma iš atsakovo priteistina valstybei (CPK 88, 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 88, 93, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 26 d. sprendimą panaikinti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 3 d. sprendimą palikti galioti.

Priteisti R. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Kauno miesto savivaldybės (į. k. 111106319) 131 (vieną šimtą trisdešimt vieną) Lt žyminio mokesčio.

Priteisti iš Kauno miesto savivaldybės (į. k. 111106319) valstybei 25,55 Lt (dvidešimt penkis litus 55 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Birutė Janavičiūtė

Česlovas Jokūbauskas