Administracinė byla Nr. 2AT-1/2011
Teisminio proceso Nr. 4-46-3-00033-2011-7
Procesinio sprendimo kategorija:
2.6 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą, atnaujintą pagal Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko prašymą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. kovo 17 d. nutarties, kuria atmestas Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinis skundas dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 27 d. nutarimo A. D. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Tauragės rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 27 d. nutarimu A. D. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 1302 straipsnį, taikant 301 straipsnį, areštu dvidešimt penkioms paroms be transporto priemonės – automobilio „Opel Astra“ (duomenys neskelbtini) – konfiskavimo.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Čiučiulkos pranešimą,
n u s t a t ė :
A. D. pagal ATPK 1302 nubaustas už tai, kad 2011 m. sausio 8 d., apie 19.25 val., Tauragėje, S. Dariaus ir S. Girėno g., pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, vairavo V. G. automobilį „Opel Astra“ būdamas neblaivus (nustatytas vidutinis 2,03 prom. girtumo laipsnis), kai teisė vairuoti transporto priemones jam buvo atimta bei kai jam 2010 m. rugpjūčio 10 d. buvo paskirta administracinė nuobauda už ATPK 129 straipsnyje numatytą pažeidimą.
Apylinkės teismas savo sprendimą A. D. už veikos, numatytos ATPK 1302 straipsnyje, padarymą skirti administracinį areštą be transporto priemonės konfiskavimo, motyvavo tuo, kad automobilis, kuriuo buvo padarytas pažeidimas, nuosavybės teise priklauso V. G. ir pažeidėjas juo pasinaudojo be savininkės leidimo, savavališkai; savininkei automobilis būtinas darbinėms pareigoms atlikti, todėl jį konfiskavus materialiai nukentės ne tik V. G., bet bus pažeisti ir jos mažamečių vaikų interesai. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, taip pat tai, kad dėl padaryto pažeidimo kiti asmenys nenukentėjo, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, ATPK 301 straipsnio pagrindu A. D. skyrė mažesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje minimali.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą, konstatavo, kad toks pirmosios instancijos teismo sprendimas teisingas. Teismas, nurodęs, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių išskirtinių aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos pažeidėjo naudai, kartu pripažinęs, kad pagal ATPK 1302 straipsnį pažeidėjui negali būti paskirta mažesnė nuobauda nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirta švelnesnė nuobauda nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirta administracinė nuobauda (ATPK 301 straipsnio 2 dalis), padarė išvadą, kad šiuo atveju administracinės nuobaudos – daikto konfiskavimo – skyrimas prieštarautų administracinės nuobaudos paskirčiai ir jos tikslų pasiekimui, nes šios nuobaudos paskyrimas asmeniškai A. D. nesukeltų jokių materialių pasekmių, o nukentėtų asmenys, nesusiję su padarytu administraciniu teisės pažeidimu.
Pareiškime Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 17 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apylinkės teismui.
Pareiškime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios ir proceso teisės pažeidimą ir tai lėmė neteisėtos nutarties priėmimą; ši nutartis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) doktrinai ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai praktikai.
Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo taikyti ATPK 301 straipsnį ir A. D., padariusiam ATPK 1302 straipsnyje numatytą pažeidimą, neskirti administracinės nuobaudos – daikto konfiskavimo, tačiau apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė.
Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad bylos duomenys patvirtina, jog A. D. su V. G. gyvena kartu, todėl darytina išvada, kad jie užgyveno bendrą turtą, t. y. 2011 m. sausio 7 d. įsigijo automobilį „Opel Astra“, su kuriuo kitą dieną (2011 m. sausio 8 d.) V. D. padarė ATPK pažeidimą. Pareiškėjo įsitikinimu, šis, tiek V. G., tiek A. D. priklausantis automobilis, buvo teisės pažeidimo, numatyto ATPK 1302 straipsnyje, įrankis, todėl, kaip numatyta šio įstatymo sankcijoje, turėjo būti konfiskuotas.
Pareiškėjas pažymi, kad, jeigu A. D. iš tikrųjų paėmė V. G. automobilį be jos žinios, V. G. dėl svetimo turto pagrobimo turėjo pranešti policijos įstaigai, tačiau jokio pranešimo dėl to nebuvo gauta, ikiteisminis tyrimas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį nepradėtas. Be to, V. G., gyvendama kartu su A. D. ir žinodama, kad jis neturi teisės vairuoti transporto priemonės, būdama automobilio bendrasavininkė, privalėjo imtis priemonių, kad šis nesinaudotų automobiliu. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (administracinė byla N575-2114/2011) transporto priemonės savininkas privalo imtis priemonių savo turtui apsaugoti nuo neteisėto pasinaudojimo juo. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kad automobilis buvo paimtas prieš savininko valią ir juo naudotasi neteisėtai. Pagal ATPK 26 straipsnio 1 dalį daiktas, kuris buvo ATPK 130² straipsnyje numatyto pažeidimo padarymo įrankis, konfiskuojamas nepriklausomai nuo to, kam šis nuosavybės teise priklauso.
Pareiškėjas nurodo, kad Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d. nutarime konstatuota, jog nuosavybės teisė yra prigimtinė žmogaus teisė, ginama įstatymo, tačiau ji nėra absoliuti. Vienas iš nuosavybės teises ribojančių požymių yra draudimas panaudoti turtą taip, kad kitiems asmenims ar visuomenei dėl to būtų padaryta žala. Draudimas išlieka nepriklausomai nuo to, ar turtą valdo, juo naudojasi bei disponuoja pats savininkas, ar jis yra perduotas valdyti ar naudotis kitiems asmenims, todėl ATPK 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas tretiesiems asmenims priklausančio daikto, kuris buvo ATPK 1302 straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo įrankis, konfiskavimas prilygintinas jo faktiniam žuvimui, dėl to savininkas praranda galimybę susigrąžinti jį natūra.
Prašymas netenkintinas.
Dėl ATPK 26 straipsnio 1 dalies, 30 straipsnio 1 dalies, 301 straipsnio taikymo
Bylos duomenimis nustatyta, kad Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato įgaliotas pareigūnas 2011 m. sausio 8 d. A. D. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl administracinio nusižengimo, numatyto ATPK 1302 straipsnyje, padarymo, nes šis 2011 m. sausio 8 d. vairavo V. G. priklausantį automobilį „Opel Astra“ būdamas neblaivus, kai teisė vairuoti transporto priemones atimta bei kai jam 2010 m. rugpjūčio 10 d. buvo paskirta administracinė nuobauda už ATPK 129 straipsnyje numatytą pažeidimą.
ATPK 1302 straipsnyje numatyta sankcija už tokį pažeidimą – administracinis areštas nuo dvidešimties iki trisdešimties parų su transporto priemonės konfiskavimu. ATPK 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nuobauda už administracinį teisės pažeidimą skiriama norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytose ribose, tiksliai laikantis šio kodekso ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų. Pagal ATPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatas asmenims, kurie padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą šio kodekso 1302 straipsnyje, negali būti paskirta mažesnė nuobauda nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirta švelnesnė nuobauda nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirta administracinė nuobauda.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų nurodyta aplinkybė, jog transporto priemonė, kurią vairuodamas A. D. padarė pažeidimą, priklauso ne jam, o V. G. (su kuria šis gyvena ir padeda auginti keturis jos mažamečius vaikus), nėra pakankamas pagrindas jos nekonfiskuoti, nes ATPK 26 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad daiktas, kuris buvo ATPK 1302 straipsnyje numatyto pažeidimo padarymo įrankis, konfiskuojamas nepriklausomai nuo to, kam šis nuosavybės teise priklauso. Tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, jog įsiteisėjusiu pirmosios instancijos teismo nutarimu nustatyta aplinkybė, kad A. D. paėmė V. G. automobilį savavališkai, be savininkės leidimo, turi esminės reikšmės sprendžiant šioje byloje aktualių ATPK normų taikymo klausimą. Pareiškėjas šią aplinkybę pareiškime ginčija, teigdamas, kad byloje neįrodyta, jog automobilis buvo paimtas prieš jo savininkės valią, tačiau šis argumentas nėra ATPK 30221 straipsnyje numatyto bylos nagrinėjimo dalykas, nes šio straipsnio 13 dalyje yra nurodyta, kad, nagrinėdamas atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą, teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nutarimus ir nutartis, kurių teisėtumas ginčijamas prašyme; teismas yra saistomas toje administracinio teisės pažeidimo byloje įsiteisėjusiu nutarimu ar nutartimi nustatytų aplinkybių. Tai reiškia, kad atnaujintą bylą nagrinėjantis teismas (teisėjų kolegija) įstatymo neįgaliotas tikrinti faktinių aplinkybių nustatymo teisingumą, todėl aptartas pareiškėjo argumentas paliekamas nenagrinėtas.
Tvirtindamas, kad skundžiami nutarimas ir nutartis prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai praktikai, pareiškėjas daro nuorodą į šio teismo išnagrinėtą administracinę bylą N575-2114/2011, kurioje teismas pažymėjo, kad transporto priemonės savininkas privalo imtis priemonių savo turtui apsaugoti nuo neteisėto pasinaudojimo juo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, apeliuodamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjas neatsižvelgė į toje pačioje nutartyje N575-2114/2011 teismo nurodytas kitas aplinkybes. Aptariamoje nutartyje, be kita ko, teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atitinkamai analizuodamas ATPK įtvirtintas normas bei remdamasis Konstitucinio Teismo doktrina, yra konstatavęs, jog transporto priemonės konfiskavimas už ATPK 1302 straipsnio pažeidimą vis dėlto gali būti netaikomas ir ATPK 301 straipsnio nuostatų taikymas yra galimas, kai nustatoma išskirtinė situacija, leidžianti daryti išvadą, jog automobilio savininkas nėra atsakingas už jo nuosavybės panaudojimą pažeidimo padarymo metu. Šiam teiginiui patvirtinti Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas daro nuorodą į savo nutartį administracinėje byloje N575- 3213/2010, kurioje buvo nagrinėjamas ATPK 1302 straipsnyje numatytas administracinis teisės pažeidimas ir padaryta išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas ne pažeidėjui, o kitam asmeniui priklausančio automobilio nekonfiskuoti yra pagrįstas.
Teiginį, kad skundžiami teismų sprendimai prieštarauja Konstitucinio Teismo doktrinai, pareiškėjas grindžia tam tikromis Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d. nutarimo nuostatomis. Pareiškėjas pažymi, kad šiame nutarime konstatuota, jog nuosavybės teisė yra prigimtinė žmogaus teisė, ginama įstatymo, tačiau ji nėra absoliuti. Vienas iš nuosavybės teises ribojančių požymių yra draudimas panaudoti turtą taip, kad kitiems asmenims ar visuomenei dėl to būtų padaryta žala. Draudimas išlieka nepriklausomai nuo to, ar turtą valdo, juo naudojasi bei disponuoja pats savininkas, ar jis yra perduotas valdyti ar naudotis kitiems asmenims, todėl ATPK 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas tretiesiems asmenims priklausančio daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo įrankis, konfiskavimas prilygintinas jo faktiniam žuvimui, dėl to savininkas praranda galimybę susigrąžinti jį natūra. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad minėtos nuostatos liečia atvejus, kai savininkas pats perdavė turtą pažeidėjui. Nagrinėjamoje administracinėje byloje yra kita situacija: čia pažeidėjas naudojosi kitam savininkui priklausančiu turtu prieš šio valią. Tokiam atvejui taikytinos jau kitos Konstitucinio Teismo to paties nutarimo nuostatos: „Kitaip savininko teisės yra ginamos, kai teisės pažeidėjas kontrabandai panaudojo daiktą (automobilį ir kt.), kuris buvo neteisėtai jo valdomas ar naudojamas. Šiuo atveju įstatymas gina savininko teises ir prieš sąžiningą šio turto įgijėją. CK 143 straipsnyje nustatyta, kad savininkas turi teisę išreikalauti turtą ir iš sąžiningo įgijėjo, jeigu šis turtas savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs jį valdyti, pamestas ar iš kurio nors jų pagrobtas arba kitaip nustojo būti jų valdomas be jų valios. Tai yra visuotinai pripažinta nuosavybės teisės gynimo taisyklė.“
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamai bylai svarbios ir 2005 m. lapkričio 3 d. Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatos. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad „įstatymuose nustatytos nuobaudos ir jų sistema turi būti tokios, kad teismas, skirdamas nuobaudas, galėtų įvykdyti teisingumą“, ir kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad teismas, pagal įstatymą priimantis sprendimą dėl nuobaudos už teisės pažeidimą skyrimo, apskritai negalėtų, atsižvelgdamas į pažeidimo pobūdį, pavojingumą (sunkumą), mastą, kitus požymius, atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, individualizuoti įstatyme įtvirtintos nuobaudos dydžio ir skirti švelnesnės nuobaudos nei įstatyme įtvirtinta sankcijos žemutinė riba, o jeigu toks teisinis reguliavimas būtų nustatytas, „būtų suvaržytos teismo galios – apriboti Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti teismo išimtiniai įgaliojimai vykdyti teisingumą, taip pat sudarytos prielaidos pažeisti subjektų konstitucines teises, inter alia asmens konstitucinę teisę į teisingą teismą“.
Apylinkės teismas savo sprendimą, kurį paliko galioti ir apeliacinės instancijos teismas, A. D. už veikos, numatytos ATPK 1302 straipsnyje, padarymą neskirti transporto priemonės konfiskavimo, motyvavo tuo, kad automobilis, kuriuo buvo padarytas pažeidimas, nuosavybės teise priklauso V. G. ir pažeidėjas juo pasinaudojo be savininkės leidimo, savavališkai; savininkei automobilis būtinas darbinėms pareigoms atlikti, todėl jį konfiskavus materialiai nukentės ne tik V. G., bet bus pažeisti ir jos mažamečių vaikų interesai. Įvertinęs šias aplinkybes, taip pat tai, kad dėl padaryto pažeidimo kiti asmenys nenukentėjo, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, ATPK 301 straipsnio pagrindu teismas A. D. skyrė mažesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje minimali.
Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo skundžiami teismų sprendimai yra tesisėti, jie neprieštarauja nei Konstitucinio Teismo doktrinai, nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai praktikai, todėl tenkinti pareiškėjo prašymą nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30221 straipsnio 14 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko prašymą atnaujinti bylą.
Teisėjai Vladislovas Ranonis
Aldona Rakauskienė
Valerijus Čiučiulka
