Baudžiamoji byla Nr. 2K-544/2011
Teisminio proceso Nr.1-12-1-02640-2008-7
Procesinio sprendimo kategorija:
1.2.4.6.8, 2.1.7 (S)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nukentėjusiajai L. D. nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo – nukentėjusiosios atsiprašyti.
Iš A. Š. nukentėjusiajai L. D. priteista 3950 Lt turtinei ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 1000 Lt advokato pagalbai apmokėti.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nutartis, kuria nuteistojo A. Š. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir susipažinusi su bylos medžiaga,
n u s t a t ė :
A. Š. nuteistas už tai, kad dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sužalojo žmogų, t. y. 2008 m. rugsėjo 7 d., apie 20 val., viešoje vietoje – prie pastato, esančio Vilniuje, Žirmūnų g. 128, įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkai ir aplinkiniams, dėl chuliganiškų paskatų tyčia sudavė smūgį daiktu panašiu į pistoletą L. D. į veidą, padarydamas nukentėjusiajai nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl trijų viršutinių priekinių dantų lūžio ir dviejų apatinių priekinių dantų dalinio panirimo, dėl to L. D. neteko 10 proc. bendro darbingumo.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. Š. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nutartį, bylą nutraukti, nesant nusikaltimo įvykio.
Nuteistasis A. Š. nurodo, kad su teismų procesiniais sprendimais nesutinka dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, sukliudžiusių teismams priimti teisėtus nuosprendį ir nutartį.
Kasatoriaus nuomone, teismai neįsigilino į nusikaltimo subjektyviuosius požymius. Jis akcentuoja, kad neturėjo jokios priežasties smurtauti prieš nukentėjusiąją. Kasaciniame skunde kritiškai vertinami nukentėjusiosios ir jos sūnaus E. D. duoti A. Š. kaltinantys parodymai, abejojama jų objektyvumu, akcentuojant, kad sūnaus parodymams didelę įtaką darė motina, nuo kurios nepilnametis yra priklausomas. Skunde taip pat pateikiamas savas faktinių bylos aplinkybių vertinimas, pabrėžiant, kad kasatorius, būdamas saugos tarnybos darbuotojas, vertinantis savo darbą ir besilaikantis tarnybinės etikos, negalėjo atlikti smurtinių veiksmų prieš nepažįstamą moterį, kuri už jį žymiai fiziškai silpnesnė, tuo labiau jam nebūtų reikėję prieš nukentėjusiąją naudoti jokių ginklų ar kitokių įrankių. Kasatoriaus nuomone, iš nuosprendžio ir nutarties lieka neaišku, kodėl fizinis smurtas buvo panaudotas tik prieš L. D., nors tą vakarą su ja kartu buvo apie 10 žmonių.
Nuteistojo įsitikinimu, teismai nevertino jo nekaltumą patvirtinančių liudytojų V. S., V. S., V. S., J. G. parodymų, nebuvo analizuojami jo tėvo – S. Š. parodymai, nors šis liudytojas išsamiai paaiškino apie konflikto kilimo aplinkybes. Teismai taip pat netyrė S. Š. nurodytos aplinkybės, kad kitą dieną po konflikto su nukentėjusiąja L. D. pas jį apsilankė nepažįstami vyrai ir bandė išreikalauti iš S. Š. 10 000 Lt už tai, kad sūnui nebūtų keliama byla. Kasatoriaus manymu, tai parodo teismų šališkumą. Skunde daroma išvada, kad faktinė bylos medžiaga patvirtina A. Š. nekaltumą, todėl teismų sprendimai naikintini ir byla prieš jį nutrauktina.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė L. Milevičienė prašo skundą atmesti.
Prokurorė teigia, kad kasatorius savo skunde atkartoja apeliacinio skundo argumentus, į kuriuos išsamiai ir motyvuotai atsakė apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, iš naujo įrodymų netiria, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus. Byloje esančių įrodymų vertinimas ir faktinių bylos aplinkybių analizė yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų prerogatyva. Šių teismų sprendimai naikinami ir keičiami tuo atveju, kai kasacinės instancijos teismas, nustatęs įrodymų tyrimo ar vertinimo trūkumus, konstatuoja BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimus. Prokurorė pabrėžia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaudamasis įstatymu. A. Š. kaltę nesunkiai sužalojus nuketėjusiąją L. D. dėl chuliganiškų paskatų patvirtina byloje surinkti įrodymai (nukentėjusiosios pareiškimas ir parodymai, liudytojų E. D., V. S., J. G. parodymai), kuriais remiantis nustatyta, kad 2008 m. rugsėjo 7 d. A. Š. sudavė L. D. smūgį daiktu, panašiu į pistoletą. Specialisto išvadoje konstatuota, kad nukentėjusiajai padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl trijų viršutinių priekinių dantų lūžio ir dviejų apatinių priekinių dantų dalinio panirimo. Atsiliepime pabrėžiama, kad L. D. sužalota dėl chuliganiškų paskatų – kasatoriui viešoje vietoje demonstruojant nepagarbą aplinkai ir aplinkiniams. Nuosprendyje nurodyta, kad veika įvykdyta tyčia. Prokurorė nurodo, kad vertindamas nukentėjusiosios sūnaus E. D. parodymus teismas atsižvelgė į tai, kad jie nuoseklūs, išsamūs, neprieštaraujantys kitiems objektyviems bylos duomenims, priešingai negu paviršutiniški ir nelogiški kasatoriaus tėvo S. Š. parodymai apie neva buvusį reikalavimą sumokėti 10 000 Lt už bylos jo sūnui nekėlimą. Prokurorė daro išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, netinkamai taikė BPK 20 straipsnio reikalavimus.
Prokurorė taip pat nurodo, kad kasacinio skundo argumentai dėl teismo šališkumo yra deklaratyvūs ir nedetalizuoti. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo principas reiškia, jog teismas turi būti nešališkas tiek subjektyviai, tiek objektyviai. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendime byloje Daktaras prieš Lietuvą (Nr. 42095/98) yra teigiama, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teismo narys neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Asmeniškas nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti žmonėms ir visų pirma bylos šalims. Prokurorė akcentuoja, kad analogiškai nešališkumo principas aiškinamas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyje Nr. 2K-202/2005. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad objektyvus nešališkumas, dar vadinamas struktūriniu ar organizaciniu, reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai atliekami, su bylos dalyviais būtų bendraujama taip, jog proceso metu negalėtų susidaryti įspūdis, kad proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas. Prokurorė taip pat nurodo, kad nešališkumo principas baudžiamajame procese pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių, pirmiausia kaltinamojo, garantija į tai, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu (kasacinė nutartis Nr. 2K-243/2009). Prokurorės manymu, kasatoriaus teiginys dėl teismo šališkumo yra susijęs su ta aplinkybe, kad nuteistajam nepatinka pirmosios instancijos teismo sprendimas, o ne su tuo, kad prokuroras ar teismas proceso eigoje demonstravo išankstinį nusistatymą prieš jį.
Atsiliepimu į kasacinį skundą nukentėjusioji L. D. prašo skundą atmesti, nes apkaltinamasis nuosprendis yra objektyvus, pagrįstas byloje surinkta faktine medžiaga. Nukentėjusioji teigia, kad iš karto po sumušimo oficialiai kreipėsi į Vilniaus 1-ąjį policijos komisariatą, nurodydama konkretų ją sužalojusį asmenį, todėl nebuvo priežasties iš A. Š. tėvo reikalauti pinigų. L. D. manymu, nuteistojo, kuris yra už ją žymiai fiziškai stipresnis, smūgis moteriai į veidą buvo atsakas į jos repliką dėl A. Š. chuliganiško elgesio su kitais šalia buvusiais asmenimis. Nukentėjusioji taip pat nurodo, kad 2011 m. rugsėjo 7 d. ji ir kasatorius buvo iškviesti į Vilniaus pataisos darbų inspekciją, ten A. Š. jos oficialiai atsiprašė. L. D. nuomone, tokiu būdu jis pripažino savo kaltę. Be to, atsiliepime teigiama, kad nuteistasis A. Š. iki šiol neatlygino nusikalstama veika padarytos žalos, todėl 2011 m. birželio 6 d. L. D. pateikė vykdomąjį raštą antstoliui, sumokėdama 262 Lt vykdymo išlaidų, kurias prašo išieškoti iš nuteistojo A. Š.
Nuteistojo A. Ščukino kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasacine tvarka nagrinėtinų klausimų ribų
Kasacine tvarka bylos nagrinėjamos tada, kai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ar padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 1 dalis).
Kasaciniu skundu nuteistasis A. Š. skundžia teismų procesinius sprendimus dėl, jo manymu, pažeistų baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų bei ginčija jo pripažinimą kaltu ir nuteisimą pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, didžiąją dalį kasacinio skundo argumentų siedamas su subjektyviu faktinių aplinkybių aiškinimu, byloje surinktų įrodymų vertinimu, ypatingą dėmesį skirdamas nukentėjusiosios ir jos sūnaus E. D. parodymams.
Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, iš naujo įrodymų netiria, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, o baudžiamąją bylą nagrinėjant kasacine tvarka remiamasi šių teismų posėdžiuose išnagrinėtais įrodymais.
Dėl baudžiamojo proceso įstatymų nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą ir apeliacinį procesą, taikymo
Kasatorius, nesutikdamas su teismo išvada, kad padarė BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą nusikalstamą veiką, akcentuoja, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Šis skundo argumentas laikytinas nepagrįstu. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kaip to reikalauja BPK 301 straipsnio 1 dalis. Įrodymų vertinimo taisyklės pažeistos nebuvo. Teismas savo išvadas grindė įrodymais, įvertintais vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis, kurios įpareigoja teisėjus vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Vidinis įsitikinimas – būtina įrodymų vertinimo sąlyga, kurios susiformavimui reikšmingas kruopštus informacijos, gautos iš kiekvieno bylos šaltinio, patikrinimas. Pagrindo abejoti, kad bylos įrodymus vertinusių teisėjų vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nėra, nes nėra ir objektyvių duomenų, kurie patvirtintų teismo šališkumą. Buvo laikomasi ir kitos reikšmingos įrodymų vertinimo sąlygos – reikalavimo vadovautis įstatymu. Teismas laikėsi procesinių taisyklių ir materialinės teisės normų. Byloje surinkti įrodymai atitinka reikalavimus, nustatytus BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. Faktiniai bylos duomenys gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, o jų patikimumas patikrintas teismo proceso metu BPK numatytomis priemonėmis. Priešingai nei teigia kasatoriaus A. Š., buvo išanalizuoti ne tik jį kaltinantys, bet ir teisinantys įrodymai, dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendyje motyvuotai pasisakyta.
Kasatorius nepagrįstai abejoja nukentėjusiosios L. D. ir liudytojo E. D. parodymų patikimumu, abejones siedamas su šių asmenų giminystės ryšiais ir liudytojo amžiumi (E. D. – mažametis nukentėjusiosios sūnus). Teismas atsižvelgė į šių asmenų giminystės ryšius ir tarpusavio santykius, jų parodymus vertino pagal tai, kiek šie duomenys patvirtina ar paneigia byloje nustatytas svarbias aplinkybes. Kolegijos nuomone, nukentėjusiosios ir jos sūnaus parodymams prioritetas prieš kitus byloje esančius įrodymus nebuvo teikiamas. Mažamečio liudytojo E. D. parodymai buvo vertinami, gretinant juos su kitais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Nebuvo nustatyta sąlygų, kurioms esant, vaikas, kuriam nusikaltimo padarymo metu buvo dešimt metų, ikiteisminio tyrimo pareigūnams nurodytų tikrovės neatitinkančias aplinkybes ir teismo bei kaltininko akivaizdoje apkalbėtų A. Š. E. D. duoti parodymai apie esmines dėl chuliganiškų paskatų jo motinai padaryto nesunkaus sužalojimo aplinkybes yra nuoseklūs, atitinkantys kitus byloje surinktus įrodymus, pirmiausia nukentėjusiosios L. D., nurodžiusios, kad A. Š. dėl chuliganiškų paskatų ją sumušė viešoje vietoje; liudytojų V. S. ir J. G., patvirtinusių, kad A. Š. daiktu, panašiu į pistoletą, trenkė L. D. į veidą, parodymus; specialisto išvadą, kurioje konstatuota, kad L. D. nubrozdinimai viršutinės lūpos gleivinėje bei liežuvyje, trijų viršutinių priekinių dantų lūžis ir dviejų apatinių priekinių dantų dalinis panirimas, padaryti galimai nurodytomis aplinkybėmis ir laiku. Minėtų faktinių duomenų visuma sudaro nuoseklią įrodymų grandinę, leidžiančią konstatuoti, jog A. Š., viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkai ir aplinkiniams, dėl chuliganiškų paskatų tyčia sudavė smūgį daiktu, panašiu į pistoletą, L. D. į veidą, padarydamas nukentėjusiajai nesunkų sveikatos sutrikdymą. Byloje nėra duomenų apie tai, kad šie įrodymai būtų gauti neteisėtais būdais, ar kad būtų galima abejoti jų objektyvumu. Surinkti įrodymai aptarti kiekvienas atskirai ir įvertinti bendrame bylos duomenų kontekste, nurodant, kodėl A. Š. kaltinantys įrodymai priimti, o teisinantys atmesti.
Teismas, kritiškai vertindamas gynybos pateiktas versijas dėl neva nuteistojo tėvui S. Š. daryto spaudimo susimokėti 10 000 Lt už tai, kad sūnui nebūtų keliama byla, nurodė tokio vertinimo kriterijus. Tai atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo nuostatas. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde pateikti aiškinimai, kad kasatorius, būdamas saugos tarnybos darbuotojas, laikydamasis tarnybinės etikos, negalėjo atlikti smurtinių veiksmų prieš fiziškai silpnesnę moterį, kad jam nebūtų reikėję prieš nukentėjusiąją naudoti jokių ginklų, vertintini kaip kasatoriaus prielaidos. Iš teismų procesinių sprendimų matyti, kad visos dėl bylos aplinkybių kilusios abejonės pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų buvo išnagrinėtos ir pašalintos.
Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo nuteistojo A. Š. apeliacinio skundo argumentus (pažymėtina, kad daugelis jų atkartojami nuteistojo A. Š. kasaciniame skunde) laikydamasis procesinių normų, įtvirtintų BPK 320, 324 straipsniuose. Nutartyje konstatuota, kad apkaltinamasis nuosprendis priimtas, nepažeidžiant BPK 20 ir 301 straipsnių reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas išanalizavo nukentėjusiosios, liudytojų, paties nuteistojo parodymus, sulygino juos tarpusavyje ir padarė motyvuotą išvadą, kad nuosprendyje įrodytomis pripažintos faktinės bylos aplinkybės buvo nustatytos pagrįstai. Skundžiamos nutarties turinys atitinka BPK 332 straipsnio reikalavimus.
Sprendžiant nuteistojo A. Š. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir paveikusiais teisėto bei pagrįsto nuosprendžio priėmimą, nepadaryta. Tai, kad bylos įrodymai įvertinti nepalankiai kasatoriui, nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Pagal teismų atliktą bylos aplinkybių ir duomenų analizę darytina išvada, kad A. Š. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, įrodyta, nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota, teismų išvados motyvuotos ir pagrįstos išsamia įrodymų viseto analize. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kasacinio skundo teiginiai apie teismų šališkumą yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais teisiniais argumentais.
Nesant BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų teismo procesiniam sprendimui panaikinti, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o teismų procesiniai sprendimai kasacinio skundo ribose laikytini teisėtais (BPK 384 straipsnio 5 dalis).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Nuteistojo A. Š. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Antanas Klimavičius
Vladislovas Ranonis
Vytautas Greičius
