Baudžiamoji byla Nr. 2K-541/2011
Teisminio proceso Nr. 1-06-1-00056-2010-02
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.2; 1.2.18.11.
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Pikelio, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Gintaro Godos,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Mindaugui Gyliui,
gynėjui advokatui Arvydui Pociui,
teismo posėdyje žodinio kasacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 3 d. nuosprendžio.
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. sausio 21 d. nuosprendžiu D. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 223 straipsnio 1 dalį, 37 straipsnio pagrindu atleista ir baudžiamoji byla nutraukta.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 3 d. nuosprendžiu panaikintas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. sausio 21 d. nuosprendis, pripažįstant D. P. kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje, ir nuteisiant ją 8 MGL (1040 Lt) dydžio bauda.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Gintaro Godos pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
D. P. nuteista už tai, kad aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti įmonės turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros, t. y. nuo 2004 m. balandžio 25 d. iki 2009 m. rugsėjo 30 d. ėjo viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) „Žemės fragmentai“ direktorės pareigas, pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnį buvo atsakinga už šios viešosios įstaigos buhalterinės apskaitos tvarkymo organizavimą. Nepaisant to, nuo 2004-04-25 iki 2006-07-31 nepateikė įstaigos buhalterei medžiagų sunaudojimo aktų, neorganizavo medžiagų sunaudojimo apskaitos, medžiagų, sunaudotų krosnies „Anagama“ statybai, nurašymo, pagamintos krosnies neužfiksavo ilgalaikio materialiojo turto sąskaitoje. Nuo 2006-07-31 iki 2009-09-30 D. P. nevedė apskaitos registrų, kuriuose būtų užregistruotos įvykusios ūkinės operacijos, subalansuotos apyvartos ir išvesti likučiai atitinkamomis datomis, neužfiksavo buhalterinėje apskaitoje įvykusių ūkinių operacijų. Dėl to iš dalies buvo negalima nustatyti VšĮ „Žemės fragmentai“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros nuo 2004-04-25 iki 2009-09-30. Tokiais veiksmais D. P. dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies nuostatą, kurioje nurodoma, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas, susijusias su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, to paties įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostatą, kurioje numatyta, kad ūkinių operacijų ir įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose, šio straipsnio 2 dalies nuostatą, kurioje nurodyta, kad apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami chronologine, sistemine, chronologine-sistemine arba kita tvarka. Apskaitos registrą pasirašo jį sudaręs asmuo. Tokiais savo veiksmais D. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje.
D. P. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 3 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011m. sausio 21 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl to buvo suvaržytos įstatymų garantuojamos kaltinamojo teisės ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių kontekste netinkamai taikė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau - BAĮ) nuostatas, todėl nepagrįstai, dėl toliau nurodytų aplinkybių, nuteistosios veiksmus kvalifikavo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Kasatorės teigimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ji savo neveikimu ne pažeidė BAĮ 2 dalies, 16 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, o tinkamai neužtikrino jų įvykdymo. Buhalterinės apskaitos tvarkymo sąvoka apima duomenų apie ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, išreikštus pinigais, tvarkymą remiantis įstatymų reikalavimais, jų tikrinimą, sisteminimą, apdorojimą, ruošimą; visa tai yra priskiriama atitinkamų profesinių žinių turinčiam asmeniui, atsakingam, už buhalterinės apskaitos tvarkymą, t. y. buhalteriui. Iš to išplaukia, kad ūkinių operacijų įtraukimas į apskaitą, ūkinių operacijų ir įvykių duomenų apskaitos registrų sudarymas ir jų registravimas šiuose registruose yra finansininko (buhalterio) tiesioginė funkcija. Nuteistoji buvo kaltinama medžiagų sunaudojimo aktų nepateikimu įstaigos buhalterei, medžiagų sunaudojimo apskaitos neorganizavimu, medžiagų, sunaudotų krosnies statybai, nurašymo neorganizavimu ir kt. Tačiau šiais veiksmais nuteistoji BAĮ normų tiesiogiai reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymo reikalavimų nepažeidė, todėl darytina pagrįsta išvada, kad buhalterinės apskaitos tvarkymo (tai iš esmės yra buhalterės prerogatyva) negalima tapatinti su buhalterinės apskaitos organizavimu (direktoriaus prerogatyva). Pripažįstama, kad kasatorė neužfiksavo pagamintos krosnies ilgalaikio materialiojo turto sąskaitoje, tačiau teigiama, jog tai ir nebuvo jos tarnybos funkcija, pažymint, kad ištirti byloje įrodymai patvirtina, jog kaltinime minima krosnis buvo pagaminta tuo metu, kai įstaigoje dirbo buhalterė A. Z. ir turto fiksavimas buvo buhalterės, o ne kasatorės pareiga. Teigiama, kad į šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė ir tai turėjo įtakos nepagrįstai išvadai dėl nuteistosios kaltės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kvalifikuojant veiką pagal BK 223 straipsnį, buvo būtina nustatyti konkrečius teisės aktus, kurių reikalavimai buvo tiesiogiai pažeisti ar jų nesilaikyta aplaidžiai tvarkant apskaitą. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 55 „Dėl teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose" 29 punktą apgaulingo ir aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektai yra asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą pagal BAĮ 10,11 ir 21 straipsnius: 1) vyriausiasis buhalteris (buhalteris) - tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką buhalterinės apskaitos tarnybą (šiuo atveju ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkas); 2) konkretaus struktūrinio padalinio apskaitos tarnybos vadovas (buhalteris) - kai ūkio subjektas susideda iš kelių struktūrinių padalinių (ūkio subjekto vyriausiasis buhalteris ir ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkai); 3) apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai - tais atvejais, kai įmonės buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartį su tokiomis įmonėmis; 4) už buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą, sunaikinimą ar sugadinimą veiką padaręs asmuo. Visa tai patvirtina, kad už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą yra atsakinga buhalterė, o ne įmonės vadovė.
Nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, jog D. P. pagal BAĮ 21 straipsnio reikalavimus buvo atsakinga už įstaigos buhalterinės apskaitos tvarkymo organizavimą, visiškai netyrė to paties įstatymo 10 straipsnio reikalavimų, vykdymo aplinkybių dėl buhalterio tiesioginės pareigos tvarkyti ūkio subjekto buhalterinę apskaitą. Pažymėtina, kad nuteistosios, kaip įstaigos vadovės, kalti veiksmai laikotarpiu nuo 2004-04-25 iki 2006-07-31 pasireiškė tuo, kad ji, pažeisdama BAĮ 2 straipsnio 1 dalies reikalavimus, neužtikrino tinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo įstaigoje ir buhalterės pareigų deramo atlikimo. Tačiau dėl tokiai veikai, pasireiškusiais nusikalstamu nerūpestingumu, taikoma ne BK 223 straipsnio 1 dalies sudėtis, o BK 229 straipsnio sudėties požymiai. Teigiama, kad ši Baudžiamojo kodekso norma apima nuteistajai inkriminuotos veikos požymius, atitinkančius faktines aplinkybes dėl nuteistosios vadovavimo įmonei trūkumų, ir dėl to yra siauresnės apimties palyginti su BK 223 straipsnio 1 dalies dispozicija. Todėl, kasatorės nuomone, darytina išvada, kad jos nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota ne pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, o pagal BK 229 straipsnį, tačiau nesant BK 229 straipsnio būtinojo sudėties požymio - didelės žalos (pasekmės, padariniai), kurią būtų patyrusi valstybė, juridinis ar fizinis asmuo, jos atsakomybė pagal šį baudžiamąjį įstatymą yra negalima. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, šio kaltinimo dalį pašalindamas iš kaltinimo kaip nepagrįstą.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistoji buhalterinės apskaitos tvarkymo įstaigoje tiesioginiu subjektu tapo tik nuo 2006-07-31, kai iš einamų pareigų pasitraukė buhalterė. Nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas šios nuteistajai inkriminuotos veikos etapo neišskyrė, nuteistosios veiką nepagrįstai pripažino kaip tęstinę. Todėl, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, padarė išvadą, kad veika neatitinka mažareikšmiškumo kriterijų. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistosios veiksmais būtų kam nors padaryta žala. Nuteistosios padaryta veika laikotarpiu nuo 2006-07-31 iki 2009-09-30 nesudaro jokios galimybės tokiai žalai atsirasti. Nuteistoji nuo 2009-09-30 viešojoje įstaigoje nebedirba, nes ji yra menininkė, jos buvusi veikla viešojoje įstaigoje buvo tik epizodinė. Nuteistoji nuo darbo viešojoje įstaigoje pabaigos nedirba jokio darbo, susijusio su vadovavimu kokiai nors įstaigai ar buhalterinės apskaitos tvarkymu. Todėl visiškai pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistajai inkriminuota veika yra mažareikšmė, tik formaliai turinti BK 223 straipsnio 1 dalies požymius, dėl to sudaranti teisinius pagrindus taikyti BK 37 straipsnio nuostatas ir nuteistąją atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo, nuosprendžiu nutraukiant bylą. Apeliacinės instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje nurodyti argumentai dėl nuteistosios veikos pavojingumo, tęstinumo yra labiau formalūs ir deklaratyvūs, todėl nepaneigiantys pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl BK 37 straipsnio taikymo.
Kasacinis skundas tenkintinas.
Kasacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos išvada, kad D. P. už buhalterinės apskaitos tvarkymą atsakinga buvo nuo 2004 m. balandžio 25 d. iki 2009 m. rugsėjo 30 d., o ne tik nuo 2006 m. liepos 31 d. iki 2009 m. rugsėjo 30 d., kaip kad buvo nusprendęs pirmosios instancijos teismas. Kasacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad D. P. padaryta veika laikytina mažareikšme, D. P. taikytinas BK 37 straipsnyje numatytas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindas. Pagal BK 37 straipsnį asmuo, padaręs nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Nepaisant pirmosios instancijos teismo padarytos klaidos, nustatant D. P. veikos trukmę, sutiktina su šio teismo išvada, kad veika pripažintina mažareikšme. Veikos trukmės patikslinimas neduoda pagrindo konstatuoti, kad dėl to veikos pavojingumas būtų žymiai padidėjęs ir būtų būtina taikyti baudžiamąją atsakomybę.
Kasacinės instancijos teismo praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-421/2007, 2K -409/2011) yra išaiškinta, kad:
žalos pobūdis, dydis išreiškia nusikaltimų pavojingumą, t. y. socialinį, materialųjį veikos požymį, pagal kurį nusikalstamos veikos atribojamos nuo nenusikalstamų, įstatyme diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė, nuosprendyje individualizuojama bausmė; veikos pavojingumo suvokimas svarbus konstatuojant kaltę, jos formą ir rūšį; jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymių, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms;
baudžiamasis įstatymas nenumato nusikaltimų, kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai; teismų praktikoje BK 37 straipsnis netaikomas, jei padarytas sunkus ar labai sunkus nusikaltimas;
nustatant veikos mažareikšmiškumą atžvelgiama į objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Objektyvusis veikos mažareikšmiškumo kriterijus reiškia, kad nusikalstama veika nesukėlė žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms arba padaryta žala nežymi. Subjektyvusis kriterijus parodo kaltininko tyčios kryptingumą, jo tikslus, motyvus.
BK 223 straipsnyje numatyta veika taip pat gali būti pripažįstama mažareikšme. Pakankamai ilgas aplaidžios apskaitos tvarkymo laikotarpis nėra kliūtis BK 37 straipsnio taikymui. Nagrinėjamoje byloje nustatyti buhalterinės apskaitos vedimo trūkumai vertintini kaip nepadarę jokios realios žalos įstatymų saugomiems teisiniams gėriams. BK 223 straipsnis, numatantis baudžiamąją atsakomybę už aplaidų apskaitos tvarkymą, yra BK XXXII skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai finansų sistemai“. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė už šiame skyriuje numatytas draudžiamas veikas gali būti taikoma, kai dėl tų veikų padarymo kyla grėsmė normaliam valstybės finansų sistemos funkcionavimui. Nagrinėjamoje byloje, įvertinus VšĮ „Žemės fragmentai“ veiklos pobūdį, nedidelį ūkinės finansinės veiklos D. P. vadovavimo šiai įstaigai laikotarpiu intensyvumą, nedidelį ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių skaičių, santykinai nedidelę buhalterinėje apskaitoje apskaitytiną lėšų sumą, jokių pažeidimų, susijusių su mokesčių mokėjimu, nenustatymą, darytina išvada, kad dėl šios veikos jokia reali grėsmė baudžiamojo įstatymo saugomiems teisiniams gėriams nekilo ir kad nors D. P. veika formaliai ir atitinka BK 223 straipsnyje numatytus nusikalstamos veikos požymius, tačiau pripažintina mažareikšme.
Kasacine tvarka apskųstame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje yra tik formaliai konstatuota, kad buhalterinė apskaitos netinkamas tvarkymas sukėlė BK 223 straipsnio dispozicijoje numatytus padarinius. Iš specialisto išvados, kuria remtasi priimant apkaltinamąjį nuosprendį, yra neaišku, kokie išvadoje minimi buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimai sukėlė BK 223 straipsnio dispozicijoje numatytus padarinius ir kokius konkrečiai. Apeliacinės instancijos teismo priimtame apkaltinamajame nuosprendyje yra tik perrašytas specialisto išvados teiginys, kad iš dalies negalima nustatyti VšĮ „Žemės fragmentai“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros; specialisto išvada išsamiau neanalizuojama, iš viso niekaip neaiškinama, kokie buhalterinės apskaitos tvarkymo trūkumai lėmė negalimumą iš dalies nustatyti turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą. Tai leidžia daryti išvadą, kad BK 223 straipsnio dispozicijoje numatytų padarinių atsiradimas nagrinėjamoje byloje buvo įrodinėtas netinkamai. Formalių buhalterinės apskaitos trūkumų nustatymas savaime nereiškia, kad yra pagrindas BK 223 straipsnyje numatytos baudžiamosios atsakomybės taikymui, jei nustatyti buhalterinės apskaitos trūkumai aiškiai neleidžia spręsti apie veikos pavojingumą. Nesukonkretinęs D. P. veikos padarinių, apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo paneigti pirmosios instancijos teismo išvados dėl veikos mažareikšmiškumo, t. y. nuspręsti, kad negalimumas konkrečiu atveju iš dalies nustatyti turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą rodo tokį veikos pavojingumo lygį, kuriam esant turi būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Apeliacinės instancijos teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, akcentavo tai, kad D. P. veika tęsėsi ilga laiką, tačiau, kaip minėta, vien tik ilga veikos trukme atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės galimybė pagal BK 37 straipsnį negali būti paneigiama.
Vertinant D. P. padarytos veikos pavojingumą, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ikiteisminis tyrimas nagrinėjamoje byloje buvo pradėtas 2010 m. tik įvykus konfliktui tarp viešosios įstaigos steigėjų, reaguojant į rašomus skundus, nors pagrindinis įvykis - krosnies „Anagama“ statyba, su kuria labiausiai sieti D. P. pareikšti kaltinimai, įvyko 2004 m.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 4 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 3 d. nuosprendį panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2011 m. sausio 21 d. nuosprendį.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Olegas Fedosiukas
Gintaras Goda
