Civilinė byla Nr. 3K–3–252/2007
Procesinio sprendimo kategorijos:
24.4; 21.4.1.5; 50.5 (S)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dangutės Ambrasienės ir Virgilijaus Grabinsko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės,,FIX“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 28 d. nutarties ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. vasario 13 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės,,FIX“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl negyvenamųjų pastatų, statinių, patalpų nuomos sutarties dalies pripažinimo negaliojančia.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ieškinio esmė
Ieškovas prašė: 1) pripažinti niekiniu ieškovo ir Vilniaus miesto savivaldybės sudarytos nuomos sutarties 5.2 punktą; 2) pripažinti, kad ieškovo ir Vilniaus miesto savivaldybės tarpusavio teisiniams santykiams, susiklosčiusiems, atliekant išnuomotų negyvenamųjų patalpų remontą, taikytina ne nuomos sutarties 5.4 punkto, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 243 3 punkto 3.1 papunkčio nuostata, kad negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos sutartis sudaroma pagal pridedamą formą, taip pat šioje formoje pateiktos nuomos sutarties 5.2 punkto nuostata, kad nuomininkas turi teisę be nuomotojo leidimo atlikti patalpų gerinimo darbus; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad 1997 m. balandžio 15 d. ieškovas ir Vilniaus miesto savivaldybė sudarė negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos sutartį, kuria Vilniaus miesto savivaldybė išnuomojo ieškovui negyvenamąsias patalpas pusrūsyje (duomenys neskelbtini). Ieškovui perduotos patalpos buvo netinkamos biurui įrengti, todėl ieškovas savo lėšomis ir medžiagomis patalpose atliko įvairius remonto darbus. Ieškovas, tiek sudarydamas sutartį, tiek atlikęs patalpų remonto darbus, manė, kad jam bus atlygintos išlaidos už atliktus patalpų pagerinimo darbus, tačiau Vilniaus miesto savivaldybė atsisakė atlyginti ieškovui šias išlaidas, nes šalys nebuvo sudariusios susitarimo dėl patalpų remonto ir išlaidų už patalpų pagerinimo darbus atlyginimo.
Ieškovas nurodė, kad negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos sutarties forma buvo nustatyta Vyriausybės 1995 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 243,,Dėl negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos”. Nutarime buvo nustatyta, kad nuomos sutartis sudaroma pagal pridedamą formą. Ieškovo nuomone, ši Vyriausybės nutarimu patvirtinta nuomos sutartis yra tipinė, todėl Vilniaus miesto savivaldybė su ieškovu turėjo sudaryti nuomos sutartį, visiškai atitinkančią nutarime nustatytą sutarties formą. Šios tipinės sutarties formos 5.2 punkte buvo nustatyta, kad nuomininkas privalo be nuomotojo raštiško leidimo nesubnuomoti, neperplanuoti ir nepertvarkyti nuomojamųjų negyvenamųjų patalpų arba jų dalies, išskyrus patalpų pagerinimo darbus (inžinerinių tinklų – apšildymo, vandentiekio, kanalizacijos, elektros, ryšių ir t. t. – sumontavimas, sienų, landų, durų apšiltinimas ir pan.). Tačiau Vilniaus miesto savivaldybė iš dalies pakeitė sutarties formą ir su ieškovu sudarytos sutarties 5.2 punktą išdėstė taip: nuomininkas privalo be nuomotojo raštiško leidimo nesubnuomoti, neperplanuoti ir nepertvarkyti nuomojamųjų negyvenamųjų patalpų arba jų dalies. Ieškovo manymu, ginčo šalių sudarytos nuomos sutarties 5.2 punktas prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, įtvirtintoms nurodytame Vyriausybės nutarime, todėl šis sutarties punktas pripažintinas niekiniu.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismo sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2006 m. vasario 13 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas konstatavo, kad Vyriausybės 1995 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 243 nuomos sutarties forma buvo patvirtinta siekiant ginti viešąjį interesą. Teismas nuomos sutarties formą vertino kaip įpareigojančią savivaldybes sudaryti nuomos sutartis nenukrypstant nuo nuomos sutarties formos tiek, kad nuomos sutartimi nebūtų pažeistas viešasis interesas. Vilniaus miesto savivaldybė, neįtraukdama į su ieškovu sudarytos sutarties tekstą Vyriausybės nutarimu patvirtintos nuomos sutarties formos išimties, kad nuomininkas gali be nuomotojo leidimo atlikti patalpų pagerinimo darbus, nepažeidė viešojo intereso, nes sugriežtino reikalavimus ieškovui kaip nuomininkui ir apsaugojo save kaip nuomotoją nuo galimų nepagrįstų ar nepagrįstai didelių išlaidų dėl remonto darbų, kurie gali būti atlikti be nuomotojo leidimo. Teismas konstatvo, kad Vilniaus miesto savivaldybė nepažeidė Vyriausybės nutarimo Nr. 243, o ginčo šalių 1997 m. balandžio 15 d. sudarytos nuomos sutarties 5.2 punktas neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms. Teismas taip pat taikė trejų metų ieškinio senaties terminą, įtvirtintą 1964 m. Civilinio kodekso (toliau – CK) 84 straipsnyje, nes sprendė, kad ieškinio senaties termino ginti savo pažeistą teisę pradžia turėjo būti pradėta skaičiuoti nuo 1997 m. balandžio 15 d., kai Vilniaus miesto savivaldybė ir ieškovas sudarė nuomos sutartį, nes sutarties sudarymo metu ieškovas susipažino su jos tekstu ir žinojo, kad ši skirasi nuo Vyriausybės nutarimu patvirtintos nuomos sutarties.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2006 m. liepos 28 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, padarė teisingas ir motyvuotas išvadas, tinkamai pritaikė procesinės ir materialinės teisės normas, priėmė teisingą sprendimą.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:
1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 1.127 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas neteisėtai taikė ieškinio senatį, o apeliacinės instancijos teismas dėl ieškinio senaties taikymo nepasisakė iš viso.
2. Nuomojimo pagal nuomos sutartį terminas pasibaigė 2002 m. gegužės 1 d., tačiau, ieškovui neišsikėlus iš patalpų, prasidėjo bylinėjimasis, kuris nepasibaigė iki šio kasacinio skundo padavimo dienos. Taigi tarp šalių susiformavę civiliniai teisiniai santykiai buvo tęstiniai, dėl to teismai privalėjo taikyti CK 1.125 straipsnį ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnį.
Teismai privalėjo vadovautis ir susiformavusia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. 2004 m. kovo 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2004 nurodyta, kad,,įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Atsižvelgiant į šiuos ieškinio senaties tikslus ir į tai, kad ginčas yra kilęs iš teisinių santykių, kurie yra tęstinio pobūdžio ir tęsiasi iki šiol, ieškinio senaties termino taikymas šioje byloje nėra tikslingas“.
3. Teismai savo iniciatyva byloje iškėlė viešojo intereso kriterijų, kuriuo remiantis buvo nustatoma šalių sudarytos sutarties teisinė galia ir sprendžiamas ginčas. Tačiau viešojo intereso doktrina šios bylos kontekste suabsoliutinama, yra perteklinė ir netaikytina. Be to, teismai vienašališkai palankiai aiškino šį viešąjį interesą Vilniaus miesto savivaldybės naudai.
IV. Atsiliepimo kasacinį skundą teisiniai argumentai
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašė atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistus apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:
1. Teismai tyrė ir aiškinosi aplinkybes dėl ieškinio senaties taikymo galimybės. Ieškovas, būdamas ūkio subjektas ir turėdamas tokio pobūdžio teisinių santykių praktikos, negali būti laikomas silpnesniąja šalimi, nes šalys civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvavo lygiais pagrindais.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2002 m. gruodžio 20 d. Senato nutarimu Nr. 39 patvirtintoje apžvalgoje yra pasisakęs, kad turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas, skirtingai nuo realaus sužinojimo momento, sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Taigi asmuo, teigiantis, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo vėliau, turi ne tik nurodyti tikslią sužinojimo datą, bet ir įrodyti aplinkybes, su kuriomis jis sieja ieškinio termino eigos pradžią. Iš bylos medžiagos matyti, kad kasatorius šios savo pareigos neatliko. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CK 1.127 straipsnio 1 dalį.
Kasatoriaus argumentas, kad tarp šalių susiformavę civiliniai teisiniai santykiai buvo tęstiniai, yra ydingas ir nepagrįstas. Tariamai neteisėto sutarties 5.2 punkto įtraukimas į sutartį buvo vienkartinis aktas (veiksmas) ir negali būti traktuojamas kaip tęstinis aktas.
2. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė viešojo intereso doktriną. Šios nuomos sutarties dalykas buvo viešosios nuosavybės objektas. Teisės normos, reglamentuojančios valstybės ar savivaldybės turto disponavimo ir naudojimo santykius, turi būti taikomos ir aiškinamos taip, kad būtų apgintas viešasis interesas.
k o n s t a t u o j a :
Teismai nustatė, kad sutartis buvo sudaryta 1997 m. balandžio 15 d. Tuo metu galiojusio 1964 m. CK 86 straipsnyje buvo nustatyta, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtys, taip pat pagrindai, kuriais ieškinio senaties terminų eiga sustabdoma ir nutraukiama, nustatyti Lietuvos Respublikos įstatymuose.
Ieškovas apie sutarties sudarymą žinojo ją pasirašydamas. Ieškinio senaties terminas savo teisėms apginti šalims prasidėjo tą pačią dieną – 1997 m. balandžio 15 d. Pagal 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalį buvo nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas. Taigi jis baigėsi 2000 m. balandžio 16 d. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas šį terminą praleido. Ieškinio senaties termino pasibaigimas yra pagrindas ieškiniui atmesti (1964 m. CK 90 straipsnio 1 dalis). Net laikant, kad ginčijama sutarties sąlyga prieštaravo Vyriausybės 1995 m. vasario 19 d. nutarimo Nr. 243 „Dėl negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos“ 3.1 punktu patvirtintai negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos sutarties formai, ieškovas yra praleidęs terminą pažeistai teisei apginti. Pagal Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymas ir ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimai, sprendžiami pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė v. V. Z. ir R. G., trečiasis asmuo Kauno žydų religinė bendruomenė, bylos Nr. 3K–3–595, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. viešoji įstaiga Respublikinė Kauno psichiatrinė ligoninė, viešoji įstaiga Kauno medicinos universiteto klinikos, Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-200, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Z. v. G. M., L. M., VĮ Registrų centras, Vilniaus miesto 10-ojo notarų biuro notarė Ž. P., trečiasis asmuo 630-ioji gyvenamojo namo statybos bendrija, bylos Nr. 3K–7–372 ir kt.). CK ir kituose įstatymuose neišvardytos aplinkybės, sudarančios pagrindą ieškinio senaties terminui atnaujinti. Įstatymuose taip pat nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima spręsti, kokios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas nepateikė teismui prašymo atnaujinti ieškinio senatį, todėl ją taikė. Kasacinis teismas negali paneigti šio teismo išvadų, nes būtų kitaip įvertinti ieškinio senaties taikymo pagrindai. Kasacinis teismas nesprendžia fakto klausimų (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Minėto Vyriausybės nutarimo 4 punkte rekomenduojama savivaldybėms vadovautis šiuo Vyriausybės nutarimu išnuomojant negyvenamuosius pastatus, statinius ir patalpas, priklausančius joms nuosavybės teise, ir sudaryti negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos sutartis ne mažiau kaip trejiems metams. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis šia norma, pagrįstai konstatavo, kad šalys, sudarydamos sutartį, turėjo teisę nukrypti nuo patvirtintos sutarties formos ir tokiu susitarimu nepažeistas viešasis interesas.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad ši byla apeliacinės instancijos teisme taip pat išnagrinėta nepažeidžiant procesą apeliacinės instancijos teisme reglamentuojančių CPK normų, nes apeliacinės instancijos teismas patikrino ir motyvuotai įvertino pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytus faktus ir išdėstytus argumentus.
Remdamasis išdėstytais motyvais, kasacinis teismas konstatuoja, kad teismai materialinės teisės normas išaiškino ir pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes jas taikė tinkamai, todėl jų priimti sprendimai paliktini galioti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 28 d. nutartį ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistus.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Zigmas Levickis
Dangutė Ambrasienė
Virgilijus Grabinskas
