Dėl vaiko išreikalavimo iš trečiųjų asmenų ir grąžinimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-254/2007 (S)

Procesinio sprendimo kategorija 130.1

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algio Norkūno ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. R. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 10 d. nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. R. ieškinį atsakovams T. S. ir T. S. dėl vaiko išreikalavimo iš trečiųjų asmenų ir grąžinimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo.

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Ieškovė ieškinyje atsakovui T. S. (vaiko tėvui) ir T. S. (vaiko močiutei) nurodė, kad ji yra Lietuvos Respublikos pilietė, su atsakovu Lenkijos Respublikos piliečiu turi sūnų, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, gimęs (duomenys neskelbtini), taip pat, kad atsakovas vaiko tėvystę 2003 m. gruodžio 11 d. pripažino pareiškimu. Ieškovė 2003-2005 metais kartu su atsakovu ir vaiku gyveno pas atsakovo motiną T. S. Lenkijos Respublikoje. Ieškovė 2004 m. vasarą, 2004 m. gruodį – 2005 m. gegužę buvo išvykusi laikinai dirbti į Olandiją, sūnų buvo palikusi prižiūrėti vaiko tėvui. 2005 m. gegužės mėnesį, ieškovei grįžus namo pas vaiko tėvo motiną, paaiškėjo, kad atsakovo (vaiko tėvo) nėra ir nėra tiksliai žinoma jo buvimo vieta. Nepilnametis sūnus liko pas močiutę – atsakovę T. S., kuri nebeleido ieškovei gyventi buvusiuose namuose ir atsisakė atiduoti nepilnametį sūnų. Ieškovei, 2005 m. gruodžio mėn. kreipusis į policiją, jai žodžiu buvo paaiškinta, jog administracine tvarka sūnaus ieškovei perduoti negali, nes nenustatyta vaiko gyvenamoji vieta. Ieškovė prašo teismo išreikalauti iš atsakovės T. S. nepilnametį sūnų, nes tokiais atsakovės T. S. veiksmais pažeidžiamos ieškovės globos ir bendravimo teisės, taip pat nepilnamečio sūnaus teisės ir teisėti interesai; nustatyti nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą su motina; ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui taikyti laikinąją apsaugos priemonę – nustatyti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą kartu su ieškove.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį. Teismas nurodė, kad ieškovės reikalavimams nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su ieškove, išreikalauti vaiką iš trečiųjų asmenų ir jį grąžinti bei priteisti vaikui išlaikymą taikytinos Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, nuostatos. Remiantis šiuo reglamentu, jurisdikcija, bylose susijusiose su tėvų pareigomis, pirmiausia turi priklausyti vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybei narei. Teismas nustatė tai, kad vaikas praktiškai nuo pat gimimo su tėvais nepertraukiamai gyveno Lenkijoje, ten yra jo gyvenamoji vieta, todėl dėl šių reikalavimų jurisdikciją turi Lenkijos Respublikos teismai; nurodė, kad vaiko negrąžinimo atveju taikoma 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų, kurią papildo 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo nuostatos. Reglamento nustatytą bendrąją jurisdikciją (pagal vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą) vaiko neteisėto negrąžinimo atveju detalizuoja Reglamento 10 straipsnio nuostatos. Dėl šio reikalavimo jurisdikcija taip pat priklauso Lenkijos Respublikos teismams. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovės reikalavimui priteisti vaikui išlaikymą išspręsti taikytinas 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo, kurio 2 straipsnyje nustatyta, kad valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose. Reglamento 5 straipsnio 2 dalis ieškovei suteikia teisę bylą dėl išlaikymo atsakovui iškelti ne Lenkijos Respublikoje, o pagal jos gyvenamąją vietą arba, jeigu tokia byla yra susijusi su byla dėl asmens statuso, teisme, kuris pagal jam taikomą įstatymą turi jurisdikciją nagrinėti minėtas bylas, jeigu tokia jurisdikcija nėra pagrįsta vien tik vienos iš šalių pilietybe. Nustačius, kad reikalavimai dėl tėvų pareigų nagrinėtini Lenkijos Respublikos teismuose, reikalavimas dėl išlaikymo priteisimo taip pat teismingas jiems, nes reikalavimas priteisti išlaikymą vaikui neatskiriamai susijęs su tėvų pareigų klausimais, tarp jų su reikalavimu nustatyti vaiko gyvenamąją vietą, ir gali būti išspręstas tik išsprendus pirmąjį.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. lapkričio 2 d. nutartimi ieškovės atskirojo skundo netenkino, pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad ieškovės reikalavimui nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su ieškove taikytinos Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo nuostatos, nes CPK normos, reglamentuojančios tarptautinį civilinį procesą, taikomos tik tada, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. Teisėjų kolegija nesutiko su ieškovės argumentu, kad, nustačius, jog ieškovės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, sūnaus nuolatinė gyvenamoji vieta pagal CK 2.14 ir 3.168 straipsnius taip pat yra Lietuvos Respublikoje, nes remdamasis Reglamentu vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą konkrečiu atveju pagal faktines aplinkybes turi nustatyti teisėjas; taikant Reglamentą vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta nustatoma ne pagal atskirų valstybių nacionalinę, o pagal Bendrijos teisę, pagal kurią, jeigu vaikas persikelia iš vienos valstybės narės į kitą, nuolatinės gyvenamosios vietos įgijimas naujojoje valstybėje narėje turėtų iš esmės sutapti su nuolatinės gyvenamosios vietos „praradimu“ ankstesnėje valstybėje narėje. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lenkijoje, nes jis kartu su tėvu joje nepertraukiamai gyvena beveik trejus metus (nuo 2003) ir todėl šio reikalavimo jurisdikciją turi Lenkijos Respublikos teismai.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad neteisėto vaikų negrąžinimo atveju taikoma 1980 m. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų, kurią papildo Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo nuostatos, taikomos valstybėms narėms vaikų grobimo, t. y. neteisėtai išvežus ar negrąžinant, atvejais. Reglamente įtvirtintos taisyklės, kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas, yra viršesnės už Konvencijos taisykles valstybių narių tarpusavio santykiams bylose, kuriose taikomas Reglamentas. Nurodyto Reglamento 10 straipsnyje nustatyta, kad, neteisėtai negrąžinant vaiko, valstybės narės, kurioje vaikas iki pagrobimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teismai išlaiko savo jurisdikciją iki tol, kol vaikas įgyja nuolatinę gyvenamąją vietą kitoje valstybėje narėje. Šiuo atveju vaikas įgijo nuolatinę gyvenamąją vietą Lenkijoje, nuolat ten gyvendamas susigyveno su aplinka, o ieškovė visą laiką žinojo apie savo vaiko buvimo vietą, tačiau per vienerius metus nuo sužinojimo apie savo teisių pažeidimą Lenkijos kompetentingai valdžios institucijai nepateikė prašymo grąžinti vaiką, t. y. negrąžinimui praktiškai pritarė (Reglamento 10 straipsnio a punktas, b punkto i papunktis). Dėl to ieškovės reikalavimo išreikalauti vaiką iš trečiųjų asmenų ir jį grąžinti nagrinėjimo jurisdikcija priklauso Lenkijos Respublikos teismams.

Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis ir bylą pagal teismingumą perduoti spręsti Klaipėdos apygardos teismui. Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylos peržiūrėjimas kasacine tvarka itin reikšmingas formuojant teismų praktiką dėl bylų, susijusių su teisminiu bendradarbiavimu civilinėse bylose. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Bylą nagrinėję teismai, spręsdami jurisdikcijos klausimą, nepaisė Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003, jo preambulės 17 punkte suformuluotų šio dokumento tikslų - kuo labiausiai atsižvelgti į vaiko interesus dėl jurisdikcijos pagrindų, susijusių su tėvų pareigomis. Teismai, spręsdami dėl ieškovės reikalavimo grąžinti nepilnametį sūnų iš trečiojo asmens, laikančio jį ne pagal įstatymą ar teismo sprendimą, privalėjo vadovautis Įstatymo dėl 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, įgyvendinimo 2 straipsniu, kuriame aiškiai įtvirtinta taisyklė, kad bylos dėl vaiko grąžinimo, kai vaikas neteisėtai išvežtas iš Lietuvos Respublikos ar negrąžintas, teismingos apygardų teismams, tačiau nagrinėjamoje byloje šis įstatymas nebuvo taikytas. Kasatorė nurodo, kad nagrinėjamoje šeimos byloje, kurioje turi būti užtikrinta ir viešojo intereso apsauga, teismingumas turėjo būti nustatomas pagal CPK 785 straipsnį. Be to, tai neprieštarautų nei Reglamento, nei Reglamento įgyvendinimo įstatymo nuostatoms, todėl teismai nepagrįstai, formaliai taikydami EB teisės normas ir atsisakydami nacionalinės jurisdikcijos, pažeidė kasatorės teisę į efektyvią teisinę gynybą.

2. Teismai, konstatuodami, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lenkijos Respublikoje, vadovavosi Reglamente įtvirtinta bendrąja jurisdikcijos taisykle, t. y. vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės jurisdikcija, tačiau nagrinėjamoje byloje turėjo būti taikomos šios taisyklės išimtys, nes pagal faktines aplinkybes, teismai turėjo patikrinti, ar vaiko perkėlimas į kitą valstybę yra teisėtas. Teisėtu laikomas toks persikėlimas, kai vaikas išvyksta ar gyvena pas trečiuosius asmenis kitoje valstybėje turėdamas kito iš tėvų sutikimą (pagal teismo sprendimą ar kitaip), tačiau nagrinėjamu atveju vaikas gyvena pas močiutę, kuri draudžia motinai vaiką pasiimti, todėl tai kvalifikuotina kaip vaiko grobimas Reglamento prasme ir pagal 1980 m. Hagos konvencijos (2002 m. kovo 19 d. Įstatymas dėl konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų ratifikavimo, Nr. IX-793) 3 straipsnį. Dėl to teismai, nevertinę, kad teisėto persikėlimo su motinos išreikšta valia ieškovės sūnaus atveju nebuvo, netinkamai nustatė vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą ir pažeidė Reglamento 10 straipsnio 1 dalį.

3. Faktinės aplinkybės, kuriomis teismai grindė nacionalinės jurisdikcijos netaikymą („vaikas gyvena kartu su tėvu“, „vaikas įgijo nuolatinę gyvenamąją vietą", „nuolat ten gyvendamas susigyveno su aplinka“) yra tik vertinamojo pobūdžio ir iš esmės neatitinka ieškovės nurodytų aplinkybių, kad vaiką neteisėtai laiko močiutė, vaiko tėvo ten nėra, ieškovė nežino jo buvimo vietos, ryšių nepalaiko. Dėl to teismas išvadų dėl tokių faktinių aplinkybių negali padaryti bylos iškėlimo proceso stadijoje, tai galima nustatyti įrodinėjimo priemonėmis tik bylos pasirengimo ar nagrinėjimo iš esmės proceso stadijoje, išsiakinus kitų proceso dalyvių pozicijas.

Atsiliepimo į kasacinį skundą nepateikta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Ieškovei, Lietuvos Respublikos pilietei, ir atsakovui, Lenkijos Respublikos piliečiui, (duomenys neskelbtini) gimė sūnus, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Ieškovė 2003 – 2005 m. kartu su atsakovu gyveno Lenkijos Respublikoje. Ieškovė 2004 m. vasarą, 2004 m. gruodį – 2005 m. gegužę išvyko dirbti į Olandiją; mažametį sūnų paliko prižiūrėti vaiko tėvui ir vaiko močiutei (atsakovo motinai) Lenkijoje, pas kurią vaikas gyvena iki šiol. Teismai nenagrinėjo ieškovės prašymo išreikalauti vaiką iš atsakovės vaiko močiutės, nustatyti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su motina, nurodydami, kad byla yra teisminga Lenkijos Respublikos teismams, kur yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasaciniame skunde teisės taikymo aspektu keliami teisės normų, reglamentuojančių bylų, turinčių užsienio elementą ir susijusių su vaikų ir tėvų tarpusavio santykiais, teismingumo klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Teismas užsienio elementą turinčioje byloje pirmiausia turi išspręsti, ar jis yra kompetentingas nagrinėti konkrečią bylą. Jurisdikcijos nustatymo taisyklės ir pagrindai bet kokio pobūdžio civilinėse bylose, susijusioms su tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis, perdavimu, apribojimu ar atėmimu (1 straipsnio 1 dalies b punktas), konkrečiai susijusioms su globos ir bendravimo teisėmis (1 straipsnio 2 dalies a punktas), yra įtvirtintos 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančiame Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000. Jurisdikcijos pagrindai, susiję su tėvų pareigų įgyvendinimu, nustatyti šiame Reglamente, yra suformuluoti kuo labiausiai atsižvelgiant į vaiko interesus, ypač į artumo kriterijų, kuris reiškia tai, kad jurisdikcija turėtų pirmiausia priklausyti vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybei narei, išskyrus tam tikrus vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo atvejus arba pagal tėvų pareigų turėtojų susitarimą (Reglamento preambulės 12 punktas, 8 straipsnis). Taigi pagrindinis šios kategorijos bylų teismingumą nusakantis kriterijus yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta. Pažymėtina, kad Reglamentas neapibrėžia, kas turėtų būti pripažįstama nuolatine gyvenamąja vieta. Nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymas yra fakto klausimas. Bylos duomenimis, ieškovė ir atsakovas bendru sutikimu po vaiko gimimo išvyko gyventi į Lenkijos Respubliką pas atsakovo motiną; ieškovė, 2004 m. vasarą, 2004 m. gruodį – 2005 m. gegužę buvo išvykusi į trečiąją valstybę, tuo metu laisva valia vaiką paliko prižiūrėti atsakovo motinai (vaiko močiutei) ir vaiko tėvui; vaikas praktiškai nepertraukiamai gyveno Lenkijos Respublikoje, kur gyvena ir dabar. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų nustatytas faktines aplinkybes, pažymi, kad teismai turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lenkijos Respublika ir kad byla dėl ieškovės pareikštų reikalavimų yra teisminga Lenkijos Respublikos teismams.

Kasatorė taip pat nurodo, kad teismai, nustatydami nuolatinę vaiko gyvenamąją vietą, turėjo vertinti, ar vaiko perkėlimas į kitą valstybę buvo teisėtas. Pagal kasacinio skundo argumentus laikytina, kad kasatorė siekia pagrįsti, jog jos mažametis sūnus Lenkijos Respublikoje yra neteisėtai ir turi būti grąžintas į Lietuvos Respubliką, jo grąžinimui taikytinos vaikų grobimą reglamentuojančios teisės normos. Su tokiais kasacinio skundo argumentais teisėjų kolegija negali sutikti. Pažymėtina, kad Reglamentas taikomas, kai vaikas pagrobiamas iš vienos valstybės narės į kitą valstybę narę; Reglamento taisyklės užtikrina, kad valstybės narės, kurioje vaikas iki pagrobimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teismai išliktų teismingi priimti sprendimą iš esmės ir po pagrobimo. Reglamente vaiko grobimo sąvoka apima neteisėtą išvežimą ir neteisėtą negrąžinimą, t. y. vaiko išvežimas ar negrąžinimas tais atvejais, kai a) tuo pažeidžiamos globos teisės, įgytos teismo sprendimu, įstatymų nustatyta tvarka ar juridinę galią turinčiu susitarimu pagal valstybės narės, kurioje yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta iki išvežimo ar negrąžinimo, ir b) jei išvežimo ar negrąžinimo metu globos teisėmis buvo faktiškai naudojamasi drauge ar jų su niekuo nesidalijant arba jomis taip būtų naudojamasi išvežti ar negrąžinti. Laikoma, kad globa yra įgyvendinama kartu, kai pagal teismo sprendimą ar įstatymų nustatyta tvarka vienas tėvų teisių turėtojas negali spręsti dėl vaiko gyvenamosios vietos be kito tėvų pareigų turėtojo sutikimo (Reglamento 2 straipsnio 11 dalis). Tam, kad būtų galima taikyti vaikų grobimą reglamentuojančias teisės normas, faktinė situacija turi būti kvalifikuojama kaip vaikų grobimas Reglamento prasme. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad vaikas buvo išvežtas iš nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės, pažeidžiant globos teises, arba kad vaikas buvo negrąžintas į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę. Minėta, kad ieškovė ir atsakovas bendru sutarimu kartu su vaiku išvyko gyventi į Lenkijos Respubliką, vaikas ten gyvena dabar, todėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybe pagrįstai pripažinta Lenkijos Respublika; aplinkybių, pagrindžiančių, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta pasikeitė ir yra Lietuvos Respublikoje, nenustatyta. Dėl to pagal bylos faktines aplinkybes negalima susidariusios situacijos kvalifikuoti kaip tarpvalstybinio vaiko grobimo, kuriam taikytinos Reglamento nuostatos, nes vaikas teisėtai kartu su abiem tėvais persikėlė gyventi į kitą valstybę. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, neteisingai aiškindamas neteisėto negrąžinimo sąvoką ir remdamasis Reglamento 10 straipsnio a punkto, b punkto i papunkčiu, padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė, žinodama sūnaus buvimo vietą, per vienerius metus nesikreipusi į Lenkijos Respublikos kompetentingas institucijas, praktiškai pritarė vaiko negrąžinimui. Vaiko negrąžinimas gali būti nustatomas tada, kai vaikas buvo teisėtai laikinai išvežtas į kitą valstybę narę, tačiau praėjus nustatytam laikotarpiui negrąžinamas į savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę ir taip pažeidžiamos globos teisės, tačiau nagrinėjamu atveju negali būti suprantamas kaip faktinis vaiko negrąžinimas, pareikalavus vienam iš tėvų pareigų turėtojui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje nei vaiko. Minėta, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo neteisėto vaiko išvežimo ar neteisėto jo negrąžinimo Reglamento 2 straipsnio 11 dalies prasme, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo taikyti Reglamento 10 straipsnio a punkto, b punkto i papunkčio; nustatytas apeliacinės instancijos teismo nutarties trūkumas, nors yra svarbus teisės taikymo aspektu, nelaikytinas esminiu, jis nekeičia teismo priimto procesinio sprendimo esmės.

Pažymėtina, kad Reglamentas yra privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse pagal EB steigimo sutarties 110 straipsnio 2 dalį; nacionaliniai teismai negali pakeisti Reglamente įtvirtintų teismingumo taisyklių ar atsisakyti jas taikyti, todėl nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad teismai nagrinėjamoje byloje turėjo taikyti CPK 785 ir 789 straipsniuose įtvirtintas jurisdikcijos nustatymo taisykles. Taip pat pažymėtina, kad, nagrinėjamoje byloje nenustačius vaiko grobimo (neteisėto išvežimo ar negrąžinimo), kasacinio skundo argumentas dėl 2005 m. balandžio 21 d. Įstatymo dėl 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, įgyvendinimo (Įstatymo Nr. X-169), taikymo yra nepagrįstas.

Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti skundžiamus teismų procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 10 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 2 d. nutartį palikti nepakeistas.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Algis Norkūnas

Antanas Simniškis