Baudžiamoji byla Nr. 2K–270/2007
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.14.8
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Egidijaus Bieliūno, Albino Sirvydžio ir pranešėjos Lidijos Liucijos Žilienės,
sekretoriaujant M. Čiučiulkai,
dalyvaujant prokurorui E. Vainiui,
gynėjams advokatams A. Šalkauskui, R. Miklušui,
išteisintajam R. P.,
nukentėjusiosios atstovams A. Vilkui ir P. Makauskui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios G. T. ir Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nuosprendžio.
Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. birželio 21 d. nuosprendžiu R. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Pritaikius Lietuvos Respublikos 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 1 dalies 2 punktą, R. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės neatlikta dalis sumažinta vienu ketvirtadaliu. Priteista iš R. P. G. T. 329 554 Lt turtinei žalai ir 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. spalio 30 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. birželio 21 d. nuosprendį panaikino ir priėmė naują nuosprendį – R. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį išteisino, jam nepadarius veikos, turinčios sukčiavimo nusikaltimo požymių; G. T. civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, prokuroro, prašiusio Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nukentėjusiosios G. T. kasacinius skundus patenkinti, nukentėjusiosios G. T. atstovų, prašiusių patenkinti nukentėjusiosios ir Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinius skundus, išteisintojo R. P. ir jo gynėjų, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimus, papildomus nukentėjusiosios atstovo ir išteisintojo gynėjo paaiškinimus,
n u s t a t ė :
Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. birželio 21 d. nuosprendžiu R. P. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį buvo nuteistas už tai, kad 2002 m. rugpjūčio 23 d., (duomenys neskelbtini) patalpose, esančiose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), apgaulingai pažadėdamas G. T. užtikrinti palankias sąlygas žemės sklypui Vilniuje, (duomenys neskelbtini), iš Vilniaus m. savivaldybės aukciono būdu įsigyti bei (duomenys neskelbtini) kompleksui šiame sklype pastatyti, kreditui „Ūkio banke“ minimaliomis palūkanomis gauti, užvaldė G. T. priklausančius 114 300 JAV dolerių (400 000 Lt) grynais pinigais, kuriuos G. T. perdavė jam minėtam tikslui įgyvendinti, t. y. apgaule įgijo savo naudai G. T. priklausantį turtą stambiu mastu.
Tokį sprendimą pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad R. P., svarstydamas su nukentėjusiąja G. T. bendro verslo galimybes ir siūlydamas jai įnešti į bendrą verslą 400 000 Lt, piktnaudžiavo nukentėjusiosios pasitikėjimu: sudaręs stambaus verslininko, turinčio visas galimybes be ypatingų sunkumų realizuoti nukentėjusiosios verslo planą, ketinančio investuoti į nukentėjusiosios projektą 600 000 Lt, įvaizdį, jis įgijo G. T. pasitikėjimą, kurio pagrindu ji ir perdavė R. P. 114 300 JAV dolerių grynaisiais. Po šių pinigų gavimo kaltinamasis nesiėmė veiksmų, nukreiptų į bendro su nukentėjusiąja verslo plano įgyvendinimą. Tolesni kaltinamojo veiksmai, pinigų gavimo fakto neigimas rodo, kad jis, užvaldydamas šią pinigų sumą, turėjo tikslą ją įsigyti savo naudai, o jo pažadai prisidėti prie minėto verslo plano realizavimo buvo apgaulingi.
Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas dėl R. P. išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad nepadaryta veika, turinti sukčiavimo požymių. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė pinigų perdavimo R. P. faktą, tačiau tų pinigų užvaldymas apgaule, piktnaudžiaujant nukentėjusiosios G. T. pasitikėjimu, nustatytas neatsižvelgus į bylos aplinkybes, kurios paneigia nukentėjusiosios nurodomą pinigų perdavimo R. P. priežastį ir paskirtį. Pirmosios instancijos teismo išvados niekaip neišplaukia iš tų bylos duomenų, kuriais remiantis yra padarytos. Kolegija sprendė, kad įvertinus suinteresuotų asmenų parodymus svarbiausiu šioje byloje klausimu, t. y. kokiu tikslu nukentėjusioji G. T. perdavė pinigus nuteistajam R. P., ir atsižvelgiant į tai, ar tuos parodymus patvirtina kiti bylos duomenys, darytina išvada, kad kaip nukentėjusioji bei jos poziciją palaikantys liudytojai jos šeimos nariai G. T. ir Ž. T., taip ir pats nuteistasis tikrųjų tikslų nenurodo, nes tie tikslai patiems yra žinomai neteisėti. Be to, pinigų perdavimas nėra susijęs su kokia nors apgaule, nes nukentėjusiajai pateikus dokumentus per V. K. buvo pasakyta, kad R. P. pagreitins aukcioną, sumažins sklypo kainą iki 800 000 Lt, garantuos laimėjimą aukcione, prašys atidėti mokėjimus už sklypą, suderins sutarties dėl patalpų nuomos pratęsimą su Šiaurės miestelio administracija bei suderins klausimus su banku dėl įmokų už žemę savivaldybei atidėjimo ir kad visa tai R. P. gali sutvarkyti už 400 000 Lt. Kolegijos nuomone, akivaizdu, kad G. T. perdavė pinigus R. P. ne kaip savo dalį į bendrą verslą su R. P., o tam, kad šis už atlyginimą paveiktų žemės sklypo aukciono eigą ir kitus spręstinus klausimus jai palankia linkme, ir būtent taip šių pinigų paskirtį suprato pats R. P. Taigi R. P. nėra padaręs jam inkriminuoto sukčiavimo nusikaltimo, tačiau tikėtina yra padaręs kitą nusikaltimą – tarpininko kyšininkavimą, o nukentėjusioji G. T. – papirkimą.
Kasaciniu skundu nukentėjusioji G. T. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. birželio 21 d. nuosprendį.
Kasatorė nurodo, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 276 straipsnio 4 dalis ir 301 straipsnio 1 dalis), nes šis teismas savo nuosprendį grindė teisiamajame posėdyje neišnagrinėtais įrodymais. Teismo išvados, sprendžiant apgaulės įgyjant pinigus klausimą, grįstos išimtinai tik jos (kasatorės) parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu 2002 m. spalio 30 d. Vien tik iš šių parodymų (atskirų šių parodymų konteksto pagrindu) teismas padarė neteisingą išvadą, jog pinigai nebuvo įgyti apgaule. Šie parodymai nebuvo perskaityti ir ištirti teismo posėdyje, kaip tai nustatyta BPK 276 straipsnyje, todėl teismas neturėjo teisės šiais parodymais grįsti nuosprendžio. Kasatorė pažymi, kad, spręsdamas R. P. kaltės klausimą, teismas privalėjo išanalizuoti jo duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir jais pagrįsti išvadą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo. Be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BPK 276 straipsnio 4 dalį. Pagal BPK 276 straipsnio 4 dalies prasmę teismui suteikiama galimybė ne panaudoti ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kai juos patvirtina teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, o galimybė tik perskaityti ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus byloje esantiems įrodymams patikrinti. Tik juos perskaičius teisiamajame posėdyje, jie gali būti panaudojami ir vertinami teismo nuosprendyje. Tai turi būti padaryta dalyvaujant visiems proceso dalyviams, be to, suteikiant jiems galimybę pateikti savo paaiškinimus ir samprotavimus dėl perskaitytų parodymų; o atsiradus prieštaravimams tarp duotų parodymų – aiškintis prieštaravimų priežastis.
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo išvada apie tai, kad nukentėjusiosios, liudytojos V. K. ir nuteistojo R. P. teisme duoti parodymai analogiški (t. y. lygiai tokie patys), kaip nukentėjusiosios parodymai, duoti 2002 m. spalio 30 d., yra neteisinga. Šiuo atveju teismas atsižvelgė ne į šių parodymų esmę ir visumą, o tik į pavienius teiginius. Tiek kasatorės, tiek R. P. ir liudytojos V. K. parodymai, duoti teisme, nesuponuoja išvados, kad pinigų perdavimo tikslai buvo neteisėti, t. y. jog G. T. neva darė nusikaltimą papirkimą, o R. P. – tarpininko kyšininkavimą. Kasatorės nuomone, tokia išvada yra tik prielaidos ir spėjimai, nepagrįsti jokiais konkrečiais byloje esančiais įrodymais.
Kasatorė nurodo, kad jos pirminius parodymus nulėmė teisinio neišprusimo ir susijaudinimo būklė dėl didelės pinigų sumos praradimo. Dėl to ji nesugebėjo tiksliai apibūdinti R. P. prisiimtų įsipareigojimų turinio bei apimties ir tiksliai chronologiškai išdėstyti buvusių šiai bylai reikšmingų aplinkybių. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nustatė visas reikšmingas šiai bylai aplinkybes, nuosprendį grindė visų byloje esančių įrodymų, išnagrinėtų teisiamajame posėdyje, visuma, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį grindė iš esmės vieninteliu įrodymu – nukentėjusiosios G. T. 2002 m. spalio 30 d. apklausos protokole išsakytomis pavienėmis, atskiromis mintimis, visiškai nemotyvuodamas, kodėl atmetė bei kitaip įvertino visus kitus pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio įrodymus. Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus.
Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad R. P. įgijo kasatorės 114 300 JAV dolerių, tačiau jis juos užvaldė be apgaulės, nepiktnaudžiaudamas jos pasitikėjimu, o tam, kad už atlyginimą paveiktų žemės sklypo aukciono eigą jai palankia linkme, ir būtent taip šių pinigų paskirtį suprato pats R. P. ir kad R. P. tikėtina yra padaręs tarpininko kyšininkavimo nusikaltimą, padaryta pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies, 241 straipsnio 2 dalies ir 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas visiškai neatsižvelgė (ignoravo) visus kitus byloje esančius įrodymus (R. P., nukentėjusiosios G. T., liudytojų V. K., Ž. T., A. R., A. V., I. S., A. Z., G. S., J. D. parodymus, byloje esančias pajamų deklaracijas, V. K. ranka pildytus raštelius su juose esančiais R. P. ranka atliktais įrašais, kredito įstaigos su V. K. sudarytų banko seifo nuomos sutartis bei kredito įstaigos informaciją apie V. K. apsilankymus saugykloje, specialisto išvadas bei specialisto paaiškinimų teisme, taip pat R. P. ir A. V. pokalbių įrašus telefonu), kurių visuma patvirtina ne tik pinigų įgijimo faktą, bet ir pinigų perdavimo tikslą (kad buvo susitarimas dėl bendro verslo ir kad vykdant šį susitarimą buvo perduoti pinigai), apgaulę, priežastinį ryšį bei R. P. kaltę (išankstinę tiesioginę tyčią). Kad pinigų perdavimo tikslas buvo nukentėjusiosios įnašas į bendrą su R. P. verslą, patvirtina paties R. P. parodymai pirmosios instancijos teisme, kurie apeliacinės instancijos teismo nemotyvuotai atmesti, ši nauja R. P. versija tinkamai nepatikrinta.
Apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad BPK nustatyta tvarka teisėsaugos pareigūnų daryti garso įrašai nepatvirtina kokios nors išvados dėl R. P. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą, yra visiškai nepagrįstas. Kasatorės nuomone, priešingai, šie įrodymai patvirtina, kad R. P. siekė visiškai kontroliuoti bei iš dalies kontroliavo šios baudžiamosios bylos ikiteisminio tyrimo eigą (siekdamas, kad jo padaryta veika nebūtų atskleista ir ištirta), bei kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojai V. K. buvo daromas spaudimas. Šie garso įrašai, kasatorės teigimu, yra netiesioginis įrodymas, patvirtinantis R. P. padarytą jam inkriminuojamą sukčiavimo nusikaltimą.
Aptariamu atveju R. P. su kasatore susitarė vykdyti bendrą verslą, būti verslo partneriais plėtojant nukentėjusiosios individualios įmonės ritualinių paslaugų verslą. Kasatorė, perduodama R. P. pinigus, taip iš savo pusės įvykdydama susitarimo nustatytą pareigą, manė ir tikėjosi, jog R. P. įvykdys savo prisiimtus įsipareigojimus. Tačiau jis, gavęs pinigus, nevykdė ir neketino vykdyti nė vieno prisiimto įsipareigojimo – nei pats asmeniškai, nei savo įmonių pagalba nefinansavo likusios žemės sklypo kainos dalies sumokėjimo ir neužtikrino kredito iš LŽŪB gavimo palankiausiomis sąlygomis. R. P. apgaule iš kasatorės gautus pinigus tikėtina naudojo neteisėtiems nusikalstamiems veiksmams – savivaldybės ar kitų institucijų pareigūnų papirkimams nežinomais tikslais, nežinomų asmenų (galbūt ir savo) interesais ir (ar) naudai. Kasatorė pažymi, kad aplinkybės, jog R. P. realiai neketino vykdyti ir nevykdė įsipareigojimų, nepaneigia jo dalyvavimo aukcione bei susitikime su LŽŪB valdybos pirmininko pavaduotoju J. D. faktai. Tokie jo formalaus pobūdžio veiksmai, visiškai nesusiję su realiu prisiimtų įsipareigojimų sprendimu iš esmės, tebuvo bandymai ir siekiai kuo ilgesnį laiką užmaskuoti savo nusikalstamus ketinimus bei savo padarytą nusikalstamą veiką, kartu šie veiksmai vienareikšmiškai parodo R. P. apgaulingą elgesį su kasatore. Darydamas šį nusikaltimą R. P. veikė tiesiogine tyčia – jis suvokė, kad apgaudinėja kasatorę, melagingai įtikindamas ją, jog jis vykdys susitarimu dėl bendro verslo sau prisiimtus įsipareigojimus, numatė, kad taip apgaulingai įtikinus ją ji perduos jam 114 300 JAV dolerių, ir norėjo tokios apgaulės būdu užvaldyti G. T. didelės vertės turtą. R. P. kaltę (iš anksto susiformavusią tyčią apgaule užvaldyti nukentėjusiosios turtą) patvirtina pinigų gavimo fakto neįforminimas raštu, apeliuojant į būtinybę būsimiems partneriams pasitikėti vienas kitu.
Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. birželio 21 d. nuosprendį be pakeitimų.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodytu pinigų perdavimo R. P. faktą, tačiau padarė neteisingą ir nepagrįstą išvadą, jog tai, kad R. P. pinigus užvaldė apgaule, piktnaudžiaudamas nukentėjusiosios G. T. pasitikėjimu, neįrodyta, nes nukentėjusioji pinigus R. P. perdavė ne kaip savo dalį į bendrą verslą su R. P., o tam, kad pastarasis už atlyginimą paveiktų žemės sklypo aukciono eigą jai palankia linkme, ir būtent taip šių pinigų paskirtį suprato pats R. P. Tokią išvadą teismas padarė neišsamiai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, t. y. pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalį.
Kasatorius pažymi, kad ne G. T., o būtent R. P., apibūdindamas savo veiksmus, kuriais siekė susitarimo su G. T. įgyvendinimo, minėjo tikrą ar tariamą įtaką savivaldybės tarnautojams, kitiems sprendimų priėmime dalyvaujantiems asmenims, ir atkreipia dėmesį, jog šios tikros ar tariamos, teisėtos ar neteisėtos įtakos panaudojimas objektyviai tebuvo tik vienas iš keleto galimų R. P. prisiimtų įsipareigojimų įgyvendinimo būdų. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad R. P. ketino, o G. T. žinojo, jog šis dėl susitarimo įgyvendinimo veiks žinomai neteisėtais būdais. R. P. prisiimtų įsipareigojimų visuma suponuoja įvairias jo veikas, įskaitant vienareikšmiškai teisėtas – savo žinių bei patirties aukcionų procedūrose panaudojimą susitarimui įgyvendinti, prisidėjimą prie verslo plano įgyvendinimo savo ar valdomų bendrovių pinigais ir pan. Taigi bylos duomenys neleidžia teigti, kad R. P. pinigus iš G. T. paėmė nusikalstamai veiklai vykdyti. Įvertintina ir tai, kad vienas iš G. T. kreipimosi į R. P. pagalbos motyvų buvo būtent nuosavų finansinių lėšų verslo planui įgyvendinti stoka, tad tokios ženklios sumos (400 000 Lt) skyrimas tikriems ir menamiems sprendimus priimančių asmenų papirkinėjimams (atsižvelgiant į sklypo kainos ir R. P. perduotos pinigų sumos santykį). Kasatoriaus nuomone, pripažintinas nelogišku, prieštaraujančiu protingumo kriterijams ir paneigiančiu apeliacinės instancijos teismo konstatuotą neva žinomai neteisėtą pinigų perdavimo paskirtį.
Kasatorius nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu kilus analogiškiems įtarimams dėl pinigų perdavimo R. P. tikslo, siekiant realaus įtariamojo teisių užtikrinimo, G. T. buvo pranešta apie įtarimą pasikėsinus papirkti, tačiau tyrimo metu įtarimams nepasitvirtinus, tyrimas jai buvo nutrauktas. Jokių esmingai naujų aplinkybių, įgalinančių suabejoti tokio sprendimo pagrįstumu, teisminio nagrinėjimo metu nenustatyta.
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, ištyrė visas svarbias aplinkybes – svetimo turto (pinigų) įgijimo faktą, šio turto įgijimo būdą, nuteistojo kaltę, kitas aplinkybes – ir nuosprendį grindė visų byloje esančių įrodymų visuma, o apeliacinės instancijos teismas, priešingai, išteisinamąjį nuosprendį grindė vieninteliu įrodymu – nukentėjusiosios G. T. 2002 m. spalio 30 d. apklausos metu duotais parodymais, papildydamas juos epizodiškais G. T., liudytojos V. K. bei teisme duotais R. P. parodymais. Atsižvelgtina ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nuosprendyje nenurodė motyvų, kodėl atmetė pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje minimus įrodymus. Nagrinėjant bylą šios instancijos teisme, R. P. iš esmės pakeitė savo parodymus, iškeldamas naują versiją, jog G. T. pinigus jam perdavė savivaldybės pareigūnams papirkti. Iki tol R. P. tvirtino, kad su G. T. buvo sudaręs susitarimą dėl bendro verslo, ir pinigus ši jam perdavė veikdama susitarimo ribose. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi paskutiniais R. P. parodymais, nenurodydamas ir nemotyvuodamas, kodėl atmeta ankstesniuosius. Šie baudžiamojo proceso pažeidimai, kasatoriaus nuomone, sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Be to, kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas R. P. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nurodė išteisinimo pagrindą, jog R. P. nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, kuris nėra numatytas BPK 303 straipsnio 5 dalyje. Vilniaus apygardos teismas, nustatęs, kad R. P. padaryta veika kvalifikuotina ne pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, o kaip tarpininko kyšininkavimas, privalėjo priimti vieną iš dviejų sprendimų: 1) R. P. veiksmus perkvalifikuoti pagal 226 straipsnį, nes toks perkvalifikavimas palengvintų nuteistojo padėtį, o faktinės sukčiavimo ir tarpininko kyšininkavimo aplinkybės iš esmės nesiskiria arba 2) pripažinęs, kad faktinės sukčiavimo ir tarpininko kyšininkavimo aplinkybės skiriasi, panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir bylą perduoti prokurorui (BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Teismas, nuosprendžio aprašomojoje dalyje konstatavęs, kad R. P. tikėtina padarė kitą nusikalstamą veiką (tarpininko kyšininkavimą), ir kartu priėmęs išteisinamąjį nuosprendį dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, užkirto kelią tolimesniam R. P. baudžiamajam persekiojimui, nes BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte yra numatyta aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas negali būti pradedamas (dėl to paties kaltinimo yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis).
Nukentėjusiosios G. T. ir Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasaciniai skundai atmestini.
Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo
Kasatorių prašymai palikti galioti apkaltinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį, panaikinus apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, negali būti patenkinti dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadose esančių esminių prieštaravimų, nustatant teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, bei kitų nuosprendžio surašymo trūkumų.
R. P. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas ir atiduotas teismui dėl to, kad jis, veikdamas savanaudiškais tikslais, 2002 m. rugpjūčio mėnesį (tiksli data nenustatyta), Vilniuje, apgaulingai pažadėjo G. T. paveikti valstybės tarnautojus, kad būtų sudarytos palankios sąlygos plėtotis jos (duomenys neskelbtini) verslui, t. y. kad G. T. palankiomis sąlygomis iš Vilniaus miesto savivaldybės aukciono būdu įsigytų žemės sklypą (duomenys neskelbtini) komplekso statybai, kad Lietuvos žemės ūkio banko įstaigos tarnautojai suteiktų banko paskolą minėtam sklypui įsigyti, sumažintų banko palūkanų dydį, kad būtų atidėti mokėjimai Vilniaus miesto savivaldybei, būtų suderintos numatomo statyti komplekso projekto techninės sąlygos, ir 2003 m. rugpjūčio 23 d., apie 10.00 val., UAB (duomenys neskelbtini) patalpose, esančiose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), tariamai šiems tikslams įgyvendinti paėmė iš G. T. 114 300 JAV dolerių (pagal tuometinį oficialų Lietuvos banko nustatytą valiutų kursą – 400 000 Lt), iš jų dalį – 19 900 JAV dolerių (70 446 Lt) 2003 m. spalio 23 d., apie 13.00 val., grąžino G. T., tačiau jokios žadėtos paramos bei nuolaidų įsigyjant šį žemės sklypą nesuteikė, taip apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – 94 400 JAV dolerių (329 554 Lt).
Pirmosios instancijos teismas, nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašydamas įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, konstatavo, kad R. P. apgaulingai žadėdamas G. T. užtikrinti palankias sąlygas žemės sklypui, esančiam Vilniuje, (duomenys neskelbtini), iš Vilniaus m. savivaldybės aukciono būdu įsigyti bei (duomenys neskelbtini) kompleksui šiame sklype statyti, kreditui „Ūkio banke“ minimaliomis palūkanomis gauti, užvaldė G. T. priklausančius 114 300 JAV dolerių (400 000 Lt) grynais pinigais, kuriuos G. T. perdavė jam minėtam tikslui įgyvendinti.
Toks teismo nuosprendžio nustatomosios dalies surašymas kasacinės instancijos teismo pripažintinas neteisingu loginiu požiūriu, nes nėra atskleistas BK 182 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties būtinojo požymio – apgaulės konkretus pobūdis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K–268/2006 m.). Be to, teismas nuosprendžiu R. P. pripažino kaltu apgaulingai pažadėjus užtikrinti palankias G. T. pageidaujamas sąlygas, nors R. P. žadėjimu užtikrinti šias sąlygas nebuvo kaltinamas, taip iš esmės pakeista pareikšto kaltinimo esmė ir veiksmų pobūdis.
Iš pareikšto kaltinimo ir teismo nuosprendžio nustatomosios dalies turinio spręstina, kad G. T. pinigus R. P. perdavė, siekdama jo pagalba įgyvendinti konkrečius savo norimus tikslus – plėtoti savo verslą. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje, pasisakydamas dėl apgaulės buvimo R. P. veiksmuose, konstatavo, kad po šių pinigų gavimo kaltinamasis nesiėmė veiksmų, nukreiptų į bendro su nukentėjusiąja verslo plano įgyvendinimą, o tolesni kaltinamojo veiksmai rodo, kad jis, užvaldydamas šią pinigų sumą, turėjo tikslą ją įsigyti savo naudai, ir jo pažadai prisidėti prie minėto verslo plano realizavimo buvo apgaulingi. Dėl šio esminio prieštaravimo tarp teismo nuosprendžio nustatomosios ir motyvuojamosios dalių teismo nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, nes iš nuosprendžio nėra aišku, už kokią apgaulingą veiką R. P. nuteistas.
Apeliacinės instancijos teismas šias pirmosios instancijos teismo išvadas apie susitarimą dėl bendro verslo pripažino nepagrįstomis, konstatavęs, kad bylos duomenys jų nepatvirtina. Šias išvadas apeliacinės instancijos teismas paneigė, remdamasis tinkamai ištirtais bylos įrodymais, tarp jų šio teismo posėdyje balsu perskaitytais nukentėjusiosios G. T. 2002 m. spalio 30 d. apklausos protokolo duomenimis, dalyvaujant pačiai nukentėjusiajai, ir išklausęs jos paaiškinimus dėl šių parodymų. Taigi kasatorės nukentėjusiosios G. T., o iš dalies ir kasatoriaus prokuroro teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidęs BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatas, paneigiamas teismo posėdžio protokolo duomenimis.
Nepagrįsti ir kasatorės teiginiai dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų BPK 331 straipsnio 2 dalies pažeidimų, nes šios instancijos teismo nuosprendyje motyvuotai įvertinti ne tik šie ir kiti G. T. parodymai apie pinigų perdavimo tikslą, bet ir kiti bylos įrodymai – R. P., liudytojų V. K., G. T., Ž. T. parodymai, taip pat ir apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą apklaustų asmenų parodymai, konstatavus, kad balsu perskaitytus parodymus patvirtina nustatyti kiti įrodymai.
Apeliacinės instancijos teismas pripažino nustatyta, kad G. T. pinigus R. P. perdavė ir šis jais disponavo, taigi šią apelianto nuteistojo R. P. ginčijamą aplinkybę pripažino įrodyta. Priešingai nei teigia kasatorė nukentėjusioji bei kasatorius prokuroras, šio teismo nuosprendyje nėra išvadų, kad pinigai buvo perduoti savivaldybės pareigūnams papirkti, jame tik konstatuota, kad tikrųjų pinigų perdavimo tikslų neatskleidžia nei nukentėjusioji, nei nuteistasis. Remdamasis įrodymų analize teismas padarė išvadą, kad G. T. pinigus R. P. perdavė tam, kad pastarasis už atlyginimą paveiktų žemės sklypo aukciono eigą jai palankia linkme ir būtent taip šių pinigų paskirtį suprato pats R. P., kuris, atsižvelgiant į liudytojos V. K. parodymus, tam reikalui G. T. perduotus pinigus dalimis iš jos ir paimdavo. Ši teismo išvada pagrįsta taip pat ir įstatymo nustatyta tvarka padarytų vėlesnių G. T. ir R. P. pokalbių, kurių metu R. P. pripažino, kad jie buvo sudarę sandėrį, įrašų turinio vertinimu. Nustatęs tokias bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas ir padarė išvadą, kad bylos duomenys R. P. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą – sukčiavimą nepatvirtina.
Nukentėjusiosios G. T. bei prokuroro kasaciniuose skunduose ginčijamos teismo išvados dėl faktinės bylos aplinkybės – pinigų perdavimo tikslo – pateikiant kitokį įrodymų vertinimą, kasacinės instancijos teismui nėra pakankamas pagrindas pripažinti šią apeliacinės instancijos teismo išvadą nepagrįsta. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl nukentėjusiosios ir prokuroro skundo argumentai dėl šios teismo išvados atskirai neanalizuojami, konstatavus, kad ir nukentėjusiosios ir R. P. parodymai apie neva planuojamo bendro verslo sąlygas ir pobūdį iš esmės prieštarauja tarpusavyje.
Nukentėjusiosios G. T. ir prokuroro kasacinių skundų teiginiai, kuriais ginčijamos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl sukčiavimo nusikaltimo sudėties esminio elemento – apgaulės – nebuvimo R. P. veiksmuose, taip pat pagrįsti tų pačių bylos aplinkybių, dėl kurių pasisakė apeliacinės instancijos teismas, kitokiu vertinimu – pavyzdžiui, faktai, kad R. P. nesudarė rašytinės sutarties nei dėl bendro verslo, nei dėl pinigų paėmimo, kad kalbėjo G. T. apie savo asmeninius ir visuomeninius ryšius su atitinkamais pareigūnais, kad dalyvavo aukcione bei buvo susitikęs su LŽŪB valdybos pirmininko pavaduotoju, laikoma aplinkybėmis, įrodančiomis apgaulės elementų R. P. veiksmuose buvimą, bet ir nenurodoma, kuo konkrečiai šiais veiksmais pasireiškė apgaulė – ar pateikiant tikrovės neatitinkančią informaciją, ar nuslepiant objektyviai egzistuojančius konkrečius faktus, apie kuriuos turėjo pranešti.
Pagal teismo nuosprendį R. P., sudaręs stambaus verslininko įvaizdį, įgijo G. T. pasitikėjimą, kuriuo ir piktnaudžiavo svarstydamas bendro verslo galimybes ir siūlydamas jai įnešti į bendrą verslą 400 000 Lt, o apgaulę jo veiksmuose įrodo tai, kad po to nesiėmė veiksmų, nukreiptų į bendro su nukentėjusiąją verslo plano įgyvendinimą. Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad pinigų perdavimo R. P. tikslas buvo kitas, t. y. kad šis už atlyginimą paveiktų žemės sklypo aukciono eigos G. T. palankia linkme – R. P. gali būti pripažintas pinigus paėmęs apgaule, nustačius, kad jis veikė iš anksto žinodamas, jog iš tikrųjų ir nesiims priemonių paveikti žemės sklypo aukciono eigą G. T. pageidaujama linkme. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pagal bylos duomenis tokią išvadą padaryti nėra pagrindo. Nukentėjusiosios G. T. kasacinio skundo teiginys, kad šią teismo išvadą paneigia tie patys teisėsaugos pareigūnų padaryti pokalbių įrašai, liudijantys, jog R. P. siekęs daryti įtaką bylos tyrimo eigai, nėra aplinkybė, rodanti, kad R. P. taip elgdamasis siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės būtent už sukčiavimą. Atsižvelgtina į tai, kad asmens pasinaudojimas savo visuomenine ar kitokia padėtimi už atlyginimą pažadant paveikti valstybės ar savivaldybės tarnautojus ar pareigūnus, kad jie teisėtai ar neteisėtai veiktų, taip pat yra baudžiamojo įstatymo uždrausta veika (1961 m. BK 282 straipsnio 4 dalies 2002 m. sausio 25 d. įstatymo Nr. IX–737 redakcija, įsigaliojusi nuo 2002 m. vasario 13 d., atitinkamai 2000 m. BK 226 straipsnis).
BK 182 straipsnyje numatytas nusikaltimas sukčiavimas gali būti padaromas tik veikiant tiesiogine tyčia. Taigi apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs, kad R. P. paimdamas iš G. T. pinigus kaip atlyginimą už sutartą jo veikimą užvaldė juos apgaule, sprendė, kad nenustatyta R. P. veikoje BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių. Ši apeliacinės instancijos teismo išvada teisinga.
Dėl BPK 303 straipsnio 5 dalies ir 326 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų
Prokuroro kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nesilaikė BPK 303 straipsnio 5 dalies ir 326 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų ir taip padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, sukliudžiusį teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, atmestini.
Apeliacinės instancijos teismas baudžiamąją bylą nagrinėjo pagal nuteistojo R. P. apeliacinį skundą, taigi šis teismas pagal BPK 320 straipsnio nuostatas buvo saistomas šio straipsnio 3 dalyje nustatytų bylos patikrinimo ribų – jis tikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo R. P. buvo pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, teisėtumą ir pagrįstumą. Padaręs išvadą, kad nėra įrodymų dėl esminio šio nusikaltimo sudėties elemento – apgaulės buvimo R. P. veikoje, teismas ir priėmė sprendimą dėl šio nusikaltimo sudėties nebuvimo.
Apeliacinės instancijos teismas neturėjo procesinio pagrindo pakeisti R. P. veikos į BK 226 straipsnį, nes toks kaltinimas iš esmės skirtųsi nuo tų nusikalstamos veikos aplinkybių, kurios buvo nustatytos pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio nustatomojoje dalyje. Teismas neturėjo procesinio pagrindo ir bylą perduoti prokurorui, nes pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas tuo pagrindu panaikinti nuosprendį ir bylą perduoti prokurorui teismas gali, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės šio Kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, šio pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir jis trukdo nagrinėti bylą. Tokių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nenustatė, jų nenurodo ir kasatorius savo skunde.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo arba naikinimo pagrindų, kasaciniai skundai atmestini, o teismo sprendimas, neperžengiant kasacinių skundų ribų, pripažintinas teisėtu.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nukentėjusiosios G. T. ir Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Egidijus Bieliūnas
Albinas Sirvydis
Lidija Liucija Žilienė
