Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr.3K-3-251/2007 Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.17 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė), Aloyzo Marčiulionio ir Prano Žeimio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės notarės V. P. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. V. ieškinį atsakovams notarei V. P., AB „Lietuvos draudimas“, tretiesiems asmenims VĮ Registrų centras, R. V. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas V. V. nurodė, kad 1993 m. birželio 3 d. notarė V. P. patvirtino pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią jis nupirko iš K. B. butą, esantį (duomenys neskelbtini), už 6500 JAV dolerių. 1993 m. birželio 21 d. jis (ieškovas) pasiskolino iš UAB „Sekundė“ 5000 JAV dolerių su 20 proc. mėnesinių palūkanų. Pasiskolintus pinigus su procentais, iš viso – 6000 JAV dolerių, jis įsipareigojo grąžinti 1993 m. liepos 21 d. Užtikrindamas paskolos grąžinimą, 1993 m. birželio 21 d. jis pardavė minėtą butą UAB „Sekundė“ atstovui G. D., tačiau faktiškai pagal susitarimą ir esmę buvo sudaryta ne buto pirkimo-pardavimo, o įkeitimo sutartis, todėl pagal šią sutartį jis pinigų negavo. Paskolos laiku negrąžinus, ginčo butas buvo įregistruotas G. D. vardu, kartu laikant, kad su UAB „Sekundė“ jis (ieškovas) pilnai atsiskaitė. Kauno miesto apylinkės teismas 1995 m. lapkričio 15 d. sprendimu pripažino, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta 1993 m. birželio 21 d. tarp jo (ieškovo) ir G. D., yra įkeitimo sutartis paskolos, suteiktos 1993 m. birželio 21 d., grąžinimui užtikrinti, ir sprendė, kad šis butas pereina KB „Sekundės bankas“ nuosavybėn. Kauno miesto apylinkės teismas 2003 m. balandžio 30 d. sprendimu pripažino buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis, sudarytas 1993 m. birželio 3 d. tarp jo (ieškovo) ir K. B. bei 1993 m. birželio 21 d. tarp jo (ieškovo) ir G. D., negaliojančiomis, grąžino butą K.B., iš dalies patenkino KB „Sekundės bankas“ ieškinį ir priteisė iš jo (ieškovo) 5000 JAV dolerių paskolos bei 1000 JAV dolerių palūkanų KB „Sekundės bankas“ naudai, taip pat 2230 Lt žyminio mokesčio ir 16,50 Lt pašto išlaidų valstybei. Buto, esančio (duomenys neskelbtini), prikimo-pardavimo sutartį teismas pripažino negaliojančia todėl, kad šią sutartį pasirašė ne joje buto pardavėju nurodytas K. B. Notarė, tvirtinusi šį sandorį, ieškovo manymu, netinkamai atliko savo pareigas, nes nenustatė fizinio asmens tapatybės, ir taip jam dėl neteisėto sutarties patvirtinimo buvo padaryta žala, nes butą ir pinigus dėl aplaidaus, nepakankamai dėmesingo notarės darbo jis prarado. Žalą turi atlyginti notarė ir draudikas (draudimo įmonė), nes notarė buvo apsidraudusi civilinės atsakomybės draudimu. Dėl notarės kaltės jis (ieškovas) patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Turtinė žala yra pinigai – 6500 JAV dolerių (30 691 Lt), prarasti pagal buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą 1993 m. birželio 3 d., 32,50 JAV dolerių (153,45 Lt), sumokėti notarei kaip rinkliava, taip pat 2230 Lt žyminio mokesčio, 16,50 Lt pašto išlaidų ir 200 Lt išlaidų už advokato pagalbą, priteistų Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. balandžio 30 d. sprendimu. Viso patirta turtinė žala vertintina 33 291 Lt. Be to, dėl notarės veiksmų jis patyrė ir didelę neturtinę žalą, nes, pirkdamas butą, tikėjosi pasigerinti gyvenimo sąlygas, o jį įkeisdamas – gautą 5000 JAV dolerių paskolą panaudoti verslui. Tačiau per vienuolikos metų bylinėjimosi laikotarpį jis prarado ir butą, ir pinigus, liko skolingas bankui, bylinėjimosi metu dėl pastovios įtampos neteko sveikatos, turėjo išlaidų važinėdamas į teismus, penkerius metus vaikščiojo į policiją dėl baudžiamosios bylos tyrimo. Pripažinus buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą 1993 m. birželio 3 d., negaliojančia, jis šį butą pirko iš naujo, tačiau jo kokybė žymiai pablogėjo, o dėl kainų pasikeitimo turėjo už jį mokėti daugiau, buto pritaikymas gyventi reikalauja žymiai daugiau išlaidų. Kadangi šių problemų išsprendimui tenka panaudoti daugiau tiek finansinių, tiek fizinių ir moralinių pastangų, tai dėl notarės kaltės patirta neturtinė žala, ieškovo teigimu, vertintina 16 000 Lt. Ieškovas prašė teismo priteisti jam iš atsakovų notarės V. P. ir AB „Lietuvos draudimas“ 33 291 Lt turtinės ir 16 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. rugsėjo 29 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė būtino civilinės atsakomybės elemento – žalos. 6500 JAV dolerių, sumokėtų sudarant buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, teismo manymu, ieškovas prarado ne Kauno miesto apylinkės teismui 2003 m. balandžio 30 d. sprendimu pripažinus negaliojančiu notarės patvirtintą pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovo ir K. B., o tuomet, kai šį butą iš ieškovo nupirkęs G. D. įregistravo jį kaip savo nuosavybę. Tai įvyko 1993 m. rugsėjo mėnesį. Niekada po to butas nebuvo registruotas ieškovo vardu, todėl, jei ieškovas ir patyrė žalos dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, žala jis galėtų įvardyti tik Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. balandžio 30 d. sprendimu priteistą iš jo 5000 JAV dolerių paskolą ir 1000 JAV dolerių palūkanų, kurias jis sumokėjo AB „Turto bankas“, tačiau, teismo vertinimu, tai nėra jo patirta žala dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Pripažinęs, kad 1993 m. birželio 3 d. pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimas buvo galiojantis dokumentas su nuotrauka, ir asmens tapatybė galėjo būti nustatyta pagal šį dokumentą, teismas konstatavo, kad notarė, tvirtindama buto pirkimo-pardavimo sandorį, elgėsi maksimaliai atsargiai ir atliko visus tuo metu įmanomus asmens tapatybės nustatymo veiksmus, t. y. atliko viską, ko iš jos protingai galima buvo tikėtis, todėl jos kaltės nėra, ir ji jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Kadangi notarai neturi nei techninių galimybių, nei kvalifikacijos patikrinti ir išsiaiškinti, ar asmens pateikiamas asmens dokumentas yra suklastotas ar ne, tai notarės kaltės, patvirtinant pripažintą negaliojančiu sandorį dėl to, kad jį pasirašė ne jame nurodytas, o kitas asmuo, nėra. Darydamas šią išvadą, teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje D. B. su AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-371/2004, suformuota praktika. Pažymėjęs, kad nesant būtinų civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų ir kaltės), civilinė atsakomybė yra negalima, teismas sprendė, kad notarė V. P. neturi prievolės atlyginti žalą. Ieškovo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas atmetė ir dėl to, kad pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama tik įstatymuose nustatytais atvejais. Ieškovo teisė reikalauti neturtinės žalos atlyginimo nagrinėjamos bylos atveju įstatyme nėra įtvirtinta. Nustatęs, kad buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu notarė V. P. civilinės atsakomybės draudimo sutarties su AB „Lietuvos draudimas“ nebuvo sudariusi, o vėliau šių atsakovų sudarytos galiojančios draudimo sutartys draudimo apsaugos taikymo ankstesniems laikotarpiams nenustatė, teismas atmetė ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2006 m. gruodžio 20 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 29 d. sprendimą iš dalies panaikino ir priteisė ieškovui V. V. iš atsakovės notarės V. P. 31 842,75 Lt turtinės žalos atlyginimo; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad jeigu teismo tvarka yra pripažintas negaliojančiu notarės patvirtintas sandoris, tai žalos atlyginimo iš notaro byloje yra prielaida spręsti, kad notaras atliko ne viską, nes objektyviai įstatymo pažeidimas yra konstatuotas. Dėl to nagrinėjamoje byloje būtina išsiaiškinti, ar notarės, tvirtinusios buto, esančio (duomenys neskelbtini), 1993 m. birželio 3 d. pirkimo-pardavimo sutartį, veiksmuose yra visos sąlygos (neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė), būtinos civilinei deliktinei atsakomybei taikyti. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada dėl notarės kaltės patvirtinant pripažintą negaliojančiu sandorį nebuvimo, teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal LR notariato įstatymo 31 straipsnio 1 ir 4 dalis notaras, atlikdamas notarinius veiksmus, nustato fizinių asmenų <...> asmenybę ir asmenybės nustatymo būdą nurodo sudaromame dokumente. Be to, to paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tvirtinant sandorius <...> patikrinamas sandorių dalyvių <...> parašų tikrumas. Teisėjų kolegija akcentavo, kad notaras, vykdydamas savo pareigas, privalo ne formaliai atlikti notarinius veiksmus, bet veikti taip, kad asmenų teisėtų interesų apsauga būtų užtikrinta realiai, o tam reikia imtis ne vien tik įstatyme imperatyviai nurodytų, bet ir visų galimų priemonių, kurios neprieštarauja įstatymui ir yra notarui prieinamos. Iš notarės įrašų, padarytų asmens, prisistačiusio buto pardavėju, 1993 m. birželio 3 d. pareiškime, matyti, kad notarė pardavėjo parašo tikrumą ir asmenybę nustatė pagal pateiktą LR piliečio pažymėjimą ir LTSR piliečio pasą, kurio numeris VI-OK No. 525384. Šis įrašas, nurodant ne kokiu būdu įsitikinta asmens tapatybe, o tik asmens dokumentų pavadinimus ir vieno iš jų numerį, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad notarė akivaizdžiai formaliai vykdė įstatymo reikalavimus, nes asmenybės nustatymo būdu laikė asmens dokumentų pateikimą, kai, tuo tarpu, asmenybės nustatymas – tai procedūra, kurios tikslas – identifikuoti asmenį, atliekant visumą tam tikrų veiksmų ir panaudojant atitinkamas priemones. Notaras neturi apsiriboti minimaliomis priemonėmis asmenybei nustatyti, t. y. jis privalo apžiūrėti ne tik asmens nuotrauką ir parašus, esančius asmens dokumentuose, bet ir palyginti juos su parašais, esančiais kituose dokumentuose. Teisėjų kolegijos vertinimu, net ir be specialių žinių aiškiai matyti, kad asmens, prisistačiusio buto pardavėju, parašas, esantis 1993 m. birželio 3 d. pareiškime, vizualiai visiškai nepanašus į parašą, kuriuo jis pasirašė tos pačios dienos pirkimo-pardavimo sutartyje, o šie du parašai aiškiai skiriasi nuo K. B. parašo, esančio ginčo buto 1992 m. spalio 8 d. privatizavimo sutartyje, kuri buvo pateikta tvirtinant 1993 m. birželio 3 d. pirkimo-pardavimo sutartį. Be to, asmuo, kuris parašė už K. B. sutuoktinę jos sutikimą dėl buto pardavimo, šiame dokumente nurodė skirtingus B. vardus. Parašų klastojimas nėra naujas reiškinys, todėl notaras, kurio profesinėje veikloje asmens tapatybės nustatymas yra labai svarbus, kiekvienu konkrečiu atveju įvertinęs asmenybei nustatyti pateiktų dokumentų ir duomenų pakankamumą, turi savo iniciatyva, jei būtina, imtis papildomų priemonių tinkamam pareigų įvykdymui užtikrinti. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendė, kad notarė, nesiėmusi papildomų priemonių išsiaiškini, kodėl asmens, pasirašiusio už pardavėją, parašai įvairiuose dokumentuose yra skirtingi, o už pardavėjo sutuoktinę pareiškimą parašęs asmuo dokumente nurodo nevienodus jos vardus, nesilaikė notarui keliamų aukštesnių atsargumo, atidumo ir rūpestingumo profesinėje veikloje reikalavimų, t. y. netinkamai atliko savo pareigas, todėl dėl neteisėtos 1993 m. birželio 3 d. pirkimo-pardavimo sutarties patvirtinimo yra jos kaltė. Teisėjų kolegija taip pat laikė, kad pirkėjas, apžiūrėjęs perkamą butą, buvo pakankamai rūpestingas, o sudaromo sandorio teisėtumą ir kartu – jo patikimumą turėjo užtikrinti notarė, todėl įžvelgti ir pirkėjo kaltę dėl neteisėto sandorio sudarymo nėra pagrindo. Spręsdama dėl žalos ir neteisėtų veiksmų priežastinio ryšio buvimo, teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. balandžio 30 d. sprendimu buvo ne tik pripažinta negaliojančia 1993 m. birželio 6 d. buto pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp ieškovo ir K. B., bet ir taikyta vienašalė restitucija – butas grąžintas K. B. Vienašalė restitucija taikyta todėl, kad ieškovo už butą sumokėti 6500 JAV dolerių buvo perduoti nenustatytam asmeniu. Tokiomis aplinkybėmis teisėjų kolegija laikė akivaizdžiu, kad ieškovas patyrė 6500 JAV dolerių nuostolius dėl to, kad notarė nenustatė pardavėjo tapatybės, todėl ji šiuos nuostolius, o taip pat ieškovo turėtas 32,50 JAV dolerių išlaidas už notaro paslaugas ir bylinėjimosi išlaidas (2230 Lt žyminį mokestį, 16,50 Lt pašto išlaidų valstybei bei 200 Lt už teisinę pagalbą) civilinėje byloje, kurioje 1993 m. birželio 3 d. buto pirkimo-pardavimo sutartis pripažinta negaliojančia, turi atlyginti. Nurodydama, kad pripažinto negaliojančiu sandorio sudarymo metu JAV dolerio ir lito santykis buvo vienas prie keturių su puse, teisėjų kolegija ieškovo turėtus 6532,50 JAV dolerių nuostolius priteisė jam litais pagal valiutų kursą, galiojusį tuo metu, t. y. 29 396,25 Lt, kurie bendrai su minėtomis bylinėjimosi išlaidomis sudarė 31 842,75 Lt iš notarės priteistinų turtinių nuostolių sumą. Spręsdama dėl neturtinės žalos atlyginimo ir civilinės atsakomybės draudikui šioje byloje taikymo, teisėjų kolegija iš esmės sutiko su visais pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis.

III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė notarė V. P. prašo Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 20 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 29 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė deliktinės atsakomybės atsiradimo pagrindus reglamentuojančias materialinės teisės normas (CK 6.263 straipsnio 1 ir 2 dalis, 6.246, 6.248 straipsnius bei LR notariato įstatymo 16 straipsnio 1 dalį), nes, nenustatęs neteisėtų notarės veiksmų ir nepagrindęs jos kaltę patvirtinančių aplinkybių, taikė notarei deliktinę atsakomybę. Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad notarė akivaizdžiai formaliai vykdė įstatymo reikalavimus, jokių neteisėtų notarės veiksmų nekonstatavo. Teismas nutartyje tik abstrakčiai pažymėjo, ką notaras privalo padaryti, kad žala neatsirastų, ir kad ji (kasatorė), tvirtindama sandorį, padarė ne viską, tačiau jokių konkrečių jos neteisėtų veiksmų (teisės norminių aktų, reglamentuojančių sandorio sudarymą ar asmens tapatybės nustatymą, pažeidimų) ar neveikimo (nustatytų pareigų nevykdymo) nenurodė. Tokia teismo pozicija prieštarauja CK 6.263 straipsnio nuostatoms ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai, pagal kurią pareiga atlyginti žalą atsiranda tik esant visoms deliktinės atsakomybės sąlygoms, ir visos šios sąlygos turi būti nurodytos bei aptartos teismo sprendime ar nutartyje.

2. Apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas, kad priežastinis ryšys tarp notarės neteisėtų veiksmų ir 6500 JAV dolerių nuostolių atsiradimo yra, nes sandorio pripažinimas negaliojančiu lėmė tai, kad butas buvo grąžintas teisėtam savininkui K. B., tačiau ieškovas minėtos pinigų sumos iš K. B. negavo, nes šie pinigai buvo perduoti nenustatytam asmeniui, netinkamai aiškino ir taikė priežastinio ryšio ir žalos sąvokas reglamentuojančias materialinės teisės normas (CK 6.247 ir 6.249 straipsnius). Žala ieškovui, kaip kad nustatė apeliacinės instancijos teismas, atsirado įsiteisėjus Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. balandžio 30 d. sprendimui. Iki tol ieškovas nuostolių dėl buto neturėjo ir pretenzijų dėl to jokių nereiškė. Butas nuosavybės teise priklausė KB „Sekundės bankas“, nes 1993 m. birželio 21 d. pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovas už paskolą perleido jį G. D. Įsiteisėjus minėtam teismo sprendimui, ginčo butas netapo ieškovo nuosavybe, tačiau jo turtinė padėtis pasikeitė ta prasme, kad iš jo buvo priteista 6000 JAV dolerių skolos KB “Sekundės bankas“, kuris šį reikalavimą perleido AB „Turto bankas“. Pastarasis 2005 m. gruodžio 8 d. rašte Nr. (7.3-42)-SK4-4791 nurodė, kad gavo iš V. V. 13 295,50 Lt skolos ir nuo likusios skolos dalies skolininką atleido. Tokiomis aplinkybėmis ieškovas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu patyrė tik 13 295,50 Lt dydžio žalą. Ši pinigų sumą ir galėtų būti įvardyta kaip ieškovo žala, esanti priežastiniame ryšyje su sandorio negaliojimu, tačiau žalos ieškovui atsiradimą lėmė ne vienašalės restitucijos taikymas, o Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. balandžio 30 d. sprendimo pagrindu atsiradusi ieškovo pareiga grąžinti skolą. Be to, teismas, nustatęs, kad žala ieškovui atsirado įsiteisėjus Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. balandžio 30 d. sprendimui, nepagrįstai žalos dydį skaičiavo pagal JAV dolerio ir lito santykį, buvusį 1993 m. birželio 3 d. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad JAV dolerio ir lito oficialus kursas niekada nebuvo 1:4,5.

Atsiliepimais į kasacinį skundą ieškovas V. V. prašo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o atsakovas AB „Lietuvos draudimas“, nurodydamas, kad iš esmės sutinka su kasaciniame skunde išdėstytais motyvais, tačiau, ginčo pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo metu nebūdamas sudaręs su notare draudimo sutarčių ir todėl neturėdamas jokio suinteresuotumo bylos baigtimi, prašo sprendimą byloje priimti teismo nuožiūra.

Ieškovo atsiliepime nurodoma, kad pakankamas notaro civilinės atsakomybės pagrindas yra ir pati lengviausia kaltės forma – mažiausias neapsižiūrėjimas, neatidumas. Kasatorė nesiėmė visų galimų priemonių pardavėjo asmenybei nustatyti (nenurodė, pagal kokį dokumentą nustatė pardavėjo asmenybę, nepadarė asmens tapatybę patvirtinančio dokumento kopijos) ir buvo nepakankamai atidi (B. vardų nesutapimas, skirtingi parašai jai abejonių nekėlė), todėl, patvirtindama sandorį, ji prisiėmė visą riziką dėl sandorio negaliojimo pasekmių. Būtent notarės netinkamas pareigų atlikimas, ieškovo teigimu, lėmė tai, kad, teismui pripažinus negaliojančia 1993 m. birželio 3 d. pirkimo-pardavimo sutartį, jam buvo padaryta žala, nes jis ir prado butą, ir liko skolingas bankui. Dėl to tarp notarės veiksmų ir žalos yra priežastinis ryšys.

Trečiojo asmens R. V. pateiktą atsiliepimą į kasacinį skundą atsisakyta priimti kaip neatitinkantį įstatymo atsiliepimams į kasacinius skundus keliamų reikalavimų (CPK 347 straipsnio 3, 4 dalys, 57 straipsnio 3 dalis, 351 straipsnio 1 dalis).

k o n s t a t u o j a :

IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės

1993 m. birželio 3 d. ieškovas V. V. už 6500 JAV dolerių pirko butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio pirkimo-pardavimo sutartį patvirtino notarė V. P. 1993 m. birželio 21 d. ieškovas pasiskolino iš AB „Sekundė“ 5000 JAV dolerių su 20 proc. palūkanų, paskolą ir palūkanas (viso – 6000 JAV dolerių) įsipareigodamas grąžinti 1993 m. liepos 21 d. Tą pačią, t, y. 1993 m. birželio 21 d. ieškovas sudarė su UAB „Sekundė“ atstovu G. D. ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį, kuri faktiškai pagal susitarimą ir esmę turėjo užtikrinti savalaikį paskolos grąžinimą. Paskolos ieškovas nustatytu laiku negrąžino, todėl butas buvo įregistruotas G. D. vardu, kartu sutariant, kad su UAB „Sekundė“ ieškovas pilnai atsiskaitė. Kauno miesto apylinkės teismas 2003 m. balandžio 30 d. sprendimu pripažino buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis, sudarytas 1993 m. birželio 3 d. tarp ieškovo ir K. B. bei 1993 m. birželio 21 d. tarp ieškovo ir G. D., negaliojančiomis, taikė vienašalę restituciją – grąžino butą K. B., ir, iš dalies patenkindamas KB „Sekundės bankas“ ieškinį, priteisė iš V. V. 5000 JAV dolerių paskolos bei 1000 JAV dolerių palūkanų KB „Sekundės bankas“ naudai, taip pat 2230 Lt žyminio mokesčio ir 16,50 Lt pašto išlaidų valstybei. Buto, esančio (duomenys neskelbtini), 1993 m. birželio 3 d. pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtintą notarės V. P., teismas pripažino negaliojančia pagal 1964 m. CK 47 straipsnį, kaip pasirašytą ne buto savininko K. B., o kito asmens.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Dėl to kasacinis teismas pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriais keliami teisės klausimai (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

LR notariato įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (1992 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. 1-2882 redakcija) įtvirtinta, kad notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis šio įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Už žalą, padarytą kaltais notariniais veiksmais, notarai atsako Civilinio kodekso nustatyta tvarka, todėl nagrinėjamoje byloje sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, reikia vadovautis Civilinio kodekso šeštosios knygos XXII skyriaus trečiojo skirsnio normomis, reglamentuojančiomis deliktinę atsakomybę (2000 m. liepos 8 d. LR civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 47 straipsnio 2 dalis). Deliktinės atsakomybės taikymas notarui yra galimas tik įrodžius visas bendrąsias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas. Ieškovas byloje dėl notaro veiksmais padarytos žalos atlyginimo privalo įrodyti padarytą žalą, neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Kaltė yra notaro atsakomybės sąlyga. Teismų praktikoje pripažįstama, kad jeigu teismo sprendimu yra pripažintas negaliojančiu notaro patvirtintas sandoris, tai žalos atlyginimo iš notaro byloje yra prielaida svarstyti, kad notaras atliko ne viską, nes objektyviai įstatymo pažeidimas yra konstatuotas. Notarui valstybė yra suteikusi svarbius įgaliojimus jam vykdant viešąją funkciją – apsaugant teisėtumą civiliniuose teisiniuose santykiuose, ir tai suponuoja notaro griežtos profesinės atsakomybės ypatumus. Kiekvienu atveju, kai notaras peržengia įstatymo jam suteiktus įgaliojimus ar juos netinkamai vykdo, ir dėl to padaroma žala tretiesiems asmenims, tokios žalos atsiradimas pripažintinas neteisėtu (CK 6.263 straipsnio 1 dalis), ir ji turėtų būti atlyginta, esant visoms deliktinės atsakomybės sąlygoms.

Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovo reikalavimas priteisti iš notarės turtinės žalos atlyginimą, ir šį reikalavimą patenkindamas, nutartyje visus įrodymus įvertino pagal CPK 185 straipsnio taisykles ir argumentuotai pasisakė, kad notarei nagrinėjamu atveju deliktinės atsakomybės taikymas yra galimas, nes jos veiksmuose, tvirtinant 1993 m. birželio 3 d. buto pirkimo-pardavimo sandorį, yra visos civilinės atsakomybės taikymo bendrosios sąlygos.

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad notarė, nustatydama buto pardavėjo asmens tapatybę ir jo parašo tikrumą, turi įsitikinti, ar asmens dokumentai priklauso juos pateikusiam asmeniui, ir ne tik atidžiai apžiūrėti parašus, esančius asmens dokumente, bet ir juos palyginti su parašais, esančiais kituose dokumentuose. Teismas nustatė, kad notarė, nustatydama buto pardavėju prisistačiusio asmens tapatybę ir parašo tikrumą, apsiribojo tik įrašu apie pateiktų asmens dokumentų pavadinimą, nurodydama paso numerį, tačiau nepalygino jo parašų, esančių kituose dokumentuos, kaip antai: buto pardavėjo 1993 m. birželio 3 d. pareiškime esančio parašo su jo parašu tos pačios dienos buto pirkimo-pardavimo sutartyje, kai vizualiai matosi, jog šie parašai tarpusavyje yra nepanašūs. Šie du parašai aiškiai skiriasi nuo tikrojo buto savininko K. B. parašo, esančio 1992 m. spalio 8 d. buto privatizavimo sutartyje, kuri buvo pateikta notarei prieš tvirtinant ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį. Be to, notarei, prieš tvirtinant pirkimo-pardavimo sutartį, buvo pateiktas K. B. sutuoktine prisistačiusio asmens pareiškimas apie sutikimą parduoti butą, kuriame yra nurodyti du nevienodi B. vardai. Notarė į šį akivaizdų netikslumą nereagavo, ir taip, atlikdama notarinius veiksmus, nebuvo atidi ir rūpestinga. Tokiomis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad notarė nesilaikė jai keliamų griežtesnių rūpestingumo ir atidumo reikalavimų (CK 6.248 straipsnis, LR notariato įstatymo 31 straipsnio 1, 3 ir 4 dalys), t. y. netinkamai atliko savo profesines pareigas, todėl dėl neteisėtos 1993 m. birželio 3 d. pirkimo-pardavimo sutarties patvirtinimo yra jos kaltė. Apeliacinės instancijos teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, teisingai nustatė priežastinį ryšį tarp notarės neteisėto neveikimo ir ieškovui atsiradusios žalos. Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. balandžio 30 d. sprendimu buvo pripažinta negaliojančia 1993 m. birželio 3 d. buto pirkimo-pardavimo sutartis tarp prisistačiusio buto savininku K. B. asmens ir V. V., o butas buvo grąžintas tikrajam savininkui K. B. 6500 JAV dolerių, kuriuos V. V. 1993 m. birželio 3 d. sumokėjo nenustatytam asmeniui, prisistačiusiam K. B., V. V. nebuvo grąžinti. Ieškovas notarui už paslaugas sumokėjo 32,50 JAV dolerių, o byloje dėl buto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia turėjo 2446,50 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nustatydamas iš atsakovės priteistinos žalos dydį, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos banko nustatytu lito ir JAV dolerio santykiu, kuris 1993 m. birželio 25 d. buvo 4,5 lito už 1 JAV dolerį. Lietuvos banko nustatyti lito ir užsienio valiutų santykiai nuo 1993 m. birželio 25 d. yra pateikiami banko interneto puslapyje adresu: www.lb.lt/exchange/default.asp. Ieškovui žala atsirado, kai jis 1993 m. birželio 3 d. sumokėjo nenustatytam asmeniui už butą 6500 JAV dolerių, o notarei už paslaugas – 32,50 JAV dolerių, todėl atsakovės teiginiai, kad jam žala atsirado teismui 2003 m. balandžio 30 d. pripažinus 1993 m. birželio 3 d. pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia ir todėl žalos dydžiui nustatyti taikytinas 2003 m. buvęs lito ir JAV dolerio santykis, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti, nes tokiu atveju, žala ieškovui nebūtų pilnai atlyginta.

Ieškovo V. V. skola KB „Sekundės bankas“, kurią iš pastarojo perėmė AB „Turto bankas“, neturi jokio ryšio su šios bylos nagrinėjimo dalyku, todėl teisėjų kolegija šiuo klausimu nepasisako.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad atsakovės kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo materialinės teisės normų, reglamentuojančių deliktinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo yra teisiškai nepagrįsti ir nesudaro kasacijos pagrindo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas), todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina galioti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Teodora Staugaitienė

Aloyzas Marčiulionis

Pranas Žeimys