V. B. pagal BK 226 str. 3 d., 228 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-1-788/2024

Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00059-2020-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.19.2.2.2; 1.2.19.4.2; 2.1.7.1; 2.4.5.2.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gegužės 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės, Danutės Jočienės, Gabrielės Juodkaitės-Granskienės, Artūro Pažarskio, Artūro Ridiko ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),

sekretoriaujant Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorei Vilmai Vidugirienei,

nuteistojo V. B. gynėjams advokatams Mariui Zabitai ir Dovilei Murauskienei,

išteisintojo V. V. gynėjui advokatui Simonui Slapšinskui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorės Vilmos Vidugirienės kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. vasario 28 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. vasario 9 d. nuosprendžio ir nuteistojo V. B. gynėjo kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. vasario 9 d. nuosprendžio.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. vasario 28 d. nuosprendžiu V. B. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 226 straipsnio 3 dalį ir pagal 228 straipsnio 2 dalį kaip nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Tuo pačiu nuosprendžiu V. V. išteisintas pagal BK 226 straipsnio 3 dalį ir 24 straipsnio 6 dalį, 228 straipsnio 2 dalį kaip nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. vasario 9 d. nuosprendžiu Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. vasario 28 d. nuosprendžio dalis, kuria V. B. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį išteisintas, panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo V. B. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, nurodytą BK 228 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 400 MGL (20 000 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į paskirtą bausmę įskaitytas V. B. laikinojo sulaikymo ir suėmimo nuo 2019 m. vasario 20 d. iki 2019 m. kovo 1 d. laikas, tai atitinka 20 MGL, ir nustatyta, kad V. B. skiriama 380 MGL (19 000 Eur) dydžio bauda.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės Vilmos Vidugirienės, prašiusios tenkinti jos paduotą kasacinį skundą ir atmesti nuteistojo V. B. gynėjo advokato Mariaus Zabitos kasacinį skundą, nuteistojo V. B. gynėjų, prašiusių tenkinti advokato Mariaus Zabitos paduotą kasacinį skundą, išteisintojo V. V. gynėjo Simono Slapšinsko, prašiusio atmesti prokurorės kasacinį skundą, paaiškinimų,

nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. B. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 228 straipsnio 2 dalį nuteistas už nusikalstamą veiką, padarytą šiomis aplinkybėmis (detalesnis aprašymas pateiktas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. vasario 9 d. nuosprendyje):

1.1. V. B., būdamas valstybės tarnautojas – Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas, 2018 m. spalio 25 d. apie 11.56 val. susitikimo, vykusio kavinėje „Ad Astrum“, esančioje Gedimino pr. 33, Vilniuje, metu, po to, kai baudžiamojoje byloje Nr. 1-15-175/2018 Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 22 d. nuosprendžiu V. V. buvo nuteistas laisvės atėmimu trejiems metams, atidedant bausmės vykdymą dvejiems metams, ir 1000 MGL (37 660 Eur) dydžio bauda, siekdamas kitokios asmeninės naudos – neteisėtais veiksmais padėti savo vaikystės draugui V. V., kad šiam nurodytoje byloje, nagrinėjamoje apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniame teisme, būtų paskirta švelnesnė bausmė, nebūdamas įgaliotas Lietuvos apeliaciniame teisme skirstyti bylų teisėjams ir sudaryti teisėjų kolegijas, veikdamas prieš teismo ir teisingumo interesus, viršydamas įgaliojimus, pažadėjo V. V. neteisėtai paveikti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininką A. K., kad šis Lietuvos apeliaciniame teisme gautą baudžiamąją bylą Nr. 1-15-175/2018 pagal V. V. apeliacinį skundą neteisėtai paskirtų nagrinėti V. B. pageidaujamam teisėjui pranešėjui ir taip sudarytų sąlygas V. B. padaryti jam neteisėtą poveikį. V. B. paaiškino V. V. apie, kaip jis teigė, esamą A. K. neteisėtą veiklą paskirstant baudžiamąsias bylas, neteisėtų atlygių už bylų paskyrimą nagrinėti pageidaujamam teisėjui davimo mechanizmą, kyšių davimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų teisėjams mechanizmą ir nurodė, kad kyšiai turi būti perduodami prieš teismo procesinių sprendimų priėmimą. V. B. taip pat pažadėjo rinkti informaciją apie V. V. apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos eigą, padaryti neteisėtą poveikį paskirtam teisėjui pranešėjui, kad šis priimtų V. V. nurodytoje byloje palankų sprendimą. Jis taip pat susitarė su V. V. laikytis konspiracijos tam, kad šie veiksmai nebūtų užfiksuoti taikant telefoninių pokalbių kontrolę bei kitus slaptus tyrimo veiksmus. Vėliau 2018 m. lapkričio 7 d. apie 17.27 val. pirmiau minėtoje kavinėje „Ad Astrum“ V. B. aptarė su V. V. baudžiamojoje byloje Nr. 1-15-175/2018 esančius įrodymus, nurodė V. V. apeliacinį skundą Lietuvos apeliaciniam teismui paduoti paskutinę apeliacinio skundo padavimo termino dieną tam, kad apeliacinio skundo nespėtų paduoti prokuroras, nurodė V. V., kad, esant poreikiui perduoti teisėjui kyšį, pinigus V. V. turės perduoti iki galutinio teismo sprendimo, o V. V. sutiko atlikti šiuos veiksmus. Vėliau nuo 2018 m. lapkričio 7 d. 17.50 val. iki 2018 m. gruodžio 18 d. 11.35 val. Lietuvos apeliaciniame teisme V. B. rinko informaciją apie baudžiamosios bylos Nr. 1-15-175/2018 eigą. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2018 m. gruodžio 18 d. nuo 11.57 val. iki 12.15 val. susitikimo Vasario 16-osios gatvėje, Vilniuje, metu V. B. susitiko su V. V. gynėja R. M., iš kurios gavo informaciją apie byloje Nr. 1A-517-616/2018 numatytus teismo posėdžius, ir informavo V. V. apie bylos eigą, taip pat gavo iš V. V. jo apeliacinį skundą byloje Nr. 1A-517-616/2018 tam, kad įvertintų apeliacinio skundo argumentus bei motyvus.

1.2. Šiais savo veiksmais V. B. sulaužė teisėjo priesaiką, diskreditavo teisėjo vardą, savo veiksmais iškreipė teisėjo tarnybos veiklos principus, sumenkino visuomenės pasitikėjimą teismu, padarė didelę žalą teismų reputacijai ir valstybei. Taip V. B., siekdamas asmeninės naudos, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, t. y. padarė nusikalstamą veiką, nurodytą BK 228 straipsnio 2 dalyje.

2. V. B. ir V. V. išteisinti pagal BK 226 straipsnio 3 dalį dėl kaltinimo prekyba poveikiu. Jie buvo kaltinami tuo, kad V. B., būdamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas, ir V. V. laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 20 d. iki 2016 m. kovo 14 d. susitarė, kad V. B., siekdamas padėti sušvelninti V. V. teisinę padėtį, tiesiogiai pasiūlys, pažadės ir susitars duoti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjui V. P. didesnės negu 250 MGL vertės – 10 000 Eur – kyšį, kad šis paveiktų Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėją A. U., kad šis neteisėtai veiktų vykdydamas savo įgaliojimus, t. y., nagrinėdamas baudžiamąją bylą Nr. 1-15-175/2018, priimtų kaltinamajam V. V. palankų sprendimą, skirtų V. V. kuo švelnesnę bausmę. Vėliau V. B. tiesiogiai pasiūlė ir pažadėjo už minėtą poveikį duoti teisėjui V. P. didesnės negu 250 MGL vertės – 10 000 Eur – kyšį, taip pat informavo V. V. apie tai, tačiau V. V. laiku, t. y. iki 2018 m. spalio 22 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžio priėmimo byloje Nr. 1-15-175/2018, neperdavė sutarto kyšio, nes netinkamai suprato susitarimo su V. B. dalį dėl minėto kyšio davimo.

II. Kasacinių skundų argumentai

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė V. Vidugirienė kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. vasario 9 d. nuosprendžio dalį, kuria palikta galioti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. vasario 28 d. nuosprendžio dalis dėl V. V. išteisinimo pagal BK 226 straipsnio 3 dalį, ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorė skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai V. B. ir V. V. veiksmus įvertino kaip lygiaverčius ir todėl netinkamai kvalifikavo V. V. veiksmus ne kaip rengimąsi padaryti nusikalstamą veiką pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 226 straipsnio 3 dalį, o kaip tyčios iškėlimą aikštėn. Nors V. B. veiksmų, reikalingų galimam kito teisėjo papirkimui, nebuvo atlikęs, V. V. tyčia buvo nukreipta siekiant papirkti teisėją ir jis atliko būtinus veiksmus nusikalstamai veikai pasirengti.

3.2. Kaip konstatavo apeliacinės instancijos teismas, iš 2018 m. spalio 25 d. vykusio V. V. ir V. B. pokalbio stenogramos matyti, jog pokalbio pradžioje V. B. ir V. V. kalbėjo apie jų susitarimą (pasiūlymą ir pažadą duoti kyšį Kauno apygardos teismo teisėjui V. P., kad šis už atlygį paveiktų kitą šio teismo teisėją – A. U.), kuris dėl nesusipratimo nebuvo įgyvendintas. Vėliau jie aptarė 2018 m. spalio 12 d. įvykusį V. P. ir V. B. telefoninį pokalbį, kurį V. B. teigė supratęs kaip atsisakymą įgyvendinti minėtą susitarimą, o V. V. teigė buvęs įsitikinęs, kad susitarimas bus įvykdytas. V. B. pokalbio metu kelis kartus taip pat akcentavo, jog tokiais atvejais veiksmų reikia imtis prieš sprendimo priėmimą (prieš nuosprendžio paskelbimą), pažymėjo besijaučiantis nepatogiai prieš V. P.. Šio pokalbio metu taip pat buvo aptariama kyšio, planuoto perduoti V. P., suma, o V. V. kelis kartus akcentavo, kad šio telefoninio pokalbio, vykusio 2018 m. spalio 12 d., tikslas buvo sužinoti, kokių veiksmų ir kada jam reikėtų imtis, kad būtų įgyvendintas aptartas sumanymas. Šie duomenys leidžia daryti išvadą, jog V. V., pats negalėdamas tiesiogiai paveikti bylą nagrinėjančio teisėjo, sudarė nusikalstamos veikos planą ir pasitelkė tarpininką V. B., kuris, jo manymu, gali tai padaryti. Jie buvo aptarę ne tik poreikį papirkti teisėją, bet ir sudarę konkretų veiksmų planą, pagal kurį poveikis bylą nagrinėjančiam teisėjui turėjo būti padarytas per V. V. žinomą tarpininką – to paties teismo teisėją V. P.. Kyšį teisėjui taip pat turėjo perduoti ne V. V. tiesiogiai, o V. B.. Be to, V. B. ir V. V. bandė nuslėpti savo bendravimą, tiesiogiai vienas kitam neskambino, susitikimus planavo ir informaciją perduodavo pasitelkdami trečiųjų asmenų pagalbą. Taigi šie ir pirmiau aptarti V. V. veiksmai kvalifikuotini kaip kitoks tyčinis nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygų sudarymas.

3.3. Kaip matyti iš teismo nuosprendyje konstatuotų aplinkybių, išteisintasis V. V. ne tik kad nežinojo, jog V. B. nekalbėjo su V. P. dėl neteisėto poveikio A. U., bet, priešingai, (2018 m. spalio 25 d. pokalbis) buvo įsitikinęs, kad susitarimas bus įvykdytas. Tai patvirtina ir V. V. siūlymas vėliau perduoti V. B. kyšiui skirtą pinigų sumą kaip kompensaciją, taip pat šių asmenų tarimasis dėl galimybės už pinigus paskirti pageidaujamą teisėją apeliaciniam skundui nagrinėti, kad šį kartą pinigai bus atvežti nedelsiant, kai tik bus reikalinga. Taigi, kaip matyti iš apeliacinio teismo nustatytų aplinkybių, iki 2018 m. spalio 12 d. V. V. buvo atlikęs visus nuo jo priklausančius veiksmus, išskyrus pinigų perdavimą, ir buvo įsitikinęs, jog V. B. pakalbėjo su V. P. dėl poveikio ir teisėjo papirkimo, o jam beliko V. B. informuoti, kada bus skelbiamas sprendimas, ir sužinoti, kada perduoti pinigus, o tai V. V. ir bandė padaryti per tarpininką 2018 m. spalio 12 d. pokalbio metu.

3.4. Nors teismas konstatavo, kad nesurinkta įrodymų, jog V. V. ar kiti asmenys būtų bandę perduoti V. B. kokias nors pinigų sumas, skirtas V. P., tačiau šios aplinkybės nustatymas jau kvalifikuotų kitą V. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos stadiją – pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką, nes perdavus lėšas V. V. vaidmuo padarant nusikalstamą veiką būtų visiškai baigtas.

4. Nuteistojo V. B. gynėjas advokatas M. Zabita prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. vasario 9 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. vasario 28 d. nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Kriminalinės žvalgybos veiksmai prieš V. B. buvo pradėti ir atlikti nesant faktinio ir teisinio pagrindo, pažeidžiant teisėtumo ir proporcingumo principus, asmens teisę į privatų gyvenimą ir susižinojimo slaptumą, todėl šiais veiksmais surinkta informacija pagal BPK 20 straipsnį negali būti pripažinta leistinu įrodymu. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad kriminalinės žvalgybos metu gauti duomenys atitinka teisėtumo reikalavimą. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 02-7-00012-18 V. B. ir V. V. buvo pradėtas atitinkamai 2018 m. lapkričio 2 d. ir 2018 m. spalio 31 d. gavus faktinių duomenų apie jų galimai įvykdytų ir tebesitęsiančių nusikalstamų veikų, nustatytų BK 227 straipsnio 2 dalyje, požymius. Šis ikiteisminis tyrimas 2018 m. spalio 31 d. buvo sujungtas su ikiteisminiu tyrimu Nr. 04-7-00007-18, o baigus ikiteisminį tyrimą, vėl atskirtas. Ikiteisminis tyrimas Nr. 04-7-00007-18 buvo pradėtas 2018 m. birželio 13 d. dėl V. V., D. Z. ir kitų asmenų galimai daromų nusikalstamų veikų, dėl to ikiteisminiame tyrime Nr. 04-7-00007-18 nuo 2018 m. birželio 26 d. iki 2018 m. gruodžio 19 d. buvo leista taikyti slaptus ikiteisminio tyrimo veiksmus dėl atskirų asmenų, taip pat ir advokato D. Z.. Taikant šias procesines prievartos priemones, užfiksuotas 2018 m. rugsėjo 25 d. D. Z. ir V. K. pokalbis (kalbama apie galimą teisėjo V. B. papirkimą), kurio pagrindu 2018 m. spalio 4 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, o tarnybiniame pranešime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pažymėta, kad visi duomenys dėl nurodytų aplinkybių gauti atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 04-7-00007-18. Tuo tarpu kriminalinės žvalgybos veiksmai prieš V. B. buvo sankcionuoti 2018 m. spalio 11 d. Vilniaus apygardos teismo pirmininko nutartimi neturint duomenų, jog 2018 m. spalio 9 d. prokuroro teikime nurodyti duomenys gauti ne kriminalinės žvalgybos būdu, bet BPK nustatytomis procesinėmis prievartos priemonėmis atliekant 2018 m. spalio 4 d. pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. 04-7-00007-18. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad kriminalinės žvalgybos veiksmus sankcionavusiam teismui buvo pateikta tikrovės neatitinkanti informacija, yra teisinga, o pradėjus ikiteisminį tyrimą, įrodymai turėjo būti renkami vadovaujantis BPK, o ne Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymu (toliau – KŽĮ).

4.2. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad 2018 m. rugsėjo 25 d. vykusio D. Z. ir V. K. pokalbio metu gauta informacija apie teisėjo V. B. galimai nusikalstamą elgesį nebuvo pakankama ikiteisminiam tyrimui pradėti ir sudarė pagrindą inicijuoti tik kriminalinės žvalgybos veiksmus, prieštarauja KŽĮ 8 straipsnio 3 daliai. Šioje dalyje nurodyta, kad jeigu atliekant ar pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, tuojau pat pradedamas ikiteisminis tyrimas. Nė vienoje įstatymų normoje ar teismų praktikoje nėra nustatyta, kad kai pradėtame ikiteisminiame tyrime gaunama duomenų apie naują nusikalstamą veiką, tuo labiau dėl šios nusikalstamos veikos pradėtas papildomas ikiteisminis tyrimas, duomenys apie vienus asmenis renkami vadovaujantis BPK, o apie kitus – KŽĮ.

4.3. Nepaisant to, kad 2018 m. birželio 13 d. pradėtame ikiteisminiame tyrime Nr. 04-7-00007-18 D. Z. jau buvo taikomos BPK nustatytos procesinės prievartos priemonės, kartu dėl jo paraleliai 2018 m. rugpjūčio 14 d. buvo pradėtas ir kriminalinės žvalgybos tyrimas, taigi tas pats vykęs 2018 m. rugsėjo 25 d. D. Z. ir V. K. pokalbis apie teisėją V. B. buvo užfiksuotas ir kriminalinės žvalgybos tyrimo metu. Tačiau tai nepaneigia fakto, kad informacija apie V. B. galimai daromas nusikalstamas veikas buvo gauta atliekant ikiteisminį tyrimą dėl D. Z.. Susidaro netoleruotina ir dviprasmiška procesinė situacija, kai dėl to paties įvykio apie vieną žmogų informacija renkama taikant BPK nuostatas, o apie kitą – KŽĮ.

4.4. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad V. B. žinojo apie D. Z. ir V. K. pokalbį ir ketinimus jį papirkti. Iš to išplaukia, kad minėtų asmenų pokalbio turinys apie nusikalstamus ketinimus, kurie nebuvo realizuoti, neleidžia daryti išvados, jog byloje kriminalinės žvalgybos subjektai turėjo ar net galėjo turėti KŽĮ 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytos informacijos, leidžiančios pradėti šį tyrimą dėl V. B.. Be to, nustatyti, ar D. Z. susitars su V. B. dėl korupcinio pobūdžio veikų, buvo galima ir neatliekant kriminalinės žvalgybos veiksmų: nustatyta, kad su V. B. kontaktuoti galėjo tik D. Z., kuriam buvo taikomos neviešo pobūdžio procesinės prievartos priemonės, todėl taikyti KŽĮ nurodytus informacijos rinkimo būdus V. B. nebuvo jokio pagrindo.

4.5. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria V. B. buvo išteisintas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kurio motyvai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų dėl inkriminuoto nusikaltimo sudėties nebuvimo V. B. veikoje. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo atnaujinti įrodymų tyrimą, o ne apsiriboti tik dalies byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų pakartotiniu įvertinimu, deklaratyviai nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, jog dėl V. B. veiksmų nekilo didelė žala, tinkamai neįvertino V. B. eitų pareigų ir jų reikšmingumo. Jokių kitų aplinkybių, dėl kurių nepritaria pirmosios instancijos teismo išvadai dėl didelės žalos nebuvimo, apeliacinės instancijos teismas nenurodė.

4.6. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų teigti, jog V. B. pokalbių su V. V. ir jo gynėja R. M. metu piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ar viršijo įgaliojimus ir padarė didelę žalą, pasireiškusią sulaužyta teisėjo priesaika, diskredituotu teisėjo vardu, iškreiptais teisėjo tarnybos veiklos principais, sumenkusiu visuomenės pasitikėjimu teismu, didele žala teismų reputacijai ir valstybei. Apeliacinės instancijos teismas didelės žalos požymį grindė abstrakčiais argumentais. Neabejotina, kad V. B. elgesys, t. y. susitikimas su V. V. ir pokalbiai apie jam pradėtą ir dėl jo tebevykstančią baudžiamąją bylą, ją galimai nagrinėsiančius teisėjus, hiperbolizuotas pasakojimas apie bylų paskirstymo tvarką Lietuvos apeliaciniame teisme, apie A. K. tariamai neteisėtai vykdomą bylų skirstymą, buvo neetiškas ir nederantis teisėjui, tačiau tokie privatūs pokalbiai, net ir įvertinus jų turinį, nereiškia V. B. suteiktų įgaliojimų viršijimo ar piktnaudžiavimo ir negalėjo sukelti tokios žalos, už kurią taikoma baudžiamoji atsakomybė. Iš apeliacinės instancijos teismo turinio matyti, kad didelės žalos padarymas yra siejamas ne su šioje byloje konkrečiais nustatytais V. B. veiksmais (pokalbiai su V. V.), o su padariniais, kuriuos sukėlė Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pradėtas ir išviešintas ikiteisminis tyrimas. Taip pat nuosprendyje nepagrįstai teigiama, kad didelė žala pasireiškė ir sutrikdytu darbu Lietuvos apeliaciniame teisme: esą, pasitraukus iš pareigų A. K. ir atleidus iš pareigų V. B., Lietuvos apeliaciniame teisme vyravo chaosas. Toks teiginys neatitinka tikrovės, nes A. K. pasitraukė dėl jam pradėto ikiteisminio tyrimo kitoje byloje (vėliau ikiteisminis tyrimas nutrauktas), be to, iš pareigų Lietuvos apeliaciniame teisme buvo atleistas (nušalintas) ne vienas teisėjas, todėl teiginys, esą dėl V. B. atleidimo kilo darbo organizavimo sunkumų, neatitinka realios situacijos. Didelės žalos nesukėlė ir tai, kad V. B. komentavo V. V. priimtą teismo nuosprendį ir siūlė galimus teisinės gynybos (argumentavimo) būdus, savo teiginiais sudarė įspūdį, jog teismų sistema yra korumpuota, bylos nagrinėjamos ir skirstomos neobjektyviai ir šališkai. Jokie realūs ir apčiuopiami BK 228 straipsnio 2 dalyje įvardyti padariniai dėl tokio V. B. elgesio, kuris pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažintas neetišku teisėjui, nekilo, o V. B. siekė atsikratyti įkyriai pagalbos prašančio vaikystės draugo, neatlikus jokių realių veiksmų.

4.7. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad V. B. esą neteisėtus veiksmus atliko siekdamas asmeninės naudos sau: tai, kad V. B. pakonsultavo V. V. ar jo advokatę, jam jokios asmeninės naudos nedavė ir duoti negalėjo. Vienintelis naudos gavėjas šiuo atveju galėjo būti V. V., kuris dėl kurstymo piktnaudžiauti išteisintas.

4.8. Bylą apeliacinės instancijos teisme išnagrinėjo šališkas teismas, kadangi kolegijos narė teisėja J. Jakubonienė, vadovaujantis BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktu, negalėjo dalyvauti procese, nes ji sprendė įtariamosios O. S. suėmimo klausimą toje pačioje baudžiamojoje byloje. Kaip jau minėta, dėl V. B. atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 02-7-00012-18 2018 m. spalio 31 d. prokuroro nutarimu buvo sujungtas su ikiteisminiu tyrimu Nr. 04-7-00007-18 ir šiam tyrimui suteiktas Nr. 04-7-00007-18. Šiame tyrime įtariamajai O. S. buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, suėmimo klausimą sprendė teisėja J. Jakubonienė. Baigiamas ikiteisminis tyrimas dėl V. B. ir V. V. 2020 m. spalio 25 d. buvo atskirtas iš ikiteisminio tyrimo Nr. 04-7-00007-18, suteikiant naują numerį ir bylą perduodant teismui. Baigus ikiteisminį tyrimą, su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga susipažinti nebuvo galimybės. Tik išnagrinėjus baudžiamąją bylą Kauno apygardos teisme V. B. tapo žinoma, kad ikiteisminiame tyrime Nr. 04-7-00007-18 skundus dėl suėmimo nagrinėjo tuo metu Kauno apygardos teismo teisėja J. Jakubonienė, kuri vėliau, kai buvo paskirta Lietuvos apeliacinio teismo teisėja, nagrinėjo V. B. ir V. V. baudžiamąją bylą. Apie tai proceso dalyviai informuoti nebuvo, todėl nebuvo galimybės spręsti klausimo dėl teisėjos nušalinimo. BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytas draudimas yra imperatyvus, jo nešalina net ir tokia aplinkybė, kad po skundo nagrinėjimo tame pačiame ikiteisminiame tyrime vėliau ikiteisminiai tyrimai atskirti, taip pat ar teisėjas ikiteisminio tyrimo metu atliktus proceso veiksmus atliko prieš vieną ar kitą įtariamąjį.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorės V. Vidugirienės kasacinis skundas atmestinas, nuteistojo V. B. gynėjo advokato M. Zabitos kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl teismo nešališkumo

6. Nuteistojo V. B. gynėjo kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos narė teisėja J. Jakubonienė negalėjo nagrinėti bylos, nes ji sprendė įtariamosios O. S. suėmimo klausimą toje pačioje baudžiamojoje byloje, nepagrįsti.

7. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, taip pat BPK 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo, apie bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą ir pan. Teisėjas laikomas nešališku iki to momento, kol nėra įrodyta priešingai. Objektyvusis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Taikant objektyviojo nešališkumo testą, vertinama, ar pats teismas ir jo sudėtis suteikė pakankamai garantijų, kad būtų išvengta bet kokių pagrįstų abejonių dėl jo nešališkumo (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, peticijos Nr. 42095/98; 2009 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06; 2021 m. vasario 9 d. sprendimas byloje XHOXHAJ prieš Albaniją, peticijos Nr. 15227/19; 2021 m. vasario 16 d. sprendimas byloje Meng prieš Vokietiją, peticijos Nr. 1128/17; 2024 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Sacharuk prieš Lietuvą, negalutinis, peticijos Nr. 39300/18; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-176/2010, 2K-7-124-648/2015, 2K-101-303/2020 ir kt.).

8. BPK 58 ir 59 straipsniai pateikia sąrašą aplinkybių, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo. BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese ar pakartotinai nagrinėti tos pačios bylos, jeigu jis sprendė įtariamojo suėmimo ar suėmimo pratęsimo klausimą, sankcionavo procesinių prievartos priemonių taikymą arba nagrinėjo proceso dalyvių skundus toje pačioje byloje. Teismų praktikoje išaiškinta, kad nešališkumo reikalavimo pažeidimas minėtu pagrindu konstatuojamas remiantis ne formaliais kriterijais, o teisėjo procesinių sprendimų, priimtų nagrinėjant proceso dalyvių skundus, esme, pobūdžiu bei sąsajomis (ar jų nebuvimu) su nagrinėjamoje byloje spręstinais asmens kaltumo, įrodymų vertinimo ir kitais bylos baigčiai svarbiais klausimais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-511/2019, 2K-143-628/2021, 2K-228-976/2021). Šiame kontekste paminėtina Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, pagal kurią vien tai, kad bylą nagrinėjantis teisėjas anksčiau procese yra priėmęs su ta pačia nusikalstama veika susijusių sprendimų, savaime negali būti traktuojama kaip aplinkybė, pateisinanti baiminimąsi dėl jo nešališkumo; šiuo atveju yra svarbus atitinkamų jo priimtų sprendimų pobūdis (2014 m. gegužės 27 d. sprendimas byloje Marguš prieš Kroatiją, peticijos Nr. 4455/10, par. 85). Tuo atveju, jeigu teisėjas anksčiau baudžiamajame procese yra priėmęs procesinio pobūdžio sprendimus, kuriuos priimant nepateikiamas įrodymų vertinimas ir neišreiškiama pozicija dėl kaltinamojo kaltumo (bylos esmės), nešališkumo trūkumo problemų nekyla (1996 m. vasario 22 d. sprendimas byloje Bulut prieš Austriją, peticijos Nr. 17358/90; 2008 m. liepos 22 d. sprendimas byloje Gómez de Liano y Botella prieš Ispaniją, peticijos Nr. 21369/04). Taigi, garantuojant kaltinamojo teisę į nešališką bylos nagrinėjimą teisme, būtina, kad bylą nagrinėtų teisėjas, nepriėmęs procesinių sprendimų, kuriuose išreiškiama kaltinamųjų teisinei padėčiai reikšminga pozicija. Ir atvirkščiai, vien tai, kad bylą nagrinėjantis teisėjas anksčiau (pvz., ikiteisminio tyrimo metu) yra priėmęs su ta pačia byla susijusių procesinių sprendimų, nėra aplinkybė, savaime pagrindžianti teisėjo pareigą nusišalinti remiantis BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktu.

9. Nagrinėjamoje byloje kaltinimas pareikštas tik V. B. ir V. V., kuriems inkriminuoti veiksmai niekaip nėra susiję su O. S.. Ji šioje (atskirtoje) byloje neturėjo nei įtariamojo, nei liudytojo procesinio statuso. Tai, kad teisėja J. Jakubonienė sprendė jai skirtinos kardomosios priemonės klausimą pirminiame ikiteisminiame tyrime, nuo kurio dar nebuvo atskirta V. B. ir V. V. baudžiamoji byla, negalėjo turėti jokios įtakos teisėjos nešališkumui nagrinėjant šią baudžiamąją bylą. Šiame kontekste pažymėtina, kad BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta nuostata dėl procesinių prievartos priemonių sankcionavimo ar proceso dalyvių skundų nagrinėjimo skirta tam, kad būtų pašalintos realų pagrindą turinčios abejonės dėl teisėjo galimo šališkumo. Kasaciniame skunde nurodyta aplinkybė dėl teisėjos J. Jakubonienės dalyvavimo sprendžiant O. S. skirtinos kardomosios priemonės klausimą net teoriškai negali sukelti tokių abejonių. Dėl to minėtas kasacinio skundo keliamas argumentas pripažintinas deklaratyviu.

Dėl kriminalinės žvalgybos veiksmais gautų įrodymų leistinumo

10. Kriterijai, pagal kuriuos sprendžiama dėl duomenų pripažinimo įrodymais, nustatyti BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 4 dalyse. Pagal šias nuostatas, įrodymais baudžiamajame procese pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nurodytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taigi, įrodymais pripažintini tik leistini ir su sprendžiama byla susiję duomenys.‏‏‎ Duomenys, kurie gaunami suvaržant įstatymų garantuotas žmogaus teises, nesilaikant įstatymais nustatytos tvarkos, laikomi gautais neteisėtu būdu ir pažeidžia BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Neteisėtu būdu gauta informacija negali būti pripažįstama įrodymais baudžiamajame procese.‏‏‎ Kriminalinės žvalgybos metu slaptai renkant informaciją apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikalstamą veiką gali būti apribojama žmogaus teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą. Reguliuojant teisinius santykius, susijusius su slapto informacijos rinkimo priemonių naudojimu, taip pat jas taikant ir vertinant gautų duomenų teisėtumą, svarbu išlaikyti teisingą pusiausvyrą tarp siekio išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo užtikrinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2015 m. birželio 1 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-94-895/2015).

11. Konstitucijos 22 straipsnis, užtikrindamas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą, kartu nustato, kad informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalies nuostata „informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą“, taip pat 22 straipsnio 4 dalies nuostata „įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą“ yra vienos svarbiausių žmogaus privataus gyvenimo neliečiamybės garantijų. Jomis žmogaus privatus gyvenimas saugomas nuo valstybės, kitų institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų neteisėto kišimosi (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai). Tačiau žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Jei asmuo daro nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neteisėtais veiksmais pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą ar kelia grėsmę atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei, jis supranta arba turi ir gali suprasti, kad tai sukels atitinkamą valstybės institucijų reakciją, kad už jo daromą (ar padarytą) teisės pažeidimą gali būti taikomos valstybės prievartos priemonės, kuriomis bus daromas tam tikras poveikis jo elgesiui (2003 m. kovo 24 d., 2015 m. vasario 26 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai). Tačiau aptarta valstybės institucijų reakcija, susijusi su žmogaus teise į privatumą, galima tik laikantis iš Konstitucijos kylančių žmogaus teisių ir laisvių ribojimo bendrųjų reikalavimų – tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama žmogaus teisės į privatumą prigimtis bei jos esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2011 m. birželio 21 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens padėtį ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones (2011 m. liepos 7 d., 2014 m. balandžio 14 d. nutarimai).

12. Tokia pat pozicija išsakoma ir EŽTT jurisprudencijoje, nurodant, kad valstybių įstatymuose, siekiant išvengti galimo valstybės institucijų ir pareigūnų piktnaudžiavimo taikant slapto asmenų sekimo priemones, turi būti įtvirtintos atitinkamos minimalios asmens teisių apsaugos garantijos. Šios priemonės turi būti aiškiai nustatytos įstatyme, t. y. įstatyme privalo būti aiškiai apibrėžta, kokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis valdžios pareigūnai turi teisę taikyti tokias slapto sekimo priemones (Didžiosios kolegijos 2000 m. vasario 16 d. sprendimas byloje Amann prieš Šveicariją, peticijos Nr. 27798/95, 56–58 punktai); įstatyme taip pat turi būti nurodyta: slapto sekimo priemonių pobūdis, apimtis ir trukmė; jų taikymo pagrindai; institucijos, kompetentingos jas sankcionuoti, įgyvendinti ir kontroliuoti; teisinės gynybos priemonės (2014 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje Blaj prieš Rumuniją, peticijos Nr. 36259/04; 2015 m. sausio 15 d. sprendimas byloje Dragojević prieš Kroatiją, peticijos Nr. 68955/11, 83 punktas); žalos dėl galbūt neteisėto teisių apribojimo atlyginimas (2007 m. birželio 28 d. sprendimas byloje Asociacija už Europos integraciją ir žmogaus teises ir Ekimdzhiev prieš Bulgariją, peticijos Nr. 62540/00, 92 punktas); pranešimas apie slaptą sekimą susijusiems asmenims, kai tai įmanoma padaryti nepakenkiant sekimo tikslams (1978 m. rugsėjo 6 d. sprendimas byloje Klass ir kiti prieš Vokietiją, peticijos Nr. 5029/71, 27, 58 punktai; 2006 m. birželio 29 d. nutarimas dėl priimtinumo byloje Weber ir Saravia prieš Vokietiją, peticijos Nr. 54934/00, 135, 137–138 punktai). Nors, kaip yra pažymėjęs EŽTT, valstybės turi tam tikrą vertinimo laisvę (angl. margin of appreciation) spręsdamos dėl tam tikros taikomos priemonės būtinumo demokratinėje visuomenėje, jos turi įsitikinti, jog, be kita ko, ribojamųjų priemonių skyrimo ir taikymo kontrolė ir jų taikymo tvarka yra tokios, kad nebus peržengtos to, kas iš tikrųjų būtina demokratinėje visuomenėje, ribos (2017 m. birželio 29 d. sprendimas byloje Terrazzoni prieš Prancūziją, peticijos Nr. 33242/12).

13. Ribojančių privatų gyvenimą priemonių tinkamam parinkimui yra aktualus ir tiriamų bei padarytų nusikalstamų veikų pobūdis. Šiame kontekste EŽTT yra pripažinęs valstybių teisę naudoti įvairias, tarp jų ir slapto pobūdžio, kovos su korupcija priemones, kaip antai naudoti slaptuosius agentus, informatorius ar taikyti kitus slapto tyrimo metodus, kuriais gali būti, be kita ko, įsikišama ir į asmenų privatų gyvenimą ar pažeidžiamas jų susirašinėjimo slaptumas, kai šiomis priemonėmis siekiama teisėtų tikslų, t. y. išsiaiškinti itin sunkias, didelį pavojų pačiai valstybei, visuomenei ir jos nariams keliančias nusikalstamas veikas ir surinkti įrodymus dėl minėtų veikų padarymo (Didžiosios kolegijos 2008 m. vasario 5 d. sprendimas byloje Ramanauskas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 74420/01, 49–53 punktai). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog šiuolaikinėms demokratinėms visuomenėms gresia labai sudėtingų formų korupcija, todėl valstybės turi būti pajėgios slapta sekti asmenis, galinčius padaryti tokio pobūdžio veikas, kad galėtų veiksmingai su jomis kovoti (2014 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje Blaj prieš Rumuniją, peticijos Nr. 36259/04).

14. Slapto pobūdžio tyrimo veiksmai renkant duomenis apie rengiamas, daromas ar padarytas veikas gali būti atliekami tiek pagal KŽĮ nuostatas, tiek taikant BPK XII skyriuje nurodytas procesines prievartos priemones. Tačiau dėl itin varžančio asmens teises tokių priemonių pobūdžio tiek pačių priemonių taikymui, tiek jų metu gautų duomenų pripažinimui įrodymais keliami griežti reikalavimai. Minėta, kad, taikant tokias tyrimo priemones ir vertinant jomis gautų duomenų teisėtumą, svarbu išlaikyti teisingą pusiausvyrą tarp siekio išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo apsaugos. Įstatymų nustatytos valstybės institucijos, taikydamos žmogaus privatumą varžančias informacijos rinkimo priemones, kiekvienu atveju turi įvertinti konkrečią situaciją, nustatyti, ar yra pakankamas atitinkamos priemonės taikymo faktinis pagrindas, išsiaiškinti, ar negalima tų pačių tikslų pasiekti neįsiterpiant į privatų žmogaus gyvenimą, arba, jeigu toks įsiterpimas yra neišvengiamas, užtikrinti, kad žmogaus teisė į privatumą nebūtų apribota labiau, negu būtina minėtam visuomenei reikšmingam ir konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-94-895/2015, 2K-48-788/2018, 2K-7-8-788/2018, 2K-285-976/2018, 2K-129-976/2019, 2K-90-788/2022 ir kt.).

15. Nuteistojo V. B. gynėjo M. Zabitos kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi kriminalinės žvalgybos metu gautais duomenimis, kurie neatitinka leistinumo reikalavimo. Šis teiginys savo ruožtu grindžiamas argumentais, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai prieš V. B. buvo sankcionuoti neteisėtai, nes tuo pačiu pagrindu jau buvo vykdomas ikiteisminis tyrimas; kad sankcijos buvo prašoma klaidinant teismą dėl to, kad duomenys apie V. B. galimą įsitraukimą į nusikalstamą veiką gauti vykdant kriminalinę žvalgybą, nors jie gauti atliekant ikiteisminį tyrimą; kad trečiųjų asmenų pokalbis apie jų nusikalstamus ketinimus nebuvo pakankamas pagrindas pradėti žvalgybos tyrimą dėl V. B.. Išplėstinė teisėjų kolegija šiuos argumentus vertina kaip nepagrįstus.

16. Teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant kriminalinę žvalgybą, šių duomenų leistinumą vertina pagal tai, ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas atlikti kriminalinės žvalgybos veiksmus; ar šie veiksmai atlikti nepažeidžiant KŽĮ nustatytos tvarkos; ar duomenis, gautus atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK nustatytais veiksmais; ar tyrimo veiksmų trukmė atitinka pagrįstumo, tikslingumo ir proporcingumo reikalavimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-94-895/2015, 2K-7-8-788/2018, 2K-94-788/2022 ir kt.).

17. Vienas iš kriminalinės žvalgybos tyrimo uždavinių (tikslų) yra nusikalstamų veikų išaiškinimas, taip pat rengiančių, darančių ar padariusių nusikalstamas veikas asmenų nustatymas (KŽĮ 4 straipsnio 2 punktas). Kriminalinės žvalgybos tyrimas atliekamas, kai turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie apysunkius nusikaltimus, nurodytus tam tikruose BK straipsniuose, arba apie šias veikas rengiančius, darančius ar padariusius asmenis (KŽĮ 8 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Jeigu atliekant ar pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, tuojau pat pradedamas ikiteisminis tyrimas (KŽĮ 8 straipsnio 3 dalis). Kriminalinės žvalgybos metu ar pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą nustačius, kad gauta kriminalinės žvalgybos informacija apie kriminalinės žvalgybos objektą nepasitvirtino arba kad kriminalinės žvalgybos uždaviniai nebus įgyvendinti, informacijos apie kriminalinės žvalgybos objektą rinkimas turi būti nedelsiant sustabdomas, o surinkta informacija sunaikinama (KŽĮ 5 straipsnio 7 dalis). Iš šių nuostatų išplaukia išvada, kad kriminalinės žvalgybos veiksmų paskirtis – turimos informacijos pagrindu rinkti duomenis, būtinus ikiteisminiam tyrimui pradėti arba, atvirkščiai, informacijai nepasitvirtinus, ikiteisminio tyrimo vykdymo pagrindui paneigti.

18. BPK 166 straipsnyje, reglamentuojančiame ikiteisminio tyrimo pradžios pagrindus, nurodyta, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas: 1) gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką; 2) prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. Teismų praktikoje išaiškinta, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas tada, kai subjektas, turintis teisę (pareigą) pradėti ikiteisminį tyrimą, turi faktinėmis aplinkybėmis pagrįstų (pakankamai informatyvių, tikėtinų) duomenų, kad yra padaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-2-511/2024). Taigi, nors kriminalinės žvalgybos ir ikiteisminio tyrimo metu atliekami veiksmai iš esmės yra skirti tiems patiems tikslams pasiekti, tačiau jų vykdymo pagrindai yra skirtingi. Kriminalinės žvalgybos tyrimas atliekamas, kai turima informacijos apie tam tikrus nusikaltimus ar juos darančius asmenis, tačiau jos nepakanka, kad būtų galima priimti sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Tuo tarpu ikiteisminis tyrimas pradedamas, turint pakankamai pagrįstų duomenų apie rengiamą, vykdomą ar padarytą nusikalstamą veiką.

19. Teismų praktikoje išaiškinta, kad pradėjus ikiteisminį tyrimą (BPK 166 straipsnis) duomenys, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti, renkami baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, o kitų įstatymų (įskaitant ir KŽĮ) nustatyta tvarka gali būti tik ieškoma duomenų šaltinių, kuriuos nustačius atliekami baudžiamojo proceso įstatyme nurodyti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-141/2008, 2K-334/2010, 2K-500/2010, 2K-22-303/2021). Pradėjus ikiteisminį tyrimą, tačiau vis dar esant poreikiui tęsti slaptus tyrimo veiksmus, būtina kreiptis į teismą dėl leidimo juos atlikti pagal BPK normas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-141/2008). Tačiau, vykdant ikiteisminį tyrimą dėl vienos nusikalstamos veikos, gali būti gauta tikrinimo reikalaujančių duomenų apie kitas nusikalstamas veikas, neturinčias tiesioginių sąsajų su tiriamąja veika. Nesant pakankamų duomenų pradėti ikiteisminį tyrimą, gali kilti pagrįstas poreikis atlikti kriminalinės žvalgybos tyrimą, įskaitant ir slapto pobūdžio tyrimo veiksmus, kuriuos sankcionuoja teismas. Teismas, sankcionuodamas tokius kriminalinės žvalgybos veiksmus, turi įsitikinti dėl jų faktinio ir teisinio pagrindo, būtinumo ir proporcingumo. Tokių būtinų, tinkamai sankcionuotų ir teisėtai atliktų kriminalinės žvalgybos veiksmų rezultatai, jeigu jie atitinka ir kitus įrodymams keliamus reikalavimus, nelaikytini neleistinais.

20. Nagrinėjamoje byloje įrodymų leistinumo klausimui išspręsti aktualūs yra šie įrodymų rinkimo aspektai:

20.1. 2018 m. birželio 13 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 04-7-00007-18 dėl V. V. ir D. Z. galimai nusikalstamų veiksmų. Vykdant šį ikiteisminį tyrimą užfiksuotas 2018 m. rugsėjo 25 d. D. Z. bei V. K. susitikimas advokato kontoroje ir jų pokalbis apie planuojamą Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo V. B. papirkimą siekiant paveikti procesinį sprendimą byloje, nagrinėjamoje teisėjų kolegijos, kurios narys (pranešėjas) buvo V. B.. 2018 m. spalio 4 d. dėl šio pokalbio nutarta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 226 straipsnio 3 ir 4 dalis, 227 straipsnio 3 dalį ir jį tęsti kaip tyrimo Nr. 04-7-00007-18 dalį (12 t., b. l. 20–28).

20.2. Tuo pačiu metu buvo vykdomi Šiaulių apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi sankcionuoti kriminalinės žvalgybos veiksmai dėl D. Z. kitos korupcinės veiklos darant poveikį teisėjams, kitiems valstybės tarnautojams ir jiems prilygintiems asmenims (13 t., b. l. 96–97, 123–124). Vykdant šį tyrimą užfiksuotas ir pirmiau minėtas D. Z. ir V. K. 2018 m. rugsėjo 25 d. susitikimas D. Z. advokatų kontoroje ir pokalbis apie planuojamą V. B. papirkimą. Šios kriminalinės žvalgybos metu taip pat užfiksuotas D. Z. apsilankymas Vilniaus apygardos teismo kavinėje ir jo skambutis V. B. pranešant jam apie tam tikro asmens buvimą kavinėje, taip pat V. B. trumpas susitikimas su šiuo asmeniu (13 t., b. l. 103–107). Minėtų faktų pagrindu 2018 m. spalio 8 d. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba (toliau – STT) priėmė nutarimą papildyti kriminalinės žvalgybos tyrimą nauju tiriamuoju – V. B., dėl to kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, nurodydama tokių kriminalinės žvalgybos veiksmų faktinį pagrindą ir inicijuodama jų sankcionavimą (13 t., b. l. 108–112). 2018 m. spalio 9 d. Generalinė prokuratūra pateikė Vilniaus apygardos teismui teikimą dėl slaptų kriminalinės žvalgybos veiksmų prieš V. B. sankcionavimo ir šio teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartimi tokie veiksmai buvo sankcionuoti trijų mėnesių terminui (13 t., b. l. 125–130). Atliekant šiuos kriminalinės žvalgybos veiksmus, buvo užfiksuotas 2018 m. spalio 25 d. V. B. ir V. V. susitikimas ir pokalbis, kurio turinys tapo pagrindu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl šių asmenų.

20.3. 2018 m. spalio 31 d. STT pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl V. V. nusikalstamos veikos pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, o 2018 m. lapkričio 2 d. generalinis prokuroras pradėjo tyrimą ir dėl V. B. nusikalstamos veikos pagal BK 227 straipsnio 2 dalį (1 t., b. l. 31–32). Šis tyrimas buvo sujungtas su ikiteisminiu tyrimu Nr. 04-7-00007-18 (1 t., b. l. 47).

20.4. 2018 m. lapkričio 2 d. Generalinė prokuratūra kreipėsi į Tauragės apylinkės teismą dėl slapto tyrimo veiksmų, nurodytų BPK 154, 158 ir 160 straipsniuose, sankcionavimo ir tokie veiksmai prieš V. V. ir V. B. buvo sankcionuoti šio teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2018 m. lapkričio 2 d. nutartimis (1 t., b. l. 145–147, 164–168, 180–182). Vykdant šiuos ikiteisminio tyrimo veiksmus, buvo užfiksuoti dar nagrinėjamai bylai aktualūs 2018 m. lapkričio 7 d. ir 2018 m. gruodžio 18 d. įvykę V. B. ir V. V. susitikimai ir pokalbiai.

20.5. 2019 m. vasario 14 d. generalinis prokuroras pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl V. B. ir dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, šis tyrimas buvo tęsiamas ikiteisminiame tyrime Nr. 04-7-00007-18 (1 t., b. l. 63–74).

20.6. 2020 m. spalio 15 d. iš ikiteisminio tyrimo Nr. 04-7-00007-18 išskirtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-2-00059-20 dėl V. B. ir V. V. nusikalstamų veikų ir 2020 m. lapkričio 3 d. byla atiduota teismui (10 t., b. l. 110).

21. Iš minėtų procesinių bylos aspektų matyti, kad iki 2018 m. spalio 11 d. V. B. veiksmai nebuvo nei ikiteisminio tyrimo, nei kriminalinės žvalgybos objektas. Kriminalinės žvalgybos veiksmai prieš jį pradėti Vilniaus apygardos teismui priėmus 2018 m. spalio 11 d. nutartį, o ikiteisminis tyrimas surinktų duomenų pagrindu generalinio prokuroro pradėtas 2018 m. lapkričio 2 d. Taigi bylos medžiaga nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad tuo pačiu metu dėl V. B. galimų nusikalstamų veiksmų buvo vykdomas ir kriminalinės žvalgybos, ir ikiteisminis tyrimas.

22. Nepagrįsti ir kasacinio skundo argumentai, kad kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmai dėl V. B. buvo pradėti nesant KŽĮ 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto faktinio pagrindo, t. y. neturint informacijos apie jo rengiamą, daromą ar padarytą nusikalstamą veiką. Minėta, kad, vykdant D. Z. korupcinės veiklos tyrimą, buvo ne tik gauta informacijos apie D. Z. ir V. K. ketinimus papirkti V. B., bet ir užfiksuoti konkretūs D. Z. veiksmai kontaktuojant su V. B. ir organizuojant jo susitikimą su nurodytu asmeniu. Be to, V. B. buvo teisėjų kolegijos, nagrinėjančios bylą, kurios rezultatus buvo ketinama paveikti korupciniais metodais, narys (pranešėjas), turėjęs realią galimybę daryti įtaką galutiniam procesiniam sprendimui. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tokioje situacijoje sprendimas kriminalinės žvalgybos priemonėmis tikrinti V. B. galimą įsitraukimą į korupcinio pobūdžio santykius atitiko KŽĮ 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą pagrindą. Kartu sutiktina su prokurorės pozicija, kad minėti duomenys nebuvo pakankami ikiteisminiam tyrimui dėl teisėjo V. B. pradėti ir šiuos duomenis reikėjo tikrinti. Šiame kontekste svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad, pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 47 straipsnio 4 dalį, pradėti ikiteisminį tyrimą dėl teisėjo galimai padarytos nusikalstamos veikos gali tik generalinis prokuroras. Šio reikalavimo nesilaikymas teismų praktikoje pripažįstamas esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-292-693/2018). Tokioje situacijoje sprendimas inicijuoti būtent kriminalinės žvalgybos tyrimą laikytinas teisiškai ir faktiškai pagrįstu. Kriminalinės žvalgybos veiksmais gavus informaciją apie V. B. galimai vykdomą nusikalstamą veiką (2018 m. spalio 25 d. V. B. ir V. V. susitikimas ir pokalbis), nedelsiant (2018 m. lapkričio 2 d.) dėl jo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Toliau duomenys apie V. B. nusikalstamą korupcinio pobūdžio veiką buvo renkami BPK nustatyta tvarka, priėmus atitinkamas teismo nutartis. Tokia kriminalinės žvalgybos ir ikiteisminio tyrimo veiksmų seka neleidžia daryti išvados, kad minėti duomenys surinkti neteisėtai. Tai konstatuodama, išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia į tai, kad bylos medžiaga nesuteikia pagrindo abejonėms, jog slaptų tyrimo veiksmų inicijavimas būtų susijęs su siekiu dirbtinai pabloginti V. B. teisinę padėtį ar nepagrįstai varžyti jo privatumą.

23. Atmestini ir kasacinio skundo argumentai, kad sankcija kriminalinės žvalgybos veiksmams prieš V. B. buvo gauta suklaidinus teismą, t. y. pranešus jam, kad informacija apie galimą jo įsitraukimą į korupcinę veiklą gauta atliekant kriminalinę žvalgybą, o ne ikiteisminį tyrimą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog sankciją išdavęs teismas buvo suklaidintas dėl to, kokiu būdu buvo užfiksuota informacija apie ketinimus papirkti V. B., padaryta neturint visų reikiamų duomenų apie dėl D. Z. vykdytą kriminalinės žvalgybos tyrimą. Apeliacinės instancijos teismas, gavęs šiuos duomenis, motyvuotai paneigė teismo klaidinimo versiją (nuosprendžio 13–17 punktai). Išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingą išvadą.

24. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat įvertino byloje susiklosčiusią „atsitiktinio radinio“ situaciją, kai Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarties pagrindu slapti kriminalinės žvalgybos veiksmai dėl V. B. buvo vykdomi tikrinant informaciją dėl jo galimo dalyvavimo vienoje korupcinio pobūdžio veikoje (dėl ryšio su D. Z.), tačiau realiai gauti duomenys apie kitą jo daromą korupcinio pobūdžio veiką (dėl ryšio su V. V.). Šiuo klausimu teismų praktikoje išaiškinta, kad, pripažįstant tokius „atsitiktinai“ gautus duomenis leistinais įrodymais, svarbu įvertinti tiek atskleistos nusikalstamos veikų kategoriją ir galimybes apskritai vykdyti slaptus tyrimo veiksmus dėl tokios nusikalstamos veikos, tiek ir visos baudžiamosios bylos kontekstą bei proporcingumo principo reikalavimus. Antai tokie duomenys gali būti ir nepripažinti įrodymais pagal BPK ir jais gali būti nesiremiama nagrinėjant baudžiamąją bylą, jeigu daroma išvada, jog tokių duomenų naudojimas reikštų asmens teisės į privatumą suvaržymą, pažeidžiantį proporcingumo reikalavimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-94-895/2015, 2K-286-746/2015, 2K-48-788/2018, 2K-123-788/2018). Tačiau įrodinėjimo tvarkos pažeidimu paprastai nelaikytinos situacijos, kai, atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus dėl galbūt daromų vienos rūšies nusikalstamų veikų, atsiranda pagrindas manyti, kad gali būti daromi ir kitos rūšies ne mažiau pavojingi nusikaltimai, ir nusprendžiama atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus patikrinti ir naujai paaiškėjusią informaciją. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad jeigu tokiose situacijose šios kitos nusikalstamos veikos patenka į kategoriją veikų, nurodytų KŽĮ ir sudarančių pagrindą pagal įstatymą atlikti kriminalinės žvalgybos veiksmą, tai dėl jų gauta informacija gali būti kaip įrodymai naudojama ir kituose baudžiamuosiuose procesuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-94-895/2015, 2K-31-654/2024). Nagrinėjamu atveju tiek nusikalstama veika, dėl kurios pradėtas kriminalinės žvalgybos tyrimas dėl V. B., tiek realiai atskleista jo padaryta nusikalstama veika nurodytos KŽĮ 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte kaip veikos, dėl kurių gali būti atliekamas kriminalinės žvalgybos tyrimas. Be to, išplėstinė teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti apie kriminalinės žvalgybos veiksmų prieš V. B. neproporcingumą siekiamam teisėtam tikslui, t. y. atskleisti aukšto rango teisėjo dalyvavimą korupciniame nusikaltime arba jį paneigti. Taigi ir šis bylos aspektas nesudaro pagrindo pripažinti kriminalinės žvalgybos metu gautų duomenų neleistinais.

25. Remiantis pirmiau išdėstytais argumentais, konstatuotina, kad teismo tinkamai sankcionuoti slapti kriminalinės žvalgybos ir ikiteisminio tyrimo veiksmai dėl V. B. ir jų atlikimo rezultatai atitiko įrodymų leistinumo reikalavimus, todėl apeliacinės instancijos teismas, remdamasis minėtais įrodymais, BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų reikalavimų nepažeidė.

Dėl įrodymų tyrimo apeliacinės instancijos teisme

26. Išplėstinė teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentą dėl apeliacinės instancijos teismo padaryto baudžiamojo proceso pažeidimo, siejamo su tuo, kad šis teismas, neatnaujinęs įrodymų tyrimo ir apsiribojęs tik dalies byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų pakartotiniu įvertinimu, padarė kitas išvadas dėl V. B. kaltumo nei pirmosios instancijos teismas.

27. Pažymėtina, kad apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ar nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ar nutartys nebūtų naikinami ar keičiami. Todėl apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą. Šiam tikslui įgyvendinti baudžiamojo proceso įstatymas suteikia apeliacinės instancijos teismui teisę tiek iš naujo vertinti byloje esančius įrodymus, tiek atlikti jų tyrimą, tiek ištirti ir įvertinti naujai pateiktus įrodymus. Remdamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti pakartotinį įrodymų tyrimą, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai ar yra būtinumas pašalinti kitus pirmosios instancijos teismo bylos nagrinėjimo metu padarytus procesinius pažeidimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-284-648/2016, 2K-173-648/2017 ir kt.). Ypatingą reikšmę šių taisyklių laikymasis įgyja tada, kai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados esminiais bylos klausimais yra skirtingos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-113-303/2015, 2K-324-976/2018, 2K-178-976/2021).

28. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, išklausęs proceso dalyvių siūlymų, nutarė atlikti dalinį įrodymų tyrimą, t. y. ištirti prokurorės naujai pateiktus išslaptintus dokumentus, pagrindžiančius kriminalinės žvalgybos dėl V. B. pagrindą (13 t., b. l. 136). Sprendimas atlikti būtent šių įrodymų tyrimą buvo susijęs su esminiu bylai teisingai išspręsti įrodymų leistinumo klausimu, t. y. ar teisėtai byloje buvo taikomi slapti kriminalinės žvalgybos ir ikiteisminio tyrimo veiksmai, kuriais užfiksuoti V. B. ir V. V. pokalbiai. Atsižvelgiant į tai, kad pateikiant šiuos naujus dokumentus buvo siekiama paneigti esminę pirmosios instancijos teismo išvadą dėl įrodymų neleistinumo, sprendimas atlikti jų tyrimą vertintinas kaip pagrįstas ir būtinas. Minėtų įrodymų ištyrimas ir įvertinimas daugiausia lėmė apeliacinės instancijos teismo sprendimą priimti V. B. apkaltinamąjį nuosprendį. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neturėjo apsiriboti minėtų įrodymų tyrimu ir privalėjo atlikti ir kitų įrodymų tyrimą, tačiau iš skundo turinio nėra aišku, kokie konkrečiai kiti įrodymai turėjo būti papildomai ištirti ir kokių tokio tyrimo rezultatų galėjo tikėtis gynyba. Pažymėtina ir tai, kad nei pats V. B., nei jo gynėjai neprašė teismo atlikti įrodymų tyrimo, tačiau tik prieštaravo atitinkamam prokurorės siūlymui (13 t., b. l. 134–135). Remdamasi tuo, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, atlikęs dalinį įrodymų tyrimą, nesilaikė baudžiamojo proceso reikalavimų.

Dėl nusikalstamo piktnaudžiavimo

29. Nuteistojo V. B. gynėjo M. Zabitos kasacinio skundo argumentai, kad byloje nustatyti veiksmai vertintini tik kaip neetiškas teisėjo elgesys, kuris nepadarė didelės žalos valstybei, todėl neatitinka piktnaudžiavimo nusikalstamos veikos požymių, atmestini.

30. Pagal BK 228 straipsnio 1 dalį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelę žalą patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Tais atvejais, kai šio straipsnio 1 dalyje nustatyta veika padaryta siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos, nesant kyšininkavimo požymių, tokia veika kvalifikuotina pagal BK 228 straipsnio 2 dalį.

31. Pažymėtina, kad piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei bei turiniui. Piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi koncepcija baudžiamojoje teisėje suponuoja išvadą, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo tyčia veikia tarnybai priešingais tikslais dėl korupcinių ar kitų panašių paskatų, rodančių akivaizdų nesąžiningumą atliekant tarnybines pareigas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-68-788/2021). Įgaliojimų viršijimas suprantamas kaip įstatymais ir kitais teisės aktais valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui suteiktų įgaliojimų ribų peržengimas. Asmuo, viršijantis įgaliojimus, atlieka neteisėtus veiksmus, kurių jis pagal savo pareigas atlikti neturi teisės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-432-696/2016). BK 228 straipsnyje įtvirtintas didelės žalos valstybei, Europos Sąjungai, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui požymis yra vertinamasis, todėl jis kiekvienu atveju yra nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Kartu šio požymio įtvirtinimas BK 228 straipsnyje reiškia, kad, nusikalstamą piktnaudžiavimą atribojant nuo drausminio, administracinio ar civilinio pobūdžio teisės pažeidimo, būtina nustatyti pakankamą baudžiamajai atsakomybei taikyti padarytos veikos pavojingumą. Tik tokia praktika laikytina atitinkančia baudžiamųjų įstatymų paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. balandžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-59-495/2021, 9 punktas).

32. Didelė žala kaip piktnaudžiavimo sudėties požymis gali būti tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio. Kadangi neturtinio pobūdžio žala neturi konkrečios materialios formos, ją nustatant itin svarbus yra vertinamasis aspektas, tiesiogiai priklausantis nuo konkrečių bylos aplinkybių. Apie tokią žalą ir jos dydį teismai sprendžia vertindami neigiamų padarinių pobūdį, veiksmus, kuriais piktnaudžiaujama (jų pobūdį, trukmę, neteisėtumo aspektus), kokiais teisės aktais ginami interesai ir vertybės yra pažeidžiami, kaltininko einamų pareigų svarbą, padarytos veikos neigiamą poveikį valstybės tarnybos autoritetui ir rezonansą visuomenėje, nukentėjusiųjų skaičių, taip pat kaip jie vertina jų atžvilgiu padarytus veiksmus ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-98/2014, 2K-361-895/2016, 2K-87-942/2017, 2K-189-1073/2019, 2K-4-689/2019, 2K-28-222/2020, 2K-7-9-976/2020, 2K-127-689/2020, 2K-P-59-495/2021).

33. Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad V. B. savo priešingais tarnybai veiksmais padarė didelę neturtinę žalą valstybei. Išvada, kad didelę neturtinę žalą patyrė valstybė, paprastai daroma įvertinus nusikalstamais veiksmais padarytą diskredituojantį poveikį valstybės institucijoms bei sukeltus neigiamus padarinius šių institucijų veiklai. Pripažįstant ar paneigiant didelės neturtinės žalos valstybei požymį, neišvengiamai vertintinas ir pačių neteisėtų veiksmų mastas bei tarnybos principų pažeidimų pavojingumo (šiurkštumo) lygis. Pažymėtina, kad V. B. nuteistas už tai, jog piktnaudžiavo savo, kaip teisėjo, tarnybine padėtimi ir viršijo jam suteiktus įgaliojimus. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į ypatingą teismo vaidmenį valstybės valdžios institucijų sistemoje. Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.“ Jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas negali vykdyti šios funkcijos. Teismai, būdami viena iš valstybės valdžią – teisminę valdžią – įgyvendinančių, teisingumą vykdančių institucijų, turi veikti taip, kad visuomenė jais pasitikėtų. Visuomenės pasitikėjimas teismais yra svarbus demokratinės teisinės valstybės, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės elementas, reikšminga teisminės valdžios veiksmingos veiklos sąlyga. Teisėjams keliami ir itin dideli etinio bei moralinio pobūdžio reikalavimai: jų reputacija turi būti nepriekaištinga; teisėjo elgesys – tiek susijęs su tiesioginiu pareigų atlikimu, tiek su jo veikla, kuri nėra susijusi su jo pareigomis, – neturi kelti abejonių dėl jo nešališkumo ir nepriklausomumo; teisėjas savo pareigas atlikti, taip pat elgtis turi taip, kad savo poelgiu nepažemintų teisėjo vardo (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 22 d., 2022 m. balandžio 15 d. nutarimai).

34. Byloje nustatyta, kad V. B., būdamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas, žinodamas, kad V. V. baudžiamoji byla bus nagrinėjama šiame teisme, ne tik viršijo įgaliojimus neoficialiai konsultuodamas jį ir jo advokatę dėl procesinių bylos aspektų ir žadėdamas daryti poveikį bylų skirstymo ir teisėjų kolegijos sudarymo procesui, bet ir piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi aktyviai skatindamas V. V. siekti palankios proceso baigties korupciniais metodais. Iš kriminalinės žvalgybos ir ikiteisminio tyrimo veiksmais užfiksuotų pokalbių byloje nustatyta, kad V. B. pranešė V. V. apie galimybę papirkti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininką, kad šis V. V. apeliacinį skundą paskirtų nagrinėti pageidaujamam teisėjui pranešėjui, kuriam įmanoma padaryti neteisėtą poveikį; primygtinai pabrėždavo V. V. būtinumą duoti kyšį iki procesinio sprendimo priėmimo, faktiškai žadėdamas jam tarpininkauti šiame procese; bandė sudaryti pašnekovui regimybę, kad teisėjų papirkinėjimas yra įprasta šio teismo veiklos praktika. Tokie teisėjo veiksmai peržengia neetiško profesinio elgesio ribas ir kelia pavojų Konstitucijos ginamoms vertybėms bei teisinei tvarkai, taigi daro didelę žalą valstybei. Nagrinėjamo piktnaudžiavimo atvejo specifika pasireiškė ir tuo, kad teisėjas užfiksuotuose pokalbiuose su V. V. ėmėsi teismo, kuriame dirbo, ir visos teismų sistemos tiesioginio diskreditavimo, dirbtinai skleisdamas žinią apie perkamą ir parduodamą teisingumą, šmeižikiškai kaip korumpuotus asmenis charakterizuodamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininką ir kitus kolegas, paniekinamai atsiliepdamas apie sąžiningai dirbančius teisėjus (juos vadino „babuinais“, „idėjiniais“), o tą, kurį, anot jo, galima paveikti, vadindavo „normalesniu“. Toks elgesys neabejotinai pasižymėjo dideliu diskredituojančiu poveikiu tiek Lietuvos apeliaciniam teismui, tiek visai teismų sistemai. Todėl pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad pats faktas, jog teisėjas, kurio tiesioginė paskirtis vykdyti teisingumą, slapta bendrauja su asmeniu, siekiančiu neteisėtos pagalbos ir ieškančiu galimybės neteisėtu būdu paveikti bylą nagrinėjančius teisėjus, patarinėja šiam asmeniui, kaip elgtis, kaip ir kada duoti kyšį, kokius kitus veiksmus atlikti, bendrauja ir su šio asmens gynėja, žada kaip teisėjas už atlygį paveikti savo kolegas teisėjus, suponuoja didelės žalos teismų sistemai ir valstybei padarymą. Tai, kad teismo veiklą sutrikdę ir didelį rezonansą visuomenei sukėlę veiksniai nepriklausė nuo paties V. B. valios (jo demonstratyvus sulaikymas, įvykio aptarimas žiniasklaidoje, bylų teisme perskirstymas ir pan.), šiuo atveju nepaneigia išvados, kad jis savo teisingumo principus iškreipiančiais veiksmais padarė didelę žalą valstybei.

35. Įvertinusi pirmiau minėtas aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas padarė bylos įrodymais pagrįstą išvadą, jog V. B. nusikalstamai piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir viršijo jam suteiktus įgaliojimus, savo veiksmais sulaužė teisėjo priesaiką, diskreditavo teisėjo vardą, iškreipė teisėjo tarnybos veiklos principus, sumenkino visuomenės pasitikėjimą teismu ir taip padarė didelę žalą teismų reputacijai ir valstybei.

Dėl asmeninės naudos siekimo, kaip piktnaudžiavimo motyvo, nustatymo

36 Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu V. B. pripažintas kaltu pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, t. y. už tai, kad piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas kitokios asmeninės naudos – padėti savo vaikystės draugui V. V., kad jam baudžiamojoje byloje būtų paskirta švelnesnė bausmė.

37. Šiame kontekste pažymėtina, kad kvalifikuotojo piktnaudžiavimo normoje (BK 228 straipsnio 2 dalis) nurodytas motyvas (tiek turtinės, tiek kitokios asmeninės naudos siekimas) visais atvejais turi būti aiškiai nustatytas, motyvuotas, o ne menamas, numanomas ar spėjamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-176-489/2022). Kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad kitokios asmeninės naudos motyvas gal reikštis, pvz., kaip siekimas garbės, pareigų paaukštinimo, aukštesnes pareigas einančių asmenų palankumo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-317-489/2017, 2K-180-976/2017, 2K-161-693/2019, 2K-87-303/2022 ir kt.). Atsižvelgiant į asmeninės naudos turinio plačias ribas ir galimų formų įvairovę, tokio kvalifikuojamojo požymio taikymas galimas tik tokiu atveju, kai prieinama prie konkrečiomis bylos aplinkybėmis patvirtintos išvados, kad dėl siekiamos asmeninės naudos pobūdžio piktnaudžiavimo nusikaltimas yra įgavęs aiškiai didesnį pavojingumą. Be to, pats terminas „asmeninė nauda“ suponuoja išvadą, kad naudos gavėjas pirmiausia yra pats šio nusikaltimo subjektas. Todėl tam, kad piktnaudžiavimas įgautų didesnį pavojingumą ir atitiktų kvalifikuotosios piktnaudžiavimo sudėties požymius, turi būti nustatyta, kad tokios naudos buvo siekiama pačiam piktnaudžiautojui ar jo artimiems asmenims. Vien tik dvasinio, emocinio turinio nauda, kuri gaunama teikiant pagalbą bei paramą draugui ar kitam asmeniui, nors ir neteisėtą, neturi būti suprantama kaip BK 228 straipsnio 2 dalį kvalifikuojantis požymis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-440/2010, 2K-176-489/2022).

38. Bylos kontekstas nepalieka abejonių, kad V. B. nusikalstamo piktnaudžiavimo vienas iš motyvų buvo siekimas padėti V. V. baudžiamojoje byloje, kad jam būtų paskirta švelnesnė bausmė. Išvadą, kad toks motyvas atitinka BK 228 straipsnio 2 dalies prasmę ir atitinkamai didina V. B. nusikalstamo piktnaudžiavimo pavojingumą, apeliacinės instancijos teismas pagrindė tuo, kad V. B. ir V. V. siejo artimas ryšys, nes jie bendravo daugybę metų, buvo bendraklasiai, baigus mokyklą ir toliau buvo puoselėjami draugiški santykiai, nuolat, bent kartą per metus, susitikdavo, taip pat ir atostogų metu. Artimą ryšį, kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, taip pat patvirtina ir užfiksuotų pokalbių turinys, kalbėjimo maniera – asmenys bendravo neoficialiai, pokalbio metu nevengdami ir asmeninių temų.

39. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytų aplinkybių akivaizdžiai nepakanka išvadai, kad V. V. ir V. B. ryšys buvo toks artimas, jog pagrįstų BK 228 straipsnio 2 dalyje nurodyto motyvo inkriminavimą. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo nurodytos aplinkybės yra įprastos kalbant tiesiog apie gerai pažįstamų asmenų (bendraklasių) bendravimą ir nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad V. B. teikiama pagalba V. V. galėjo turėti teigiamos įtakos ir paties V. B. asmeninei (neturtinei) situacijai. Tai, kad patys kaltinamieji teigė, jog nuo vaikystės draugauja, ir taip bandė paaiškinti byloje užfiksuotų susitikimų ir pokalbių kontekstą, nėra pakankamas jų artimo ryšio įrodymas. Konstatuodamas V. B. ir V. V. artimą ryšį, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi V. B. 2019 m. vasario 20 d. duotų parodymų fragmentais apie jų draugystę, tačiau byloje yra užfiksuotų ir šiai išvadai priešingų jo parodymų. Antai V. B., duodamas parodymus 2019 m. lapkričio 6 d., neigiamai atsiliepė apie V. V. kaip apie asmenį, kuris gali bet ką apgauti (7 t., b. l. 148). Be to, iš byloje užfiksuotų pokalbių matyti, kad V. B. labiau rūpėjo turtinis korupcinio sandėrio aspektas nei V. V. asmeninė padėtis, nes jis primygtinai šiam pabrėždavo, kad norimą rezultatą gali užtikrinti tik laiku perduotas kyšis.

40. Remiantis nurodytais argumentais, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas V. B. veiką pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Ši teisinė klaida taisytina V. B. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuojant į BK 228 straipsnio 1 dalį ir paskiriant jam bausmę pagal šios normos sankciją.

41. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visas apeliacinės instancijos teismo nurodytas aplinkybes, lėmusias V. B. paskirtą bausmę ir jos dydį, taip pat į pasikeitusią jo padarytos nusikalstamos veikos kategoriją (iš sunkaus nusikaltimo į apysunkį), priima sprendimą paskirti V. B. proporcingai mažesnio, t. y. 260 MGL, dydžio baudą (13 000 Eur). Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į paskirtą bausmę įskaitytinas V. B. laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2019 m. vasario 20 d. iki 2019 m. kovo 1 d. (tai atitinka 20 MGL dydį), taigi skirtinos baudos galutinis dydis yra 240 MGL (12 000 Eur).

Dėl prekybos poveikiu

42. Prokurorės kasacinio skundo argumentai dėl pagrindo V. V. veiksmus kvalifikuoti kaip rengimąsi padaryti nusikalstamą veiką pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 226 straipsnio 3 dalį ir šiuo pagrindu naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio atitinkamą dalį ir ją perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka atmestini.

43. V. B. ir V. V. pagal BK 226 straipsnio 3 dalį buvo kaltinami dėl susitarimo daryti poveikį Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjams, siekiant kaltinamajam V. V. palankaus nuosprendžio. Pagal kaltinimą buvo susitarta siūlyti 10 000 Eur kyšį teisėjui V. P., kad šis paveiktų bylą nagrinėjantį teisėją A. U.. Pirmosios instancijos teismas dėl šio kaltinimo V. B. ir V. V. išteisino nepripažindamas leistinu pagrindinio inkriminuotų aplinkybių įrodymo, t. y. 2018 m. spalio 25 d. užfiksuoto V. B. ir V. V. pokalbio turinio. Pašalinus iš kaltinimo šį įrodymą, konstatuota, kad kiti byloje surinkti duomenys nepatvirtina minėto korupcinio sandėrio. Be to, pirmosios instancijos teismas patį kaltinimą pripažino prieštaringu, nes vienoje kaltinimo dalyje nurodyta, kad pagal kaltinamųjų tarpusavio susitarimą V. V. pažadėjo perduoti V. B. 10 000 Eur, o kitoje dalyje nurodyta, kad V. V. pinigų V. B. neperdavė, nes netinkamai suprato šį susitarimą.

44. Apeliacinės instancijos teismas, nors 2018 m. spalio 25 d. užfiksuoto pokalbio turinį pripažino leistinu įrodymu ir nustatė, kad V. B. ir V. V. iš tikrųjų anksčiau (2015–2016 m.) tarėsi dėl kyšio teisėjui V. P., buvo aptarę ir kyšio sumą, tačiau paliko galioti išteisinamąjį nuosprendį dėl šio bylos epizodo. Toks sprendimas priimtas padarius išvadą, kad bylos įrodymai nepatvirtina nei baigtos, nei nebaigtos prekybos poveikiu nusikalstamos veikos ir leidžia konstatuoti tik tyčios iškėlimo aikštėn stadiją, kuri pagal baudžiamuosius įstatymus nebaudžiama. Iš pateiktų apeliacinės instancijos teismo argumentų matyti, kad tokį vertinimą lėmė tai, jog byloje nesurinkta jokių įrodymų, kad teisėjams V. P. ir A. U. būtų buvęs daromas koks nors poveikis, be to, nėra ir duomenų, kad V. V. būtų bandęs surinkti sutartą kyšio sumą ar perduoti ją V. B. ar kitam asmeniui.

45. Taigi tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai iš esmės vienodai įvertino minėtą kaltinimą kaip nepagrįstą įrodymais. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas šio bylos epizodo įrodymų vertinimas yra išsamus ir logiškai motyvuotas. Pripažinus V. B. užfiksuotų pokalbių su V. V. ir V. P. turinį leistinu įrodymu, detaliai atlikta šių pokalbių analizė ir padarytos aiškios išvados, kokias aplinkybes jie patvirtina, o kokioms aplinkybėms patvirtinti jų nepakanka. Prokurorė kasaciniu skundu ginčija tik vieną įrodymų vertinimo aspektą, t. y. kad byloje yra pagrindas konstatuoti, jog V. V. rengėsi atlikti prekybos poveikiu veiksmus. Išplėstinė teisėjų kolegija pripažįsta tokią kasaciniame skunde išdėstytą poziciją nepagrįsta tiek baudžiamojo proceso, tiek ir materialiosios teisės požiūriu.

46.

47. Esminis apeliacinės instancijos teismo argumentas atmetant prokurorės apeliaciniame skunde suformuluotą prašymą taikyti V. B. ir V. V. BK 226 straipsnio 3 dalį yra aiškaus susitarimo papirkti teisėją ir jo realizavimo nebuvimas. Byloje esančių įrodymų vertinimas leido apeliacinės instancijos teismui konstatuoti tik tai, kad V. B. ir V. V. tarėsi dėl tokio papirkimo, tačiau nė vienas jų nesiėmė jokių konkrečių veiksmų šiam susitarimui įgyvendinti. Taigi apeliacinės instancijos teismas iš esmės konstatavo, kad byloje neįrodyta, jog 2015–2016 m. įvykių metu kaltinamieji realiai ketino per kyšį siekti palankaus procesinio sprendimo baudžiamojoje byloje. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė įvertinęs tai, kad joks poveikis adresatams nebuvo padarytas, joks kyšis nebuvo perduotas ir jokie veiksmai ruošiantis tai padaryti taip pat nenustatyti. Turint galvoje, kad nuo tarimosi dėl teisėjo papirkimo (2015–2016 m.) iki teismo nuosprendžio V. V. paskelbimo (2018 m. spalio 22 d.) V. V. nesiėmė jokių veiksmų korupciniam planui realizuoti, tai iš tiesų kelia abejonių dėl jo tokių ketinimų realumo. Be to, byloje užfiksuota, kad, artėjant nuosprendžio paskelbimo datai, 2018 m. spalio 12 d. įvyko telefoninis V. B. ir V. P. pokalbis, kurio metu V. P. perdavė nuo V. V. žinią, kad nieko daryti jo baudžiamojoje byloje nereikia. Apeliacinės instancijos teismas visas šias aplinkybes įvertino kaip rodančias, kad V. V. ir V. B. iš tikrųjų realaus veiksmų plano dėl teisėjo papirkimo neturėjo. Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl neįrodytų realių ketinimų papirkti teisėją yra logiška, pagrįsta bylos duomenimis ir tinkamai motyvuota, todėl nelaikytina neteisingo įrodymų vertinimo rezultatu. Pritardama apeliacinės instancijos teismo išvadoms, išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad 2015–2016 m. prekybos poveikiu aplinkybės iš esmės buvo grindžiamos 2018 m. spalio mėn. vykusio pokalbio turiniu. Tai savaime apsunkina tiesos nustatymą byloje. Kartu konstatuotina, kad materialiosios teisės požiūriu realių ketinimų perduoti kyšį ir daryti poveikį adresatui neįrodytumas vienodai paneigia tiek baigto prekybos poveikiu nusikaltimo požymius, tiek pasikėsinimą ar rengimąsi jį padaryti.

48. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad prokurorės prašymo tenkinimas ir bylos dalies dėl prekybos poveikiu grąžinimas nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka iš esmės reikštų būtinumą keisti kaltinimą V. V.. Viena vertus, keistųsi jo veikos kvalifikavimas iš baigto nusikaltimo į rengimąsi jį padaryti, kita vertus, iš kaltinimo būtų šalinamos aplinkybės, susijusios su V. B. dalyvavimu šioje veikoje, nes jo išteisinimas dėl prekybos poveikiu kasacine tvarka nebeskundžiamas. Tačiau, pagal byloje pareikštą kaltinimą, kaltinamieji buvo sutarę, kad būtent V. B. perduos kyšį teisėjui ir užtikrins neteisėtą poveikį bylos baigčiai. Abejotina, kad, pašalinus iš kaltinimo V. B. nusikalstamus veiksmus, apskritai įmanoma V. V. naujai ir logiškai suformuluoti kaltinimą, kuris atitiktų įstatymo keliamus reikalavimus.

49. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino pernelyg ilgo proceso byloje faktą (nuosprendžio 120 punktas) ir šis teismo vertinimas kasacine tvarka neskundžiamas. Taigi bylos dalies grąžinimas iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka šiuo atveju reikštų kaltinamojo teisės į bylos išnagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką (BPK 44 straipsnio 5 dalis) pažeidimo tęsimą. Taigi, atsižvelgiant į pirmiau išsakytas abejones dėl galimybės keisti kaltinimą, prokurorės prašomas procesinis sprendimas prieštarautų baudžiamojo proceso greitumo, tikslingumo ir ekonomiškumo principams.

50. Konstatuotina, kad pagal prokurorės kasacinį skundą pagrindas naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį (BPK 369 straipsnis) nenustatytas.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 ir 6 punktais,

n u t a r i a :

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorės Vilmos Vidugirienės kasacinį skundą atmesti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. vasario 9 d. nuosprendį pakeisti.

V. B. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 228 straipsnio 2 dalies į BK 228 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam bausmę – 260 MGL (13 000 Eur) dydžio baudą. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į paskirtą bausmę įskaityti V. B. laikinojo sulaikymo ir suėmimo nuo 2019 m. vasario 20 d. iki 2019 m. kovo 1 d. laiką ir nustatyti, kad V. B. skiriama 240 MGL (12 000 Eur) dydžio bauda.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. vasario 9 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Rima Ažubalytė

Danutė Jočienė

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Artūras Pažarskis

Artūras Ridikas

Olegas Fedosiukas