Dėl žalos atlyginimo

Teisminio proceso numeris Nr. 3-61-3-00842-2012-2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei Iraidai Žogaitei, atsakovo atstovui Jonui Osteriui,

trečiojo suinteresuoto asmens atstovei Ingridai Kemežienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo bendrovės „Nidera Handelscompagnie B. V.“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bendrovės „Nidera Handelscompagnie B. V.“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas bendrovė „Nidera Handelscompagnie B. V.“ (toliau – ir pareiškėjas) skundu (I t., b. l. 116–126) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, 3 649 804,39 Lt palūkanų sumą nuostoliams atlyginti ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Skunde paaiškino, kad 2008 m. vasario–gegužės mėn. bendrovė „Nidera Handelscompagnie B. V.“ Lietuvoje iš žemės ūkio produkcijos tiekėjų įsigijo kviečių už 76 983 585 Lt. Kainos dalį – 11 743 259 Lt – sudarė tiekėjų apskaičiuotas pardavimo pridėtinės vertės mokestis (toliau – ir PVM). Visą įsigytą produkciją pareiškėjas eksportavo į Alžyrą ir Turkiją ir apmokestino 0 proc. PVM tarifu, nes įgijo teisę į pirkimo PVM atskaitą. Atsakovas, vadovaudamasis tik PVM įstatymo nuostatomis ir neatsižvelgdamas į tai, kad jos netinkamai įgyvendina Direktyvos Nr. 2006/112/EB reikalavimus, savo veiksmais neteisėtai apribojo pareiškėjo teisę į PVM atskaitą ir laiku negrąžino PVM permokos.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2010 m. spalio 21 d. priėmė sprendimą Nr. C-385/09, kuriame nurodė, jog teisę į PVM atskaitą valstybės narės gali riboti tik Direktyvoje 2006/112 aiškiai numatytais atvejais. Kai mokesčių administratorius turi reikiamą informaciją nustatyti, kad apmokestinamasis asmuo, kaip aptariamų prekių ar paslaugų gavėjas, turėjo sumokėti PVM, draudžiama, kiek tai susiję su šio asmens teise atskaityti šį mokestį, nustatyti papildomų sąlygų, galinčių naudojimąsi šia teise padaryti neįmanomą. Vertindamas pagrindinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kad pareiškėjas, nors ir neturėdamas pareigos registruotis PVM mokėtoju, tačiau siekdamas įgyvendinti savo teisę į mokesčio atskaitą turėjo įsiregistruoti PVM mokėtoju, o tai jis padarė per mažiau nei šešis mėnesius po to, kai įvykdė sandorius, dėl kurių atsirado ši teisė, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pripažino, kad pareiškėjas įsiregistravo per protingą terminą. Taigi Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nusprendė, kad 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos turi būti aiškinama taip, jog ja draudžiama, kad pridėtinės vertės mokesčiu apmokestinamas asmuo, kuris tenkina esmines sąlygas atskaityti šį mokestį remiantis šios direktyvos nuostatomis ir įsiregistruoja PVM mokėtoju per protingą terminą nuo sandorių, suteikiančių teisę į PVM atskaitą, įvykdymo, netektų galimybės įgyvendinti teisės į atskaitą dėl nacionalinės teisės akto, kuriuo draudžiama atskaityti perkant prekes sumokėtą PVM, kadangi šis apmokestinamasis asmuo neįsiregistravo PVM mokėtoju prieš naudodamas šias prekes savo apmokestinamojoje veikloje.

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija), atsižvelgdama į minėtą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimą, 2010 m. lapkričio 24 d. galutiniu sprendimu Nr. S-316 (7-255/2009), panaikino 2009 m. birželio 22 d. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) sprendimą. Inspekcija, vykdydama Komisijos 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimą, 2010 m. gruodžio 22 d. grąžino pareiškėjui 11 743 259 Lt PVM permoką. Taip pat pareiškėjui buvo sumokėtos palūkanos už laikotarpį nuo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo priėmimo 2010 m. spalio 21 d. iki 2010 m. gruodžio 22 d., t. y. iš viso 214 902,27 Lt.

Pareiškėjas nurodė, kadangi mokesčių administratoriaus sprendimai buvo panaikinti kaip nepagrįsti, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 9 dalies nuostatomis, mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo naudai privalo skaičiuoti palūkanas dėl per įstatyme nustatytą terminą negrąžintos mokesčio permokos sumos. Argumentas, kad mokesčių administratorius neturėjo pagrindo netaikyti PVM įstatymo nuostatų ir tiesiogiai remtis Direktyvos Nr. 2006/112/EB 18 straipsnio nuostatomis, kadangi PVM įstatymo 1 straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog PVM įstatymo nuostatos yra suderintos su Europos Sąjungos direktyvos (tiek su Šeštąja direktyva Nr. 77/388/EEB, tiek su Direktyva Nr. 2006/112/EB) nuostatomis, yra nepagrįstas. Pareiškėjas mokestinio ginčo metu nurodė teisinį pagrindą Direktyvos nuostatas taikyti tiesiogiai dėl nacionalinės teisės ir Europos Sąjungos teisės kolizijos ir tai pagrindė Steigimo sutarties nuostatomis bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimais. Atsakovas, atsisakydamas sumokėti apskaičiuotas palūkanas dėl pavėluoto PVM permokos grąžinimo bei atlyginti patirtus nuostolius ir sumokėdamas dalį palūkanų, pripažino, kad, netaikydamas tiesiogiai Direktyvos Nr. 2006/112/EB nuostatų ir apribodamas teisę į atskaitą, atliko neteisėtus veiksmus. Tai yra būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga. Tokios palūkanų skaičiavimo tvarkos, kai palūkanos skaičiuojamos tik nuo teismo sprendimo priėmimo dienos, Mokesčių administravimo įstatyme nėra. Įstatymas palūkanų termino skaičiavimo tvarką sieja su patikrinimo akto tvirtinimu. Be to, valstybė narė negali asmenų atžvilgiu remtis tuo, kad neįvykdė Direktyvoje nustatytų įsipareigojimų, nes ji yra visada atsakinga už žalą, kuri atsirado dėl to, kad ji neįgyvendino arba netinkamai įgyvendino Direktyvos nuostatas, ir privalo atlyginti ją iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nurodė, kad palūkanos turi būti skaičiuojamos viso mokestinio patikrinimo metu. Šiuo metu pareiškėjui mokesčių administratoriaus neatlygintos žalos dydis sudaro 3 649 804,39 Lt. Dėl mokesčių administratoriaus neteisėtų veiksmų (nepagrįstų ir neteisėtų sprendimų dėl PVM permokos grąžinimo priėmimas) pareiškėjas patyrė nuostolių, nes būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų prarado galimybę daugiau nei 25 mėnesius naudotis didele pinigų suma savo veikloje.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovė Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į skundą (I t., b. l. 190–191) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad mokesčių administratoriaus veiksmai nagrinėjamu atveju buvo teisėti ir pagrįsti, t. y. mokesčių administratorius veikė taip, kaip nurodyta teisės aktuose, ir atliko teisės aktais jam priskirtas funkcijas, veikė tinkamai, siekdamas išsiaiškinti konkrečios teisės normos taikymo ribas. Mokesčių administratorius, gavęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. spalio 21 d. sprendimą, nedelsdamas grąžino pareiškėjui ginčytiną sumą. Atsakovas neatliko neteisėtų veiksmų, todėl priežastinis ryšys tarp realiai patirtų nuostolių bei neteisėtų mokesčių administratoriaus veiksmų šiuo atveju neatsiranda, nes nėra vienos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos sąlygos atsakomybei kilti. Įrodymus dėl aplinkybių, kurios patvirtintų valdžios institucijos neteisėtus veiksmus bei žalos faktą, t. y. civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlygas, turi pateikti pareiškėjas, keliantis savo skunde reikalavimą atlyginti žalą dėl valstybės ar savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų. Šiuo atveju pareiškėjas skunde nenurodo jokių konkrečių mokesčių administratoriaus neteisėtų veiksmų (neveikimo) nagrinėjant prašymus grąžinti PVM permoką bei skundus dėl minėtos permokos negrąžinimo. 2010 m. spalio 21 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismui byloje C-385/09 priėmus sprendimą, kuriame jis išaiškino Direktyvos nuostatų taikymą, pareiškėjui buvo sumokėtos palūkanos nuo minėto sprendimo dienos iki PVM skirtumo grąžinimo. Iki minėto sprendimo priėmimo mokesčių administratorius neturėjo jokio teisinio pagrindo elgtis kitaip, nei faktiškai elgėsi. Be to, pareiškėjas neįrodė patirtos žalos dydžio. Patirta žala negali būti tapatinama su apskaičiuotinomis palūkanomis pagal Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 9 dalį, nes skiriasi atsakomybės sąlygos. Palūkanos neturi būti skaičiuojamos ir dėl to, nes atsakovas nepažeidė Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 7 dalies nustatytų reikalavimų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į skundą (I t., b. l. 184–188) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad mokesčių administratorius neatliko neteisėtų veiksmų, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas turi teisę į patirtos žalos atlyginimą. Pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių mokesčių administratoriaus neteisėtų veiksmų (neveikimo) nagrinėjant pareiškėjo prašymus grąžinti PVM permoką bei skundus dėl minėtos permokos negrąžinimo. Mokesčių administratorius, atlikdamas veiksmus, veikė taip, kaip nustatyta teisės aktuose. Pareiškėjo skunde nėra nurodyta jokių konkrečių teisės normų, kurių reikalavimus pažeidė mokesčių administratorius, todėl atsakovo veiksmuose nėra būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas neįrodė patirtos žalos dydžio. Šioje byloje negalima remtis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2011 m. gegužės 11 d. sprendimu byloje C-107/10, nes šiuo atveju atsakovas tokių veiksmų neatliko, o taikė tuo metu galiojusius teisės aktus, kuriuos ir privalėjo taikyti iki 2010 m. spalio 21 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo priėmimo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2010 m. spalio 21 d. sprendime Nr. C-385/09 nusprendė, kad 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos turi būti aiškinama taip, jog ja draudžiama, kad pridėtinės vertės mokesčiu apmokestinamas asmuo, kuris tenkina esmines sąlygas atskaityti šį mokestį remiantis šios direktyvos nuostatomis ir įsiregistruoja PVM mokėtoju per protingą terminą nuo sandorių, suteikiančių teisę į PVM atskaitą, įvykdymo, netektų galimybės įgyvendinti teisės į atskaitą dėl nacionalinės teisės akto, kuriuo draudžiama atskaityti perkant prekes sumokėtą PVM, kadangi šis apmokestinamasis asmuo neįsiregistravo PVM mokėtoju prieš naudodamas šias prekes savo apmokestinamojoje veikloje.

Komisija, atsižvelgdama į minėtą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimą, 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. S-316 (7-255/2009) panaikino 2009 m. birželio 22 d. Inspekcijos sprendimą, kuri, vykdydama 2010 m. lapkričio 24 d. Komisijos sprendimą, 2010 m. gruodžio 22 d. grąžino pareiškėjui 11 743 259 Lt PVM permoką. Taip pat pareiškėjui buvo sumokėtos palūkanos už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 21 d. iki 2010 m. gruodžio 22 d., t. y. iš viso 214 902,27 Lt.

Valstybės viešoji atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijos ar jų darbuotojai neveikia taip, kaip pagal įstatymus jie privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Taigi iš esmės valstybės institucijos privalo nepažeisti imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų. Tačiau nagrinėjamu atveju galbūt neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme iš esmės siejami su atsakovo tam tikra diskrecija vertinti kompleksinius faktų ir teisės klausimus.

Tais atvejais, kai įstatymų leidėjas valstybės institucijai yra suteikęs tam tikrą diskreciją, neteisėtų veiksmų nustatymas yra specifinis ir pakankamai sudėtingas. Tačiau tai nereiškia, kad valstybės institucijos, pasinaudojusios diskrecija, atliktas faktinių aplinkybių ir įrodymų įvertinimas yra visiškai nekontroliuojamas. Teisingumo principui prieštarautų valstybės atsakomybės pašalinimas, jei būtų nustatyta, kad valdžios institucija, pasinaudojusi diskrecija, padarė akivaizdžią klaidą, pateikdama tam tikrą faktinių ir teisinių aplinkybių įvertinimą. Tačiau tam, kad būtų konstatuoti neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio 4 dalies prasme, paprastai turi būti įrodytas gana akivaizdus, t. y. aiškus ir rimtas atitinkamos valdžios institucijos diskrecijos ribų pažeidimas, kuris, be kita ko, gali pasireikšti institucijos veiksmų (neveikimo) neatitikimu ne tik aiškiai išreikštoms (konkrečiai apibrėžto turinio) teisės normoms, bet ir teisės principams. Vertinant pažeidimo akivaizdumą gali būti atsižvelgta į spręstinų situacijų sudėtingumą, vartojamų terminų suprantamumą, įrodymų aiškumą ir kt.

Akivaizdu, kad pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nuostatas mokesčių administratoriui yra suteikta teisė atlikti mokesčio mokėtojo mokestinį patikrinimą (33 str.), tačiau šios nuostatos tik sudaro prielaidas mokesčių administratoriui teisėtai, pagal jam priskirtą kompetenciją, pradėti viešojo administravimo procedūrą mokestinių teisinių santykių srityje. Jei nebūtų įvykdoma ši prielaida, pati procedūra turėtų būti pripažinta neteisėta nuo jos vykdymo pradžios. Taip pat pažymėta, kad mokestinio patikrinimo procedūros teisėtumą lemia ne tik kompetencijos turėjimas atlikti šiuos veiksmus. Teisės aktais mokesčio administratoriui yra nustatoma ir kitų reikalavimų, kurių jis turi laikytis, vykdydamas jam priskirtas funkcijas, kurių (reikalavimų) nesilaikymas taip pat sudarytų pagrindą daryti išvadą dėl mokesčio administratoriaus veiksmų neteisėtumo.

Viešojo administravimo subjektui, taip pat ir mokesčių administratoriui yra keliami reikalavimai dėl jo veiklos objektyvumo, nešališkumo, atliekamų tyrimų visapusiškumo bei priimamų individualių sprendimų proporcionalumo ir pagrįstumo.

Visa tai lemia, kad byloje nagrinėjamas mokestinis patikrinimas buvo pradėtas vykdyti teisėtai, tačiau jį užbaigus padarytos nepagrįstos išvados dėl pareiškėjo mokestinės atsakomybės.

Atsižvelgus į tai, kas pasakyta, nagrinėjamu atveju svarstyta, ar pagal ginčo laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą Inspekcija, atlikdama įrodymų vertinimo analizę, akivaizdžiai neperžengė jai suteiktos diskrecijos ribų.

Atsakovo neteisėti veiksmai, anot pareiškėjo, pasireiškė tuo, jog atsakovas neteisingai taikė teismų praktiką, tačiau pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių mokesčių administratoriaus neteisėtų veiksmų (neveikimo) nagrinėjant jo prašymus grąžinti PVM permoką bei skundus dėl minėtos permokos negrąžinimo.

Teismas rėmėsi 2011 m. gegužės 12 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) sprendimu byloje C-07/10 Enel Maritsa Iztok, kuriame nurodyta, kad nacionaliniai teisės aktai, kuriais remiantis PVM permokos grąžinimo terminas, kuriam pasibaigus turi būti pradedamos skaičiuoti palūkanos mokesčių mokėtojų naudai, yra pratęsiamas pradėjus mokestinį patikrinimą, kai dėl šio pratęsimo palūkanos būtų skaičiuojamos tik nuo šio mokestinio patikrinimo pabaigos, prieštarauja Direktyvai. Dėl šios priežasties ESTT nurodė, kad palūkanos turi būti skaičiuojamos viso mokestinio patikrinimo metu. Todėl, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos teisinę sistemą sudarančių teismų praktikos nuostatas, pareiškėjas pateikė savo patirtos žalos apskaičiavimą, remdamasis palūkanų dydžio apskaičiavimu pagal Mokesčių administravimo įstatymo 99 straipsnio nuostatas, laikotarpiui nuo mokestinio patikrinimo pradžios, t. y. 2008 m. lapkričio 21 d., iki mokestinės permokos grąžinimo datos, t. y. 2010 m. gruodžio 22 d. Atsižvelgiant į tai, jog Inspekcija grąžino pareiškėjui palūkanas už laikotarpį nuo tada, kai buvo priimtas ESTT sprendimas (2010 m. spalio 21 d.) iki dienos, kai bendrovei buvo grąžinta PVM permokos suma (2010 m. gruodžio 22 d.), iš viso 214 902,27 Lt (62 240 EUR), šiuo metu bendrovei mokesčių administratoriaus neatlygintos žalos dydis sudaro 3 649 804,39 Lt.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas neginčijo mokesčių administratoriaus sprendimo dėl palūkanų apskaičiavimo, kuriame buvo apskaičiuotos palūkanos už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 21 d. (ESTT sprendimo priėmimo) iki 2010 m. gruodžio 22 d., t. y. iš viso 214 902,27 Lt, bet ne už visą mokestinio patikrinimo laikotarpį. Per teismo posėdį pareiškėjo atstovai pareiškė, kad 2011 m. rugpjūčio 11 d. Inspekcijos sprendimo grąžinti (įskaityti) mokesčių permoką (skirtumą) Nr. 258856 (II t., b. l. 24) pareiškėjas negavo, todėl jo neapskundė ir pirmą kartą pareiškėjo atstovai šį sprendimą pamatė tik 2012 m. rugpjūčio 19 d. teismo posėdyje, kai atsakovo atstovas paprašė pridėti Inspekcijos sprendimą prie bylos.

Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė patirtos žalos dydžio. Nesutikdamas su mokesčių administratoriaus sprendimu dėl palūkanų apskaičiavimo, pareiškėjas turi teisę skųsti sprendimą Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka ir savo reikalavimą grįsti argumentais dėl anksčiau paminėtos teismų praktikos. Taip pat byloje nenustatyta atsakovo neteisėtų veiksmų. Mokesčių administratoriaus panaikinti sprendimai negali būti laikomi neteisėtais veiksmais, nes jie buvo priimti pagal Inspekcijos kompetenciją. Taip pat byloje nenustatyta, kad buvo pažeistos kokios nors konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamą valstybės institucijos veiklą. Teismas padarė išvadą, kad atsakovo veiksmai buvo proporcingi ir adekvatūs ir būtent todėl jie neturi būti vertinami kaip neteisėti. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad atsakovas piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis.

III.

Pareiškėjas „Nidera Handelscompagnie B. V.“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas būtų patenkintas, bei atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde (II t., b. l. 48-59) nurodoma, kad:

1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A143-472/2010 konstatavo, jog „CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Terminas „aktas“, be kita ko, reiškia valstybės institucijos individualaus akto pavidalu išreikštas veiksmas. Pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti pakanka nustatyti „akto“ neteisėtumo faktą, ir nėra svarbu (ABTĮ 86 str. 2 d. taikymo požiūriu nėra bylai reikšminga) nustatinėti konkrečias priežastis, dėl kurių toks tariamai neteisėtas aktas buvo priimtas <...> valdžios institucijos jai įstatymo nustatytos kompetencijos pažeidimas yra tik vienas iš galimų šios institucijos veiksmo (jos priimto teisės ar individualaus akto) neteisėtumo pagrindų. Tokią išvadą galima daryti iš pačios CK 6.271 straipsnio 4 dalies konstrukcijos, kurioje, kolegijos manymu, išskirtina neatitikimo aspektu sąsaja tarp įstatymo (įstatymo nustatyto valdžios institucijos elgesio modelio) ir konkrečios valdžios institucijos (jos darbuotojų) veiklos rezultato. Akivaizdu, kad toks neatitikimas negali būti tapatinamas tik su kompetencijos pažeidimu. Pagrįsti šią (kolegijos daromą) išvadą galima ir ABTĮ 89 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią kompetencijos pažeidimas yra tik vienas iš kitų skundžiamo administracinio akto pripažinimo neteisėtu pagrindų. <...> kolegija pažymėjo, kad materialinės teisės normos taikymas visada susideda iš jos aiškinimo (jos veikimo tam tikroje teisės taikymo srityje ir veikimo laike suvokimo) bei atitinkamų (šios teisės normos taikymo prasme) reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymo ir jų vertinimo. Tai reiškia, kad netinkamas materialinės teisės normos pasirinkimas arba netinkamas tokios normos aiškinimas visais atvejais nulemia atitinkamo administracinio akto neteisėtumą, neatsižvelgiant į priežastis, dėl kurių toks netinkamumas atsirado“. Taigi yra akivaizdu, jog MGK Sprendimu esant nustatytam mokesčių administratoriaus 2009 m. kovo 19 d. Sprendimo bei 2009 m. birželio 22 d. Sprendimo neteisėtumo bei nepagrįstumo faktui, manytina, jog yra nustatyti ir patys neteisėti veiksmai. Be to, yra akivaizdu, jog minėti neteisėti Sprendimai buvo priimti netinkamai pritaikius, aiškinus ir interpretavus tiek PVM įstatymo, tiek Direktyvos nuostatas, o tai savo ruožtu nulemia administracinio akto neteisėtumą ir leidžia konstatuoti neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, atsiradimo faktą. Atsakovo darbuotojai savo priimtu individualiu administraciniu aktu sukėlė žalą teisėtiems pareiškėjo interesams atgauti PVM permoką, dėl ko pareiškėjas ilgą laiką savo veikloje negalėjo naudoti negrąžintų lėšų bei gauti iš jų pajamų. Matyti, kad žala kilo dėl to, kad mokesčių administratorius, kuris vykdė mokestinį patikrinimą, nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, vertindamas susiklosčiusias faktines aplinkybes ir aiškindamas Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktus, dėl ko buvo padarytos nepagrįstos išvados mokestiniais klausimais. Tokio nepagrįsto 2009 m. kovo 19 d. Sprendimo, kuriuo buvo patvirtintas 2009 m. sausio 16 d. Aktas, priėmimas, taip pat rodo ir mokestinį patikrinimą atlikusių mokesčių administratoriaus darbuotojų kvalifikacijos stoką, ypač dėl ES teisės, nustatančios bendras taisykles mokesčių sistemos ES lygiu reglamentavimui, aiškinimo ir taikymo nacionalinėje teisės sistemoje principų.

2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad „<...> CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, mokesčių administratoriaus veiksmai gali būti pripažinti neteisėtais, kai yra nustatomi ne tik Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo reikalavimų pažeidimai, bei kai nustatomi ir kitų teisės aktų reikalavimų pažeidimai <...>“ (nutartis administracinėje byloje Nr. A438-232/2010). Kadangi ES teisės aktai yra Lietuvos teisinės sistemos sudedamoji dalis ir net turi pirmenybę teisės aktų kolizijos atveju, todėl šių aktų pažeidimas yra laikomas neteisėtais veiksmais, lygiai taip pat kaip ir nacionalinių teisės aktų pažeidimas. Priešingu atveju būtų pažeistas vienas iš pamatinių ES teisės sistemos principų, o būtent lojalaus bendradarbiavimo principas, pagal kurį valstybės narės nesiima jokių priemonių, kurios galėtų trukdyti ES siekti jos tikslų bei imasi priemonių, kad užtikrintų pagal ES steigimo sutartis ar ES institucijų aktus atsirandančių pareigų vykdymą (ES steigimo sutarties 4 str. 3 d.). Taigi, VAVMI, kaip mokesčių administratorius, taikydamas PVM įstatymo nuostatas dėl PVM permokos grąžinimo pareiškėjo atžvilgiu turėjo pareigą vadovautis Direktyvos nuostatomis ir aiškinti atitinkamus nacionalinius įstatymus taip, kad pastarieji neprieštarautų ES teisiniam reguliavimui. Nevykdydamas šios pareigos mokesčių administratorius atliko neteisėtus veiksmus ir pažeidė pareigą elgtis apdairiai ir rūpestingai, nes nesilaikė ES Direktyvos. Teisės aktų nesilaikymas, priimant sprendimą mokestinio patikrinimo metu, o būtent Direktyvos netaikymas, yra laikytinas neteisėtu veiksmu ir yra prielaida deliktinei valstybės atsakomybei kilti pagal CK 6.271 straipsnį.

3. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 32 straipsnio 1 dalies 3 punktą mokesčių administratorius, atlikdamas jam pavestas funkcijas, privalo „tiksliai laikytis mokesčių teisės aktų“. Todėl pirmosios instancijos teismo deklaruojama mokesčių administratoriaus diskrecijos teisė yra visiškai nesuderinama su minėta MAĮ nuostata. Mokesčių teisės aktai yra viešosios teisės dalis ir, su retomis išimtimis, yra imperatyvaus pobūdžio. Todėl mokesčių administratoriaus teisės ir pareigos yra detaliai reglamentuotos tiek MAĮ, tiek ir kituose teisės aktuose, taip pat reglamentuotos ir mokestinio patikrinimo procedūros. Toks imperatyvaus pobūdžio detalus reglamentavimas suponuoja išvadą, kad mokesčių administratorius neturi diskrecijos teisės, o privalo griežtai vadovautis teisės aktų reikalavimais. Taigi, neteisėto sprendimo priėmimas negali būti pateisinamas diskrecijos įgyvendinimu, o turi būti vertinamas kaip teisės aktų nuostatų nesilaikymas ir kartu neteisėtas veiksmas. Atsižvelgiant į tai, VAVMI turėjo galimybę ir pareigą aiškinti ir taikyti PVM įstatymo (57 str. ir 63 str.) nuostatas atsižvelgiant į Direktyvos (167 ir 168 str.) nuostatas pareiškėjo mokestinio patikrinimo ir mokestinio ginčo eigoje, tačiau to nepadarė ir tokiu būdu pažeidė savo pareigas, priimdamas 2009 m. kovo 19 d. Sprendimą atliko neteisėtus veiksmus.

4. Atsakovo veiksmų neteisėtumas pasireiškia ir tuo, kad jis pažeidė MAĮ 32 straipsnio 2 dalyje nustatytą mokesčių administratoriaus pareigą nepažeisti mokesčių mokėtojų teisių (MAĮ 36 str.). Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad mokesčių administratorius pažeidė minėtas pareigas, kadangi 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) Nr. 258856, kuriuo buvo nuspręsta pareiškėjui grąžinti tik 214 902 Lt palūkanų, pareiškėjui neišsiuntė ir kitaip neįteikė, nors jis 2011 m. gegužės 11 d. Prašymu ir 2011 m. liepos 19 d. Reikalavimu kreipėsi į VAVMI dėl minėto sprendimo priėmimo ir pateikimo. Apie tokį sprendimą pareiškėjas sužinojo tik pirmosios instancijos 2012 m. liepos 19 d. teismo posėdžio metu, nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl žalos atlyginimo, kai atsakovas teismui reikalavimu pateikė į bylą minėtą 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą. Dėl tokių atsakovo neteisėtų veiksmų buvo apribotos pareiškėjo galimybės ginti savo pažeistas teises ir, nesutinkant su minėtu sprendimu, jį apskųsti centriniam mokesčių administratoriui ar MGK bei per kuo trumpesnį laiko tarpą išspręsti kilusį mokestinį ginčą dėl palūkanų išmokėjimo.

5. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad pareiškėjas neįrodė patirtos žalos dydžio, nepateikė absoliučiai jokių argumentų ir nemotyvavo kokiu pagrindu tokia išvada buvo padaryta. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimų, turėjo pasisakyti dėl kiekvieno iš skunde nurodytų teiginių ir, motyvuotai paaiškindamas, juos arba patvirtinti, arba paneigti. Bendro pobūdžio konstatuojamasis teiginys negali būti vertinamas kaip tinkamas priimto sprendimo motyvavimas ir pagrįstas sprendimas (ABTĮ 86 str. 1 d., 87 str. 4 d.). Nemotyvuoto sprendimo priėmimas iš esmės pažeidžia Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 6 straipsnį, įtvirtinantį asmens teisę į sąžiningą procesą bei kartu asmeniui nėra tinkamai garantuojama teisė į teisminę gynybą.

6. Pareiškėjo prašomų priteisti nuostolių dydis buvo apskaičiuotas atsižvelgiant į CK 6.210 straipsnį bei MAĮ 87 straipsnio 9 dalį ir 99 straipsnį. CK 6.210 str. nustato, pareigą skolininkui, praleidusiam terminą piniginei prievolei įvykdyti, mokėti 5% dydžio metines palūkanas, jei įstatymas ar sutartis nenumoto kitokio dydžio palūkanų. Teismų praktikoje šios normos taikymui yra keliami trys reikalavimai: (i) prievolė turi būti piniginė, (ii) praleistas jos įvykdymo terminas ir (iii) įstatymas ar sutartis nenumato, kito dydžio palūkanų. Akivaizdu, kad VAVMI prievolė bendrovei yra piniginė ir kad jos įvykdymo terminas buvo praleistas. Tuo tarpu vertinant trečiąją sąlygą, reikia atsižvelgti į tai, kad MAĮ 87 straipsnis ir 99 straipsnis numato kitokias palūkanas, dėl to būtent šiais dydžiais pareiškėjas vadovavosi, apskaičiuodamas negautas pajamas, kaip minimalius savo patirtus nuostolius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje Nr. A438-232/2010). Taigi, esant nustatytam institucijos veiksmų neteisėtumui – pareiškėjo neteisėtam lėšų areštui, pareiškėjas turi teisę į negautų pajamų atlyginimą. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas nereikalavo, kad būtų įrodyta, jog pareiškėjas neišvengiamai būtų investavęs pinigus, jeigu jie nebūtų neteisėtai areštuoti, ir gavęs iš jų bent minimalų pelną. Tokią poziciją pagrindžia ir ESTT 2012 m. liepos 19 d. sprendimas byloje C-591/10, kuriame teismas pasisakė, kad Europos Sąjungos teisę reikia aiškinti taip, kad pagal ją reikalaujama, jog per didelę PVM sumą, kurią atitinkama valstybė narė surinko pažeisdama Europos Sąjungos teisės nuostatas PVM srityje, sumokėjęs apmokestinamasis asmuo turėtų teisę susigrąžinti pažeidžiant Europos Sąjungos teisę surinktą mokestį ir gauti palūkanas nuo to mokesčio sumos. Šiame sprendime ESTT taip pat pažymėjo, kad mokesčių mokėtojui, iš kurio, pažeidžiant Europos Sąjungos teisės aktus, buvo renkamas PVM, mokamos palūkanos turi būti apskaičiuojamos pagal nacionalinėje teisėje, laikantis veiksmingumo ir lygiavertiškumo principų, nustatytas sąlygas, kurios turi būti nemažiau palankios nei panašiems reikalavimams pagal vidaus teisę taikomos sąlygos ir neturi būti tokios, kad Europos Sąjungos teisės suteiktų teisių įgyvendinimas taptų praktiškai neįmanomas.

7. Pareiškėjo teisė naudotis PVM permoka, t. y. 11 743 259 Lt (3 401 083 EUR) suma, buvo apribota nuo 2008 m. lapkričio 21 d. iki 2010 m. gruodžio 22 d., t. y. laikotarpiu nuo mokestinio patikrinimo iki mokestinės permokos grąžinimo dienos. Teisė reikalauti atlyginti nuostolius nuo mokestinio patikrinimo pradžios taip pat yra įtvirtinta ESTT praktikoje pvz.: 2011 m. gegužės 12 d. sprendimas byloje C-107/10 Enel Maritsa Iztok, kuriame ESTT nurodė, kad nacionaliniai teisės aktai, kuriais remiantis PVM permokos grąžinimo terminas, kuriam pasibaigus turi būti pradedamos skaičiuoti palūkanos mokesčių mokėtojų naudai, yra pratęsiamas pradėjus mokestinį patikrinimą, kai dėl šio pratęsimo palūkanos būtų skaičiuojamos tik nuo šio mokestinio patikrinimo pabaigos, prieštarauja Direktyvai. Dėl šios priežasties, ESTT nurodė, kad palūkanos turi būti skaičiuojamos viso mokestinio patikrinimo metu. Be to, ESTT šioje byloje taip pat konstatavo, kad iš valstybės biudžeto mokėtinų palūkanų apskaičiavimas, kai atskaitos taškas nėra ta diena, kurią pagal PVM direktyvą paprastai turėjo būti grąžintas PVM skirtumas, iš esmės pažeidžia šios direktyvos 183 straipsnio reikalavimus.

8. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą teismų praktiką „CK 6.271 straipsnyje yra pateikta tik bendra nuoroda į priežastinį ryšį tarp atlygintinos žalos ir savivaldybės valdžios institucijų aktų neteisėtumo ir, kad sprendžiant atlygintinos žalos nustatymo klausimą taip pat yra būtina vadovautis CK 6.247 straipsnio nuostatomis dėl priežastinio ryšio tarp atlygintinų nuostolių ir skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) nustatymo“ (Administracinė byla Nr. A143-452/2009). CK 6.247 straipsnis, apibrėždamas priežastinio ryšio sampratą, nustato, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatas. Nagrinėjamu atveju 2009 m. sausio 16 d. Aktu konstatavus, kad pareiškėjas neįgijo teisės į PVM grąžinimą, jam daugiau nei 25 mėnesiams buvo atimta galimybė naudotis 11 743 259 Lt suma, dėl ko ir buvo patirti nuostoliai. Mokesčių administratoriaus sprendimas buvo vienintelė ir tiesioginė priežastis nulėmusi pareiškėjo negalėjimą naudotis šiomis lėšomis ir tuo pačiu negautas pajamas, todėl, priešingai nei savo sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, priežastinis ryšys tarp neteisėtų VAVMI veiksmų ir patirtų nuostolių yra akivaizdus.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovė Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (II t., b. l. 73-76) nurodomi iš esmės tie patys argumentai, kaip ir atsiliepime pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodoma, kad pareiškėjo teiginys, jog jis apie Inspekcijos sprendimą grąžinti pareiškėjui 214 902 Lt palūkanų sužinojo tik 2012 m. liepos 19 d. teismo posėdžio metu, nepagrįstas. Iš byloje esančio pareiškėjo 2011 m. liepos 19 d. rašto – reikalavimo priimti sprendimą dėl palūkanų už pavėluotai grąžintą PVM permoką sumokėjimo matyti, kad jis apie Inspekcijos 2011 m. birželio 15 d. sprendimą grąžinti 214 902 Lt palūkanų sužinojo 2011 m. birželio 24 d. Pažymėtina, kad pareiškėjas nurodyto sprendimo nustatyta tvarka neapskundė.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (II t., b. l. 69-71) remiamasi iš esmės analogiškais, atsakovo Lietuvos valstybės atstovės Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atsiliepime išdėstytais argumentais.

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės žalos priteisimo dėl mokesčių administratoriaus atsisakymo išmokėti palūkanas nuo laiku negrąžintos PVM permokos.

Pareiškėjas prašo CK 6.271 straipsnio pagrindu priteisti turtinės žalos atlyginimą, grįsdamas reikalavimą aplinkybėmis, kad Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsižvelgdama į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. spalio 21 d. priimtą sprendimą Nr. C-385/09, šio mokestinio ginčo byloje savo 2010 m. lapkričio 24 d. galutiniu sprendimu Nr. S-316 (7-255/2009) panaikino 2009 m. birželio 22 d. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimą. Inspekcija, vykdydama Komisijos 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimą, 2010 m. gruodžio 22 d. grąžino pareiškėjui 11 743 259 Lt PVM permoką. Taip pat pareiškėjui sumokėjo palūkanas už laikotarpį nuo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo priėmimo 2010 m. spalio 21 d. iki 2010 m. gruodžio 22 d., t. y. iš viso 214 902,27 Lt.

Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtu sprendimu, už laikotarpį, už kurį buvo sumokėtos palūkanos, prašo priteisti palūkanas, remdamasis MAĮ 99 straipsniu, nuo mokestinio patikrinimo pradžios, tai yra nuo 2008 m. lapkričio 21 d. iki mokestinės permokos grąžinimo, tai yra iki 2010 m. gruodžio 22 d. – iš viso 3 649 804,39 Lt. Pareiškėjas atsakovo neteisėtus veiksmus grindžia MAĮ nuostatomis bei 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos, iš dalies pakeistos 2006 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyvos 2006/138/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos pažeidimu bei ESTT sprendimais, aiškinančiais šios direktyvos taikymą.

Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsniu yra nustatyta Mokesčių permokos įskaitymo ir grąžinimo tvarka. Šio straipsnio 7 dalies 9 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius, per šio straipsnio 7 dalyje nurodytą terminą negrąžinęs mokesčio permokos sumos, mokesčių mokėtojo naudai skaičiuoja palūkanas iki mokesčio permoka bus grąžinta. Palūkanų dydis yra lygus delspinigių už ne laiku sumokėtą mokestį dydžiui.

Pagal MAĮ 2 straipsnio 21 dalį mokestiniai ginčai – ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą).

Ginčo faktinės aplinkybės patvirtina, kad jos atitinka mokestinio ginčo sąvoka, nes ginčas yra dėl mokesčio permokos grąžinimo. Todėl pareiškėjas reikalavimą dėl palūkanų išmokėjimo turėjo teisę kelti mokestinio ginčo byloje, nes palūkanų prigimtis yra iš mokestinių teisinių santykių ir tokiam reikalavimui spręsti MAĮ yra nustatyta speciali ginčo sprendimo tvarka.

Pareiškėjas pasirinko ginti savo teisę remdamasis CK 6.271 straipsnio norma, tačiau skundo turinys patvirtina, jog prašomos priteistinos žalos dydį sudaro palūkanos, kurios yra nustatytos MAĮ 87 straipsnio 7 dalies 9 punktu.

CK 1.1 straipsniu yra nustatyta, kad šio kodekso normos valstybės mokesčiams taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiais nurodytais atvejais.

Kaip minėta, palūkanų dydį ir išmokėjimo tvarką nustato Mokesčių administravimo įstatymo atitinkamos normos. Todėl šiems santykiams, remiantis teisės principu lex specialis derogat legi generali, netaikytinos CK 6.261 straipsnio, CK 6.210 straipsnio bei CK XVII skyriaus normos, reglamentuojančios sutarčių užtikrinimo priemonę – palūkanų mokėjimą.

Pažymėtina, kad MAĮ, Direktyva ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimai, kuriais grindžiami atsakovo neteisėti veiksmai, reguliuoja mokestinius santykius ir turi būti taikomi mokestiniams ginčams, o civilinės teisės normos mokestinių ginčo santykių nereguliuoja.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika turtinės (kaip ir neturtinės) žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, grindžiama tuo, kad žalos atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 d.). Valdžios institucija – tai bet koks viešosios teisės subjektas, taip pat privatus asmuo, atliekantis valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.), todėl valstybės ir savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda ir dėl valstybinių ar savivaldybių viešojo administravimo subjektų, atliekant viešojo administravimo funkcijas, neteisėtais veiksmais padarytos žalos. Nors CK 6.271 straipsnyje įtvirtinta speciali viešosios atsakomybės sistema, skirta atlyginti žalai, kurią inter alia asmuo patyrė dalyvaudamas administraciniuose teisiniuose santykiuose, ir nors ginčus, kylančius dėl žalos, padarytos viešojo administravimo srityje, pagal šį straipsnį sprendžia specializuoti administraciniai teismai, santykiai, susiję su tokios žalos atlyginimu, yra civiliniai teisiniai, o ne administraciniai teisiniai santykiai. Dėl to šiuo atveju svarbu atsižvelgti ir į bendrąsias civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1485/2009).

CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė žala (taip pat ir neturtinė žala) turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Kita vertus, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Šio ginčo atveju pareiškėjas, prašydamas priteisti žalą pagal CK 6.271 straipsnį, nenurodo atlygintinos žalos, atitinkančios CK 6.249 straipsnio 1 dalimi nustatytos žalos sampratos ir prašymą grindžia pinigine žalos išraiška, kurią sudaro neišmokėtos palūkanos, nustatytos MAĮ 87 straipsnio 7 dalies 9 punktu. Kaip minėta, teisė į MAĮ 87 straipsnio 7 dalies 9 punktu nustatytas palūkanas gali būti realizuota, remiantis specialiu Mokesčių administravimo įstatymu nustatytomis mokestinio ginčo procedūromis, bet ne Civilinio kodekso normomis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad MAĮ 87 straipsnio 7 dalies 9 punkte nustatytos palūkanos tiesiogiai nepatenka į žalos sampratą, numatytą CK 6.249 straipsnio 1 dalyje ir bendrosios civilinės atsakomybės prasme gali būti vertinama tik kaip veika, sukėlusi pasekmes, numatytas CK 6.249 straipsnio 1 dalyje. Todėl pareiškėjo reikalavimas atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnį, priteisiant palūkanų piniginę sumą, numatytą MAĮ 87 straipsnio 7 dalies 9 punkte, yra nepagrįstas.

Pareiškėjo atstovė, remdamasi ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punktu, prašė sustabdyti šios bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėtas apeliacinis skundas Vilniaus apygardos administracinėje byloje dėl mokestinio ginčo, kurioje pareiškėjas siekia realizuoti savo teisę į šioje byloje nagrinėjamą neišmokėtą palūkanų piniginę sumą.

Prašymas stabdyti bylą netenkintinas.

Pagal ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punktą byla gali būti stabdoma, kai negalima nagrinėti tos bylos, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama <...> administracine tvarka.

Pareiškėjo atstovės nurodyta Vilniaus apygardos administracinio teismo byla Nr. I-1135-121/2013 dėl mokestinio ginčo, dėl kurios prašoma stabdyti šią bylą, nekliudo bylą nagrinėti, nes minėta byla dėl mokestinio ginčo neturi prejudicinės reikšmės prašomai sustabdyti bylai.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės bylą išsprendė teisingai, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei teismų suformuotą praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo bendrovės „Nidera Handelscompagnie B. V.“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas