Dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir termino atnaujinimo, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo

Teisminio proceso numeris Nr. 3-61-3-02662-2011-3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjams H. H., pareiškėjos Z. H. atstovei R. H.,

atsakovo atstovei Mildai Žukauskaitei,

tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. N., A. H. ir L. H.

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjų H. H. (H), Z. H., Ž. H., Ž. H. ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų H. H. (H), Z. H., Ž. H., Ž. H. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir Ukmergės rajono žemėtvarkos skyriaus, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant A. H., V. T., Č. H., A. N., A. T., R. Č., D. J. H., L. H., R. P., Ukmergės žemėtvarkos skyriui, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir termino atnaujinimo, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai kreipėsi į teismą su skundu (t. I, b. l. 1–4) ir patikslintais skundais (t. I, b. l. 55–57, 157–163, t. II, b. l. 57–59), prašydami: 1) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą (toliau – ir NŽT) pretendentams papildomai grąžinti natūra 7,18 ha žemės Ukmergės apskrityje, Daugudžių km., priimant papildomus sprendimus per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo; 2) atnaujinti terminą pateikti dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į V. (V.) H. papildomai paaiškėjusį 70,75 ha žemės plotą, esantį Ukmergės apskrityje, Daugudžių km.; 3) panaikinti NŽT 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. ISS-(3.5)-2841; 4) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT ir NŽT Ukmergės rajono žemėtvarkos skyriaus, 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Nurodė, jog 1991 m. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į 80 ha žemės. Tačiau nuosavybės teisės jiems atkurtos tik į 63,82 ha žemės, vadovaujantis 1940 m. liepos 22 d. archyviniais dokumentais.

Iš Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2011 m. birželio 28 d. pažymos Nr. R10-230 ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2011 m. liepos 19 d. pažymos apie nekilnojamąjį turtą Nr. (duomenys neskelbtini) paaiškėjo, kad V. H. turėjo 141,75 ha žemės Ukmergės apskrityje, Žemaitkiemio valsčiuje, Daugudžių km., kurią paveldėjo iš savo tėvo Č. H. (H.). Ukmergės rajono apylinkės teisme 2011 m. liepos 27 d. pradėta civilinė byla dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad V. H. iki 1940 m. nacionalizacijos be 71 ha nuosavybės teisėmis valdė 70,75 ha žemės, esančios Ukmergės apskrityje, Daugudžių km, nustatymo.

NŽT skundžiamu 2011 m. lapkričio 9 d. raštu Nr. ISS-(3.5)-2841 atsisakė tenkinti pareiškėjų 2011 m. rugsėjo 5 d. ir 2011 m. spalio 20 d. prašymus priimti papildomus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo K. A. H. ir kitų pretendentų vardu į 77,93 ha žemės bei įvykdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I2-210/2001. Pareiškėjai taip pat prašė atkurti nuosavybės teises pagal Lietuvos valstybės istorijos archyvo ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2011 m. išduotas pažymas apie V. H. iki nacionalizacijos turėtą žemę, apie kurią, anot pareiškėjų, iki tol nebuvo žinoma. NŽT, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 4 dalimi, atsisakė nagrinėti pareiškėjų prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjai tvirtino, kad NŽT rašte nepasisakyta, jog institucija žinojo, kad V. H. turėjo 71 ha žemės. Pareiškėjai manė, jog NŽT turėjo pareigą veikti ir privalo atkurti nuosavybės teises į 71 ha žemės.

Pareiškėjai paaiškino, kad Valstybės archyvų trijose pažymose 1992 m., 1993 m., 1994 m. (būtent – 1992 m. kovo 9 d. Lietuvos valstybinio archyvo pažymoje Nr. 9-H, 1993 m. balandžio 28 d. Ukmergės valstybės archyvo pažymoje I-H ir 1994 m. gegužės 10 d. archyvo pažymoje Nr. 6-H) pateikti netikslūs duomenys apie tai, kiek V. H. turėjo nuosavybės. Nurodė, jog tik 2011 m. pateikta tikslesnė informacija. Manė, jog terminas nuosavybės teisėms atkurti nėra ir negali būti praleistas, ir turi būti skaičiuojamas nuo naujai paaiškėjusių aplinkybių.

Nurodė, jog NŽT veiksmai šioje byloje prieštarauja Žemės reformos įstatymo 18 straipsniui, įtvirtinančiam nuostatą, jog NŽT privalo būti nešališka ikiteisminė ginčą nagrinėjanti institucija, kai ginčas kyla dėl teritorinio padalinio veiksmų (neveikimo). Valstybės tarnautojai, kuriems taikomas aukštas rūpestingumo ir atidumo standartas vykdant įstatymus, savo diskriminaciniais ir šališkais veiksmais pareiškėjus menkina, klaidina, verčia abejoti Lietuvos valstybės konstitucine santvarka, daro žalą, kurią kiekvienas pareiškėjas vertino po 2 500 Lt.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjų skundu. Atsiliepimuose (t. I, b. l. 94–103, t. II, b. l. 65– 68) nurodė, jog Č. H., L. H., H. H., Z. H., A. N. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. 81-9065 priedo – grąžintos natūra miško valdos plano Nr. 179-1 pakeitimo, kadangi į grąžinto natūra miško plotą nepagrįstai neįtrauktas 8,1 ha miško plotas, besiribojantis su Makio ežero pakrante. Skundžiamame 2011 m. lapkričio 9 d. sprendime NŽT nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija jau įvykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I2-210/2001 dalį, kuria buvo įpareigota kreiptis į Miškų ir saugomų teritorijų departamentą su prašymu dėl valstybinės reikšmės miškų plotų (Vilniaus apskrities Ukmergės rajono Želvos girininkijos 3, 4 kvartalų 2a, 5a, 14a, 15a sklypuose) bei jų ribų patikslinimo – Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Ukmergės rajono žemėtvarkos skyrius 2001 m. gegužės 10 d. raštu Nr. 333 pateikė prašymą patikslinti valstybinės reikšmės miško plotą. Miškų ir saugomų teritorijų departamentas 2001 m. gegužės 23 d. raštu Nr. 03-5-580 nurodė, kad miškai, esantys prie Makio ežero, yra vertingi rekreaciniu, aplinkosauginiu bei miškininkystės požiūriais, gausiai lankomi, todėl jie negali būti privatizuojami. Apie tai Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Ukmergės rajono žemėtvarkos skyriaus 2001 m. birželio 7 d. raštu buvo informuotas H. H.. Kitos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimo dalies dėl Vilniaus apskrities viršininko sprendimo pakeitimo objektyviai nebuvo galima įvykdyti, kadangi nebuvo pakeistas valstybinės reikšmės miško, esančio prie Makio ežero, plotas bei ribos. NŽT būtų perėjusi likviduotos Vilniaus apskrities viršininko administracijos pareiga Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I2-210/2001 kreiptis dėl valstybinės reikšmės miškų plotų bei jų ribų patikslinimo tik tokiu atveju, jeigu šios pareigos iki 2010 m. liepos 1 d. nebūtų įvykdžiusi Vilniaus apskrities viršininko administracija.

Pagal sprendimo administracinėje byloje Nr. I2-210/2001 priėmimo metu galiojusias Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ 2.3 punkto nuostatas Miškų ir saugomų teritorijų departamentui buvo pavesta tikslinti valstybinės reikšmės miškų plotus ir jų ribas pagal rengiamus žemės reformos žemėtvarkos projektus (nemažinant patvirtintų apskrityse valstybinės reikšmės miškų plotų), suderinus šį klausimą su Žemės ūkio ministerija ir atitinkamų apskričių viršininkų administracijomis. Vadovaujantis šiomis nuostatomis, Miškų ir saugomų teritorijų departamentas ir apskričių viršininkų administracijos, vykdydami valstybinės reikšmės miškų plotų nustatymo ir jų tikslinimo funkcijas, tik bendradarbiavo, tačiau nebuvo viena kitai pavaldžios institucijos. Apskričių viršininkų administracijos, minėtame nutarime nustatyta tvarka pateikusios Miškų ir saugomų teritorijų departamentui pasiūlymus dėl tam tikrų valstybinės reikšmės miškų plotų patikslinimo pagal rengiamus žemės reformos žemėtvarkos projektus, neturėjo teisės įpareigoti vykdyti šiuos pasiūlymus ar kontroliuoti jų vykdymą. Todėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos kompetencija vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendime nurodytą įpareigojimą apėmė tik pasiūlymo, bet ne įpareigojimo tikslinti valstybinės reikšmės miškų plotus ir jų ribas pateikimą Miškų ir saugomų teritorijų departamentui. Be to, Miškų ir saugomų teritorijų departamentas nebuvo Vilniaus apygardos administraciniame teisme išnagrinėtos administracinės bylos Nr. I2-210/2001 proceso dalyvis ir nedalyvavo nagrinėjant šią bylą, todėl jis nebuvo teismo įpareigotas atlikti veiksmus, susijusius su Valstybinės reikšmės miškų plotų ir jų ribų bei 1999 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. 81-9065 priedo – grąžinamos natūra miško valdos plano Nr. 179-1 – patikslinimu. Taigi, atsakovo nuomone, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimas yra įvykdytas.

Teigė, jog pareiškėjų skundo reikalavimas nuosavybės teises atkurti į likusį plotą, t. y. 7,18 ha žemės, kadangi jiems netinkamai atkurtos nuosavybės teisės tik į 63,82 ha žemės, esančios Daugudžių kaime, Ukmergės rajone, kurią nuosavybės teise valdė V. H., tačiau nuosavybės teisės privalėjo būti atkurtos iš viso į 71 ha žemės, yra nepagrįstas ir atmestinas.

Č. H. Ukmergės rajono Želvos apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į V. H., Česlovo iki nacionalizacijos turėtą žemę, pagal iki 1940 m. liepos 22 d. galiojusį administracinį suskirstymą buvusią Ukmergės apskrityje, Želvos valsčiuje, Daugudžių vienkiemyje. H. H. pateikė Lietuvos valstybinio archyvo 1992 m. vasario 27 d. pažymą Nr. 9-H, kurioje, remiantis archyviniais dokumentais, buvo pateikti duomenys apie V. H. turėtą žemę. Žemės ūkio komisijos 1940 m. spalio 15 d. nutarimo duomenimis H. V. (pavardė ir vardas taip įrašyti dokumente) Želvos valsčiaus Daugudžių kaime turėjo 63,82 ha žemės. Šioje pažymoje taip pat pateikti Ukmergės apskrities Želvos valsčiaus Daubariškių seniūnijos rūšimis paskirstytų žemių 1934 m. lapkričio 14 d. sąrašo, patvirtinto 1934 m. gruodžio 3 d., duomenys apie tai, kad V. H. D. kaime turėjo 71 ha žemės. Ukmergės apygardos archyvo 1994 m. gegužės 10 d. pažymoje Nr. 6-H pateikta informacija apie tai, kad 1940-1944 metų žemės pertvarkymo byloje nurodyta, jog 1940 m. rugpjūčio 2 d. duomenimis V. H. valdė 63,82 ha žemės Daugudžių vienkiemyje. Vėliausi šaltiniai nurodo, kad V. H. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė 63,82 ha žemės. Kadangi Č. H., L. H., V. T., V. N., H. H., K. H., M. M. ir A. H., pretenduojantys atkurti nuosavybės teises į V. H. turėtą 63,82 ha žemę, 1992 m. kovo 10 d. sudarė susitarimą dėl nuosavybės teisių į žemę atstatymo lygiomis dalimis (po 7,98 ha žemės, tenkančios 5 pretendentams, ir po 7,97 ha žemės – 2 pretendentams, iš viso 63,82 ha žemės), todėl jie žinojo, į kokio dydžio žemės plotą bus atkurtos nuosavybės teisės, ir su juo sutiko. Pasak atsakovo, nuosavybės teisės pretendentams atkurtos vadovaujantis vėliausiu nuosavybės teises patvirtinančiu dokumentu, t. y. Žemės ūkio komisijos 1940 m. spalio 15 d. nutarimu, kuriame nurodyta, kad V. H. turėjo 63,82 ha žemės. Pareiškėjai, gavę sprendimus, neginčijo žemės, į kurią atkurtos nuosavybės teisės, ploto dydžio per Atkūrimo įstatymo nustatytą 30 dienų terminą. Atsakovo nuomone, jau pasibaigė sprendimų apskundimo terminas, o pareiškėjai neprašė jo atnaujinti.

Nepagrįstu laikė pareiškėjų teiginį, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. I2-210/2001 buvo ginčijamas žemės kiekis, o šio teismo sprendimas iki šiol neįvykdytas. Vilniaus apygardos administracinis teismas minimoje administracinėje byloje sprendė klausimą dėl Č. H. grąžintos natūra miško valdos ribų, kadangi pareiškėjas prašė pakeisti Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. sausio 18 sprendimo Nr. 81-9065 priedą – grąžinamos natūra miško valdos planą Nr. 179-1, į grąžinamos natūra miško valdos plotą įtraukiant ir teritoriją, esančią šalia Makio ežero. Byloje, pasak NŽT, nebuvo sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į didesnį, nei buvo atkurta, žemės plotą.

Pareiškėjų nurodyta aplinkybė, kad 2011 m. paaiškėjo, jog V. H. iki tarybinio žemės pertvarkymo turėjo 141,75 ha žemės ir tai įrodo Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2011 m. birželio 28 d. pažyma Nr. R10-230 ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2011 m. liepos 19 d. pažyma Nr. R4-1075, ir ši aplinkybė yra naujai paaiškėjusi, kadangi 1992–1994 metų valstybės archyvų pažymose pateikta informacija yra netiksli, nes nebuvo pateikta duomenų apie visą V. H. nuosavybės teise turėtą žemę, yra nepagrįsta. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2011 m. liepos 19 d. pažymoje Nr. R4-1075 nėra duomenų apie tai, kad V. H. iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė 141,75 ha žemės. Duomenys apie tokio dydžio žemės nuosavybę pateikti Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2011 m. birželio 28 d. pažymoje Nr. R10–230, tačiau joje yra nuoroda ne į V. H., o į kito asmens – Č. J. H. (H.) – 1894 metais turėtą 129 ir 3/4 dešimtinės (141,75 ha) žemę. Kauno apygardos teismo civilinio skyriaus 1909 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu nutarta patvirtinti V.-J., Č. H. teises į mirusiojo Č.-J. H. turtą. Tačiau nei archyvinė pažyma, nei paveldėjimo teisę patvirtinantis dokumentas neįrodo, kad V. H. išlaikė nuosavybės teises į 141,75 ha žemės iki 1940 m. liepos 22 d. Apie Č.-J. H. (H.) turėtą 141,75 ha žemę duomenis pateikė Lietuvos valstybės istorijos archyvas, o 1992 ir 1994 metų pažymos yra kitų archyvų, t. y. Lietuvos valstybinio archyvo ir Ukmergės apygardos archyvo. Todėl atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjai 1992–1994 metais nebuvo kreipęsi į Lietuvos valstybės istorijos archyvą, dėl ko nėra pagrindo teigti, kad valstybės archyvai pateikė netikslius duomenis apie V. H. iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėtą žemę. Pareiškėjai, turėdami informacijos apie tai, kad V. H. galėjo turėti daugiau žemės nei nurodyta valstybės archyvų pažymose, galėjo savarankiškai rinkti duomenis ir juos pateikti dar iki pasibaigiant teisės aktuose nustatytam terminui, tačiau pretendentai duomenis pradėjo rinkti tik 2011 m. Be to, Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2011 m. birželio 28 d. pažymoje Nr. R10-230 nurodytų duomenų neužtektų patvirtinti, kad V. H. iki 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise valdė 129 ir 3/4 dešimtinės (141,75 ha) žemės, nes žemė galėjo būti padovanota, parduota ar kitaip perleista kitiems asmenims.

Tretieji suinteresuotieji asmenys A. H., D. J. H., V. T., Č. H., A. N., A. T., R. P., R. Č. palaikė skundo reikalavimus ir prašė jį tenkinti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 29 d. sprendimu pareiškėjų H. H. (H.), Z. H., Ž. H., Ž. H. skundą tenkino iš dalies. Panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. ISS-(3.5)-2841 dalį, kuria atsisakyta nagrinėti pareiškėjų prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 7,18 ha žemės dalį. Likusioje dalyje skundo reikalavimus atmetė.

Teismas nustatė, kad tiek pareiškėjai, tiek atsakovas NŽT, pagrįsdami savo poziciją dėl V. H. valdytos žemės kiekio, remiasi valstybinių archyvų išduotais pažymėjimais, t. y. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrimo tvarka), patvirtintos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr. 1057, 12 punkte nurodytais dokumentais. Pagal Atkūrimo tvarkos 13 punktą tais atvejais, kai yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą.

Vertindamas byloje esančius įrodymus, pripažino, kad vėliausiai išduotu dokumentu, patvirtinančiu V. H. valdytos žemės kiekį, laikytinas 1947–1948 m. Daubariškių apylinkės žemės apskaitos žiniaraštis, kurio skiltyje „Kiek valdytojas turėjo žemės prieš tarybinį žemės pertvarkymą“ įrašyta „71“ (t. I, b. l. 34–35). Todėl, teismas padarė išvadą, kad NŽT atsiliepime nurodytas argumentas, jog vėliausiai išduotais ir buvusio savininko nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais yra Žemės ūkio komisijos 1940 m. spalio 15 d. nutarimas ir 1940-1944 metų žemės pertvarkymo byla, kuriuose nurodoma, kad V. H. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė 63,82 ha žemės, yra nepagrįsta. Be to, nustatė, kad tai, jog buvęs savininkas V. H. nuosavybės teisėmis valdė 71 ha žemės patvirtina Lietuvos valstybinio archyvo 1992 m. vasario 27 d. pažymėjime esantis įrašas, kad Daubariškių seniūnijos rūšimis paskirstytų žemių 1934 m. lapkričio 14 d. sąraše, patvirtintame 1934 m. gruodžio 3 d., buvęs savininkas turėjo 71 ha žemės (t. I, b. l. 33).

Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes, sprendė, kad byloje esantys įrodymai, kurie buvo pateikti nuosavybės atkūrimo procedūras vykdančioms institucijoms Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytais terminais, patvirtina, jog V. H. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 71 ha žemės. Atsižvelgdama į tai, sprendė, kad NŽT privalo tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras ir priimti sprendimus, kuriais pareiškėjams nuosavybės teisės būtų atkuriamos į likusią žemės dalį, t. y. į 7,18 ha žemės.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo išvada, kad skundžiamame NŽT 2011 m. lapkričio 9 d. sprendime nurodoma, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimas buvo tinkamai įvykdytas, nes buvo kreiptasi į Miškų ir saugomų teritorijų departamentą, prieštarauja minėto Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nustatytiems įpareigojimams. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimo rezoliucinės dalies 3 pastraipoje teismas nusprendė įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją vykdyti Atkūrimo įstatymo 6, 13, 18 straipsnių nuostatas, Atkūrimo tvarkos 43–54 punktų reikalavimus, patikslinti ir su pareiškėjais suderinti Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojo 1999 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. 81-9065 priedą – grąžinamos natūra miško valdos planą, t. y. Vilniaus apskrities viršininko administracija buvo įpareigota priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių į ginčo žemę atkūrimo ir toks sprendimas, beje nebūtinai palankus pareiškėjams, turėjo būti priimtas įvykdžius to paties sprendimo rezoliucinės dalies 2 pastraipoje nustatytus įpareigojimus – gavus iš Miškų ir saugomų teritorijų departamento išvadą dėl valstybinės reikšmės miško ribų tikslinimo, ginčijamos žemės dalies klausimu priimti sprendimą. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 pastraipoje nustatyti įpareigojimai iš esmės buvo įvykdyti, kadangi Miškų ir saugomų teritorijų departamentas 2001 m. gegužės 23 d. raštu Nr. 03-5-580 Ukmergės rajono žemėtvarkos skyriui išaiškino, kad miškai, esantys prie Makio ežero, yra vertingi rekreaciniu, aplinkosauginiu ir miškininkystės požiūriais, todėl neturi būti privatizuojami (t. I, b. l. 117–118). Tačiau, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimo rezoliucinės dalies 3 pastraipoje nustatyti įpareigojimai įvykdyti nebuvo, nes nei Vilniaus apskrities viršininko administracija, nei jos teisių perėmėja NŽT, jokio sprendimo, kuriame būtų įvertinta Miškų ir saugomų teritorijų departamento 2001 m. gegužės 23 d. rašte pateikta informacija, nepriėmė.

Teisėjų kolegijai konstatavus, kad pareiškėjai turi teisę atkurti nuosavybės teises į 71 ha V. H. valdytą žemę, tačiau nuosavybės teisės buvo atkurtos tik į 63,82 ha žemės plotą, t. y. nuosavybės teisių atkūrimo procedūra nebuvo visiškai užbaigta, padaryta išvada, kad skundžiamo NŽT sprendimo dalis, kurioje atsisakoma spręsti klausimą dėl papildomų sprendimų, kuriais būtų atkurtos nuosavybės teisės priėmimo, pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra nepagrįsta, todėl panaikinta.

Remiantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi, NŽT 2011 m. lapkričio 9 d. sprendime pareiškėjams pagrįstai nurodyta, kad jų teikiami papildomi nuosavybės teises pagrindžiantys dokumentai negali būti vertinami ir prašymas priimti papildomus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo negali būti nagrinėjamas, kol teismas nėra atnaujinęs įstatymu nustatyto šių dokumentų pateikimo termino.

Pareiškėjų skundo reikalavimą nuosavybės teises į žemę atkurti jų nurodytu būdu, t. y. grąžinant natūra 7,18 ha žemės Ukmergės apskrityje, Daugudžių km. teismas laikė tiesiogiai susijusiu su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimo rezoliucinės dalies 3 pastraipoje numatytų įpareigojimu vykdymu. Kadangi, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimą, NŽT privalo priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemę, be to, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimas yra vykdomas priverstine tvarka (t. I, b. l. 56; byla Nr. I2-210/2001, b. l. 19–21), o kol NŽT nėra visiškai įvykdžiusi minėto Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo, teismas nerado teisinio pagrindo įpareigoti NŽT priimti pareiškėjų prašomus sprendimus, todėl pareiškėjų skundo reikalavimas įpareigoti NŽT priimti sprendimus, kuriais pareiškėjams būtų atkurtos nuosavybės teisės grąžinti natūra 7,18 ha žemės Ukmergės apskrityje, Daugudžių km., atmestas.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika dėl prašymų ir dokumentų dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikimo atnaujinimo (tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino) ir sprendė, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog pareiškėjai, elgdamiesi rūpestingai ir apdairiai, neturėjo galimybių šių veiksmų atlikti iki įstatymo nustatytų terminų pabaigos. Pažymėjo, kad pareiškėjai į Lietuvos valstybės istorinį archyvą dėl V. H. turėtos žemės kreipėsi tik 2011 m. birželio 22 d., į Lietuvos centrinį valstybės archyvą kreipėsi 2011 m. liepos 8 d. (t. I, b. l. 9–10), t. y. seniai pasibaigus Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nurodytam terminui. Duomenų apie tai, kad iki prašomo atnaujinti termino pasibaigimo jie ėmėsi priemonių išsiaiškinti, ar iki nacionalizacijos V. H. priklausė daugiau žemės, ar (tokių duomenų nesant) kreipėsi į teismą dėl atitinkamų juridinių faktų nustatymo, bylos medžiagoje nenustatė. Pripažino, kad trūko pačių pareiškėjų aktyvių veiksmų ir tai liudija apie pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą pasyvumą. Šios aplinkybės laikytos subjektyvaus pobūdžio, nes priklausė nuo pačių pareiškėjų pasirinkto elgesio varianto. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ilgus teisės aktų nustatytus nuosavybės teisių atkūrimo proceso terminus, į skunde nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, jog pareiškėjų nurodytos priežastys nėra pakankamas ir savarankiškas pagrindas atnaujinti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatą terminą, todėl prašymas dėl šio termino atnaujinimo atmestas.

Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 53 straipsnio 2 dalimi NŽT teismui pateiktas procesinis prašymas NŽT kartu su NŽT Ukmergės žemėtvarkos skyriumi laikyti viena proceso šalimi yra susijęs su NŽT procesinių teisių realizavimu, todėl negali būti pripažįstamas neteisėtu. Taigi, nėra ir pagrindo teigti, kad NŽT pateikus teismui atsiliepimą, kuriame nurodoma, kad šiuo atsiliepimu yra išreiškiama ir NŽT Ukmergės žemėtvarkos skyriaus pozicija, yra pažeidžiami teisės aktų reikalavimai. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, kad NŽT nagrinėjamu atveju savo veiksmais teisės aktų reikalavimų nepažeidė, o nesant neteisėtų veiksmų, civilinė atsakomybė nekyla, todėl pareiškėjų skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo pripažintas nepagrįstu ir atmestas.

III.

Pareiškėjai H. H. (H.), Z. H., Ž. H., Ž. H. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo iš dalies pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimą toje dalyje, kurioje buvo atmesti pareiškėjų reikalavimai ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti.

Apeliaciniame skunde (t. III, b. l. 24-30) nurodoma, kad:

1. Nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepanaikino viso NŽT 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. ISS-(3.5)-2841 dėl NŽT, kaip ikiteisminės ginčą nagrinėjančios institucijos, šališkumo, kadangi NŽT centrinis administratorius pateikė vietoj teritorinio Ukmergės padalinio (skyriaus) atsiliepimą ir prašymą pastarąjį pašalinti iš bylos ir Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ukmergės žemėtvarkos skyrių laikyti viena procesine šalimi – atsakovu. Tokiu atveju ikiteisminė ginčą nagrinėjusi institucija, priimdama ginčijamą 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. ISS-(3.5)-2841, veikė kaip teritorinio padalinio atstovas, bet ne kaip nešališkas arbitras, kuris, vadovaujantis Žemės reformos įstatymo 18 straipsniu, privalėjo objektyviai įvertinti savo pavaldinių darbą ir priimti objektyvų ir nešališką sprendimą.

2. Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamame 2012 m. birželio 29 d. sprendime peržengė skundo ribas, vertindamas aplinkybes, susijusias su tuo, ar 2001 m. balandžio 13 d. teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I2-210/2001 įvykdytas ar ne, pažeidė procesines normas, reglamentuojančias teismų sprendimų vykdymą (CPK VI d.). Visi argumentai, susiję su 2001 m. balandžio 13 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo Nr. I2-210/2001 vykdymu nagrinėjamoje administracinėje byloje turi buti atmesti kaip nesusiję su byla. Priverstiniame teismo sprendimo vykdymo procese skolininkas NŽT nuspręsti, kad jam prievolė vykdyti teismo sprendimą Nr. I2-210/2001 baigėsi, neturėjo teisės. Ginčas, ar teismo sprendimas Nr. I2-210/2001 įvykdytas, ar ne – ne šios bylos klausimas. Teismo sprendimo vykdymas perduotas antstolei B. P. (vykdomoji byla Nr. 0171/11/03017). Vilniaus 3 apylinkės teisme iškelta civilinė byla Nr. 2-6551-827/2011 pagal antstolės pareiškimą. dėl baudos skyrimo už antstolės reikalavimų nevykdymą, vadovaujantis CPK 585 straipsnio nuostatomis, kuri šiuo metu nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme.

3. Pareiškėjų skundo reikalavimas dėl įpareigojimo NŽT pretendentams papildomai atkurti ir grąžinti natūra 7,18 ha žemės sklypą, esantį Ukmergės rajone, Daugudžių k., priimant papildomus sprendimus per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo tenkintinas, nes priešingu atveju atsakovui sudaromos sąlygos toliau vilkinti nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Nuo pat žemės reformos pradžios institucija pareiškėjų atžvilgiu vangiai vykdo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas, nors prašymas atkurti nuosavybės teises pateiktas 1991 m. rugsėjo 12 d. reformai prasidėjus. Nuosavybės teisės tinkamai neatkurtos per 21 metus. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimas, įsiteisėjęs 2001 m. balandžio 28 d., neįvykdytas per 11 metų iki šiol. Tokie ilgi vykdymo terminai nesuderinami su konstitucinėmis žmogaus teisių garantijomis ir apsauga.

4. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, kad į valstybės archyvus (dėl V. H. daugiau priklausiusios žemės) pretendentai atkurti nuosavybės teises kreipėsi 1992 m., 1993 m., 1994 m., tai yra iki 2003 m. gruodžio 31 d., todėl, vadovaujantis vieno langelio principu, kreipusis į vieną valstybės archyvą informacija privalėjo būti surinkta iš visų archyvų. Tai, kad ši archyvų funkcija netinkamai buvo įgyvendinta 1992 m., 1993 m., 1994 m. nėra pareiškėjų kaltė ir nerūpestingumas. Be to, pareiškėjai buvo suklaidinti, kad Lietuvos valstybės istoriniame archyve saugomų carinės Rusijos įstaigų, veikusių iki 1918 m. vasario 16 d., išduoti dokumentai netinkami nuosavybės teisių atkūrimui. Buvo aiškinama, kad carinės Rusijos išduoti dokumentai negalioja, o galioja tik Lietuvos centrinio valstybės archyvo išduoti dokumentai. Šią institucijos deklaruojamą klaidinamą nuostatą patvirtino aplinkybė, kad Ukmergės žemėtvarkos skyrius žemės reformos pradžioje nepriėmė pateikto 1909 m. Kauno apygardos teismo sprendimo. Kreiptis dėl juridinės reikšmės fakto nustatymo pretendentai negalėjo, nes neturėjo išvestinių įrodymų apie nuosavybės teise turėtos žemės kiekį, o archyvai tokios informacijos nepateikė. Tik gavus Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2011 m. birželio 28 d. pažymą Nr. R10-230 ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2011 m. balandžio 19 d. pažymą Nr. R4-1075 ir pastaruosius įrodymus vertinant kartu su 1909 m. Kauno apygardos teismo sprendimu bei tarpukario Žemės reformos įstatymais, atsirado teisinės prielaidos juridinės reikšmės faktui nustatyti. Pareiškėjai 2011 m. liepos 27 d. kreipėsi į Ukmergės rajono apylinkės teismą dėl juridinės reikšmės fakto, kad V. H. iki 1940 m. nacionalizacijos be 71 ha žemės nuosavybės teisėmis papildomai valdė 70,75 ha žemės, esančios Ukmergės apskrityje, Daugudžių k., nustatymo (civilinė byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0xNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-14')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-14">2-14</a>14-759/2011). Todėl termino dokumentams dėl nuosavybės teisių į papildomai paaiškėjusius 70,75 ha žemės atkūrimo paduoti atnaujinimo klausimas spręstinas Ukmergės rajono apylinkės teismo civilinėje byloje dėl juridinės reikšmės fakto nustatymo (CPK 31 str.). Terminas atnaujintinas, jei faktas nustatytinas. Be to, terminas nuosavybės teisėms atkurti nėra ir negali buti praleistas, nes tai reikštų neteisėtą ir nepagrįstą valstybės praturtėjimą. Terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo paaiškėjusių aplinkybių, o Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatytas terminas (iki 2003 m. gruodžio 31 d.) neteisėtas, nes pažeidžia žmogaus teises. Nepaisant to teismo prašo atnaujinti terminą dokumentams, reikalingiems atkurti nuosavybės teises į papildomai paaiškėjusius 70,75 ha žemės, esančios Ukmergės apskrityje, Daugudžių k, pateikti.

5. Neginčija NŽT direktoriaus teisės atstovauti Nacionalinę žemės tarnybą. Pareiškėjus diskriminuoja šios teisės įgyvendinimas jų atžvilgiu, lyginant su kitais asmenimis kitose bylose. NŽT direktoriaus teisė atstovauti Tarnybą visoje Lietuvoje yra ribojama įstatymais ir vidaus dokumentais tam, kad butų užtikrintos visos įstatyminės funkcijos, kurias turi įgyvendinti ši institucija. Viena iš jų – teisminė funkcija ikiteisminėje ginčo nagrinėjimo procedūroje, nustatyta Žemės reformos 18 straipsnyje. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ukmergės skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo, patvirtinto Nacionalines žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2012 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. lPI-(2.1.)-64, įsigaliojusio 2012 m. balandžio 2 d., 7.4.1. ir 7.19 punktuose numatyta, kad Ukmergės žemėtvarkos skyriaus vedėjas skyriaus veikimo teritorijoje priima sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, mišką ir vandens telkinius ir tiesiogiai vadovauja teisininkui, kuris atstovauja NŽT teismuose ir yra pavaldus skyriaus vedėjui (NŽT Ukmergės žemėtvarkos skyriaus vyriausiojo specialisto (teisininko) pareigybės aprašymo 7.2., 7.3., 7.4., 8 punktai). Nagrinėjamoje byloje NŽT centrinio administratoriaus pateiktas atsiliepimas vietoj Ukmergės teritorinio padalinio ir prašymas pastarąjį pašalinti iš trečiųjų suinteresuotų asmenų bei prašymas centrinį administratorių laikyti atsakovu diskriminuoja pareiškėjus, kadangi kitose bylose, kurios iškeliamos prieš NŽT jos interesus pagal vidaus dokumentus atstovauja vienas iš jos 48 teritorinių padalinių. Todėl ir nagrinėjamoje byloje atsakovu turėjo buti NŽT Ukmergės žemėtvarkos skyrius (teritorinis padalinys) ir savarankiškai formuluoti poziciją byloje taip, kaip ją formuoja kiti teritoriniai padaliniai kitose bylose, pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A492-326/2012, administracinė byla Nr. A146-1734/2012, administracinė byla Nr. A63-391/2012. Tokiu būdu buvo pažeistas nešališkumo principas.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimą toje dalyje, kurioje pareiškėjų skundas buvo patenkintas iš dalies ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde (t. III, b. l. 36-44) nurodomi iš esmės tie patys argumentai, kaip ir atsiliepime pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodoma, kad:

:mes

426/201 2-2011 categoric

1. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Atkūrimo tvarka) 12 punktą nuosavybės teisės patvirtinantys dokumentai yra dviejų rūšių – pagrindiniai ir papildomi. Pagrindiniai dokumentai yra nurodyti Atkūrimo tvarkos 12 punkte, o papildomais dokumentais laikytini dokumentai, nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarime Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto įrodančių papildomų dokumentų“. Pagal Atkūrimo tvarkos 13 punktą, tais atvejais, kai nėra pagrindinių dokumentų, gali buti pateikiami papildomi dokumentai, siekiant įrodyti piliečio nuosavybės teises į iki nacionalizacijos turėtą žemės plotą, tačiau tam, kad butų pripažinta, jog papildomo dokumento užtenka patvirtinti piliečio nuosavybės teises į iki nacionalizacijos turėtą žemės plotą, turi buti atliekama žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodaničų papildomų dokumentų nagrinėjimo procedūra, vadovaujantis Metodinių nurodymų dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministro 1997 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 634 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo tvarkos“ (toliau – ir Metodiniai nurodymai). Žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančius papildomus dokumentus nagrinėja NŽT teritorinio padalinio (toliau – ir teritorinis skyrius) vadovo sudaryta komisija, kuri pagal parengtą dokumentaciją surašo teigiamą arba neigiamą pasiūlymą pretendentams atkurti nuosavybės teises. Esant neigiamam atsakymui, pretendentas turi teisę kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto įrodymo. Atkūrimo tvarkos 13 punkto nuostata, teigianti, kad jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą, taikoma tik pagrindiniams dokumentams, t. y. nustatant, kuris iš pagrindinių dokumentų patvirtina piliečio nuosavybės teises į iki nacionalizacijos valdytą žemę.

2. Pagrindiniais dokumentais laikytini dokumentai, išduoti ne vėliau kaip 1940 m. Vienas iš pagrindinių nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pagal Atkūrimo tvarkos 12 punktą gali buti apskričių žemės ūkio komisijų nutarimų arba suvestinių apie žemės paėmimo 1940 metais į valstybinį žemės fondą nuorašas arba išrašas. Lietuvos valstybinio archyvo 1992 m. vasario 27 d. pažymoje Nr. 9-H, remiantis archyviniais dokumentais, buvo pateikti duomenys apie V. H. turėtą žemę. Šioje pažymoje nurodyta, kad pagal Žemės ūkio komisijos 1940 m. spalio 15 d. nutarimą H. V. Želvos valsčiaus Daugudžių kaime turėjo 63,82 ha žemės, į valstybinį žemės fondą paimta 43,82 ha, t. y. V. H. palikta naudotis 30 ha (63,82 ha – 43,82 ha) žemės. Paliktas naudotis 30 ha žemės plotas atitinka 1940 m. liepos 22 d. Liaudies Seimo deklaracijos apie žemės paėmimo valstybės nuosavybėn nuostatas (visoje Lietuvoje valstiečių ūkiams apribota 30-ties hektarų norma vienam ūkiui, o valstiečių ūkių žemės ploto perteklius, virš šios normos, paverstas valstybiniu žemės fondu, siekiant pagelbėti bežemiams ir mažažemiams valstiečiams įsigyti žemės). Taigi, nacionalizacijos metu V. H. negalėjo turėti daugiau negu 63,82 ha žemės, priešingu atveju iš jo turėjo būti paimtas didesnis plotas negu nurodytas Žemės ūkio komisijos 1940 m. spalio 15 d. nutarime. Šį faktą patvirtina ir tai, kad pagal Ukmergės apygardos archyvo 1994 m. gegužės 10 d. pažymoje Nr. 6-H pateiktą informaciją 1940-1944 metų žemės pertvarkymo byloje nurodyta, kad 1940 m. rugpjūčio 2 d. V. H. valdė 63,82 ha žemės Daugudžių vienkiemyje. Lietuvos valstybinio archyvo 1992 m. vasario 27 d. pažymoje Nr. 9-H pateikti Ukmergės apskrities Želvos valsčiaus Daubariškių seniūnijos rūšimis paskirstytų žemių 1934 m. lapkričio 14 d. sąrašo, patvirtinto 1934 m. gruodžio 3 d., duomenys apie tai, kad H. V. Daugudžių kaime turėjo 71 ha žemės. Teismo nuomone, šių duomenų pakanka patvirtinti, kad V. H. iki nacionalizacijos valdė 71 ha žemės. Tačiau faktas, jog V. H. 1934 metais galėjo turėti 71 ha žemės nereiškia, kad būtent tiek žemės jis turėjo ir 1940 metais žemės nacionalizacijos metu. Per 6 metų laikotarpį ši žemė galėjo būti parduota, padovanota ar kitokiu būdu perleista kitiems asmenims.

3. Į Atkūrimo tvarkos 12 punkte nurodytą pagrindinių dokumentų sąrašą nėra įtraukti 1947-1948 m. žemės apskaitos žiniaraščiai, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas. Šie apskaitos žiniaraščiai pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarimą Nr. 407 laikytini papildomais dokumentais, patvirtinančiais nuosavybės teises. Todėl pagal Atkūrimo tvarkos 13 punkto nuostatą, kad esant keliems nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą, pirmosios instancijos teismo išvada, kad vėliausias nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas yra 1947-1948 m. Daubariškių apylinkės žemės apskaitos žiniaraštis, yra nepagrįsta, kadangi neatitinka materialiosios teisės normų. Papildomais dokumentais negalima vadovautis tiesiogiai, remiantis Metodiniais nurodymais jie turi būti išnagrinėti ir įvertinti. Be to, papildomi dokumentai pagal Atkūrimo tvarkos 13 punktą nagrinėjami tik tada, kai nėra pagrindinių dokumentų. Nagrinėjamu atveju pagrindiniu dokumentu laikomas Žemės ūkio komisijos 1940 m. spalio 15 d. nutarimas, todėl nėra teisinio pagrindo nagrinėti papildomus dokumentus. Be to, įpareigodamas NŽT tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras ir priimti sprendimus, kuriais pareiškėjams nuosavybės teisės butų atkuriamos į likusią žemės dalį, teismas peržengė reikalavimo ribas, kadangi tokiu būdu iš esmės nustatė juridinį faktą kad V. H. nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdė 7,18 ha žemės.

4. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas argumentas, kad skundo reikalavimas grąžinti natūra 7,18 ha žemės Ukmergės apskrityje, Daugudžių k., yra tiesiogiai susijęs su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimo rezoliucinės dalies 3 pastraipoje numatytų įpareigojimų vykdymu, yra nepagrįstas, kadangi minėtoje administracinėje byloje buvo kilęs ginčas ne dėl žemės ploto, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės, dydžio, bet dėl miško ploto, į kurį atkurtos nuosavybės teisės, ribų, nes pareiškėjai teigė, kad jų teisės pažeistos, kadangi į grąžintą natūra miško plotą nepagrįstai neįtrauktas 8,1 ha miško plotas, besiribojantis su Makio ežero pakrante. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. I2-210/2001 rezoliucinės dalies 3 pastraipoje nustatytas įpareigojimas yra susijęs su miško ploto, į kurį atkurtos nuosavybės teisės C. H., ribų patikslinimu, o ne su nuosavybės teisių į didesnį žemės plotą atkūrimu. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimas Nr. I2-210/2001 nėra susijęs su pareiškėjų prašymu priimti papildomus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 7,18 ha žemės.

5. Nepagrįsta Vilniaus apygardos administracinio teismo išvada, jog nebuvo įvykdytas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimo rezoliucinės dalies 3 pastraipoje nustatytas įpareigojimas, kadangi nebuvo priimtas joks sprendimas, kuriame butų įvertinta Miškų ir saugomų teritorijų departamento 2001 m. balandžio 23 d. pateikta informacija. Apie Miškų ir saugomų teritorijų departamento raštą, kuriuo atsisakyta patikslinti valstybinės reikšmės miškų plotą, išbraukiant iš jų miško plotą, esantį Daugudžių k., Ukmergės r., buvo informuotas H. H. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Ukmergės rajono žemėtvarkos skyriaus 2001 m. birželio 7 d. rastu Nr. 411. Tokiu būdu, H. H. buvo pateikta informacija apie tai, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. 81-9065 priedas – grąžintos natūra miško valdos planas Nr. 179-1 – negalės būti keičiamas. Nebuvo tikslinga priimti atskiro sprendimo nurodant, kad nebus keičiamas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. 81-9065 priedas. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimo rezoliucines dalies 3 pastraipos dėl Vilniaus apskrities viršininko sprendimo pakeitimo objektyviai nebuvo galima įvykdyti, kadangi nebuvo pakeistas valstybinės reikšmės miško, esančio prie Makio ežero, plotas bei ribos.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir patenkinti Nacionalinė žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą.

Atsiliepime (t. III, b. l. 49-59) nurodoma, kad:

1. Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. lapkričio 9 d. sprendime Nr. lSS-(3.5)-2841 pareiškėjų 2011 m. rugsėjo 5 d. prašymas ir 2011 m. spalio 20 d. prašymas buvo nagrinėjami vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, o ne Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo, nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjai ginčija jau priimtus sprendimus atkurti nuosavybės teises į iki nacionalizacijos turėtą žemę, kadangi pareiškėjų netenkina žemės ploto, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės, dydis. Sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 19 straipsniu, gali buti skundžiami teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Pretendentai, nesutinkantys su priimtais sprendimais, t. y. kad nuosavybės teisės atkurtos ne į visą, jų manymu, V. H. nuosavybės teisėmis valdytą žemę, vadovaudamiesi Atkūrimo įstatymo 19 straipsniu, turėjo teisę juos apskųsti, tačiau šių sprendimų neginčijo. Taigi, pareiškėjų prašymai nebuvo ir negalėjo būti nagrinėjami išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalį.

lS

2. Nacionalinė žemės tarnyba kartu su visais struktūriniais padaliniais (įskaitant teritorinius padalinius) yra vienas juridinis asmuo, įregistruotas Juridinių asmenų registre, todėl NŽT direktorius, būdamas vienasmenis biudžetinės įstaigos vadovas, turi teisę pasirašyti dokumentus, teikiamus teismams, taip pat turi teisę įgalioti bet kurį Nacionalinės žemės tarnybos valstybės tarnautoją ar darbuotoją, dirbantį pagal darbo sutartį, atstovauti teismuose Nacionalinei žemės tarnybai. Nacionalinės žemės tarnybos Teisės departamento darbuotojams suteikiami įgaliojimai atstovauti teismuose visoje Lietuvos teritorijoje, todėl Nacionalinės žemės tarnybos vadovas, atsižvelgęs į bylos sudėtingumą, specialistų darbo krūvį ir kitas aplinkybes, turi teisę įpareigoti atitinkamoje byloje Nacionalinei žemės tarnybai atstovauti (teikti procesinius dokumentus, dalyvauti teismo posėdžiuose ir kt.) tiek NŽT teritorinį padalinį, tiek NŽT Teisės departamentą ar kitą struktūrinį padalinį. Be to, pareiškėjai ginčija būtent Nacionalinės žemės tarnybos vadovo priimtą 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. lSS-(3.5)-2841, o ne Nacionalinės žemės tarnybos Ukmergės žemėtvarkos skyriaus vedėjo priimtus sprendimus. Kita vertus, pareiškėjai nenurodo, kaip yra pažeidžiamos jų teisės dėl to, kad šioje administracinėje byloje procesinius dokumentus ruošė ir teismo posėdžiuose dalyvavo Nacionalinės žemės tarnybos Teisės departamento darbuotojai.

3. Nacionalinė žemės tarnyba visuose procesiniuose dokumentuose ir 2011 m. lapkričio 9 d. sprendime Nr. lSS-(3.2)-2841 teigė, kad administracinėje byloje Nr. I2-210/2001 buvo kilęs ginčas ne dėl žemės ploto, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės, dydžio, bet dėl miško ploto, į kurį atkurtos nuosavybės teisės, ribų. Taigi apeliaciniame skunde pareiškėjai pakeitė poziciją ir klaidina teismą. Kadangi pareiškėjai ginčija Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. lapkričio 9 d. raštą Nr. lSS-(3.5)-2841, kuriame pasisakyta apie Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. l2-210/2001 įvykdymą, tai pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime, pasisakydamas apie Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. I2-210/2001 įvykdymą, neperžengė skundo reikalavimo ribų, tačiau netinkamai įvertino faktines aplinkybes ir teisės normas (žr. NŽT apeliacinį skundą).

4. Pagal Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei. Tai reiškia, kad prieš priimant sprendimą atkurti nuosavybės teises natūra, turi buti nustatyta, ar ta žemė nėra priskirta valstybės išperkamai. Šiuos veiksmus atlieka Nacionalinė žemės tarnyba, todėl teismas nagrinėjamu atveju negali priimti sprendimo įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą atkurti nuosavybės teises ir grąžinti 7,18 ha žemės natūra.

5. Apeliaciniame skunde pareiškėjai nepateikia jokių naujų faktų ar argumentų, pagrindžiančių jų aktyvumą nuosavybės teisių atkūrimo procese. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas priimtas 1999 m. birželio 17 d., o „vieno langelio“ principas pradėtas taikyti nuo 2007 m. sausio 1 d., priėmus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo naują redakciją. Todėl prašymų archyvams pateikimo metu (1992-1994 metais) negaliojo „vieno langelio“ principas, kuriuo apeliaciniame skunde remiasi pareiškėjai. Lietuvos valstybės istorijos archyvo nuostatų 10.6 punkte nustatyta, kad archyvas „teisės aktų nustatyta tvarka teikia asmenims susipažinti saugomus dokumentus ar jų kopijas tam skirtose Archyvo patalpose, asmenų prašymu pagamina dokumentų kopijas“, o šių nuostatų 10.7 punkte nurodyta, kad archyvas „saugomų dokumentų pagrindu išduoda pažymas, patvirtintas dokumentų kopijas, išrašus asmenų prašymuose nurodytiems juridiniams faktams patvirtinti“. Atitinkamos funkcijos nustatytos ir kitiems valstybės archyvams. Tai reiškia, kad kiekvienas archyvas pateikia tik tame archyve saugomų dokumentų kopijas bei išduoda pažymas tik tame archyve saugomų dokumentų pagrindu. Taigi net ir galiojant „vieno langelio“ principui, valstybės archyvai gali pateikti tik atitinkamame archyve saugomų dokumentų kopijas ir neprivalo kreiptis dėl dokumentų pateikimo į kitus valstybės archyvus. Taip pat pareiškėjai, turėdami informacijos apie tai, kad V. H. galėjo turėti daugiau žemės nei nurodyta valstybės archyvų pažymose, turėjo teisę savarankiškai rinkti duomenis ir juos pateikti dar iki pasibaigiant teisės aktuose nustatytam terminui. Tačiau pareiškėjai šiuos duomenis pradėjo rinkti tik 2011 metais, t. y. praėjus daugiau kaip 7 metams po termino pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus pasibaigimo. Kita vertus, pareiškėjai nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodo, kada ir kaip sužinojo apie galimai didesnę V. H. nuosavybės teise priklausiusią žemės valdą, dėl ko kreipėsi į valstybės archyvus. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali buti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausiusių priežasčių (2009 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-505/2009). Tačiau pareiškėjai nepateikė jokių dokumentų ar informacijos apie tai, kad jie siekė gauti duomenų apie V. H. turėtą žemę, tačiau ne dėl nuo jų valios priklausančių aplinkybių, jie negavo reikalingos ir teisingos informacijos.

6. Pareiga įrodyti valstybės institucijos neteisėtus veiksmus tenka asmeniui, siekiančiam žalos atlyginimo. Pareiškėjai neįrodė, kad NŽT veikė neteisėtai, pateikdama atsiliepimą šioje byloje ir prašydama Nacionalinę žemės tarnybą ir Nacionalinės žemės tarnybos Ukmergės žemėtvarkos skyrių laikyti viena procesine šalimi. Toks NŽT prašymas negali buti pripažįstamas neteisėtu, kadangi Nacionalinei žemės tarnybai teismuose turi teisę atstovauti ne tik NŽT direktorius, bet ir kiti Tarnybos valstybės tarnautojai ir darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis. Taigi Nacionalinė žemės tarnyba savo veiksmais nepažeidė teisės aktų reikalavimų, t. y. neatliko neteisėtų veiksmų, kurie pareiškėjams galėtų sukelti žalą. Be to, pareiškėjai nenurodo, kokio pobūdžio neturtinę žalą patyrė dėl to, kad Nacionalinei žemės tarnybai nagrinėjamoje administracinėje byloje atstovauja Nacionalinės žemės tarnybos Teisės departamento darbuotojai, o ne NŽT Ukmergės skyriaus darbuotojai. Pareiškėjai taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog dėl Nacionalinės žemės tarnybos veiksmų būtų patyrę fizinį skausmą, būtų suprastėjusi jų sveikata ar būtų kilę kitų padarinių, kuriuos teismas galėtų įvertinti pinigais.

Pareiškėjai H. H. (H.), Z. H., Ž. H., Ž. H. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir apeliacinį procesą pagal atsakovo apeliacinį skundą nutraukti.

Atsiliepime (t. III, b. l. 60-71) nurodomi iš esmės tie patys argumentai, kaip skunde pirmosios instancijos teismui bei apeliaciniame skunde. Papildomai nurodoma, kad:

1. Atsakovo nuomonė, jog V. H. per 6 metų laikotarpį jam nuosavybės teise priklausančią žemę galėjo parduoti, padovanoti ar kitokiu būdu perleisti kitiems asmenims, yra deklaratyvi, paremta prielaidomis ir išvedžiojimais, neparemta jokiais byloje esančiais įrodymais.

2. Termino nuosavybės teisės dokumentams į visą 71 ha žemės pateikti pretendentai nėra praleidę, nes H. H. 1992 m. kovo 9 d. pateikė Lietuvos valstybinio archyvo 1992 m. vasario 24 d. pažymėjimą Nr. 9-H, kuriame patvirtinama, kad 1934 m. lapkričio 14 d. duomenimis V. H. valdė 71 ha žemės. Vėlesnio dokumento, paneigiančio šį faktą, institucijos nėra išdavusios ir kitų objektyvių faktinių duomenų byloje nepateikta. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Ukmergės rajono žemėtvarkos skyrius 1998 m. kovo 20 d. pažymoje „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ Nr. 61 nurodė, kad „Pažyma parengta pagal dokumentus: 1. Lietuvos valstybinio archyvo pažymėjimas 1992 m. vasario 24 d. Nr. 9-H <...>“, todėl atsakovo argumentai, kad atkuriant nuosavybės teises vadovautasi vėliausiai išduotu 1994 m. gegužės 10 d. pažymėjimu Nr. 6-H, neatitinka tikrovės. Sutikimo, kad nuosavybės teisė butų neatkurta į likusius 7,18 ha žemės pretendentai niekada nedavė.

3. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimas Nr. I2-210/2001 nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, tačiau jis NŽT nebuvo įvykdytas. Žemės tvarkymo departamento Ukmergės rajono žemėtvarkos skyriaus 2001 m. gegužės 10 d. raštas Nr. 333 nėra ir negali buti tinkamas ir oficialus teismo sprendimo įpareigojimų vykdymas, kadangi yra nekonkretus, parengtas aplaidžiai ir nerūpestingai, nesuderinamas su valstybės pareigūnų sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo standartu. Rašte nėra motyvų ir reikalavimų, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimas Nr. I2-210/2001 nurodytas kaip priedas, o ne kaip pagrindas, nėra atsakingo asmens parašo. Miškų ir saugomų teritorijų departamento prie Aplinkos ministerijos 2001 m. gegužės 23 d. raštas Nr. 03-5-580 įrodo, kad departamentas gavo pranešimą apie priimtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. I2-210/2001 ir su juo nesutiko. Departamentas, informavęs apie savo nesutikimą su teismo sprendimu, galėjo pasinaudoti procesine teise – siekti panaikinti šį teismo sprendimą per trijų mėnesių proceso atnaujinimo terminą. Tačiau to nepadarė, todėl jo nuomonė 2001 m. gegužės 23 d. rašte Nr. 03-5-580 teisinių pasekmių nekuria, o tik reiškia teismo sprendimo ignoravimą ir jo tolesnį nevykdymą, teismo sprendimo privalomumo principo pažeidimą. Be to, Departamentas ignoravo teismo sprendimą Nr. I2-210/2001, net nesigilino ir nenagrinėjo teismo įpareigojimų dėl konkrečių tikslintinų Vilniaus apskrities Ukmergės rajono Želvos girininkijos 3, 4 kvartalų 2 a, 5 a, 14 a, 15 a sklypų. 2001 m. gegužės 23 d. rašte Nr. 03-5-580 vietoj tikslinamų Ukmergės miškų urėdijos Želvos girininkijos 3 ir 4 kvartalų nurodo 2 ir 3 kvartalus, kurie su 3 ir 4 kvartalų 2 a, 5 a, 14 a, 15 a sklypais visiškai nesusiję: 2 kvartalas yra kitoje Makio ežero pusėje ir teismo sprendime Nr. I2-210/2001 įpareigojimo veikti 2 kvartale nėra. Miškų ir saugomų teritorijų departamento argumentai, kad „Minėti miškai, esantys prie Makio ežero, yra vertingi rekreaciniu, aplinkosauginiu bei miškininkystės požiūriais, gausiai lankomi <...> ir neturi buti privatizuojami“ yra niekiniai, nes šie argumentai jau buvo iškelti nagrinėtoje Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. I2-210/2001. Atsižvelgiant į tai, teismas minėtame sprendime nurodė, kad atkurti nuosavybės teises galima, nustatant apribojimus ir įpareigojo vykdyti įstatymo 6, 13, 18 straipsnius ir Vyriausybės nutarimo Nr. 1057 51 punktą. Vykdomosios atsakingos institucijos, išregistruodamos parengtą konkretų sklypą, turi patikrinti techninius (specialiuosius) sprendinius, kuriems reikalingos specialios žinios. Teisė atkurti nuosavybės teises natūra į žemės sklypą, esantį Vilniaus apskrities Ukmergės rajono Želvos girininkijos 3, 4 kvartalų 2 a, 5a, 14 a, 15 a sklypuose, išaiškinta ir pripažinta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I2-210/2001. Pareiškėja Z. H. 2012 m. vasario 10 d. kreipsi į Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją su prašymu vykdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. I2-210/2001. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija 2012 m. sausio 31 d. rašte Nr. (12-2)-D8-992 nurodė, kad tik Nacionalinė žemės tarnyba turi išimtinę teisę kreiptis dėl valstybinės reikšmės miškų plotų schemos tikslinimo ir pateikti būtinus dokumentus, vykdant teismo sprendimą. Šiame rašte Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija neatsisako vykdyti teismo sprendimo po to, kai iš NŽT gaus nustatyta tvarka parengtus pasiūlymus su dokumentais dėl valstybinės reikšmės miškų plotų ir jų ribų tikslinimo. Nurodo, kad svarstys galimybę inicijuoti valstybinės reikšmės miškų plotų schemos rengimo procedūras.

k o n s t a t u o j a :

IV.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos apeliacinis skundas atmestinas, o pareiškėjų H. H. (H.), Z. H., Ž. H., Ž. H. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nacionalinė žemės tarnyba nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria panaikintas šios tarnybos 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimas Nr. ISS-(3.5)-2841, kuriuo iš esmės buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjų prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į V. (V.) H. iki nacionalizacijos valdytą 7.18 ha žemės plotą.

Pareiškėjai nesutinka su teismo sprendimu dalyje dėl nepatenkintų reikalavimų.

Dėl pareiškėjų reikalavimo atkurti nuosavybės teises į 7.18 ha žemės sklypą.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės pripažino pareiškėjų teisę į minėtą žemės sklypą.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas iš dalies yra pagrįstas. Tačiau keistina teismo sprendimo argumentacija bei atsakovas įpareigotinas priimti sprendimą dėl nuosavybės teisų atkūrimo į ginčo žemės sklypo plotą.

Ginčo prigimtis yra dėl nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų pakankamumo atkurti nuosavybės teises į 7,18 ha žemės sklypą.

Administracinis teismas, spręsdamas ginčą dėl nuosavybę patvirtinančių dokumentų, vertina, ar nuosavybę patvirtinantys dokumentai atitinka teisės aktais jiems nustatytus reikalavimus, ar jie patvirtina teisę į nuosavybės atkūrimą ir ar atsakovas, priimdamas sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tinkamai juos įvertino.

Bendras įrodymų viseto vertinimo principas įpareigoja teismą vertinti visus dokumentus, kuriuose yra duomenų apie nuosavybės teise valdytą turtą.

Buvusio savininko V. H. nuosavybės teisėmis valdytą 71 ha žemės sklypą patvirtina Lietuvos valstybinio archyvo 1992 m. vasario 27 d. pažymėjimo duomenys, kad Daubariškių seniūnijos rūšimis paskirstytų žemių 1934 m. lapkričio 14 d. sąraše, patvirtintame 1934 m. gruodžio 3 d., buvęs savininkas turėjo 71 ha žemės, esančios Daugudžių kaime (t. I, b. l. 33). Atsakovas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu šioje dalyje grindžia tuo, kad Lietuvos valstybinio archyvo 1992 m. vasario 27 d. pažymoje Nr. 9-H, remiantis archyviniais dokumentais, buvo pateikti duomenys apie V. H. valdytą žemę, kurie patvirtina, kad pagal Žemės ūkio komisijos 1940 m. spalio 15 d. nutarimą H. V. Želvos valsčiaus Daugudžių kaime turėjo 63,82 ha žemės, o į valstybinį žemės fondą paimta 43,82 ha. Tačiau Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2011 m. liepos 19 d. pažymoje Nr.R4-1075 nurodyta, kad H. V. valdė 63.82 ha žemės ir 1940 m. spalio 15 d. paimta į valstybės žemės fondą 43,82 ha, skiltyje įrašyta „palikta valdyti ir naudotis 20“ taip pat įrašyta „10 ha pats perleido Žemės fondui“. Toje pačioje byloje skiltyje „kiek žemės ha“ įrašyta 68,82 (t. I, b. l. 39-40). Minėtoje Lietuvos valstybinio archyvo 1992 m. vasario 27 d. pažymoje Nr. 9-H, taip pat nurodoma, kad Respublikinės žemės komisijos prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos archyviniame fondo 1944-1948 byloje nurodyta, jog H. V. Daugudžių kaime valdė 51,55 ha žemės, į valstybinį žemės fondą buvo paimta 31,55 ha žemės (t. I, b. l. 33). Ukmergės apygardos archyvo 1994 m. gegužės 10 d. pažymėjime Nr. 6H nurodoma, kad. H. V. valdytos žemės kiekis yra 71 ha. Ten pat nurodoma, kad 1947–1948 m. Daubariškių apylinkės žemės apskaitos žiniaraščio skiltyje „Kiek valdytojas turėjo žemės prieš tarybinį žemės pertvarkymą“ įrašyta „71“ (t. I, b. l. 34–35).

Tokiu būdu, duomenys apie H. V. valdytą žemės ploto dydį po nacionalizacijos, taip pat ir apie žemės kiekio nusavinimą 1940-1941 metais, yra prieštaringi. Dėl to nepagrįsta atsakovo pozicija, jog 1940 m. spalio 15 d. nusavinimo metu H. V. valdė 63,82 ha žemės.

Lietuvos valstybinio archyvo 1992 m. vasario 27 d. pažymėjimo įrašai, kad Daubariškių seniūnijos rūšimis paskirstytų žemių 1934 m. lapkričio 14 d. sąraše, patvirtintame 1934 m. gruodžio 3 d., buvęs savininkas H. V. turėjo 71 ha žemės, esančios Daugudžių kaime, yra patikimi ir nėra duomenų, patvirtinančių apie iki 1940 metų nacionalizacijos valdyto žemės sklypo teisėtą sumažėjimą. Todėl, esant įrodymų konkurencijai, teismas 1940 m. spalio 15 d. žemės nacionalizavimo duomenis bei kitus dokumentus, kurie parengti ne Lietuvos valstybės institucijų, vertina kaip galimai neobjektyvius dėl savininko galimų motyvų neteikti tikrų duomenų apie valdytos žemės plotą dėl visuotinai žinomų faktų apie taikytas represijas stambiems žemvaldžiams.

Atsakovas, remdamasis šiomis nuostatomis, privalėjo įvertinti 1947–1948 m. Daubariškių apylinkės žemės apskaitos žiniaraščio duomenis apie valdytą žemės sklypą bei aiškintis ir pagrįsti, dėl kokių aplinkybių iki nacionalizacijos V. H. valdytas 71 ha žemės sklypas jį nacionalizuojant sumažėjo. Nenustatęs duomenų, patvirtinančių teisėtą žemės sklypo sumažėjimą iki 63,82 ha ploto, atsakovas turėjo pagrindą priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į V. H. iki nacionalizacijos valdytą 71 ha žemės sklypą.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime pripažino pareiškėjų teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į likusį 7.18 ha žemės sklypą. Tačiau be pagrindo netenkino pareiškėjų reikalavimo ir neįpareigojo atsakovo priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į minėtą žemės sklypą, nes pretendentams yra atkurtos nuosavybės teisės į 63.82 ha žemės plotą ir teismo sprendimais pareiškėjų teisė į 7.18 ha žemės plotą nėra pripažinta. Todėl pretendentai turi teisę atkurti nuosavybės teises į likusį 7.18 ha žemės plotą. Tačiau teismas neturi pagrindo įpareigoti atsakovą atkurti nuosavybės teises pareiškėjų pasirinktu būdu, grąžinant žemę natūrą turėtoje vietoje, nes turi būti atliktos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos XV skyriuje numatytos procedūros ir, tik paaiškėjus, jog realiai buvusio savininko V. H. valdyta žemė laisva, gali būti patenkintas pareiškėjų prašymas atkurti nuosavybės teisės jų pasirinktu būdu. Minėtame skyriuje yra numatyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų atlikimo terminai taip pat ir sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo terminas, todėl teismas šiuo atveju neturi pagrindo nustatyti kitokį terminą, per kurį atsakovas turi priimti sprendimą. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjų reikalavimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo per pareiškėjų nurodytą terminą atmestinas.

Dėl pareiškėjų reikalavimo atnaujinti terminą dokumentams pateikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į V. H. 70.75 ha valdytą žemės sklypą.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjai, elgdamiesi rūpestingai ir apdairiai, turėjo galimybę pateikti dokumentus iki įstatyme nustatyto termino pabaigos ir todėl pareiškėjų prašymo netenkino.

Atkūrimo tvarkos 11 punkte nustatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiami pilietybę, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus turėjo pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. sprendimus priimančioms institucijoms. Piliečiai, praleidę nustatytąjį šių dokumentų pateikimo terminą, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą, išskyrus atvejus, kai praleistas terminas atnaujinamas teismo nutartimi.

Prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustato 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr. VIII-359, kuris nuo 1997 m. liepos 9 d. pakeitė netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas). Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.).

Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjai praleido terminą dokumentams teikti apie jų nurodomą V. H. valdytą 70.75 ha žemės sklypą.

Vertindamas, ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi kiekvienu konkrečiu atveju vertinti bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo subjektyvių ir objektyvių aplinkybių. Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, yra svarbu nustatyti: kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atstatymo įstatymo 2 straipsnis, Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d. ir, atitinkamais atvejais, 2003 m. gruodžio 31 d.), siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą, jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino. Teisės aktais, reglamentuojančiais ginčo santykius nėra nustatyta, kurios aplinkybės yra svarbios. Todėl, jas vertinant, būtina vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 4 str. 6 d.).

Pirmosios instancijos teismas, spęsdamas klausimą dėl termino atnaujinimo, iš esmės vertino tik dalį aplinkybių, tai yra tai, kad pareiškėjai kreipėsi į archyvą dėl papildomų duomenų apie V. H. valdytą žemę jau pasibaigus dokumentų pateikimo terminui. Toks aplinkybių vertinimas, nenustačius priežasčių, kurios nulėmė pareiškėjams nepalankių aplinkybių atsiradimą, neatitinka anksčiau paminėtų termino praleidimo aplinkybių viseto vertinimo, todėl teismo sprendimas šioje dalyje negali būti pripažintas pagrįstu.

Bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjai aktyviai siekė, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės į V. H. valdytą žemę. Tai patvirtina Lietuvos valstybinio archyvo 1992 m. vasario 27 d. ir Ukmergės valstybinio archyvo 1993 m. balandžio 28 d., 1994 m. gegužės 10 d. atsakymai (t. I, b. l. 33-35). Nauji duomenys apie galimai V. H. valdytą žemės plotą paaiškėjo gavus Lietuvos valstybės istorijos 2011 m. birželio 28 d. archyvo pažymą Nr. R10-230 (t. I, b. l. 9). Nėra pagrindo netikėti pareiškėjų argumentais, kad anksčiau jiems nebuvo žinoma apie dokumentus, esančius Lietuvos valstybės istorijos archyve ir turinčius duomenų apie valdytą žemės kiekį, nes byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjams tokia informacija buvo pateikta iki termino dokumentams pateikti pabaigos. Minėtame archyvo pažymėjime yra pateikti duomenys apie Č.-J. H. valdytą žemės kiekį ir jis gali būti reikšmingas, nustatant faktą, turintį juridinę reikšmę, apie V. H. valdytą žemės kiekį.

Šis teismas negali nustatyti žemės ploto bei žemės sklypo buvusios vietos, nes tam nepakanka duomenų. Ukmergės rajono apylinkės teismas 2011 m. spalio 10 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų pareiškimą dėl fakto, turinčio juridinę reikšmę, nustatymo tuo pagrindu, kad yra praleistas terminas nuosavybę patvirtinantiems dokumentams teikti ir prašymas atnaujinti terminą nenagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme. Esant šiai aplinkybei, prašymas dėl termino atnaujinimo nagrinėtinas šioje administracinėje byloje.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama praleisto termino priežastis, daro išvadą, jog pareiškėjai buvo pakankamai aktyvūs, siekdami atkurti nuosavybės teises. Laiku ir visiškai nebuvo informuoti apie visas galimybes gauti dokumentus, turinčius duomenų apie nacionalizuotą turtą. Gavę papildomų duomenų, nedelsiant siekė įgyvendinti savo teisę į nuosavybės grąžinimą, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog terminas, dokumentams pateikti, praleistas ne dėl pareiškėjų apdairumo ir rūpestingumo stokos, o dėl objektyvių priežasčių, todėl terminas dokumentams pateikti apie V. H. valdytą žemę atnaujintinas. Šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas ir pareiškėjų prašymas tenkintinas.

Dėl pareiškėjų reikalavimo priteisti neturtinę žalą.

Reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškėjai grindžia asmenų lygybės principu toje apimtyje, kad atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos teismui pateikė procesinį prašymą pakeisti šalių procesinę padėtį byloje ir Nacionalinę žemės tarnybą bei Ukmergės žemėtvarkos skyrių laikyti viena proceso šalimi. Pareiškėjų manymu, atsakovas, teikdamas tokį prašymą, siekia sau išskirtinių teisių ir diskriminuoja pareiškėjus.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 53 straipsnio 2 dalimi suteikta proceso šalims teisę teikti prašymus taip pat ir pagal šio įstatymo 54 straipsnį prašymą dėl netinkamos šalies pakeitimo tinkama šalimi. Galutinį sprendimą dėl to priima teismas, nagrinėjantis bylą. Tokiu būdu, patys procesiniai prašymai, nepriklausomai nuo jų turinio, negali būti pripažinti diskriminuojančiais, nes galutinį sprendimą dėl pateiktų prašymų priima teismas.

Taip pat pažymėtina, kad pagal Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalį Nacionalinė žemės tarnyba yra institucija, nagrinėjanti išankstinius ginčus ne teismo tvarka. Todėl ji privalo Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio nustatyta tvarka nagrinėti skundus dėl teritorinių žemėtvarkos skyrių veiklos. Jos priimti sprendimai skundžiami teismui, ką ir skundžia pareiškėjai šioje byloje. Todėl Nacionalinė žemės tarnyba byloje yra tinkamas atsakovas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas. Todėl šioje dalyje teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjų apeliacinės instancijos teismui pateiktus įrodymus, daro išvadą jog jie nėra susiję su pareiškėjų reikalavimais, todėl teismas jais nesiremia (t. III, b. l. 72-79).

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjų H. H. (H.), Z. H., Ž. H., Ž. H. skundą patenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimą ir įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į iki nacionalizacijos V. H. valdytą 7,18 ha žemės plotą, esantį Daugudžių kaime, Želvos seniūnijoje, Ukmergės rajone.

Atnaujinti terminą V. H. nuosavybės teises į žemę patvirtinantiems dokumentams pateikti.

Kitoje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas