Dėl sprendimo panaikinimo

Teisminio proceso numeris Nr. 3-61-3-01469-2012-8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo valstybės įmonės Registrų centro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas J. M. (toliau – ir pareiškėjas) skundu ir patikslintu skundu (b. l. 1-5, 31-35) kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti valstybės įmonės Registrų centras (toliau – ir VĮ Registrų centras) 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą,,Dėl mokestinės vertės“; 2) įpareigoti VĮ Registrų centras atlikti nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), mokestinės vertės patikslinimą, remiantis UAB,,Apus turtas“ atlikto individualaus turo vertinimo ataskaita Nr. 12/002 NT; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad atsakovas atsisakė patikslinti jam priklausančio nekilnojamojo turto mokestines vertes pagal UAB,,Apus turtas“ parengtą nekilnojamojo turto individualaus vertinimo ataskaitą. Parengta individuali ataskaita atitinka visus Nekilnojamojo turto įstatyme nustatytus kriterijus, taikytas įstatyme nurodytas nekilnojamojo turto vertės nustatymo metodas. Atsakovas nepagrįstai padarė išvadą, kad komisija negali remtis sąlyginiu rinkos verčių skaidymu ir tvirtinti mokestines vertes pagal pateiktą individualaus vertinimo ataskaitą.

Iš esmės neįmanoma įvertinti nekilnojamojo turto objekto, neatsižvelgiant į tokias svarbias aplinkybes, kaip nekilnojamojo turto vietą, aplinką, dydį, jo sudėtį ir kt. Paprastai turto vertinimas atliekamas viso turtinio komplekso, t. y. žemės sklypo, ant jo esančio namo ir namo priklausinių (šiuo atveju – ūkinio pastato, stoginės, garažo) kaip vieno objekto, tačiau ne kiekvieno iš statinių ar žemės sklypo atskirai, nes būtent tai, kad šie objektai yra vieni su kitais susiję, ir lemia vertinamo turto vertę. Norint vertinti kiekvieną objektą atskirai, pirmiausia, reikėtų atlikti tų objektų atskyrimo procedūras. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.19 straipsnio 1 dalies nuostata, kuria numatyta, kad priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu, darytina išvada, kad pagrindinio daikto (gyvenamojo namo) priklausiniai (ūkinis pastatas, garažas, stoginė) negali būti vertinami atskirai nuo pagrindinio daikto, nes juos atskyrus daiktai iš esmės prarastų savo paskirtį, taigi ir vertę. UAB „Apus turtas“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje turto verčių skaidymas yra sąlyginis tik dėl to, kad jis buvo vertinamas kaip vienas objektas, t. y. pardavimo atveju būtų parduodamas ne kiekvienas statinys atskirai, o visi kartu su žemės sklypu. Toks verčių skaidymas negalioja tik vieninteliu atveju – kurį nors iš vertintų objektų parduodant atskirai nuo kitų, pvz., parduodant gyvenamąjį namą be priklausinių ir be žemės sklypo, ant kurio stovi namas. Individualaus vertinimo ataskaitoje nurodyta, kokie kriterijai lėmė mažesnę turto realią vertę nei nustatytą masiniu vertinimu. Vertintas nekilnojamasis turtas neatitinka bendrų rinkos tendencijų ploto ir išplanavimo atžvilgiu; šis turtas nepatrauklus dėl didelio bendro ploto (ataskaitos 19 p.). Taigi, palyginus su kitais panašiais nekilnojamojo turto objektais, bei atsižvelgus į bendrą – vidutinę, tokių objektų rinką, buvo nustatyta reali ir pagrįsta jam priklausančio nekilnojamojo turto vertė. Kilus tam tikrų neaiškumų dėl sąlyginių verčių nustatymo, atsakovas turėjo teisę kreiptis į jį dėl vertinimo ataskaitos patikslinimo ir duomenų papildymo, tačiau to nepadarė. Dėl šių aplinkybių laikytina, kad atsakovas pats abejojo neva nustatyto trūkumo egzistavimu. Iš esmės atsakovas nenurodė nei vieno galimo neatitikimo Nekilnojamojo turto vertinimo taisyklių reikalavimams. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos priede – techninėje užduotyje nurodyta, kad šis vertinimas atliekamas ir yra skirtas būtent nustatyti rinkos vertę mokestinės vertės patikslinimui. Taip pat Ataskaitos 21 punkte nurodyta, kad atsižvelgiant į turto vertinimo sutartyje bei techninėje užduotyje suformuluotą vertinimo tikslą, nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymui mokestinės vertės patikslinimui, atitinkamai parinkti ir metodai, t. y. lyginamosios vertės (pardavimų kainos analogų) metodas bei naudojimo pajamų vertės (pajamų kapitalizavimo) metodas. Individualaus turto vertinimo ataskaita yra teisėta ir pagrįsta, joje pateikti duomenys laikomi tikrais ir patikimais, kadangi Priežiūros įstaiga nėra nustačiusi jos neatitikties įstatymų reikalavimams, o VĮ Registrų centras nėra nuginčijęs ataskaitos teisme, todėl atsakovas negalėjo abejoti pateiktų duomenų tikrumu ir dėl to atsisakyti patikslinti nekilnojamojo turto mokestines vertes.

Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 18-20) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad vadovaujantis Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 2 straipsnio 8 dalimi, nekilnojamojo turto mokesčio objektas yra Nekilnojamojo turto registre registruojami patalpos, inžineriniai ir kiti statiniai. Pareiškėjo pateiktoje individualaus vertinimo ataskaitoje Nr. 12/002 NT vertinimo atvejis nurodomas „rinkos vertės nustatymas mokestinės vertės patikslinimui“, tačiau vertinamas ir žemės sklypas. Pareiškėjo 2012 m. vasario 6 d. prašyme be statinių prašoma pakeisti ir žemės mokestinę vertę, kuri nėra nekilnojamojo turto mokesčio objektas, taip, kaip nurodo Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 4 straipsnis ir 2 straipsnio 8 dalis. Tiek masiniu, tiek ir individualiu vertinimo būdais kiekvienas nekilnojamasis turtas turi būti įvertintas atskirai, kad galėtų tenkinti minėto Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies nuostatą, jog mokestinė vertė (nustatyta masiniu vertinimo būdu) turėtų skirtis daugiau kaip 20 procentų nuo šio nekilnojamojo turto vertės, nustatytos atlikus individualų vertinimą. Priimant ginčijamą sprendimą, Nekilnojamojo turto vertinimo taisyklės pažeistos nebuvo, sprendimo priėmimui reikšmingos aplinkybės buvo nagrinėjamos, sprendimas pagrįstas ir argumentuotas teisės aktų normomis. Pareiškėjo teikti priedai prie prašymo netenkino teisės aktais nustatytų reikalavimų. VĮ Registrų centro priimtame sprendime nurodyti teisiniai pagrindai ir teisės aktų normos, kuriomis remiantis, yra priimtas toks sprendimas. Šis sprendimas yra teisėtas ir atitinkantis mokesčių sritį ir viešojo administravimo sritį siejančių teisės aktų reikalavimus.

Vadovaujantis Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 4 straipsnio nuostata, nekilnojamojo turto mokesčio objektu nėra sąlyginai įvertintas žemės sklypas, todėl sąlyginis skaidymas yra negalimas, vertinant turtą apmokestinimo atveju. Sutiko, kad vertinant turtą pirkimo-pardavimo, keitimo ir panašiais atvejais, galimas ir sąlyginis verčių skaidymo atvejis, kai užsakovą domina bendra namų valdos vertė, tačiau ne apmokestinimo atveju, kai privaloma pagrįsti kiekvieno nekilnojamojo turto vertę, taip, kaip nurodo Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies nuostatų vienas iš reikalavimų, kad nekilnojamojo turto individualaus vertinimo ataskaita turi atitikti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus reikalavimus, t. y. Nekilnojamojo turto vertinimo taisyklių VI skyriaus nuostatas. Nors vertinamu objektu laikomas turtinis kompleksas, kuris susideda iš žemės sklypo, gyvenamojo namo bei kitų statinių, tačiau pateiktos vertinimo ataskaitos 1 lentelėje nėra nurodyti ir įvertinti analogų žemės sklypo plotas, paskirtis, kitų statinių egzistavimas ir pan. Vadovaujantis protingumo principu, ginčydamas nekilnojamojo turto mokestinę vertę, pareiškėjas turėjo žinoti minėtų objektų mokestines vertes. 2012 m. balandžio 30 d. skunde pareiškėjas pažymėjo, kad nekilnojamojo turto – stoginės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) mokestinė vertė nenustatyta, t. y. jis tą faktą žinojo. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto vertinimo taisyklių 29 punktu, vidutinės rinkos – mokestinės vertės atkuriamosios vertės metodu turi būti nustatomos nekilnojamojo turto savininkui pateikus prašymą Registrų centrui. Toks prašymas VĮ Registrų centrui nebuvo pateiktas, todėl vidutinė rinkos vertė – mokestinė vertė stoginei ir nebuvo nustatyta.

Pateiktoje ataskaitoje vertinimo atvejis yra mokestinės vertės patikslinimui, tačiau ataskaitos 9 puslapyje nurodoma, kad „ataskaita yra konfidencialus dokumentas ir yra parengta užsakovui, kuris šiuo atveju yra S. M. Joks kitas subjektas, išskyrus Turto vertės nustatymo pažymoje Nr. 12/002 NT nurodytą užsakovą ir banką negali cituoti, kopijuoti ar kitaip remtis šiuo turto įvertinimu, negavęs raštiško šios ataskaitos autorių sutikimo“. Tokio sutikimo VĮ Registrų centras nėra gavęs, pareiškėjas jo nėra pateikęs, todėl šis ataskaitos naudojimo apribojimas iš esmės pareiškėjo prašymo nagrinėjimą ir skundą teismui daro neįmanomą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Panaikino VĮ Registrų centras 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą,,Dėl mokestinės vertės“ ir įpareigojo VĮ Registrų centras išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl mokestinės vertės patikslinimo iš naujo. Priteisė iš atsakovo 751 Lt pareiškėjo naudai teismo išlaidas.

Teismas rėmėsi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsniu, kuris nustato, kad nekilnojamojo turto registre registruojami nekilnojamieji daiktai, jeigu jie Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka yra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir jiems suteiktas unikalus numeris. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nurodo, jog Nekilnojamojo turto kadastro objektais laikomi nekilnojamieji daiktai: 1) žemės sklypas; 2) statinys (taip pat nebaigtas statyti), kurio statybai ar rekonstravimui reikalingas leidimas statyti naują statinį ar leidimas rekonstruoti statinį; 3) patalpa, šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatytais būdais suformuota kaip atskiras nekilnojamasis daiktas. Iš Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 2 straipsnio 8 dalies, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio ir Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 1 dalies seka, kad Nekilnojamojo turto mokesčio objektu gali būti tas daiktas, kuris yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre atskiru daiktu, turinčiu unikalų numerį.

Remdamasis Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu, Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymu teismas sprendė, kad nekilnojamojo turto mokestinė vertė galima, kai: 1) nekilnojamojo turto vertė, nustatoma atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą; 2) šis individualus vertinimas atliktas taikant Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nurodytus nekilnojamojo turto vertės nustatymo metodus (lyginamosios vertės (pardavimo kainų analogų) arba naudojimo pajamų vertės (pajamų kapitalizavimo arba pinigų srautų diskonto) metodas, lyginamosios vertės (pardavimo kainų analogų) metodas, atkuriamosios vertės (kaštų) metodas, atkuriamosios vertės (kaštų) metodas (apskaičiuojant fizinio nusidėvėjimo procentą), taikant vietovės pataisos koeficientą, įvertinantį nekilnojamojo turto buvimo vietos įtaką); 3) turto vertintojo nustatyta (patvirtinta) nekilnojamojo turto mokestinė vertė daugiau kaip 20 procentų skiriasi nuo šio nekilnojamojo turto vertės, nustatytos atlikus individualų vertinimą; 4) nekilnojamojo turto individualaus vertinimo ataskaita atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus reikalavimus. Tokiu būdu nekilnojamojo turto mokestinė vertė pagal individualų vertinimą galima nustačius visas šias sąlygas.

Teismas pažymėjo, kad skundžiamame atsakovo sprendime, sukeliančiame teisines pasekmes pareiškėjui, atsisakant tenkinti prašymą dėl mokestinės vertės perskaičiavimo, padaryta tik abstrakti nuoroda į teisės aktus, neįvardijant kokių poįstatyminių teisės aktų normų nesilaikyta. Nagrinėjamu atveju atsakovas apsiribojo nurodymu, kad Komisija negali remtis sąlyginiu rinkos verčių skaidymu ir detaliau nevertino ataskaitos atitikimo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytiems reikalavimas, nors teismui pateiktame atsiliepime į skundą atsakovas, be jau sprendime pateiktų argumentų, nurodė, kad pateikta vertinimo ataskaita neatitinka Nekilnojamojo turto vertinimo taisyklių 45 punkto 45.3., 45.5., 45.6 papunkčių reikalavimų, nesilaikyta Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 patvirtintos Turto vertinimo metodikos (toliau – ir Metodika) 33 ir 70 punktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas, prieš pateikdamas skundą teismui, neturėjo galimybės jų įvertinti ir pateikti savo argumentų. Tuo pačiu tai patvirtina, kad atsakovo sprendimas nėra pagrįstas visomis reikšmingomis sprendimo priėmimui aplinkybėmis ir todėl neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, o tai yra savarankiškas pagrindas šio sprendimo panaikinimui. Kartu pažymėta, kad atsakovas, pripažinęs nesant pagrindo tikslinti nekilnojamojo turto mokestines vertes pagal UAB „Apus turtas“ parengtą nekilnojamojo turto individualaus vertinimo ataskaitą, nesuteikė pareiškėjui galimybės ją pataisyti ar patikslinti, tuo pažeisdamas gero administravimo principą, kurio įgyvendinimas nacionalinėje teisėje kildinamas iš konstitucinio imperatyvo „valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“ (Konstitucijos 5 str. 3 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. gruodžio 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A756-686/2010 akcentavo, kad Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje apibrėžiant gero administravimo principo turinį, be kita ko, taip pat nurodoma „teisė būti išklausytam“, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punktas). Ši Chartijos nuostata išreiškia bendro pobūdžio teisines vertybes, į kurias, sprendžiant dėl gero administravimo principo turinio Lietuvoje, gali būti atsižvelgiama kaip į papildomą teisės aiškinimo šaltinį. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę (pvz., Teisingumo Teismo 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimas byloje Distillerie Fratelli Cipriani SpA prieš Ministero delle Finanze (C-395/00), 51 p.).

Atsakovo nurodyti ataskaitos trūkumai, kad ataskaitoje numatyta, jog tai yra konfidencialus dokumentas, parengtas užsakovui ir joks kitas subjektas, išskyrus užsakovą ir banką, negali cituoti, kopijuoti ar kitaip remtis šiuo turto įvertinimu, negavęs raštiško šios ataskaitos autorių sutikimo, nesusieti su teisės aktų reikalavais, todėl nėra pagrindo pripažinti pagrįstais. Kartu pažymėta, kad pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (redakcija galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. gegužės 1 d.) 24 straipsnio 2 dalies nuostatas turto vertinimo ataskaita užsakovo nuožiūra gali būti teikiama tretiesiems asmenims. Atkreiptas dėmesys, kad Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 24 straipsnio 1 dalis turto vertinimo ataskaitos juridinę galią siejo su jos atitikimu įstatymo 23 straipsnyje nurodytiems reikalavimams. Konstatavus, kad turto vertinimo ataskaita neatitinka Pagrindų įstatymo 23 straipsnio nuostatų, nepripažįstama jos juridinė galia ir papildomas ataskaitos ginčijimas perteklinis. Tačiau turinčiai juridinę galią turto vertinimo ataskaitai taikytinos Pagrindų įstatymo 24 straipsnio 3 dalies nuostatos.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto mokesčių mokėtojų skundų ir prašymų nagrinėjimo komisijos 2012 m. balandžio 30 d. sprendimas, kuriuo nuspręsta netenkinti pareiškėjo prašymo ir nekeisti Nekilnojamojo turto mokestinės vertės pagal pateiktą Vertinimo ataskaitą, yra priimtas pažeidžiant esmines tokio sprendimo priėmimui taikomas procedūras, turėjusias užtikrinti objektyvių visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str. 1 d. 3 p.). Dėl šių priežasčių skundžiamas sprendimas panaikintas ir atsakovas įpareigotas iš naujo apsvarstyti pareiškėjo prašymą patikslinti mokestinę nekilnojamojo turto vertę, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus bei kitas ginčui reikšmingas aplinkybes.

Atsižvelgus į tai, kad teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pareiškėjui priteista teismo išlaidų 751 Lt suma.

III.

Atsakovas VĮ Registrų centras pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde (b. l. 104-106) nurodoma, kad:

1. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 4 straipsnis nustato, kad mokesčio objektas yra nekilnojamasis turtas esantis Lietuvos Respublikoje. To paties įstatymo 2 straipsnio 8 dalis nustato, kas šiuo įstatymu yra laikoma nekilnojamuoju turtu, taigi nekilnojamasis turtas – Nekilnojamojo turto registre registruojami patalpos, inžineriniai ir kiti statiniai. Tuo tarpu, ne tik pareiškėjo pateiktame prašyme, bet ir Ataskaitoje yra įvertinti ne tik statiniai, tačiau vertinamas ir žemės sklypas, nurodomas vertinimo atvejis – rinkos vertės nustatymas mokestinės vertės patikslinimui. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas aiškiai apibrėžia, kad mokesčio objektas yra tik statiniai, o žemės sklypų apmokestinimą reglamentuoja kitas teisės aktas (Žemės mokesčio įstatymas 1992 m. birželio 25 d. redakcija), kuris nenumato nei masinio vertinimo būdu, nei individualiu vertinimu nustatytos vertės taikymo. Iš to seka, kad tiek masiniu, tiek ir individualiu vertinimo būdais kiekvienas nekilnojamasis turtas, t. y. statinys, turi būti įvertintas atskirai, kad galėtų tenkinti Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies nuostatą, jog mokestinė vertė (nustatyta masiniu vertinimo būdu) turėtų skirtis daugiau kaip 20 procentų nuo šio nekilnojamojo turto vertės, nustatytos atlikus individualų vertinimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas savo sprendime išveda naują nekilnojamojo turto mokesčio sąvoką – „Iš Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 2 straipsnio 8 dalies, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio ir Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 1 dalies seka, kad Nekilnojamojo turto mokesčio objektu gali būti tas daiktas, kuris yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre atskiru daiktu, turinčiu unikalų numerį.“. Pirmosios instancijos teismas, darydamas tokias išvadas, pažeidžia imperatyvias teisės normas, kurios aiškiai nustato, kas yra nekilnojamojo turto mokesčio objektas ir neteisėtai imasi viešojo administravimo institucijos funkcijos, įpareigodamas atsakovą viršyti teisės aktų įgaliojimus.

2. Nekilnojamojo turto mokesčio objektu nėra sąlyginai įvertintas žemės sklypas, todėl sąlyginis skaidymas yra negalimas, vertinant turtą apmokestinimo atveju. Atsakovas sutinka, kad vertinant turtą pirkimo-pardavimo, įkeitimo ir panašiais atvejais galimas ir sąlyginis verčių skaidymo atvejis, kai užsakovą domina bendra namų valdos vertė, tačiau ne apmokestinimo atveju, kai privaloma pagrįsti kiekvieno nekilnojamojo turto vertę, taip, kaip nurodo Nekilnojamojo turto mokesčio 8 straipsnio 2 dalis nuostatų vienas iš reikalavimų, kad nekilnojamojo turto individualaus vertinimo ataskaita turi atitikti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus reikalavimus, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1049 „Dėl nekilnojamojo turto vertinimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Nekilnojamojo turto vertinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) VI skyriaus nuostatas.

Vadovaujantis vertinimo metu galiojusios Turto vertinimo metodikos, kuri labai aiškiai suponuoja įvairių turto vertės veiksnių, tarp jų ir pardavimo laiko skirtumų ir vertės pataisų (patikslinimų) atskleidimo ir skaičiavimų reikalavimus, 33 punktu, kad vertinamo objekto ir palyginamųjų objektų charakteristikos bei skirtumai turi būti aiškiai ir suprantamai apibūdinti, o taikomų koeficientų reikšmių ir kiti skaičiavimai parodomi turto Įvertinimo ataskaitoje, bei 70 punktu, kad vertinimo metu, darant prielaidas, reikia remtis analogų palyginimais, statistikos duomenimis, ankstesnės veiklos rezultatais arba jas kitaip pagrįsti, Ataskaitos 1 lentelėje nėra nei nurodyti, nei įvertinti analogų žemės sklypo plotas, paskirtis, kitų statinių egzistavimas ir pan.

3. Remiantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. D1-812 „Dėl statybos techninio reglamento str. 1.01.07:2010 „nesudėtingi statiniai“ patvirtinimo“ (Žin, 2010, Nr. 115-5903) 5.3. punktu, stoginė yra inžinerinis statinys (stogas ant stulpų (gali būti su galinėmis sienomis ar be jų) žmonėms ar daiktams pridengti nuo kritulių ir saulės, kuris gali būti atskiras statinys ar priestatas prie kito pastato), todėl jis turėjo būti vertinamas ne lyginamosios, o atkuriamosios vertės metodu, taip, kaip nurodo Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 3 punktas, t. y. inžineriniai statiniai turi būti vertinami atkuriamosios vertės (kaštų) metodu (apskaičiuojant fizinio nusidėvėjimo procentą), naudojant Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro duomenis, nekilnojamojo turto atkūrimo kaštų (statybinės vertės) kainynus ir statinių vidutinės naudojimo trukmės normatyvus. Vadovaujantis Taisyklių 29 punktu, vidutinės rinkos – mokestinės vertės atkuriamosios vertės metodu turi būti nustatomos nekilnojamojo turto savininkui pateikus prašymą Registrų centrui. Toks prašymas atsakovui nebuvo pateiktas, todėl vidutinė rinkos vertė – mokestinė vertė stoginei ir nebuvo nustatyta. Šios atsakovo iškeltos problemos pirmosios instancijos teismas sprendime neįvertino ir nepateikė savo argumentų.

4. Pirmosios instancijos teismo nurodytas gero administravimo principas negali prieštarauti imperatyvioms įstatymo normoms. Todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo suteikti galimybės pareiškėjui patikslinti Ataskaitos, nes Ataskaitoje buvo pažeisti esminiai principai. Pagal susiformavusią Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nors Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 10 straipsnio 2 dalies nuostata suteikia galimybę nekilnojamojo turto mokestine verte laikyti nekilnojamojo turto vertę, nustatytą atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą, laikoma, jog pagal minėtą nuostatą suteikiama galimybė vadovautis nekilnojamojo turto mokestine verte, nustatyta atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą, tačiau tai nėra įstatymų leidėjo įtvirtintas besąlyginis paliepimas (2007 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-610/2007). Galimybė turto vertintojui nekilnojamojo turto mokestį skaičiuoti pagal individualaus turto vertintojo nustatytą nekilnojamojo turto vertę realizuotina tuo atveju, kai individualus vertinimas atitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą bei jį lydinčius poįstatyminius teisės aktus.

5. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (1999 m. rugsėjo 25 d. redakcija) 24 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog turto vertinimo ataskaita turi juridinę galią, jeigu ji atitinka šio įstatymo 23 straipsnyje nustatytus reikalavimus, t. y. galima remtis tik tokios turto vertinimo ataskaitos duomenimis, kuri atitinka nurodytus reikalavimus. Taigi, pareiškėjo pateiktoje Ataskaitoje yra trūkumų, dėl kurių ji negali būti nekilnojamojo turto mokestinės vertės patikslinimo pagrindu.

Pareiškėjas J. M. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (b. l. 110-113) nurodoma, kad:

1. Atsakovas ir apeliaciniame skunde tik deklaratyviai nurodo, kad negali remtis sąlyginių rinkos verčių nustatymu, kad kiekvienas objektas turi būti įvertintas atskirai, tačiau konkrečiomis teisės aktų normomis šio argumento nepagrindžia, nenurodo jokio teisės akto, kuris draustų būtent tokiu būdu nustatyti nekilnojamojo turto objekto vertę.

2. Atsakovo argumentas dėl sąlyginių rinkos verčių netinkamumo, tikslinant mokestinę vertę, yra ne tik procedūriškai netinkamas (pažeidžiantis objektyvumo principą ir nepagrįstas teisės aktų normomis), bet ir turinio atžvilgiu neteisėtas bei nepagrįstas. Paprastai turto vertinimas atliekamas viso turtinio komplekso, t. y. žemės sklypo, ant jo esančio namo ir namo priklausinių (šiuo atveju – ūkinio pastato, stoginės, garažo) kaip vieno objekto, tačiau ne kiekvieno iš statinių ar žemės sklypo atskirai, nes būtent tai, kad šie objektai yra vieni su kitais susiję, ir lemia vertinamo turto vertę. Norint vertinti kiekvieną objektą atskirai, pirmiausia, reikėtų atlikti tų objektų teisinio atskyrimo procedūras. Vadovaujantis CK 4.19 straipsnio 1 dalies nuostata, pagrindinio daikto (gyvenamojo namo) priklausiniai (ūkinis pastatas, garažas, stoginė) negali būti vertinami atskirai nuo pagrindinio daikto, nes juos atskyrus daiktai iš esmės prarastų savo paskirtį, taigi ir vertę. Įvertinus kiekvieną objektą atskirai, vadovaujantis protingumo principu, jų vertė tik mažėtų, kadangi tokie atskirti objektai rinkoje yra visiškai nepaklausūs. Tą pažymi ir UAB „Apus turtas“ 2012 m. gegužės 24 d. pažymoje.

3. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta, kad nekilnojamojo turo mokestis skaičiuojamas ne atskirai nuo kiekvieno statinio vertės, o nuo viso fiziniam asmeniui priklausančio nekilnojamojo turto vertės, jei ji viršija 1.000.000 Lt. Pažymėtina, kad visas UAB „Apus turtas“ įvertintas nekilnojamasis turtas priklauso pareiškėjui nuosavybės teise, todėl sąlyginis verčių išskyrimas šiuo aspektu neturi jokios praktinės reikšmės.

4. UAB „Apus turtas“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos priede – techninėje užduotyje nurodyta, kad šis vertinimas atliekamas ir yra skirtas būtent nustatyti rinkos vertę mokestinės vertės patikslinimui. Taip pat Ataskaitos 21 p. nurodyta, kad atsižvelgiant į turto vertinimo sutartyje bei techninėje užduotyje suformuluotą vertinimo tikslą nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymui mokestinės vertės patikslinimui, atitinkamai parinkti ir metodai, t. y. lyginamosios vertės (pardavimų kainos analogų) metodas bei naudojimo pajamų vertės (pajamų kapitalizavimo) metodas. Taigi, UAB „Apus turtas“ vertinimo ataskaita skirta būtent nekilnojamojo turto mokestinės vertės patikslinimui, todėl joje esantys duomenys gali ir turi būti naudojami tų asmenų, kurie įgyvendina nurodytą tikslą.

5. Atsakovo nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjo pateikta individualaus turto vertinimo ataskaita neatitinka daugybės Nekilnojamojo turto vertinimo taisyklių (patvirtintų Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1049) reikalavimų, yra naujai nurodytos atsakovo aplinkybės, kurių ginčijamame 2012 m. balandžio 30 d. sprendime nebuvo. Atsakovas 2012 m. balandžio 30 d. sprendime apskritai net neužsimena, kad pareiškėjo pateikta individualaus turto vertinimo ataskaita neatitinka Nekilnojamojo turto vertinimo taisyklių, kad turtas įvertintas nesilaikant tam tikrų procedūrų ir pan. Todėl manytina, kad teismas teisėtai ir pagrįstai tokių atsakovo argumentų nevertino. Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2007 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-839/2007).

6. Atsakovas, nesikreipdamas į pareiškėją dėl iškilusių individualaus turto vertinimo ataskaitoje nurodytų duomenų netikslumo ar kitų neaiškumų ir tokiu būdu nesuteikdamas pareiškėjui galimybės duoti paaiškinimus ir išreikšti savo nuomonę, pažeidė ne tik gero administravimo principą, bet ir savo paties patvirtintinas Asmenų aptarnavimo ir jų prašymų nagrinėjimo valstybės įmonėje Registrų centre taisykles bei Viešojo administravimo įstatymo normas (Asmenų aptarnavimo ir jų prašymų nagrinėjimo valstybės įmonėje Registrų centre taisyklių V skyriaus „Prašymų ir skundų nagrinėjimas“ 37 p., Viešojo administravimo įstatymo 20 str. 1 d. 2 ir 6 p.).

7. Atsakovas sakydamas, kad neturėjo teisinio pagrindo suteikti galimybės pareiškėjui patikslinti ataskaitos, nes ataskaitoje buvo pažeisti esminiai principai, savo veikloje nėra nuoseklus. Pareiškėjo sutuoktinė S. M., kuri nuosavybės teise turi butą su biuro patalpomis, taip pat kreipėsi į atsakovą dėl masinio vertinimo metu nustatytos nekilnojamojo turto mokestinės vertės patikslinimo. Individualų buto vertinimą taip pat atliko UAB „Apus turtas“. Atsakovas pastarojoje ataskaitoje nustatė tam tikrų neatitikimų Nekilnojamojo turto vertinimo taisyklėms, tačiau iš karto sprendimo nepriėmė, o dėl nustatytų trūkumų buvo raštu kreiptasi į S. M. ir paprašyta patikslinti duomenis, t. y. pateikti patikslintą individualaus vertinimo ataskaitą (2012 m. balandžio 12 d. rašto kopija pridedama). Tokia pat VĮ Registrų centro praktika atsispindi ir kitose nekilnojamojo turto mokestinės vertės ginčijimo bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1529/2012).

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl nekilnojamojo turto mokestinės vertės nustatymo pagrįstumo.

Skundžiamu valstybės įmonės Registrų centras 2012 m. balandžio 30 d. sprendimu,,Dėl mokestinės vertės“ atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą ir netikslintos pareiškėjui priklausančio nekilnojamojo turto mokestinės vertės pagal UAB „Apus turtas“ parengtą šio nekilnojamojo turto individualaus vertinimo ataskaitą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčijamas sprendimas yra priimtas pažeidžiant esmines tokio sprendimo priėmimui taikomas procedūras, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą ir todėl neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, taigi, naikintinas.

Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 2 straipsnio 9 dalį nekilnojamojo turto masinis vertinimas yra nekilnojamojo turto vertinimo būdas, kai per nustatytą laiką, taikant bendrą metodologiją ir automatizuotas Nekilnojamojo turto registro ir rinkos duomenų bazėse sukauptų duomenų analizės ir vertinimo technologijas, yra įvertinama panašių nekilnojamojo turto objektų grupė. Atlikus nekilnojamojo turto masinį vertinimą, parengiama bendra tam tikroje teritorijoje esančio nekilnojamojo turto vertinimo atskaita, o kiekvieno nekilnojamojo turto vieneto ataskaita nerengiama. To paties įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mokesčio mokėtojo (šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodytais atvejais – nekilnojamojo turto savininko) prašymas nekilnojamojo turto mokestine verte laikyti nekilnojamojo turto vertę, nustatytą atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą, kartu su šio nekilnojamojo turto individualaus vertinimo ataskaita pateikiamas turto vertintojui ir nagrinėjamas šio įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Šio įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šiuos prašymus turto vertintojas išnagrinėja ir sprendimą priima per tris mėnesius (tuo mokestiniu laikotarpiu, kai įsigalioja nauji Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka patvirtinti nekilnojamojo turto masinio vertinimo dokumentai, – per keturis mėnesius) nuo prašymo gavimo dienos. Turto vertintojo sprendimas gali būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Taigi, pagal aptartą teisinį reguliavimą, mokesčių mokėtojų prašymų nekilnojamojo turto mokestine verte laikyti nekilnojamojo turto vertę, nustatytą atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą, nagrinėjimas yra speciali administracinė procedūra, kurią atlieka viešojo administravimo subjektas ir kuri turi atitikti gero administravimo principą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1529/2012).

Skundžiamame VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto mokesčių mokėtojų skundų ir prašymų nagrinėjimo komisija 2012 m. balandžio 30 d. sprendimu,,Dėl mokestinės vertės“ nuspręsta netenkinti pareiškėjo prašymo ir netikslinti nekilnojamojo turto Vilniuje, (duomenys neskelbtini), unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) mokestinių verčių pagal UAB,,Apus turtas“ parengtą šio nekilnojamojo turto individualaus vertinimo ataskaitą Nr. 12/002 NT (b. l. 8-9). Sprendimo priėmimo pagrindu nurodyta tai, kad turto vertintojas įvertino turtą – statinius su žemės sklypu ir nurodė, kad šis žemės sklypo, gyvenamojo namo, ūkinio pastato, garažo ir stoginės rinkos verčių skaidymas yra sąlyginis ir galioja tik tuo atveju, jeigu vertinamas turtas parduodamas kartu kaip vienas objektas, tačiau Komisija negali remtis sąlyginiu rinkos verčių skaidymu ir tvirtinti mokestines vertes pagal pateiktą individualaus vertinimo ataskaitą. Taip pat, kad ataskaitoje nurodyta, jog tai yra konfidencialus dokumentas, parengtas užsakovui ir joks kitas subjektas, kaip užsakovas ir bankas, negali cituoti, kopijuoti ar kitaip remtis šiuo turto įvertinimu, negavęs raštiško šios ataskaitos autorių sutikimo. Tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, skundžiamame atsakovo sprendime, sukeliančiame teisines pasekmes pareiškėjui, atsisakant tenkinti prašymą dėl mokestinės vertės perskaičiavimo, padaryta tik abstrakti nuoroda į teisės aktus, neįvardijant kokių poįstatyminių teisės aktų normų nesilaikyta. Nagrinėjamu atveju atsakovas apsiribojo nurodymu, kad Komisija negali remtis sąlyginiu rinkos verčių skaidymu ir detaliau nevertino ataskaitos atitikimo Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimas, nors pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į skundą atsakovas, be jau sprendime pateiktų argumentų, nurodė, kad pateikta vertinimo ataskaita neatitinka Lietuvos Respublikos vyriausybės patvirtintų Nekilnojamojo turto vertinimo taisyklių 45 punkto 45.3., 45.5., 45.6 papunkčių reikalavimų, nesilaikyta Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 patvirtintos Turto vertinimo metodikos 33 ir 70 punktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas, prieš pateikdamas skundą teismui, neturėjo galimybės jų įvertinti ir pateikti savo argumentų.

Teisėjų kolegija laiko pagrįstais atsakovo argumentus, jog pareiškėjo pateikta nekilnojamojo turto individualaus vertinimo ataskaita Nr. 12/002 NT neatitinka esminio Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo reikalavimo – mokesčio objektas gali būti tik Nekilnojamojo turto registre registruojami patalpos, inžineriniai ir kiti statiniai, o ne žemės sklypas (Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 2 str. 8 d., 4 str., 7 str. 1 d. 6 p.). Tačiau šio reikalavimo pažeidimas nepaneigia pareiškėjo teisės į gero administravimo principus, kurių įgyvendinimas nacionalinėje teisėje kildinamas iš konstitucinio imperatyvo „valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“ ir kurio sudėtine dalimi yra „teisė būti išklausytam“ – kiekvienas asmuo turi būti išklausytas, turi turėti galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 str. 2 d. a p.; Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimas byloje Distillerie Fratelli Cipriani SpA prieš Ministero delle Finanze (C-395/00), 51 punktas)). Tai reiškia, kad atsakovas ne tik, kad turėjo nurodyti konkrečias teisės aktų nuostatas, kurių, jo nuomone, neatitinka pareiškėjo pateikta nekilnojamojo turto individualaus vertinimo ataskaita, tačiau ir suteikti galimybę pareiškėjui pateikti tinkamą, teisės aktų reikalavimus atitinkančią nekilnojamojo turto individualaus vertinimo ataskaitą, nurodydamas konkrečius teisės aktų nuostatų pažeidimus ir neatitikimus. To nepadarius, ginčijamas atsakovo sprendimas nėra pagrįstas visomis reikšmingomis sprendimo priėmimui aplinkybėmis ir todėl neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-610/2007; 2007 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A248-839/2007; 2012 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1529/2012).

Remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, ištirtais duomenimis bei įvertintais įrodymais, minėtomis teisės normomis bei administracinių teismų praktika, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, t. y. priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, todėl pagrįstai panaikino skundžiamą atsakovo administracinį sprendimą ir įpareigojo atsakovą iš naujo spręsti klausimą dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), mokestinės vertės patikslinimo. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo VĮ Registrų centras apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas