Dėl termino atnaujinimo

Teisminio proceso numeris Nr. 3-61-3-01467-2012-6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. Č. pareiškimą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja L. Č. padavė teismui pareiškimą (b. l. 1–2), kuriame prašė atnaujinti terminą giminystės ryšį su buvusiu savininku ir nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti.

Pareiškime paaiškino, kad jos motina A. K. buvo pretendentė atkurti nuosavybės teises į savo tėvo J. B. iki nacionalizacijos valdytą 14,48 ha žemę, esančią Rukainių sen., Vilniaus r., todėl 1992 m. kovo 24 d. Vilniaus r. Rukainių sen. Agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje nebuvo pateikti visi giminystės ryšį su buvusiu savininku ir nuosavybę patvirtinantys dokumentai. Po motinos mirties (1993 m. birželio 9 d.) L. Č. paveldėjo visą turtą, turtines bei neturtines teises.

Nurodė, kad iki motinos mirties ji ir jos motina gyveno (duomenys neskelbtini), Vilniuje, o nuo 1995 m. gyvena adresu: (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tačiau Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus r. žemėtvarkos skyrius 2002–2004 m. pranešimus siuntė ankstesnės gyvenamosios vietos adresu, kurie jos nepasiekdavo.

Atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus r. žemėtvarkos skyriui giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantys dokumentai nebuvo pateikti, nes archyvuose užtruko jų paieškos.

Remdamasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi, 17 straipsniu teigia, kad anksčiau dokumentų negalėjo pateikti dėl objektyvių priežasčių.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, pateikė atsiliepimą į pareiškimą (b. l. 37–39), kuriame su pareiškėjos pareiškimu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje aiškiai apibrėžtas prašymo bei nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą patvirtinančių dokumentų pateikimo terminas, kuris nustatytas, siekiant užtikrinti teisingą ir greitą nuosavybės teisių atkūrimo proceso įgyvendinimą bei visuomeninių santykių stabilumą, todėl termino pateikti numatytus dokumentus praleidimas gali būti pateisinamas tik esant itin svarbioms šio termino praleidimo priežastims, t. y. asmuo, prašantis atnaujinti terminą, turi savo prašymą pagrįsti tokiomis aplinkybėmis, kurios objektyviai kliudė jam laiku ir tinkamai pateikti įstatyme nurodytoms institucijoms prašymą bei nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus. Teigė, kad pareiškėja savo pareiškime nenurodė dėl kokių priežasčių praleido įstatyme nustatytą terminą.

Nurodė, kad 1992 m. kovo 24 d. A. K. kreipėsi į Vilniaus rajono Rukainių seniūnijos Agrarinės reformos tarnybą su prašymu atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą 14,48 ha žemės Vilniaus apskrityje (Vilniaus rajone), Turgelių valsčiuje (Rukainių seniūnijoje), Tumosų kaime. 1999 m. balandžio 29 d. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius parengė pasiūlymą dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto nustatymo kreiptis į teismą arba ieškoti papildomų dokumentų. Pareiškėja nei tuometiniam Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui, nei Vilniaus rajono skyriui nėra pateikusi dokumentų, patvirtinančių giminystės ryšį su buvusiu savininku J. B. ir nuosavybės teises patvirtinančių papildomų dokumentų, kuriems pateikti įstatymai numatė terminą iki 2003 m. gruodžio 31 d. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius nuolat informavo ir skatino pateikti trūkstamus dokumentus, priminimus siųsdamas pirminiame prašyme nurodytu adresu, t. y. (duomenys neskelbtini), Vilnius. Pareiškėja, būdama pretendentės A. K. įpėdinė pagal įstatymą, turėjo elgtis pakankamai rūpestingai, atidžiai, teisingai, sąžiningai ir protingai. Manė, kad aplinkybė, jog pareiškėja delsė pateikti trūkstamus dokumentus, negali būti laikoma svarbia priežastimi bei pagrindu praleistam terminui atnaujinti. L. Č. žinojo, kad jos motina A. K. yra padavusi prašymą atkurti nuosavybės teises, todėl turėjo ir galėjo pasidomėti, kaip vyksta nuosavybės teisių atkūrimo procesas. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsniu, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1, 4 dalimis, 17 straipsnio nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 11 d. sprendimu pareiškėjos pareiškimą atmetė.

Teismas nustatė, kad žemės savininkas J. B. (pareiškėjos senelis) mirė 1975 m. lapkričio 13 d. (b. l. 22–23), o pareiškėjos motina A. K. mirė 1993 m. birželio 9 d. (b. l. 17, 44). Nustatyta, kad per įstatymais nustatytą terminą (1992 m. kovo 24 d.) pareiškėjos motina kreipėsi į atitinkamas institucijas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius 1999 m. balandžio 29 d. parengė pasiūlymą (b. l. 13) dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto nustatymo kreiptis į teismą arba ieškoti papildomų dokumentų. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius laikotarpiu nuo 2002 m. iki 2004 m., siųsdamas pranešimus pirminiame prašyme nurodytu adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius (b. l. 8, 9, 10, 54, 55, 56), informavo pareiškėją apie trūkstamus dokumentus ir siūlė juos pateikti. Priminimas apie nuosavybės teises arba giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo nustatytus terminus buvo išspausdintas ir 2003 m. lapkričio 27 d. – gruodžio 3 d. Vilniaus krašto savaitraštyje Nr. 48(490) (b. l. 59). Pareiškime pareiškėja teigia, kad pranešimai apie trūkstamus dokumentus buvo siunčiami jos ankstesnės gyvenamosios vietos adresu, kurioje ji negyvena nuo 1995 m. (b. l. 3), tačiau nepateikia teismui įrodymų, kad kokiu nors būdu ji informavo Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių apie gyvenamosios vietos adreso pasikeitimą. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėja iki 2008 m. spalio 20 d. nesidomėjo nuosavybės teisių į buvusio savininko J. B. iki nacionalizacijos valdytą 14,48 ha žemės, esančios Tumosų kaime, Rukainių sen., Vilniaus r., eiga. Prašymą priimti Lietuvos centrinio valstybinio archyvo pažymėjimą Nr. T-582-B Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui pateikė tik 2008 m. spalio 20 d. (b. l. 18), nors pats archyvo pažymėjimas išduotas 2002 m. kovo 5 d. (b. l. 5–7).

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. pvz., 2008 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-912/2008, 2009 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-529/2009, 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009), padarė išvadą, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog buvo svarbių priežasčių, objektyviai sukliudžiusių jai nuo 1995 metų kreiptis į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko J. B. iki nacionalizacijos valdytą žemę ir iki įstatyme nustatyto termino pabaigos (2003 m. gruodžio 31 d.) gauti ir pateikti žemėtvarkos skyriui trūkstamus archyvinius dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu savininku. Padarė išvadą, kad pareiškėja įstatymu nustatytą terminą praleido dėl subjektyvių priežasčių, todėl jos pareiškimas dėl termino atnaujinimo atmestas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėja L. Č. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos reikalavimą patenkinti.

Apeliaciniame skunde (b. l. 72-73) nurodoma, kad:

1. Nesutinka su teismo argumentu, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog buvo svarbių priežasčių, objektyviai sukliudžiusių L. Č. nuo 1995 metų kreiptis į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko J. B. iki nacionalizacijos valdytą žemę ir pateikti trūkstamus dokumentus iki termino pabaigos (iki 2003 m. gruodžio 31 d.). Iki šio termino pabaigos reikėjo pateikti ne tik byloje minimą archyvo pažymėjimą, išduotą 2002 m. kovo 5 d., Žemės atkūrimo byloje trūko ir giminystę patvirtinančių dokumentų, t. y. J. B. mirties liudijimo, A. K. gimimo, ištuokos liudijimų. Šiuos dokumentus reikėjo surasti archyvuose, po to padaryti jų vertimus ir tik tada pateikti Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui. Šių dokumentų pareiškėja neturėjo ir neturėjo patirties jų paieškoms. Minimas archyvo pažymėjimas yra tik vienas iš keleto įrodymų nuosavybės teisių atkūrimo byloje. Todėl minėti teismo argumentai yra subjektyvūs ir neturintys priežastinio ryšio su termino atnaujinimu nuosavybės teisių atkūrimo byloje.

2. Teismo posėdžio metu ne kartą buvo akcentuojama, kad korumpuotas Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius nebuvo suinteresuotas atkurti nuosavybės teises į J. B. iki nacionalizacijos valdytą žemę, nes norinčiųjų atkurti nuosavybę buvo daugiau nei žemės yra Vilniaus rajone. Šio skyriaus darbuotojai sąmoningai siuntė pranešimus ankstesniu adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuriuo nuo 1995 metų pareiškėja negyveno, nes pardavė butą. Dėl šios priežasties nebuvo suinteresuoti teisingai ir kryptingai konsultuoti pareiškėją, kadangi žemė liktų kitiems pretendentams. 1999 metais žemės atkūrimo byloje minimas Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus pasiūlymas dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto nustatymo kreiptis į teismą arba ieškoti papildomų dokumentų pareiškėjos taip pat nepasiekė kaip ir kiti byloje minimi pranešimai. Kita vertus, pareiškėja, kaip ir teismas, neturi duomenų ar minimi dokumentai (pasiūlymas, pranešimai) tuo laiku buvo pateikti žemės atkūrimo byloje ar vėlesniu laikotarpiu. Ir ar jie iš viso buvo siunčiami pareiškėjai, gal tik pranešimai įdėti į žemės atkūrimo bylą. Įrodymų, kad jie buvo išsiųsti, kas siuntė ir kada adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, taip pat nėra.

3. Pareiškėjai, 2011 m. lapkričio mėn. atvykus į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių atsikopijuoti nuosavybės atkūrimo bylą, šio skyriaus darbuotoja paaiškino, kad ne visi dokumentai į šią bylą sudėti ir, jeigu kreipsis pareiškėjos advokatas, tai pareiškėja juos atgaus. Taigi, žemės atkūrimo byloje yra surinkti tik tie įrodymai, kurie naudingi Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui, o dalis dokumentų į bylą neįdėti ar iš jos išimti. Mirus motinai A. K. 1993 m. raštu buvo informuota ir agrarinė žemės tarnyba. 1995-1996 metais pakeitus gyvenamąją vietą, raštu buvo paduotas prašymas, kuriame nurodyta pasikeitusi gyvenamoji vieta. Prašymas buvo užregistruotas Rukainių agrarinėje žemėtvarkos tarnyboje. Tačiau pareiškėja šių dokumentų žemės atkūrimo byloje nematė. Be to, Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus Rukainių seniūnijos specialistė C. O., kurios žinioje buvo ši žemės atkūrimo byla, buvo atleista iš darbo, kaip praradusi darbdavio pasitikėjimą. Todėl pareiškėja ir negalės pateikti įrodymų, jeigu jie iš žemės atkūrimo bylos buvo išimti sąmoningai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (b. l. 80-82) nurodoma, kad pareiškėja, būdama pretendentės A. K. įpėdinė pagal įstatymą, turėjo elgtis pakankamai rūpestingai, atidžiai, teisingai, sąžiningai ir protingai. Tai, kad ji delsė pateikti trūkstamus dokumentus ar kreiptis teisinės pagalbos, laikytina jos pasirinktu elgesio variantu (sukeliančiu pareiškėjai neigiamas pasekmes), ši aplinkybė negali būti laikoma svarbia priežastimi bei pagrindu praleistam terminui atnaujinti. Pareiškėja žinojo, kad jos motina A. K. yra padavusi prašymą atkurti nuosavybės teises, todėl turėjo ir galėjo pasidomėti, kaip vyksta nuosavybės teisių atkūrimo procesas.

k o n s t a t u o j a :

IV.

Ginčo teisinis santykis nagrinėjamoje byloje kilęs dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo realizavimo tvarkos.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, daro išvadą, jog apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmestinas.

Prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustato 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr. VIII-359 (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), kuris nuo 1997 m. liepos 9 d. pakeitė netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas). Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.).

Pagal nuo 2011 m. lapkričio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2011 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. VIII-359 redakcija) nuostatas, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises paduoti bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu (pvz., žr. 2008 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-912/2008; 2009 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-529/2009; 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). Atsižvelgiant į tai, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sutrukdžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino.

Ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, yra svarbu nustatyti: kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atstatymo įstatymo 2 straipsnis, Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (prašymams pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d. ir dokumentams pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d.); faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog pareiškėja terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises, pateikti praleido dėl priežasčių, kurios negali būti pripažintos svarbiomis.

Pareiškėjos nurodytos termino praleidimo priežastys – pasikeitusi gyvenamoji vieta, kurioje jos nepasiekdavo Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus r. žemėtvarkos skyriaus 2002–2004 m. pranešimai, archyvuose užtruko giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančių dokumentų paieškos, yra subjektyvaus pobūdžio, visiškai nuo pareiškėjos valios priklausančios, ir nepateisinamos Atkūrimo įstatymo prasme. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nesugebėjimas įgyvendinti savo teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo aktyviai siekė ir ėmėsi priemonių jas įgyvendinti. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog pareiškėja nepateikė teismui įrodymų, kad kokiu nors būdu ji informavo Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių apie gyvenamosios vietos adreso pasikeitimą. Apeliaciniame skunde pareiškėjos nurodomos aplinkybės dėl nesąžiningų ir aplaidžių Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotojų veiksmų yra nepagrįstos ir nepatvirtina to fakto, kad, mirus pareiškėjos motinai, 1993 m. raštu buvo informuota agrarinė žemės tarnyba, o 1995-1996 m. pakeitus gyvenamąją vietą, raštu buvo paduotas prašymas Rukainių agrarinei žemėtvarkos tarnybai ir tokiu būdu buvo pranešta apie gyvenamosios vietos pasikeitimą. Pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad iki įstatymo nustatyto termino pabaigos reikėjo pateikti ne tik byloje minimą archyvo pažymėjimą, išduotą 2002 m. kovo 5 d., tačiau ir kitus giminystę patvirtinančius dokumentus (J. B. mirties liudijimą, A. K. gimimo, ištuokos liudijimus), kuriuos reikėjo surasti archyvuose, padaryti jų vertimus į lietuvių kalbą, kurių pareiškėja neturėjo ir neturėjo patirties jų paieškoms, taip pat vertintina kaip subjektyvi, nuo pareiškėjos valios priklausiusi termino praleidimo priežastis. Todėl teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėja iki 2008 m. spalio 20 d. nesidomėjo nuosavybės teisių į buvusio savininko J. B. iki nacionalizacijos valdytą 14,48 ha žemės sklypą atkūrimo eiga; byloje nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog buvo svarbių priežasčių, objektyviai sukliudžiusių jai nuo 1995 metų kreiptis į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir iki įstatyme nustatyto termino pabaigos (2003 m. gruodžio 31 d.) gauti ir pateikti žemėtvarkos skyriui trūkstamus archyvinius dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu savininku; pareiškėja įstatymu nustatytą terminą praleido dėl subjektyvių priežasčių.

Kaip minėta, nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo 1991 metais ir jo eiga, teisinės bei faktinės problemos, nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, keitimai ne kartą viešai aptarti, svarstyti, aiškinti. Apie terminus paduoti prašymus ir atitinkamus dokumentus buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl visi suinteresuoti asmenys juos galėjo ir turėjo žinoti. Žinodama apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tinkamai rūpindamasi savo interesais, pareiškėja turėjo galimybę pasidomėti protėvių turėta nuosavybe. Teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuosavybės teisių atkūrimą, taip pat yra numatyta galimybė asmenims kreiptis nustatyta tvarka dėl informacijos į archyvo institucijas ir išsiaiškinti jiems reikšmingus faktus (2009 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-180/2009).

Byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėja, elgdamasi rūpestingai ir apdairiai, neturėjo galimybių šių veiksmų atlikti iki įstatymo nustatytų terminų pabaigos. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjos nurodytos priežastys nėra pakankamas ir savarankiškas pagrindas atnaujinti praleistus įstatymo nustatytus terminus.

Remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, išnagrinėtais duomenimis, minėtomis teisės normomis bei administracinių teismų praktika, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos L. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas