Civilinė byla Nr. e3K-3-254-248/2017
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-38747-2015-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.9.10.8; 1.3.6.3.2.2; 2.1.3.8; 2.7.5; 2.8.1.1; 2.8.1.2; 3.2.4.3; 3.2.4.9.3.4; 3.2.4.11; 3.3.1.19.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. gegužės 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andžej Maciejevski ir Dalios Vasarienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. M. ir V. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. M. ir V. M. ieškinius atsakovėms A ir B dėl įsakymų panaikinimo, atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtais, grąžinimo į darbą ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl komercinių paslapčių atskleidimo arba jų pranešimo konkuruojančiai įmonei, nekonkuravimo susitarimo, įrodinėjimo priemonių leistinumo, rašytinių įrodymų su trūkumais, įrodymų vertinimo, apeliacinės instancijos teismo pareigos pasisakyti dėl apeliacinio skundo argumentų vykdymo.
Ieškovas prašė teismo:
panaikinti B direktorės 2015 m. spalio 5 d. įsakymą Nr. P1510-026 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo V. M. ir 2006 m. lapkričio 16 d. darbo sutarties Nr. 5 nutraukimo“, pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti jį į B didmeninės prekybos vadovo pareigas, priteisti jam iš B vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2015 m. spalio 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;
panaikinti A generalinio direktoriaus 2015 m. spalio 5 d. įsakymą Nr. P1510-020 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo A (duomenys neskelbtini) kuro bazės vadovui V. M. ir 1997 m. rugpjūčio 1 d. darbo sutarties Nr. 30 nutraukimo“, pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti jį į A (duomenys neskelbtini) kuro bazės vadovo pareigas, priteisti jam iš A vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2015 m. spalio 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškovė prašė teismo:
panaikinti A generalinio direktoriaus 2015 m. spalio 5 d. įsakymą Nr. P1510-021 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo A (duomenys neskelbtini) kuro bazės buhalterei V. M. ir 1997 m. rugpjūčio 1 d. darbo sutarties Nr. 31 nutraukimo“, pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti ją į A (duomenys neskelbtini) kuro bazės buhalterio pareigas, priteisti jai iš A vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2015 m. spalio 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškovas nurodė, kad 1997 m. rugpjūčio 1 d. su A sudarė darbo sutartį, pagal kurią jis ėjo (duomenys neskelbtini) kuro bazės vadovo pareigas. 2006 m. lapkričio 16 d. su B sudarė darbo sutartį, pagal kurią jis ėjo didmeninės prekybos vadovo pareigas. 2015 m. spalio 5 d. A generalinis direktorius I. N. (I. N.) pareikalavo pasiaiškinti dėl galimo darbo drausmės pažeidimo Nr. 097, o B direktorė I. K. pareikalavo pasiaiškinti dėl galimo darbo drausmės pažeidimo Nr. 124.
Ieškovė nurodė, kad 1997 m. rugpjūčio 1 d. su A sudarė darbo sutartį, pagal kurią ji ėjo (duomenys neskelbtini) kuro bazės buhalterio pareigas. 2015 m. spalio 5 d. A generalinis direktorius I. N. pareikalavo pasiaiškinti dėl galimo darbo drausmės pažeidimo Nr. 098.
Ieškovai taip pat nurodė, kad atsakovės nurodymuose pateikti pasiaiškinimus dėl galimų darbo drausmės pažeidimų A ir B pažymėjo, jog ieškovai įtariami galimai padarę šiuos darbo drausmės pažeidimus: atskleidę komercinę ar technologinę paslaptį ar ją pranešę konkuruojančiai įmonei, pasinaudoję pareigomis, siekdami gauti neteisėtų pajamų sau ar kitiems asmenims arba dėl kitokių asmeninių paskatų, taip pat savavaliavę, padarę veikas, turinčias sukčiavimo, turto pasisavinimo ar išvaistymo požymių, todėl ieškovai buvo įpareigoti iki 2015 m. spalio 5 d. 15 val. raštu pateikti pasiaiškinimus dėl galimai padarytų darbo drausmės pažeidimų. Ieškovai teigė, kad jie fiziškai neturėjo galimybių pateikti išsamių paaiškinimų, tik pažymėjo, jog atsakovių nurodymuose pateikti pasiaiškinimus minimame ikiteisminiame tyrime jiems nebuvo pareikšti įtarimai, suteikti tik liudytojų statusai, visos kitos atsakovių nurodytos aplinkybės, susijusios su darbo drausmės pažeidimais, yra tik prielaidos. Tačiau atsakovės konstatavo Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 235 straipsnio 2 dalies 2, 4 ir 7 punktuose nustatytus darbo drausmės pažeidimus ir nepagrįstai atleido juos iš darbo.
Apie 2015 m. spalio 5 d. nurodymuose pateikti pasiaiškinimus minimas aplinkybes atsakovėms tapo žinoma ne vėliau kaip 2015 m. liepos 10 d., todėl drausminės nuobaudos ieškovams galėjo būti skirtos per vieną mėnesį, t. y. iki 2015 m. rugpjūčio 10 d., tačiau šios nuobaudos – atleidimas iš darbo – jiems buvo skirtos tik 2015 m. spalio 5 d., taigi praleidus įstatymo nustatytą terminą.
Šalis siejo sutartiniai darbo santykiai, kurių pagrindu ieškovai buvo įsipareigoję neatskleisti atsakovių komercinių paslapčių, tačiau šalys nebuvo sudariusios nekonkuravimo susitarimų, dėl kurių ieškovai negalėtų dirbti kitoje naftos produktais prekiaujančioje bendrovėje, būti tokios bendrovės akcininkais ar iš tokių bendrovių gauti ekonominę naudą. V. M. niekada ūkine veikla Lietuvos Respublikoje nesivertė, todėl nelaikytinas ūkio subjektu Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo prasme.
A paslapčių sąrašas neatitinka šių dienų verslo aktualijų, tam tikra informacija apskritai nėra laikytina komercinėmis paslaptimis. Ieškovai nebuvo supažindinti su 1995 m. A Paslapčių nuostatais ir A generalinio direktoriaus 2005 m. lapkričio 7 d. įsakymu, kuriuo buvo patvirtintas sąrašas dokumentų, sudarančių A komercinę paslaptį. A, B naftos produktų prekyba vertėsi tik Lietuvos Respublikos teritorijoje, o C naftos produktų prekyba vertėsi daugiausia Latvijos Respublikoje. A yra pripažinusi, kad naftos produktų prekyba vertėsi tik iki 2013 m. birželio mėnesio, todėl darbo drausmės pažeidimai svarstytini tik tie, kurie galėjo būti padaryti iki 2013 m. birželio mėnesio.
Atsakovės yra praleidusios DK 241 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintus terminus drausminei nuobaudai skirti, o 2 metų terminas nagrinėjamu atveju negali būti taikomas, nes nebuvo atlikta revizija, inventorizacija; ataskaitas rengė tų pačių įmonių darbuotojai, taigi atsakovės viena nuo kitos komercinių paslapčių nesaugojo, todėl laikoma, kad komercinių paslapčių nebuvo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 25 d. sprendimu ieškinius atmetė.
Teismas nurodė, kad A 2015 m. spalio 5 d. nurodymu pareikalavo iš ieškovo pateikti pasiaiškinimą dėl galimo darbo drausmės pažeidimo Nr. 097 iki 15 val. Šis nurodymas buvo įteiktas ieškovui 10 val. B 2015 m. spalio 5 d. pareikalavo iš ieškovo pateikti pasiaiškinimą dėl galimo darbo drausmės pažeidimo Nr. 124 iki 15 val. Šis nurodymas taip pat buvo įteiktas ieškovui 10 val. A 2015 m. spalio 5 d. pareikalavo iš ieškovės pateikti pasiaiškinimą dėl galimo darbo drausmės pažeidimo Nr. 098 iki 15 val. Šis nurodymas ieškovei buvo įteiktas 10 val. Teismo vertinimu, nurodymai pateikti pasiaiškinimus yra aiškūs, išsamūs. Įstatyme neįtvirtintas konkretus terminas, kurį darbuotojui privalo nustatyti darbdavys pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimo, toks terminas turi būti protingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2014). Teismas sprendė, kad atsakovės suteikė ieškovams protingą terminą pasiaiškinimams pateikti, byloje nėra įrodymų, jog ieškovai pateikė atsakovėms prašymus pratęsti terminą paaiškinimams pateikti, pasiaiškinimus darbdavėms pateikė, be to, ieškovai pasiaiškinimus apie atsakovių nagrinėtą situaciją buvo teikę anksčiau žodžiu apklausiami sudarytoje darbo grupėje, taigi darbuotojų teisė teikti pasiaiškinimus nebuvo pažeista (DK 240 straipsnio 1 dalis).
A generalinis direktorius 2015 m. spalio 5 d. įsakymais skyrė ieškovams drausmines nuobaudas – atleidimą iš darbo. B direktorė 2015 m. spalio 5 d. įsakymu skyrė ieškovui drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo. Drausminės nuobaudos (atleidimai iš darbo) ieškovams buvo skirtos už šiurkščius darbo drausmės pažeidimus: 1) už komercinės ar technologinės paslapties atskleidimą ir jos pranešimą konkuruojančiai įmonei (DK 235 straipsnio 2 dalies 2 punktas); 2) už pasinaudojimą pareigomis siekiant gauti neteisėtų pajamų sau ar kitiems asmenims arba dėl kitokių asmeninių paskatų, taip pat už savavaliavimą (DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punktas); 3) už veikas, turinčias vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo požymių (DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktas).
Ieškovas dirbo A (duomenys neskelbtini) kuro bazės direktoriumi, B – nuo 2013 m. birželio 1 d. gamybos ir pardavimų direktoriumi, ieškovė dirbo A (duomenys neskelbtini) kuro bazės buhaltere. Pasirašydami darbo sutartis su A ieškovai įsipareigojo rūpestingai saugoti darbdavės turtą ir vengti žalos, laiku pranešti darbdavei apie aplinkybes, gresiančias perduotų materialinių vertybių saugumui, taip pat naudoti atitinkamas priemones, siekiant išaiškinti ir pašalinti priežastis, trukdančias turto saugumui, dirbti dorai ir sąžiningai, laikytis darbo drausmės ir etikos normų, kokybiškai atlikti darbą, saugoti tarnybinę paslaptį, laikytis vidaus darbo tvarkos. Ieškovas, pasirašydamas darbo sutartį su B, įsipareigojo išlaikyti visišką žinių, kurias jis gavo dirbdamas pas darbdavę, slaptumą, neatskleisti jokių komercinių paslapčių ar kitos konfidencialaus pobūdžio informacijos, susijusios su darbdave arba jos klientais, nesvarbu, ar tokia informacija susijusi su pačia darbdave ar ji buvo perduota darbdavei arba darbuotojui trečiosios šalies.
1995 m. gruodžio 7 d. visuotiniame akcininkų susirinkime buvo patvirtinti A Paslapčių nuostatai ir A generalinio direktoriaus 2005 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 0511-277 patvirtintas sąrašas duomenų, sudarančių A komercinę paslaptį. 1997 m. rugpjūčio 1 d. ieškovai pasirašė pasižadėjimus, kad jie yra supažindinti su A Paslapčių nuostatais, supranta, jog žodžiu ar raštu jiems teikiamos žinios arba žinios, kurias jie gaus patys (arba jų vardu kiti asmenys) bendrovėje, yra bendrovės paslaptis, siekia sužinoti žinias tik darbo reikalais, ir pasižadėjo žinias laikyti visiškoje paslaptyje, naudoti jas tik tam tikslui, kuriam jos buvo suteiktos ir tik bendrovės interesais, žinias ar jų dalį atskleisti tik gavę raštišką bendrovės įgalioto vadovo leidimą, o jei toks nebuvo duotas – tik gavę bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo leidimą. Ieškovai pagal savo einamas pareigas, taip pat būdami asmenys, kurie patys su savo įsteigtomis įmonėmis dalyvauja versle, suprato, kokią informaciją verslo subjektai pagrįstai laiko konfidencialia.
Teismas sprendė, kad atsakovės informaciją apie savo klientus, kainas, nuolaidas, veiklos sąnaudas, kitą informaciją, reikšmingą vykdant prekybą naftos produktais, pagrįstai laiko konfidencialia, nes dėl slaptumo ji turi komercinę vertę, jos nežino tretieji asmenys, todėl darbdavės pagrįstai siekia išsaugoti jos slaptumą. A turėjo teisę nuspręsti, kokia informacija yra jos komercinė paslaptis (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 34 straipsnio 3 dalis). Byloje nėra duomenų, kad per visą ilgą savo darbo laikotarpį įmonėje ieškovai būtų reiškę pretenzijas darbdavei dėl netinkamai nustatytų komercinių paslapčių. B komercinės paslaptys buvo nurodytos 2006 m. lapkričio 16 d. V. M. ir B sudarytoje darbo sutartyje Nr. 5. Taigi, ieškovai, pasirašydami darbo sutartis, pasižadėjimus įsipareigojo saugoti atsakovių komercines paslaptis, naudoti konfidencialią informaciją tik atsakovių interesais, pagal savo einamas pareigas suprato tokių pasižadėjimų prasmę, duomenis, kurie laikomi konfidencialiais, ir privalėjo laikytis konfidencialumo įsipareigojimų, todėl jų nurodyta aplinkybė, kad atsakovės tarpusavyje viena kitos komercines paslaptis žinojo, neturi reikšmės, be to, atsakovės yra susijusios per akcininkus (sutuoktinius), todėl suprantama, kad dirba bendrai naudai.
Byloje vertinamas konfidencialios informacijos atskleidimo klausimas, o tai, kad nebuvo sudaryti nekonkuravimo susitarimai, nesuteikia ieškovams teisės nesilaikyti darbo sutartimis ir pasižadėjimais prisiimtų konfidencialumo įsipareigojimų.
2011 m. ieškovai, dirbdami pas atsakoves, įsteigė ir patys ėmė valdyti kartu su šeiminiais ryšiais susijusiais asmenimis (ieškovės sūnumi, dukters sutuoktiniu) C ir bendrovę D, kurių licencijuojama veikla yra analogiška atsakovių veiklai – didmeninė prekyba nefasuotais naftos produktais. Ieškovų teiginys, kad C nekonkuravo su atsakovėmis, nes naftos produktų prekyba vertėsi daugiausia Latvijos Respublikoje, o atsakovės – tik Lietuvos Respublikoje, atmestinas, nes A ir B išduotuose Vilniaus miesto savivaldybės administracijos leidimuose verstis didmenine prekyba nefasuotais naftos produktais nenurodyta, kad atsakovės nafta prekiauti gali tik Lietuvos Respublikoje, be to, pagal Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. 1-346 patvirtintų Prekybos naftos produktais taisyklių 21 punktą suteikta teisė naftos produktus pristatyti tiesiogiai pirkėjui, ką patvirtina į bylą pateiktos PVM sąskaitos faktūros, iš kurių matyti, jog atsakovės naftos produktus pirkdavo ir parduodavo Latvijos, Lenkijos ir Estijos ūkio subjektams. Taigi, C ir bendrovė D su atsakovėmis veikė toje pačioje rinkoje, tiekė tą patį produktą (dyzeliną) ir buvo konkuruojantys ūkio subjektai.
Ilgą laiką eidami pas atsakoves svarbias pareigas, vykdydami tam tikras darbo funkcijas ieškovai žinojo visą prekybos naftos produktais specifiką, tiekėjus, klientus, kainas, nuolaidas, veiklos sąnaudas, kitą informaciją, reikšmingą vykdant prekybą naftos produktais, ir visas savo gautas žinias, atsakovių konfidencialią informaciją panaudojo C ir bendrovės D veikloje, taip neteisėtais būdais gaudami sau (savo faktiškai valdomoms įmonėms) asmeninę naudą. Ieškovas darbo grupei patvirtino, kad jis spręsdavo, kuri įmonė – A, B, bendrovė D ar C – parduos naftos produktus klientui, neneigė, kad jo su sutuoktine valdomų įmonių ir atsakovų klientai sutapo. Atsakovių klientai, kreipdamiesi į ieškovą kaip atstovą dėl dyzelino pardavimo, manydavo, kad sutartys bus sudaromos su atsakovėmis, tačiau sutartys buvo sudaromos su bendrove D ar C. Ieškovas klaidindavo atsakovių klientus, nurodydamas, kad C yra A patronuojamoji įmonė.
C 2011 m. rugsėjo 5 d. su E sudarė atstovavimo sutartį, pagal kurią C įsipareigojo ieškoti klientų E, o ši įsipareigojo mokėti 5 Eur už kiekvieną parduotą naftos produktų toną. Taigi, ieškovas potencialius atsakovių klientus siųsdavo E. Tai patvirtina nesąžiningus ieškovų veiksmus ir siekį pasipelnyti atsakovių sąskaita.
C nuo pat pirmųjų įsteigimo metų turėjo itin gerus finansinius rodiklius, pelnas kasmet augo po kelis kartus, tai patvirtina, kad būtent ieškovų naudojimasis atsakovių konfidencialia informacija leido įsteigtai naujai įmonei pasiekti tokių rezultatų.
Ieškovai, būdami sutuoktiniai ir eidami svarbias pareigas pas atsakoves, pasinaudojo šių reputacija, turimomis žiniomis apie klientus, tiekėjus, kainas, nuolaidas, žinomumu prekybos naftos produktų rinkoje, atsakovių ištekliais C ir bendrovės D veikloje, taip pat informacija, kurią atsakovės laiko komercine paslaptimi, atsakovių klientus nukreipė pas konkurentę E, neteisėtais būdais pelnėsi atsakovių sąskaita, pažeisdami konfidencialumo įsipareigojimus, ir taip padarė šiurkščius darbo drausmės pažeidimus, šie pagrįstai atsakovių buvo įvertinti pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 2, 4 ir 7 punktus ir už juos pagrįstai taikytos griežčiausios nuobaudos – atleidimas iš darbo. Atsakovės pagrįstai prarado pasitikėjimą tokiais darbuotojais, ieškovų veiksmais pakenkta atsakovių įvaizdžiui, nes ieškovai sudarė tretiesiems asmenims nuomonę apie nelojalius atsakovių darbuotojus, sumenkino jų įvaizdį tarp esamų darbuotojų, atsakovės dėl ieškovų veiksmų negavo dalies pajamų. Ieškovai padarytų pažeidimų nepripažino, dėl jų nesigailėjo, kritiškai savo poelgių nevertino, taigi, nustatytos visos būtinosios drausminės atsakomybės sąlygos.
Atsakovės, skirdamos ieškovams drausmines nuobaudas, laikėsi DK 238 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų – nuobaudas tinkamai individualizavo, paskirtos nuobaudos atitinka darbo drausmės pažeidimų sunkumą, drausminės atsakomybės tikslus ir yra adekvačios ieškovų padarytiems darbo drausmės pažeidimams, drausminių nuobaudų skyrimo tvarkos pažeidimų nenustatyta.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 2 d. nutartimis leido atlikti kratas A ir B faktinėse buveinėse (duomenys neskelbtini) priklausančiose A ir V. N., siekiant surasti ir paimti daiktus bei dokumentus, susijusius su C ir bendrove D. Po kratos bendrovės sudarė darbo grupes, kad ištirtų kratos aplinkybes ir parengtų tyrimo ataskaitą. Atsakovės, tik gavusios jungtinę darbo grupių ataskaitą, galėjo įvertinti ir kvalifikuoti ieškovų veiksmus. Taigi tik 2015 m. rugpjūčio 14 d. baigus A ir B vidinį tyrimą prasidėjo terminas drausminėms nuobaudoms skirti, todėl DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas skirti drausminę nuobaudą ieškovams turėjo baigtis 2015 m. rugsėjo 14 d., tačiau nuo 2015 m. rugsėjo 10 d. iki 2015 m. rugsėjo 14 d. ir nuo 2015 m. rugsėjo 15 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. jiems buvo suteiktos kasmetinės atostogos. Kadangi atostogų terminas pagal DK 241 straipsnio 1 dalį neįskaitomas į vieno mėnesio terminą drausminei nuobaudai skirti, tai terminas prasitęsė 5 dienomis iki 2015 m. spalio 5 d. Šią dieną ieškovai buvo atleisti iš darbo, todėl atsakovės, skirdamos drausmines nuobaudas, nepraleido DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino drausminei nuobaudai skirti.
Kadangi atsakovės buvo sudariusios darbo grupes atliktos kratos priežastims nustatyti, šios grupės atliko vidinį tyrimą, tai nagrinėjamu atveju taikomas DK 241 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas 2 metų terminas nuo pažeidimo padarymo dienos drausminei nuobaudai skirti. Ieškovai nuo pat savo įmonės C įsteigimo 2011 m. naudojo atsakovių komercinę paslaptį faktiškai valdydami C, bendrovę D, taigi, jie darė tęstinį darbo drausmės pažeidimą, todėl nepraleistas net ir 6 mėnesių terminas drausminei nuobaudai skirti. Ieškovai buvo A darbuotojai ir privalėjo laikytis konfidencialumo įsipareigojimo darbdavei A net ir nevykdant prekybos naftos produktais.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 25 d. sprendimą.
Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir papildomai nurodė, kad faktinis V. M. darbo drausmės pažeidimo pagrindas nurodytas kaip konkuruojančių įmonių įsteigimas ir pirkimo–pardavimo sandorių sudarymas su įmonės klientais, pažeidžiant įmonės interesus, o V. M. – kaip padėjimas V. M. siekiant naudos konkuruojančioms įmonėms ir dalyvavimas šių įmonių veikloje.
Byloje yra įrodyta, kad ieškovai, dirbdami pas atsakoves, įsteigė ir patys faktiškai valdė per šeiminiais ryšiais susijusius asmenis C (įmonė įsteigta 2011 m. vasario 18 d., akcininkai V. M. ir V. M., valdantys po 50 proc. akcijų, direktorius V. C. – V. M. sūnus) ir bendrovę D (įsteigta 2014 m. birželio 18 d., akcininkas ir vadovas V. M. – V. M. dukters sutuoktinis, faktiniai vadovai V. M. ir V. M., valdybos narė V. M.), kurių licencijuojama veikla yra analogiška A ir B veiklai – didmeninė prekyba nefasuotais naftos produktais.
Byloje nustatyta, kad bendrovė D iš B nupirktą produkciją perparduodavo tiems patiems klientams didesne kaina ir faktiškai ieškovas atstovavo atsakovių bei savo įsteigtoms įmonėms, kurių komerciniai interesai nesutapo. Byloje pateikti duomenys apie sandorius ir atsakovių paaiškinimai įrodo, kad C vykdė prekybą su anksčiau buvusiais A ar B klientais, pirko prekes iš tų pačių tiekėjų. Įmonių klientai iš faktinio ieškovo elgesio galėjo suprasti, kad A, B, bendrovė D ir C priklauso tai pačiai įmonių grupei ir veikia suderintais veiksmais. D. K. elektroninis laiškas patvirtina, kad klientai buvo klaidinami. Įmonė D viešai įmonių registre ir internete skelbė kontaktinius telefono numerius, priklausančius A ir faktiškai naudojamus ieškovo. Ieškovas siekė atsakovių potencialius klientus nukreipti į E. Atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktas patvirtina, kad 2011 m. rugsėjo 5 d. susitarimas tarp C ir E faktiškai buvo vykdomas.
Dėl drausminei atsakomybei taikomų mažesnių įrodinėjimo standartų nei baudžiamajai atsakomybei teismas šioje byloje galėjo remtis dokumentų kopijomis ir spręsti apie ieškovų nelojalumą iš netiesioginių įrodymų, dokumentų projektų, sukurtų ieškovų darbo kompiuteriuose.
Pagrindinė veika, sudarantį šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, yra susijusi su atsakovių komercinę vertę turinčios informacijos bei materialinės bazės panaudojimu siekiant gauti naudą ieškovų valdomoms įmonėms. Byloje nustatyta, kad C ir įmonė D su ieškovų žinia naudojosi ne tik A, B klientais pirkdami ir parduodami dyzeliną, bet ir atsakovių dyzelino talpyklomis. Tokia veika neabejotinai reiškia pasinaudojimą pareigomis siekiant gauti neteisėtų pajamų per valdomus juridinius asmenis (DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Ieškovų veikos kvalifikavimas pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 2 punktą (komercinės ar technologinės paslapties atskleidimas) ir DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą (veika, turinti sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo požymių) yra papildomas ir iš esmės nebūtinas, nes šios veikos sutampa pagal jų padarymo būdą – neteisėtą komercinės informacijos panaudojimą. Vykdant pareigas gautos komercinės informacijos panaudojimas ne darbo reikalams, o asmeninei naudai gauti yra įsipareigojimų pagal darbo sutartį pažeidimas, nepriklausomai nuo to, ar su ieškovais buvo sudarytas papildomas nekonkuravimo susitarimas.
Nors darbdavės buvo nustačiusios trumpą terminą paaiškinimams pateikti, tačiau tokia teise ieškovai naudojosi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir ieškinį tenkinti arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Informacijai, kuri gali būti pripažinta komercine paslaptimi, keliami reikalavimai, nustatyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.116 straipsnio 1 dalyje, iš esmės yra trys: slaptumas, vertingumas ir protingos pastangos, skirtos šiai informacijai išsaugoti. Teismo liko nevertinti atsakovių pripažinti argumentai, kad jos nuolat tarpusavyje keitėsi informacija, kurią pačios įvardijo kaip konfidencialią, ir kad dėl tokios informacijos sklaidos kitiems juridiniams asmenims tokia informacija nelaikytina konfidencialia.
Teismo liko nevertinti atsakovių vidiniai teisės aktai, kurie įvardija komercines paslaptis. Informacija, kuri, nors savininko įvardijama kaip konfidenciali, savaime yra akivaizdi ar lengvai pasiekiama (pvz., viešai skelbiami įmonės finansinės atskaitomybės duomenys, informacija apie akcininkus, vykdomus projektus, verslo partnerius ir kt.), net jeigu ir yra įvardijama kaip konfidenciali, gali būti pripažinta nekonfidencialia ir už jos atskleidimą, paviešinimą ar panaudojimą nekiltų teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016).
Teismo liko nevertintas teiginys, kad ieškovai niekada nebuvo pasirašytinai supažindinti su A generalinio direktoriaus 2005 m. lapkričio 7 d. įsakymu „Dėl dokumentų, kuriuose yra informacijos, sudarančios A komercinę paslaptį, sąrašo“.
Dalinis atsakovių ir C naftos produktų tiekėjų ir pirkėjų sąrašo sutapimas neįrodo, kad buvo atskleistos komercinės paslaptys.
Neteisėto pasinaudojimo komercinę paslaptį sudarančia informacija atveju priežastinis ryšys pasireiškia tuo, kad dėl neteisėto pasinaudojimo paprastai atsiranda neigiamų pasekmių (pvz., prarandamas klientas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317-916/2015). Atsakovės nepateikė teismui įrodymų, kad tiekėjai būtų nutraukę su jomis naftos produktų tiekimo ar pirkimo sutartis ar kad tokias sutartis būtų pakeitę blogesnėmis sąlygomis, kad dėl sėkmingos ieškovų valdomų įmonių veiklos atsakovių pelnas būtų proporcingai sumažėjęs. Atsakovės ieškovų neteisėtus veiksmus nepagrįstai kildina iš pasekmių, t. y. kad pelninga C veikla įrodo neteisėtus ieškovų veiksmus – konfidencialios informacijos atskleidimą ir panaudojimą.
Teismas sprendė, kad neteisėti ieškovų veiksmai – tai klientų nukreipimas į E ir atsakovių konfidencialios informacijos atskleidimas, tačiau tai teisiškai reikšminga darbo drausmės pažeidimą kvalifikuojant pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 2, o ne 4 punktą.
Atsakovės nepateikė įrodymų, kurių pagrindu ieškovų veiksmai galėjo būti traktuotini kaip savavaliavimas, atitinkantis kasacinio teismo išaiškinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2012 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2012).
Į ieškovų darbo sutartis nebuvo įtrauktos nekonkuravimo sąlygos, todėl jie turėjo teisę būti kitų juridinių asmenų, užsiimančių naftos produktų prekyba Latvijos Respublikoje ir Estijos Respublikoje, dalyviai. Juridinių asmenų įsteigimas savaime nėra darbo drausmės pažeidimas, kvalifikuotinas pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punktą.
Pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje atsakovės turėjo nurodyti konkretų darbo drausmės pažeidimą, už kurį ieškovams skirtos ginčijamos drausminės nuobaudos DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, bei drausmės pažeidimą patvirtinančias aplinkybes. Tačiau atsakovės neįvykdė joms keliamos įrodinėjimo pareigos ir tuos pačius ieškovų veiksmus nepagrįstai kvalifikavo net pagal tris skirtingas DK 235 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas normas. Išimtinai tik teismo prerogatyva yra spręsti, ar darbuotojas padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, tinkamai teisiškai kvalifikuoti santykius, taip pat nurodyti faktinį atleidimo pagrindą atitinkančią teisės normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2011). Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovai padarė darbo drausmės pažeidimą, kvalifikuotiną pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punktą, nėra motyvuota ir pagrįsta byloje esančiais įrodymais, o apeliacinės instancijos teismo išvada dėl DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punkto taikymo padaryta neatsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus.
Ieškovams taikytas DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktas, pagal kurį šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikomos veikos, turinčios vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo, neteisėto atlyginimo paėmimo požymių, nors ieškovai už šias veikas nebuvo traukiami nei baudžiamojon, nei administracinėn atsakomybėn. DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte įtvirtinta norma reiškia, kad darbuotojas yra atleidžiamas iš darbo už veiksmus, kurie turi nusikaltimo požymių. Atleidimas šiuo pagrindu reiškia ne tik darbo santykių pasibaigimą, jis gali turėti įtakos darbuotojo būsimai darbinei veiklai, jo reputacijai artimųjų, visuomenės akyse bei sukelti kitų neigiamų padarinių. Tai, kad darbuotojas atliko veiksmus, turinčius vagystės ar kito nusikaltimo, nustatyto DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte, požymių, turi būti įrodyta tokiu laipsniu, kad neliktų jokių pagrįstų abejonių šio fakto egzistavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2012). Į bylą nepateikta duomenų, kad ieškovai būtų pasisavinę atsakovių materialinių vertybių, kurios jiems būtų patikėtos vykdant pareigas.
Į bylą pateikta E atstovavimo sutartis neatitinka nei originalaus dokumento, nei kopijos sąvokos, nepasirašyta sutarties šalių, dėl to teismo išvada apie ieškovų komercinių paslapčių atskleidimą pripažintina nepagrįsta (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 114 straipsnio 1 dalis); nebuvo apklausti šios bendrovės darbuotojai, kurie būtų nurodę aplinkybes dėl tokios sutarties egzistavimo. Net ir sprendžiant, kad toks dokumentas egzistuoja, jo įrodomoji reikšmė liko neatskleista. Remiantis atstovavimo sutarties turiniu, C pavedama ieškoti naftos produktų pirkėjų užsakovei E. Šioje sutartyje ieškovai ne tik asmeniškai neprisiima jokių įsipareigojimų, bet ir apskritai neminimi. Dėl to nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovas potencialius klientus nukreipdavo E. Dviejų juridinių asmenų sutarties sudarymas savaime nelaikytinas šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad tretieji asmenys, pirkdami naftos produkciją, būtų buvę suklaidinti ieškovų teiginių apie naftos produkcijos pardavėją ar kad ieškovai apskritai būtų atlikę kokius nors klaidinančius veiksmus. Elektroninis laiškas yra parašytas F atstovo D. K. ir yra jo nuomonė, kuri neįrodo ieškovo klaidinančių veiksmų. Be kita ko, byloje D. K. nebuvo apklaustas kaip liudytojas.
Teisiškai nėra reikšminga, į kokią valstybę atsakovai savo klientams pristatydavo naftos produkciją, nes ūkio subjekto veikimas tam tikroje rinkoje yra nustatomas pagal prekės pardavimo, o ne pristatymo vietą. Atsakovės naftos produktų prekybą vykdė Lietuvos Respublikoje, o C naftos produktų prekybą vykdė Latvijos Respublikoje ir išimtiniu atveju – Lenkijos Respublikoje, įmonė D – Estijos Respublikoje, todėl nepagrįsta laikytina teismo išvada, jog visi juridiniai asmenys veikė toje pačioje rinkoje ir buvo konkuruojantys ūkio subjektai.
Apeliacinės instancijos teismas visiškai neanalizavo dalies apeliaciniame skunde nurodytų argumentų. Teismas nevertino Latvijos Respublikos bendrovių aiškinamųjų raštų, kuriuose nurodoma, kad naftos produktais prekiaujančioms bendrovėms dėl vykdomos rinkos stebėsenos buvo žinomi kitų naftos produkcija prekiaujančių bendrovių sudaromi sandoriai. Teismas nevertino ieškovų argumentų, kad byloje nėra įrodymų, jog naftos produkcijos tiekėjai ar pirkėjai būtų nutraukę sutartis su atsakovėmis dėl C ir įmonės D veiklos, kad ieškovė, kaip buhalterė, neturėjo reikiamos patirties, dalykinės reputacijos ar naudingų pažinčių, kad galėtų vykdyti naftos produktų pardavimus, bei neturėjo įtakos atsakovėms priimant reikšmingus sprendimus, planuojant ir organizuojant ūkinę veiklą. Kratų priežasčių tyrimas buvo organizuotas siekiant nukelti drausminės nuobaudos skyrimo termino eigos pradžią, nes priežastys buvo aiškiai nurodytos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 2 d. nutartyse, todėl vertintinas kaip neteisėtas veikimas. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, kad krata atsakovių būstinėse buvo vykdoma ne dėl ieškovų galimai padarytų neteisėtų veiksmų, o dėl pačių atsakovių galimai neteisėtų veiksmų.
Atsakovės atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, priteisti visų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Teismai vertino ieškovų argumentą, kad A ir B keitėsi tam tikra konfidencialia informacija, ir jo reikšmę šiai bylai. Bendrovės konfidencialios informacijos slaptumas nereiškia tokios informacijos absoliutaus slaptumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2011). Kai A pati nebegalėjo vykdyti prekybos naftos produktais veiklos dėl jos turto arešto, turėdama didelę patirtį prekiaujant naftos produktais, sukaupusi atitinkamą praktinę patirtį (angl. know-how), kaip vykdyti didmeninę prekybą naftos produktais, šias žinias, taip pat klientų ir tiekėjų sąrašus perdavė B bei teikė jai (duomenys neskelbtini) kuro bazės terminalo operatoriaus ir buhalterinės apskaitos paslaugas. A nurodytą informaciją perdavė ne atsitiktiniam ūkio subjektui, bet susijusiam subjektui B (A vienintelis akcininkas yra I. N., o B vienintelė akcininkė yra V. N., I. N. sutuoktinė). A ir B valdo tie patys asmenys, valdybas sudaro tie patys nariai. A ir toliau ėmėsi priemonių konfidencialiai informacijai apsaugoti, sudarydama su B konfidencialumo įsipareigojimą (žr. Terminalo paslaugos sutarties 16.7 punktą). Kasaciniame skunde nenurodoma, kokia informacija yra akivaizdi ar lengvai pasiekiama, kur ji yra. Pagal kasacinio teismo praktiką informacija apie bendrovės klientus ir tiekėjus laikytina konfidencialia informacija (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2014).
V. M. buvo (duomenys neskelbtini) kuro bazės direktorius, o V. M. – (duomenys neskelbtini) kuro bazės buhalterė. Jiems puikiai buvo žinoma informacija apie A klientus, jų poreikius, ypatumus, koks jų mokumas, finansinė būklė, patikimumas, koks paslaugų komplektas ir kokiomis sąlygomis teikiamas, už kokią kainą tai daroma, kokios iš kliento gautos pajamos, jam taikoma kainodaros metodika (savikaina, nuolaidos, finansinės galimybės taikyti nuolaidas, marža), su klientu sudarytų konkrečių sutarčių ypatumai, šią informaciją ieškovai naudojo vykdydami veiklą savo įsteigtose ir faktiškai valdomose bendrovėse.
Ieškovų pasirašyti pasižadėjimai patvirtina, kad jie buvo supažindinti su 1995 m. gruodžio 7 d. A Paslapčių nuostatais; į saugomų komercinių paslapčių sąrašą patenka ir informacija, už kurios atskleidimą ieškovams buvo taikyta drausminė nuobauda. Šie nuostatai nuo jų priėmimo dienos yra galiojantys iki šiol. A generalinio direktoriaus 2005 m. lapkričio 7 d. įsakymu, kuriuo patvirtintas sąrašas duomenų, sudarančių A komercinę paslaptį, buvo tik detalizuoti 1995 m. gruodžio 7 d. A Paslapčių nuostatai.
Pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 2 punktą vien komercinių paslapčių atskleidimo arba jų pranešimo konkuruojančiai įmonei fakto pakanka, kad darbuotojo elgesys būtų kvalifikuojamas kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas ir darbdavys įgytų teisę skirti darbuotojui drausminę nuobaudą (DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nei teisės aktuose, nei teismų praktikoje nėra įtvirtinti reikalavimai darbdaviui patirti ir įrodyti konkrečius padarinius ar žalą, kurią jam sukėlė komercinės darbdavio paslapties konkuruojančioms įmonėms atskleidimas, ar priežastinį ryšį tarp DK 235 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintų veiksmų ir darbdavio dėl to patirtos žalos. Ieškovai nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-317-916/2015, kurioje nebuvo sprendžiama dėl DK 235 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo.
Tam, kad atsakovės turėtų teisinį pagrindą darbuotojų elgesį kvalifikuoti pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punktą, nebuvo būtina ieškovų elgesį dar papildomai atskirai kvalifikuoti ir kaip savavaliavimą; ieškovų elgesys pagrįstai kvalifikuotas kaip darbuotojų pasinaudojimas pareigomis siekiant gauti neteisėtų pajamų sau ar kitiems asmenims.
Nekonkuravimo susitarimas nėra būtina sąlyga darbuotojo elgesį kvalifikuoti pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 2, 4, 7 punktus kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Ieškovai, pasirašydami darbo sutartis ir pasižadėjimus, prisiėmė konfidencialumo įsipareigojimus atsakovėms, už kurių nesilaikymą darbdavės turėjo teisę teisės aktų nustatyta tvarka taikyti darbuotojams atsakomybę. Sutarties dalyviai neturi pasirinkimo teisės vykdyti sutartį ar jos nevykdyti, nes sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Jeigu darbuotojas sudaro susitarimą dėl įmonės paslapčių išsaugojimo, tai, kaip ir bet kuris sutarties dalyvis, privalo jo laikytis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421-695/2015).
Pagal kasacinio teismo praktiką, pagrįstų abejonių kyla, ar darbuotojas būtų lojalus ir darbdavys juo pasitikėtų, jeigu darbuotojas tuo pačiu metu dirbtų ir darbdaviui konkuruojančioje įmonėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2005). Tokią išvadą pagrindžia DK 235 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintas reglamentavimas, pagal kurį šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu (ir atitinkamai pagrindu nutraukti darbo sutartį) yra laikomas komercinių bei technologinių paslapčių atskleidimas ar pranešimas konkuruojančiai įmonei, Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 4 dalis, kurioje įtvirtinta darbuotojo pareiga net vienerius metus po darbo teisinių santykių pasibaigimo nenaudoti darbdavio komercinės paslapties. Taigi vien su darbdaviu konkuruojančios bendrovės įkūrimas gali būti pakankamas pagrindas pripažinti darbuotojo lojalumo bei konfidencialumo įsipareigojimų darbdaviui pažeidimą. Konkurencijos įstatymo 15 straipsnis draudžia nesąžiningos konkurencijos veiksmus ir tam, kad būtų taikomos šio įstatymo nuostatos, atskiras papildomas nekonkuravimo susitarimas nebūtinas.
DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktas darbuotojų elgesį sieja su konkrečių neteisėtų veikų – vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo, neteisėto atlyginimo paėmimo – požymiais. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 ir 183 straipsnius sukčiavimu ir turto pasisavinimu laikoma ir veika, kai savo ar kitų asmenų naudai yra įgyjamas ne tik turtas, bet ir turtinės teisės. Šiuo atveju ieškovai, panaudodami apgaulę, nuslėpdami nuo atsakovių, kad C ir įmonė D yra jų įsteigtos ir faktiškai valdomos bendrovės, kuriomis prisidengiant atsakovių klientams buvo pardavinėjami naftos produktai, ir suklaidindami atsakovių klientus, kad C ir įmonė D yra su atsakovėmis susijusios įmonės, pasisavino atsakovių gautinas pajamas iš klientų. Ieškovų garso įrašuose užfiksuoti paaiškinimai patvirtina, kad kai klientas kreipdavosi į ieškovą, kaip į B atstovą, šis, užuot vykdęs savo pareigą tiesiogiai naftos produktus parduoti klientui, kad iš tokių sandorių maksimalią finansinę naudą gautų B, per savo faktiškai valdomą bendrovę D naftos produktus pigiau nupirkdavo iš B ir bendrovės D vardu brangiau parduodavo klientui, taip bendrovei D gaunant finansinę naudą B sąskaita. V. M. dalyvaudavo ir padėdavo V. M. šioje veikloje.
C ir E atstovavimo sutartis pagrįstai buvo vertinama kaip įrodanti DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Ši sutartis buvo rasta (duomenys neskelbtini) kuro bazės kompiuteryje darbo grupei atliekant tyrimą. Tai, kad sutartis faktiškai buvo vykdoma, patvirtina A (duomenys neskelbtini) kuro bazės kompiuteriuose rastas 2011 m. spalio 1 d. atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktas pagal komercinio atstovavimo sutartį. Ieškovai nevykdė teismo įpareigojimo pateikti nurodytą sutartį. Šaliai nepateikus ar atsisakius pateikti įrodymą, reikia laikyti egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-687/2016).
C ir E teisinius santykius patvirtina ir PVM sąskaitos faktūros ir atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktai. Bendra suma, gauta iš konkuruojančios įmonės, pasinaudojant atsakovių komercinėmis paslaptimis, viršija 47 104,56 Eur. Ši suma pagal taikytą 5 eur/t įkainį atitinka 9420,91 t naftos produktų, kas sudaro apie 375 autocisternas. Šie naftos produktai buvo nupirkti iš konkurentų, o ne iš A ar B, taip padarant joms žalą. Vėlesniais laikotarpiais C prekybą vykdė tiesiogiai, todėl neteisėtų veiksmų mastas yra dar didesnis.
Ieškovas, kai klientai į jį kreipdavosi kaip į A ar B atstovą, pateikdavo jiems informaciją arba iš savo veiksmų visumos sudarydavo įspūdį apie A, B bei C ir įmonės D ryšį. Taigi, ieškovo elgesio su klientais vertinimas kaip klaidinančio yra pagrįstas.
F atstovo elektroniniame laiške C tiesiogiai įvardyta kaip A patronuojamoji bendrovė. Šis įrodymas, vertinamas kartu su kitais į bylą pateiktais įrodymais (pvz., garso įrašu), patvirtina, kad ieškovas, komunikuodamas verslo klausimais su trečiaisiais asmenimis kaip A ar B atstovas, suteikdavo jiems pagrindą susidaryti nuomonę dėl bendrovių C ir A sąsajų.
C, A ir B veikė toje pačioje didmeninės prekybos nefasuotais naftos produktais rinkoje ir tiekė į ją tokį patį produktą – dyzeliną. Taigi, nurodytų bendrovių į rinką tiekiamos prekės (dyzelinas) tarpusavyje yra pakeičiamos. Tai reiškia, kad C su A bei B veikia toje pačioje prekių rinkoje.
B ir A leidimai verstis didmenine prekyba nefasuotais naftos produktais neriboja jų teisės tiekti naftos produktus užsienio ūkio subjektams, užsienio rinkoms. Atsakovės, remdamosi Konkurencijos įstatymo 2 straipsnio 7 dalimi, 3 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2000 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 17 patvirtintų Konkurencijos tarybos paaiškinimų dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo 6 punktu, nurodo, kad esminę reikšmę apibrėžiant rinką turi ne ūkio subjekto įsisteigimo vieta (ypač atsižvelgiant į ES reglamentavimu užtikrinimą prekių ir paslaugų judėjimo bei įsisteigimo laisvę), tačiau tai, į kurias teritorines rinkas konkreti prekė yra tiekiama. Šiuo atveju byloje esantys įrodymai patvirtina, kad B tiekė naftos produktus Estijos, Latvijos ir Lenkijos valstybių subjektams taip veikdama šių valstybių rinkose, o A – atitinkamai Estijos ir Lenkijos valstybių subjektams. Tai yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad A, B bei C ir įmonė D yra konkuruojantys ūkio subjektai.
Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; kt.). Apeliacinės instancijos teismo pareiga motyvuoti savo procesinį sprendimą yra apibrėžiama kaip pareiga atsakyti į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, turinčius esminę reikšmę bylai teisingai išnagrinėti. Apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams.
V. M. veiksmai buvo tinkamai įvertinti, kvalifikuoti ir motyvuotai pripažinti neteisėtais A atžvilgiu.
Kasacinio teismo praktikoje yra pripažįstama darbdavio teisė aiškintis ir tirti darbo drausmės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137-701/2016). Darbo grupė buvo sudaryta po to, kai atsakovės gavo teismo nutartis ir bendrovėse buvo atlikta krata. Baudžiamųjų procesinių prievartos priemonių taikymas, keliantis grėsmę atsakovių veiklai, buvo pagrindas suformuoti darbo grupę ir pradėti tyrimą. Tyrimo objektas buvo kratos aplinkybės ir tik jo metu paaiškėjo kitos su ieškovų veiksmais susijusios aplinkybės, leidžiančios spręsti apie ieškovų padarytus šiurkščius darbo pareigų pažeidimus.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl darbo drausmės pažeidimo fakto nustatymo ir jo kaip šiurkštaus kvalifikavimo
Pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį su darbuotoju, vieną kartą šiurkščiai pažeidusiu darbo pareigas. DK 235 straipsnio 1 dalyje pateikta šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo sąvoka: tai darbo drausmės pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad DK 235 straipsnio 2 dalyje nurodytas šiurkščių darbo pareigų pažeidimų sąrašas nėra baigtinis, t. y. gali būti ir kitokių nusižengimų, kuriais šiurkščiai pažeidžiama darbo tvarka ar pareigos. Pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punktą šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikomas ir nusižengimas, kuris, atsižvelgiant į DK 235 straipsnio 2 dalies 1–10 punktuose išdėstytą įstatymų leidėjo poziciją dėl darbo drausmės pažeidimų vertinimo, pagal savo pobūdį, padarinius, darbuotojo kaltės laipsnį ir kitas reikšmingas aplinkybes kvalifikuotinas kaip nusižengimas, kuriuo šiurkščiai pažeista darbo tvarka. Sprendžiant klausimą, ar darbo drausmės pažeidimas priskirtinas prie šiurkščių, būtina analizuoti darbo drausmės pažeidimo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius – darbuotojo neteisėto elgesio pobūdį, dėl šio pažeidimo atsiradusius nuostolius bei kitokius neigiamus padarinius, darbuotojo kaltę ir jos formas, kitų asmenų veiksmų įtaką šiam pažeidimui bei kitas svarbias aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2011 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Teisėjų kolegija pažymi, kad tam, jog būtų konstatuotas šiurkštus darbo drausmės pažeidimas, ne visais atvejais būtina, kad darbdavys dėl darbuotojo neteisėtų veiksmų patirtų realius nuostolius. Padariniai (pvz., nuostoliai, kliento netekimas, prarasta reputacija, prarastas pasitikėjimas darbuotoju ir pan.) yra vienas iš požymių, leidžiančių spręsti dėl taikytos griežčiausios drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo – darbuotojui pagrįstumo.
Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad drausminės nuobaudos (atleidimai iš darbo) ieškovams buvo skirtos už šiurkščius darbo drausmės pažeidimus, nustatytus DK 235 straipsnio 2 dalies 2, 4 ir 7 punktuose.
Kasaciniu skundu ieškovai nesutinka su nurodytais pagrindais paskirtomis drausminėmis nuobaudomis, ginčija kiekvieną iš jų. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad atsakovės pagrįstai taikė nurodytas drausmines nuobaudas ieškovams, t. y. teisėtai atleido ieškovus visais šios nutarties 38 punkte nurodytais pagrindais. Teisėjų kolegija tik iš dalies sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvadomis ir toliau pasisako dėl kiekvieno iš jų taikymo nagrinėjamoje byloje.
Dėl darbuotojo atleidimo iš darbo DK 235 straipsnio 2 dalies 2, 4 punktų pagrindu
Pagal DK 325 straipsnio 2 dalies 2 punktą šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu pripažįstamas komercinių paslapčių atskleidimas arba jų pranešimas konkuruojančiai įmonei, o pagal 4 punktą – pasinaudojimas pareigomis siekiant gauti neteisėtų pajamų sau ar kitiems asmenims arba dėl kitokių asmeninių paskatų, taip pat savavaliavimas ar biurokratizmas.
CK 1.116 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad informacija laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, jeigu turi tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą (2014 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. XII-1294 redakcija, įsigaliojusi nuo 2014 m. lapkričio 14 d.; nurodytu įstatymu buvo panaikintas šio straipsnio 1 dalies sakinys „Informaciją, kuri negali būti laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, nustato įstatymai“).
Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką CK 1.116 straipsnyje nurodyti požymiai yra suformuluoti taip, kad į komercinės paslapties sąvoką patektų platus spektras bendrovės interesų. Aptarti formalieji teisės kriterijai beveik neriboja informacijos, kuri galėtų būti laikoma konfidencialia bendrovės informacija, pobūdžio ar turinio. Jei kompetentingi bendrovės valdymo organai mano turį vertingos bendrovės veiklai informacijos, tokiai informacijai jie gali pritaikyti komercinės paslapties statusą ir taikyti visus reikalingus apsaugos mechanizmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2014).
Konkurencijos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 12 d. įstatymo Nr. XIII-193, įsigaliojusio 2017 m. vasario 1 d.) 15 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad asmenys, kuriems komercinė paslaptis tapo žinoma dėl jų darbo ar kitokių sutartinių santykių su ūkio subjektu, gali naudoti šią informaciją praėjus ne mažiau kaip vieniems metams nuo darbo ar kitokių sutartinių santykių pasibaigimo, jeigu įstatymuose ar sutartyje nenumatyta kitaip.
Tam, jog informacija būtų laikoma komercine paslaptimi, ji turi atitikti šiuos požymius: 1) turi būti slapta (nevieša); 2) turi turėti tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir negali būti laisvai prieinama; 3) turi būti slapta dėl jos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2012).
Kasacinio teismo išaiškinta, kad komercinė paslaptis turi suteikti jos turėtojui konkurencinį pranašumą, t. y. tam tikrų verslo privalumų, gamybinio pranašumo, finansinės naudos ir pan. Investuoti į turimą klientą įmonėms apsimoka labiau nei bandyti pritraukti naujų, nes iš lojalių klientų jos gali uždirbti daugiau pelno nei iš naujų pritrauktų, todėl praktikoje pripažįstama, kad ūkio subjekto klientų sąrašas priskirtinas rinkos informacijai, sudarančiai komercinę paslaptį. Tokia informacija užtikrina ūkio subjekto pranašumą prieš kitus ūkio subjektus, ji yra neatskiriamas rinkos elementas, todėl šios informacijos atskleidimas tretiesiems asmenims gali lemti sąžiningos konkurencijos pažeidimą. Protingomis pastangomis išsaugoti informacijos slaptumą, be kita ko, galėtų būti laikomos papildomos sutarčių nuostatos, įtvirtinančios konfidencialumo pareigą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-421-695/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Tačiau savaime faktas, kad bendrovėje nėra patvirtinto komercinių paslapčių sąrašo, neturi būti suabsoliutinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2014).
Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad komercinę vertę turi duomenys apie tai, kokiomis paslaugomis ir kokiomis sąlygomis ūkio subjektai naudojasi. Informacija apie klientus susideda iš įvairiausių duomenų, kurie gaunami per ilgamečius veiklos ryšius, t. y. kokie konkretūs kiekvieno kliento poreikiai, koks jo mokumas, finansinė būklė, patikimumas, koks paslaugų komplektas ir kokiomis sąlygomis teikiamas, už kokią kainą tai daroma. Tokia informacija nėra skelbiama ir prieinama viešai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2014; 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317-916/2015).
Remdamiesi nutarties 41–46 punktuose nurodytu teisiniu reglamentavimu ir kasacinio teismo praktika teismai pagrįstai sprendė, kad atsakovės informaciją apie savo klientus, kainas, nuolaidas, veiklos sąnaudas, kitą informaciją, reikšmingą vykdant prekybą naftos produktais, turėjo teisę laikyti konfidencialia, nes dėl slaptumo ji turi komercinę vertę, jos nežino tretieji asmenys, todėl atsakovės pagrįstai siekė išsaugoti jos slaptumą. 1995 m. gruodžio 7 d. visuotiniame akcininkų susirinkime buvo patvirtinti A Paslapčių nuostatai, A generalinio direktoriaus 2005 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 0511-277 patvirtintas sąrašas duomenų, sudarančių A komercinę paslaptį. Teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentą, kad ieškovai nebuvo supažindinti su pastaruoju įsakymu, todėl jiems negali būti taikoma drausminė atsakomybė DK 235 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Kaip nurodyta nutarties 45 punkte, pagal kasacinio teismo praktiką tokio sąrašo įmonėje gali net ir nebūti. Taip pat kasacinio teismo yra išaiškinta, kad aplinkybė, jog darbuotojas nebuvo supažindintas su Komercinių ir technologinių paslapčių sąrašu, savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog darbdavys nedėjo pakankamų pastangų apsaugoti konfidencialią informaciją, nes tokią informaciją sudarantys duomenys (jų dalis), be Komercinių ir technologinių paslapčių sąrašo, gali būti įvardyti ir su darbuotojais sudarytose darbo sutartyse (ieškovų atveju darbo sutartyse yra nuoroda į 1995 m. gruodžio 7 d. A Paslapčių nuostatus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2014).
Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad nebuvo imtasi protingų priemonių konkurencine paslaptimi įvardytai informacijai apsaugoti. Byloje teismai nenustatė, kad atsakovės viešai prieinamoje erdvėje būtų skelbusios savo klientų sąrašus, jų poreikius, su jais sudaromų sutarčių sąlygas (paslaugų apimtis, taikomas kainodaros taisykles ir panašią informaciją). Atsakovės ėmėsi pakankamų priemonių nustatyti, kokia informacija yra komercinė paslaptis, ir užtikrinti jos apsaugą (žr. nutarties 47 punktą). Aplinkybė, kad atsakovės saugojo viešai neskelbiamą informaciją apie savo klientus, ieškovams buvo (turėjo būti) žinoma (A Paslapčių nuostatų 1.2, 1.3, 2.1.2 punktai, ieškovų su A sudarytų darbo sutarčių 3 punkto 9 papunktis, ieškovo su B sudarytos darbo sutarties 10 punkto ii, iv, v papunkčiai). Atsakovių tarpusavio apsikeitimas nurodyta informacija neturi reikšmės nagrinėjamam ginčui, nes drausminės nuobaudos ieškovams buvo skirtos ne už vienos atsakovės informacijos atskleidimą kitai atsakovei. Komercinę paslaptį atitinkanti informacija ieškovų buvo perduota kitiems juridiniams asmenims – ieškovų faktiškai valdomoms C ir bendrovei D, kad šios galėtų sudaryti sau naudingus sandorius (atitinkamai – ir ieškovams, kaip akcininkams), gauti iš to naudos. Teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentą, kad su E sutartį sudarė ne ieškovai, o atskiras juridinis asmuo – C, kuri ir gavo pelną. Kaip minėta, ieškovai yra pastarosios įmonės akcininkai (nutarties 28 punktas), todėl buvo suinteresuoti, kad C gautų pelną.
1997 m. rugpjūčio 1 d. ieškovai pasirašė pasižadėjimus, kad yra supažindinti su A Paslapčių nuostatais, supranta, jog žodžiu ar raštu jiems teikiamos žinios arba žinios, kurias jie gaus patys (arba jų vardu kiti asmenys) bendrovėje, yra bendrovės paslaptis, siekia sužinoti žinias tik darbo reikalais, ir pasižadėjo žinias laikyti visiškoje paslaptyje, naudoti jas tik tam tikslui, kuriam jos buvo suteiktos, ir tik bendrovės interesais, žinias ar jų dalį atskleisti tik gavę raštišką bendrovės įgalioto vadovo leidimą, o jei toks nebuvo duotas – tik gavę bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo leidimą.
Nagrinėjant bylą teismų nustatyta, kad 2011 m. ieškovai, dirbdami pas atsakoves, įsteigė ir patys ėmė valdyti kartu su šeiminiais ryšiais susijusiais asmenimis (ieškovų sūnumi, jų dukters sutuoktiniu) C ir bendrovę D, kurių licencijuojama veikla yra analogiška atsakovių veiklai – didmeninė prekyba nefasuotais naftos produktais. Teismų taip pat byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad C ir bendrovė D su atsakovėmis veikė toje pačioje rinkoje, tiekė tą patį produktą (dyzeliną) ir buvo konkuruojantys ūkio subjektai (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Byloje teismų taip pat nustatyta, kad ilgą laiką eidami pareigas pas atsakoves, vykdydami tam tikras darbo funkcijas ieškovai žinojo visą prekybos naftos produktais specifiką, tiekėjus, klientus, kainas, nuolaidas, veiklos sąnaudas, kitą informaciją, reikšmingą vykdant prekybą naftos produktais. Visas savo gautas žinias, atsakovių konfidencialią informaciją ieškovai panaudojo C ir bendrovės D veikloje, taip įgydami naudą sau ir faktiškai valdomoms C bei bendrovei D. Ieškovas atsakovių sudarytai jungtinei darbo grupei patvirtino, kad jis spręsdavo, kuri įmonė – A, B, bendrovė D ar C – parduos naftos produktus klientui, neneigė, kad jo su sutuoktine valdomų įmonių ir atsakovių klientai buvo tie patys. Nurodyti ieškovų veiksmai patvirtina ieškovų nelojalumą darbdavėms, ilgalaikį darbdavių interesų neatitinkantį elgesį; darbo drausmės pažeidimus ieškovai padarė tyčia. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nutarties 35–37, 40–46 punktuose nurodytas teisės normas ir kasacinio teismo praktiką, sprendžia, kad ieškovų veiksmai atitinka DK 235 straipsnio 2 dalies 2, 4 punktų turinį.
Teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus dėl šalių nesudaryto nekonkuravimo susitarimo svarbos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nekonkuravimo susitarimu visiškai ribojama asmens galimybė dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla, nesiejant šio ribojimo su komercinę paslaptį ir (arba) konfidencialią informaciją sudarančių duomenų naudojimu ar nenaudojimu tokio pobūdžio susitarimą pasirašiusio asmens veikloje pasibaigus darbo santykiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016). Nagrinėjamoje byloje nebuvo keliamas klausimas dėl ieškovų atsakomybės už jų veiklą pasibaigus darbo santykiams su atsakovėmis, netgi nebuvo sprendžiama dėl jų atsakomybės už ta pačia veikla užsiimančių (konkuruojančių) įmonių įsteigimą. Nagrinėjamos bylos dalykas – ieškovių, kaip darbuotojų, atsakomybė darbdavėms už komercinės paslapties atskleidimą ir jos pranešimą konkuruojančiai įmonei, taip pat pasinaudojimas pareigomis siekiant gauti neteisėtų pajamų sau ar kitiems asmenims (DK 235 straipsnio 2 dalies 2, 4 punktai). Dėl šios priežasties nagrinėjamoje byloje klausimas dėl nekonkuravimo susitarimo nėra aktualus.
Dėl darbuotojo veiksmų kvalifikavimo kaip savavaliavimo pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punktą
Pagal kasacinio teismo praktiką DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme savavaliavimas aiškinamas kaip akivaizdus teisės aktais nustatytos pareigų vykdymo arba teisių įgyvendinimo tvarkos nepaisymas, pavyzdžiui, darbuotojo veikimas akivaizdžiai ir nepateisinamai nepaisant nustatytos jo kompetencijos, veiksmų atlikimas ignoruojant privalomą jų atlikimo tvarką ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2013; kt.).
Darbuotojas privalo laikytis ne tik darbo sutartyje ar vidaus tvarkos taisyklėse nustatytų reikalavimų, bet ir dirbti dorai bei sąžiningai, laikytis įstatymų ir darbo drausmės, tausoti darbdavio turtą, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, nepažeisti darbdavio teisių ir įstatymų saugomų interesų (DK 35, 228 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2013).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovai, vykdydami jiems pavestas funkcijas, veikė ne darbdavių, o savo interesais, ignoravo privalomą savo funkcijų atlikimo tvarką, pažeisdami darbdavių teises ir įstatymų saugomus interesus (žr. nutarties 50, 51 punktus). Be to, ieškovai, darbo metu užsiimdami sau naudinga veikla, naudojo atsakovių inventorių, terminalą. Tokie veiksmai pagal kasacinio teismo praktiką traktuojami būtent kaip savavaliavimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-658/2006; 2013 m. sausio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2013; kt.).
Dėl šios priežasties teismai pagrįstai konstatavo, kad atsakovės įrodė ieškovų savavaliavimo faktą nagrinėjamoje byloje (CPK 178 straipsnis).
Dėl DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkto taikymo
Pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikomos veikos, turinčios vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo, neteisėto atlyginimo paėmimo požymių, nors už šias veikas darbuotojas ir nebuvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.
Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką tokia veika šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikoma tada, kai vienu metu yra visos drausminės atsakomybės sąlygos: konkretūs darbuotojo neteisėti veiksmai arba neveikimas, žalingi padariniai, priežastinis darbuotojo neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir žalingų padarinių ryšys, darbuotojo kaltė. Konstatuojant darbo pareigų pažeidimą DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu, reikia nustatyti darbuotojo valią be teisėto pagrindo užvaldyti svetimą turtą. Neteisėtiems veiksmams nustatyti nėra būtinas teismo nuosprendis arba administracinės atsakomybės taikymo tam darbuotojui aktas; jo neteisėti veiksmai gali būti įrodinėjami visomis CPK nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis, kurių visuma turi lemti neabejotiną išvadą, kad darbuotojas tokius veiksmus atliko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-615/2007; 2011 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2011; 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2011; kt.).
Pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą nustatomi konkretūs, turintys nusikalstamų veikų požymių, šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo atvejai. Pažymėtina, kad veikų samprata, numatyta baudžiamojoje ar administracinėje teisėje, reikšminga aiškinantis šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, nors baudžiamosios ar administracinės atsakomybės taikymas nėra darbo drausmės pažeidimo kvalifikavimo pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2012).
BK 183 straipsnio, reglamentuojančio turto pasisavinimą, 1 dalyje nustatyta, kad tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę, yra baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
Ieškovai, nesutikdami su jų atleidimu DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu, nurodo, kad byloje nėra duomenų, kad jie būtų pasisavinę atsakovių materialinių vertybių, kurios ieškovams būtų patikėtos vykdant pareigas. Pirmosios instancijos teismas DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą taikė kartu su 2, 4 punktais, iš esmės neanalizuodamas kiekvieno iš jų turinio atitikties ieškovų veiksmams, o apeliacinės instancijos teismas sutapatino DK 235 straipsnio 2 dalies 2 ir 7 punktų atleidimo pagrindus. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiomis bylą nagrinėjusių teismų išvadomis ir nurodytą kasacinio skundo argumentą laiko pagrįstu.
Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad atsakovių patikėtos vertybės ieškovams šių būtų pasisavintos ir atsakovės būtent dėl to būtų patyrusios žalos. Atsakovės atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad ieškovai pasisavino atsakovių gautinas pajamas iš klientų. Tačiau tokie ieškovų veiksmai neatitinka DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkto turinio, nes tomis pajamomis atsakovai realiai nedisponavo, jos nebuvo perduotos ieškovams, kurie būtų jas pasisavinę. Taigi byloje nėra nustatytos visos reikiamos šiai drausminei nuobaudai taikyti sąlygos (žr. nutarties 58 punktą).
Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovų atleidimas remiantis DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktu yra nepagrįstas, todėl šis pagrindas šalintinas iš atsakovių įsakymų. Tačiau ši išvada neteikia pagrindo konstatuoti, kad ieškovai iš darbo buvo atleisti neteisėtai, ir tenkinti ieškinius, nes, kaip nurodyta nutarties 51 punkte, ieškovų veiksmai pagrįstai kvalifikuoti kaip šiurkštūs darbo drausmės pažeidimai kitais įstatyme nustatytais pagrindais – pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 2, 4 punktus.
Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo ir apeliacinės instancijos teismo pareigos pasisakyti dėl apeliacinio skundo argumentų
Aiškindamas ir taikydamas įrodymus bei įrodinėjimo taisykles reglamentuojančias teisės normas civilinėse bylose dėl darbo drausmės pažeidimų, kasacinis teismas yra nurodęs, kad jeigu darbuotojas ginčija drausminės nuobaudos skyrimo teisėtumą ir pagrįstumą, pareiga įrodyti, jog drausminė nuobauda skirta teisėtai ir pagrįstai, tenka darbdaviui. Tokiais atvejais darbdavys privalo įrodyti, kad buvo visos drausminės atsakomybės sąlygos. Sprendžiant, ar darbdavys tinkamai įvykdė savo įrodinėjimo pareigą, būtina atsižvelgti į bendruosius įrodymų pakankamumo civiliniame procese principus ir darbo bylų specifiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2011 ir joje nurodyta praktika).
Civilinėse bylose sprendžiant dėl darbo drausmės pažeidimų, įskaitant šiurkščius darbo pareigų pažeidimus, įrodytumo, įrodymų leistinumo ir pakankamumo nei materialiosios, nei proceso teisės normose neįtvirtinta reikalavimo vadovautis administracinėse ir (arba) baudžiamosiose bylose taikytinomis įrodinėjimo taisyklėmis. Tai, viena vertus, reiškia, kad darbo drausmės pažeidimas, įskaitant šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, gali būti įrodinėjamas ir netiesioginiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010; 2011 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2011; kt.).
Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010; kt.).
Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamų teismų procesinių sprendimų ir kasacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo tinkamumo ir išvadų pagrįstumo, nenukrypo nuo nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių bei principų. Iš skundžiamų teismų procesinių sprendimų matyti, kad teismai įvertino tiek ieškovų, tiek atsakovių paaiškinimus, tyrė ir vertino visus šalių pateiktus įrodymus, pasisakė dėl įrodymų tinkamumo bei įrodomosios galios, šiais įrodymais patvirtinamų aplinkybių. Dėl to konstatuotina, kad atsakovės, kaip darbdavės, įrodė, jog ieškovai padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą (CPK 178 straipsnis).
Ieškovai nurodo, kad E atstovavimo sutartis nėra tinkamas įrodymas, nes neatitinka nei originalaus dokumento, nei kopijos sąvokos, nepasirašyta sutarties šalių (CPK 114 straipsnio 1 dalis), nebuvo atskleista šio įrodymo reikšmė, t. y. ką jis patvirtina; be to, ši sutartis buvo sudaryta dviejų juridinių asmenų – C ir E, ieškovai joje neminimi ir neprisiėmė jokių įsipareigojimų. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais.
Byloje teismų nustatyta, kad, minėta, ieškovai, dirbdami pas atsakoves, įsteigė ir patys faktiškai valdė per šeiminiais ryšiais susijusius asmenis C (įmonė įsteigta 2011 m. vasario 18 d., akcininkai V. M. ir V. M., valdantys po 50 proc. akcijų, direktorius V. C. – V. M. sūnus). Byloje esanti C ir E sutartis, nors ir neturi visų reikiamų rekvizitų (pvz., nėra sutartį pasirašiusių juridinių asmenų atstovų parašų), tačiau, bylos duomenimis, realiai buvo vykdoma. Tai patvirtina byloje esantys atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktai, pagal kuriuos ieškovas siekė atsakovių potencialius klientus nukreipti (ir tai darė) E, o C, kurios pelno gavimu kaip akcininkai buvo suinteresuoti ieškovai, gavo po 5 Eur atlyginimo už parduotą toną. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėję teismai tinkamai įvertino nurodytus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas dėl neteisėtų ieškovų veiksmų, kurie lėmė atsakovių taikytas drausmines nuobaudas už šiurkščius darbo drausmės pažeidimus (DK 235 straipsnio 1 dalis).
Iš kasacinio skundo turinio taip pat matyti, kad ieškovai, nesutikdami su teismų pateiktu kitų įrodymų vertinimu, pateikia savo nuomonę dėl byloje esančių įrodymų vertinimo, siekia, kad jų pagrindu būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismai, nurodo, kad liko neįvertinti, ieškovų nuomone, byloje reikšmingi faktai. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas nagrinėja teisės klausimus ir yra saistomas byloje teismų nustatytų faktinių aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovai nepagrindė savo teiginių dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą, pažeidimo. Bylos medžiaga patvirtina, kad teismai rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai).
Kasaciniame skunde ieškovai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl visų apeliacinio skundo argumentų. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais ir nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties motyvuojamojoje dalyje atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir byla iš esmės išspręsta teisingai. Taigi pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį civilinio proceso pažeidimą – neišsamiai motyvavo priimtą nutartį, nenustatyta (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Tokia išvada atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124-701/2016, 29 punktas).
Kitais kasacinio skundo argumentais tinkamai nesuformuluotas kasacinio nagrinėjimo dalykas, dėstomi faktai, kurių nustatymas nepriklauso kasacinio teismo kompetencijai (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pagrindo naikinti ar iš esmės keisti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus nenustatyta. Teismų procesiniai sprendimai, kuriais ieškovų atleidimas iš darbo pripažintas teisėtu, yra iš esmės pagrįsti, tik, kaip nurodyta nutarties 63 punkte, šalintinas iš ginčijamų atsakovių įsakymų vienas iš ieškovų atleidimo pagrindų – DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tačiau tai nepaneigia pagrindo skirti ieškovams griežčiausią drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškinys šioje byloje iš esmės yra atmestas pagrįstai, atitinkamai paskirsto šalių bylinėjimosi išlaidas kasaciniame teisme.
Atsakovė A prašo priteisti iš ieškovų 1302,27 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti atlyginimo, pateikė dokumentą, patvirtinantį, kad už atsiliepimą į kasacinį skundą advokatui atsakovė sumokėjo 1302,27 Eur. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Teisėjų kolegija, remdamasi teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti redakcija) 7, 8.14 punktais, sprendžia, kad prašymas tenkintinas ir atsakovei A iš ieškovų priteistina po 651,13 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Atsakovė B prašo priteisti iš ieškovų 1175,08 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti atlyginimo, pateikė dokumentą, patvirtinantį, kad už atsiliepimą į kasacinį skundą advokatui atsakovė sumokėjo 1175,08 Eur. Spręsdama dėl nurodyto prašymo teisėjų kolegija pažymi, kad šiai atsakovei ieškinio reikalavimus byloje reiškė tik ieškovas V. M., todėl prašymas priteisti išlaidas advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti iš V. M. atmestinas. Teisėjų kolegija, remdamasi CPK 98 straipsnio 1 dalies, teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti redakcija) 7, 8.14 punktų nuostatomis, sprendžia, kad atsakovei B iš ieškovo V. M. priteistina 1175,08 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 25 d. sprendimą pakeisti.
B direktorės 2015 m. spalio 5 d. įsakymo Nr. P1510-026 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo V. M. ir 2006 m. lapkričio 16 d. darbo sutarties Nr. 5 nutraukimo“ 2.3 punktą panaikinti, iš 3 punkto išbraukti DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą.
A generalinio direktoriaus 2015 m. spalio 5 d. įsakymo Nr. P1510-020 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo A (duomenys neskelbtini) kuro bazės vadovui V. M. ir 1997 m. rugpjūčio 1 d. darbo sutarties Nr. 30 nutraukimo“ 2.3 punktą panaikinti, iš 3 punkto išbraukti DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą.
A generalinio direktoriaus 2015 m. spalio 5 d. įsakymo Nr. P1510-021 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo A (duomenys neskelbtini) kuro bazės buhalterei V. M. ir 1997 m. rugpjūčio 1 d. darbo sutarties Nr. 31 nutraukimo“ 2.3 punktą panaikinti, iš 3 punkto išbraukti DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą.
Kitas Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 5 d. nutarties ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 25 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.
Priteisti iš ieškovų V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei A (į. k. (duomenys neskelbtini) po 651,13 Eur (šešis šimtus penkiasdešimt vieną Eur 13 ct).
Priteisti iš ieškovo V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei B (į. k. (duomenys neskelbtini) 1175,08 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą septyniasdešimt penkis Eur 8 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Andžej Maciejevski
Dalia Vasarienė
