Baudžiamoji byla Nr. 2K-356-689/2018
Teisminio proceso Nr. 1-20-9-01036-2013-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.18.11; 2.3.2.2.13 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. gruodžio 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Aldonos Rakauskienės ir Prano Kuconio (pranešėjas),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Vytautui Kukaičiui,
nuteistojo M. Č. gynėjai advokatei Reginai Agrbai,
nuteistosios J. Č. gynėjui advokatui Rolandui Mištautui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. Č. ir J. Č. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 12 d. nuosprendžio.
Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 5 d. nuosprendžiu išteisinti:
M. Č. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 219 straipsnio 2 dalį, BK 220 straipsnio 1 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas);
J. Č. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu panaikinta Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 5 d. nuosprendžio dalis dėl M. Č. ir J. Č. išteisinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis:
M. Č. nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį (perkvalifikavus iš BK 222 straipsnio 1 dalies) 60 MGL dydžio (2259 Eur) bauda;
J. Č. nuteista pagal BK 223 straipsnio 1 dalį (perkvalifikavus iš BK 222 straipsnio 1 dalies) 50 MGL dydžio (1882,50 Eur) bauda.
Kita Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 5 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistųjų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. M. Č. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., vykdydamas individualią veiklą pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. vasario 21 d., 2006 m. liepos 11 d., 2006 m. rugpjūčio 11 d., 2006 m. spalio 24 d., 2007 m. kovo 8 d., 2007 m. liepos 13 d., 2007 m. rugsėjo 27 d., 2008 m. sausio 2 d., 2008 m. sausio 16 d., 2008 m. vasario 27 d., 2008 m. spalio 13 d., 2009 m. vasario 12 d., 2009 m. gegužės 28 d., 2010 m. birželio 30 d., 2010 m. rugsėjo 3 d., 2011 m. gruodžio 8 d. išduotus verslo liudijimus variklinių transporto priemonių techninei priežiūrai ir remontui vykdyti, 2008 m. spalio 13 d., 2009 m. sausio 14 d. patalpų nuomai, 2010 m. gruodžio 1 d. esamų statinių atstatymui ir remontui, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio,,Atsakomybė už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą“ reikalavimus už apskaitos organizavimą ir buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą būdamas atsakingas kaip gyventojas, vykdantis individualią veiklą, nesivadovavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 patvirtintų Verslo liudijimų išdavimo gyventojams tvarkos 18 punktu, kuriame nurodyta, kad,,Prekių, medžiagų arba žaliavų įsigijimo dokumentai, kurie yra specialūs apskaitos dokumentai, turi būti saugomi 5 metus, kiti dokumentai – 2 metus. Gyventojai, įsigiję verslo liudijimus, šiuos dokumentus saugo patys arba Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos nustatyta tvarka perduoda juos saugoti apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriui“, 2001 m. lapkričio 16 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 1 straipsnio,,Įstatymo paskirtis ir taikymas“ 2 dalimi, kurioje nurodyta, kad,,Ūkininkų ūkių, notarų, advokatų, patentus įsigijusių fizinių asmenų, užsienio ūkio subjektų nuolatinių buveinių ir atstovybių, pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija tiek, kiek šis įstatymas nenustato kitaip“, neišsaugojo dokumentų, susijusių su verslo liudijimais variklinių transporto priemonių priežiūrai ir remontui už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tai yra nei pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo, nei prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitų, dėl to visiškai nebuvo galima nustatyti jo turto už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.;
2. J. Č. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., vykdydama individualią veiklą pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. rugpjūčio 17 d., 2006 m. gruodžio 15 d., 2007 m. kovo 8 d., 2007 m. gruodžio 28 d., 2008 m. gruodžio 8 d., 2009 m. gruodžio 17 d. išduotus verslo liudijimus variklinių transporto priemonių techninei priežiūrai ir remontui vykdyti, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio,,Atsakomybė už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą“ reikalavimus už apskaitos organizavimą ir buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą būdama atsakinga kaip gyventoja, vykdanti individualią veiklą, nesivadovavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 patvirtintų Verslo liudijimų išdavimo gyventojams tvarkos 18 punktu, kuriame nurodyta, kad:,,Prekių, medžiagų arba žaliavų įsigijimo dokumentai, kurie yra specialūs apskaitos dokumentai, turi būti saugomi 5 metus, kiti dokumentai – 2 metus. Gyventojai, įsigiję verslo liudijimus, šiuos dokumentus saugo patys arba Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos nustatyta tvarka perduoda juos saugoti apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriui“, 2001 m. lapkričio 16 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 1 straipsnio,,Įstatymo paskirtis ir taikymas“ 2 dalimi, kurioje nurodyta, kad:,,Ūkininkų ūkių, notarų, advokatų, patentus įsigijusių fizinių asmenų, užsienio ūkio subjektų nuolatinių buveinių ir atstovybių, pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija tiek, kiek šis įstatymas nenustato kitaip“, neišsaugojo dokumentų, susijusių su verslo liudijimais variklinių transporto priemonių priežiūrai ir remontui už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., tai yra nei pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo, nei prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitų, dėl to visiškai nebuvo galima nustatyti jos turto už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.
II. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
3. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas M. Č. ir J. Č., konstatavo, kad byloje surinkti ir teisminio įrodymų tyrimo metu ištirti įrodymai neduoda pagrindo padaryti išvadą, kad M. Č. ir J. Č. veiksmuose yra jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėtis. Nuosprendyje padaryta išvada, kad, ikiteisminio tyrimo metu neatlikus išsamaus tyrimo, teismas abiejų kaltinamųjų veiksmuose neturi pagrindo konstatuoti tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų, dėl to negalima buvo nustatyti jų veiklos bei turto už kaltinime nurodytą laikotarpį. Teismui pripažinus, kad kaltinamųjų veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, nustatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, sudėties, BK 220 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikaltimo sudėties požymiai (ir pirmiausiai tai pasakytina apie būtiną šios nusikaltimo sudėties požymį – tiesioginę tyčią) negali būti išvestiniai iš anksčiau atliktų kaltinamųjų veiksmų tvarkant buhalterinę apskaitą, t. y. nėra pagrindo teigti, kad kaltinamųjų deklaracijose nurodyti duomenys galėjo būti nulemti ankstesnių jų abiejų veiksmų, susijusių su apgaulingu apskaitos tvarkymu. Jokių kitų kaltinamųjų kaltės įrodymų pagal BK 220 straipsnio 1 dalį teismui nepateikta, t. y. nėra įrodymų, kad kaltinamieji savo deklaracijas užpildė neteisingai ir tai darė tyčia, siekdami išvengti mokesčių. Duomenų, kad per ganėtinai ilgą inkriminuojamą šešerių metų laikotarpį Valstybinė mokesčių inspekcija kaltinamiesiems būtų pareiškusi pretenzijų dėl netinkamo pajamų deklaravimo, nėra. Įrodymų, galinčių patvirtinti, kad kaltinamųjų veiksmuose yra jiems inkriminuojamo nusikaltimo, nustatyto BK 220 straipsnio 1 dalyje, sudėtis, nėra. Dėl M. Č. kaltinimo pagal BK 219 straipsnio 2 dalį pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nors kaltinime ir nurodoma, kad valstybės įgaliota institucija kaltinamajam priminė apie pareigą sumokėti mokesčius, tačiau įrodymų, galinčių patvirtinti, kad toks priminimas mokesčių mokėtojui M. Č. bent kartą buvo įteiktas kuriuo nors Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 164 straipsnio l dalyje nustatytu būdu, teismui nepateikta. Kadangi M. Č. inkriminuojama veika nėra baigta, darytina išvada, kad jam baudžiamasis įstatymas pritaikytas nenustačius jo veikoje BK 219 straipsnio 2 dalyje nurodytos veikos požymių. Teismas nuosprendyje konstatavo, kad M. Č. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimų, nustatytų BK 219 straipsnio 2 dalyje, 220 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, požymių, o J. Č. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimų, nustatytų BK 220 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, požymių, todėl abu kaltinamuosius išteisino.
III. Kasacinių skundų teisiniai argumentai
4. Kasaciniu skundu nuteistasis M. Č. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir bylą jam nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:
4.1. Apeliacinės instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius BPK pažeidimus, nes jis (M. Č.) jokios nusikalstamos veikos nepadarė. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal netinkamą BPK 219 straipsnio 3 punkto požiūriu kaltinamąjį aktą, nuo kurio kvalifikuotai gintis nebuvo įmanoma, be to, buvo padarytas esminis baudžiamojo proceso pažeidimas, kai prokuroras nurodė keičiantis veikos faktines aplinkybes. Teismas šį BPK pažeidimą toleravo. Apeliacinės instancijos teisme netinkamai pritaikyta BK 30 straipsnio 1 dalies norma ir dėl to byla išspręsta neteisingai. Iš apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad nė vieno kaltinimo pagal pirminį kaltinamąjį aktą apeliacinės instancijos teismas nepatvirtino ir jo veiką iš BK 222 straipsnio l dalies perkvalifikavo į BK 223 straipsnio l dalį. Jis (M. Č.) ir J. Č. deklaravo savo 2011 m. ir 2012 m. pajamas. Nėra duomenų, kad deklaracijos nebuvo priimtos ar jose buvo trūkumų. Papildomų duomenų iš Valstybinės mokesčių inspekcijos nereikalauta, apsiribota vien specialisto išvada, nors ikiteisminio tyrimo metu buvo galima kreiptis į mokesčių administratorių dėl duomenų įvertinimo ir, tik nustačius pažeidimus, trūkumus vertinti BK prasme.
4.2. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl BK 223 straipsnyje nustatytų padarinių atsiradimo, apsiribojo vien formaliu buhalteriniu vertinimu. Specialistėms I. K. ir I. V. klausimai, susiję su BK 223 straipsnio l dalyje nurodytų objektyviųjų požymių nustatymu, nebuvo užduoti. Specialistė I. V. atsakydama į klausimus rėmėsi prielaidomis, nurodydama, kad ne ji atliko dokumentų tikrinimą, todėl ankstesnioji specialisto išvada vertintina kritiškai. Specialisto išvada ar ekspertizės aktas yra įrodymai, kurie vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis kaip ir kiti įrodymai ir neturi pranašumo prieš kitus įrodymus.
4.3. Šis buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimas kvalifikuotas kaip nusikaltimas, neanalizuojant, ar buvo pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, ar byloje pakako duomenų išvadai, kad dėl padaryto pažeidimo kilo BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyti padariniai, ir nesprendžiant baudžiamosios ir administracinės atsakomybės (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 1731 straipsnis) atribojimo klausimo.
4.4. Apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas veiką iš BK 222 straipsnio į BK 223 straipsnį, šiurkščiai pažeidė procesines garantijas, kadangi jis (M. Č.) neturėjo galimybės gintis nuo kaltinimo, kuris nebuvo tinkamai pakeistas, pateikti įrodymus, kurių tinkamas įvertinimas eliminuoja kasatoriaus kaltę dėl neatsargumo (nusikalstamo nerūpestingumo), ir atitinkamai nebuvo tiriamos faktinės aplinkybės. Apeliacinės instancijos teisme buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai – pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnyje, BPK 7, 10 ir 44 straipsniuose įtvirtinti teisės į teisingą procesą, teisės į gynybą, rungimosi principai, taip pat BPK 255, 256 straipsniuose nustatyta veikos esminių aplinkybių ir jos kvalifikavimo keitimo tvarka. Apeliacinės instancijos teismo padarytas proceso pažeidimas atėmė teisę į tinkamą apeliaciją, kadangi apeliacinės instancijos teismas pasielgė kaip pirmosios instancijos teismas, ir dėl šios priežasties buvo pažeistas Konvencijos protokolo Nr. 7, iš dalies pakeisto Protokolu Nr. 11, 2 straipsnio 1 dalies reikalavimas bei nukrypta nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikos (pvz., EŽTT 1989 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Kamasinski prieš Austriją, peticijos Nr. 9783/82). Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punktas taip pat suteikia kaltinamajam teisę būti informuotam ne tik apie kaltinimo pagrindą, t. y. apie veikas, kuriomis jis įtariamas ir kuriomis grindžiamas kaltinimas, bet ir apie teisinį šių veikų vertinimą (EŽTT Didžiosios kolegijos 1999 m. kovo 25 d. sprendimas byloje Pelissier ir Sassi prieš Prancūziją, peticijos Nr. 25444/94).
4.5. Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo sudėties padaryta byloje nenustačius esminio šio nusikaltimo požymio – jo (M. Č.) kaltės. Pagal bylos aplinkybes, dokumentai galėjo būti neišsaugoti dėl krepšio su dokumentais vagystės iš automobilio. Plėtojant šeimos verslą ir pagal skirtingus verslo liudijimus teikiant transporto priemonių priežiūros ir remonto paslaugas, biuro ar seifo nebuvo, visi dokumentai buvo laikomi ir saugomi apdraustame su įjungta apsaugos sistema automobilyje. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 patvirtintų Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių 18 punkto reglamentavimą, negalima teigti, kad dokumentai nebuvo saugomi. Konkretus saugojimo būdas nutarime įsakmiai nėra nurodytas.
4.6. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šios kategorijos bylose, nes taikė praktiką, suformuotą jau po veikos padarymo, taip pažeisdamas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) principą, nes bet koks atsakomybės griežtinimas remiantis vėlesniais, jau po veikos padarymo priimtais, teismų sprendimais nėra leistinas.
4.7. Teismams išnaudojus visas galimybes pašalinti abejonių nepavyko, todėl jos aiškintinos jo naudai. Jo (M. Č.) veikoje nėra visų būtinų BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo požymių, todėl darytina išvada, kad jis nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
5. Kasaciniu skundu nuteistoji J. Č. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir bylą jai nutraukti: kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; yra suėjusi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis; dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Kasatorė skunde nurodo:
5.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 223 straipsnio 1 dalį), padarė esminius BPK pažeidimus (BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 2 dalies) ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos. Teismų išvados nepagrįstos išsamia ir visapusiška surinktų duomenų analize, neatitinka bylos aplinkybių, nes jos (J. Č.) veiksmuose nėra nusikaltimo (BK 223 straipsnio 1 dalies) sudėties. Vien tai, kad asmeniui būnant įmonės vadovu įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai yra prarandami, nereiškia, jog jis, nenustačius visų būtinų nusikalstamos veikos sudėties elementų, taip pat ir kaltės, turi atsakyti pagal BK 223 straipsnį.
5.2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ją (J. Č.) nuteisė už individualios veiklos vykdymą pagal verslo liudijimus iki 2012 m. gruodžio 31 d., nes ji vykdė veiklą tik iki 2009 m. gruodžio 31 d., pagal paskutinį verslo liudijimą, išduotą 2009 m. gruodžio 17 d. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nusikalstamos veikos padarymo laikotarpį, klaidingai jį sutapatino su nusikalstamos veikos padarymo laikotarpiu, inkriminuotu M. Č., kuriam laikotarpis iki 2012 m. gruodžio 31 d. yra taip pat nurodytas neteisingas, nes turi būti nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 1 d., kadangi pagal kaltinimą jis neišsaugojo dokumentų, susijusių su verslo liudijimais variklinių transporto priemonių priežiūrai ir remontui už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., dėl to visiškai nebuvo galima nustatyti jo turto už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Laikotarpis nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. kaltinime buvo nurodytas todėl, kad dėl šio laikotarpio specialistui buvo paskirta ūkinės finansinės veiklos tyrimo užduotis. Specialistė I. K. nurodė, kad individualios veiklos patikrinimas pagal J. Č. verslo liudijimus buvo atliekamas už laikotarpį nuo 2006 m. rugpjūčio 17 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. Dėl netikslaus kaltinimo buvo pažeistos jos procesinės teisės (teisė į gynybą, teisė žinoti, kuo kaltinama).
5.3. Ji nuteista už tai, kad neišsaugojo dokumentų (pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo ir prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitų), susijusių su verslo liudijimais variklinių transporto priemonių priežiūrai ir remontui, už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., dėl to visiškai nebuvo galima nustatyti jos turto už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. Prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvito formos bei šių kvitų pildymo taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 379, 17, 18, 19 punktuose nurodyta, kad gyventojai, įsigiję prekybos verslo liudijimus, parduodami prekes gyventojams, įsigijusiems prekybos verslo liudijimus, privalo išrašyti kvitus visais atvejais, o kitiems pirkėjams – pirkėjų pageidavimu. Gyventojai, įsigiję kitos nei prekybinės veiklos verslo liudijimus, parduodami savos gamybos prekes (išskyrus atvejus, kai savos gamybos prekės parduodamos gyventojams, įsigijusiems verslo liudijimus) arba suteikdami paslaugas, kvitus privalo išrašyti pirkėjams arba paslaugų gavėjams jų pageidavimu. Gyventojai, įsigiję verslo liudijimus, pirkdami iš verslo liudijimą įsigijusio gyventojo (ne PVM mokėtojo) jo pagamintą produkciją arba pirkdami žemės ūkio produkciją iš gyventojo (ne PVM mokėtojo), kuris pats ją išaugino, arba pirkdami iš gyventojo (ne PVM mokėtojo ir neįsigijusio verslo liudijimo) asmeninės nuosavybės teise priklausančius daiktus, privalo išrašyti kvitus. Byloje nėra duomenų, jog ji, kaip verslo liudijimą įsigijęs asmuo, privalėjo išrašyti kvitą pirkėjui ar pardavėjui, nurodytam 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. 379 17, 18, 19 punktuose, todėl jai nebuvo pareigos išsaugoti dokumentų, t. y. prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitų, kurių nebuvo. Pagal teismų praktiką, nesant duomenų, kad kaltinime nurodyti dokumentai iš viso egzistavo, negalima jų ir neišsaugoti (paslėpti), todėl kaltinimas dėl galimai neegzistuojančių dokumentų neišsaugojimo akivaizdžiai yra nepagrįstas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-109-746/2017). Pagal kaltinimą, ji, kaip verslo liudijimą įsijęs asmuo, privalėjo veiklos pajamas ir išlaidas fiksuoti pajamų ir išlaidų apskaitos žurnale, kaip tai nustato Gyventojų, įsigijusių verslo liudijimus, buhalterinės apskaitos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 415 (Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr. IK-160 redakcija), tačiau teismas, grįsdamas kaltinimą pagal jai inkriminuotą padarytos nusikalstamos veikos laikotarpį, rėmėsi ne ta Gyventojų, įsigijusių verslo liudijimus, buhalterinės apskaitos taisyklių redakcija. Jai vykdant individualią veiklą nuo 2006 m. rugpjūčio 17 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. galiojo Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 415 redakcija, galiojusi nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2011 m. sausio 1 d., kurios 8 punkte nurodoma, kad veiklos išlaidoms priskiriama – prekių, medžiagų bei žaliavų įsigijimo išlaidos, kurių įsigijimas pagal Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797, nuostatas turi būti pagrįstas prekių, medžiagų bei žaliavų įsigijimo dokumentais tik tais atvejais, kai Verslo liudijimo išdavimo gyventojams tvarka nustato reikalavimą turėti prekių, medžiagų bei žaliavų įsigijimo dokumentus. Kitais atvejais patirtų (apmokėtų) išlaidų pagrįsti juridinę galią turinčiais dokumentais nebūtina. Juridinę galią turinčiais dokumentais, pagrindžiančiais prekių, medžiagų bei žaliavų įsigijimo išlaidas, laikomi prekių, medžiagų bei žaliavų įsigijimo dokumentai, nurodyti Verslo liudijimų išdavimo gyventojams tvarkos 16 punkte, pagal kurį gyventojai, įsigiję prekybos verslo liudijimus, prekybos vietoje privalo turėti verslo liudijimus ir šiuos prekių, medžiagų arba žaliavų įsigijimo dokumentus: sąskaitą faktūrą arba PVM sąskaitą faktūrą; importo deklaraciją, prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvito pirmąjį egzempliorių arba PVM sąskaitą faktūrą. Jos vykdomos veiklos pagal verslo liudijimus laikotarpiu nuo 2006 m. rugpjūčio 17 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos tikrinimo metu jokių pažeidimų nustatyta nebuvo, jokių prekių ir paslaugų nebuvo įsigyjama, o pagal verslo liudijimą buvo suteikiamos tik transporto priemonių priežiūros ir remonto paslaugos, tačiau nebuvo nustatyti jokie atvejai, kad už paslaugos atlikimą pirkėjas būtų pageidavęs kvito. Buvo pildomas apskaitos žurnalas, tačiau, jai baigus individualią veiklą pagal verslo liudijimus, apskaitos žurnalas buvo perduotas sutuoktiniui M. Č., kuris toliau vykdė veiklą, o 2013 m. birželio 19–20 d. dokumentai buvo pavogti iš automobilio.
5.4. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1797 18 punktą gyventojai, įsigiję verslo liudijimus, prekių (paslaugų), medžiagų, žaliavų įsigijimo dokumentus turi saugoti 5 metus, kitus dokumentus 2 metus, tačiau jeigu nebuvo įsigijimo dokumentų, nebuvo ir pareigos jų saugoti. Ji (J. Č.), kaip verslo liudijimą įsigijęs asmuo, turėjo ir pildė techninius dokumentus, užtikrinančius teikiamos paslaugos kokybę, saugą, taip pat ir aplinkos apsaugą bei užsakymų paraiškas. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 4-97 patvirtintoje Automobilių remonto paslaugų teikimo tvarkoje nurodyti minėti dokumentai nėra apskaitos dokumentai ir jų saugoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimas Nr. 1797 neįpareigoja. Vykdant transporto priemonių remonto paslaugų veiklą daugkartinių įvairių institucijų patikrinimų metu, jokių pažeidimų nebuvo nustatyta, visi dokumentai, susiję su individualia veikla, buvo pas sutuoktinį M. Č.. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad vagystės faktas nesudaro pakankamo pagrindo daryti išvadą, jog iš tiesų buvo pavogti visi dokumentai, susiję su M. Č. ir J. Č. veikla. Visi dokumentai buvo laikomi ir saugomi su signalizacija užrakintame automobilyje. Dokumentų vagystės yra įvykdomos iš patalpų, biurų, tačiau yra laikomasi nuostatos, kad atsakingas asmuo buvo atidus bei rūpestingas, taip saugodamas savo turtą, ir negali būti atsakingas už tai, kad dokumentai yra pavagiami.
5.5. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis anksčiau nurodytomis prielaidomis, padarė nepagrįstas ir neteisėtas išvadas, prieštaraujančias byloje surinktiems įrodymams, vertindamas įrodymus padarė klaidų dėl įrodymų turinio, neišdėstė teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo.
5.6. Iš bylos duomenų matyti, jog transporto priemonių remonto veiklai vadovavo ir visus veiklos dokumentus turėjo M. Č.. Pagal BK 223 straipsnį už buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą nustatytą laiką atsako ūkio subjekto vadovas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDA2LTg5NS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-406-895/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-406-895/2015">2K-406-895/2015</a>). Tačiau tais atvejais, kai formaliai įmonės vadovu esantis asmuo realiai įmonės vadovo funkcijų neatlieka, baudžiamosios atsakomybės subjektu pagal BK 223 straipsnį gali būti pripažintas asmuo, faktiškai vadovaujantis įmonei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDUtNTA3LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-45-507/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-45-507/2015">2K-45-507/2015</a>, 2K-615-507/2015). Byloje nėra duomenų, kad ji būtų atlikusi vadovui priskirtus veiksmus, todėl ji nėra BK 223 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektas. Įrodinėjant ir pagrindžiant nusikalstamos veikos sudėties požymius, negali būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas. Dokumentai buvo galimai neišsaugoti tuo laikotarpiu, kai ji jokios veiklos nevykdė, o apskaitos žurnalas dėl jos vykdytos veiklos buvo pavogtas 2013 m. birželio 19–20 d.
5.7. Byloje nenustatyti nusikalstamos veikos, nurodytos BK 223 straipsnyje, subjektyvieji požymiai (kaltė). Apeliacinės instancijos teismas tinkamai nemotyvavo jos kaltės ir neišanalizavo jos turinio. Dokumentų praradimas, būnant atsakingai už jų išsaugojimą, savaime dar nereiškia jos kaltės dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 223 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Sprendžiant, ar veika atitinka (neatitinka) BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo požymius, esminę reikšmę turi tai, ar ji sudarė tinkamas sąlygas saugoti apskaitos dokumentus ir ar tolesnis jos elgesys gali būti vertinamas kaip kaltai padaryta veika, dėl kurios buvo neišsaugoti apskaitos dokumentai (šiuo atveju – apskaitos žurnalas). Bylos aplinkybės, susijusios su dokumentų saugojimu, nepatvirtina, kad ji galėjo ir turėjo numatyti, jog dokumentai, saugomi automobilyje, nebus išsaugoti ir gali atsirasti jai inkriminuoti padariniai. Šios išvados atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQyLTg5NS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-142-895/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-142-895/2016">2K-142-895/2016</a>). Bylos duomenys neleidžia daryti vienareikšmės išvados, kad byloje yra nustatyta jos kaltė – nusikalstamas nerūpestingumas – dėl kaltinime nurodytų dokumentų neišsaugojimo. Nepašalintos abejonės dėl to, kokios aplinkybės lėmė dokumentų neišsaugojimą: ar tai, kad ji veiklos dokumentus atidavė faktiniam veiklos vadovui, toliau tęsiančiam individualią veiklą, ar jos, kaip asmens, dirbusio pagal verslo liudijimus, tariamai netinkami veiksmai. Abejonės dėl kaltės, nesant galimybių jas pašalinti, vertinamos jos (kasatorės) naudai.
5.8. Kvalifikuojant veiką pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, turi būti įrodyta, kad dokumentai buvo nepateikti būtent dėl to, jog įmonės vadovas netinkamai organizavo įmonės buhalterinę apskaitą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDA2LTg5NS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-406-895/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-406-895/2015">2K-406-895/2015</a>), tačiau tokių aplinkybių nenustatyta, kaip ir to, kad individualios veiklos dokumentai buvo nepateikti tyčia.
5.9. BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių nustatymas ar nenustatymas yra svarbiausias baudžiamosios ir administracinės atsakomybės už buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimus atribojimo kriterijus, nes už įvairius apskaitos taisyklių pažeidimus nustatyta ir administracinė atsakomybė (ATPK 1731 straipsnis).
5.10. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties, nepagrįstai konstatavo, jog M. Č. ir J. Č. inkriminuotos nusikalstamos veikos pabaigos momentas yra siejamas su M. Č. ir J. Č. inkriminuoto nusikaltimo laiku, nurodytu kaltinamajame akte nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., ir taikoma 8 metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, tai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzI0LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-324/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-324/2014">2K-324/2014</a>). Kadangi ji individualią veiklą vykdė tik iki 2009 m. gruodžio 31 d., o ne iki 2012 m. gruodžio 31 d., todėl pagal BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktį (redakcija, galiojusi iki 2010 m. birželio 29 d.) jai turi būti taikoma 5 metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis. Dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla jai nutrauktina (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punktas, BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nes yra suėjęs BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje nustatytas senaties terminas.
5.11. BK 223 straipsnyje nurodyta veika gali būti pripažįstama mažareikšme. Šioje byloje nustatyti apskaitos vedimo trūkumai (dokumentų neišsaugojimas) vertintini kaip nepadarę jokios realios žalos įstatymų saugomiems teisiniams gėriams, todėl veika pripažintina mažareikšme ir ji turi būti atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnį.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Nuteistųjų M. Č. ir J. Č. kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Dėl nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų
7. Pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį, 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).
8. Kasaciniame skunde nuteistasis M. Č. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 30 straipsnio 1 dalį, tačiau teisinių argumentų, patvirtinančių šį jo teiginį, nepateikia. Ši skundo dalis neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl paliekama nenagrinėta.
9. M. Č. kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas taikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, suformuotą jau po veikos padarymo, taip pažeisdamas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) principą, nes bet koks atsakomybės griežtinimas remiantis vėlesniais, jau po veikos padarymo priimtais, teismų sprendimais nėra leistinas. Pagal BPK 369 straipsnio 2 dalį netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai netinkamai pritaikytos BK bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ir punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti. Kasatorius bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindu nurodo bendrąjį teisės principą, bet ne konkrečią BK normą, kuri, jo nuomone, pritaikyta netinkamai. Darant prielaidą, kad kasatorius ginčija BK 3 straipsnio taikymo tinkamumą, lieka neaišku, kodėl vėliau suformuota kasacinė praktika griežtina atsakomybę, o ne ją švelnina. Taigi šiuo atveju taip pat nepateikti teisiniai argumentai, patvirtinantys apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą, ši skundo dalis neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl paliekama nenagrinėta.
10. Kasaciniame skunde nuteistoji J. Č. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK pažeidimus: buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 305 straipsnio 1 dalyje, 331 straipsnio 2 dalyje nustatyti reikalavimai, nes, remdamasis prielaidomis, padarė nepagrįstas ir neteisėtas išvadas, prieštaraujančias byloje surinktiems įrodymams, vertindamas įrodymus padarė klaidų dėl įrodymų turinio, neišdėstė teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo. Tokiais teiginiais yra grindžiamas ne minėtų BPK normų pažeidimas, o teismo išvadų atitiktis faktinėms bylos aplinkybėms, t. y. teismo išvadų pagrįstumas. Nuosprendžio pagrįstumo tikrinimas nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl ši skundo dalis paliekama nenagrinėta.
Dėl BK 223 straipsnio 1 dalies taikymo
11. J. Č. kasaciniame skunde teigia, kad ji nėra BK 223 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektas, nes transporto priemonių remonto veiklai vadovavo ir visus veiklos dokumentus turėjo M. Č..
12. Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio,,Atsakomybė už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą“ (2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo redakcija) 2 dalyje buvo nustatyta, kad už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 1 straipsnio 1 dalį ūkio subjektas yra ir gyventojai, kurie verčiasi individualia veikla. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 patvirtintų Verslo liudijimų išdavimo gyventojams tvarkos 18 punkte nustatytą teisinį reguliavimą gyventojai, įsigiję verslo liudijimus, prekių, medžiagų arba žaliavų įsigijimo dokumentus, kurie yra specialūs apskaitos dokumentai, bei kitus dokumentus saugo patys arba Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos nustatyta tvarka perduoda juos saugoti apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriui. Tokia pati nuostata išliko ir vėlesnėse Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių redakcijose.
13. Byloje nustatyta, kad J. Č. 2006–2009 metais buvo įsigijusi verslo liudijimus variklinių transporto priemonių priežiūrai ir remontui, todėl pagal minėtas teisės aktų nuostatas privalėjo pati saugoti savo veiklos pagal verslo liudijimus apskaitos dokumentus arba perduoti juos saugoti apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriui. Vadinasi, ji yra ir nusikaltimo, nurodyto BK 223 straipsnio 1 dalyje, subjektas.
14. M. Č. ir J. Č. kasaciniuose skunduose teigia, kad apeliacinės instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes jų veikoje nėra nusikaltimo, nustatyto BK 223 straipsnio 1 dalyje, sudėties.
15. M. Č. ir J. Č. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų – pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo, prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitų.
16. Buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas įstatymų nustatytą laiką – tai bet koks neatsargus jų praradimas pirma laiko, kuris šiems dokumentams saugoti nustatytas įstatymu, kai dokumentai prarandami dėl įstatymų nežinojimo ar neteisingo jų suvokimo arba netinkamo apskaitos dokumentų saugojimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-346/2013). Byloje nustatyta, kad M. Č. ir J. Č. neišsaugojo jokių individualios veiklos, vykdytos pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos kiekvienam asmeniškai išduotus verslo liudijimus variklinių transporto priemonių priežiūrai ir remontui, apskaitos dokumentų.
17. Nuteistoji J. Č., kasaciniame skunde analizuodama Lietuvos Respublikos finansų ministro ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko įsakymais patvirtintų teisės aktų nuostatas, teigia, kad jos veiklos pagal verslo liudijimus laikotarpiu šių nuostatų reikalavimai nebuvo pažeisti, jokių prekių ir paslaugų nebuvo įsigyjama, pagal verslo liudijimą buvo suteikiamos tik transporto priemonių priežiūros ir remonto paslaugos, nebuvo nustatyti jokie atvejai, kad už paslaugos atlikimą pirkėjas būtų pageidavęs kvito, apskaitos žurnalas buvo pildomas ir baigus individualią veiklą perduotas sutuoktiniui M. Č..
18. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1976 patvirtintoje Gyventojų, įsigijusių verslo liudijimus, buhalterinės apskaitos tvarkoje buvo nustatyta, kad gyventojai, įsigiję verslo liudijimus, privalo pildyti pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalą, kurio formą ir pildymo tvarką nustato finansų ministras ir kuriame turi būti įrašoma pajamų, gautų per dieną pardavus prekes arba suteikus paslaugas, suma, patirtų prekių įsigijimo, kitų materialinių išlaidų suma. Finansų ministro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 415 patvirtintos Gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo pildymo tvarkos 2 punkte nustatyta, kad gyventojai, įsigiję verslo liudijimus, jų galiojimo laikotarpiu privalo pildyti žurnalą, kuriame nurodoma dienos pajamų suma, gauta iš veiklos, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą, taip pat per mėnesį patirtų prekių įsigijimo ir kitų išlaidų, susijusių su šia veikla, suma. Šios normos yra imperatyvios, todėl Gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalas privalomai turėjo būti pildomas, nepaisant to, ar buvo pildomi pajamas ir išlaidas patvirtinantys dokumentai (prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitai). Byloje nenustatyti konkretūs atvejai, kai J. Č. privalėjo pildyti prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitus, tačiau byloje nustatyta, kad J. Č. Kauno apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje 2004 m. spalio 26 d. pirko 50 vienetų kvitų FR0508 (7 t., b. l. 181). Pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 379 patvirtintų Prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvito FR0508 formos pildymo taisyklių (toliau – Taisyklės) 7 punktą šie kvitai pildomi dviem egzemplioriais, kurių vienas įteikiamas pirkėjui arba paslaugų gavėjui, o antrasis lieka pardavėjui arba paslaugų teikėjui (Taisyklių 17, 18, 19 punktai). Taisyklių 23 punkte nustatyta, kad paaiškėjus, jog kvitai dingo, gyventojas nedelsdamas apie tai turi pranešti apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, kurioje šie kvitai buvo įsigyti; pranešime būtina nurodyti dingusių kvitų numerius, dingimo priežastis ir aplinkybes. Valstybinė mokesčių inspekcija pranešė neturinti duomenų apie J. Č. kreipimąsi dėl kvitų (forma FR0508) praradimo (7 t., b. l. 182). Vadinasi, J. Č. privalėjo saugoti Kauno apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje įsigytų prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitų antruosius egzempliorius arba Taisyklių 23 punkte nustatyta tvarka Valstybinei mokesčių inspekcijai pranešti apie jų dingimą. J. Č. to nepadarė, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad J. Č. neišsaugojo nei pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo, nei prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitų, yra teisinga.
19. Baudžiamoji atsakomybė už aplaidų apskaitos tvarkymą, pasireiškusį buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimu, kyla tuomet, kai šie dokumentai nesaugomi įstatymų nustatytą laiką.
20. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 patvirtintų Verslo liudijimų išdavimo gyventojams tvarkos 18 punkte buvo nustatyta:,,Prekių, medžiagų arba žaliavų įsigijimo dokumentai, kurie yra specialūs apskaitos dokumentai, turi būti saugomi 5 metus, kiti dokumentai – 2 metus.“ Ši nuostata galiojo iki 2008 m. birželio 30 d. Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių 18 punkte (2008 m. balandžio 29 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 423, įsigaliojusio 2008 m. liepos 1 d., redakcija) nustatyta, kad gyventojai, įsigiję verslo liudijimus, prekių (paslaugų) medžiagų, žaliavų įsigijimo dokumentus ir kitus dokumentus turi saugoti 5 kalendorinius metus po tų metų, kuriais jie gauti ar išrašyti. Vėlesnėse šio punkto redakcijose dokumentų saugojimo terminas nepakeistas. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad M. Č. individualią veiklą pagal verslo liudijimus vykdė 2006–2011 metais, J. Č. – 2006–2009 metais. Taigi pagal Verslo liudijimų išdavimo gyventojams tvarkos 18 punkte nustatytą teisinį reguliavimą M. Č. ir J. Č. 2006 metų prekių, medžiagų arba žaliavų įsigijimo dokumentus turėjo saugoti iki 2011 m. gruodžio 31 d., kitus dokumentus – iki 2008 m. gruodžio 31 d. 2008 m. liepos 1 d. įsigaliojus Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių 18 punktui (2008 m. balandžio 29 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 423 redakcija), pagal kurį, kaip minėta, gyventojai, įsigiję verslo liudijimus, buhalterinės apskaitos dokumentus turi saugoti 5 kalendorinius metus po tų metų, kuriais jie gauti ar išrašyti, M. Č. ir J. Č. visus 2006 metų veiklos buhalterinės apskaitos dokumentus privalėjo saugoti iki 2011 m. gruodžio 31 d. Pagal Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių 18 punkte (2008 m. balandžio 29 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 423 redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą 2007 m. veiklos buhalterinės apskaitos dokumentus M. Č. ir J. Č. privalėjo saugoti iki 2012 m. gruodžio 31 d., 2008 metų – iki 2013 m. gruodžio 31 d., 2009 metų – iki 2014 m. gruodžio 31 d. ir t. t.
21. Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje (2010 m. birželio 18 d. įstatymo redakcija) nustatyta, kad dokumentus galima naikinti atlikus jų vertės ekspertizę, kai pasibaigia norminių teisės aktų nustatyti dokumentų saugojimo terminai; sprendimą dėl valstybės ar savivaldybės institucijos, įstaigos ar įmonės, nevalstybinės organizacijos, privataus juridinio asmens veiklos dokumentų naikinimo ar jų saugojimo terminų pratęsimo priima vadovas pagal Lietuvos vyriausiojo archyvaro nustatytus dokumentų rengimo, tvarkymo ir apskaitos bendruosius reikalavimus. Lietuvos Respublikos vyriausiojo archyvaro 2011 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. V-152 patvirtintų Nevalstybinių organizacijų ir privačių juridinių asmenų dokumentų rengimo, tvarkymo ir apskaitos taisyklių 19 punkte nustatyta, kad dokumentai, kurių saugojimo terminas yra pasibaigęs, atrenkami naikinti; dokumentų naikinimas įforminamas aktu, kurį tvirtina organizacijos ar įmonės vadovas ar kitas tos organizacijos ar įmonės įgaliotas asmuo. Taigi pagal šį teisinį reguliavimą M. Č. ir J. Č. savo veiklos pagal verslo liudijimus buhalterinės apskaitos dokumentus, kurių saugojimo terminas (5 kalendoriniai metai) yra pasibaigęs, turėjo teisę sunaikinti.
22. Aplaidus apskaitos tvarkymas, pasireiškiantis buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimu įstatymų nustatytą laiką, už kurį nuteisti M. Č. ir J. Č., yra trunkamasis nusikaltimas, todėl, nustatant nusikalstamos veikos padarymo laiką, pirmiausia būtina nustatyti, kada jis buvo baigtas. Trunkamoji nusikalstama veika pasibaigia, kai kaltininkas pats ją nutraukia, tai padaro kiti asmenys ar teisėsaugos institucijos arba atsiranda kitų aplinkybių, trukdančių toliau tęsti nusikalstamos veikos darymą, taip pat išnykus kaltininko pareigai veikti. J. Č. kasaciniame skunde jos nusikalstamos veikos pabaiga siejama su individualios veiklos vykdymo pabaiga, t. y. 2009 m. gruodžio 31 d. Šis kasacinio skundo teiginys nepagrįstas. Aplaidus apskaitos tvarkymas, už kurį nuteista J. Č., pasireiškė teisinės pareigos nevykdymu – buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimu įstatymų nustatytą laiką. Teisinė pareiga saugoti buhalterinės apskaitos dokumentus gali būti susijusi su tam tikrų pareigų (pvz., įmonės vadovo, buhalterio) ėjimu. Nustojus eiti tokias pareigas, paprastai baigiasi ir pareiga saugoti buhalterinės apskaitos dokumentus. Būtent tokia situacija buvo susiklosčiusi baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzI0LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-324/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-324/2014">2K-324/2014</a>, kuri nurodoma J. Č. kasaciniame skunde: kasacinėje nutartyje nurodyta konkreti data, nuo kurios asmuo nedirba įmonėje, konstatuota, kad nuo tos datos jis negalėjo atlikti veiksmų, kuriais realizuojama BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėtis, ir kad nuo tos datos jau yra praėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas. Taigi baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzI0LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-324/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-324/2014">2K-324/2014</a> nustatyta konkreti asmens pareigos saugoti buhalterinės apskaitos dokumentus pasibaigimo data. Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi kitokia teisinė situacija, nes J. Č. individualios veiklos vykdymo pabaiga, t. y. 2009 m. gruodžio 31 d., nereiškia, kad šią dieną išnyko jos pareiga saugoti buhalterinės apskaitos dokumentus.
23. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad M. Č. ir J. Č. nusikalstamų veikų pabaiga siejama su jiems inkriminuoto nusikaltimo laiku, nurodytu kaltinamajame akte, t. y. nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., kadangi pareiga saugoti buhalterinės apskaitos dokumentus nepasibaigė pabaigus veiklą pagal išduotus verslo liudijimus. Ši išvada grindžiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-484/2012. Darydamas tokią išvadą, apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino, ar kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-484/2012 analizuota situacija yra analogiška situacijai, susiformavusiai nagrinėjamoje byloje.
24. Pažymėtina, kad kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-484/2012 buvo aiškinama, kaip nustatytinas nusikalstamos veikos laikas, kai ji padaroma nevykdant savo pareigos (neveikimu) ir proceso metu įtariamasis ar kaltinamasis savo pareigos taip ir neįvykdo (veika faktiškai lieka nenutraukta). Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2013 m. lapkričio 11 d. ir buvo nustatyta, kad 2013 metų pabaigoje M. Č. ir J. Č. neturėjo buhalterinės apskaitos dokumentų, taigi neturėjo ir pareigos jų saugoti. Vadinasi, ikiteisminio tyrimo metu M. Č. ir J. Č. veika jau buvo nutraukta, todėl šioje byloje susiformavusi situacija nebuvo analogiška situacijai, aiškintai kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-484/2012. Taigi apeliacinės instancijos teismas negalėjo vadovautis kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-484/2012 suformuluotu aiškinimu ir M. Č. bei J. Č. nusikalstamų veikų pabaigą automatiškai susieti su jiems inkriminuoto nusikaltimo laiku, nurodytu kaltinamajame akte. Šiuo atveju teismas turėjo patikrinti, ar kaltinamajame akte M. Č. ir J. Č. nusikalstamų veikų padarymo laikas nurodytas teisingai, tačiau to nepadarė.
25. Byloje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas 2013 m. lapkričio 28 d. raštu pareikalavo, kad M. Č. pateiktų savo ir J. Č. veiklos pagal verslo liudijimus dokumentus (1 t., b. l. 19), 2013 m. gruodžio 12 d. raštu pareikalavo, kad tokius dokumentus pateiktų J. Č. (1 t., b. l. 29). M. Č. ir J. Č. pareiga pateikti savo veiklos pagal verslo liudijimus buhalterinės apskaitos dokumentus kilo gavus minėtus raštus. Byloje nenustatyta konkreti data, kada M. Č. ir J. Č. gavo reikalavimą pateikti dokumentus. M. Č. atsakymas, kad jis neturi reikalaujamų pateikti dokumentų, gautas 2013 m. gruodžio 11 d., J. Č. – 2013 m. gruodžio 18 d. (1 t., b. l. 20, 30). Taigi M. Č. ir J. Č. veiklos pagal verslo liudijimus buhalterinės apskaitos dokumentai buvo prarasti prieš tai, kai teisėsaugos institucija pareikalavo juos pateikti, vadinasi, šių dokumentų jie neišsaugojo iki pareigos pateikti dokumentus teisėsaugos institucijai atsiradimo momento: M. Č. iki nenustatytos dienos tarp 2013 m. lapkričio 28 d. ir gruodžio 11 d., J. Č. – iki nenustatytos dienos tarp 2013 m. gruodžio 12 d. ir gruodžio 18 d. Dėl šių priežasčių M. Č. ir J. Č. nusikalstamų veikų pabaiga yra 2013 metų gruodžio mėnuo, o ne 2012 m. gruodžio 31 d., kaip konstatavo apeliacinės instancijos teismas.
26. Minėta, kad pagal Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių 18 punkte (2008 m. balandžio 29 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 423 redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą M. Č. ir J. Č. savo veiklos pagal verslo liudijimus buhalterinės apskaitos dokumentus turėjo saugoti 5 kalendorinius metus po tų metų, kuriais jie gauti ar išrašyti. Vadinasi, iki 2013 m. gruodžio mėnesio M. Č. turėjo saugoti savo veiklos pagal verslo liudijimus 2008–2011 metais, J. Č. – savo veiklos 2008–2009 metais buhalterinės apskaitos dokumentus. 2013 m. gruodžio mėnesį M. Č. ir J. Č. veiklos pagal verslo liudijimus 2006–2007 metais saugojimo terminas jau buvo pasibaigęs, todėl jie galėjo būti sunaikinti. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad M. Č. ir J. Č. negalėjo būti teisiami už tai, kad neišsaugojo savo veiklos pagal verslo liudijimus variklinių transporto priemonių priežiūrai ir remontui 2006–2007 metais buhalterinės apskaitos dokumentų. Taigi M. Č. ir J. Č. veikos apimtis atitinkamai mažintina: iš įrodyta pripažintų M. Č. ir J. Č. nusikalstamų veikų aplinkybių šalintina aplinkybė, kad M. Č. ir J. Č. nesaugojo savo veiklos pagal verslo liudijimus variklinių transporto priemonių priežiūrai ir remontui 2006–2007 metais buhalterinės apskaitos dokumentų. Pažymėtina, kad nustatyta M. Č. ir J. Č. nusikaltimų padarymo data (2013 m. gruodis) nusikaltimų apimties prasme yra jiems palankesnė nei nustatytoji nuosprendyje (2012 m. gruodžio 31 d.), nes iki 2012 m. gruodžio 31 d. jie privalėjo saugoti ir savo veiklos 2007 metais buhalterinės apskaitos dokumentus.
27. Nuteistasis M. Č. kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl BK 223 straipsnyje nustatytų padarinių atsiradimo, apsiribojo vien formaliu buhalteriniu vertinimu, specialistėms klausimai dėl BK 223 straipsnio l dalyje nurodytų objektyviųjų požymių nustatymo nebuvo užduoti, todėl ankstesnioji specialisto išvada vertintina kritiškai.
28. Baudžiamoji atsakomybė už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą kyla tuomet, kai dėl BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Įstatyme šie padariniai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl pakanka nustatyti bent vieną iš jų, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Pagal teismų praktiką bylose dėl BK 223 straipsnio taikymo realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant tik to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje nustatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-11/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-11/2008">2K-11/2008</a>, 2K-426/2013).
29. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad dėl M. Č. ir J. Č. veikų – veiklos pagal verslo liudijimus variklinių transporto priemonių priežiūrai ir remontui buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimo – visiškai nebuvo galima nustatyti jų atitinkamo laikotarpio turto, yra pagrįsta. Byloje nustatyta, kad nebuvo išsaugoti jokie M. Č. ir J. Č. veiklos pagal verslo liudijimus apskaitos dokumentai (pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalai, prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitai). Nesant pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo ir kitų apskaitos dokumentų, nėra ir galimybės pagal juos nustatyti veiklos apimčių, veiklos pajamų ir išlaidų, veiklos metu įgyto turto. Tokiai išvadai padaryti specialių žinių nereikia. Taigi Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2014 m. gruodžio 18 d. specialisto išvada Nr. 5-2/204 ir 2014 m. gruodžio 19 d. specialisto išvada Nr. 5-2/206 bei specialisčių paaiškinimai teismo posėdžiuose, kuriais grindžiama minėta apeliacinės instancijos teismo išvada, yra tik papildomos įrodinėjimo priemonės, kurių vertinimas kritiškai negali turėti jokios įtakos padarytai išvadai.
30. Iš įrodyta pripažintų M. Č. ir J. Č. nusikalstamų veikų aplinkybių pašalinus aplinkybę, kad M. Č. ir J. Č. nesaugojo savo veiklos pagal verslo liudijimus variklinių transporto priemonių priežiūrai ir remontui 2006–2007 metais buhalterinės apskaitos dokumentų, atitinkamai šalintina ir aplinkybė, kad dėl to nebuvo galima visiškai nustatyti jų turto už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d.
31. Kasatoriai skunduose teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo padaryta byloje nenustačius esminio šio nusikaltimo požymio – kaltės.
32. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad M. Č. ir J. Č. kaltė – neatsargumas – pasireiškė nusikalstamu nerūpestingumu, nes jie, žinodami teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, nuostatas, jas vykdė netinkamai ir aplaidžiai, neišsaugojo savo individualios veiklos, vykdomos pagal asmeniškai jiems išduotus verslo liudijimus, buhalterinės apskaitos dokumentų. Taigi byloje nustatyta M. Č. ir J. Č. kaltė – būtinasis nusikaltimo, nustatyto BK 223 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymis.
33. Nuosprendyje įvertinti M. Č. ir J. Č. parodymai apie tai, kad visi jų veiklos pagal verslo liudijimus buhalterinės apskaitos dokumentai buvo pavogti iš automobilio, kuriuo naudojosi M. Č., laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 19 d. 23.00 val. iki 2013 m. birželio 20 d. 09.15 val. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo abejoti tuo, jog vagystė iš automobilio buvo įvykdyta, tačiau tai nesudaro pakankamo pagrindo daryti išvadą, kad iš tiesų buvo pavogti visi dokumentai, susiję su M. Č. ir J. Č. veikla pagal verslo liudijimus. Nuosprendyje išdėstyti išsamūs šią išvadą pagrindžiantys argumentai.
34. Nepaisydami apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų argumentų, kuriais paneigiama nuteistųjų versija apie jų veiklos pagal verslo liudijimus apskaitos dokumentų vagystę iš automobilio, tiek M. Č., tiek J. Č. kasaciniuose skunduose dar kartą šią versiją pakartoja. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse ne kartą konstatuota, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.); kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>). Dėl šių priežasčių nuteistųjų M. Č. ir J. Č. kasaciniuose skunduose išdėstyti argumentai dėl dokumentų vagystės iš automobilio nenagrinėjami.
35. Taigi M. Č. ir J. Č. veikose yra visi BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėties požymiai, todėl darytina išvada, kad baudžiamasis įstatymas – BK 223 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai.
36. Kasaciniuose skunduose M. Č. ir J. Č. nurodo, kad teismas jų padarytą buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimą kvalifikavo kaip nusikaltimą, neanalizuodamas, ar buvo pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, ir nesprendė baudžiamosios ir administracinės atsakomybės (ATPK 1731 straipsnis) atribojimo klausimo.
37. Už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą yra nustatyta baudžiamoji (BK 223 straipsnis) ir administracinė atsakomybė (ATPK 1731 straipsnis, Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 205 straipsnis). Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, kai per tikrinamą laikotarpį dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo nebuvo sumokėta tam tikra suma mokesčių, o baudžiamoji atsakomybė asmeniui pagal BK 223 straipsnį kyla, kai dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Taigi, kilus baudžiamojo įstatymo nustatytiems padariniams, asmuo traukiamas ne administracinėn, bet baudžiamojon atsakomybėn (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzM1LTY0OC8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-335-648/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-335-648/2016">2K-335-648/2016</a>). Šioje byloje nustatyta, kad dėl neišsaugotų buhalterinės apskaitos dokumentų nebuvo galima visiškai nustatyti M. Č. turto už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., J. Č. turto už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. Dėl to M. Č. ir J. Č. taikytina baudžiamoji, o ne administracinė atsakomybė.
Dėl BK 95 straipsnio taikymo
38. Nuteistoji J. Č. kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo nutraukti bylą suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, nes individualią veiklą ji vykdė iki 2009 m. gruodžio 31 d., o pagal BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktį (įstatymo, galiojusio iki 2010 m. birželio 29 d., redakcija) turėjo būti taikomas penkerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas.
39. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išanalizuotos aplinkybės, turinčios reikšmės apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino skaičiavimui, ir padaryta išvada, kad šis terminas J. Č. padarytai veikai nėra suėjęs.
40. J. Č. nuteista už neatsargaus trunkamojo nusikaltimo padarymą. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, aptariant BK 95 straipsnio taikymo J. Č. galimybę, nurodyta, kad jai inkriminuota nusikalstama veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai. Ši klaida neturi reikšmės nuosprendžio teisėtumui, nes apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas už neatsargaus ir nesunkaus tyčinio nusikaltimo padarymą nurodytas toje pačioje baudžiamojo įstatymo normoje. Pagal BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti priimtas, jeigu praėję penkeri metai, kai padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas. Pagal BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktį (2010 m. birželio 15 d. įstatymo redakcija) apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas, jeigu praėję aštuoneri metai, kai padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas. BK 95 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos.
41. Apeliacinės instancijos teismas spręsdamas, ar nėra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, jo pradžią skaičiavo nuo kaltinamajame akte nurodyto laiko – 2012 m. gruodžio 31 d. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas taikė tinkamą BK 95 straipsnio redakciją – 2010 m. birželio 15 d. įstatymo redakciją, nes J. Č. veika buvo baigta po šio įstatymo įsigaliojimo. Šioje nutartyje padaryta išvada, kad J. Č. nusikalstamos veikos pabaiga yra 2013 metų gruodžio mėnuo. Taigi darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio priėmimo dieną – 2018 m. balandžio 12 d. – BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje (2010 m. birželio 15 d. įstatymo redakcija) nustatytas terminas (aštuoneri metai) nebuvo suėjęs. Šis terminas nebuvo suėjęs ir pradedant jį skaičiuoti nuo 2012 m. gruodžio 31 d., todėl nėra pagrindo baudžiamąją bylą nutraukti BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu.
Dėl BK 37 straipsnio taikymo
42. Kasaciniame skunde nuteistoji J. Č. teigia, kad byloje nustatyti apskaitos vedimo trūkumai (dokumentų neišsaugojimas) vertintini kaip nepadarę jokios realios žalos įstatymų saugomiems teisiniams gėriams, todėl veika pripažintina mažareikšme ir ji turi būti atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnį.
43. Pagal BK 37 straipsnį padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme.
44. Aplaidus apskaitos tvarkymas yra nusikaltimas finansų sistemai. Įstatymų leidėjas, kriminalizuodamas buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą įstatymų nustatytą laiką, pripažino, kad ši veika yra pavojinga ir kad ja kėsinamasi į finansų sistemą. J. Č. veikoje nustatyti visi nusikaltimo, nurodyto BK 223 straipsnio 1 dalyje, požymiai, todėl kasacinio skundo teiginys, kad ji savo veika nepadarė jokios realios žalos įstatymų saugomiems teisiniams gėriams, yra deklaratyvus. Kokių nors J. Č. padaryto nusikaltimo požymių ypatumų, dėl kurių veika galėtų būti pripažinta mažareikšme, net ir sumažinus J. Č. veikos apimtį, nėra, todėl nėra teisinio pagrindo taikyti BK 37 straipsnį.
Dėl BPK 256 straipsnio taikymo
45. Nuteistasis M. Č. kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikavęs veiką iš BK 222 straipsnio į BK 223 straipsnį, šiurkščiai pažeidė procesines garantijas, kadangi jis neturėjo galimybės gintis nuo kaltinimo.
46. Kaltinamuoju aktu M. Č. ir J. Č. buvo kaltinami padarę nusikaltimus, nustatytus BK 222 straipsnio 1 dalyje, t. y. tyčinius nusikaltimus – apgaulingą apskaitos tvarkymą. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu M. Č. ir J. Č. pripažinti kaltais padarę nusikaltimus, nurodytus BK 223 straipsnio 1 dalyje, t. y. neatsargius nusikaltimus – aplaidų apskaitos tvarkymą. Taigi nuosprendyje buvo pakeistas M. Č. ir J. Č. veikų kvalifikavimas.
47. BPK 256 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodyta veika gali būti perkvalifikuota, teismas apie šią galimybę nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams, o šio straipsnio 3 dalyje – kad tokiais atvejais teismas praneša kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai; patenkinęs tokį prašymą, teismas nustato konkretų pertraukos laiką.
48. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 30 d. posėdyje kolegijos pirmininkas išteisintiesiems pranešė, kad nusikalstama veika kaltinamajame akte kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, pasitvirtinus kaltinime nurodytoms aplinkybėms, gali būti perkvalifikuota pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Posėdžio protokole nurodyta, kad išteisintieji J. Č. ir M. Č. suprato. Po to teisėjas paklausė išteisintųjų, ar reikalinga pertrauka pasiruošti gynybai. Posėdžio protokole nurodyta, kad išteisintieji J. Č. ir M. Č. pasisako, jog pasiruošti gynybai pertraukos nereikia, galima tęsti bylos nagrinėjimą (8 t., b. l. 169).
49. Taigi M. Č. ir J. Č. veikų kvalifikavimo pakeitimo procedūra nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme visiškai atitiko nustatytąją BPK 256 straipsnio 2 ir 3 dalyse.
50. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teisme nebuvo pakeisti nei faktiniai, nei teisiniai M. Č. ir J. Č. veikų požymiai. Kaltinamuoju aktu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį M. Č. ir J. Č. buvo kaltinami tuo, kad neišsaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų įstatymų nustatytą laiką. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus. Dokumentų neišsaugojimas nenurodytas BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicijoje; toks požymis nurodytas būtent BK 223 straipsnio 1 dalies dispozicijoje. Įvertinus šią aplinkybę netgi galima būtų daryti išvadą, kad, kaltinamajame akte M. Č. ir J. Č. veikas kvalifikuojant pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, o ne pagal BPK 223 straipsnio 1 dalį, buvo padaryta techninė klaida, kuri nuosprendžiu buvo ištaisyta.
51. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad, apeliacinės instancijos teisme keičiant M. Č. ir J. Č. veikų kvalifikavimą, buvo tiksliai vadovaujamasi BPK nustatyta procedūra, buvo užtikrinta jų teisė žinoti kaltinimo teisinį ir faktinį pagrindą bei kiti teisės į gynybą elementai ir nebuvo pažeistos M. Č. kasaciniame skunde gausiai išvardytų teisės aktų nuostatos.
Dėl M. Č. ir J. Č. paskirtų bausmių
52. BPK 376 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Nuteistųjų M. Č. ir J. Č. kasaciniuose skunduose nenurodomi argumentai dėl BK normų, reglamentuojančių bausmių skyrimą, netinkamo taikymo, tačiau šioje nutartyje konstatuota, kad, apeliacinės instancijos teismui netinkamai nustačius M. Č. ir J. Č. nusikalstamų veikų padarymo laiką, buvo neteisingai nustatyta jų veikų apimtis ir trukmė. Taigi nuteistiesiems M. Č. ir J. Č. paskirtų baudų dydžiai mažintini, atsižvelgiant į šia nutartimi nustatytą jų nusikaltimų padarymo laiką, apimtį ir trukmę. Nustatant baudos dydį M. Č. ir J. Č., taip pat atsižvelgiama į apeliacinės instancijos nuosprendžio skirsnyje „Dėl bausmių“ išdėstytas aplinkybes.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 12 d. nuosprendį pakeisti:
Iš įrodyta pripažintos M. Č. nusikalstamos veikos aplinkybių pašalinti aplinkybę, kad jis nesaugojo savo veiklos pagal verslo liudijimus variklinių transporto priemonių priežiūrai ir remontui 2006–2007 metais buhalterinės apskaitos dokumentų ir dėl to nebuvo galima visiškai nustatyti jo turto už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d.;
Iš įrodyta pripažintos J. Č. nusikalstamos veikos aplinkybių pašalinti aplinkybę, kad ji nesaugojo savo veiklos pagal verslo liudijimus variklinių transporto priemonių priežiūrai ir remontui 2006–2007 metais buhalterinės apskaitos dokumentų ir dėl to nebuvo galima visiškai nustatyti jos turto už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d.;
M. Č. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 223 straipsnio 1 dalį paskirtą baudą sumažinti iki 45 MGL dydžio, t. y. 1694,25 Eur (vieno tūkstančio šešių šimtų devyniasdešimt keturių eurų 25 centų);
J. Č. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 223 straipsnio 1 dalį paskirtą baudą sumažinti iki 30 MGL dydžio, t. y. 1129,50 Eur (vieno tūkstančio šimto dvidešimt devynių eurų 50 centų).
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Artūras Pažarskis
Aldona Rakauskienė
Pranas Kuconis
taikyti. Tokiu atveju išvadas dėl kaltinimų apie BK 1891 straipsnio dispozicijoje nurodyto turto turėjimą ar neturėjimą teismas turi daryti iš byloje surinktų ir
