A. P. pagal BK 182 str. 2 d., 222 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-19-942/2017 Proceso Nr. 1-06-1-00090-2009-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.15.3.1; 1.2.14.5.2.1; 1.2.18.11; 1.2.19.4.1; 1.2.29.1.3.

(S)

2017 m. sausio 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Dalios Bajerčiūtės, Rimos Ažubalytės, Olego Fedosiuko, Tomo Šeškausko, Audronės Kartanienės ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Vytautui Kukaičiui,

nuteistojo A. P. gynėjai advokatei Redai Kurlavičienei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 2 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 2 d. nuosprendžiu panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio dalis dėl A. P. išteisinimo ir dėl šios dalies priimtas naujas, apkaltinamasis nuosprendis.

A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės prievolės išvengimo) laisvės atėmimo bausme dvejiems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl 121 801 Lt, t. y. 35 276.01 Eur pirkimo PVM įtraukimo į PVM atskaitą) laisvės atėmimo bausme dvejiems metams; pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl 203 625 Lt, t. y. 58 973,88 Eur pirkimo PVM įtraukimo į PVM atskaitą) laisvės atėmimo bausme dvejiems metams; pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – 200 MGL (7 532 Eur) dydžio bauda; pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) – 150 MGL (5 649 Eur) dydžio bauda; pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) –150 MGL (5 649 Eur) dydžio bauda; pagal BK 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausme vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 65 straipsnio 2 dalies nuostatomis, bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir A. P. paskirta laisvės atėmimo bausmė trejiems metams šešiems mėnesiams ir 400 MGL (15 064 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio (įstatymo Nr. XII-1554 redakcija, įsigaliojusi 2015 m. kovo 24 d.) 1 dalimi, 2 dalies 5 punktu, 8 punktu, 69 straipsniu, A. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams ir paskirti įpareigojimai: per šį laikotarpį tęsti darbą, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, ir baudžiamojo poveikio priemonė – per šį laikotarpį visiškai atlyginti turtinę žalą: Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 329 792 Eur, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui 98 792 Eur.

Iš nuteistojo A. P. priteista Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 329 792 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Iš nuteistojo A. P. priteista Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui 98 792 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, A. P. išteisintas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 228 straipsnio 2 dalį (dvi veikos); vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, išteisintas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dvi veikos).

Taip pat šiuo nuosprendžiu, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktu, nutraukta baudžiamoji byla juridiniam asmeniui UAB T. centras.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio nuteistojo kasacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjos advokatės, prašiusios nuteistojo kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. A. P. apeliacinės instancijos teismo buvo nuteistas už tai, kad jis apgaule išvengė didelės vertės turtinės prievolės UAB „U“ naudai. O būtent, kad jis, būdamas UAB „U“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas Vilnius, (duomenys neskelbtini), pavadinimas nuo 2009 m. gegužės 27 d. UAB „M. F. “) faktiniu valdytoju ir savininku (A. P. turėjo 40 proc. UAB „U“ akcijų, o UAB T. (toliau – ir T., kurios 87 proc. akcijų turėjo A. P.) turėjo 60 proc. UAB „U“ akcijų, o nuo 2009-05-15 - vieninteliu akcininku), žinodamas apie nuo 2008 metų pradžios nuolat didėjančias UAB „U“ mokestines nepriemokas valstybės biudžetui - įmonės skola valstybės biudžetui 2009-05-04 buvo 1 197 348,89 Lt (iš jų PVM 1 088 770 Lt), Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui skola 2009-05-15 buvo 338 507,29 Lt, - ir siekdamas išsaugoti UAB „U“ turtą susijusių asmenų nuosavybėje bei išvengti prievolių valstybės biudžetui vykdymo, tyčia, apgaule, sukurdamas fiktyvią teisinę padėtį, kad įmonė „U“ taptų beturtė ir į ją nebūtų galima nukreipti reikalavimo, per UAB „U“ valdymo organus duodamas atitinkamus patvarkymus, šios įmonės visus aktyvus perleido kitoms savo (A. P.) įtakos įmonėms:

- pagal UAB „U“ išrašytą 2008-02-29 PVM sąskaitą faktūrą ADB Nr. 01513 perdavė įmonei UAB T. 676 672 Lt (be PVM) įvertintą ilgalaikį turtą, turto kainą padengiant priešpriešinių reikalavimų įskaitymo būdu, todėl nepervedant į UAB „U“ sąskaitą nei vieno lito;

- nuo 2008-12-18 iki 2009-02-02 vienu ir tuo pačiu adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), įregistravo 11 naujų akcinių bendrovių UAB „M“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)), UAB „B. O. “ (į. k. (duomenys neskelbtini)), UAB „M. O. “ (į. k. (duomenys neskelbtini)), UAB „M. G. “ (į. k. (duomenys neskelbtini)), UAB „M“ (į. k. (duomenys neskelbtini)), UAB „M“ (į. k. (duomenys neskelbtini)), UAB „M. B. K.“ (į k. (duomenys neskelbtini)), UAB „M“ (į. k. (duomenys neskelbtini)), UAB „M. F. “ (į. k. (duomenys neskelbtini)), UAB „M. G. “ (į. k. (duomenys neskelbtini)), UAB „M. B.“ (į. k. (duomenys neskelbtini)), įdarbino šiose įmonėse tuos pačius vadovus (direktorius) bei apie 80 proc. kitų darbuotojų, iki 2009-03-26 dirbusių UAB „U“, veiklą vykdė tose pačiose patalpose, kuriose iki tol veiklą vykdė UAB „U“;

- 2009 metų vasarį iš kasos išmokėjo 1 055 010 Lt kaip avansą už perkamas patalpas, apie kurias jokio įrašo VĮ Registrų centras nerasta;

- žinodamas, kad UAB „U“ kaip mokesčių mokėtojas yra įsiskolinęs valstybės biudžetui, pažeisdamas 2004 m. balandžio 13 d. Nr. IX-2112 Mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnio 6, 8 punktų nuostatas, nustatančias, kad Mokesčių mokėtojas privalo saugoti apskaitos dokumentus ir registrus, taip pat kitus dokumentus, bei pateikti mokesčių administratoriui visus patikrinimui atlikti reikiamus dokumentus, tikslu paslėpti UAB „U“ buhalterinės apskaitos dokumentus, 2009-05-15 administracinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, patalpose atliko fiktyvų UAB „U“ perleidimą už simbolinę 1 Lt kainą ir įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimą, sudarydamas su Rusijos Federacijos piliečiu A. M., nesupratusiu, kad daroma nusikalstama veika, 2009-05-15 UAB „U“ 100 procentų akcijų pirkimo-pardavimo sutartį ir 2009-05-15 UAB „U“ dokumentų perdavimo-priėmimo aktą, tokiu būdu paslėpdamas įmonės dokumentus, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „U“ veiklos, komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatų ir įvertinti turto laikotarpio nuo 2002-06-01 iki 2009-05-15.

Dėl šių A. P. veiksmų Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir Valstybinio socialinio draudimo Vilniaus skyrius prarado realią galimybę išieškoti skolas ne ginčo tvarka vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymu ar civilinėmis teisinėmis priemonėmis ir patyrė turtinę žalą atitinkamai 1 197 348,89 Lt ir 338 507,29 Lt (viso 1 535 856,18 Lt). Tokiu būdu A. P. apgaule išvengė didelės vertės turtinės prievolės – 1 535 856,18 Lt UAB „U“ naudai.

Taip pat jis apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, paslėpė įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus. O būtent, jis, būdamas UAB „U“ vieninteliu akcininku, vadovaujantis 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 19 straipsnio 1 dalies nuostata - apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones užtikrinančias dokumentų saugumą, to paties straipsnio 2 dalies nuostata – patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų, be to, Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996-02-22 įsakymo Nr. 13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“ nuostatomis, kad uždarosios akcinės bendrovės privalo visus buhalterinius apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus saugoti 10 metų, numatydamas, jog paslėpus UAB „U“ buhalterinės apskaitos dokumentus, bus trukdoma nustatyti UAB „U“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą, ir to siekdamas, žinodamas, kad UAB „U“, buhalterinės apskaitos dokumentai perduoti nebus, patalpose adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 2009-05-15 raštiškai įformino UAB „U“ dokumentų perdavimo – priėmimo aktą, kuriame nurodyta, kad jis tariamai perdavė UAB „U“ buhalterinės apskaitos dokumentus Rusijos Federacijos piliečiui A. M., t. y. imitavo dokumentų perdavimą apie nusikalstamos veikos darymą nežinančiam Rusijos Federacijos piliečiui A. M., tokiu būdu tyčia paslėpė UAB „U“ buhalterinės apskaitos dokumentus, dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB „U“ veiklos, komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatų ir įvertinti turto laikotarpio nuo 2002-06-01 iki 2009-05-15.

Taip pat jis pagamino netikrus dokumentus, t. y. jis, būdamas UAB „U“ vieninteliu akcininku, žinodamas, kad UAB „U“ kaip mokesčių mokėtojas yra įsiskolinęs valstybės biudžetui, pažeisdamas 2004 m. balandžio 13 d. Nr. IX-2112 Mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnio 6, 8 punktų nuostatas, nustatančias, kad Mokesčių mokėtojas privalo saugoti apskaitos dokumentus ir registrus, taip pat kitus dokumentus, bei pateikti mokesčių administratoriui visus patikrinimui atlikti reikiamus dokumentus, tikslu paslėpti UAB „U“ buhalterinės apskaitos dokumentus ir taip sutrukdyti nustatyti UAB „U“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą, žinodamas, kad UAB „U“ akcijų pirkimas–pardavimas yra fiktyvus bei buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimas neįvyks, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje tyčia pagamino netikrus dokumentus. T. y., jis, adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, iki 2009-05-15, iš anksto žinodamas, kad UAB „U“ akcijų niekas realiai neperka ir šios įmonės vardu jokios veiklos nevykdys ir sprendimų nepriims, tyčia pagamino netikrus dokumentus:

2009-05-15 UAB „U“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, patvirtindamas savo parašu į ją įrašytus melagingus duomenis, tariamai patvirtinančius, kad jis parduoda UAB „U“ 100 procentų akcijų Rusijos Federacijos piliečiui A. M.;

2009-05-15 UAB „U“ dokumentų perdavimo-priėmimo aktą, patvirtindamas savo parašu į jį įrašytus melagingus duomenis apie tai, kad 2009-05-15, Vilniuje, jis tariamai perdavė UAB „U“ buhalterinės apskaitos dokumentus Rusijos Federacijos piliečiui A. M. Dėl šių A. P. veiksmų Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir Valstybinio socialinio draudimo Vilniaus skyrius prarado realią galimybę išieškoti skolas ne ginčo tvarka, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymu ar civilinėmis teisinėmis priemonėmis, ir patyrė didelę turtinę žalą atitinkamai 1 197 348,89 Lt ir 338 507,29 Lt (viso 1 535 856,18 Lt).

Taip pat jis (A. P.) padarė didelės vertės svetimo turto sukčiavimą, t. y. būdamas pagal 2002 m. kovo 5 d. Nr. IX-751 Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 2 straipsnio 31 dalies nuostatą susijusių asmenų faktiniu savininku ir valdytoju, t. y. būdamas nuo 2001-01-16 UAB T. (įmonės kodas 125486027, buveinės adresas (duomenys neskelbtini), Vilnius) direktoriumi ir 87 procentų UAB T. akcijų savininku, bei būdamas UAB „U“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), Vilnius; pavadinimas nuo 2009-05-27 UAB „M. F. “) faktiniu savininku (A. P. turėjo 40 proc. UAB „U“ akcijų, o UAB T. (kurios 87 proc. akcijų turėjo A. P.) turėjo 60 proc. UAB „U“ akcijų), o nuo 2009-05-15 – vieninteliu akcininku), tyčia, siekdamas apgaule UAB T. naudai panaikinti didelės vertės mokestinę prievolę, formaliai remdamasis PVMĮ 58 straipsnio 1 dalies nuostata, kad PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo PVM už įsigytas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui, piktnaudžiaudamas teise į PVM atskaitą, nes, vadovaujantis 2002 m. kovo 5 d. Nr. IX-751 Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 64 straipsnio 9 dalies nuostata, Mokesčių administravimo įstatymo nustatytais pagrindais PVM mokėtojo turimose PVM sąskaitose-faktūrose nurodytos pirkimo PVM sumos:1) negali būti atskaitomos neatsižvelgiant į tai, kad PVM sąskaita-faktūra atitinka visus šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus; 2) gali būti atskaitomos neatsižvelgiant į tai, kad PVM sąskaita-faktūra atitinka ne visus šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus), vadovaujantis 2004 m. balandžio 13 d. Nr. IX-2112 Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 10 straipsnio „Turinio viršenybės prieš formą principas“ nuostata, mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai, jis, žinodamas, jog ankstesnėje UAB T. įsigytos prekės apyvartos grandinėje nesumokėti ir ateityje nebus sumokėti su prekės apyvarta susiję mokesčiai, todėl UAB T. neturi teisės į PVM atskaitą, jis tyčia, apgaule, nuslėpdamas nuo mokesčių administratoriaus šią esminę aplinkybę – t. y. kad UAB „U“ nesumokėjo ir nesumokės į valstybės biudžetą 121 801 Lt pardavimo PVM pagal UAB „U“ išrašytą 2008-02-29 PVM sąskaitą faktūrą ADB Nr. 01513 798 473 Lt sumai (676 672 Lt + 121 801 Lt PVM), A. P. UAB T. buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nieko nežinojusiam apie A. P. nusikalstamą ketinimą piktnaudžiauti teise į PVM atskaitą, pateikė 2009-03-03 minėtą UAB „U“ 2008-02-29 PVM sąskaitą faktūrą serija ADB Nr. 01513, po ko, buhalterinę apskaitą tvarkęs asmuo įtraukė šią PVM sąskaitą faktūrą į UAB T. buhalterinę apskaitą, bei, nežinodamas apie A. P. nuslėptą esminę aplinkybę, kad UAB T. neturi teisės į PVM atskaitą pagal minėtą UAB „U“ 2008-02-29 išrašytą PVM sąskaitą faktūrą serija ADB Nr. 01513, į UAB T. 2009 m. vasario mėn. PVM deklaraciją įrašė neteisingus duomenis apie šios įmonės mokėtiną PVM, tokiu būdu 121.801 Lt PVM Lt nepagrįstai sumažindamas UAB T. Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui mokėtiną PVM, bei 2009-03-25 šią deklaraciją pateikė Vilniaus apskrities VMI, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, darbuotojams. Tokiu būdu A. P. apgaule UAB T. naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą sumokėti 121 801 Lt ir padarė nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.

Taip pat A. P. apgaule UAB T. naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą sumokėti 214 938 Lt PVM ir padarė nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, o būtent, jis, būdamas pagal 2002 m. kovo 5 d. Nr. IX-751 Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 2 straipsnio 31 dalies nuostatą susijusių asmenų faktiniu savininku ir valdytoju, t.y. būdamas nuo 2001-01-16 UAB T. (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), Vilnius) direktoriumi ir 87 procentų UAB T. akcijų savininku, bei būdamas UAB „U“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), Vilnius; pavadinimas nuo 2009-05-27 UAB „M. F. “) faktiniu savininku (A. P. turėjo 40 proc. UAB „U“ akcijų, o UAB T. (kurios 87 proc. akcijų turėjo A. P.) turėjo 60 proc. UAB „U“ akcijų) o nuo 2009-05-15 – vieninteliu akcininku), tyčia, siekdamas apgaule UAB T. naudai panaikinti didelės vertės mokestinę prievolę, formaliai remdamasis PVMĮ 58 straipsnio 1 dalies nuostata, kad PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo PVM už įsigytas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui, piktnaudžiaudamas teise į PVM atskaitą, nes, vadovaujantis 2002 m. kovo 5 d. Nr. IX-751 Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 64 straipsnio 9 dalies nuostata, Mokesčių administravimo įstatymo nustatytais pagrindais PVM mokėtojo turimose PVM sąskaitose-faktūrose nurodytos pirkimo PVM sumos:1) negali būti atskaitomos neatsižvelgiant į tai, kad PVM sąskaita-faktūra atitinka visus šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus; 2) gali būti atskaitomos neatsižvelgiant į tai, kad PVM sąskaita-faktūra atitinka ne visus šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus), vadovaujantis 2004 m. balandžio 13 d. Nr. IX-2112 Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 10 straipsnio „Turinio viršenybės prieš formą principas“ nuostata, mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai, jis, žinodamas, jog ankstesnėje UAB T. įsigytos prekės apyvartos grandinėje nesumokėti ir ateityje nebus sumokėti su prekės apyvarta susiję mokesčiai, todėl UAB T. neturi teisės į PVM atskaitą, jis tyčia, apgaule, nuslėpdamas nuo mokesčių administratoriaus šią esminę aplinkybę – t.y. kad bendrovei UAB „SEB lizingas“ 2009-06-30 nutraukus su UAB,,U“ sudarytas įvairaus ilgalaikio materialaus turto finansinio lizingo sutartis ir pagal lizingo sutarčių restruktūrizavimo planą perkėlus įsipareigojimus įmonei UAB T., UAB „U“ nesumokės į valstybės biudžetą 203.625 Lt pardavimo PVM pagal UAB „SEB lizingas“ išrašytas 2009-06-30 dvidešimt keturias kreditines PVM sąskaitas faktūras GR Nr. 0909094 – 0909117 1.344.446 Lt sumai (1.140 821 Lt apmokestinamoji vertė + 203.625 Lt PVM), A. P. UAB T. buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nieko nežinojusiam apie A. P. nusikalstamą ketinimą piktnaudžiauti teise į PVM atskaitą, pateikė UAB „SEB lizingas" 2009-06-30 išrašytas dvidešimt keturias PVM sąskaitas faktūras PD Nr. 9138026, 9138030, 9138032 – 9138053) 1 359 590 Lt sumai (916.315,51 Lt apmokestinamoji vertė ir 214.938 Lt PVM), po ko, buhalterinę apskaitą tvarkęs asmuo įtraukė šias PVM sąskaitas faktūras į UAB T. buhalterinę apskaitą, bei, nežinodamas apie A. P. nuslėptą esminę aplinkybę, kad UAB T. neturi teisės į PVM atskaitą pagal minėtas UAB „SEB lizingas“ 2009-06-30 išrašytas PVM sąskaitas faktūras serija, į UAB T. 2009 m. birželio mėn. PVM deklaraciją įrašė neteisingus duomenis apie šios įmonės mokėtiną PVM, tokiu būdu 203 625 Lt PVM Lt nepagrįstai sumažindamas UAB T. Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui mokėtiną PVM, bei 2009-07-24 šią deklaraciją pateikė Vilniaus apskrities VMI, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, darbuotojams. Tokiu būdu A. P. apgaule UAB T. naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą sumokėti 203 625 Lt.

Taip pat A. P. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl ko didelės žalos patyrė valstybė, o būtent: būdamas valstybės tarnautojui prilyginamam asmeniui, kuris dirba privačioje įmonėje, ir turėdamas įgaliojimus veikti šios įmonės vardu ir įmonės vadovo administracinius įgaliojimus, laikotarpiu nuo 2011-01-16 būdamas UAB T. (kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), Vilniuje), direktoriumi, pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių 2000-07-13 įstatymo Nr. VIII-1835 (red. nuo 2004-01-01 iki 2009-07-17) 19 str. 8 d. nuostatą privalėdamas laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais“, pagal Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 2004 m. balandžio 13 d. Nr. IX-2112 2 straipsnio 18 dalies ir 40 straipsnio 4 punkto nuostatas nuostatą privalėdamas teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių įstatymais; laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu, piktnaudžiavo teise į PVM atskaitą: būtent: jis, būdamas pagal 2002 m. kovo 5 d. Nr. IX-751 Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 2 straipsnio 31 dalies nuostatą susijusių asmenų faktiniu savininku ir valdytoju, t.y. būdamas nuo 2001-01-16 UAB T. (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), Vilnius) direktoriumi ir 87 procentų UAB T. akcijų savininku, bei būdamas UAB „U“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), Vilnius; pavadinimas nuo 2009-05-27 UAB „M. F. “) faktiniu savininku (A. P. turėjo 40 proc. UAB „U“ akcijų, o UAB T. (kurios 87 proc. akcijų turėjo A. P.) turėjo 60 proc. UAB „U“ akcijų) o nuo 2009-05-15 – vieninteliu akcininku), tyčia, siekdamas apgaule UAB T. naudai panaikinti didelės vertės mokestinę prievolę, formaliai remdamasis PVMĮ 58 straipsnio 1 dalies nuostata, kad PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo PVM už įsigytas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui, piktnaudžiaudamas teise į PVM atskaitą, nes, vadovaujantis 2002 m. kovo 5 d. Nr. IX-751 Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 64 straipsnio 9 dalies nuostata, Mokesčių administravimo įstatymo nustatytais pagrindais PVM mokėtojo turimose PVM sąskaitose-faktūrose nurodytos pirkimo PVM sumos:1) negali būti atskaitomos neatsižvelgiant į tai, kad PVM sąskaita-faktūra atitinka visus šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus; 2) gali būti atskaitomos neatsižvelgiant į tai, kad PVM sąskaita-faktūra atitinka ne visus šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus), vadovaujantis 2004 m. balandžio 13 d. Nr. IX-2112 Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnio „Turinio viršenybės prieš formą principas“ nuostata, mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai, žinodamas, jog ankstesnėje UAB T. įsigytos prekės apyvartos grandinėje nesumokėti ir ateityje nebus sumokėti su prekės apyvarta susiję mokesčiai, todėl UAB T. neturi teisės į PVM atskaitą, jis tyčia, apgaule, nuslėpdamas nuo mokesčių administratoriaus šią esminę aplinkybę – t.y. kad UAB „U“ nesumokėjo ir nesumokės į valstybės biudžetą 121.801 Lt pardavimo PVM pagal UAB „U“ išrašytą 2008-02-29 PVM sąskaitą faktūrą ADB Nr. 01513 798 473 Lt sumai (676 672 Lt + 121 801 Lt PVM), A. P. UAB T. buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nieko nežinojusiam apie A. P. nusikalstamą ketinimą piktnaudžiauti teise į PVM atskaitą, pateikė 2009-03-03 minėtą UAB „U“ 2008-02-29 PVM sąskaitą faktūrą serija ADB Nr. 01513, po ko, buhalterinę apskaitą tvarkęs asmuo įtraukė šią PVM sąskaitą faktūrą į UAB T. buhalterinę apskaitą, bei, nežinodamas apie A. P. nuslėptą esminę aplinkybę, kad UAB T. neturi teisės į PVM atskaitą pagal minėtą UAB „U“ 2008-02-29 išrašytą PVM sąskaitą faktūrą serija ADB Nr. 01513, į UAB T. 2009 m. vasario mėn. PVM deklaraciją įrašė neteisingus duomenis apie šios įmonės mokėtiną PVM, tokiu būdu 121 801 Lt PVM Lt nepagrįstai sumažindamas UAB T. Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui mokėtiną PVM, bei 2009-03-25 šią deklaraciją pateikė Vilniaus apskrities VMI, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, darbuotojams. Tokiu būdu A. P. apgaule UAB T. naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą sumokėti 121 801 Lt, tuo padarė didelę turtinę žalą Lietuvos valstybei.

Taip pat A. P. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl to didelės žalos patyrė valstybė. O būtent, jis, būdamas valstybės tarnautojui prilyginamam asmeniui, kuris dirba privačioje įmonėje, ir turėdamas įgaliojimus veikti šios įmonės vardu ir įmonės vadovo administracinius įgaliojimus, laikotarpiu nuo 2001-01-16 būdamas UAB T. (kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), Vilniuje), direktoriumi, pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių 2000-07-13 įstatymo Nr. VIII-1835 (red. nuo 2004-01-01 iki 2009-07-17) 19 str. 8 d. nuostatą privalėdamas laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais“, pagal Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 2004 m. balandžio 13 d. Nr. IX-2112 2 straipsnio 18 dalies ir 40 straipsnio 4 punkto nuostatas nuostatą privalėdamas teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių įstatymais; laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu, piktnaudžiavo teise į PVM atskaitą: būtent: jis, būdamas pagal 2002 m. kovo 5 d. Nr. IX-751 Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 2 straipsnio 31 dalies nuostatą susijusių asmenų faktiniu savininku ir valdytoju, t.y. būdamas nuo 2001-01-16 UAB T. (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), Vilnius) direktoriumi ir 87 procentų UAB T. akcijų savininku, bei būdamas UAB „U“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), Vilnius; pavadinimas nuo 2009-05-27 UAB „M. F. “) faktiniu savininku (A. P. turėjo 40 proc. UAB „U“ akcijų, o UAB T. (kurios 87 proc. akcijų turėjo A. P.) turėjo 60 proc. UAB „U“ akcijų) o nuo 2009-05-15 – vieninteliu akcininku), tyčia, siekdamas apgaule UAB T. naudai panaikinti didelės vertės mokestinę prievolę, formaliai remdamasis PVMĮ 58 straipsnio 1 dalies nuostata, kad PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo PVM už įsigytas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui, piktnaudžiaudamas teise į PVM atskaitą, nes, vadovaujantis 2002 m. kovo 5 d. Nr. IX-751 Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 64 straipsnio 9 dalies nuostata, Mokesčių administravimo įstatymo nustatytais pagrindais PVM mokėtojo turimose PVM sąskaitose-faktūrose nurodytos pirkimo PVM sumos:1) negali būti atskaitomos neatsižvelgiant į tai, kad PVM sąskaita-faktūra atitinka visus šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus; 2) gali būti atskaitomos neatsižvelgiant į tai, kad PVM sąskaita-faktūra atitinka ne visus šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus), vadovaujantis 2004 m. balandžio 13 d. Nr. IX-2112 Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnio „Turinio viršenybės prieš formą principas“ nuostata, mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai, žinodamas, jog ankstesnėje UAB T. įsigytos prekės apyvartos grandinėje nesumokėti ir ateityje nebus sumokėti su prekės apyvarta susiję mokesčiai, todėl UAB T. neturi teisės į PVM atskaitą, jis tyčia, apgaule, nuslėpdamas nuo mokesčių administratoriaus šią esminę aplinkybę – t.y. kad bendrovei UAB „SEB lizingas“ 2009-06-30 nutraukus su UAB „U“ sudarytas įvairaus ilgalaikio materialaus turto finansinio lizingo sutartis ir pagal lizingo sutarčių restruktūrizavimo planą perkėlus įsipareigojimus įmonei UAB T., UAB „U“ nesumokės į valstybės biudžetą 203.625 Lt pardavimo PVM pagal UAB „SEB lizingas“ išrašytas 2009-06-30 dvidešimt keturias kreditines PVM sąskaitas faktūras GR Nr. 0909094 – 0909117 1.344.446 Lt sumai (1.140.821 Lt apmokestinamoji vertė + 203.625 Lt PVM), A. P. UAB T. buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nieko nežinojusiam apie A. P. nusikalstamą ketinimą piktnaudžiauti teise į PVM atskaitą, pateikė UAB „SEB lizingas" 2009-06-30 išrašytas dvidešimt keturias PVM sąskaitas faktūras PD Nr. 9138026, 9138030, 9138032 – 9138053) 1.359.590 Lt sumai (916.315,51 Lt apmokestinamoji vertė ir 214.938 Lt PVM), po ko, buhalterinę apskaitą tvarkęs asmuo įtraukė šias PVM sąskaitas faktūras į UAB T. buhalterinę apskaitą, bei, nežinodamas apie A. P. nuslėptą esminę aplinkybę, kad UAB T. neturi teisės į PVM atskaitą pagal minėtas UAB „SEB lizingas“ 2009-06-30 išrašytas PVM sąskaitas faktūras, į UAB T. 2009 m. birželio mėn. PVM deklaraciją įrašė neteisingus duomenis apie šios įmonės mokėtiną PVM, tokiu būdu 203.625 Lt PVM Lt nepagrįstai sumažindamas UAB T. Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui mokėtiną PVM, bei 2009-07-24 šią deklaraciją pateikė Vilniaus apskrities VMI, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, darbuotojams. Tokiu būdu A. P. apgaule UAB T. naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą sumokėti 203 625 Lt, padarė didelę žalą Lietuvos valstybei.

2. Kasaciniu skundu nuteistasis A. P. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

2.1. Kasatoriaus teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, neatskleidė jų turinio, nevertino jų kompleksiškai, nepalygino tarpusavyje, nesusiejo jų vientisą loginę visumą, nepašalino prieštaravimų. Pasak nuteistojo, apeliacinės instancijos teismas savo išvadas grindė teikdamas pirmenybę valstybės kaltintojo pozicijai, nepagrįstai ir nemotyvuotai atmesdamas kitus įrodymus arba apkritai jų nevertindamas, dėl to padarė nepagrįstas bei neteisingas išvadas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

2.2. Skunde nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo teiginiais, neva jau 2008 m. pradžioje UAB,,U“ susidūrė su rimtais finansiniais sunkumais ir faktiškai buvo nemoki, todėl jau tada buvo pradėta kurti fiktyvi teisinė padėtis, kad įmonė taptų beturtė ir į ją nebūtų galima nukreipti reikalavimo, tuo ir pasireiškė esminė apgaulė – būtinasis BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymis. Kasatorius nurodo, kad, išanalizavus visus byloje esančius įrodymus, matyti, jog 2008 m. UAB,,U“ finansinė padėtis buvo normali. Bendrovė veikė įprasta tvarka, vykdė einamuosius mokėjimus, mokėjo mokesčius ir nevengė jokių prievolių. Tai, anot kasatoriaus, patvirtino ne tik jis pats, bet ir kiti apklausti liudytojai – K. D. ir M. E.. Be to, šiuos parodymus patvirtina ir byloje esantys dokumentai, t. y. 2009 m. spalio 23 d. VSDFV raštas Nr. (9.1)3-75520; 2009 m. liepos 1 d. VMI pranešimas Nr. (12.2)-46-21012 ir jo priedai. Pasak nuteistojo A. P., visi šie įrodymai vienareikšmiškai patvirtina, kad 2008 m. UAB „U“ nesusidūrė su jokiais rimtesniais finansiniais sunkumais. Bendrovė vykdė einamuosius mokėjimus tiek savo kontrahentams, tiek valstybės biudžetui, nevengė jokių prievolių, o jei dėl objektyvių priežasčių buvo vėluojama atsiskaityti (vėlavimai buvo nežymūs 1-2 mėnesiai), mokėjimai buvo dengiami iš karto, kai tik atsirasdavo galimybė arba buvo aktyviai bandoma išdėstyti tokius mokėjimus.

2.3. Kasatorius nurodo, kad pripažintina aplinkybė, jog UAB „U“ sumokėjo ne visą PVM pagal 2008 m. kovo 26 d. pateiktą PVM deklaraciją, tačiau tai, anot kasatoriaus, jokiu būdu nereiškia, jog jau 2008 m. pradžioje UAB „U“ susidūrė su rimtais finansiniais sunkumais. Ši konkreti mokestinė prievolė buvo įvykdyta tik iš dalies, o likusi jos dalis padengta laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 9 d. iki 2009 m. vasario 18 d. (tuomet bendrovės įsiskolinimas VMI sumažėjo apie 100 000 Lt); atkreiptinas dėmesys į tai, jog kiti įsipareigojimai buvo vykdomi (pvz., per 2008 m. UAB „U“ vien,,Sodrai“ sumokėjo 1 797 994,22 Lt VSD įmokų, vykdė atsiskaitymus su kitais kontrahentais). Skunde pažymima, kad pats apeliacinės instancijos teismas, analizuodamas UAB „U“ piniginius srautus 2009 m. sausio-kovo mėn., kai per šiuos tris mėnesius UAB „U“ gavo 4 929 344,71 Lt pajamų ir patyrė 5 207 266,97 Lt išlaidų, pripažino, jog bendrovė net tuo laikotarpiu buvo moki (nuosprendžio 12 l.). Kasatorius teigia, kad UAB „U“ mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 6 661 027 Lt (trumpalaikiai), 6 377 929 Lt (ilgalaikiai)), kurie akcentuojami skundžiamame nuosprendyje, taip pat jokiu būdu nepatvirtina tariamai sunkios bendrovės finansinės būklės 2008 m. pradžioje. Atkreiptas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas šias sumas, visiškai ignoravo, jog bendrovės turtas tuo metu siekė net 14 994 204 Lt sumą.

Anot kasatoriaus, visos pirmiau nurodytos aplinkybės vienareikšmiškai patvirtina, kad 2008 m. UAB „U“ nesusidūrė su jokiais rimtesniais finansiniais sunkumais. Su rimtesniais finansiniais sunkumais bendrovė susidūrė tik 2008 m. pabaigoje–2009 m. pradžioje, prasidėjus pasaulinei ekonominei krizei. Bet net ir tuo metu nebuvo vengiama jokių prievolių, pagal galimybes buvo daromi mokėjimai, teikiami prašymai išdėstyti skolą, aktyviai ieškota būdų pataisyti bendrovės padėtį optimizuojant jos veiklą.

2.4. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvados, neva jis, būdamas UAB „U“ faktiniu valdytoju (faktiniu vadovu), per bendrovės valdymo organus duodamas atitinkamus patvarkymus, sukūrė fiktyvią teisinę padėtį, kad įmonė taptų beturtė ir į ją nebūtų galima nukreipti reikalavimo, neatitinka tikrovės, yra nepagrįstos ir neparemtos jokiais objektyviais įrodymais. Anot nuteistojo, teismas tokias išvadas grindė prielaidomis ir spėlionėmis, visiškai ignoruodamas, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina priešingas aplinkybes, o būtent tai, jog jis niekada nebuvo bendrovės faktinis valdytojas ar faktinis vadovas. 2008-2009 m. UAB „U“ vadovavo M. E., vėliau V. P.. Be to, bendrovėje dirbo ir kiti asmenys, ėję vadovaujančias pareigas – vyr. finansininkas, veiklos vadovas ir kt. Sprendimus dėl tam tikrų veiksmų atlikimo priėminėjo ne A. P. vienasmeniškai, sprendimai buvo priimami kolegialiai, dalyvaujant UAB,,U“ vadovui, vyr. finansininkui bei kt., o kasatoriaus nuomonė nebuvo lemiama.

3. Skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, neva 2008 m. vasario 29 d. turto perleidimo sandoris tarp UAB „U“ ir UAB T. buvo sudarytas A. P. nurodymu, turint vienintelį tikslą, t. y. sumanymą UAB „U“ verslą ir turtą palaipsniui perkelti į UAB T. tam, kad ateityje VMI neturėtų galimybės išieškoti skolas ne ginčo tvarka ar civilinėmis teisinėmis priemonėmis iš bendrovės turto ir tokiu apgaulės būdu išvengiant privalomai mokėti mokesčius valstybei. Pasak kasatoriaus, iš byloje esančių įrodymų matyti, kad sandoris tarp UAB „U“ ir UAB T. buvo sudarytas 2008 m. pradžioje, kai UAB „U“ finansinė padėtis buvo normali, bendrovės neturėjo jokių pradelstų įsipareigojimų valstybės biudžetui, tad apie jokius siekius išvengti turtinės prievolės, kuri tuo metu net neegzistavo, negali būti ir kalbos. Pažymima, kad tuometinis bendrovės vadovas liudytojas M. E. davė teismui išsamius paaiškinimus apie tai, kodėl buvo sudarytas minėtas sandoris ir iš jo parodymų akivaizdu, jog UAB „U“ turtas UAB T. buvo perleistas ne A. P. iniciatyva, juolab nurodymu, kaip teigia apeliacinės instancijos teismas, o kolegialiu kelių asmenų sprendimu. Sandoris buvo finansiškai pagrįstas ir UAB „U“ itin naudingas. Nors pagal sandorį UAB „U“ negavo nei vieno lito, jis ne tik nepablogino bendrovės finansinės būklės, bet ir akivaizdžiai ją pagerino, nes, užskaičius priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, UAB „U“ skola UAB T. sumažėjo net 676 672 Lt. Be to, bendrovė neprarado galimybės toliau naudoti turtą savo veikloje, jis tą pačią dieną buvo jai išnuomotas (t. 24, b. l. 6-8). Sandoriu padengta skola UAB T. buvo susidariusi už nekilnojamojo turto, kuriame UAB „U“ vykdė savo veiklą, nuomą. Jei bendrovė nebūtų pardavusi savo turto, ji būtų buvusi nepajėgi atsiskaityti už patalpų nuomą, o tai būtų grėsę iškeldinimu ir negalimumu toliau vykdyti veiklos.

3.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo teiginys, jog, sudarius tokio pobūdžio sandorį, jis pažeidė tuo metu galiojusio 1999 m. gruodžio 2 d. Lietuvos Respublikos laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, nes kaip UAB „U“ faktinis vadovas turėjo pareigą pirmiausia imtis priemonių sumokėti mokesčius valstybei, o tik paskui kitiems bendrovės kreditoriams ir tiekėjams, yra nepagrįstas. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad sandorio sudarymo metu (2008 m. vasario 29 d.) UAB,,U“ neturėjo jokių įsiskolinimų valstybės biudžetui, tą ne kartą nuosprendyje pažymėjo ir pats apeliacinės instancijos teismas, akcentuodamas, jog pirmas bendrovės įsiskolinimas atsirado tik 2008 m. kovo 29 d. Be to, minėtas įstatymas numato pareigą juridiniam asmeniui, kuris savo veiklą vykdo per valdymo organus, bet jokiu būdu ne akcininkui ar kitam asmeniui.

3.2. Skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog UAB „U“ ir UAB T. veikė nesąžiningai, nes 2008 m. vasario 29 d. PVM sąskaita-faktūra buvo deklaruota PVM deklaracijoje tik 2009 m. kovo mėn., kai tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės įstatymą tai turėjo būti padaryta 2009 m. kovo mėnesį, VMI neteko galimybės laiku apie tai sužinoti ir, reikalui esant, tuo atveju jei bendrovė nebūtų sumokėjusi 121 801 Lt PVM, pradėti tam tikrus šios nepriemokos išieškojimo veiksmus. Kasatorius su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada nesutinka ir teigia paaiškinęs teismui, kodėl PVM sąskaita-faktūra buhalterinę apskaitą vykdančiam asmeniui buvo pateikta tik po metų. Antra, PVM sąskaitos-faktūros įtraukimas į apskaitą, praėjus metams po sandorio sudarymo, anot kasatoriaus, nėra neįprastas, o juo labiau neteisėtas veiksmas, suponuojantis apgaulę. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 80 straipsnio 1 dalis suteikia mokesčių mokėtojui teisę patikslinti mokesčio deklaraciją, jei nėra pasibaigęs šio Įstatymo 68 straipsnyje nustatytas mokesčio apskaičiavimo (perskaičiavimo) terminas, t. y. ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Aplinkybę, jog PVM sąskaita-faktūra gali būti pateikiama ir vėliau, patvirtino ir liudytojas K. D.. Trečia, 2009 m. kovo mėnesį, t. y. tada, kai PVM sąskaita-faktūra buvo įtraukta į apskaitą, UAB „U“ nebuvo beturtė – iš,,Sodros“ rašto priedų matyti, kad 2009 m. kovo 16 dienai bendrovė disponavo tiek piniginėmis lėšomis 48 862,31 Lt (t. 14, b. l. 35-37), tiek ilgalaikiu materialiuoju turtu, kurio likutinė vertė siekė 67 293,12 Lt (t. 14, b. l. 47-52).

3.3. Pasak kasatoriaus, aptariamas ilgalaikio materialaus turto perleidimas nesukėlė jokių neigiamų padarinių valstybei. Jis buvo atliktas tuo metu, kai UAB „U“ dar neturėjo jokių pradelstų įsipareigojimų valstybės biudžetui. Po šio sandorio bendrovė toliau vykdė savo pareigas – mokėjo mokesčius. Apeliacinės instancijos teismo teiginys, neva VMI neteko galimybės laiku apie tai sužinoti ir, reikalui esant, tuo atveju jei bendrovė nebūtų sumokėjusi 121 801 Lt PVM, pradėti tam tikrus šios nepriemokos išieškojimo veiksmus vertintinas kritiškai, nes 2008 m. pradžioje UAB „U“ nebuvo skolinga valstybės biudžetui, todėl nei VMI, nei,,Sodra“ neturėjo jokio pagrindo imtis kokių nors veiksmų, juolab iniciuoti bendrovės bankroto, tai tėra niekuo neparemta prielaida, ypač turint omenyje aplinkybę, kad bankrotas UAB „U“ buvo iškeltas tik 2011 m. balandžio 26 d. (t. 14, b. l. 168-174), nors jau 2009 m. gegužės mėn. bendrovės skola biudžetui siekė daugiau kaip 1 500 000 Lt.

4. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, neva vienuolikos naujų įmonių įsteigimas – verslo perkėlimas į kitas sukurtas įmones, jose įdarbinant 80 procentų buvusių darbuotojų, vadovus, perimant verslui reikalingus kreditorius, tėra veikimas, jog UAB „U“ taptų beturte. Skunde pažymima, kad vienuolikos naujų įmonių įsteigimas 2008 m. gruodžio 18 d. – 2009 m. vasario 2 d. laikotarpiu buvo susijęs su noru efektyvinti įmonės veiklą, o ne išvengti turtinės prievolės valstybei. Skunde pažymima, kad tiek įmonių steigimo metu, tiek po to UAB „U“ vykdė savo įsipareigojimus valstybei, pagal galimybes mokėjo mokesčius, aktyviai ieškojo būdų išdėstyti mokestines nepriemokas. A. P. nurodo, kad įvertinus objektyvius bylos duomenis (konkrečias datas ir skaičius), konstatuotina, jog apeliacinės instancijos teismo išvada, neva naujos įmonės buvo steigiamos siekiant išvengti turtinių prievolių valstybei, neatitinka tikrovės. Jei tikslas tikrai būtų buvęs toks, bendrovė per kelis mėnesius nebūtų sumokėjusi apie 1 000 000 Lt mokesčių. Kasatorius nurodo, kad teismas, akcentuodamas, jog, nepaisant to, kad naujai įsteigtos įmonės perėmė didelę dalį UAB „U“ skolų (net 2 058 180,30 Lt), jų įsteigimas nelaikytinas naudingu bendrovei, nes jos įsipareigojimai biudžetui perimti nebuvo, visiškai ignoravo aplinkybę, jog tai įvyko ne dėl nusikalstamų jo (A. P.) ar kitų asmenų siekių, o dėl objektyvių priežasčių. Pirma, mokestinės nepriemokos VMI perėmimo procedūra vykdoma remiantis MAĮ 86 straipsnio nuostatomis, kuriose nurodyta, kad Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, mokesčių administratoriui leidus, gali perimti kiti asmenys. Mokesčių administratorius leidžia perimti mokestinę nepriemoką tik tuo atveju, jei skolos perėmėjas pateikia dokumentus, įrodančius, kad jis turi pakankamai turto ir pajamų sumokėti mokesčių mokėtojo perimtą mokestinę nepriemoką. Akivaizdu, kad ką tik įsteigtos įmonės negalėjo net pretenduoti į mokestinės nepriemokos perėmimą, nes tik pradėjus vykdyti veiklą, neturėjo jokio turto, jokių pajamų. Antra, įstatymai apskritai nenumato galimybės trečiajam asmeniui perimti nepriemokos VSDF.

5. Pasak kasatoriaus, neatitinka tikrovės apeliacinės instancijos teismo išvada, neva 2009 m. vasario mėnesį iš UAB „ U“ kasos grynaisiais išmokėtas 1 055 010 Lt vadinamasis avansas už neegzistuojančias, neaiškias patalpas, kuris išmokėtas įmonei, kuri jau ir taip buvo skolinga 1 246 745,68 Lt UAB „U“ turi būti vertinamas kaip UAB „U“ turėtų lėšų (grynųjų pinigų) apsaugojimas nuo mokesčių administratoriaus, kreditorių ir galiausiai nuo bankroto administratoriaus, padarant šiems žalą. Kasatorius teigia, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog pinigų išmokėjimas iš UAB „U“ kasos nebuvo susijęs su siekiu išvengti turtinių prievolių įmonės naudai. Pirmosios instancijos teisme apklaustas A. P. ir K. D. paaiškino, kad kalba greičiausiai eina apie 870 000 Lt dydžio avansą, sumokėtą UAB „C. I. “ už itin patrauklias patalpas Ukmergės g., nes nei vienas negalėjo prisiminti avansinio mokėjimo, kurio dydis būtų 1 055 010 Lt. Teisme apklaustas liudytojas T. M. patvirtino tokius jų parodymus. Skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo prielaida, neva 1 055 010 Lt išmokėtas avansas ir 870 000 Lt dydžio mokėjimas UAB „C. I. “ yra du skirtingi dalykai, padaryta neturint tam jokio pagrindo, neatsižvelgus ir neįvertinus byloje esančių objektyvių duomenų, kurie patvirtina, kad 1 055 010 Lt dydžio avansas išmokėtas iš bendrovės kasos buvo sumokėtas būtent UAB „C. I. “ už planuojamas statyti patalpas. Tokie duomenys, tai „Sodros“ rašto priedai Nr. 1 ir Nr. 2, kuriuose nurodyti visi 2009 m. vasario mėn. UAB „U“ padaryti mokėjimai. Tarp jų nėra jokio kito mokėjimo UAB „C. I. “, todėl akivaizdu, kad 1 055 010 Lt dydžio avansas ir buvo tas mokėjimas pagal sutartį už planuojamas statyti patalpas. Iš 2008 m. birželio 30 d. preliminariosios sutarties Nr. 08-06-30/CI kopijos (t. 24, b. l. 33-36), 2009 m. vasario 23 d. UAB „C. I. “ atsiskaitymo su partneriais žiniaraščio kopijos (t. 24, b. l. 37) ir 2009 m. kovo 2 d. PVM sąskaitos-faktūros CAI Nr. 0277 kopijos (t. 24, b. l. 38) matyti, kad sutartis tarp UAB „U“ ir UAB „C. I. “ buvo sudaryta dar 2008 m. birželio 30 d., t. y. tuomet, kai bendrovės finansinė padėtis buvo normali, ji vykdė savo finansinius įsipareigojimus, o artėjančios ekonominės krizės padariniai dar nebuvo jaučiami ir numatomi. Priėmusi sprendimą plėstis UAB „U“ šia sutartimi įsipareigojo įsigyti patalpas planuojamame statyti pastate, kurių vertė 5 800 000 Lt + PVM, ir tuo tikslu atlikti kitus mokėjimus – iki 2009 m. vasario 29 d. sumokėti 870 000 Lt; iki 2009 m. balandžio 30 d. sumokėti 1 000 000 Lt, t. y. per vienerius metus nuo pagrindinės sutarties sudarymo sumokėti likusią sumą (sutarties 2.3 p.). Vykdydama savo įsipareigojimus pagal minėtą sutartį UAB „U“ 2009 m. vasario 23 d. atliko 870 000 Lt dydžio mokėjimą. Supratus, kad UAB „U“ nėra pajėgi toliau vykdyti savo įsipareigojimų pagal preliminarią sutartį, 2009 m. kovo pradžioje apie tai informavo kontrahentus. Nors sumokėtas avansas ir buvo prarastas, tačiau tokiais veiksmais įmonė apsisaugojo nuo dar didesnių išlaidų, nes 2009 m. balandžio 30 d. būtų reikėję sumokėti dar 1 000 000 Lt. 2009 m. vasario 23 d. tam tikri įsiskolinimai valstybės biudžetui jau egzistavo, tačiau, pasak kasatoriaus, šis mokėjimas nebuvo kažkuom išskirtinis ir nesukėlė neigiamų padarinių valstybės biudžetui. „Sodra“ savo rašte pripažįsta (t. 14, b. l. 25), kad 2009 m. vasario mėn. UAB „U“ buvo moki, tai pripažįsta ir apeliacinės instancijos teismas (nuosprendžio 12 l.), nes tą mėnesį bendrovė gavo 2 214 933,45 Lt pajamų ir padarė 2 511 031,67 Lt išlaidų. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo teiginiu, neva avanso išmokėjimas UAB „C. I. “ nebuvo vienas iš daugelio mokėjimų, nes iš „Sodros“ rašto priedo Nr. 1 turinio matyti, kad panašaus dydžio avansiniai mokėjimai buvo daromi kas mėnesį: 2009 m. sausį – 1 366 143,84 Lt; 2009 m. vasarį – 2 005 992,12 Lt; 2009 m. kovą – 1 014 043,80 Lt (t. 14, b. l. 35). Kasatorius teigia, kad nei vienas iš šių avansinių mokėjimų nesukėlė klausimų nei VMI, nei VSDF, nei prokuratūrai. Tik šį mokėjimą tiek „Sodra“, tiek prokuratūra, kažkodėl įvardijo kaip priežastį to, kad bendrovė laiku neatsiskaitė su valstybės biudžetu. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teisme apklausta „Sodros“ rašto rengėja A. D. taip ir nesugebėjo paaiškinti, kokiais objektyviais duomenimis remdamasi savo rašte ji nurodė, jog tuo atveju jeigu draudėjas nebūtų 2009 m. vasario mėnesį mokėjęs avanso 1 055 010,36 Lt už perkamas patalpas, nebūtų susidaręs įsiskolinimas 238 837,91 Lt (t. 14, b. l. 33). Kasatoriui nesuprantama, kodėl UAB „U“ neatsiskaitymas su biudžetu nesusietas su kitais avansiniais mokėjimais, pavyzdžiui, kovo mėnesį atliktu 1 014 043,80 Lt dydžio mokėjimu, taip pat kodėl UAB „U“ avanso UAB „C. I. “ nesumokėjimas siejamas su šių pinigų panaudojimu būtent atsiskaitymams su „Sodra“, nors pradelsimas dar nebuvo žymus (kovo mėnesį buvo dengiamos sausio mėnesio VSD įmokos), o ne kitiems mokėjimams. Į šiuos klausimus „Sodros“ specialistė taip ir nesugebėjo atsakyti teismui. Atsakymų į šiuos klausimus nepateikė ir apeliacinės instancijos teismas.

5.1. Kasatoriui nesuprantamas apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad neva UAB,,U“ jau nuo 2008 m. vidurio VSDF biudžetui pradėjo nebemokėti privalomų Valstybinio socialinio draudimo įmokų. A. P. teigia, kad byloje esantys duomenys kategoriškai šį teiginį paneigia – iš „Sodros“ rašto turinio matyti, jog 2008 m. spalio 1 d. – 2009 m. balandžio 1 d. bendrovei buvo priskaičiuota 796 988,51 Lt VSD įmokų, tuo tarpu bendrovė sumokėjo 600 969,43 Lt VSD įmokų (t. 14, b. l. 24). Kasatorius neneigia, kad UAB „U“ dėl objektyvių priežasčių (2008 m. pabaigoje – 2009 m. pradžioje bendrovės finansinė būklė pablogėjo dėl prasidėjusios pasaulinės finansų krizės) darė mokėjimus su nežymiais vėlavimais, tačiau, anot jo, tai jokiu būdu negali būti vertinama kaip visiškas savo įsipareigojimų nevykdymas. „Sodra“ rašte nurodė, kad paskutinis įmokų mokėjimas buvo 2009 m. kovo 12 d. 10 000 Lt, kuriuo buvo iš dalies padengtas 2009 m. sausio mėnesio socialinių draudimo įmokų įsiskolinimas (t. 14, b. l. 25). Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas 1 055 010 Lt dydžio avansinio mokėjimo atlikimą dar viena aplinkybe, patvirtinančia tariamą jo kaltę, padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, nepateikė jokių argumentų, kuo remdamasis daro tokią išvadą, jog būtent jis (A. P.) 2009 m. vasarį iš kasos išmokėjo 1 055 010 Lt kaip avansą už perkamas patalpas, apie kurias jokio įrašo VĮ Registrų centras arba, kad jis davė nurodymą atlikti mokėjimą arba kad jis kaip nors yra susijęs su šiuo mokėjimo atlikimu ir apie jį apskritai būtų žinojęs. Pasak nuteistojo, tokių argumentų teismas nepateikė, o ir pateikti negalėjo, nes byloje nėra nei vieno įrodymo, kuris tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtintų, kad jis kokiu nors būdu yra prisidėjęs prie šio mokėjimo atlikimo.

6. Kasatoriaus vertinimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad jis (A. P.), žinodamas, jog UAB „ U“, kaip mokesčių mokėtojas, yra įsiskolinęs valstybės biudžetui, turint tikslą paslėpti UAB „U“ buhalterinės apskaitos dokumentus, 2009 m. gegužės 15 d. atliko fiktyvų UAB „U“ perleidimą už simbolinę 1 Lt kainą ir įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimą, sudarydamas su Rusijos Federacijos piliečiu A. M., nesupratusiu, kad daroma nusikalstama veika, 2009 m. gegužės 15 d. UAB „U“ 100 procentų akcijų pirkimo-pardavimo sutartį ir 2009 m. gegužės 15 d. UAB „U“ dokumentų perdavimo-priėmimo aktą. Nuteistojo A. P. teigimu, tinkamai ištyrus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus, palyginus juos tarpusavyje ir susiejus į vieningą loginę visumą, darytina vienintelė galima bei pagrįsta išvada, kad UAB „U“ akcijų pirkimo-pardavimo sandoris tarp jo ir A. M. realiai įvyko, UAB „U“ akcijos A. M. buvo parduotos teisėtai, laikantis įstatymų nustatytų reikalavimų, atliekant visas būtinas bendrovės pardavimui procedūras. A. M. įsigijęs akcijas, kaip naujasis vienintelis akcininkas, atliko aktyvius veiksmus – pakeitė įmonės pavadinimą, buveinės adresą, įstatus. Skunde tvirtinama, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių tarp A. P. ir A. M. sudaryto sandorio fiktyvumą. Kasatoriaus manymu, tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė remdamasis tik prielaidomis, padarytomis atsietai ir paviršutiniškai vertinant esančius duomenis, interpretuojant juos išimtinai kaltinimui palankia linkme.

6.1. Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismui davė išsamius ir nuoseklius parodymus apie tai, kodėl ir kokiu būdu atsirado sprendimas parduoti visą ar dalį turimo verslo, kas lėmė tokią pardavimo kainą, ir kodėl A. M. tą verslą norėjo pirkti. Anot kasatoriaus, tokius jo parodymus patvirtina byloje esantys įrodymai, t. y. skelbimo laikraštyje kopijos; iš icdb.vrm duomenų bazės gauta informacija, kad A. M. Lietuvos Respublikos sieną kirto 2009 m. vasario 27 d., 2009 m. gegužės 15 d. ir 2009 m. gegužės 16 d.; liudytojo advokato N. J. parodymai; 2009 m. gegužės 15 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 116-09-429; liudytojo antstolio V. Č. parodymai; 2009 m. gegužės 15 d. pareiškimas, kuriuo A. P. ir A. M. pareiškė, kad A. M. visiškai atsiskaitė pagal 2009 m. gegužės 15 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį; liudytojos notarės D. J. parodymai. Skunde pažymima, kad visų šių duomenų visuma leidžia pagrįstai teigti, jog A. M. ir kasatorius sudarė realų akcijų pirkimo-pardavimo sandorį. Taip pat nurodyta, kad nors akcijos ir buvo parduotos už vieną litą, tačiau tai nepatvirtina sandorio fiktyvumo, nes tuo metu bendrovė turėjo finansinių sunkumų ir pradelstų įsiskolinimų, o A. M. nusipirko bendrovę su skolomis, kurias žadėjo padengti, todėl ir buvo tokia kaina.

6.2. Skunde tvirtinama, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino pirmiau nurodytus įrodymus ir nepagrįstai rėmėsi A. M. parodymais, kuris net nebuvo apklaustas teisminio nagrinėjimo metu. Kasatorius teigia, kad A. M. parodymai yra visiškai paneigti kitais byloje esančiais įrodymais – tiek dokumentais, tiek liudytojų parodymais. Pasak nuteistojo, liudytojų parodymai paneigia paties A. M. parodymus ir nedviprasmiškai patvirtina, kad jis dalyvavo UAB „U“ pirkimo-pardavimo sandoryje, puikiai suprato ką daro. Byloje yra nemažai A. M. pasirašytų dokumentų, kurie taip pat patvirtina A. M. žinojimą apie sandorį. Bendrovės akcijų pirkimo-pardavimo sutartis kiekviename jos lape buvo patvirtinta abiejų šalių parašais, sutartis buvo surašyta dviejomis kalbomis (lietuvių ir rusų), todėl nėra jokio objektyvaus pagrindo abejoti, kad A. M. suprato pasirašomų dokumentų esmę ir prasmę. Tai, kad A. M. visiškai suprato, jog pasirašęs 2009 m. gegužės 15 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį taps vieninteliu UAB „U“ akcininku, patvirtina ir tai, kad tą pačią dieną jis ėmėsi įgyvendinti savo, kaip akcininko, teises, t. y. priėmė vienintelio akcininko sprendimą ir pakeitė UAB „U“ pavadinimą į UAB „M. F. “, pakeitė bendrovės buveinės adresą, patvirtino naujos redakcijos įstatus (t. 1, b. l. 153-154, 189-190). Kasatorius teigia, kad A. M. parodymai, jog apie UAB „U“ ir buvimą šios bendrovės vieninteliu akcininku jis neva nieko nežino, neatitinka tikrovės ir vertintini kritiškai. Visi A. M. 2009 m. gegužės 15 d. pasirašyti dokumentai bei jo atlikti veiksmai, patvirtinantys UAB „U“ akcininko teisių įgyvendinimą, leidžia daryti išvadą, kad 2009 m. gegužės 15 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo atsitiktinis ir per klaidą jo sudarytas sandoris, o pats A. M. puikiai suvokė pasirašomų dokumentų esmę ir prasmę. Be to, pasirašydamas 2009 m. gegužės 15 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, A. M. taip pat žinojo UAB „U“ finansinę situaciją bei įsipareigojimus (2009 m. gegužės 15 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutarties 3.2 p.). Pasak kasatoriaus, dėl nurodytų priežasčių A. M. versija – neva kažkoks žmogus tiesiog gatvėje jam pasiūlė darbą kavinėje administratoriumi, o jo pateiktus dokumentus jis pasirašė jų net neskaitęs, yra visiškai neįtikinanti, juo labiau kad visi jo pasirašyti dokumentai buvo surašyti ne tik lietuvių, bet ir rusų kalbomis. Trečia, A. M. parodymai apeliacinės instancijos teismo turėjo būti vertinami kritiškai dar ir dėl to, kad jis yra suinteresuotas bylos baigtimi. A. M. visiškai nesirūpino bendrove ir nevykdė savo, kaip akcininko, pareigų, todėl jam gresia atsakomybė. Todėl akivaizdu, kad, teigdamas nieko nežinantis apie UAB „U“, jis paprasčiausiai siekia išvengti jam gresiančios atsakomybės už netinkamą UAB „U“ valdymą. Skunde nurodyta, kad dingus A. M. nebuvo spėta perduoti jam viso UAB „U“ turto, nebuvo aptarti tam tikri formalūs klausimai, tačiau, anot kasatoriaus, tai jokiu būdu nepatvirtina apeliacinės instancijos teismo prielaidų, neva šių klausimų neišsprendimas įrodo sandorio fiktyvumą.

6.3. Kasatorius kategoriškai nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, neva atlikęs UAB „U“ akcijų pardavimą, jis siekė atsikratyti nuostolingai veikiančios bendrovės, išvengti atsakomybės prieš kreditorius ir pan. Skunde pažymima, kad šis sandoris neturėjo jokios įtakos UAB „U“ įsipareigojimams valstybei, nes net po akcijų perleidimo, prievolės valstybės biudžetui dydis nepakito, juolab jos nebuvo išvengta. Nuteistasis teigia, kad akivaizdu, jog akcininko pasikeitimas negali lemti ir šiuo konkrečiu atveju niekaip neįtakojo bendrovės prievolės dydžio, struktūros ar pan. Teisminio nagrinėjimo metu apklausta civilinio ieškovo VMI atstovė taip pat nurodė, kad jai tai yra visiškai nesuprantama, kaip akcijų perleidimas gali užkirsti kelią išsiieškoti civiline tvarka prašomų sumų iš UAB „ U“, ir pripažino, kad dar iki akcininko pasikeitimo VMI galėjo imtis aktyvių priemonių išieškant mokestinę nepriemoką, tačiau to kažkodėl nepadarė (t. 23, b. l. 131).

7. Kasaciniame skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, neva dėl A. P. pirmiau aptartų nusikalstamų veiksmų buvo išvengta didelės vertės prievolės sumokėti valstybės biudžetui ir buvo padaryta turtinė žala – 1 1 38 706 Lt valstybės biudžetui ir 338 507,29 Lt Valstybinio socialinių draudimų fondui, t. y. nepagrįstai konstatavo, neva dėl kasatoriaus veiksmų kilo BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyti pavojingi padariniai. Kasatorius nesutinka su tokia teismo išvada, kaip neatitinkančia tikrovės, nes jokios prievolės UAB „U“ neišvengė. Skunde pažymėta, kad teismų praktikoje turtinės prievolės išvengimas apgaule paprastai siejamas su tokiais kaltininko veiksmais, kai asmuo, turintis teisę gauti turtą (mokesčių išvengimo atveju – valstybė), yra suklaidinamas dėl pačios kaltininko pareigos perduoti turtą kito nuosavybėn, t. y. tokiais veiksmais, kai kaltininkas nurodo deklaracijose neteisingus duomenis, tokiu būdu sumažindamas į biudžetą mokėtinų mokesčių dydį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzg0LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-384/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-384/2011">2K-384/2011</a>, 2K-335/2010 ir kt.). Nuteistasis teigia, kad nagrinėjamu atveju nei VMI, nei „Sodra“ suklaidintos nebuvo, prievolės dydis nepakito, tad ir nusikalstami padariniai – turtinės prievolės išvengimas neatsirado. Tiek VMI, tiek „Sodra“ yra pareiškusios savo kreditorinius reikalavimus UAB „U“ bankroto byloje Nr. B2-2289-392/2013, VMI – 1 322 335,35 Lt (2013 m. liepos 11 d. reikalavimo teisė buvo perleista VĮ Turto bankas), „Sodra“ – 386 520,16 Lt. Be to, VMI atveju, dalis civiliniu ieškiniu prašomos priteisti sumos (121 801 Lt pagal ilgalaikio materialaus turto pardavimo sandorį ir 203 625 Lt pagal lizinguojamo turto perdavimo sandorį) jau yra priteista VMI naudai iš UAB T. (LVAT nutartis Nr. A556-2834/2012), tą patvirtino ir pati VMI atstovė (t. 23, b. l. 131).Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0xNTMzLTI2Mi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-1533-262/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-1533-262/2016">2-1533-262/2016</a>, kurioje bankrutavusi UAB „M. F. “ (buvusi UAB „U“), atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „I. S. “, buvo pareiškusi ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir žalos atlyginimo atsakovams A. P. ir A. M.. Minėta civilinė byla nutraukta 2016 m. sausio 19 d., ieškovui UAB „M. F. “ perleidus savo reikalavimo teisę A. P.. Kasatorius pažymi, kad ši aplinkybė patvirtina, jog šioje byloje kalbama apie susiklosčiusius civilinius teisinius santykius, todėl ginčas buvo išspręstas civilinėmis teisinėmis priemonėmis – pasiektas susitarimas ir byla paties ieškovo prašymu nutraukta.

8. Skunde teigiama, kad iš pirmiau aptartų argumentų matyti, jog UAB „U“ akcijų pirkimo-pardavimo sandoris buvo realus. Kasatorius tvirtina, kad informacija, užfiksuota 2009 m. gegužės 15 d. UAB „U“ 100 procentų akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje ir 2009 m. gegužės 15 d. UAB „U“ dokumentų perdavimo-priėmimo akte, yra tikra, tad minėti dokumentai nėra netikri ir juos paruošdamas jis nepadarė nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 3 dalyje. Pasak nuteistojo, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis iš tiesų neperdavė bendrovės dokumentų naujajam akcininkui A. M., o paslėpė juos ar sunaikino. Taip pat pažymima, kad apeliacinės instancijos teismo prielaida, neva A. P. atliko šiuos veiksmus, nes tik jis vienas buvo suinteresuotas šių dokumentų dingimu, nelaikytina pakankamu jo kaltės, padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, įrodymu, nes nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, jeigu išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjEvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-61/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-61/2007">2K-61/2007</a>). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrindamas teismų praktiką dėl nusikalstamų veikų finansų sistemai, 2005 m. gruodžio 29 d. nutarime Nr. 55 pažymėjo, kad apgaulingos buhalterinės apskaitos sudėtis yra materiali, jos buvimui konstatuoti būtina nustatyti BK 222 straipsnyje nurodytus padarinius. Tokie padariniai gali būti nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, specialisto išvada, o kylant abejonėms – ekspertize (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTc1LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-575/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-575/2010">2K-575/2010</a>). Pasak kasatoriaus, šiuo atveju byloje nėra nei vieno iš išvardytų dokumentų, o tai reiškia, kad nei vienas įrodymas byloje nepatvirtina, jog dėl jo (A. P.) tariamų veiksmų nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „U“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Tokia išvada, anot kasatoriaus, nuosprendyje padaryta nepagrindžiant jos jokiais tinkamais ir pakankamais objektyviais įrodymais.

9. Skunde pažymima, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jo UAB „U“ ir UAB „SEB lizingas“ PVM sąskaitas-faktūras A. L. (asmeniui, tvarkiusiam UAB T. buhalterinę apskaita) pateikė būtent A. P.. Nurodoma, kad šios aplinkybės nepatvirtino nei pats kasatorius, nei A. L., nei kiti bylos nagrinėjimo metu apklausti asmenys, o apeliacinio teismo prielaida, neva tą galėjo padaryti tik jis (A. P.), nelaikytina pakankamu jo kaltės, padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo, įrodymu. Kasatorius teigia, kad neatitinka tikrovės apeliacinės instancijos teismo teiginys, neva sandorių su UAB,,U“ ir UAB,,SEB lizingas“ sudarymo metu jis žinojo, jog UAB,,U“ nesumokės PVM. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad 2008 m. vasario 29 d., t. y. sandorio su UAB „U“ sudarymo metu, A. P. buvo UAB „U“ akcininkas, o ne direktorius, todėl šiai bendrovei nevadovavo, einamųjų sprendimų, susijusių su bendrovės veikla, juolab su bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymu, nepriiminėjo, apie juos (jų turinį, pobūdį ir pan.) nežinojo ir negalėjo žinoti, t. y. A. P. nebuvo UAB „U“ vienasmeniu valdymo organu – direktoriumi, tai reiškia, kad UAB „U“ jis nevaldė ir negalėjo valdyti. Toliau skunde dėstoma, kad UAB T. įsigyjant turtą iš UAB „U“, pastarajai vadovavo M. E. – tretysis nesusijęs asmuo, pagal savo užimamą padėtį galintis priimti lemiamus sprendimus dėl prekių įsigijimo, jų perleidimo, sandorių sudarymo, jų vykdymo, mokesčių mokėjimo ir kt. UAB „U“ akcininkai apie 2008 m. finansinius rezultatus turėjo būti informuoti tik 2009 m. pradžioje, t. y. iki 2009 m. balandžio 30 d., nes eilinis visuotinis akcininkų susirinkimas turi įvykti kasmet ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos (Akcinių bendrovių įstatymo 24 straipsnio 1 dalis), o įstatyminių pagrindų, nurodytų Akcinių bendrovių įstatymo 24 straipsnio 2, 3 dalyse, šaukti neeilinį akcininkų susirinkimą, nebuvo. 2008 m. vasario 29 d., t. y. sandorio su UAB „U“ sudarymo metu, finansinė būklė buvo normali. Bendrovė neturėjo jokių įsiskolinimų valstybės biudžetui. Apibendrinant skunde konstatuotina, kad sandorio su UAB „U“ sudarymo metu (2008 m. vasario 29 d.) A. P. neturėjo jokių objektyvių priežasčių žinoti ar net įtarti, kad bendrovė neatsiskaitys su biudžetu.

10. Skunde nurodyta, kad UAB „SEB lizingas“ nutraukiant turto lizingo sutartį su UAB „U“ ir išrašant pastarajai 24 kreditines PVM sąskaitas-faktūras už 1 140 821 Lt apmokestinamąją vertę ir 203 625,60 Lt pirkimo PVM, UAB „U“ vadovavo V. P. – tretysis nesusijęs asmuo, pagal savo užimamą padėtį galintis priimti lemiamus sprendimus dėl prekių įsigijimo, jų perleidimo, sandorių sudarymo, jų vykdymo, mokesčių mokėjimo ir kt. UAB „U“ akcininkai apie 2009 m. finansinius rezultatus turėjo būti informuoti tik 2010 m. pradžioje, t. y. iki 2010 m. balandžio 30 d., nes eilinis visuotinis akcininkų susirinkimas turi įvykti kasmet ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos (Akcinių bendrovių įstatymo 24 straipsnio 1 dalis), o įstatymo pagrindų, nurodytų Akcinių bendrovių įstatymo 24 straipsnio 2, 3 dalyse, šaukti neeilinį akcininkų susirinkimą, nebuvo. 2009 m. birželio 30 d., t. y. sandorio tarp UAB T. ir UAB „SEB lizingas“ sudarymo metu, A. P. jau nebebuvo UAB „U“ akcininkas, nes visas savo turimas bendrovės akcijas buvo perleidęs A. M.. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta pirmiau, kasatorius teigia, kad nei 2009 m. kovo 16 d., nei 2009 m. birželio 30 d. jis neturėjo jokių objektyvių galimybių žinoti, jog bendrovė neatsiskaitys su biudžetu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad UAB „SEB lizingas“ nutraukusi sutartį su UAB „U“ ir išrašiusi pastarajai 24 kreditines PVM sąskaitas-faktūras, pardavimo PVM (atsiėmus turtą iš UAB „U“) į biudžetą sumokėjo. Tą patį ilgalaikį materialųjį turtą iš UAB „SEB lizingas“ įsigijo UAB T. už 916 315,51 Lt ir įtraukė 214 938 Lt PVM į 2009 m. birželio mėnesio PVM atskaitą. Pažymima, kad UAB T. buvo priversta įsigyti minėtą turtą, nes laidavo už UAB „U“ sandoryje tarp pastarosios ir UAB „SEB lizingas“ (t. 24, b. l. 48-50). Taigi, įmonė įsigijo turtą ne iš UAB „U“, o iš UAB „SEB lizingas“, kuri pardavimo PVM buvo sumokėjusi. Todėl, anot kasatoriaus, nei jis, nei kiti asmenys neturėjo jokio pagrindo abejoti UAB T. teise į PVM atskaitą.

11. Kasatorius teigia, kad skunde išdėstyti argumentai patvirtina, jog apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą ir nepagrįstą išvadą, neva jis, būdamas UAB T. direktoriumi, padarė nusikaltimus, numatytus BK 182 straipsnio 2 dalyje. Todėl neatitinka tikrovės ir apeliacinio teismo išvados, neva kasatorius piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl to didelės žalos patyrė valstybė. Skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas A. P. kaltės klausimą dėl veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, padarė ne tik esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies pažeidimus, bet ir nepagrįstas išvadas, apie tariamai kasatoriaus atliktą piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, taip pat klaidingai konstatavo, neva jis (A. P.), kaip UAB T. direktorius, yra minėto nusikaltimo subjektas. Toliau skunde, remiantis kasacinio teismo praktika, bandoma atskleisti, koks asmuo gali būti pripažintas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-433/2010, 2K-5/2012, 2K-P-89/2014). Skunde tvirtinama, kad šioje byloje nenustatyta, jog A. P., nors ir ėjusio UAB T. direktoriaus pareigas, veikla būtų susijusi su viešojo intereso įgyvendinimu, nes UAB T. teikė patalpų nuomos paslaugas privatiems subjektams, todėl akivaizdu, jog jos, o kartu ir jos vadovo A. P. veikla, nelaikytinos susijusios su viešojo intereso įgyvendinimu. Kasatorius nesutinka su prokuratūros pozicija, neva jis vykdė veiklą, susijusią su viešojo intereso įgyvendinimu (mokesčių surinkimas), ir šios veiklos nevykdymas ar netinkamas vykdymas lėmė viešojo intereso pažeidimą. Kasatorius pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas, ar asmens veikla susijusi su viešojo intereso įgyvendinimu, vertina ne vieną konkretų atliktą veiksmą (kaip šiuo atveju prokuratūra – mokesčių deklaravimą ir sumokėjimą), bet visą įmonės veiklą apskritai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kasatorius daro išvadą, kad jis nelaikytinas BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektu.

12. Kasatorius teigia, kad iš pirmiau aptartų argumentų ir motyvų matyti, jog jis nepadarė jam inkriminuotų nusikaltimų, todėl, anot jo, remiantis BPK 115 straipsnio 3 dalimi, turėjo būti atmesti jam pareikšti civiliniai ieškiniai arba palikti nenagrinėti. Pasak nuteistojo, apeliacinės instancijos teismas negalėjo patenkinti VMI pareikšto civilinio ieškinio net ir tuo atveju, jei jis ir būtų buvęs pagristai pripažintas kaltu padaręs veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje (UAB „U“ epizodas). Kasatorius skunde nurodo, kad suma, kurią iš jo buvo prašoma priteisti, yra ne kas kita, kaip UAB,,U“ mokestinė nepriemoka valstybės biudžetui. Skunde pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas, nepaisant paaiškėjusios aplinkybės apie reikalavimo teisės perleidimą, t. y. žinodamas, jog VMI neturi teisės reikalauti atlyginti valstybės biudžetui padarytos žalos (nuostolių), nes šią savo teisę perleido VĮ Turto bankas, t. y. nesant visų civilinei atsakomybei kilti būtinos įstatyme nustatytų sąlygų visumos, tenkino VMI ieškinį. Atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimo teisė į mokestinę UAB,,U“ nepriemoką VĮ Turto bankas buvo perleista 2013 m. liepos 11 d. ir nuo tos dienos VĮ Turto bankas tapo didžiausiu UAB,,U“ kreditoriumi bendrovės bankroto byloje (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-2289-392/2013). Todėl, anot kasatoriaus, akivaizdu, kad VMI neturėjo jokios teisės palaikyti civilinio ieškinio su tokio pobūdžio reikalavimu nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme, nes reikalavimo teises į šią UAB „U“ mokestinę nepriemoką perleido dar iki bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pradžios. Papildomai nurodyta, kad naujasis reikalavimo teisės į UAB „U“ mokestinę nepriemoką turėtojas VĮ Turto bankas savo teisėms apginti pasitelkė civilines teisines priemones, kurias įgyvendino per BUAB „M. F. “ (buv. UAB „U“), atstovaujamą bankroto administratoriaus UAB „I. S. “. Antai, BUAB „M. Foodmaster“ (buv. UAB „U“), atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „I. S. “, Vilniaus apygardos teisme pareiškė ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir žalos atlyginimo atsakovams A. P. ir A. M. (civilinė byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0xNTMzLTI2Mi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-1533-262/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-1533-262/2016">2-1533-262/2016</a>). Minėta civilinė byla nutraukta Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 19 d. nutartimi, ieškovui BUAB „M. F. “ (buv. UAB „U“) perleidus savo reikalavimo teisę A. P.. Atkreiptinas dėmesys, kad sprendimą dėl reikalavimo teisės perleidimo kartu su kitais BUAB „M. F. “ kreditoriais priiminėjo ir VĮ Turto bankas. Ši aplinkybė patvirtina, kad būtent VI Turto bankas, o ne VMI turi teisėtą pagrindą kreiptis su ieškiniu dėl UAB „U“ mokestinės nepriemokos priteisimo, ir tik šio subjekto reikalavimo pagrįstumą teismas galėtų vertinti ir jį tenkinti arba atmesti.

13. Nuteistojo A. P. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų

14. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) ir tik BPK 369 straipsnyje nustatytais pagrindais, t. y. patikrina, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar byloje nepadaryta esminių BPK pažeidimų. BPK 369, 376 straipsniuose nustatytos bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribos reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Kasacinėse nutartyse ne kartą pažymėta, kad kasacinės instancijos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo tinkamumą tikrina pagal žemesnių instancijų teismų byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes, o tais atvejais, kai kasaciniuose skunduose ginčijamas įrodymų gavimo teisėtumas, jų ištyrimas ir vertinimas, patikrina, ar tai padaryta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, tačiau nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOS8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-9/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-9/2013">2K-9/2013</a>, 2K-172/2014, 2K-517-303/2015, 2K-587-697/2015).

15. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad jame yra ir teiginių, kuriais apeliacinės instancijos teismo sprendimo išvados, susijusios su įrodymų vertinimo klausimais, ginčijamos neteisės taikymo, o faktų nustatymo pagrįstumo aspektu. Didžiąją dalį nuteistojo A. P. kasacinio skundo sudaro argumentai, kuriais iš esmės neigiamos apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės ir šio teismo išvados dėl įrodymų vertinimo.

16. Pažymėtina ir tai, kad atskiri kasacinio skundo argumentai dėl nepašalintų prieštaravimų, šališko, neišsamaus įrodymų vertinimo ir kiti panašūs teiginiai apie įstatymo nustatyta tvarka neįrodytą asmenų kaltumą, nors ir siejami su baudžiamojo proceso nuostatų pažeidimais, tačiau ne tik yra deklaratyvūs (nepagrįsti jokiais teisiniais argumentais), bet ir neatitinka bylos medžiagos bei teismų sprendimų turinio. Tokie nurodyti skundų teiginiai, atsižvelgiant į BPK 369 straipsnio, 376 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Šiuo atveju skundžiamas įrodymų vertinimo teisingumas (neteisingumas) yra susijęs su nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitiktimi (neatitiktimi) bylos aplinkybėms ir yra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Klausimas, ar teisingai įvertinti įrodymai ir ar pagrįstai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiamas apeliacinės instancijos teisme (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzMvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-33/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-33/2014">2K-33/2014</a>, 2K-525-648/2015).

Dėl didelės vertės turtinės prievolės UAB „U“ naudai išvengimo apgaule (BK 182 straipsnio 2 dalis)

17. Kasaciniu skundu kasatorius iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl jo pripažinimo kaltu ir dėl šios kaltinimo dalies nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, teigdamas, kad šioje baudžiamojoje byloje yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai.

18. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas kaltu ir nuteisdamas A. P. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, savo išvadas grindė tuo, jog A. P., būdamas UAB „U“ faktiniu valdytoju ir savininku, iš anksto žinodamas, jog UAB „U“ kaip mokesčių mokėtojas yra įsiskolinęs valstybės biudžetui ir kad ši bendrovė mokestinių valstybei įsipareigojimų negalės įvykdyti ir neįvykdys, siekdamas išsaugoti bendrovės turtą ir tęsti veiklą naujai įsteigtose įmonėse, kurios perėmė įsiskolinimus tik jiems svarbiems kreditoriams, išvengti prievolių valstybės biudžetui, tyčia, per bendrovės valdymo organus duodamas atitinkamus patvarkymus, pirmiau nurodytais veiksmais sukūrė fiktyvią teisinę padėtį, kad įmonė taptų beturtė ir ėją nebūtų galima nukreipti reikalavimo.

19. Pirmas dalykas, kurį neigia kasatorius, yra tas, jog 2008 m. pradžioje UAB „U“ susidūrė su rimtais finansiniais sunkumais ir jis, kaip bendrovės faktinis vadovas, sugalvojo inicijuoti fiktyvią teisinę padėtį, kad UAB „U“ neturėtų turto, į kurį būtų galima nukreipti mokestinius išieškojimus. Anot kasatoriaus, 2008 m. vadovaujamos bendrovės finansinė padėtis buvo normali, bendrovė veikė įprasta tvarka, vykdė einamuosius mokėjimus, mokėjo mokesčius ir nevengė prievolių. Situacija pablogėjo tik 2009 m. prasidėjus visuotinei ekonominei krizei. Tokie kasatoriaus argumentai yra nepagrįsti.

20. Iš baudžiamosios bylos matyti, jog 2011 m. balandžio 26 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-4857-392/2011 UAB „M. F. “ (buvusi UAB „U“) buvo iškelta bankroto byla. Šioje nutartyje konstatuota, kad iš VĮ Registrų centro duomenų bazėje įdėto 2007-12-31 UAB „M. F. “ balanso matyti, kad 2007-12-31 įmonės per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 6 661 027 Lt, turto įmonė turėjo už 14 994 204 Lt. Taigi, jau nuo 2007 m. bendrovė turėjo 6 661 027 Lt įsipareigojimų kreditoriams. Bendrovės po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai sudarė net 6 377 929 Lt. Tuo tarpu duomenų, kad įmonės turimas turtas padidėjo, nėra. Taip pat iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovas nuo 2008 m. nebevykdo savo pareigos pateikti įgaliotoms institucijoms savo finansinės atskaitomybės dokumentus, todėl, tikėtina, kad įmonė veiklos nevykdo jau daugiau kaip trejus metus.

21. Baudžiamojoje byloje esantis VMI 2009-08-05 raštas Nr. (14.2)-46-24229 ir VSDF Vilniaus skyriaus 2009-10-23 raštas Nr. (9.1)3-75520 bei specialistės A. D. paaiškinimai taip pat byloja, kad nuo 2008 m. pradžios nuolat didėjo UAB „U“ mokestinė nepriemoka valstybės biudžetui ir apie tai turėjo žinoti UAB „U“ faktinis valdytojas ir savininkas A. P.. Nors kasatorius neigia, jog buvo faktiniu UAB „U“ valdytoju ar vadovu, tačiau tokie jo argumentai yra nepagrįsti. Liudytojas K. D., kuris buvo UAB „U“ vyr. finansininku, patvirtino, jog jis visą finansinę informaciją pateikdavo tiek direktoriams V. P., M. E., tiek ir savininkui A. P.. Taigi jie realiai žinojo apie apyvartines lėšas, įsipareigojimus bei mokesčius valstybei.

22. Kasaciniu skundu kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai konstatavo, jog 2008 m. vasario 29 d. turto perleidimo sandoris tarp UAB „U“ ir UAB T. buvo sudarytas A. P. nurodymu, turint vienintelį tikslą – UAB „U“ verslą ir turtą palaipsniui perkelti į UAB T.. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti.

23. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog apeliacinės instancijos teismas rėmėsi liudytojo K. Duobos parodymais, kuris buvo UAB „U“ vyr. finansininku nuo 2007 m. rugpjūčio mėn. iki 2009 m. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme patvirtino, jog pagal 2008-02-29 PVM sąskaitą-faktūrą serija ADB Nr. 015313, kurią išrašė UAB „U“, minėta bendrovė pardavė UAB T. ilgalaikį materialų turtą, tačiau UAB T. už parduotas prekes UAB „U“ pinigų nepervedė, bet UAB T. tokiu būdu sumažino UAB „U“ debitorinį įsiskolinimą. Nors UAB T. piniginių lėšų už pirktas prekes UAB „U“ nesumokėjo, tačiau UAB „U“ liko pareiga į valstybės biudžetą sumokėti pardavimo PVM.

24. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad UAB „U“ tuo metu tokios finansinės galimybės neturėjo, todėl kreipėsi į VMI su prašymu išdėlioti mokestinę nepriemoką ilgesniam laikui. Tačiau VMI atmetė tokį UAB „U“ prašymą, nes įmonė laiku negalėjo atsiskaityti su valstybės biudžetu ir dėl to atsirado skola. UAB „U“ vyr. finansininkui K. D. 2008 m. vasario 29 d. PVM sąskaita faktūra buvo pateikta tik 2009 m. kovo mėnesį.

25. Liudytojas M. E., kuris vadovavo įmonei (nuo 2006-07-03 iki 2008-05-27), patvirtino tai, jog kai UAB „U“ pradėjo gana sparčiai vykdyti savo plėtrą, įmonė pradėjo vėluoti mokėti UAB T., be to, buvo įsigijusi nemažai restoranų įrangos, todėl buvo nuspręsta UAB T. palikti administruoti turtą, o įmonei „U“ užsiimti viešuoju maitinimu. Toks sprendimas buvo priimtas kolegialiai, dalyvaujant ir A. P., ir vyr. buhalteriui. Buvo nutarta padengti skolą perduodant turtą. Tuo metu valstybės biudžetui įmonė skolų neturėjo. Galimai UAB „U“ už turto perdavimą UAB T. negavo iš šios nė lito, tačiau buvo padengta apie 600 000 Lt skola. Pagaliau liudytoja A. L., kuri buvo UAB T. buhalterė, viso proceso metu teigė, kad pagal 2008-02-29 PVM sąskaitą–faktūrą ADBN Nr. 01513 įsigytą 529 366,53 Lt ilgalaikį turtą įregistravo į 2008 m. kovo mėn. ilgalaikio turto registrą ir nuo 2008-03-01 įtraukė šį turtą į eksploataciją.

26. Taigi, šios aplinkybės rodo, kad UAB „U“ nuo 2008 m. pradžios turėjo finansinių problemų, o nepriemokos valstybės biudžetui nuolat didėjo ir buvo sumanyta UAB „U“ verslą ir turtą palaipsniui perkelti į UAB T. tam, kad ateityje VMI neturėtų galimybės išieškoti skolų ne ginčo tvarka ar civilinėmis teisinėmis priemonėmis ir bendrovės turto, taip apgaulės būdu išvengiant privalomai mokėti mokesčius valstybei.

27. Apeliacinės instancijos teismas tokias savo išvadas grindė šiais faktais: 1) tai, kad UAB „U“ ir UAB T. yra susijusios, nes 2008-02-29 sandorio metu UAB T. su UAB „U“ turėjo 60 procentų, o A. P. (kaip UAB T. akcininkas turėjo 87 procentus akcijų) turėjo 40 procentų UAB „U“ akcijų, todėl UAB T. ir A. P. laikomi UAB „U“ kontroliuojančiu asmeniu, nes tiesiogiai UAB T. ir A. P. valdė daugiau kaip 50 procentų UAB „U“ akcijų; 2) UAB T. pagal UAB „U“ išrašytą 2008-02-29 PVM sąskaitą–faktūrą, serija ADB Nr. 01513, pirkimo PVM 121 801 Lt įtraukė į PVM atskaitą ir deklaravo tik 2009 m. vasario mėnesį. PVM deklaracijoje, kuri buvo pateikta VMI 2009-03-23, o UAB „U“ pagal minėtą 2008-02-29 PVM sąskaitą–faktūrą PVM nesumokėjo į biudžetą; 3) minėta PVM sąskaita–faktūra buvo pateikta UAB „U“ UAB T. buhalteriams tuomet, kai UAB „U“ nebeliko turto, į kurį galima būtų nukreipti nepriemokos išieškojimą; 4) be to, byloje nustatyta, jog UAB T. pagal 2008-02-29 PVM sąskaitą–faktūrą sumažino 676 672,69 Lt UAB „U“ debitorinį įsiskolinimą, tačiau jokie realūs mokėjimai tarp šių bendrovių nevyko. 5) 2009-03-02 sutartimis UAB „U“ perdavė UAB T. prekės ženklus „B. A. darykla“, „B“, „M. A. “. Iš byloje esančio Lietuvos Respublikos valstybinio patentų biuro rašto matyti, kad šie prekių ženklai priklauso UAB „U“. Šis faktas rodo, kad sutartys taip ir liko neįregistruotos Lietuvos Respublikos patentų biure ir kad UAB T. direktorius tiesiog tuo nesirūpino.

28. Nei UAB „U“, nei UAB T. laiku atitinkamai nesumokėjo pardavimo PVM ir jo nedeklaravo PVM deklaracijoje. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pagrįstai konstatavo, jog tai buvo daroma neatsitiktinai, akivaizdu, kad tai buvo atliekama tyčia, siekiant išvengti privalomų mokesčių ir jų išieškojimo administracinėmis, ir civilinėmis procedūrinėmis priemonėmis. Nors minėtose sąskaitose–faktūrose buvo pasirašę kiti asmenys, jos buvo pateiktos skirtingiems buhalteriams, tačiau iš jų parodymų matyti, kad tai buvo ne jų savarankiški sprendimai, o šių abiejų bendrovių vieno faktinio valdytojo – t. y. A. P..

29. Taigi, toks bendrovių pasirinktas elgesio modelis leidžia teigti, kad buvo siekiama išsaugoti turtą, susijusių juridinių asmenų nuosavybę, nesiekiant užtikrinti prievolių valstybės biudžetui vykdymo. Be to, paminėtos aplinkybės rodo tai, kad UAB T. realiai žinojo apie kontrahento negalėjimą sumokėti į valstybės biudžetą pardavimo PVM, o tai reiškia ir pagrįstą paneigimą atskaityti pirkimo PVM pagal UAB „U“ išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. ADB 01513.

30. Dar vienas kasacinio skundo argumentas siejamas su tuo, kad 11 naujų įmonių įsteigimas 2008-12-18 - 2009-02-02 laikotarpiu (UAB „M. T.“, UAB „B. O. “, UAB „M. O. “, UAB „M. G. “, UAB „M. u.“, UAB „M. B.“, UAB „M. B. K.“, UAB „M. K.“, UAB „M. F. “, UAB „M. G. “, UAB „M. B. Š.“) buvo susijęs su noru efektyvinti įmonės veiklą, o ne išvengti turtinės prievolės valstybei.

31. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad šis 11 naujų įmonių įsteigimas ir verslo perkėlimas į jas, įdarbinant šiose naujai sukurtose įmonėse 80 procentų buvusių darbuotojų, vadovus bei perimant verslui reikalingus kreditorius buvo tik veiksmas, kad UAB „U“ taptų beturte. Šie apeliacinės instancijos teismo argumentai yra pagrįsti.

32. Visų pirma pažymėtina, kad visos naujai įsteigtos įmonės savo veiklą vykdė tose pačiose patalpose, kur ir vykdė UAB „U“, naudodamos tą pačią įrangą, kurią lizingavo UAB „U“, o nuo 2008-02-29 UAB „U“ perdavus turtą UAB T. – UAB T.. Be to, 11–os įmonių įsteigimo negalima pavadinti UAB „U“ restruktūrizavimu, nes šios įmonės buvo įsteigtos nesilaikant tuo metu galiojusio Įmonių restruktūrizavimo įstatymo (nebuvo sudarytas įmonės restruktūrizavimo planas, nebuvo sušaukti kreditorių susirinkimai, nebuvo siūloma restruktūrizuoti įmonę, nesikreipta į teismą dėl įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo ir pan.). Tagi, visos šios aplinkybės rodo, kad buvo taip veikiama, kad UAB „U“ taptų beturtė. Antra, atkreiptinas dėmesys į tai, jog UAB „M“ vienintelis akcininkas yra „T. P. LTD“– ofšorinė įmonė, registruota Belizo valstybėje (Centrinė Amerika), o UAB „M.“ direktorius - A. P. Šiai įmonei priklauso tokios įmonės kaip: UAB „V. u.“ (buv. „M. K.“, UAB „V.“, UAB „M.“, UAB „M. V.“, UAB „M. K.“, UAB „M. B. Š.“, UAB „M. B. K.“, UAB „M. T.“, UAB „M. G. “, UAB „M. B. “, UAB „M. F. “, UAB „B. O. “). Visos šios įmonės priklauso UAB „M“, kurios direktorius – A. P.. Taigi visos naujai įkurtos įmonės perėmė skolas UAB „U“ pagrindiniams tiekėjams, tačiau visiškai neperėmė tuo metu buvusių skolų valstybei.

33. Nepagrįstas ir kasacinio skundo argumentas dėl to, kad 1 055 010 Lt išmokėjimas iš UAB „U“ kasos buvo susijęs su siekiu išvengti turtinių prievolių įmonės naudai. Jau minėta, kad byloje yra nustatyta, jog UAB,,U“ nuo 2008 m. kovo mėn. nebepajėgė susimokėti mokesčių VMI. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad UAB,,U“. 2009 m. birželio 2 d. pagal pateiktus finansinės atskaitomybės dokumentus buvo skolinga biudžetui 1 214 348,77 Lt mokesčių bei delspinigių. Iš viso įmonės kreditorių įsiskolinimas buvo 7 929 643 Lt (2009-03-16 dienai), VĮ Registrų centras bei VĮ „Regitra” duomenimis, UAB „U“ nuosavybės teise registruoto nekilnojamojo turto bei kelių eismo transporto priemonių neturėjo. Tuo tarpu 2008-12-18 – 2009-02-02 laikotarpiu UAB „U“ priklausę restoranai ir picerijos buvo įregistruoti kaip 11 naujų akcinių bendrovių.

34. Vertindamas 1 055 010 Lt išmokėjimo iš UAB „U“ kasos faktą, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi VSDF Vilniaus skyriaus 2009-10-23 raštu Nr. (9.1)3-75520, kuriame UAB „U“ buvo raginama įvykdyti prievolę sumokėti socialinio draudimo įmokas už 2008 m. spalio ir lapkričio mėn., tačiau prievolė nebuvo vykdoma, dėl to VSDF Vilniaus skyriaus 2008-12-24 nutarimu bendrovės direktoriui buvo skirta bauda, tačiau bendrovė ir toliau nevykdė šios savo prievolės. Be to, VSDF Įmokų skyriaus 2009-03-27 akto priede „Debitorių sąrašas 2009-02-28 dienai“ buvo nurodyta, jog UAB „C. I. “ buvo skolinga įmonei UAB „U“ 1 246 745,68 Lt. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, A. P. buvo UAB „C. I. “ akcininku (turėjo 49 proc. akcijų 2007-10-08 dienai), o UAB „C. I. “ vadovu nuo 2009-02-26 – T. M., kuris 2001-08-09 – 2006-07-03 laikotarpiu yra buvęs UAB „U“ direktoriumi. Todėl apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad 2009 m. vasario mėnesį iš UAB „U“ kasos grynaisiais išmokėtas 1 055 010 Lt vadinamasis avansas už neegzistuojančias, neaiškias patalpas, kuris išmokėtas įmonei, jau ir taip buvo skolingai 1 246 745,68 Lt UAB „U“, turi būti vertinamas kaip UAB „U“ turėtų lėšų (grynųjų pinigų) apsaugojimas nuo mokesčių administratoriaus, kreditorių ir galiausiai – nuo bankroto administratoriaus, padarant šiems žalą.

35. Kasaciniame skunde kasatorius taip pat teigia, kad šioje byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių tarp A. P. ir A. M. sudaryto sandorio fiktyvumą. Anot kasatoriaus, UAB „U“ akcijų pirkimo-pardavimo sandoris realiai įvyko, akcijos buvo parduotos teisėtai. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti.

36. Kasacinės instancijos teismo išplėstinė teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo padarytai išvadai, jog A. P. organizavo būtent fiktyvų bendrovės akcijų pardavimą A. M., kuris nesiekė ir neturėjo tikslo įsigyti šios įmonės. Tai patvirtina liudytojų VSDF Vilniaus skyriaus Įmokų išieškojimo skyriaus vyr. specialistės A. D., notarės D. J., anstolio V. Č., advokato N. J. bei paties A. M. duoti parodymai. Kaip pagrįstai konstatavo apeliacinės instancijos teismas, niekas iš šių asmenų, išskyrus A. P., nerodė jokio suinteresuotumo šiuo sandoriu ir tikslo paslėpti ar kažkaip sunaikinti dokumentus. A. P. viso proceso metu teigė, kad jis ketino parduoti įmonę, dėl to buvo davęs skelbimus, ieškojo pirkėjo, vėliau notarė patvirtino šį sandorį (patvirtinusi parašo tikrumą, bet ne sandorio turinį), o antstolis patvirtino užfiksuotų dokumentų perdavimą A. M.. Tačiau šios aplinkybės nepatvirtina to, jog A. P., žinodamas, kad UAB „U“ kaip mokesčių mokėtojas yra įsiskolinęs valstybės biudžetui, siekdamas paslėpti šios įmonės buhalterinius apskaitos dokumentus, 2009 m. gegužės 15 d. atliko fiktyvų UAB „U“ perleidimą už simbolinę 1 Lt kainą ir įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimą, sudarydamas su Rusijos Federacijos piliečiu A. M., nesupratusiu, kad daroma nusikalstam veika, UAB „U“ 100 procentų akcijų pirkimo-pardavimo sutartį ir UAB „U“ dokumentų perdavimo-priėmimo aktą. Visų pirma iš byloje esančių skelbimų matyti, kad juose neminima, kad parduodama UAB „U“, pats notarės sandorio patvirtinimas ir parašų paliudijimas savaime neįrodo sandorio realumo, o šį veiksmą, vertinant su kitais bylos duomenimis kaip visumą, jis patvirtina, kad buvo sudaryta tik regimybė, kad tiek bendrovės turtas, tiek ir buhalterinės apskaitos dokumentai, teisėtai perduodami A. M.. Antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuota tik tai, kad minėtoje patalpose yra 94 dėžės su dokumentais, bet neužfiksuota, kokie tai dokumentai, tik kad šie dokumentai kažkur išnešti iš patalpos. Taigi, surašyti Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole duomenys savaime neįrodo, kad jame paminėtos dėžės su dokumentais ir segtuvai buvo perduoti konkrečiai A. M., kad juos išsinešė ir išsigabeno A. M..

37. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog baudžiamojoje byloje nustatytas faktas, kad UAB „U“ akcijų pirkimo–pardavimo metu UAB „U“ neregistruotas kilnojamasis 265 627 Lt vertės turtas buvo jau areštuotas, UAB „U“ jau nuo 2008 m. kovo mėnesio nebepajėgė susimokėti mokesčių VMI. 2009 m. birželio 2 d. pagal pateiktus finansinės atskaitomybės dokumentus skolinga biudžetui 1 214 348,77 Lt mokesčių bei delspinigių. Įmonės kreditorinis įsiskolinimas iš viso buvo 7 929 643 Lt (2009-03-16), VĮ Registrų centras bei VĮ „Regitra“ duomenimis, UAB „U“ nuosavybės teise registruoto nekilnojamojo turto bei kelių eismo transporto priemonių neturi. 2008-12-18-2009-02-02 laikotarpiu UAB „U“ priklausę restoranai ir picerijos buvo įregistruoti kaip 11 naujų akcinių bendrovių, kurios perėmė įsiskolinimus tik svarbiems tiekėjams, bet visiškai neperėmė mokestinių skolų valstybei. 2009-03-01 bendrovės kasoje buvo 4 755,11 Lt, tačiau, kaip matyti iš 2009-05-15 akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, dokumentų perdavimo akto, akcijų pirkimo ir dokumentų perdavimo metu nei bendrovės turtas, nei bendrovės kasa A. M. nebuvo perduota.

38. Nelogiška yra ir tai, kad A. P. pardavė neva perspektyvų verslą už 1 Lt, o vėliau A. M., būdamas vieninteliu UAB „U“ akcininku, nepaskyrė bendrovės direktoriaus, nepriminėjo jokių sprendimų, kad bendrovės veikla būtų vykdoma, nevykdė jokių kitų jam, kaip bendrovės akcininkui, tenkančių pareigų. Atkreiptinas dėmesys dar ir į tai, kad 2009-06-18, jau pardavus UAB „U“ akcijas A. M., UAB T. perduodamas SEB lizinguojamas turtas 1 140 821 Lt vertės ilgalaikis turtas, t. y. įranga, kuria naudojosi minėtos naujai įkurtos 11 įmonių. Šios aplinkybės taip pat rodo, jog pats sandoris dėl įmonės akcijų perleidimo buvo fiktyvus. Pagaliau A. P., pateikdamas Juridinių asmenų registro Vilniaus filialui akcijų pirkimo–pardavimo sutartį bei dokumentų perdavimo-priėmimo aktą apie neva tai apie įmonės akcijų pirkimą–pardavimą ir buhalterinių dokumentų perdavimą ir juos pasirašydamas, turėjo tikslą išleisti tokius dokumentus į teisinę apyvartą kaip autentiškus. Taigi jis siekė atsikratyti nuostolingai veikiančios bendrovės, išvengti atsakomybės prieš kreditorius.

39. Kasacinės instancijos teismo išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino, jog UAB „F“ 2009-06-02 buvo skolinga biudžetui 1 214 348,77 Lt. Dar 2008-07-24 UAB „U“ VMI buvo pateikusi įmonės turto anketą, kurioje nurodyta, kad bendrovė turi ilgalaikio turto už 8 024 466,65 Lt. VMI dalį turto, 265 627 Lt vertės, 2009-02-17 areštavo, tačiau bendrovės atstovai turto arešto nepasirašė, bet pateikė VMI 2009-02-23 raštą, kuriame nurodė, kad bendrovės turto aprašas yra pasikeitęs ir bendrovė įsipareigoja pateikti naują turto aprašą, tačiau jo taip ir nepateikė. 2008-12-09 UAB „F“ buvo išsiųstas priminimas Nr.14-07-50171 sumokėti 402 316,63 Lt mokestinę nepriemoką, kurios dalis buvo išieškota iš bendrovės banko sąskaitų. Vėliau vėl buvo siunčiami pakartotiniai priminimai ir buvo kreiptasi į antstolius vykdyti mokestines nepriemokas. Be to, VSDF Vilniaus skyriaus 2009-10-23 rašte Nr. (9.1)3-75520 nurodyta informacija, kad bendrovė buvo raginama vykdyti sumokėti socialinio draudimo įmokas už 2008 metų spalio ir lapkričio mėnesius, tačiau bendrovė nevykdė šios prievolės, dėl to buvo paskirta bendrovės direktoriui bauda, tačiau bendrovė ir toliau nevykdė šios savo prievolės. Bendrovės skola per 2009 m. pirmąjį ketvirtį padidėjo 100 229,43 Lt, todėl siekiant išieškoti susidariusį įsiskolinimą VSDF Vilniaus skyrius priėmė sprendimus išieškoti skolas į VSDF biudžetą priverstine tvarka, kreipiantis į antstolius, tačiau antstolis pagal šiuos sprendimus skolos neišieškojo.

40. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbus yra turtinės prievolės išvengimo kaip alternatyvaus sukčiavimo požymio aiškinimas. Turtinės prievolės išvengimas – tai kaltininko ar kito asmens pareigos, kilusios iš delikto, sandorio ar kitu teisėtu pagrindu, nevykdymas ar tik dalinis vykdymas panaudojant apgaulę (pvz., kaltininkas neteisėtai atsisako vykdyti savo pareigą kreditoriui, sudarydamas situaciją, kai kreditorius negali civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės). Išvengti turtinės prievolės reiškia atsisakyti vykdyti ją arba naudojant apgaulę sudaryti tokią padėtį, kad kreditorius prarastų realią galimybę įgyvendinti savo turtinę teisę arba ši galimybė būtų iš esmės suvaržyta, o kaltininkas išvengtų realaus pavojaus būti teisiškai priverstas vykdyti savo pareigą teisės turėtojui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjY1LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-265/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-265/2011">2K-265/2011</a>, 2K-224/2008).

41. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje aiškinant šį sukčiavimo požymį, susiduriama su būtinybe atriboti sukčiavimą nuo civilinių teisinių santykių. Siekiant atriboti civilinius teisinius santykius nuo sukčiavimo išvengiant turtinės prievolės, teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, pripažįstama tai, jog kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ir sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens; sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio; kaltininkas nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zMDQtOTc2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-304-976/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-304-976/2016">2K-7-304-976/2016</a>, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yNy03NDYvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-27-746/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-27-746/2015">2K-7-27-746/2015</a>, 2K-526/2014, 2K-150/2014, 2K-117/2013, 2K-81/2011).

42. Taigi, darytina išvada, jog šioje baudžiamojoje byloje A. P., turėdamas PVM apskaičiuotą prievolę, dėl kurios byloje nėra ginčo, sąmoningai siekdamas įmonės bankroto (kad įmonė taptų beturtė ir ją nebūtų galima nukreipti reikalavimo), tikėdamasis tokiu būdu „nurašyti“ skolas valstybės biudžetui ir išvengti asmeninės atsakomybės (įmonę parduodant A. M.), padarė kreditoriams (VMI ir VSDF) didelės turtinės žalos (iš viso 1 535 856,18 Lt) dėl prievolės neįvykdymo, bet ir dėl panaudotos esminės apgaulės. Dėl to buvo prarasta reali galimybė apginti savo teises civilinėmis ar administracinėmis teisinėmis priemonėmis arba toks teisės gynimas buvo apsunkintas. Šiuo atveju A. P. veiksmai peržengė kreditorių ir skolininkų įprastų santykių ribas.

43. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą dėl A. P. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, paisė iš BPK 20 straipsnio kylančių reikalavimų. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo konstatuoti, kad šis teismas vadovautųsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, neatsižvelgtų į kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje visos bylos aplinkybės, visi įrodymai išanalizuoti ir įvertinti, išvados dėl A. P. nuteisimo dėl didelės vertės turtinės prievolės UAB „U“ naudai išvengimo apgaule argumentuotos, pagrįstos nustatytomis bylos aplinkybėmis, motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė arba kitaip įvertino apskųsto nuosprendžio įrodymus, nurodyti (BPK 331 straipsnio 1, 2 dalys).

Dėl apgaulingo UAB „U“ apskaitos tvarkymo (BK 222 straipsnio 1 dalis)

44. Kasaciniame skunde kasatorius nesutinka su tuo, kad jis apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, paslėpė įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus. Anot kasatoriaus, BK 222 straipsnio sudėtis yra materiali ir jos buvimui būtina konstatuoti padarinius. Tokie padariniai gali būti nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, specialisto išvada, o kylant abejonėms – ekspertize. Kasatorius teigia, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra nė vieno iš šių išvardytų dokumentų, kurie patvirtintų, kad dėl A. P. tariamų veiksmų nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „U“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

45. BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už apgaulingą apskaitos tvarkymą. Šiame straipsnyje atsakomybė nustatyta už šių veikų padarymą: 1) apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą; 2) buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų sunaikinimą; 4) buhalterinės apskaitos dokumentų sugadinimą, jei dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

46. Kasatorius teisus, teigdamas, jog apgaulingo ar aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo bylose realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-11/2008, 2K-426/2013, 2K-7-234-942/2015). Ir jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, tai reiškia – BK 222 straipsnio prasme – nusikalstamų padarinių buvimą. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjMzLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-233/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-233/2014">2K-233/2014</a>, 2K-7-176-303/2015).

47. Šioje konkrečioje byloje A. P. apeliacinės instancijos teismo buvo nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad paslėpė įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus, t. y. pažeidė 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 19 straipsnio 1 dalies nuostatas – apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones užtikrinančias dokumentų saugumą, to paties straipsnio 2 dalies nuostatas – patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų. Taip pat pažeidė nusikalstamos veikos padarymo metu galiojančias Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 02 22 įsakymo Nr. 13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“ nuostatas, kad uždarosios akcinės bendrovės privalo visus buhalterinius apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus saugoti 10 metų. Be to, numatydamas, kad, paslėpus UAB „U“ buhalterinės apskaitos dokumentus, bus trukdoma nustatyti UAB „U“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą, ir to siekdamas imitavo dokumentų perdavimą apie nusikalstamos veikos darymą nežinančiam Rusijos Federacijos piliečiui A. M.. Taigi, tokiu būdu tyčia paslėpė UAB „U“ buhalterinės apskaitos dokumentus, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „U“ veiklos, komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatų ir įvertinti turto laikotarpio nuo 2002-06-01 iki 2009-05-15.

48. Kasacinės instancijos teismo išplėstinė teisėjų kolegija, viena vertus, atkreipia dėmesį į tai, kad 2004 m. balandžio 13 d. Nr. IX-2112 Mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnio 6 ir 8 punktų nuostatos įpareigoja Mokesčių mokėtoją saugoti apskaitos dokumentus ir registrus, taip pat kitus dokumentus, ir pateikti mokesčių administratoriui visus patikrinimui atlikti reikiamus dokumentus. Kita vertus, apskaitos dokumentų paslėpimas suponuoja tokius asmens veiksmus, kai dokumentas slepiamas turint tikslą, kad juo nebūtų pasinaudota tikrinant asmens veiklą, jo turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą. Taigi, darytina išvada, jog buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimas, kaip vienas iš alternatyvių šios nusikalstamos veikos padarymo būdų, pats savaime yra nusikalstamas. Jis užkerta kelią buhalterinės apskaitos padariniams nustatyti net ir pasitelkiant kompetentingų įstaigų pastangas, nes jų tiesiog nustatyti neįmanoma. Todėl visiškai pagrįstai apeliacinės instancijos teismas šiuos A. P. veiksmus kvalifikavo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

Dėl netikrų dokumentų pagaminimo (BK 300 straipsnio 3 dalis)

49. Kasaciniame skunde kasatorius taip pat tvirtina, jog UAB „U“ akcijų pirkimo-pardavimo sandoris buvo realus. Todėl informacija, užfiksuota 2009 m. gegužės 15 d. UAB „U“ 100 procentų akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje ir 2009 m. gegužės 15 d. UAB „U“ dokumentų perdavimo-priėmimo akte, yra tikra ir šie dokumentai nėra netikri.

50. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog įrodyta, kad A. P. pagamino netikrus dokumentus: 2009-05-15 UAB „U“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, patvirtindamas savo parašu į ją įrašytus melagingus duomenis, tariamai patvirtinančius, kad jis parduoda UAB „U“ 100 procentų akcijų Rusijos Federacijos piliečiui A. M. ir 2009-05-15 UAB „U“ dokumentų perdavimo–priėmimo aktą, patvirtindamas savo parašu į jį įrašytus melagingus duomenis apie tai, kad 2009-05-15, Vilniuje, jis tariamai perdavė UAB „U“ buhalterinės apskaitos dokumentus minėtam A. M., dėl to VSDF ir VMI prarado realia galimybę išieškoti skolas ne ginčo tvarka ir patyrė didelę turtinę žalą; jis taip ne tik sukčiavo, bet ir padarė nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 3 dalyje.

51. Pažymėtina, kad pagrindinė dokumento funkcija – liudyti juridinę reikšmę turinčius faktus. Skirtingų rūšių dokumentai turi skirtingus rekvizitus, be to, gali egzistuoti kaip įrašai ne tik ant popieriaus, bet ir elektroninėje erdvėje ar kompiuterinėje laikmenoje, bet svarbiausias dokumento formai keliamas reikalavimas yra jo tinkamumas paliudyti (įrodyti, patvirtinti) juridinį faktą. Suklastotais ar netikrais dokumentais atitinkamai turėtų būti laikomi tokios formos raštai, kurie yra tinkami paliudyti melagingą faktą. Pažymėtina, kad BK 300 straipsnis numato atsakomybę ne tik už dokumento suklastojimą ir netikro dokumento pagaminimą, bet net ir už tokių dokumentų laikymą, gabenimą, siuntimą. Šios veikos pavojingos tuo, kad toks dokumentas gali įtvirtinti teisinėje apyvartoje tikrovės neatitinkančią informaciją, lemti neteisingų sprendimų priėmimą, suinteresuotų asmenų teisių pažeidimą ir pan.

52. Tikras dokumentas gali būti suklastotas materialiai, t. y. kai kaltininkas savo veiksmais pakeičia dokumente užfiksuotą informaciją (pvz., teksto dalies pakeitimas, nuotraukos, parašo ir kitų rekvizitų pakeitimas ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTAwLzIwMDU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-500/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-500/2005">2K-500/2005</a>, 2K-805/2005), ir intelektualiai (pavyzdžiui, melagingos informacijos įrašymas į dokumentą) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTMyLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-132/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-132/2008">2K-132/2008</a>, 2K-607/2007). Netikro dokumento pagaminimas yra viena iš dokumento suklastojimo formų – tai tokie veiksmai, kai bet kokiu būdu sukuriamas dokumentas, kuris yra netikras ir pagal formą, ir pagal turinį. Į tokį dokumentą įrašoma tikrovės neatitinkanti melaginga informacija. Melaginti duomenys – tai duomenys, neatitinkantys tikrovės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzg3LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-387/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-387/2008">2K-387/2008</a>).

53. Šioje konkrečioje byloje buvo nustatyta, jog kaltinimas A. P. buvo grindžiamas dėl netikrų dokumentų pagaminimo, tačiau jau vėliau nurodyta, kad jis juos suklastojo. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad įrodyta, jog A. P. pagamino netikrus dokumentus, pažymėjo, kad pagal BK 300 straipsnį nusikaltimo dalykas gali būti tik netikri arba suklastoti dokumentai, ir nustatė, jog A. P. savo parašu patvirtino į pirkimo–pardavimo sutartį ir dokumentų perdavimo-priėmimo aktą įrašytus melagingus duomenis, o tai reiškia, kad jis ne suklastojo dokumentus, o pagamino visiškai naujus žinomai melagingus dokumentus, t. y. tokius, kurie tikrovėje neegzistuoja, todėl pažymėjo, jog ši aplinkybė kaltinime turėtų būti tikslintina. Iš šios apeliacinės instancijos teismo išvados, kad A. P. pagamino visiškai naujus žinomai melagingus dokumentus, lieka neaišku, ar kalbama apie netikrą dokumentą, ar apie suklastotą.

54. Kasacinės instancijos teismo išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad teisės doktrinoje yra vartojamas simuliacijos terminas. Tai tokia situacija, kai turėdamos tikslą paslėpti savo tikruosius ke­tinimus šalys dėl to paties dalyko sudaro du susitarimus: vienas yra matomas, išorinis, tačiau melagingas, neatitinkantis tikrųjų šalių ketinimų, kitas – įtvirtinantis tikrąją šalių valią, bet slaptas. Simuliacijos mechanizmas pasižymi tuo, kad tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko sudaromi du sandoriai ir slepiamas sandoris prieštarauja matomam. Simuliacija – tai sutarties šalių bendras melas trečiųjų asmenų atžvilgiu, kuriuo dažniausiai siekiama apeiti įstatymą arba trečiųjų asmenų, pavyzdžiui, kreditorių, teises. Tačiau sukčiavimas ar apgaulė nėra būtinas simuliacijos elementas. Simuliacija gali turėti tikslą, kuris yra moraliai neutralus. Simuliacija pati savaime nėra negaliojimo pagrindas (negaliojimo priežastis), jeigu ja nesiekiama apgaulingų ar neteisėtų tikslų, tačiau jeigu tokių tikslų siekiama – sutartis gali būti pripažinta neteisėta.

55. Civilinėje teisėje skiriami tariami sandoriai (fiktyvūs) ir apsimestiniai sandoriai. Tariamųjų sandorių atveju šalių valios apskritai nėra arba tiksliau – tikroji valia yra nesukurti jokių realių padarinių (sutartis sudaroma tik dėl akių, nesiekiant tei­sinių pasekmių – CK 1.86 straipsnis), apsimestinių sandorių atveju – tikroji šalių valia paslėpta po jos fikcija (sutartis sudaroma tikslu pridengti kitą sutartį – CK 1.87 straipsnis). CK normos, reglamentuojančios tariamus ir apsimestinius sandorius, yra įtvirtintos sandorių negalio­jimo skyriuje, fiktyvumas laikomas sandorių negaliojimo pagrindu.

56. Kasacinės instancijos teismo išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje A. P. padaryti veiksmai sukčiavimo grandinėje (dėl apgaulės išvengiant didelės vertės turtinės prievolės UAB „U“ naudai) jau buvo atlikti iki dokumentuose (UAB „U“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartyje ir UAB „U“ dokumentų perdavimo–priėmimo akte) įtvirtintos apsimestinės informacijos momento, t. y. apsimestinis sandoris tarp A. P. ir A. M. buvo tik pridengtas šiais dokumentais, siekiant išvengti asmeninės A. P. atsakomybės ir ją perkeliant A. M.. Taigi, tokiam sukčiavimo būdui nėra būtinas dokumentų suklastojimas. Tai, kad sandoris apsimestinis, nedaro jo suklastotu. Be to, jis neturėjo jokios įtakos UAB „U“ įsipareigojimams valstybei, kadangi net ir po akcijų perleidimo prievolė valstybei liko, prievolės valstybės biudžetui dydis nepakito, nes jau iki to šios prievolės buvo išvengta. Akcininko pakeitimas negali turėti įtakos nei UAB prievolės dydžiui, nei struktūrai.

57. Kita vertus, byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad sandoris, nors ir apsimestinis, tarp A. P. ir A. M. realiai buvo. Tai patvirtina ir advokato N. J. parodymai (kad A. M. kreipėsi į jį su prašymu suteikti teisines paslaugas), ir antstolio V. Č. parodymai (dokumentų priėmimo-perdavimo metu jis nustatė jo asmenybę pagal asmens dokumentą), ir notarės D. J. parodymai (jog ji patikrino pasirašiusių asmenų tapatybes). Be to, įmonės akcijų pirkimo-pardavimo sutartis buvo surašyta dviem kalbomis (lietuvių ir rusų) ir kiekviename jos lape patvirtinta abiejų šalių parašais. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog šios sutarties pagrindu buvo padaryti pakeitimai UAB „U“ akcininkų registre, taip pat pakeisti duomenys Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre.

58. Taigi kasacinės instancijos teismo išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad tarp A. P. ir A. M. pasirašytoje 2009 m. gegužės 15 d. bendrovės akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje bei UAB „U“ duomenų perdavimo-priėmimo akte buvo įrašyta kokia nors melaginga informacija BK 300 straipsnio prasme. Dėl to nagrinėjamu atveju BK 300 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties būtinojo požymio – nusikalstamos veikos dalyko – buvimas nenustatytas.

Dėl didelės vertės turtinės prievolės UAB T. naudai panaikinimo apgaule pagal UAB „U“ išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą ir pagal UAB „SEB lizingas“ išrašytas 24 PVM sąskaitas-faktūras (dvi nusikalstamos veikos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį)

59. Kasaciniame skunde kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl jo nuteisimo už dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, dėl didelės vertės turtinės prievolės UAB T. naudai panaikinimo apgaule pagal UAB „U“ išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą ir pagal UAB „SEB lizingas“ išrašytas 24 PVM sąskaitas-faktūras. Pirmiausia kasatorius teigia, jog byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad UAB „U“ ir UAB „SEB lizingas“ PVM sąskaitas-faktūras UAB T. buhalterei pateikė A. P.. Ir antras argumentas – sandorių sudarymo metu su UAB „U“ ir UAB „SEB lizingas“ kasatorius nežinojo, kad UAB „U“ nesumokės PVM.

60. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas A. P. kaltu ir nuteisdamas jį už didelės vertės turtinės prievolės UAB T. naudai panaikinimą apgaule pagal UAB „U“ išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą ADB Nr. 0513 ir už didelės vertės turtinės prievolės UAB T. naudai panaikinimą apgaule pagal UAB „SEB lizingas“ išrašytas 24 kreditines PVM sąskaitas-faktūras, savo argumentus grindė tuo, jog: 1) jis žinojo, kad ankstesnėje UAB T. įgytos prekės apyvartos grandinėje nesumokėti ir ateityje nebus sumokėti su prekės apyvarta susiję mokesčiai; 2) žinojo, kad UAB T. neturėjo teisės į PVM atskaitą; 3) tyčia, panaudodamas apgaulę, nuslėpė nuo mokesčių administratoriaus šią esminę aplinkybę.

61. Pirmos nusikalstamos veikos epizode nusikalstamos veikos mechanizmas pasireiškė tuo, jog UAB „U“ nesumokėjo ir nesumokės į valstybės biudžetą 121 801 Lt pardavimo PVM pagal PVM sąskaitą-faktūrą ADB Nr. 01512 – 798 473 Lt (676 672 Lt +121 801 Lt PVM); A. P. UAB T. buhalterei pateikė šią sąskaitą-faktūrą, o buhalterė ją įtraukė į UAB T. buhalterinę apskaitą ir į UAB T. 2009 m. vasario mėnesio PVM deklaraciją įrašė neteisingus duomenis apie šios įmonės mokėtiną PVM; ir 2009 m. kovo 25 d. šią deklaraciją pateikė Vilniaus apskrities VMI.

62. Kitos nusikalstamos veikos epizode nusikalstamos veikos mechanizmas pasireiškė tuo, jog, UAB „SEB lizingas“ 2009 m. birželio 30 d. nutraukus su UAB „U“ sudarytas įvairaus ilgalaikio materialaus turto finansinio lizingo sutartis ir pagal lizingo sutarčių restruktūrizavimo planą perkėlus įsipareigojimus UAB T., UAB „U“ nesumokės į valstybės biudžetą 203 625 Lt pardavimo PVM pagal UAB „SEB lizingas“ išrašytas 24 kreditines sąskaitas-faktūras – 1 344 446 Lt (1 140 821 Lt apmokestinamoji vertė + 203 625 Lt PVM); A. P. UAB T. buhalterei pateikė šias sąskaitas-faktūras, o buhalterė ją įtraukė į UAB T. buhalterinę apskaitą ir į UAB T. 2009 m. birželio mėnesio PVM deklaraciją įrašė neteisingus duomenis apie šios įmonės mokėtiną PVM; 2009 m. liepos 24 d. šią deklaraciją pateikė Vilniaus apskrities VMI. Taigi abiem atvejais buvo padaryti analogiški veiksmai UAB T. naudai panaikinant didelės vertės turtinę prievolę į Lietuvos Respublikos biudžetą sumokėti PVM.

63. Pažymėtina, kad abiejų sandorių sudarymo metu (2008-02-29) UAB T. turėjo UAB „U“ akcijų 60 proc., o A. P. (UAB T. akcininkas - 87 proc. akcijų) turėjo 40 proc. akcijų. UAB „U“ direktoriumi buvo – V. P., vyr. finansininku nuo 2007 m. rugpjūčio mėn. iki 2009 m. dirbo K. D., o UAB T. direktoriumi nuo 2006-08-23 buvo A. P., vyr. finansininkė – A. L. Taigi, A. P. buvo UAB „U“ ir UAB T. faktiniu savininku. VSDF duomenimis, UAB T. nuo 2008-09-01 iki 2009-12-31 dirbo tik du darbuotojai: vyr. buhalterė A. L. ir direktorius A. P..

64. UAB T. pagal UAB „U“ išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. ADB 01513, buhalterinės apskaitos ilgalaikio materialaus turto pajamavimo 2008 m. vasario mėnesio registre apskaitė įvairaus ilgalaikio materialaus turto įsigijimą, o įsigyto ilgalaikio turto verte sumažino UAB „U“ debitorinį įsiskolinimą UAB Turto valdymo centru užskaitymo pagrindu (realūs pinigų mokėjimai neatlikti). Tą pačią ilgalaikio materialaus turto įsigijimo dieną šį turtą išnuomojo pardavėjui UAB „U“. Nors šalių pasirinktas atsiskaitymo būdas ir yra leistinas pagal galiojančius teisės aktus, tačiau nekyla abejonių, kad, pasirinkus tokį atsiskaitymo būdą, pareiškėjo kontrahentas, kuriam pagal PVM įstatymo nuostatas atsirado pareiga apskaičiuoti ir sumokėti PVM, realiai tokios galimybės neturėjo, nes pastarojo nepriemoka, mokėtina į biudžetą, jau buvo prieš sandorį, sandorio metu ir tik didėjo. 2009-03-25 UAB „U“ PVM nepriemoka biudžetui sudarė 917 117 Lt. 2009 m. pradžioje UAB „U“ vykdytą veiklą ėmė vykdyti kiti ūkio subjektai, naudodamiesi tuo pačiu pareiškėjo valdomu turtu, įdarbinant iš esmės tuos pačius darbuotojus, dirbusius UAB „U“, tai, turint omenyje pirmiau paminėtas faktines aplinkybes, byloja apie siekimą išsaugoti UAB „U“ turtą, jį perleidžiant pareiškėjui. Visa tai leidžia tvirtinti apie UAB T. realų žinojimą dėl kontrahento negalėjimo sumokėti į biudžetą pardavimo PVM, o tai reiškia ir pagrįstą paneigimą atskaityti pirkimo PVM pagal UAB „U“ išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. ADB 01513.

65. Jeigu mokesčių mokėtojas žino apie tai, kad jo atliekamos ūkinės operacijos ar kitokia vykdoma veikla prisideda prie mokesčių nemokėjimo, arba nors ir nežino, bet atsižvelgiant į teisiškai reikšmingas aplinkybes turi galimybes žinoti, ir nepaisydamas to atlieka tokią ūkinę operaciją, jis elgiasi nesąžiningai. Mokesčių mokėtojas, sudarydamas ekonominius sandorius, turi pareigą elgtis rūpestingai ir apdairiai bei įsitikinti kontrahentų veiklos teisėtumu.

66. PVM mokamas kiekvienoje civilinės apyvartos stadijoje už įsigyjamas prekes ir paslaugas, o vėliau su šiomis prekėmis ar paslaugomis sukūrus pridėtinę vertę – atskaitomas. PVM našta tenka galutiniam prekės vartotojui, o ne ekonominę veiklą vykdantiems asmenims, tačiau būtina užtikrinti, kad PVM būtų sumokamas kiekvienoje civilinės apyvartos stadijoje ir ūkio subjektas turėtų teisę atskaityti būtent tą PVM dalį, kuri buvo sumokėta prieš tai vykusioje civilinės apyvartos stadijoje. Jei ankstesnėje stadijoje PVM nėra sumokamas, nutrūksta PVM sumokėjimo atskaitymo grandinė ir taip tada iškreipiama PVM sistemos esmė.

67. Šioje baudžiamojoje byloje atkreiptinas dėmesys ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-02-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-230/2010 dėl 2008-02-29 PVM sąskaitos faktūros, kurioje šis teismas konstatavo, kad toks PVM sąskaitos faktūros išrašymas ADB Nr. 01513, kai iš esmės A. P. valdė abi bendroves, bei realių mokėjimų nurodytos bendrovės neatliko, o be to, UAB „U“ iš esmės jau nebevykdė veiklos, negali būti laikomas sąžiningu. Šiuo teismo sprendimu pareiškėjui buvo priskaičiuota 121 801 Lt PVM. Taigi, pagal teismų praktiką, jei mokesčių mokėtojas žino apie tai, jog jo atliekamos ūkinės operacijos ar kitokia vykdoma veikla prisideda prie mokesčių nemokėjimo, arba nors ir nežino, bet atsižvelgiant į keletą reikšmingų aplinkybių turi galimybę žinoti ir, nepaisydamas to, atlieka ūkinę operaciją, jis elgiasi nesąžiningai. Mokesčių mokėtojas, įsigydamas prekes ir paslaugas ir žinodamas ar turėdamas galimybę žinoti, jog jo sutarties partneris (ar ankstesnis prekių pardavėjas) už tokia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokės PVM, elgiasi nesąžiningai, todėl toks mokesčių mokėtojas neįgyja teisės į PVM atskaitą.

68. Taigi, visos pirmiau išvardytos aplinkybės rodo ne tik UAB T. nesąžiningumą, bet ir laikytinos esmine apgaule, nes ji susijusi su svarbiomis aplinkybėmis, lėmusiomis A. P. apgaule UAB T. naudai panaikinti didelės vertės turtinę prievolę į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą sumokėti 121 801 Lt.

69. Dėl teisės į PVM atskaitos pagal UAB „SEB lizingas“ 2009 m. birželio 30 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras (24 vnt.) pažymėtina, kad iš pradžių (2007-03-05) buvo sudarytas sandoris dėl ilgalaikio turto įsigijimo tarp UAB „U“ ir UAB „SEB lizingas“, kur UAB T. iš principo taip pat dalyvavo, nes įsipareigojo kaip solidarus bendraskolis atsakyti UAB „SEB Lizingas“, jei UAB „U“ neįvykdys prievolių pagal sutartis. Tai reiškia, jog jau pirminio sandorio pradžioje UAB T. buvo žinoma apie įsigyjamą ilgalaikį turtą ir iš čia galinčias kilti teisines pasekmes.

70. Taip pat pažymėtina, jog UAB „U“ nevykdant sutartinių įsipareigojimų AB „SEB bankas“ 2009-06-18 raštu Nr. Vv0900869, adresuotu tiek UAB T., tiek UAB „U“, patvirtino lizingo sutarčių restruktūrizavimo planą bei visų įsipareigojimų perkėlimą iš UAB „U“ į UAB T.. Taigi, nors pagal 2009-06-30 lizingo sutartis UAB „SEB Lizingas“ ir UAB T. sudarė atskirą sandorį dėl to paties ilgalaikio turto, kur UAB „U“ jau nebedalyvavo, tačiau UAB T., būdamas tiesiogiai susijęs su UAB „U“ tiek per įmonės valdymą, tiek per įsipareigojimus, neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo realizuoti teisę į PVM atskaitą pagal 2009-06-30 lizingo sutartis.

71. Taip pat pažymėtina, kad: 1) sandoryje tarp UAB „U“ ir UAB „SEB Lizingas“ UAB T. dalyvavo kaip solidarus bendraskolis, o tai iš principo reiškia dalyvavimą pirminiame sandoryje ir žinojimą apie UAB „U“ veiklos pobūdį bei finansines galimybes vykdyti šią veiklą; 2) UAB T. žinojo apie UAB „U“ finansinę padėtį, ką akivaizdžiai patvirtina tarpusavio atsiskaitymai tarp šių bendrovių užskaitymo būdu; 3) UAB T. pripažino bei priėmė įsipareigojimus pagal AB „SEB bankas“ 2009-06-18 raštą Nr. Vv0900869; 4) UAB T. žinojo apie kreditinių PVM sąskaitų faktūrų išrašymą UAB „U“ ir šios pareigą patikslinti PVM deklaracijas bei sumokėti į biudžetą patikslintą PVM.

72. Atkreiptinas dėmesys ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-12-08 nutartį Nr. A556- 2834/2012 (išnagrinėjus UAB T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 4 d. sprendimo administracinėje byloje), dalyje, kurioje paneigta T. teisė į PVM atskaitą pagal UAB „SEB lizingas“ 2009 m. birželio 30 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras (24 vnt.). Remiantis byloje esančių faktinių duomenų visuma, pagrįstai buvo padaryta išvada apie pareiškėjo neleistiną siekį pasinaudoti teise į PVM atskaitą, t. y. piktnaudžiavimą bei sąžiningumo stoką.

73. Atsižvelgiant į specifinį atskirų mokestinių santykių reguliavimą ir galimybę tiesiogiai kėsintis gauti nepagrįstų išmokų ar kompensacijų iš valstybės biudžeto, kai kurie neteisėti mokesčio mokėtojo veiksmai paprastai pripažįstami sukčiavimu. Tokį kvalifikavimą pirmiausia lemia specifinis atskirų mokestinių santykių reguliavimas ir galimybė tiesiogiai kėsintis gauti nepagrįstų išmokų ar kompensacijų iš valstybės biudžeto. Antai kaip sukčiavimas kvalifikuojami veiksmai į įmonės apskaitą įtraukiant suklastotas imituojamų sandorių PVM sąskaitas faktūras, pateikiant mokesčių administratoriui suklastotas PVM deklaracijas ar kitus dokumentus, taip siekiant neteisėtai įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti (sumažinti) mokestinę prievolę. Tokia praktika susiformavo atsižvelgus į galimybę suklastotų PVM sąskaitų faktūrų ir PVM deklaracijų pagrindu įgyti fiktyvią teisę į PVM atskaitą, taip faktiškai susigrąžinti realiai nesumokėtą mokestį (tiesiogiai ar įskaitos būdu). Nors tokios veikos taip pat padaromos mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, tačiau jomis iš esmės fiktyviu pagrindu (imituojant sandorius, pagal kuriuos neva sumokėtas pirkimo PVM, šiais tikslais kuriant jokios veiklos nevykdančias įmones ir pan.) grobiamos valstybės biudžeto lėšos. Kaip sukčiavimas teismų praktikoje taip pat vertinamas „Sodros“ biudžeto lėšų grobstymas, kai nėščiosios moterys fiktyviai įdarbinamos, imituojamas neįprastai didelio atlyginimo mokėjimas, surašomi ir VSDFV pateikiami melagingi dokumentai apie jų pajamas, taip sukuriant fiktyvią teisę į atitinkamo dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zMDQtOTc2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-304-976/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-304-976/2016">2K-7-304-976/2016</a>).

74. Taigi apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, padarė pagrįstą išvadą, jog A. P. apgaule UAB T. naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą sumokėti 214 938 Lt PVM ir padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje.

75. Kasacinės instancijos teismo išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog šioje konkrečioje byloje matyti, kad kasatorius pirmiau nurodytas veikas padarė turėdamas vieningą sumanymą (vieningą tyčią) ir tikslą apgaule UAB T. naudai panaikinti didelės vertės turtinę prievolę. Abu sandoriai iš principo sudaryti dėl tų pačių objektų, dalyvaujant tik vienai tai pačiai sandorių šaliai, identiškas ir nusikalstamos veikos padarymo mechanizmas. Todėl šiuo atveju būtina A. P. veiksmus vertinti kaip tęstinę nusikalstamą veiką (tęstinį sukčiavimą ir dėl didelės vertės turtinės prievolės UAB T. naudai panaikinimo apgaule pagal UAB „U“ išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą, ir dėl pagal UAB „SEB lizingas“ išrašytas 24 PVM sąskaitas-faktūras).

76. Tęstinė nusikalstama veika suprantama kaip veika, kuri susideda iš kelių pavojingų veikų, iš kurių kiekvieną atskirai paėmus gali būti vertinama kaip savarankiška baigta nusikalstama veika, ar atsižvelgiant į tyčią – kaip pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką pagal tą patį Baudžiamojo kodekso straipsnį sujungtų vieningu kaltės turiniu ir pažeidžiančių tą pačią tiesioginę baudžiamojo įstatymo saugomą vertybę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje tęstine pripažįstama tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių, laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolusių, analogišku būdu ir aplinkybėmis padarytų veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieningos tyčios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC00MTIvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-412/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-412/2007">2K-P-412/2007</a>, 2K-307/2007, 2K-743/2007, 2K-232/2010, 2K-474/2010, 2K-650/2010, 2K-7-48/2012 ir kt.). Tęstinės veikos sampratai neprieštarauja ir tokie atvejai, kai pasikartojantys veiksmai nėra visiškai tapatūs ar vienarūšiai, tačiau jais įgyvendinamas tas pats veikos požymis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODQvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-84/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-84/2011">2K-84/2011</a>, 2K-269/2011) arba alternatyvūs veikos požymiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-124/2007; 2K-322/2008, 2K-7-48/2012). Veikos pripažinimas arba nepripažinimas tęstine taip pat priklauso nuo rūšinių nusikalstamos veikos požymių, todėl atskirų kategorijų bylose gali būti atsižvelgta į skirtingas aplinkybes, pabrėžiančias arba paneigiančias veikos tęstinumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yNjcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-267/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-267/2011">2K-P-267/2011</a>, 2K-491/2010, 2K-650/2010).

77. Taigi, šioje baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės nerodo būtinumo šiuos abu sandorius kvalifikuoti kaip atskirus nusikaltimus pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

Dėl BK 228 straipsnio subjekto

78. Kasaciniame skunde kasatorius teigia, kad jis negali būti laikomas nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnyje subjektu, nes jo vykdoma veikla nesusijusi su viešojo intereso įgyvendinimu. Todėl jis negali būti atsakingu pagal BK 228 straipsnio nuostatas.

79. Apeliacinės instancijos teismas A. P. piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi grindė tuo, jog: 1) jis yra valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo, kuris dirba privačioje įmonėje (UAB T. direktorius) ir turi įgaliojimus veikti šios įmonės vardu bei turi įmonės vadovo administracinius įgaliojimus; 2) jo nusikalstama veika pasireiškė piktnaudžiavimu į PVM atskaitą, t. y. A. P. apgaule (t. y. kad UAB „U“ nesumokėjo ir nesumokės į valstybės biudžetą 121.801 Lt pardavimo PVM pagal UAB „U“ išrašytą 2008-02-29 PVM sąskaitą faktūrą ADB Nr. 01513 – 798 473 Lt (676 672 Lt + 121 801 Lt PVM) UAB T. naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą sumokėti 121 801 Lt. Taip pat A. P. apgaule (t. y. kad bendrovei UAB „SEB lizingas“ 2009-06-30 nutraukus su UAB „U“ sudarytas įvairaus ilgalaikio materialaus turto finansinio lizingo sutartis ir pagal lizingo sutarčių restruktūrizavimo planą perkėlus įsipareigojimus įmonei UAB T., UAB „U“ nesumokės į valstybės biudžetą 203.625 Lt pardavimo PVM pagal UAB „SEB lizingas“ išrašytas 2009-06-30 dvidešimt keturias kreditines PVM sąskaitas faktūras GR Nr. 0909094–0909117 – 1 344 446 Lt (1 140 821 Lt apmokestinamoji vertė + 203.625 Lt PVM), UAB T. naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą sumokėti 203.625 Lt; 3) dėl tokių A. P. veiksmų buvo padaryta didelė žala Lietuvos valstybei.

80. Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs A. P. veiksmuose kvalifikuojančio požymio – turtinės ar kitokios asmeninės naudos siekimo, jo padarytus veiksmus perkvalifikavo iš BK 228 straipsnio 2 dalies į 228 straipsnio 1 dalį.

81. BK 228 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimą, siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnyje, vykdytojas yra specialaus subjekto požymius turintis asmuo – valstybės tarnautojas arba jam prilygintas asmuo, kurio sąvoka išaiškinta BK 230 straipsnyje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-100/2014, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yNTEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-251/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-251/2013">2K-7-251/2013</a>, 2K-548-699/2015).

82. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad valstybės tarnautojui prilyginamas ir toks asmuo, kuris dirba bet kokioje valstybinėje, nevalstybinėje ar privačioje įstaigoje, įmonėje ar organizacijoje ar verčiasi profesine veikla ir turi atitinkamus administracinius įgaliojimus arba turi teisę veikti šios įstaigos, įmonės ar organizacijos vardu, ar teikia viešąsias paslaugas. Taigi pagal minėtą BK 230 straipsnio 3 dalies redakciją valstybės tarnautojui prilyginto asmens statusas buvo siejamas su dviem būtinaisiais požymiais: 1) darbu bet kokioje valstybinėje, nevalstybinėje ar privačioje įstaigoje, įmonėje ar organizacijoje arba vertimusi profesine veikla; ir 2) atitinkamų įgaliojimų turėjimu: administracinių, teisės veikti įstaigos, įmonės ar organizacijos vardu arba teikti viešąsias paslaugas. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 18 punkte nurodyta, kad viešoji paslauga – tai valstybės ar savivaldybių kontroliuojamų juridinių asmenų veikla teikiant asmenims socialines, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitas įstatymų numatytas paslaugas. Įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka viešąsias paslaugas gali teikti ir kiti asmenys. Sprendžiant klausimą, ar teiktos paslaugos yra viešosios, būtina įvertinti, ar asmens veikla susijusi su atlikimu teisiškai reikšmingų veiksmų, kuriais buvo siekiama užtikrinti viešąjį interesą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50-648/2015).

83. Sprendžiant klausimą, ar asmuo BK 230 straipsnio prasme laikytinas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, nepakanka vien tiktai to, kad toks asmuo formaliai atitinka BK 230 straipsnio 3 dalyje įvardytus požymius – dirba juridiniame asmenyje (kitoje organizacijoje) ar verčiasi profesine veikla ir turi administracinius įgaliojimus arba turi teisę veikti šio juridinio asmens (kitos organizacijos) vardu, ar teikia viešąsias paslaugas. Taip pat turi būti nustatyta, kad tokia asmens veikla yra susijusi su viešojo intereso užtikrinimu ir šios veiklos nevykdymas ar netinkamas vykdymas (pvz., piktnaudžiaujant savo padėtimi, viršijant suteiktus įgaliojimus) reikštų viešojo intereso pažeidimą. Viešuoju interesu yra laikytinas teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, atspindintis ir išreiškiantis pamatines visuomenės vertybes, kurias paprastai įtvirtina ir saugo Konstitucija. Kiekvienąkart, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, būtina nustatyti aplinkybę, kad, nepatenkinus tam tikro asmens, grupės asmenų intereso, būtų pažeistos esminės šių asmenų teisės ir laisvės, Konstitucijoje įtvirtintos ir jos saugomos vertybės (pvz., asmens teisė į nuosavybę ir jos neliečiamumas, asmens, jo turto apsauga nuo nusikalstamų kėsinimųsi ir kitų teisės pažeidimų, asmens teisė į gynybą, teisingą, nešališką procesą). Pagal Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymą viešieji interesai – tai visuomenės suinteresuotumas, kad asmenys, dirbantys valstybės tarnyboje, visus sprendimus priimtų nešališkai ir teisingai (2 straipsnio 3 dalis). Viešieji interesai, kaip įstatymo saugoma vertybė, gali būti suprantami ir kaip visuomenės suinteresuotumas, kad ne tik valstybės tarnautojai, bet ir kiti viešojo ar net privataus sektorių darbuotojai, įgalioti spręsti įvairius visuomenei svarbius klausimus (valstybės tarnautojui prilyginti asmenys), darytų tai nešališkai, teisingai, įstatymų nustatyta tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-24-895/2015, 2K-50-648/2015, 2K-548-699/2015).

84. Uždarosios akcinės bendrovės vadovas ar kitas darbuotojas gali būti prilygintas valstybės tarnautojui, tačiau tokia išvada turi būti daroma įvertinus ne tik einamų pareigų formalią atitiktį BK 230 straipsnyje nurodytiems požymiams, bet ir jo padarytų veiksmų reikšmingumą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yNTEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-251/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-251/2013">2K-7-251/2013</a>). Priešingu atveju, t. y. valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu pripažįstant privataus ūkio subjekto vadovą ar kitą darbuotoją, formaliai atitinkantį BK 230 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus požymius, ir nevertinant jo veiklos reikšmingumo užtikrinant viešuosius interesus ar valstybės tarnybai, būtų iškreipta nusikalstamų veikų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams esmė, BK XXXIII skyriuje įtvirtintų normų paskirtis. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad reikalavimai asmenims, dirbantiems valstybės tarnyboje ir privačiame juridiniame asmenyje, daugeliu aspektu iš esmės skiriasi (pvz., priimant asmenį į darbą valstybės tarnyboje, skirtingai nei priimant dirbti privačiame juridiniame asmenyje, paprastai turi būti skelbiamas viešasis konkursas, skiriasi valstybės tarnautojų ir privačių juridinių asmenų darbuotojų drausminės (tarnybinės) atsakomybės pagrindai ir principai). Taigi ir dėl to vien tik formalus privačių juridinių asmenų vadovų, kitų jų darbuotojų prilyginimas valstybės tarnautojui neatitiktų nusikalstamų veikų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams prasmės, BK XXXIII skyriuje įtvirtintų normų paskirties.

85. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad UAB T. ir UAB „U“ nagrinėjamų ūkinių operacijų įforminimo metu buvo susiję juridiniai asmenys, o jų faktiniu savininku ir valdytoju buvo A. P.. t. y. būtent šiai įmonei vadovavo, šį juridinį asmenį kontroliavo ir jam atstovavo. Taigi, anot apeliacinės instancijos teismo, šie duomenys patvirtina, kad A. P. atitinka BK 230 straipsnio 3 dalyje nurodytus valstybės tarnautojui prilyginto asmens požymius, todėl gali būti nusikaltimų, numatytų BK 228 straipsnyje, subjektas.

86. Be to, A. P. turėdamas pareigą užtikrinti, kad įmonėje būtų laikomasi įstatymų, nedaroma priešinga teisei veika, šių pareigų sąmoningai tyčia tinkamai nevykdė, t. y. žinodamas faktinę situaciją, pažeisdamas Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių 200-07-13 įstatymo Nr. VIII-1835 (red. Nuo 2004-01-01 iki 2009-07-17) 19 straipsnio 8 dalies nuostatą, įpareigojančią bendrovės valdymo organus veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais; Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo 2004-04-13 įstatymo Nr. IX-2112 2 straipsnio 18 dalies nuostatas, numatančias mokesčio įstatymo pagrindu atsirandančias mokesčių mokėtojo pareigas teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu, bei 40 straipsnio 4 punkto nuostatas, kad mokesčių mokėtojas privalo teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių įstatymais, – piktnaudžiavo teise į PVM atskaitą.

87. Kasacinės instancijos teismo išplėstinė teisėjų kolegija, vertindama A. P. veiklą, konstatuoja, kad nors jis ir ėjo UAB T. direktoriaus pareigas, tačiau byloje nenustatyta, jog jo veikla būtų susijusi su viešojo intereso įgyvendinimu. UAB T. teikė patalpų nuomos paslaugas privatiems subjektams, o remiantis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 57 straipsnio 1 dalies nuostatomis, turėjo teisę į PVM atskaitą (teisę į PVM atskaitą turi tik PVM mokėtojai.) Nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad A. P. vykdė veiklą, susijusią su viešojo intereso įgyvendinimu (mokesčių surinkimo srityje), ir šios veiklos nevykdymas ar netinkamas vykdymas lėmė viešojo intereso pažeidimą. Sprendžiant, ar asmens veikla susijusi su viešojo intereso įgyvendinimu, tikslinga įvertinti ne vieną atliktą konkretų veiksmą (šioje byloje mokesčių deklaravimą ir sumokėjimą), bet visą įmonės veiklą apskritai. Priešingu atveju kiekvienos įmonės vadovas galėtų būti siejamas su viešojo intereso įgyvendinimu, nes kiekviena įmonė deklaruoja ir moka mokesčius ir tai nepagrįstai išplėstų baudžiamosios atsakomybės taikymą. Taigi, įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nei UAB T., nei A. P. veikla negali būti vertinama kaip BK 228 straipsnyje numatyta nusikalstama veika.

88. Be to, paminėtina ir tai, kad tokie A. P. veiksmai nagrinėjamoje byloje buvo įvertinti baudžiamuoju teisiniu aspektu, pagal kitus BK straipsnius. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad A. P. nelaikytinas BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektu.

Dėl civilinio ieškinio

89. Kasaciniu skundu kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendimu visiškai tenkinti Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus civilinius ieškinius ir priteisti iš A. P. nusikalstamais veiksmais padarytą turtinę žalą. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas tam neturėjo teisinio pagrindo.

90. Pažymėtina, jog Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2012-11-20 pateikė 1 138 706 Lt civilinį ieškinį nuteistajam A. P. dėl jo nusikalstama veika valstybei padarytos žalos atlyginimo. Ieškinyje nurodyta, jog bendrovės UAB „U“ skola valstybės biudžetui buvo 1 197 348,89 Lt mokesčių (su delspinigiais). Bendrovės skolą biudžetui 2009-05-04 sudarė 1 088 770 Lt pridėtinės vertės mokesčio (PVM), 449 Lt aplinkos teršimo mokesčio už teršalų iš stacionarių taršos šaltinių išmetimą į aplinką, 2 480 Lt gyventojų pajamų mokesčio (GPM) nuo gyventojo su darbo santykiais nesusijusių mokestinio laikotarpio A klasės pajamų, 47 007,42 Lt GPM nuo gyventojo mokestinio laikotarpio A klasės pajamų, susijusių su darbo santykiais, 58 642,47 Lt delspinigių.

91. Be to, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius 2012-11-20 taip pat pateikė atsakovui A. P. 341 111,61 Lt civilinį ieškinį, nes UAB „U“ nesumokėjo į Fondo biudžetą už 2007 m. 4 ketvirtį – 2009 m. 2 ketvirtį priskaičiuotų valstybinio socialinio draudimo įmokų. Taigi Fondo biudžetui buvo padaryta 341 111,61 Lt žala.

92. Pažymėtina, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2009 m. balandžio 2 d. priėmė sprendimą išieškoti bendrovės turimą nepriemoką iš bendrovės turto, tačiau 2009 m. gegužės 12 d. bendrovė pranešė Vilniaus AVMI, kad neturi jokių apyvartinių lėšų, todėl negali įvykdyti savo pareigos sumokėti mokesčius. Taigi dėl tokių A. P. neteisėtų veiksmų Vilniaus AVMI prarado realią galimybę išieškoti mokesčių nepriemoką iš bendrovės ne ginčo tvarka.

93. Pagal BPK 110 straipsnio 1 dalį civiliniu ieškovu pripažįstamas fizinis ar juridinis asmuo, kuris baudžiamojoje byloje reikalauja atlyginti dėl įtariamojo ar kaltinamojo nusikalstamos veikos patirtą turtinę ar neturtinę žalą. Civilinio ieškovo statuso įgijimą lemia du pagrindai – faktinis ir juridinis. Juridinis pagrindas – tai ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimas ar teismo nutartis pripažinti asmenį civiliniu ieškovu. Faktinis pagrindas reiškia, kad byloje civilinį ieškinį gali pareikšti ne bet kas, o tik asmuo (fizinis ar juridinis), dėl nusikalstamos veikos patyręs žalos ir reikalaujantis ją atlyginti. Toks pagrindas grindžiamas objektyviais duomenimis, leidžiančias nustatyti nusikalstama veika padarytos žalos faktą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMjQtNjQ4LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-124-648/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-124-648/2016">2K-7-124-648/2016</a>).

94. Pagal BPK 109 straipsnio prasmę civilinis ieškinys baudžiamajame procese – dėl nusikalstamos veikos turtinės ir (ar) neturtinės žalos patyrusio asmens baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka reiškiamas reikalavimas įtariamajam, kaltinamajam ar už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti patirtą žalą. Tačiau gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos turi būti teisinis priežastinis ryšys. Teismų praktikoje pažymėta, kad sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai vadovaujantis BPK taisyklėmis ir joms neprieštaraujančiais kitais teisės aktais nustatoma, kad atsakovas byloje yra tinkamas, o ieškinys pagrįstas ir jo dydis įrodytas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-489/2016).

95. BPK 113 straipsnyje nustatyta, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio Kodekso nuostatas (1 dalis); kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis Kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (2 dalis).

96. Pagal BPK 112 straipsnio 4 dalį, jei civilinis ieškinys atmestas nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, civilinis ieškovas netenka teisės pareikšti tą patį ieškinį civilinio proceso tvarka. Jei ieškinys atmetamas civilinio proceso tvarka, ieškovas netenka teisės pareikšti tą patį civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje. Toks reglamentavimas grįstas civiliniame procese galiojančiu res judicata principu, reiškiančiu, kad teismui priėmus sprendimą dėl ginčo, pakartotinis tapačios bylos (bylos tarp tų pačių asmenų dėl tų pačių faktinių aplinkybių pagrindu reiškiamo to paties reikalavimo) nagrinėjimas negalimas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį paaiškėja, kad materialioji reikalavimo teisė yra perleista kitam asmeniui, tai nėra besąlyginė kliūtis tolesniam ginčo nagrinėjimui - teismas pradinį ieškovą procese turi pakeisti jo teisių perėmėju (CPK 48 straipsnis). Šios civilinio proceso taisyklės gali būti taikomos ir civilinį ieškinį nagrinėjant baudžiamojoje byloje.

97. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ieškinio pareiškime nurodo, jog 2009 m. balandžio 2 d. priėmė sprendimą išieškoti UAB „U“ turimą nepriemoką iš bendrovės turto, tačiau 2009 m. gegužės 12 d. bendrovė pranešė Vilniaus AVMI, kad neturi jokių apyvartinių lėšų, todėl negali įvykdyti savo pareigos sumokėti mokesčius. Analogiška situacija susiklostė dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus civilinio ieškinio, kuriame konstatuota, jog UAB „U“ nuo 2003 birželio 15 d. valstybinio socialinio draudimo įmokas ir delspinigius mokėjo pažeisdama teisės aktų nustatytą tvarką; nebuvo vykdomi mokėjimo nurodymai; 2009 m. kovo 25 d. VSDF Vilniaus skyriaus vykdomuosius dokumentus dėl priverstinės skolos išieškojimo perdavus antstolei, šiai taip pat nepavyko išieškoti skolos Fondo biudžetui.

98. 2011 m. balandžio 26 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi UAB,,M. F. “ (buvusi – UAB,,U“) iškelta bankroto byla, joje patvirtinti VMI ir VSDF Vilniaus skyriaus kreditoriniai reikalavimai dėl mokesčių ir valstybinio socialinio draudimo įmokų skolų. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartimi BUAB,,M. F. “ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, 2016 m. kovo 24 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2B-2739-392/2015 BUAB „M. F. “ pripažinta pasibaigusia. Šiame sprendime konstatuota, jog vykdant kreditorių komiteto 2015 m. rugpjūčio 5 d. ir vėlesnių susirinkimų posėdžių nutarimus buvo pardavinėjama ginčo reikalavimo teisė į A. P. pagal Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0xNTMzLTI2Mi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-1533-262/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-1533-262/2016">2-1533-262/2016</a> ieškinį dėl 1 448 210,43 Eur (5 138 493 Lt) žalos atlyginimo. 2015 m. lapkričio 27 d. reikalavimo teisė buvo parduota. Bankroto administratoriui atlikus veiksmus, numatytus Įmonių bankroto įstatymo 31 straipsnyje BUAB „M. F. “ bankroto byloje liko nepatenkinti šie kreditoriniai reikalavimai (II eilės kreditoriai ir jų kreditoriniai reikalavimai – 1. VSDFV Vilniaus skyrius 112 080,33Eur ir 2. – VĮ „Turto bankas“ 386 449,48 Eur).

99. Vilniaus apygardos teismo civilinė byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0xNTMzLTI2Mi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-1533-262/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-1533-262/2016">2-1533-262/2016</a> BUAB „M. F.“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „I. S. reiškė ieškinį atsakovams A. P. ir A. M. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir žalos atlyginimo. Ši civilinė byla 2016 m. sausio 19 d. nutartimi nutraukta pagal CPK 293straipsnio 1 dalies 4 punktą - ieškovui atsisakius ieškinio tuo pagrindu, kad BUAB „M. F. “ (buvusi UAB „U“) perleido savo reikalavimo teisę A. P..

100. Nurodytos faktinės aplinkybės suponuoja išvadą, kad bankroto byloje nepatenkinus VMI ir VSDF Vilniaus skyriaus reikalavimų ir pasibaigus atsakingam dėl mokestinių prievolių vykdymo juridiniam asmeniui BUAB „M. F. “, šioje baudžiamojoje byloje galėtų būti sprendžiamas klausimas dėl nusikalstamas veikas padariusių asmenų civilinės atsakomybės už valstybės biudžetui ir valstybinio socialinio draudimo fondui padarytą žalą. Tačiau kartu teisėjų kolegija konstatuoja, kad civiliniai ieškiniai negali būti išnagrinėti nepatikrinus kasacinio skundo argumentų. Be to, neišsiaiškinus priežasčių, kodėl VMI reikalavimo teises į UAB „U“ mokestinę nepriemoką perleidus VĮ „Turto bankas“, nei viena šių valstybinių institucijų, privalančių ginti viešąjį interesą, neinicijavo procesinių teisių perėmimo ir ar toks perėmimas galimas.

101. Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytus argumentus, išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos dalys dėl civilinių ieškinių išnagrinėjimo išnagrinėta esmingai pažeidus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus (BPK 20, 115 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio naikintina ir ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Dėl bausmės

102. Kasacinės instancijos teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, atkreipia dėmesį į tai, jog A. P. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl netikrų dokumentų pagaminimo) baudžiamoji byla nutraukiama, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas); pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos dėl didelės turtinės prievolės panaikinimo apgaule) ir BK 228 straipsnio 1 dalį (dvi nusikalstamos veikos dėl piktnaudžiavimo tarnyba) veikos perkvalifikuotos į vieną tęstinį nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, paskiriant A. P. dvejų metų laisvės atėmimo bausmę. Dėl kitų nusikalstamų veikų (BK 182 straipsnio 2 dalis – dėl didelės vertės turtinės prievolės išvengimo apgaule ir BK 222 straipsnio 1 dalies – dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos vedimo) paskirtos bausmės lieka nepakeistos.

103. Atsižvelgiant į tai, A. P. skirtinos ir bendrinamos bausmės turi būti iš naujo, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalyje, 2 dalyje, 4 dalyje, 5 dalies 1 punkte, 6 dalyje, 65 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Iš pradžių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes bausmes, bausmes paskirtas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės turtinės prievolės išvengimo apgaule), BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos vedimo) ir BK 182 straipsnio 2 dalies (dėl didelės turtinės prievolės panaikinimo apgaule). Po to šios subendrintos bausmės bendrintinos iš dalies jas sudedant, prie griežčiausios subendrintos bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės.

104. Apeliacinės instancijos teismas paskyrė A. P. bausmės vykdymo atidėjimą (BK 75 straipsnis) ir kartu paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – per bausmės vykdymo laikotarpį visiškai atlyginti turtinę žalą Vilniaus apskrities VMI ir VSDFV Vilniaus skyriui. Nagrinėjamu atveju panaikinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl civilinių ieškinių patenkinimo, naikintina ir nuosprendžio dalis, kuria nustatytas įpareigojimas atlyginti turtinę žalą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 2 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti šio nuosprendžio dalį dėl A. P. nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir BK 228 straipsnio 1 dalį, ir baudžiamąją bylą jam nutraukti (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pakeisti nuosprendžio dalį dėl A. P. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos - dėl didelės vertės turtinės prievolės UAB T. naudai panaikinimo apgaule pagal UAB „U“ išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą ir pagal UAB „SEB lizingas“ išrašytas 24 PVM sąskaitas-faktūras) ir veiką perkvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, kaip vieną tęstinį sukčiavimą, paskiriant jam dvejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Pakeisti nuosprendžio dalį dėl galutinės bausmės paskyrimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 65 straipsnio 2 dalimi, bausmes subendrinti apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir A. P. paskirti dvejų metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmę ir 200 MGL dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 8 punktais A. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams ir paskirti įpareigojimą: per šį laikotarpį tęsti darbą ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl civilinių ieškinių išsprendimo ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kitas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 2 d. nuosprendžio dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Dalia Bajerčiūtė

Rima Ažubalytė

Olegas Fedosiukas

Tomas Šeškauskas

Audronė Kartanienė

Aurelijus Gutauskas