J. K. pagal BK 202 str.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO

BAUDŽIAMŲJŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJAS

(S)

OLEGAS FEDOSIUKAS

ATSKIROJI NUOMONĖ

DĖL LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO BAUDŽIAMŲJŲ BYLŲ SKYRIAUS

TEISĖJŲ KOLEGIJOS 2017 M. SAUSIO 12 D. NUTARTIES

BAUDŽIAMOJOJE BYLOJE NR. 2K-16-489/2017

2017 m. sausio 12 d.

Vilnius

1. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 384 straipsnio 10 dalimi, pateikiu atskirąją nuomonę dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 12 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-16-489/2017.

2. Būdamas teisėjų kolegijos narys, nesutinku su jos priimtu sprendimu panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Tokį procesinį sprendimą lėmė teisėjų kolegijos nustatyti apeliacinės instancijos teismo padaryti BPK pažeidimai surašant nutartį, motyvuojant sprendimą ir atsakant į prokuroro apeliacinio skundo argumentus. Iš tiesų, apeliacinės instancijos teismo nutartis surašyta su akivaizdžiais trūkumais. Kita vertus, mano nuomone, šie pažeidimai neturėjo būti pripažįstami esminiais ir lemti procesinį sprendimą naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį.

3. Nagrinėjamoje byloje abiejų instancijų teismai nenustatė kaltinamojo J. K. (J. K.) veiksmuose nusikalstamų veikų, kuriomis jis buvo kaltinamas, sudėčių požymių. Susipažinęs su byla ir teismų priimtais sprendimais, turiu pagrindą manyti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas, palikdamas šį nuosprendį galioti, iš esmės teisingai išnagrinėjo bylą ir padarė teisiškai pagrįstas išvadas. Tokioje situacijoje bylos grąžinimas iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka vien dėl nutarties surašymo ir motyvavimo trūkumų, mano įsitikinimu, neatitinka baudžiamojo proceso paskirties, kaltinamojo teisių apsaugos ir proceso ekonomiškumo principų.

4. Nagrinėjamoje byloje kaltinimas J. K. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį grindžiamas tuo, kad jis ėmėsi komercinės veiklos įsigyjant pigiau ir parduodant brangiau nekilnojamąjį turtą, tačiau apie vykdomą veiklą ir gaunamas pajamas teisės aktų nustatyta tvarka neinformavo atsakingų valstybinių institucijų, taip išvengė prievolės mokėti privalomus mokesčius į valstybės biudžetą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visus byloje esančius duomenis ir motyvuotai paaiškino, kodėl nenustatė BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Teismo konstatuota, kad J. K., kaip mokesčių mokėtojas, buvo žinomas mokesčių administratoriui, buvo įrašytas į mokesčių inspekcijos registrus, teikė Valstybinei mokesčių inspekcijai privalomas mokesčių deklaracijas, kuriose deklaruodavo pajamas, gautas ne tik iš savo individualios advokato veiklos, bet ir iš nekilnojamojo turto pardavimo, tai matyti iš jo mokesčių administratoriui teiktų metinių pajamų mokesčio deklaracijų. Taigi savo veiklos, sandorių, susijusių su nekilnojamuoju turtu, ir gaunamų pajamų kaltinamasis nuo mokesčių administratoriaus neslėpė, tyčios išvengti privalomų mokesčių neturėjo. Prokuroras nepateikė jokių argumentų, paneigiančių šias teismo nustatytas aplinkybes. Nepateikta ir jokių duomenų, kad sudaryti nekilnojamojo turto sandoriai būtų apsimestiniai, tariami, apgaule sudaryti ir pan. Iš esmės tai reiškia, kad mokesčių administratoriui nebuvo sudaryta kliūčių, esant pagrindui, ginti valstybės finansinius interesus įprastomis administracinėmis teisinėmis priemonėmis. Tai, manytina, yra svarbiausias mokestinių ir baudžiamųjų teisinių santykių atribojimo aspektas šioje byloje. Nenustačius veiklos ir pajamų slėpimo nuo mokesčių administratoriaus faktų, byloje kilęs ginčas, privalėjo išteisintasis ar neprivalėjo atskirai pranešti mokesčių administratoriui apie individualią veiklą gaunant pajamų iš nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorių, nėra esminis.

5. Baudžiamoji atsakomybė už vertimąsi oficialiai neįforminta ekonomine veikla pagal BK 202 straipsnio 1 dalį nėra savitikslė, ji pagrįsta siekiu apsaugoti verslo tvarką, sąžiningos verslininkystės principus, ir svarbiausia finansinius valstybės interesus. Tokios veiklos nusikalstamas pobūdis sietinas su iš esmės nelegaliu šios veiklos pobūdžiu, kai ji ir iš jos gaunamos pajamos slepiamos nuo mokesčių administratoriaus, taip pat padidintu veiklos pavojingumu, palyginti su analogišku administraciniu nusižengimu (versliškumu, stambiu mastu). Būtina nustatyti ir tyčinį veikos pobūdį, t. y. kad asmuo suvokė savo ekonominės veiklos neteisėtumą ir norėjo taip veikti.

6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, taip pat ir baudžiamosiose bylose pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, ne kartą pasisakyta prieš dirbtinį išimtinai civilinių, administracinių, mokestinių ir drausminių santykių kriminalizavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzgzLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-383/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-383/2011">2K-383/2011</a>, 2K-409/2011, 2K-262/2011, 2K-P-267/2011, 2K-7-58/2013, 2K-98/2014, 2K-515/2014, 2K-455-693/2016 ir kt.).

7. Pažymėtina, kad Mokesčių administravimo įstatyme kaip vienas iš apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo principų nurodytas ir apmokestinimo aiškumas (6 straipsnis), taip pat įtvirtintas mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo bendradarbiavimo principas, kuris, be kita ko, įpareigoja mokesčių administratorių padėti mokesčių mokėtojui naudotis teisėmis ir vykdyti pareigas, siekti savitarpio supratimo (27 straipsnis), skatinti savanorišką mokesčių sumokėjimą (32 straipsnio 1 punktas). Mokesčių administratoriui suteikti įgalinimai gauti informaciją iš fizinių ir juridinių asmenų, registrų ir duomenų bazių, duoti mokesčių mokėtojui privalomus nurodymus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo, mokėjimo ir apskaitos tvarkymo klausimais, priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas ir kt. Kai kyla pagrįstas įtarimas, kad asmens pajamos nėra apmokestintos įstatymų nustatyta tvarka ar turtas įsigytas už įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintas lėšas, mokesčių administratorius gali nurodyti asmenims pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti (36 straipsnis). Pagaliau, tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio, mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais, turi įgalinimus pats apskaičiuoti priklausantį mokėti mokestį (66 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė turėtų kilti tik už tokius piktavališkus mokesčių įstatymų pažeidimus (mokesčių slėpimą), kurie iš esmės atima iš mokesčių administratoriaus galimybes kontroliuoti mokesčių mokėtojų mokestinių pareigų vykdymą įprastomis mokesčių administravimo priemonėmis. Vien tai, kad asmuo sugebėjo sumaniai investuoti turimas lėšas į nekilnojamąjį turtą ir sudaryti pelningų sandorių, savaime nereiškia, kad jis vykdė neteisėtą komercinę veiklą BK 202 straipsnio 1 dalies prasme.

8. Išteisintojo J. K. veiklos neteisėtumui, pavojingumui ir tyčiniam pobūdžiui nustatyti ar paneigti svarbu atsižvelgti į pajamų, gautų iš nekilnojamojo turto pardavimo, apmokestinimo specifiką. Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad 2010 m. lapkričio 23 d. įstatymu Nr. XI-1152 (įsigaliojo nuo 2010 m. gruodžio 11 d.) pakeitus Gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, pajamos iš nekilnojamojo turto pardavimo apskritai nepriskiriamos pajamoms iš individualios veiklos. Tuo tarpu esminė aplinkybė, kuria remiasi kaltinimas, yra tai, kad išteisintasis vykdė individualią veiklą, apie kurią privalėjo pranešti mokesčių administratoriui. Taigi J. K. nagrinėjamoje byloje kaltinamas šiuo metu jau panaikinto teisinio reikalavimo mokesčių mokėtojui nevykdymu.

9. Tiek galiojančios, tiek ir anksčiau galiojusios GPM įstatymo normos nustato specialias pajamų, gautų pardavus nekilnojamąjį turtą, apmokestinimo taisykles: kokiais atvejais šios pajamos apmokestinamos, o kokiais – neapmokestinamos. Šis specialus reguliavimas leidžia kiekvienam asmeniui, norinčiam parduoti nekilnojamąjį turtą, planuoti atitinkamus sandorius ir jų mokestinę naštą. Kalbant apie teisinį reguliavimą šiai bylai aktualiu laikotarpiu (2004-2009 m.), sutiktina su teismo išvada, jog nebuvo savaime aišku, kada fizinis asmuo privalėjo suprasti, kad jo nekilnojamojo turto sandoriai jau traktuotini kaip individuali prekybos nekilnojamuoju turtu veikla, apie kurią jis turi oficialiai pranešti mokesčių administratoriui ir mokėti mokesčius kaip asmuo, besiverčiantis prekybos nekilnojamuoju turtu veikla. Tą patvirtino ir paaiškinimus teismui davęs specialistas A. K., turintis didelę patirtį apskaitos ir mokesčių srityje. Tokiais atvejais vertinant mokesčių mokėtojo veiksmų teisėtumo ir atsakomybės klausimus, svarbu yra tai, ar iš nekilnojamojo turto pardavimo gautos pajamos buvo slepiamos nuo mokesčių administratoriaus, ar šis turėjo galimybę, esant pagrindui, sudrausminti mokesčių mokėtoją. Kaip jau minėta pirmiau, teismas nustatė, kad išteisintasis savo pajamas, gautas iš nekilnojamojo turto pardavimo, deklaravo. Teismui paaiškinimus davusi VMI specialistė nenurodė jokių aplinkybių, atėmusių galimybę mokesčių administratoriui įspėti J. K. apie būtinumą registruoti individualią veiklą, susijusią su nekilnojamuoju turtu, jei toks pagrindas buvo. Todėl teismas pagrįstai nurodė, kad pareiga pranešti (jei tokia apskritai buvo) apie pradedamą vykdyti individualią veiklą galėjo būti pažeista ir netyčia. Baudžiamosios atsakomybės taikymas tokiu atveju neatitiktų baudžiamosios teisės principų ir paskirties. Pagaliau, teismas, įvertinęs kiekvieno atlikto sandorio su nekilnojamuoju turtu priežastis ir aplinkybes, padarė išvadą, kad, tiek vertinant atskirai, tiek bendrame kontekste kaltinamojo sudaryti sandoriai vis dėlto neatitinka individualios veiklos nekilnojamojo turto prekybos komercinėje srityje požymių, tokią savo išvadą teismas logiškai motyvavo. Nei apeliaciniame, nei kasaciniame prokuroro skunde nepateikta įtikinamų argumentų, kurie paneigtų šių teismo padarytų išvadų.

10. Nesukėlė abejonių ir kaltinamojo išteisinimas pagal BK 189(1) straipsnį. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir pateikti argumentai, pagrindžiantys išvadą dėl neteisėto praturtėjimo požymių nebuvimo, yra aiškūs ir atitinka kasacinėje praktikoje išsakytas nuostatas. Būtina baudžiamajai atsakomybei už neteisėtą praturtėjimo kilti aplinkybė, kad turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, neįrodyta. Teismas konstatavo, kad turto įsigijimo metu kaltinamasis elgėsi nepažeisdamas tuo metu galiojančių teisės normų reikalavimų, tokia asmens veikla nebuvo draudžiama įstatymu, juo labiau ji nebuvo ir nėra nusikalstama. Prokuroras, apeliaciniame skunde ginčydamas kaltinamojo išteisinimą dėl neteisėto praturtėjimo (prokuroro kasaciniame skunde argumentų dėl neteisėto praturtėjimo normos taikymo nepateikta), citavo kasacinės instancijos teismo išaiškinimus dėl BK 189(1) straipsnio taikymo, tačiau nepaaiškino, kokios teismo išvados prieštarauja šiems išaiškinimams.

11. Išdėstyti argumentai suteikia man pagrindą manyti, kad prokuroro kasacinis skundas nagrinėjamojoje byloje turėjo būti atmestas.

Teisėjas Olegas Fedosiukas