R. V. pagal BK 281 str. 6 d., 281 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-29-511/2017

Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00702-2012-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.10.1;

1.2.25.4.2.5; 2.1.7; 2.1.14; 2.1.15.3.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Gintaro Godos ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

nuteistojo R. V. gynėjui advokatui Gintarui Černiauskui,

nukentėjusiajam V. Z.,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. gynėjo advokato Gintaro Černiausko ir nukentėjusiojo V. Z. kasacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 30 d. nutarties.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu R. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 6 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 68 straipsniu, R. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė uždraudimas trejus metus naudotis specialia teise – vairuoti kelių eismo transporto priemones. Iš civilinio atsakovo,,Ergo Insurance Se“ nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams R. B. priteista 890 Eur, V. L. – 472,57 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams V. Z., V. M., I. Z., L. Z., A. Z., S. Z. pripažinta teisė pareikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka. Civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 30 d. nutartimi nuteistojo R. V. ir nukentėjusiojo V. Z. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo gynėjo, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo – atmesti, nukentėjusiojo, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, o nuteistojo gynėjo – atmesti, prokuroro, prašiusio nuteistojo gynėjo ir nukentėjusiojo kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. R. V. nuteistas už tai, kad 2012 m. spalio 28 d., apie 2.25 val., Kaune, (duomenys neskelbtini) g., vairuodamas automobilį „Subaru Impreza“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir važiuodamas nuo (duomenys neskelbtini) al. link (duomenys neskelbtini) g., ties (duomenys neskelbtini) al. pastatu Nr. 12, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14, 133 punktų reikalavimus, t. y. kad vairavo transporto priemonę, būdamas neblaivus (kraujo serume rasta 1,88 prom. etilo alkoholio), nepasirinko saugaus važiavimo greičio, neatsižvelgė į kelio ir meteorologines sąlygas (snigo, kelio danga šlapia), nesuvaldė vairuojamos transporto priemonės, išvažiavo į priešingos krypties eismui skirtą kelio pusę, kur susidūrė su priešinga kryptimi važiavusiu automobiliu „Mercedes Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamu V. L.. Eismo įvykio metu žuvo automobilyje „Subaru Impreza“ važiavęs keleivis K. Z., buvo sužalotas automobilyje „Mercedes Benz“ važiavęs keleivis R. B., kuris patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

2. Kasaciniu skundu nuteistojo R. V. gynėjas advokatas G. Černiauskas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, jo ginamajam atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

2.1. Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė esminius BPK 1 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 6 straipsnio 2, 3 dalių, 7 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 3, 5 dalių, 44 straipsnio 5, 6 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 324 straipsnio 6 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 2 straipsnio 1, 3, 4 dalių, 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio, 281 straipsnio 6 dalies nuostatas.

2.2. Kasatorius, pateikdamas savą įrodymų analizę, teigia, kad R. V. kaltė grindžiama tik netiesioginiais įrodymais, kurie, nesant tiesioginių įrodymų, negalėjo būti laikomi pakankamais nuteistojo kaltei konstatuoti; nepagrįstai ir neargumentuotai atmesti nuoseklūs nuteistojo R. V., liudytojų V. R., E. V. parodymai, kad, išvažiuojant iš R. V. namų, automobilį vairavo K. Z., šalia jo į keleivio vietą atsisėdo V. R., o ant galinės automobilio sėdynės atsisėdo R. V.; dėl R. V. girtumo abejotina, kad vėliau jis galėjo persėsti į kitą vietą. Tai, kad ant vairo oro saugos pagalvės rasti R. V. kraujo pėdsakai, nepatvirtina, jog automobilį vairavo būtent jis. Kasatorius teigia, kad teismas, spręsdamas dėl R. V. kaltės, nepasisakė dėl vienas kitam prieštaraujančių ekspertų D. Tumėno, Ą. Sutkaus ir G. Abi Chaker parodymų vertinimo; nepašalinęs kilusių prieštaravimų, teismas pirmenybę suteikė ekspertų D. Tumėno ir Ą. Sutkaus parodymams. Kasatorius teigia, kad teismas nepagrįstai atmetė jo prašymus skirti pakartotinę kompleksinę ekspertizę, apklausti liudytoja slaugytoją L. G.. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad R. V. kraujo pėdsakai buvo paimti tik nuo vairuotojo vietoje išsiskleidusios oro saugos pagalvės, tuo tarpu iš kitų automobilio salono vietų šie pėdsakai paimti nebuvo; neužfiksuoti kiti bylai reikšmingi įrodymai: K. Z. sportinis batelis, gesintuvas, nenustatytos ir neužfiksuotos svarbios automobilio kėbulo deformacijos. Kasatoriaus manymu, teismas turėjo analizuoti ir K. Z., ir R. V. kūno sužalojimus, juos vertinti ir pagal automobilio „Subaru Impreza“ salone rastų daiktų ir automobilio detalių požymius, taip pat analizuoti prie baudžiamosios bylos 2014 m. lapkričio 24 d. pridėtuose trijuose vaizdo įrašuose užfiksuotus kompetentingų užsienio organiza­cijų, tiriančių lengvųjų transporto priemonių saugumą ir tinkamumą dalyvauti eisme, mokslininkų atliktų automobilių susidūrimo su kliūtimi eksperimentų duomenis. Dėl to kasatorius nurodo, kad teismai pažeidė pareigą išsamiai ir nešališkai įvertinti ir išanalizuoti byloje surinktus įrodymus, nesivadovavo in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), nekaltumo prezumpcijos principais.

2.3. Kasatorius detaliai cituoja specialisto išvadą Nr. M1030/12(02) ir ją kritikuoja dėl, kasatoriaus nuomone, tyrimo trūkumų, teigdamas, kad specialisto išvada neišsami ir abejotina.

2.4. Kasatorius teigia, kad K. Z. kūno sužalojimai yra būdingi vairuotojui, o R. V. – nebūdingi vairuotojui, ir nurodo, kad ekspertizės akto Nr. 11-2581(13) išvados nelogiškos, prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Kasatorius pateikia savus fizikinius skaičiavimus dėl kūnų padėties, jų judėjimo atstumų, trajektorijų, greičių eismo įvykio metu, eksperimentinius eismo įvykio tam tikromis aplinkybėmis pavyzdžius, analizuoja kūno sužalojimų pobūdį tam tikromis aplinkybėmis (neprisisegus diržo ir pan.), kritikuoja ekspertų atliktą tyrimą dėl neišsamumo, abejoja dėl jų taikytų tyrimo metodų. Kasatorius teigia, kad tai, jog nebuvo sužalotos K. Z., tiek R. V. kojos, leidžia daryti kategorišką išvadą, kad automobilių susidūrimo metu automobilio „Subaru Impreza“ priekinėje dešinėje keleivio vietoje keleivio nebuvo, o ekspertai pateikė neteisingas išvadas dėl kūnų padėčių automobilyje. Kasatorius teigia, kad vairuotojo kūnas susidūrimo metu galėjo nekliudomai pakeisti savo vietą ir atsidurti priekinėje keleivio vietoje, o keleivis, prieš susidūrimą buvęs ant galinės automobilio sėdynės, smūgio metu lengvai galėjo būti nusviestas į priekį ir atsidurti priekinėje kairės pusės (vairuotojo) vietoje, lygiai taip pat lengvai po eismo įvykio ir pats galėjo iš automobilio salono galinės dalies perlipti į priekį.

2.5. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas deklaratyviai nustatė R. V. kaltę, o apeliacinės instancijos teismas į apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus atsakė formaliai bei lakoniškai, atkartodamas pirmosios instancijos teismo motyvus.

2.6. Kasatorius mano, kad R. V. paskirta bausmė neteisinga ir neatitinka bausmės tikslų. Jis nurodo, kad BK 281 straipsnyje numatyta nusikalstama veika yra neatsargi, todėl teismas turi vertinti galimybę asmeniui skirti ne realų terminuotą laisvės atėmimą, o paskirtą bausmę atidėti pagal BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismai turėjo atsižvelgti į tai, kad R. V. yra jaunas ir labiau galėtų būti naudingas laisvėje. Jis yra (duomenys neskelbtini) vadovas, rengia mokomąsias stovyklas mokyklinio amžiaus jaunimui, kuriose dėsto paskaitas apie šokių muzikos istoriją, jos kūrimą ir šou verslo marketingą, sėkmingai įgyvendino mokymo programų projektą, pasirašė neterminuotą bendradarbiavimo sutartį su (duomenys neskelbtini) universitetu, kuruoja svarbius kultūros, švietimo ir mokslo projektus su Kauno miesto ir Prienų miesto savivaldybėmis bei (duomenys neskelbtini) universitetu, nuolat rengia kultūrines programas ir siekia visapusiško jų įgyvendinimo, teikia konsultacijas ir metodinę pagalbą organizuojant bei tobulinant pramogų verslą, vienija pramogų versle dirbančius diskžokėjus, renginių organizatorius, vedėjus, naktinių klubų savininkus bei organizacijas, susijusias su pramogų verslu Lietuvos Respublikoje ir už jos ribų. Tokio asmens įkalinimas tik dar labiau sumažins galimybes, kad jis, atlikęs laisvės atėmimo bausmę, galės sugrįžti į normalų gyvenimą. Be to, R. V. turėjo rimtų psichikos sutrikimų, kurie, vartojant vaistus ir terapines priemones, šiuo metu stabilizavosi. Jis buvęs policijos pareigūnas, o tokios profesijos žmogus, atlikdamas realią laisvės atėmimo bausmę, patirs didelį stresą dėl kalėjimo subkultūros, kitų kalinių požiūrio bei elgesio. Esanti situacija R. V. tik dar labiau atskirs nuo visuomenės, valstybė patirs išlaidų, kurios bus skiriamos jo aprūpinimui ir išlaikymui pataisos namuose, vietoje to R. V. galėtų dirbti, mokėti mokesčius ir save realizuoti savo darbe. Kasatoriaus nuomone, bausmės paskirtis ir tikslai vis tiek būtų įgyvendinti R. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjus, nes jis iki šiol nebuvo teistas.

3. Kasaciniu skundu nukentėjusysis V. Z. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl žalos atlyginimo ir proceso išlaidų grąžinimo ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

3.1. Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai, tendencingai, turėdami išankstines nuostatas, išsprendė civilinį ieškinį, pažeidė nukentėjusiųjų teisę gauti kompensaciją už padarytas žalas, nesilaikė BPK 103, 104, 105, 110, 111 straipsnių reikalavimų.

3.2. Kasatorius teigia, kad teismai buvo šališki, t. y. nereikalavo pagrindinio civilinio atsakovo,,Ergo Insurance Se“ atstovų dalyvavimo, be to, pirmosios instancijos teismas, pradėjęs spręsti kitų civilinių atsakovų klausimą, jo neišsprendė. Pasak kasatoriaus, civiline atsakove buvo patraukta Lietuvos Respublika, tačiau nuteistojo atstovas teismui nurodė, kad Lietuvai šioje civilinėje byloje privalo atstovauti Teisingumo ministerija, kuri atsisakė tapti civiline atsakove. Kadangi nuteistasis eismo įvykio metu buvo policininkas, tai pirmosios instancijos teismas atsakovu šioje byloje privalėjo patraukti Vidaus reikalų ministeriją, tačiau ši institucija atsisakė būti civiline atsakove. Kasatorius nesutinka su teismo argumentu, kad civiliniai ieškovai nepateikė ieškinio dydžio reikalavimo, ir mano, kad civilinis atsakovas,,Ergo Insurance Se“ turi visą medžiagą ir duomenis dėl žalos dydžio, kurią būtų galėjęs pateikti, jei būtų dalyvavęs teisiamuosiuose posėdžiuose ir laikęsis BPK 110 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktų, 111 straipsnio 2 dalies, 3 dalies 1, 2 punktų reikalavimų. Kasatoriaus nuomone, teismas privalėjo tenkinti civilinį ieškinį, nesilaikydamas ieškinio ribų, nes ieškinio dydis neturėjo įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės dydžiui.

3.3. Kasatoriaus manymu, prokuroras nebuvo suinteresuotas, kad būtų nagrinėjamas nukentėjusiųjų civilinis ieškinys, nes kaltinamajame akte nukentėjusiaisiais jis pripažino tik du – R. B. ir V. L., taip nesilaikė lygybės įstatymui principo. Kasatorius teigia, kad civilinis ieškinys buvo paduotas paruošiamojo teismo posėdžio metu, kurį teismas nutarė pridėti prie bylos ir nukentėjusiaisiais pripažinti asmenis, nurodytus kaltinamajame akte. Kasatorius pažymi, kad prokuroras šioje byloje nepalaikė nukentėjusiųjų teisėtų reikalavimų ir prašė nenagrinėti civilinio ieškinio, todėl tokia prokuroro pozicija nulėmė ir atitinkamą teismo sprendimą dėl civilinio ieškinio.

3.4. Kasatoriaus teigimu, tiek teismai, tiek civilinis atsakovas,,Ergo Insurance Se“ nesilaikė Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto, numatančio žalos dydžius, reikalavimų. Žalos dydis netekus artimojo – neišmatuojamas, žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas, žmogaus asmuo neliečiamas, nukentėjusiųjų orumą gina įstatymas.

3.5. Kasaciniame skunde nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad proceso išlaidų klausimas nespręstinas, ir teigiama, kad pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas kelionės išlaidų apskaičiavimas, kurio galbūt apeliacinės instancijos teismas byloje nepastebėjo.

4. Nuteistojo R. V. gynėjo advokato G. Černiausko kasacinis skundas atmestinas, nukentėjusiojo V. Z. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

5. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad šis teismas tikrina baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų taikymą remdamasis teismų sprendimuose nustatytomis veikos aplinkybėmis, tačiau pats faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja, byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina ir naujų įrodymų nerenka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012). Byloje surinktų įrodymų vertinimas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Ar byloje teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai patikrina ir sprendžia apeliacinės instancijos teismas.

5.1. Nuteistojo gynėjo advokato kasaciniame skunde daug dėmesio skiriama bylos įrodymų analizei, pateikiama jų įrodomoji reikšmė ir sava vertinimo versija; didžioji dalis skunde paminėtų pažeidimų ginčijami nesutinkant su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktu įrodymų (proceso dalyvių parodymų, specialistų išvadų ir kt.) vertinimu, įrodymų pakankamumu ir patikimumu, faktinių aplinkybių (kas vairavo transporto priemonę, eismo įvykio mechanizmo (eigos) ir kt.) nustatymu, tačiau pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas. Dėl to kasacinės instancijos teismas tokius teiginius ir argumentus nagrinėja tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu bei baudžiamojo proceso įstatymo laikymusi.

Dėl nuteistojo R. V. gynėjo advokato G. Černiausko kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK pažeidimais

6. Nuteistojo gynėjo kasaciniame skunde nurodoma, kad R. V. nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos; šis teiginys iš esmės argumentuojamas tuo, kad abiejų instancijų teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, padarė nepagrįstas išvadas ir neteisingai, remdamiesi prielaidomis, nustatė faktines bylos aplinkybes; kasatoriaus nuomone, tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 281 straipsnio 6 dalies – taikymą.

6.1. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas reikalavimas teisėjams įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Šių taisyklių turi laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai.

6.2. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kurių pagrindu R. V. pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuojamą veiką, yra nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais nustatydami faktines bylos aplinkybes tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai grindė savo išvadas, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio, šis teismas visapusiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus duomenis – tiek proceso dalyvių parodymus, tiek rašytinius įrodymus, kiekvieną atskirai ir kaip visumą, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikė išskirtinės reikšmės. Nuosprendyje, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai (kaltinamojo, nukentėjusiųjų, liudytojų, ekspertų parodymai, specialistų išvados, kelių eismo įvykio vietos ir daiktų apžiūros protokolų duomenys ir kt.), pateikta įrodymų analizė ir išvados dėl jų vertinimo. Priešingai, nei teigia kasatorius, pirmosios instancijos teismas nuteistojo R. V. kaltę pagrindė ne prielaidomis, o byloje surinktų ir pagal įstatymo reikalavimus ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma.

6.3. Tikrindamas pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, dar kartą įvertino įrodymus ir motyvuotai paneigė esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl atskirų įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kodėl sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl nuteistojo kaltės, padarius BK 281 straipsnio 6 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką. Šis teismas, priešingai nei teigia kasatorius, motyvuotai pasisakė, kodėl nukentėjusiojo V. L., liudytojų K. D. ir I. S. parodymus laikė patikimais ir jais vadovavosi, o V. R. ir E. V. parodymus vertino kaip neturinčius įrodomosios reikšmės; teismas pažymėjo, kad pastarieji liudytojų parodymai tik apibūdina situaciją, buvusią gerokai prieš įvykį. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismų buvo tirta nuteistojo gynybos versija, kad ne jis, o eismo įvykio metu žuvęs K. Z. vairavo automobilį „Subaru Impreza“; įvertinus specialistų išvadas ir kitą rašytinę bylos medžiagą bei proceso dalyvių parodymus, ši versija motyvuotai atmesta.

6.4. Dėl kasatoriaus ginčijamų specialistų išvadų pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas išsiaiškinti visas bylai reikšmingas aplinkybes, pašalinti abejones, 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartimi paskyrė kompleksinę teismo medicinos–eismo įvykio ekspertizę, teisiamojo posėdžio metu apklausė ekspertus D. Tumėną, Ą. Sutkų, G. Abi Chaker, S. Simanauską, kurie paaiškino pateiktas išvadas, atsakė į proceso dalyvių klausimus. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas iš dalies patenkino nuteistojo gynėjo prašymą ir, siekdamas pašalinti abejones, nutarė atlikti įrodymų tyrimą, kurio metu apklausė liudytoją L. G., ekspertus V. Matusevičių (V. Matusevič) ir L. Gogelį, kurie paaiškino pateiktas išvadas, atsakė į proceso dalyvių klausimus, pridėjo prie bylos nuteistojo gynėjo pateiktas nuotraukas, peržiūrėjo nuteistojo gynėjo pateiktus vaizdo įrašus. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo konstatuoti, kad teismai nesiėmė procesinių priemonių bylai reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir abejonėms pašalinti. Iš bylos medžiagos matyti, kad skunde nurodytus nuteistojo gynėjo prašymus apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atmetė, priimdamas protokolines nutartis ir išdėstydamas pagrįstus šių prašymų netenkinimo motyvus. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Be to, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos reikšmingos bylai teisingai išspręsti (o ne visos įmanomos) aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008).

6.5. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų pripažintos įrodytomis faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai įvertinus bylos įrodymų visumą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, patikrinus juos BPK nustatytais proceso veiksmais, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Toks įrodymų vertinimas atitinka BPK numatytus įrodymų vertinimui keliamus reikalavimus.

6.6. Kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, atmestini kaip nepagrįsti. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą privalo patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir priimtame sprendime (nuosprendyje ar nutartyje) išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 5 punktas). Apeliacinės instancijos teismas šių reikalavimų nepažeidė, bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma, ir priimtoje nutartyje į visus esminius apelianto argumentus atsakė bei motyvuotai paaiškino, kodėl šie argumentai atmetami, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu.

6.7. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, pripažindami R. V. kaltu pagal BK 281 straipsnio 6 dalį, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Dėl nuteistojo R. V. gynėjo advokato G. Černiausko kasacinio skundo argumentų, susijusių su BK 75 straipsnio nuostatų taikymu

7. Kasatorius skunde nesutinka su teismų sprendimais R. V. netaikyti bausmės vykdymo atidėjimo pagal BK 75 straipsnio nuostatas, nurodydamas, kad nuteistasis rengia mokomąsias, kultūrines programas jaunimui, teikia konsultacijas ir metodinę pagalbą pramogų versle, kuruoja kultūros, švietimo ir mokslo projektus savivaldybėse, todėl jis bus naudingesnis būdamas neatskirtas nuo visuomenės nei atlikdamas realią laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nei nuteistasis, nei jo gynėjas apeliacinės instancijos teisme šio klausimo nekėlė.

7.1. Bausmės vykdymo atidėjimą reglamentuojančio BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pažymėtina, kad, net ir esant formaliems pagrindams pagal nusikalstamos veikos kategoriją ir paskirtos bausmės dydį, esminė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlyga yra teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

7.2. Pagal BK 41 straipsnio 2 dalį bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtus interesus. Iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu paskiriant bausmę ar kitą baudžiamojo poveikio priemonę užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC01NDkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-549/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-549/2007">2K-P-549/2007</a>, 2K-181/2012). Šio klausimo išsprendimas priklauso nuo konkrečių aplinkybių, reikalaujančių individualaus teisinio vertinimo, kuris atliekamas įvertinus aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe.

7.3. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai motyvavo, kodėl BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai R. V. nebus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, pagrįstai atsižvelgdamas į padarytos veikos pobūdį, padarinius ir kitas veiką apibūdinančias aplinkybes, taip pat ir R. V. asmenybę apibūdinančius duomenis, jo elgesį po veikos padarymo ir santykius su nukentėjusiaisiais teismo proceso metu. Teismas nuosprendyje pažymėjo, kad nors R. V. padarė neatsargų nusikaltimą, tačiau jo veiksmai pasireiškė šiurkščiu Kelių eismo taisyklių pažeidimu, jis vairavo stipriai apsvaigęs (1,88 prom. etilo alkoholio), o tai rodo itin didelį asmens neatsargumą ir abejingumą ne tik įstatymų reikalavimams, bet ir kitiems eismo dalyviams; dėl jo kaltės eismo įvykio metu vienas asmuo žuvo, o kitam buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad įstatymų leidėjas BK 281 straipsnyje numatė griežtesnes bausmes, jei eismo įvykį sukelia neblaivus asmuo; darydamas tokį pažeidimą, asmuo turi pareigą numatyti ir dėl tokio jo elgesio galinčias kilti pasekmes. Teismas, spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo, vadovaudamasis BK 41 straipsnyje nurodytais bausmės tikslais, teismų praktika tokio pobūdžio bylose, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju kitos kaltininko asmenybės savybės, jaunas amžius ir pan., negali sumenkinti kilusių labai sunkių padarinių.

7.4. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai nuteistajam R. V. pagrįstai netaikė BK 75 straipsnio nuostatų. Toks teismų sprendimas atitinka ir formuojamą teismų praktiką analogiškose bylose. Atvejai, kai asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, šiurkščiai pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo taisykles, sukelia eismo įvykį, dėl kurio žūsta žmonės ar būna sunkiai sutrikdyta kitų asmenų sveikata, paprastai vertinami kaip paneigiantys galimybę tokiam asmeniui taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, nes tai neatitinka teisingumo siekio ir nepadeda pasiekti kitų BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausmės tikslų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzcwLzIwMDU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-770/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-770/2005">2K-770/2005</a>, 2K-188/2009, 2K-8/2010, 2K-25/2010, 2K-89/2010, 2K-101/2010, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjcxLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-271/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-271/2010">2K-271/2010</a>, 2K-25/2011, 2K-118/2011, 2K-184/2011, 2K-201/2011, 2K-433/2011, 2K-388/2014, 2K-39-895/2016). Labai sunkių padarinių reikšmės skiriamai bausmei negali sumenkinti byloje nustatytos kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės ar teigiamai apibūdinama jo asmenybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjcxLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-271/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-271/2010">2K-271/2010</a>, 2K-348/2010, 2K-158/2011). Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad sprendžiant klausimą dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo reikia vertinti visumą aplinkybių, reikšmingų darant išvadą, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, o ne pasirinktinai sureikšminti tik atskiras aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTEvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-91/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-91/2014">2K-91/2014</a>, 2K-536/2014). Bylos medžiaga, teismų sprendimų turinys patvirtina, kad nuteistojo R. V. darbinė ir visuomeninė veikla teismų buvo įvertinta visų kitų nustatytų bylos aplinkybių kontekste; nuteistojo gynėjo kasaciniame skunde ji išskirtinai sureikšminta.

7.5. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad įstatymo taikymo aspektu teismai, spręsdami dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo, įvertino visas tam reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai neatidėjo R. V. paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės.

Dėl nukentėjusiojo V. Z. kasacinio skundo argumentų, susijusių su civiliniu ieškiniu

8. Nukentėjusysis V. Z. nesutinka su abiejų instancijų teismų sprendimais dėl civilinio ieškinio, nurodydamas, kad civilinis ieškinys buvo pateiktas laiku, atitiko tokiems dokumentams keliamus reikalavimus ir turėjo būti tenkinamas.

8.1. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nukentėjusiojo V. Z. civilinio ieškinio neišnagrinėjo, nusprendęs nukentėjusiesiems V. Z., V. M., I. Z., L. Z., A. Z. ir S. Z. pripažinti teisę pareikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka, argumentuodamas, kad ieškinys teismui buvo pateiktas pradėjus įrodymų tyrimą. Apeliacinės instancijos teismas pritarė tokiam pirmosios instancijos teismo sprendimui, papildomai pažymėdamas, kad civiliniame ieškinyje nėra detalizuotų duomenų apie visų nukentėjusiųjų patirtą tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, nepateikti jokie turtinę žalą patvirtinantys dokumentai.

8.2. Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, kurį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla.

8.3. BPK 112 straipsnyje nustatyta, kad civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Pažymėtina, kad įstatymas nedraudžia pareikšto ieškinio tikslinti ir jau pradėjus įrodymų tyrimą. Nukentėjusysis, nepareiškęs civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje, turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

8.4. BPK 110 straipsnio 1 dalis numato, kad fizinis arba juridinis asmuo, kuris baudžiamojoje byloje reikalauja atlyginti dėl įtariamojo arba kaltinamojo nusikalstamos veikos patirtą turtinę ar neturtinę žalą, pripažįstamas civiliniu ieškovu ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi.

8.5. Pagal BPK 111 straipsnio 1 dalies nuostatas, už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingi asmenys įtraukiami į bylą kaip civiliniai atsakovai. Jei šie asmenys nebuvo pripažinti civiliniais atsakovais ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu, jie turi būti įtraukti į bylą civiliniais atsakovais bylą nagrinėjančio teismo nutartimi. Jais gali būti tėvai, globėjai, rūpintojai ar kiti asmenys, taip pat įmonės, įstaigos ir organizacijos, kurie pagal įstatymus materialiai atsako už nusikalstama įtariamojo arba kaltinamojo veika padarytą žalą.

8.6. Pagal 112 straipsnio 3 dalį civilinis ieškovas turi teisę atsisakyti pareikšto civilinio ieškinio iki to laiko, kol teismas neišėjęs į pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio.

8.7. Jei ieškovas ieškinio minėta tvarka neatsisakė, teismas pagal BPK 115 straipsnio 1, 2 dalis išnagrinėjęs bylą gali priimti vieną iš šiame BPK straipsnyje nurodytų sprendimų: 1) visiškai ar iš dalies patenkinti pareikštą civilinį ieškinį; 2) atmesti civilinį ieškinį; 3) pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (šiai bylai neaktualus BPK 116 straipsnyje numatytas atvejis čia neaptariamas).

8.8. Nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje sprendžiamas tik kaltinamajam inkriminuota nusikalstama veika jo padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimas. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymas nenumato atskiros kaltinamojo pripažinimo atsakovu procedūros; dalyvaudamas bylos nagrinėjime kaltinamasis turi teisę naudotis procesinėmis teisėmis pagal BPK 111 straipsnio 2 dalį ir 110 straipsnio 2 dalį, nustatytomis civiliniam atsakovui. Esant BPK 112 straipsnyje numatyta tvarka pateiktam civiliniam ieškiniui ir nustačius, kad kaltinamojo nusikalstama veika padaryta turtinės ar neturtinės žalos, kaltinamąjį pripažįstant kaltu dėl nusikalstamos veikos, teismas, remdamasis įrodymais dėl ieškinio pagrįstumo ir dydžio, priteisia civiliniam ieškovui iš kaltinamojo, o įstatymo numatytais atvejais – ir (arba) už kaltinamojo veikas materialiai atsakingų asmenų, pripažintų civiliniais atsakovais, turtinės, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinės žalos atlyginimą.

8.9. Kaip matyti iš bylos, nukentėjusieji V. M., A. Z., S. Z. ir V. Z. teisiamojo posėdžio metu pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti po 150 000 Lt (43 443 Eur) turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo I. Z. ir L. Z. bei po 80 000 Lt (23 169,60 Eur) turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo V. M., A. Z., V. Z. ir S. Z. iš valstybės. Pirmosios instancijos teismas protokoline nutartimi šį ieškinį priėmė nagrinėti 2013 m. balandžio 22 d. teisiamojo posėdžio metu, kartu nukentėjusiaisiais pripažindamas I. Z., L. Z. ir jų atstovę pagal įstatymą V. M., A. Z., S. Z. bei atsakove – Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją.

8.10. Pagal teisiamojo posėdžio protokolą nukentėjusiųjų, tarp jų V. Z., civilinis ieškinys teismui pirmą kartą 2013 m. balandžio 22 d. pateiktas dar iki įrodymų tyrimo teisme pradžios, vėliau jis buvo tikslinamas. Taigi, šis ieškinys pareikštas nepažeidžiant BPK 112 straipsnio 1 dalyje numatytos tvarkos. Teismų išvados, kad civilinis ieškinys pateiktas pradėjus įrodymų tyrimą ir kad dėl to jis negali būti nagrinėjamas, neatitinka byloje esančių duomenų ir minėtų įstatymo nuostatų. Be to, priimdamas civilinį ieškinį BPK 110 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka teismas turėjo spręsti nukentėjusiųjų pripažinimo civiliniais ieškovais klausimą, tinkamai nuspręsti dėl įtraukimo į bylą tokio atsakovo, kuris įstatymų nustatyta tvarka materialiai atsakingas už kaltinamojo nusikaltimu padarytą žalą; tai nebuvo tinkamai padaryta.

8.11. Pagal bylos medžiagą pirmosios instancijos teismas nukentėjusiųjų V. Z., V. M., I. Z., L. Z., A. Z., S. Z. civilinių ieškinių neišnagrinėjo, pripažindamas jiems teisę pareikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka. Šiame kontekste pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatyme numatytas tik vienas atvejis, kai teismas gali civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą, t. y. kai kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Šioje byloje teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį – R. V. buvo pripažintas kaltu padaręs BK 281 straipsnio 6 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, todėl nesant civilinio ieškovo atsisakymo ieškinio BPK 112 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, ieškinys turėjo būti išnagrinėtas iš esmės, priimant vieną iš BPK 115 straipsnyje numatytų sprendimų. Pažymėtina, kad, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, pateiktus įrodymus, teismas turi diskreciją pareikalauti, kad ieškovai pateiktų dokumentus, susijusius su pareikštu ieškiniu; net ir nepateikus visų įrodymų dėl nukentėjusiojo prašomos priteisti žalos ar jos dalies, teismas, vadovaudamasis byloje esančiais įrodymais dėl ieškinio pagrįstumo ir dydžio, civilinį ieškinį privalo išnagrinėti ir priimti sprendimą, atitinkantį BPK 115 straipsnio nuostatas; įrodymų civiliniam ieškiniui pagrįsti nepakankamumas nėra pagrindas palikti ieškinį nenagrinėtiną.

8.12. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nenagrinėdamas civilinio ieškinio, padarė pirmiau paminėtus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, o apeliacinės instancijos teismas, nesiimdamas priemonių pažeidimams ištaisyti, tinkamai neišnagrinėjo šios nukentėjusiojo apeliacinio skundo dalies. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl nukentėjusiojo V. Z. civilinio ieškinio naikintina ir ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Dėl nukentėjusiojo V. Z. kasacinio skundo argumentų, susijusių su proceso išlaidomis

9. Nukentėjusysis taip pat nesutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendimu nepriteisti jam kelionės išlaidų.

9.1. Apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas nespręsti klausimo dėl proceso išlaidų nukentėjusiajam priteisimo, nutartyje nurodė, kad nukentėjusysis nėra pateikęs išlaidas ir jų dydį pagrindžiančių dokumentų; šis klausimas dėl proceso išlaidų dydžio nustatymo ir jų paskirstymo gali būti išspręstas nukentėjusiajam V. Z. kreipiantis į nuosprendį priėmusį pirmosios instancijos teismą BPK 104, 361 straipsniuose nustatyta tvarka.

9.2. Pagal BPK 103 straipsnio 1 punktą, 104 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 524 patvirtintos Liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, specialistams ir vertėjams išmokėtinų sumų dydžio nustatymo ir apmokėjimo baudžiamajame procese ir administracinių teisės pažeidimų teisenoje tvarkos (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) 2 punktą proceso išlaidos, kurias sudaro kelionės į iškvietimo vietą išlaidos, nukentėjusiajam atlyginamos iš teismo lėšų. Pagal minėtos tvarkos 7 punktą, taip pat pagal Teisėjų tarybos 2015 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 13P-156-(7.1.2) patvirtintų Kelionių automobiliais išlaidų apmokėjimo metodinių rekomendacijų 2 punktą proceso dalyviai, patyrę kelionės automobiliu išlaidų, turi pateikti teismui rašytinį prašymą dėl patirtų kelionės išlaidų apmokėjimo; prie prašymo pateikiama transporto priemonės registracijos liudijimo kopija, kelionės išlaidas pagrindžiantys dokumentai (kasos aparato kvitas ir pan.).

9.3. Pagal bylos duomenis, nukentėjusysis pirmosios instancijos teismui prie bylos pridėtoje jo baigiamojoje kalboje nors ir buvo nurodęs kelionės išlaidų apskaičiavimą, tačiau, kaip numatyta pirmiau minėtuose teisės aktuose, vien paties nukentėjusiojo kelionės išlaidų apskaičiavimo nepakanka; šiuos apskaičiavimus būtina pagrįsti rašytiniais įrodymais, t. y. transporto priemonės registracijos liudijimu ir kasos kvitais už kurą. Be to, atkreiptinas nukentėjusiojo dėmesys, jog kasaciniame skunde ir pirmosios instancijos teismui nurodytos jo apskaičiuotos kelionės išlaidų sumos skiriasi (391, 394, 432 Eur).

9.4. Nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad nukentėjusiajam nepateikus kelionės išlaidas pagrindžiančių dokumentų, apeliacinės instancijos teismas proceso išlaidų atlyginimo klausimo pagrįstai nesprendė, ir konstatuotina, kad toks sprendimas atitinka minėtų teisės aktų nuostatas dėl proceso išlaidų priteisimo pagrindų. Toks teismo sprendimas, kaip pagrįstai pažymėta ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje, neužkerta kelio dėl proceso išlaidų priteisimo kreiptis į pirmosios instancijos teismą BPK 104, 361 straipsniuose nustatyta tvarka.

10. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 5 punktais,

n u t a r i a :

Nuteistojo R. V. gynėjo advokato Gintaro Černiausko kasacinį skundą atmesti.

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 30 d. nutarties dalį, kuria nukentėjusiojo V. Z. apeliacinis skundas dėl civilinio ieškinio atmestas, ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Gintaras Goda

Eligijus Gladutis