Baudžiamoji byla Nr. 2K-16-489/2017
Proceso Nr. 1-10-9-00055-2011-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
2.3.2; 2.4.2; 2.4.7.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. sausio 12 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Gintautui Paškevičiui,
išteisintajam J. K. (J. K.), jo gynėjams advokatams Juozui Rėksniui, Linui Belevičiui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro Tomo Krušnos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 8 d. nutarties, kuria atmestas Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro apeliacinis skundas, o išteisintojo J. K. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies.
Šia nutartimi pakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nuosprendis – pašalinant iš išteisinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies pirmosios instancijos teismo išvadą, kad J. K. inkriminuota veika, jeigu ji atitinka individualios veiklos požymius, gali būti nusikalstama.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nuosprendžiu J. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 1891 straipsnio 1 dalį ir BK 202 straipsnio 1 dalį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro G. Paškevičiaus, prašiusio prokuroro kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo J. K. ir jo gynėjų advokatų J. Rėksnio ir L. Belevičiaus, prašiusių prokuroro kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
1. J. K. buvo kaltinamas tuo, kad laikotarpiu nuo 2004 m. kovo 29 d. iki 2009 m. balandžio 23 d., realizuodamas vieninga tyčia apimantį nusikalstamą sumanymą versliškai imtis komercinės veiklos įsigyjant pigiau ir parduodant brangiau nekilnojamąjį turtą, turint tikslą iš pirkimo ir pardavimo kainos skirtumo gauti didelės vertės pelno, tačiau apie vykdomą veiklą ir gaunamas pajamas teisės aktų nustatyta tvarka neinformuojant atsakingų valstybinių institucijų, taip išvengiant prievolės mokėti privalomus mokesčius į valstybės biudžetą, neteisėtai, pažeisdamas:
Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 (Žin., 2002, Nr. 73-3085; toliau – GPMĮ) 35 straipsnio 2 dalies reikalavimą, kad „nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti kokios nors rūšies individualią veiklą, privalo apie tai informuoti mokesčio administratorių centrinio mokesčio administratoriaus nustatyta tvarka“;
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) viršininko 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 373 patvirtintų Mokesčių administratoriaus informavimo apie nuolatinio Lietuvos gyventojo pradedamą vykdyti individualią veiklą taisyklių 4 punkto reikalavimą, kad „nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti bet kokios rūšies individualią veiklą, per 5 darbo dienas nuo veiklos pradžios privalo apsilankyti apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriuje pagal gyvenamąją vietą ir užpildyti fizinio asmens prašymo įregistruoti (išregistruoti) Mokesčio mokėtojų registre FR0039 formą“;
vykdė komercinę – nekilnojamojo turto pardavimo veiklą, kuri pagal GPMĮ 2 straipsnio 7 dalies („Individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį“ 1 punkto („Savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė <...> veikla <...>“)) nuostatas laikoma individualia veikla, o būtent:
jis 2001 m. lapkričio 22 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 3594, pagal kurią iš kompanijos „D“ (duomenys neskelbtini Jungtinės Amerikos Valstijos) savo ir sutuoktinės A. K. nuosavybės teise už 1 000 000 Lt nusipirko administracinį pastatą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), patirdamas atitinkamai 500 000 Lt dydžio išlaidų šiam turtui įsigyti. Sutuoktinei A. K. pagal 2005 m. vasario 21 d. nekilnojamojo turto dovanojimo sutartį Nr. SB-1496 padovanojus jam visą nuosavybės teise priklausančią nurodyto pastato ½ dalį ir tokiu būdu jam, J. K., įgijus nuosavybės teisę į visą nurodytą pastatą, jis 2006 m. kovo 22 d. sudarė sutartį Nr. 2973 ir pardavė UAB „D. P. “ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. Vilniuje, (duomenys neskelbtini)) 2003,88 kv. m bendro ploto ½ dalį minėto pastato, Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir gavo 5 000 000 Lt pajamų, kurios viršijo išlaidas 4 500 000 Lt (5 000 000 Lt – 500 000 Lt.), t. y. gavo nurodyto dydžio pelną; tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2004 m. kovo 29 d. sudarė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 3203, pagal kurią iš UAB „K“ bendrai kartu su V. D. ir V. G. nusipirko gyvenamąjį namą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), bei 0,2242 ha žemės sklypą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. jis įsigijo 1/3 dalį nurodyto turto (V. D. ir V. G. atitinkamai – 2/3 dalis), už savo dalį sumokėdamas 2 850 648 Lt (2 833 334 Lt (jam tenkanti kainos dalis pagal minėtą pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 3203) + 17 314 Lt (jo sumokėtas atlyginimas notarui)), t. y. patirdamas nurodyto dydžio išlaidas nurodytos dalies turtui įsigyti. Įsigijęs nurodytą turtą, 2004 m. balandžio 8 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią pardavė savo dalį turto UAB S (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. Vilniuje, (duomenys neskelbtini)) ir gavo 6 905 600 Lt (2 000 000 Eur) pajamų, kurios viršijo išlaidas 4 054 952 Lt (6 905 600 Lt – 2 850 648 Lt), t. y. gavo nurodyto dydžio pelną; tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2005 m. birželio 14 d. sudarė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 5100 su A. M., pagal kurią iš šios už 230 000 Lt nusipirko 37,15 kv. m bendro ploto butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pagalbinio ūkio paskirties patalpą – sandėlį 1-13, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 4,24 kv. m. ploto, patirdamas nurodyto dydžio išlaidas minėtam turtui įsigyti; 2007 m. rugpjūčio 20 d. sudarė valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P01/2007-977 su Lietuvos Respublikos valstybe, atstovaujama Vilniaus apskrities viršininko administracijos (kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), Vilnius), pagal kurią iš valstybės už 1645,98 Lt nusipirko 42 kv. m ploto žemės sklypo dalį 608 kv. m. žemės sklype, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), patirdamas nurodyto dydžio išlaidas minėtam turtui įsigyti; 2007 m. rugsėjo 7 d. sudarė valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P01/2007-1100 su Lietuvos Respublikos valstybe, atstovaujama Vilniaus apskrities viršininko administracijos, pagal kurią iš valstybės už 783,80 Lt nusipirko 20 kv. m. ploto žemės sklypo dalį 669 kv. m. žemės sklype, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. per 2005 m. birželio 14 d. – 2008 m. liepos 1 d. laikotarpį įsigijo aukščiau minėtą nekilnojamąjį turtą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), sumokėdamas už jį 232 429,78 Lt (230 000 Lt + 783,80 Lt + 1645,98 Lt), t. y. patirdamas nurodyto dydžio išlaidas. Įsigijęs nurodytą turtą, jis 2007 m. gruodžio 18 d. sudarė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 4764 ir pardavė minėtus 42 kv. m. ploto žemės sklypo dalį 608 kv. m. žemės sklype, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), bei 20 kv. m. ploto žemės sklypo dalį 669 kv. m. žemės sklype, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini) UAB „A. G. “ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), Vilnius); 2008 m. liepos 1 d. sudarė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2362 ir pardavė minėtus butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir sandėlį 1-13, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), UAB „A. G. “ ir gavo 502 429,78 Lt (atitinkamai 1 645,98 Lt + 783,80 Lt + 500 000 Lt (buto (duomenys neskelbtini), Vilnius, kaina 457 000 Lt + sandėlio Nr. 1-13 kaina 43 000 Lt)) pajamų, kurios viršijo išlaidas 270 000 Lt (502 429,78 Lt - 232 429,78 Lt), t. y. gavo nurodyto dydžio pelną; tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2008 m. sausio 9 d. sudarė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 83 su V. L., pagal kurią iš šio už 52 000 Lt nusipirko 1/371 dalį automobilių stovėjimo aikštelės patalpų, esančių Vilniuje, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir sumokėjo 152 Lt dydžio sutarties sudarymo išlaidas; 2008 m. sausio 9 d. sudarė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 84 su A. L. ir A. M., atstovaujamų V. L., pagal kurią iš šių asmenų už 452 000 Lt nusipirko 2654/539100 dalį kitos paskirties 0,5391 ha bendro ploto žemės sklypo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir butą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir sumokėjo 1 084 Lt dydžio sutarties sudarymo išlaidas, t. y. įsigijo minėtą turtą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), patirdamas 505 236 Lt (52 000 Lt + 452 000 Lt +152 Lt + 1 084 Lt) dydžio išlaidas. Įsigijęs nurodytą turtą, jis 2009 m. balandžio 23 d. sudarė žemės sklypo dalies, buto, automobilių stovėjimo aikštelės dalies pirkimo–pardavimo sutartį Nr. AR-774 ir pardavė minėtą turtą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), UAB „V“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), Vilnius) ir gavo 578 508 Lt (žemės sklypo dalies ir buto kaina 528 000 Lt + automobilių stovėjimo aikštelės dalies kaina 52 000 Lt – 1 492 Lt sutarties sudarymo išlaidų) pajamų, kurios viršijo išlaidas 73 272 Lt (505 236 Lt – 578 508 Lt), t. y. gavo nurodyto dydžio pelną; tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2004 m. spalio 21 d. sudarė dovanojimo sutartį Nr. 10674, pagal kurią padovanojo S. K. 1 418 200 Lt. Pastarasis savo vardu pagal 2004 m. spalio 21 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. SB-10678 iš A. B. už 600 000 Lt įsigijo 0,7149 ha kitos (ne žemės ir ne miškų ūkio veiklai) paskirties žemės sklypą, esantį Vilniaus m. sav., Vilniaus m., J. K. g., aktualus sklypo adresas (duomenys neskelbtini), Vilnius, registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini), Vilniaus m. k.v., kurį pagal 2005 m. balandžio 29 d. sutartį Nr. 1879 pardavė pirkėjui UAB „Y“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), Vilnius) už 5 600 000 Lt, kuriuos pirkėjas pervedė į S. K. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB,,Citadele“ banke, ir taip gavo 4 760 000 Lt pajamų (iš sutarties kainos 5 600 000 Lt atskaičius 840 000 Lt (15 proc. gyventojų pajamų mokesčio)). Iš gautų lėšų pagal 2005 m. gegužės 5 d. sutartį reg. Nr. 2061 iš J. S. už 800 000 Lt S. K. nusipirko 5,58 ha žemės sklypą Vilniaus m. sav., (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), pagal 2005 m. gegužės 5 d. sutartį reg. Nr. (duomenys neskelbtini) iš J. S. už 100 000 Lt nusipirko 0,69 ha žemės sklypo, esančio Vilniaus m. sav. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamosios (vieno buto pastatų) paskirties pastatą–gyvenamąjį namą, 63,76 kv. m. ploto, esantį Vilniaus m. sav. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), pagalbinio ūkio paskirties pastatą – ūkinį pastatą, 20 kv. m. ploto, esantį Vilniaus m. sav. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), pagalbinio ūkio paskirties pastatą – ūkinį pastatą, 51 kv. m. ploto, esantį Vilniaus m. sav. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuos 2007 m. gruodžio 27 d. nekilnojamojo turto dovanojimo sutartimi Nr. 4886 padovanojo jam, J. K., bendru susitarimu nustatant dovanojamo turto vertę – 22 005 000 Lt. Tokiu būdu, veikdamas per S. K., J. K. įgijo nuosavybės teisę į 22 005 000 Lt vertės turtą, o jo pajamos viršijo išlaidas 21 405 000 Lt (22 005 000 Lt – 600 000 Lt).
Dėl tokių savo veiksmų J. K. buvo kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 202 straipsnio 1 dalyje, nes, versliškai ir stambiu mastu vykdydamas minėtą komercinę veiklą, per minėtą laikotarpį gavo 30 303 224 Lt (4 054 952 Lt + 270 000 Lt + 73 272 Lt + 4 500 000 Lt + 21 405 000 Lt) pelno, tačiau nurodytų GPMĮ 35 straipsnio 2 dalyje ir VMI viršininko 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 373 nuostatų reikalavimų dėl Mokesčio mokėtojų registre individualios pirmiau nurodytos nekilnojamojo turto pardavimo veiklos įregistravimo nesilaikė ir į VMI nesikreipė, be to, nesumokėjo į valstybės biudžetą 1 116 550 Lt gyventojų pajamų mokesčio ir 838 983 Lt pridėtinės vertės mokesčio, iš viso 1 955 533 Lt.
Be to, J. K. buvo kaltinamas pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį tuo, kad nuosavybės teise turi didesnės nei 500 MGL (litų) vertės turtą: 1 000 000 Lt vertės 0,0595 ha žemės sklypą, esantį Vilniaus m. sav., Vilniaus m., registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 4 000 000 Lt vertės 0,7645 ha žemės sklypą, esantį Vilniaus m. sav., Vilniaus m., registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iš viso 5 000 000 Lt vertės, kuriuos nusipirko 2008 m. liepos 31 d. turto pardavėjo M. L. gyvenamojoje vietoje – bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), sumokėdamas už juos pardavėjui grynaisiais tyrimo metu nenustatyto santykio sumą eurais ir litais, atitinkančią 5 000 000 Lt, bei 2008 m. rugpjūčio 1 d. Vilniaus m. 28-ajame notarų biure, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), su pardavėju M. L. pasirašydamas 2008 m. rugpjūčio 1 d. minėtų sklypų pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 2922 ir Nr. 2923, nors žinojo, kad nurodytas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, nes 2008 m. liepos 31 d., pinigų perdavimo pardavėjui dieną, teisėtai galėjo disponuoti ne daugiau kaip 764 406,80 Lt grynųjų pinigų.
2. Kasaciniu skundu Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiasis prokuroras T. Krušna prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
3. Skunde pažymima, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos bei BPK nuostatos įtvirtina imperatyvą, jog teisėjas (-ai) negali nagrinėti bylos, kai kyla pagrįstų abejonių jo nešališkumu, o šališko teismo priimtas nuosprendis ar nutartis negali būti laikomi teisėtu bei pagrįstu.
4. Kasatorius tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties aplinkybės, joje išdėstyti teismo motyvai, jų turinys bei išraiška suteikia pagrindą teigti, kad bylą nagrinėjusi teisėjų kolegija reiškė išankstinį palankumą išteisintajam, priešiškai vertindama prokurorų poziciją, jų priimtus sprendimus, taip pat išteisintajam nepalankius sprendimus priėmusių teismų poziciją.
5. Kasatorius nurodo, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas apibrėžia BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos. Jose nurodyta, kad teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių skundai paduoti. Pasak prokuroro, iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad apeliacinės instancijos teismas išėjo iš skundo nagrinėjimo ribų ir didelę dalį motyvų skyrė prokuroro paduoto apeliacinio skundo termino atnaujinimo proceso, t. y. Vilniaus miesto apylinkės bei Vilniaus apygardos teismo priimtų nutarčių teisėtumo, kritikai, nors prokuroro apeliacinio skundo atnaujinimo terminas buvo išspręstas BPK nustatyta tvarka ir šį klausimą išsprendusių teismų sprendimai, bent jau vadovaujantis BPK nuostatomis, neturėjo būti iš naujo kvestionuojami, juolab kad galutinis sprendimas dėl skundo termino atnaujinimo priimtas tos pačios grandies teismo (Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 16 d. nutartis). Be to, Vilniaus apygardos teismas, apeliacinėje nutartyje pasisakydamas dėl prokuroro apeliacinio skundo argumentų, pažymėjo, kad: „Nors Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros skundo padavimo terminas yra nepagrįstai atnaujintas ir toks skundas gali būti paliktas nenagrinėtas, siekiant išvengti nereikalingu spekuliacijų šiuo klausimu, kolegija pasisakys ir dėl šiame skunde išdėstytų argumentų“. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas prokuroro apeliacinį skundą, pasisakė dėl klausimų, dėl kurių, remiantis BPK 320 straipsnio nuostatomis, pasisakyti neturėjo. Be to, teismo motyvai bei deklaratyvios pastabos dėl nepagrįsto prokuroro apeliacinio skundo termino atnaujinimo, suponuoja pagrįstą manymą, jog teismas kitokio sprendimo, nei atmesti prokuroro skundą, negalėjo priimti, nes pats prokuroro skundo atsiradimas apeliaciniame teisme, vadovaujantis teismo pozicija, yra neteisėtas. Prokuroras teigia, kad tokia teismo pozicija akivaizdžiai prasilenkė su objektyvaus nešališkumo kriterijais.
6. Prokuroro nuomone, esant šališkam apeliaciniam procesui, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 8 d. nutartis yra neteisėta ir naikintina grąžinant bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
7. Skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, šališkai bei neišsamiai išnagrinėjo byloje surinktus įrodymus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos ir, iš dalies tenkindamas išteisintojo J. K. apeliacinį skundą, nepagrįstai pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nuosprendį, iš išteisinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies pašalindamas teismo išvadą, jog J. K. inkriminuota veika, jeigu ji atitinka individualios veiklos požymius, gali būti nusikalstama. Anot prokuroro, ši aplinkybė byloje lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą (BK 3 straipsnio 2 dalis).
8. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad GPMĮ 10 straipsnio 1 dalies pakeitimas, nustačius išimtį, kuria pajamos iš nekilnojamojo turto pardavimo nebepriskiriamos pajamoms iš individualios veiklos, savaime nereiškia, jog buvo dekriminalizuota viena iš BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytų alternatyvių veikų. Kasatorius nurodo, kad dekriminalizavimo procesas baudžiamojoje teisėje suprantamas kaip nusikalstamos veikos baudžiamumo panaikinimas, kuris priskiriamas įstatymų leidėjo prerogatyvai. Siekiant dekriminalizuoti veiką turi būti daromi ir atitinkami baudžiamojo įstatymo pakeitimai. BK 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte apibrėžta kokios veikos yra nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai, ir jas uždraudžia. Nors BK yra ir blanketinių normų, kurios daro nuorodas į kitus teisės aktus, tačiau kitų teisės norminių aktų pakeitimai negali būti sulyginami su dekriminalizavimo procesu. Nors tam tikrais atvejais atitinkamų kitų teisės aktų pažeidimai yra susiję su baudžiamojo įstatymo normų taikymu ir gali lemti baudžiamosios atsakomybės atsiradimą, bet jų paskirtis yra ne apibrėžti nusikalstamų veikų sudėties požymius ir nustatyti jų baudžiamumą, o sureguliuoti kitus teisinius santykius. Pažymima, kad BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytas požymis „kitu neteisėtu būdu“ apima vertimąsi komercine veikla, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, kurie baudžiamajame įstatyme nesukonkretinti ir tiksliai nenurodo, kokius būtent teisės aktų reikalavimus apima šis požymis. Todėl, pasak prokuroro, jei kiekvieno iš su komercine veikla susijusio teisės norminio akto pakeitimas bus siejamas su veikų dekriminalizavimu, baudžiamasis įstatymas praras teisinį stabilumą ir kartu bus pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas, iš jo kylantys teisinės sistemos stabilumo, teisinio tikrumo ir teisės normų apibrėžtumo principai. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas iš esmės nepasisakė ir nemotyvavo savo išvadų dėl BK 202 straipsnio 1 dalies taikymo negalimumo J. K., o tik deklaratyviai akcentavo, kad reikia suvokti, jog niekam negali būti pareikšti kaltinimai ir asmuo negali būti teisiamas už veiksmus, kurie nėra draudžiami įstatymu ir pripažinti nusikalstamais. Prokuroras teigia, kad, priešingai apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodytoms išvadoms, nuo 2010 m. gruodžio 11 d. įsigaliojus GPMĮ 10 straipsnio 1 dalies pakeitimui, BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos pavojingumas visuomenei, priešingumas teisei, taip pat baudžiamumas neišnyko, t. y. ji nebuvo dekriminalizuota. Pakeitus GPMĮ 10 straipsnį, pajamos, gautos iš su nekilnojamojo turto pardavimu nebelaikomos iš individualios veiklos gaunamomis pajamomis, o šia veikla užsiiminėjantiems asmenims nebeliko pareigos apie tokią veiklą informuoti mokesčių administratorių tokia fiskaliniuose norminiuose aktuose nustatyta tvarka, kuri nurodyta J. K. surašytame kaltinime. Taigi, įsigaliojus naujam – GPMĮ 10 straipsnio 1 dalies pakeitimui, pasikeitusios faktinės aplinkybės galėjo nulemti kitokį J. K. veikos, padarytos iki GPMĮ pakeitimo, pavojingumo vertinimą vertinant jį BK 36 straipsnio kontekste, bet nedekriminalizuoti J. K. padarytos veikos. Pažymima, kad tokia pat pozicija išdėstyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTIyLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-122/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-122/2009">2K-122/2009</a>. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, iš dalies tenkindamas J. K. skundą, nors ir rėmėsi šia nutartimi, tačiau nutartį išaiškino priešinga jos turiniui prasme.
9. Prokuroras taip pat nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, šališkai ir neišsamiai vertino byloje esančius įrodymus, apeliacinio proceso metu nepagrįstai atsisakė tenkinti prokuroro prašymą dėl naujų duomenų, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, prijungimo.
10. Skunde nurodoma, kad teismas J. K. veikoje nustatė individualią veiklą reglamentuojančių taisyklių reikalavimų pažeidimus, tačiau konstatavo, jog tokie pažeidimai buvo padaryti dėl neatsargumo, o ši kaltės forma nepakankama jam pagal BK 202 straipsnio 1 dalį inkriminuotai veikai, nes neteisėtai verstis komercine veikla darant nusikaltimą galima tik veikiant tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant pavojingą savo veikos pobūdį ir norint taip veikti.
11. Prokuroras pažymi, kad apeliaciniame skunde greta kitų aplinkybių buvo ginčijamos teismo padarytos išvados dėl J. K. nustatytos kaltės formos, tiesioginės tyčios nekonstatavimo jo veiksmuose. Apeliacinio proceso metu prokurorė teismui pateikė prašymą prie bylos pridėti papildomą medžiagą, kurioje surinkti duomenys, patvirtinantys būtent J. K. tyčinį veikimą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šį prašymą nemotyvuotai atmetė. Kadangi prokurorės naujai pateikti duomenys sietini su prokuroro apeliaciniu skundu, įrodinėjant būtinąjį J. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos (BK 202 straipsnio 1 dalis) subjektyviosios pusės (tyčios) požymį, apeliacinės instancijos teismas privalėjo prokurorės prašymą tenkinti, pateiktą medžiagą pridėti prie bylos ir motyvuotai vertinti. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai nepasisakė ir dėl objektyvių J. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių, kurie buvo išdėstyti prokuroro apeliaciniame skunde nesutinkant su teismo išvadomis, jog J. K. veika negalėjo būti pripažinta savarankiška individualia veikla, turinčia komercinės veiklos požymių. Pirmosios instancijos teismas savo poziciją šiuo klausimu grindė sąlyginai nedideliu išteisintojo sudarytų sandorių skaičiumi per kaltinime nurodytą ilgesnį nei penkerių metų laikotarpį, nekilnojamojo turto paskirtimi ir turto pardavimo aplinkybėmis. Prokuroras apeliaciniame skunde pateikė motyvus, patvirtinančius J. K. vykdytos individualios veiklos požymius – versliškumą bei komerciškumą, tarp jų stambų veiklos mastą. Pasak kasatoriaus, vertinant šias aplinkybes neužtenka, kaip kad pirmosios instancijos teismo išvadose nurodyta, remtis vien sandorių skaičiumi bei jų sudarymo laikotarpiu, šiuo atveju būtina atsižvelgti ir į iš sandorių gaunamą turtinę naudą, taip pat į sandorių sudarymo aplinkybes. Tai, kad J. K. nekilnojamojo turto sandorius vykdė ne dėl susiklosčiusių aplinkybių – noro pakeisti turimą gyvenamą būstą geresniu, savaime atsiradus galimybei pelningai perleisti nereikalingą turtą kitų asmenų nuosavybėn, taip išvengiant patalpų išlaikymo, pertvarkymo ar gerinimo kaštų, galimo siekio investuoti lėšas, o dėl savarankiškos J. K. valios ir tikslo gauti ekonominę naudą, turėjo patvirtinti ir prokurorės apeliacinės instancijos teismui pateikta medžiaga. Tačiau, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė prie bylos prijungti, ištirti bei įvertinti prokurorės pateiktą medžiagą. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo visų bylai išspręsti teisingai reikšmingų aplinkybių, taip pat ir prokuroro skundo, išsamiai neatsakė į pagrindinius skundo argumentus.
12. Remdamasis išdėstytais argumentais, prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, šališkai ir neišsamiai vertino byloje esančius įrodymus, iki galo neišnagrinėjo prokuroro apeliacinio skundo, iš dalies tenkindamas išteisintojo apeliacinį skundą, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nukrypo nuo susiformavusios teismų praktikos.
13. Teismo šališkumas, kiti procesiniai pažeidimai laikytini esminiais Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.
14. Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro T. Krušnos kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl esminių BPK pažeidimų ir teismo nešališkumo principo reikalavimų pažeidimų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme
15. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, teisė į tai, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas.
Teismo nešališkumo principas teismų praktikoje pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQzLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-243/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-243/2009">2K-243/2009</a>, 2K-388/2014). Įgyvendinant šio principo reikalavimus viena reikšmingiausių nešališko teismo nuostatų yra tai, kad nagrinėjantis bylą teismas būtų vienodai dėmesingas šalių procesinėms teisėms bei pareigoms ir objektyvus tiek vienai, tiek kitai proceso šaliai, rodytų vienodą iniciatyvą realizuojant šalių teises šioms reiškiant pagrįstus prašymus ir teikiant įrodymus, taip pat vertindamas įrodymus priimant baigiamąjį teismo aktą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDIyLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-422/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-422/2010">2K-422/2010</a>).
16. Lietuvos teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTk1LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-195/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-195/2010">2K-195/2010</a>, 2K-396/2014, 2K-548-699/2015, EŽTT Didžiosios kolegijos 2015 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10, par. 73–78) teismo nešališkumas vertinamas subjektyviuoju ir objektyviuoju aspektais. Subjektyvus (asmeninis) teismo nešališkumas vertinamas atsižvelgiant į konkretaus teisėjo asmeninį nusistatymą ir elgesį, t. y. į tai, ar jis konkrečioje byloje yra asmeniškai iš anksto nusistatęs ar tendencingas. Subjektyvusis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai. Vertinant teismo nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar teismas pateikė pakankamas garantijas bet kokiai pagrįstai abejonei jo nešališkumu pašalinti. Šis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti pagrįstas įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-122/2010, 2K-489-303/2015).
Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas baimintis, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, suinteresuoto asmens požiūris, nors ir yra svarbus, bet nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTk1LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-195/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-195/2010">2K-195/2010</a>). EŽTT praktikoje pažymima, kad vertinant nešališkumą objektyviąja prasme netgi tai, kaip situacija atrodo, gali būti svarbu. Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti visuomenei (pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, peticijos Nr. 42095/98, par. 32).
17. Nors teismo nešališkumo reikalavimas baudžiamajame procese pirmiausia suprantamas kaip asmens, ypač kaltinamojo, teisės į teisingą teismą sudėtinė dalis ir vienas iš jo teisių užtikrinimo pagrindų, šios garantijos taikymas neapsiriboja vien tik kaltinamuoju. Bylą nagrinėjantis teismas neabejotinai turi būti nešališkas ir baudžiamajame procese dalyvaujančio prokuroro atžvilgiu. Vertinant teismo nešališkumą šiuo aspektu, taikytini pirmiau išdėstyti principai.
18. Taigi byloje priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą pagrįstumo ir teisėtumo aspektais pagal kaltinimo ir gynybos apeliacinius skundus tikrinantis apeliacinės instancijos teismas privalo būti visiems proceso dalyviams nešališkas, be kita ko, tiek teismo posėdžio metu, tiek valstybės vardu surašydamas nuosprendį ar nutartį neturi rodyti susierzinimo, privalo vengti visko, kas gali sudaryti įspūdį, kad teisėjų kolegija iš anksto turėjo nusistatymą dėl bylos baigties.
Teisėjai turi išklausyti procese dalyvaujančius asmenis ir atsakyti į jų argumentus taip, kaip to reikalauja įstatymas, turi būti jiems vienodai dėmesingi. Nei teismo posėdžio metu, nei priimdama nuosprendį ar nutartį teisėjų kolegija neturi diskutuoti su proceso dalyviais, moralizuoti, reikšti pasipiktinimą, nes tai gali sudaryti prielaidas pagrįstai abejoti teismo nešališkumu (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-751/2007, 2K-202/2005).
19. Nagrinėjamoje kasacine tvarka byloje paduotas prokuroro apeliacinis skundas apeliacinės instancijos teisme buvo gautas ir prijungtas prie bylos 2016 m. sausio 12 d. Prieš tai 2016 m. sausio 8 d. Vilniaus m. apylinkės teismo teisėjo nutartimi BPK 102, 314 straipsnių numatyta tvarka buvo išspręsti šio apeliacinio skundo padavimo termino atnaujinimo klausimai. Tai, kad prokuroras buvo praleidęs tokį terminą, pirmiausia konstatuota 2015 m. gruodžio 30 d. Vilniaus apygardos teismo teisėjos, kuri 2015 m. gruodžio 10 d. šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkės patvarkymu buvo paskirta nagrinėjamos bylos teisėjų kolegijos pirmininke ir pranešėja, nutartimi. Šioje nutartyje, kuria byla buvo grąžinta pirmosios instancijos teismui su teisėjos pranešėjos nurodymu tinkamai parengti ją nagrinėti apeliacine tvarka, tiek prokuroro apeliacinio skundo padavimo tvarkos nesilaikymas (viena diena praleistas apeliacinio skundo padavimo terminas), tiek teismo šaukimo išsiuntimo paštu išteisintajam (o ne įteikimo) veiksmai teisėjos įvertinti kaip esminiai BPK pažeidimai. Nors teisėjos konstatuotų pažeidimų pobūdis tokios išvados aiškiai nesuponuoja.
20. Pirmosios instancijos teismui tinkamai paruošus J. K. bylą nagrinėti apeliacine tvarka pagal abu paduotus apeliacinius skundus, 2016 m. sausio 21 d. patvarkymu buvo sudaryta nauja teisėjų kolegija, kurios pirmininke ir pranešėja buvo paskirta ta pati teisėja, 2015 m. gruodžio 30 d. nutartimi nustačiusi minėtus trūkumus, susijusius su bylos parengimu nagrinėti apeliacine tvarka.
Nors baudžiamojo proceso įstatymo numatyta tvarka prokuroro praleistas apeliacinio skundo padavimo terminas buvo atnaujintas, skundas priimtas, tačiau kasacine tvarka skundžiamoje Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 8 d. nutartyje žymi dalis motyvų (išdėstytų minėtos nutarties 21–23 lapuose) skiriama būtent prokuroro paduoto apeliacinio skundo termino atnaujinimo proceso, t. y. teismo priimtų nutarčių, susijusių su prokuroro apeliacinio skundo priėmimu, teisėtumo kvestionavimui ir kitokiai kritikai. Tačiau nei BPK nuostatos dėl apeliacinės instancijos teismo bylos nagrinėjimo ribų, nei apeliacinių skundų argumentai neįgaliojo bylą nagrinėjančio apeliacine tvarka teismo nagrinėti šiuos galutinai išspręstus klausimus, kurie niekaip nesusiję su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio teisėtumu ir pagrįstumu.
21. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ši kritika Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 8 d. nutartyje išdėstyta panaudojant tokias formuluotes ir pasakymus, kurie akivaizdžiai demonstruoja šio teismo įsitikinimą, kad prokuroro skundas priimtas neteisėtai, apeliacine tvarka neturėtų būti nagrinėjamas, surašytas paskubomis, perrašius baigiamąją kalbą. Taigi, nutartyje išreiškiamas išankstinis nusistatymas dėl prokuroro apeliacinio skundo išsprendimo rezultato.
22. Pagal teismų praktiką siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Toks patikrinimas atliekamas bylą nagrinėjant pagal paduotus skundus, vadovaujantis BPK XXV skyriaus taisyklėmis, o ne „siekiant išvengti nereikalingų spekuliacijų“, kaip pabrėžta kasacine tvarka nagrinėjamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje.
23. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacine tvarka skundžiamoje nutartyje išdėstytos ir itin griežtos vertinamojo pobūdžio apeliacinės instancijos teismo pastabos dėl prokurorės pareikštų prašymų apeliacinės instancijos teisme, jos susipažinimo su byla, kitų prokuratūros darbo trūkumų, įskaitant teismų ir prokuroro veiksmus, susijusius su termino paduoti apeliacinį skundą praleidimu bei atnaujinimu, kurie, minėta, apskritai nepateko į apeliacinės instancijos teismo kompetencijos ribas. Pavyzdžiui, apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad: „Jokių objektyvių priežasčių, išskyrus subjektyvias – prokuroro – neveikimą, kolegija neįžvelgia, tarnybinio patikrinimo inicijavimas, „nusistovėjusi“ ydinga tvarka, blogas darbo organizavimas ar neatsakingumas negali būti priskirtinas objektyvioms priežastims, sutrukdžiusioms laiku paduoti apeliacinį skundą“; „dėl prokurorų ir ikiteisminio tyrimo teisėjo bei vėlesnių teismų neteisėtų ir nepagrįstų proceso sprendimų jokio nusikaltimo nepadariusio asmens atžvilgiu ilgiau nei tris metus buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, J. K. buvo pripažintas įtariamuoju, jo atžvilgiu taikytos procesinės prievartos priemonės, vėliau, neužtikrinus J. K. teisės į sąžiningą procesą, surašius kaltinamąjį aktą, jis įgijo kaltinamojo procesinį statusą ir buvo teisiamas, net ir paduodant apeliacinį skundą, prokuratūra nesugebėjo nepažeisti Baudžiamojo proceso įstatymo, kas rodo prokurorų tendencingą požiūrį į šią bylą, nesugebėjimą tinkamai atlikti Konstitucijos ir įstatymų priskirtų jiems funkcijų“.
24. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys, į tai, kad pagal šiuo metu galiojantį baudžiamojo proceso įstatymą teismai nagrinėjamoje byloje nustatę, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryta esminių BPK pažeidimų, kurie parodo sistemines tyrėjų ar prokuroro klaidas, turėtų šiuos pažeidimus dalykiškai nurodyti ir į tokias esmines bylos proceso ydas reaguoti BPK 257 straipsnio 2 dalies tvarka.
25. Teisėjų kolegija pritaria prokuroro kasacinio skundo argumentams, kad kasacine tvarka skundžiamos nutarties argumentavimas pabrėžtinai kvestionuojant prokuroro apeliacinio skundo priėmimo aplinkybes, moralizuojant netinkamo prokuratūros darbo tema ne tik peržengė apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas, bet ir sudarė pagrindą manyti, jog apeliacinės instancijos teismas kitokio sprendimo nei atmesti prokuroro skundą negalėjo priimti, nes pats prokuroro skundo atsiradimas šiame teisme, vadovaujantis teisėjų kolegijos pozicija, laikytinas neteisėtu. Tokia apeliacinės instancijos teismo pozicija prasilenkia tiek su BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalyse esančių normų reikalavimais išdėstyti būtent šiose teisės normose nurodytas išvadas ir motyvus dėl paduoto apeliacinio skundo, tiek su objektyvaus teismo nešališkumo kriterijais.
26. Šiuos pažeidimus patvirtina ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme eiga, kai teismo paskelbtoje įrodymų tyrimo stadijoje, kurią reglamentuoja BPK 324 straipsnio 6 dalies normos, kaip bylos įrodymai, iš esmės ištiriama tik ta bylos medžiaga, kuri susijusi su prokuroro apeliacinio skundo padavimo termino atnaujinimu (t. 54, b. l. 54–55). Tuo tarpu prokuroro prašomus ištirti papildomus dokumentus ir įrašus, susijusius su specialisto A. K. duotos išvados dėl J. K. ūkinės finansinės veiklos tyrimo, kaip įrodymo, procesiniu leistinumu; liudytojo A. V., paskolinusio išteisintajam 5 milijonus litų, parodymų pagrįstumu; teismo protokoline nutartimi atsisakoma tirti iš esmės pakartojus išteisintojo ir jo gynybos poziciją dėl šių įrodymų liečiamumo. Beje, dėl liudytojo A. V. parodymų patikros reikalingumo teismo posėdžio protokole visiškai nepasisakyta (t. 54, b. l. 54). Ir priešingai, išteisintojo J. K. pateikti dokumentai prie bylos pridedami, įrodymų tyrimui apeliacinės instancijos teisme seniai pasibaigus, išteisintajam pasakius paskutinįjį žodį ir atskirus dokumentus pateikus teismui šioje proceso stadijoje (t. 54, b. l. 108–120).
27. Išdėstyti motyvai tiek dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 8 d. nutarties turinio, tiek dėl bylos nagrinėjimo nesilaikant BPK 320, 324 straipsniuose numatytų reikalavimų, veda prie išvados, kad apeliacinės instancijos teismas prokuroro apeliacinį skundą išnagrinėjo pažeisdamas bylos nagrinėjimo apeliaciniame teisme nuostatas bei šioje nutartyje minėtus teismo nešališkumo reikalavimus ir neišdėstė tokių išvadų, kokias numato BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalyse esančios normos.
Konstatuoti pažeidimai pripažintini esminiais BPK pažeidimais, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą apeliacine tvarka ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), jų sukeltos teisinės pasekmės taisytinos, iš naujo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
28. Tą konstatavus, byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, taip sudarant galimybę BPK numatyta tvarka išnagrinėti byloje paduotus apeliacinius skundus. Kasaciniame skunde esančių argumentų dėl BK 3 straipsnio 2 dalies, BK 36 straipsnio taikymo kasacinės instancijos teismas negali svarstyti, nes nuomonės dėl jų išreiškimas galimas tik tinkamai atlikus apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą, šią bylą pagal paduotus skundus išnagrinėjus apeliacine tvarka. BPK 386 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reikalavimas, kad kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą.
29. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 8 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Artūras Pažarskis
Tomas Šeškauskas
