Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-75/2010

Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.4.1; 44.5.2.5

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 8 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. R. (J. R.) ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dalyvaujant trečiajam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Šioje byloje kilęs žalos, padarytos nepateisinamai uždelstu baudžiamosios bylos nagrinėjimu, atlyginimo klausimas (CK 6.272 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis).

Ieškovas J. R. prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės 10 000 Lt neturtinės žalos ir 4 425,20 Lt turtinės žalos atlyginimo. Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2007 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžiu išteisino ieškovą pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. gruodžio 10 d. nuosprendžiu pakeitė Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 28 d. nuosprendį – panaikino jo dalį, kuria ieškovas išteisintas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, ir išteisino jį pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Ieškovo nuomone, buvo pažeista jo teisė į kaip įmanoma trumpesnį bylos išnagrinėjimo laiką, nes teismuose byla buvo nagrinėjama per ilgai dėl nevisapusiškai ir neišsamiai atlikto ikiteisminio tyrimo. Dėl šios priežasties ieškovui sutriko sveikata. Šalčininkų rajone dirbantys advokatai buvo susiję atstovavimo santykiais su baudžiamojoje byloje pripažintu nukentėjusiuoju Z. S., todėl ieškovas turėjo sudaryti atstovavimo sutartį su advokatu iš Vilniaus, taip baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu patirdamas turtinės žalos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2009 m. kovo 10 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad 2004 m. spalio 2 d. į Šalčininkų rajono ligoninės Priėmimo skyrių buvo pristatytas Z. S.. 2004 m. spalio 4 d. Vilniaus ekspertinio skyriaus teismo medicinos ekspertė nustatė nežymų sveikatos sutrikdymą. 2005 m. kovo 24 d. buvo pareikštas ieškovui įtarimas dėl nusikalstamos veikos, reglamentuotos BK 138 straipsnyje, padarymo. Po trijų mėnesių baudžiamoji byla buvo perduota teismui. Ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti liudytojai, surengta akistata. Norint pašalinti Z. S. ir ieškovo parodymų prieštaravimus, buvo patenkintas ieškovo prašymas apklausti liudytoją N. T., tikrinant ieškovo versiją, ar galėjo Z. S. susižaloti pats griūdamas, apklausta ekspertė N. J.. Susipažindamas su byla, ieškovas jokių prašymų nepateikė, visi prašymai dėl papildomų liudytojų apklausos, papildomų veiksmų atlikimo buvo pateikti tik nagrinėjant bylą teisme. Gydytoja N. G. ir teismo medicinos ekspertė N. J. patvirtino, kad Z. S. patyrė galvos smegenų sukrėtimą. 2006 m. kovo 14 d. teismo posėdyje buvo paskirta teismo medicinos ekspertizė; tik 2007 m. birželio 27 d. pateikta ekspertizės išvada (dėl ekspertų užimtumo, t. y. nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo nepriklausančių priežasčių), pagal kurią Z. S. galvos smegenų sukrėtimo diagnozė nepatvirtinta.

Pagal CK 6.272 straipsnį nustatyta prievolė atlyginti žalą dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų kyla, kai konstatuojamas veiksmų neteisėtumas. Baudžiamojo proceso trukmė vertinama atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą, asmens, dėl kurio taikytas baudžiamasis persekiojimas, elgesį, valdžios institucijų elgesį, organizuojant procesą. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pagrįsto pagrindo abejoti specialisto išvada dėl Z. S. padarytų kūno sužalojimų, ieškovas ir Z. S. prašymų apklausti gydytojus kaip liudytojus nepateikė, todėl ikiteisminis tyrimas buvo organizuotas tinkamai ir greitai, jo metu surinktų įrodymų buvo pakankamai tam, kad bylą perduotų teismui. Ieškovas prokuroro veiksmų aukštesniam prokurorui neskundė, sutiko su atliktu ikiteisminiu tyrimu, pateikė vieną prašymą, kuris buvo patenkintas, pretenzijų dėl gynėjos D. C. veiksmų nereiškė. Baudžiamasis procesas nebuvo nepateisinamai ilgas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies aspektu, ikiteisminis tyrimas buvo atliktas išsamiai, per tris mėnesius, prokuratūros pareigūnų netinkamų ir neteisėtų veiksmų, organizuojant ikiteisminį tyrimą, nenustatyta. Ieškovo nurodytos aplinkybės dėl patirtų išgyvenimų, ligos neturi priežastinio ryšio su ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ar teismo veiksmais. Baudžiamojo proceso išlaidų klausimą reglamentuoja BPK 103-105 straipsniai, todėl klausimas dėl ieškovo 3540 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti turi būti sprendžiamas baudžiamojoje byloje.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. rugsėjo 8 d. sprendimu panaikino Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 10 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą tenkinti ieškinio dalį – priteisė ieškovui iš Lietuvos valstybės 3540 Lt turtinės ir 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija nustatė, kad ikiteisminis tyrimas dėl ieškovo buvo pradėtas teisėtai (BPK 166 straipsnis). Tačiau baudžiamosios bylos procesas teisme akivaizdžiai užsitęsė dėl neišsamiai ir nevisapusiškai atlikto ikiteisminio tyrimo – t. y. tos aplinkybės, kurias privalėjo nustatyti ikiteisminio tyrimo metu, buvo aiškinamos ir nustatinėjamos teisminio bylos nagrinėjimo metu – apklausiami liudytojai, kurie galėjo žinoti konflikto aplinkybes, skiriama teismo medicinos ekspertizė nukentėjusiojo sužalojimo mastui ir priežastims nustatyti. Ieškovas negalėjo kvalifikuotai pasinaudoti savo teisėmis, o gynėja D. C. jam buvo paskirta netinkamai, nes anksčiau yra gynusi nukentėjusįjį Z. S.. Būtent ieškovo kviestas gynėjas teisminio nagrinėjimo metu pasiūlė užduoti klausimą teismo medicinos ekspertams apie objektyvius nukentėjusiojo simptomus galvos smegenų sutrenkimui pagrįsti, tačiau tai galėjo būti padaryta ir ikiteisminio tyrimo metu, jei įtariamasis būtų ginamas tinkamai. Ikiteisminio tyrimo įstaigai tenka pareiga ne tik išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas, bet ir pareiga apsaugoti nuo nepagrįsto nuteisimo kiekvieną nekaltą asmenį. Tam pagal kompetenciją turi būti imtasi visų įstatyme nustatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika (BPK 1, 2 straipsniai). Sprendžiant apie baudžiamojo proceso pernelyg ilgą trukmę svarbu yra tai, kad nagrinėjamu atveju tyrimas vyko dėl nesudėtingo vieno epizodo nusikaltimo, nebuvo kliūčių apklausti visus reikalingus asmenis, reikšmingi tyrimui faktai buvo nustatyti iki pranešimo apie įtarimą pateikimo. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamu atveju baudžiamasis procesas truko nepateisinamai ilgai, per tą laiką ieškovas patyrė įvairaus pobūdžio privataus gyvenimo suvaržymų. Baudžiamasis procesas neišvengiamai yra susijęs su neigiamais emociniais išgyvenimais, bendravimo galimybių sumažėjimu įprastoje aplinkoje. Teisėjų kolegija pripažino ieškovo teisę į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, CK 6.272 straipsnio 1 dalis).

III. Kasacinio skundo, pareiškimo dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo

ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:

1. Dėl ieškovo veiksmų, nulėmusių proceso trukmę. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką baudžiamojo proceso trukmė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų požiūriu turi būti vertinama atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą, pareiškėjo elgesį, valdžios institucijų elgesį organizuojant bylos procesą (žr., pvz., Grauslys v. Lithuania, no. 36743/97, judgment of 10 October 2000, § 60; Šleževičius v. Lithuania, no. 55479/00, judgment of 13 November 2000; Girdauskas v. Lithuania, no. 70661/01, judgment of 11 December 2003; Norkūnas v. Lithuania, no. 302/05, judgment of 20 January 2009), taip pat turi būti atsižvelgiama į sprendžiamų klausimų reikšmę pareiškėjui (žr., pvz., Jablonski v. Poland, no. 33492/96, judgement of 21 December 2000, § 102). Teismas, vertindamas bylos sudėtingumą, liudytojų apklausų skaičių, paties ieškovo veiksmus baudžiamojo proceso metu faktų aspektu, nesilaikė šių nuostatų ir įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai). Teismas sprendime nenurodė, kurį ir kurios ikiteisminio tyrimo institucijos atliktą veiksmą arba neveikimą laiko neteisėtu. Byloje nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas truko mažiau kaip 4 mėnesius, per tą laiką buvo apklausti šeši liudininkai, atlikta akistata tarp nukentėjusiojo ir įtariamojo, patikrinta ne tik nukentėjusiojo, bet ir ieškovo versija, dėl to papildomai prokuroro nurodymu buvo apklausta teismo medicinos ekspertė. Ieškovas su advokatu susipažino su ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga, prašymų papildyti ją pasibaigus ikiteisminiam tyrimui nepateikė. Tik po to, kai byla buvo perduota į teismą ir prasidėjo teisminis nagrinėjimas, ieškovas pradėjo teikti įvairius prašymus. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką baudžiamojo proceso dalyviai, nors ir neturėdami pareigos spartinti procesą, turi rodyti reikiamą stropumą, atlikdami su jais susijusius proceso veiksmus ir susilaikyti nuo delsimo taktikos naudojimo (pvz., Union Alimentaria Sanders SA v. Spain, No. 11681 /85, judgment of 7 July 1989). Baudžiamasis procesas užsitęsė ne dėl to, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti ne visi liudytojai, apie kuriuos net nežinojo ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai, o dėl to, kad ieškovas bylos nagrinėjimo teisme metu reiškė vis naujas versijas ir prašė kviesti naujus liudytojus. Ieškovo advokatas ne visada galėjo dalyvauti teismo posėdžiuose, todėl bylos nagrinėjimas buvo atidedamas. Išvada, kad ieškovas prisidėjo prie proceso užtęsimo, gali būti padaryta ir nekonstatuojant piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis (žr., pvz., Salapa v. Poland, no. 35489/97, judgment of 19 December 2002).

2. Dėl turtinės žalos atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad baudžiamasis procesas buvo pradėtas pagrįstai, todėl advokato išlaidos, kurias ieškovas patyrė dėl teisėtai pradėto ir vykdomo baudžiamojo proceso, negalėjo būti priteistos iš valstybės (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad net pripažinus, jog baudžiamasis procesas truko nepateisinamai ilgai dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno neatliktų procesinių veiksmų, ieškovo patirtos išlaidos baudžiamojo proceso metu negalėjo būti vertinamos už visą baudžiamąjį procesą. Teismas nemotyvavo, kodėl baudžiamojo proceso išlaidų atlyginimo klausimą perkelia į civilinį procesą. BPK 105 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Pažymėtina, kad nors baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas neišsprendė ieškovo, kuris baudžiamajame procese buvo kaltinamuoju, turėtų proceso išlaidų atlyginimo klausimo, tačiau tai nesudaro teisinio pagrindo reikalauti baudžiamojo proceso išlaidų atlyginimo civilinio proceso tvarka, nes subjektinės ieškovų teisės yra kilusios ne iš civilinių teisinių ar kitų teisinių santykių, dėl kurių pagal įstatymą bylos nagrinėjamos CPK nustatyta tvarka (CPK 1 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. B. v. G. Č., bylos Nr. 3K-3-331/2008).

Atsakovo Lietuvos valstybės interesams atstovaujanti Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo prašydama šį tenkinti.

Trečiasis asmuo Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Procesiniame dokumente nurodoma, kad visus prašymus dėl papildomų liudytojų apklausos, papildomų veiksmų atlikimo ieškovas pateikė tik nagrinėjant bylą teisme. 2006 m. kovo 14 d. teismo posėdyje buvo paskirta teismo medicinos ekspertizė, kuri tik 2007 m. birželio 27 d. pateikė išvadą, patvirtinančią, kad Z. S. galvos smegenų sukrėtimo nepatyrė. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, nustatant kiekvieno asmens pilietines teises ir pareigas ar jam pareikštą baudžiamąjį kaltinimą, jis turi teisę, jog jo byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo. BPK 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. BPK 287 straipsnyje įtvirtinta teismo teisė atlikti bet kokį proceso veiksmą baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad baudžiamosios bylos procesas teisme akivaizdžiai užsitęsė dėl neišsamiai ir nevisapusiškai atlikto ikiteisminio tyrimo neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatų. Tik teismas gali lygybės ir viešumo sąlygomis išnagrinėti baudžiamąją bylą ir jos nagrinėjimo metu turi teisę atlikti bet kokį BPK XIV skyriaus 2-5 skirsniuose reglamentuotą proceso veiksmą, atsižvelgdamas į bylos nagrinėjimo aplinkybes. Šiuo atveju teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, nenustatė, kad ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus arba pažeidė BPK reikalavimus, todėl nėra pagrindo teigti, kad ikiteisminio tyrimo ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu buvo pažeistos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies nuostatos. Baudžiamojoje byloje gynėjas pasinaudojo savo teisėmis (BPK 48 straipsnio 2 dalies 1 punktas) ir bylos teisminio nagrinėjimo metu pareiškė prašymus apklausti liudytojus ir skirti ekspertizę, ir tai turėjo įtakos bylos nagrinėjimo laikui. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad baudžiamojo proceso išlaidų klausimą reglamentuojami BPK 103-105 straipsniuose, todėl klausimas dėl ieškovo patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti turi būti sprendžiamas baudžiamojoje byloje.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti, o apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Procesiniame dokumente nurodoma, kad Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra neskundžia kasacine tvarka apeliacinės instancijos teismo sprendimo, vadinasi, sutinka su teismo išvadomis. Kasatoriaus argumentas, kad prašymus dėl papildomų liudytojų iškvietimo, bylos grąžinimo tyrimui papildyti pradėjo ieškovas reikšti tik teisme, yra fakto, o ne teisės klausimas (CPK 353 straipsnis). Ikiteisminio tyrimo įstaigai, prokurorui tenka pareiga ne tik išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikaltimą padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas, bet ir pareiga apsaugoti nuo nepagrįsto nuteisimo kiekvieną nekaltą asmenį. Tam pagal kompetenciją turi būti imtasi visų įstatyme nustatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika (BPK 1, 2 straipsniai). Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklausta daug liudytojų, tarp jų medikų, kurie stebėjo Z. S., suteikė jam pirmąją pagalbą. Jie nurodė, kad smegenų sukrėtimo nebuvo. Jų parodymus patvirtino ekspertizės, kuri atlikta bylą nagrinėjant teisme, išvados. Ikiteisminio tyrimo metu nesiaiškintos visos būtinos aplinkybės; atlikus visus reikiamus ikiteisminio tyrimo veiksmus, byla būtų nutraukta ir nereikėtų ilgo teisminio tyrimo bei nagrinėjimo. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs faktą, kad procesas truko per ilgai, konstatavo teisės, įtvirtintos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, pažeidimą ir pagrįstai taikė CK 6.272 straipsnio 1 dalį – pripažino ieškovo teisę į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Kasatorius nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje D. B. v. G. Č., bylos Nr. 3K-3-331/2008, kurioje buvo prašoma priteisti išlaidas advokato pagalbai apmokėti privataus kaltinimo byloje.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės į žalos, padarytos nepateisinamai uždelstu baudžiamosios bylos nagrinėjimu, atlyginimą

Valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą nuo kitų asmenų neteisėto kėsinimosi, bet ir neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai. Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos srityje ypatinga reikšmė tenka žalos atlyginimo institutui. Vienas iš nustatytų žalos atlyginimo atvejų yra specialiai reglamentuojamas žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų pareigūnų veiksmais, atlyginimas. Šios rūšies žalos atlyginimo institutas inter alia lemia tai, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, kad valstybės institucija, pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijos, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.272 straipsnyje nustatytos atsakomybės sąlygos už padarytą žalą šių subjektų: ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo. Šios rūšies atsakomybės ypatumas (be jau nurodyto būtinumo nustatyta tvarka konstatuoti, kad pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir asmuo dėl to patyrė žalos) yra tas, kad žala atlyginama nepriklausomai nuo to, ar nustatyta atitinkamo pareigūno kaltė. Prievolė atlyginti žalą dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų kyla konstatavus neteisėtus veiksmus (deliktinė atsakomybė), todėl svarbu nustatyti, kokie veiksmai pripažintini neteisėtais, kokie neteisėtumo konstatavimo kriterijai. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje išvardyti neteisėti pareigūnų veiksmai, kuriuos nustačius atlyginama padaryta žala. Toks išvardijimas reiškia, kad įstatymų leidėjas, reglamentuodamas prievolę atlyginti tokio pobūdžio žalą, netaikė bendrosios taisyklės, kad kiekvienas teisei priešingas veiksmas, padaręs kam nors žalos, sukuria prievolę ją atlyginti. Įstatymų leidėjo diskreciją reglamentuoti nagrinėjamus santykius analizavo Konstitucinis Teismas, 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo 3, 5 punktuose pažymėjęs, kad, reglamentuojant žalos atlyginimo klausimus, kai žalą padaro valstybės pareigūnai, ši diskrecija nesuteikia teisės laisva nuožiūra nustatyti išsamų baigtinį sąrašą atvejų, kuriais ta žala turi būti atlyginama, nes tai prieštarauja konstituciniam principui, pagal kurį padaryta žala turi būti atlyginta. Tais atvejais, kai nacionalinė teisė nereglamentuoja valstybės atsakomybės už tam tikrus pažeidimus, teismas valstybės atsakomybę nustato vadovaudamasis tarptautinėmis sutartimis kaip nacionalinės teisės sistemos dalimi (Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis). Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga klausimus, susijusius su asmeniui pareikštu kaltinimu, išnagrinėti per įmanomai trumpiausią laiką. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatos aiškinamos ir taikomos remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (Konvencijos 19, 32 straipsniai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-7-7/2007; 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-196/2007).

Europos Žmogaus Teisių Teismas procesą vertina kaip jo stadijų visumą, todėl reikalavimas baudžiamąjį procesą atlikti per įmanomai trumpesnį laiką reiškia laiką nuo oficialaus kompetentingos institucijos pranešimo asmeniui apie įtarimą, kad jis padarė nusikalstamą veiką, iki galutinio sprendimo procese priėmimo (Europos Žmogaus Teisių Teisme sprendimas byloje Šleževičius prieš Lietuvą (Šleževičius v. Lithuania, no. 55479/00, judgement of 13 November 2001). Kriterijai, kuriais remiantis turi būti vertinama baudžiamojo proceso trukmė, nustatyti Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje: konkrečios bylos sudėtingumas; asmens, dėl kurio taikytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; valdžios institucijų elgesys organizuojant bylos procesą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą byloje Dedeman prieš Turkiją (Dedeman c. Turquie, no. 12248/03. 16 décembre 2008). Nacionalinis teismas, spręsdamas, ar buvo pažeista asmens teisė į įmanomai trumpą procesą, bei vertindamas, ar proceso trukmė atitiko Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimus, turi atsižvelgti į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuotus kriterijus. Tačiau konkrečios bylos aplinkybės, faktų gausa bei įvairovė, galimos jų kombinacijos lemia teismo diskrecijos ribas konkrečiose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-7-7/2007). Asmens teisė į įmanomai trumpesnį procesą lemia valstybės atitinkamų institucijų ir jų pareigūnų pareigą daryti viską, kad procesas vyktų vengiant nereikalingo delsimo. Pareigūnai procese turi veikti atsakingai ir stropiai. Proceso delsimu gali būti apibūdinamas toks proceso laikotarpis, kuriuo neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba tam tikrų veiksmų atlikimo trukmė laikytina per ilga, pvz., kai per ilgai atliekamos ekspertizės (Europos Žmogaus Teisių Teismo byla Girdauskas prieš Lietuvą (Girdauskas v. Lithuania, no. 70661/01, judgement of 11 December 2003); Oblov prieš Rusiją (Oblov v. Russia, no. 22674/02, judgement of 15 January 2009). Situacija, kai baudžiamojoje byloje ilgesnį laiką neatliekami jokie procesiniai veiksmai Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje vadinama sunkiausia procesinio delsimo forma (Europos Žmogaus Teisių Teismo byla Schumacher prieš Liuksemburgą (Schumacher c. Luxembourg, no 63286/00, arr?t du 25 novembre 2003).

Akivaizdu, kad nagrinėjamoje byloje (vertinant tai, kad tyrimas vyko tik dėl vieno epizodo nusikaltimo, kurio padarymo mechanizmas nebuvo sudėtingas, vienintelis atsakomybėn trauktinas asmuo ir iš esmės visi įrodymai buvo žinomi jau pačioje tyrimo pradžioje ir tyrimo veiksmai galėjo būti nekliudomai vykdomi) procesas truko pernelyg ilgai – beveik trejus metus, iš kurių pusantrų metų byloje buvo padaryta pertrauka (nuo 2006 m. kovo 14 d. iki 2007 m. rugsėjo 10 d.) paskyrus teismo medicininę ekspertizę. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tokios ilgos ekspertizės atlikimo trukmės, manytina, nelėmė sprendžiamų klausimų sudėtingumas. Atsakomybė už delsimus rengiant ekspertų išvadas iš esmės priklauso valstybei, taigi ji atsako už atitinkamų laikotarpių trukmę (žr., pvz., cituotą sprendimą Oblov prieš Rusiją, § 26). Kita vertus, ir kompetentinga institucija, kurios žinioje yra baudžiamoji byla bei kuri yra paskyrusi ekspertizę, turi pareigą imtis būtinų priemonių jos atlikimo operatyvumui užtikrinti (pvz., atkreipti ekspertizę atliekančios institucijos dėmesį į ilgą jos trukmę). Ieškovo baudžiamojoje byloje tokių priemonių nesiimta. Valstybės pareigos organizuoti tinkamą procesą aspektu neigiamai vertintina ir tai, kad iš esmės nesudėtingiems medicinos klausimams išspręsti byloje prireikė net trijų tyrimų, kuriems reikia specialiųjų žinių.

Vertinant ieškovo elgesį, konstatuotina, kad, skirtingai negu teigiama kasaciniame skunde, jis didesnių procesinių delsimų iš esmės nesukėlė. Pažymėtina, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką asmeniui negali būti priekaištaujama dėl sąžiningo naudojimosi procesinėmis teisėmis.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas bylos sudėtingumą faktų aspektu, laikėsi įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai), o būtent – šių teisės taikymo taisyklių laikymosi aspektas yra nagrinėjimo kasaciniame teisme dalykas (CPK 346 straipsnio 2 dalis), ir padarė pagrįstą išvadą, jog procesas nebuvo intensyvus. Asmens teisės į įmanomai trumpesnį procesą užtikrinimo aspektu tai vertintina ir kaip nepagrįstas pasyvumas (neveikimas), todėl pagrįstai pripažinta per ilga baudžiamojo proceso trukmė ieškovo atžvilgiu.

Dėl turtinės ir neturtinės žalos

Teismai, vertindami neturtinę žalą pinigais, privalo vadovautis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytais neturtinės žalos piniginio įvertinimo bei kitais specifiniais, šiai bylų kategorijai būdingais, kriterijais. Ar nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas vadovavosi šiais kriterijais ar ne ir dėl to pažeidė teisės normas, yra teisės klausimas, tačiau įvertinti neturtinę žalą ir nustatyti neturtinės žalos dydį, vadovaujantis šiais kriterijais, yra fakto klausimas. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. R. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-604/2005). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atlygintinos ieškovui neturtinės žalos dydžio, vadovavosi tiek bendraisiais neturtinės žalos atlyginimo kriterijais, įtvirtintais CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tiek atsižvelgė ir į specifinius šios kategorijos byloms būdingus kriterijus: kaltinimo sunkumą, dėl proceso ieškovo patirtus neigiamus padarinius, taip pat valstybės ekonominę padėtį, jos piliečių materialinį bendrą lygį. Byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma dėl proceso trukmės, patirtų ieškovo teisių apribojimų teikia pagrindą pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismo nustatytas atlygintinos neturtinės žalos dydis atitinka konstitucinį teisingo žalos atlyginimo principą (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis), CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos nustatymo kriterijus.

Asmens kaltumą privalo įrodinėti jį kaltinančios valstybinės institucijos. Taigi kaltinamasis neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, jis turi subjektyvią teisę gintis nuo įtarimo, kad jis yra padaręs nusikaltimą, ar nuo pareikšto kaltinimo; tai jis gali daryti pats pasirinkdamas gynėją. Valstybė konstituciniu lygmeniu įpareigota užtikrinti teisę į gynybą (Konstitucijos 31 straipsnis 6 dalis). Pagal baudžiamojo proceso paskirtį siekiama, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnis 1 dalis). Taigi esant įtvirtintam konstituciniam nekaltumo prezumpcijos principui, valstybė turi pareigą, esant teisiniam pagrindui, procesą prieš asmenį organizuoti taip, kad nebūtų pažeistas ne tik konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas, bet ir kitos įstatymais užtikrintos asmens teisės, o nustačius tokių teisių pažeidimą, asmeniui proporcingai turi būti atlyginami turtiniai praradimai.

Ieškovas išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, procese jį gynė paties ieškovo iniciatyva kviestas advokatas. Baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens išlaidų, turėtų savo iniciatyva kviesto ir procese dalyvavusio advokato teisinėms paslaugoms atlyginti, baudžiamojo proceso įstatymas nelaiko proceso išlaidomis ir nereglamentuoja jų atlyginimo netgi tais atvejais, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu kaltinamasis yra pripažįstamas nekaltu ir išteisinamas (BPK 103 straipsnis). Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad jei nustatoma, jog asmuo nepadarė nusikalstamos veikos ir yra konstatuotas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimas proceso prieš kaltinamąjį metu, dėl vykdyto prieš jį baudžiamojo proceso jis negali patirti turtinių praradimų, todėl ir išlaidos, turėtos advokato (gynėjo) pagalbai apmokėti, turėtų būti atlyginamos konstatavus proceso prieš kaltinamąjį pažeidimo faktą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą priteisti ieškovui baudžiamojoje byloje turėtas išlaidas gynėjui.

Teisėjų kolegija neatsižvelgia į kasatoriaus nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje D. B. v. G. Č., bylos Nr. 3K-3-331/2008, pateiktus išaiškinimus, nors ir sprendžiami klausimai dėl išlaidų, patirtų dėl gynėjo dalyvavimo, atlyginimo tuo atveju, kada kaltinamasis išteisinamas. Nagrinėjamoje ir nurodytoje bylose sprendžiamas išlaidų gynėjui atlyginimo klausimas, tačiau abiem atvejais vyko skirtingi baudžiamieji procesai – nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas pradėtas prokuroro nutarimu, nurodytoje byloje buvo inicijuotas privataus kaltinimo procesas, pagal kurį galimos situacijos, kada proceso išlaidas atlyginti įpareigojamas asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas (BPK 105 straipsnis 6 dalis).

Nurodytais motyvais kasacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo sprendimą (CPK 346 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismo sprendimu žala ieškovui priteista iš atsakovo Lietuvos valstybės, kuri ir atsako už valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad Teisingumo ministerija yra valstybės biudžete numatytų asignavimų atlyginti žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo), valdytoja, jai turi būti pavedama įvykdyti teismo sprendimą, todėl dėl teisinio aiškumo tai nurodoma teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje (Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymo 2 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, patikslinant, kad šio sprendimo priteisti ieškovui J. R. (J. R.) iš atsakovo Lietuvos valstybės 3540 Lt turtinės ir 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo vykdymas pavedamas Teisingumo ministerijai.

Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2009 m. gruodžio 11 d. nutartimi taikytą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 8 d. sprendimo vykdymo sustabdymą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Zigmas Levickis

Algis Norkūnas