Baudžiamoji byla Nr. 2K-40/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.23.2; 2.1.7.1. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. vasario 9 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Vytauto Masioko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu:
už 2008 m. balandžio 30 d. veiką – dvejiems metams;
už 2008 m. gegužės 23 d. veiką – dvejiems metams trims mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams.
Tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir 259 straipsnio 1 dalį nuteistas V. G., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 14 d. nutartis, kuria nuteistojo V. S. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Masioko pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,
n u s t a t ė :
V. S. nuteistas už tai, kad, veikdamas kartu su V. G., neteisėtai platino psichotropinę medžiagą – amfetaminą:
2008 m. balandžio 28 arba 29 dieną, tiksliau nenustatyta, Panevėžyje, prie,,duomenys neskelbtini“ namo, iš V. G. įgijo 0,051 g amfetamino, kurį gabeno ir laikė bute, esančiame,,duomenys neskelbtini“, iki 2008 m. balandžio 30 d., apie 11.40 val., paėmė ir gabeno iki,,duomenys neskelbtini“, kur už 40 Lt pardavė asmeniui, veikusiam pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį (toliau – NVIM);
2008 m. gegužės 20 d., tiksliau nenustatytu laiku, Panevėžyje, prie,,duomenys neskelbtini“ namo, iš V. G. įgijo 0,185 g amfetamino, kurį gabeno ir laikė bute, esančiame,,duomenys neskelbtini“. Po to, tiksliai nenustatytu laiku, jį paėmė ir gabeno iki automobilių stovėjimo aikštelės, esančios prie prekybos ir pramogų centro „Babilonas“, Savitiškio g. 61, kuomet 2008 m. gegužės 23 d., apie 18.40 val., dalį – 0,093 g amfetamino už 40 Lt pardavė asmeniui, veikusiam pagal NVIM, likusi dalis – 0,092 g amfetamino asmens kratos metu buvo paimta.
V. G. nuteistas už tai, kad, veikdamas kartu su V. S., neteisėtai disponavo psichotropine medžiaga – amfetaminu ir 2008 m. balandžio 28 ar 29 d. bei 2008 m. gegužės 20 d. perdavė amfetaminą V. S. nurodydamas jį parduoti. Teismas pripažino, kad abu veikė bendrininkų grupe, tačiau V. G. veiksmus pripažino tęstiniais ir jo veiką kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, o V. S. veiksmus kvalifikavo kaip du pavienius nusikaltimus pagal BK 260 straipsnio 1 dalį.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. S. prašo teismų sprendimų dalį (dėl 2008 m. gegužės 20-23 d. veikos) panaikinti ir dėl šios dalies bylą nutraukti bei skirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.
Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, iš esmės pažeidė jo teisę į teisingą baudžiamąjį procesą bei paskyrė savo rūšimi bei dydžiu per griežtą bausmę.
Kasatorius nurodo, kad 2008 m. balandžio 30 d. teikimu dėl NVIM taikymo pareigūnui suteikti šie įgaliojimai:,,Negavus pasiūlymo pirkti narkotines ar psichotropines medžiagas, asmuo ar asmenys bus sulaikomi su įkalčiais“. Kadangi po 2008 m. balandžio 30 d. įvykdyto psichotropinių medžiagų įgijimo policijos pareigūnai iš jo negavo jokio pasiūlymo įsigyti psichotropinių medžiagų, todėl jis tą pačią dieną turėjo būti sulaikytas ir sprendžiamas jo baudžiamosios atsakomybės klausimas. Šiuo atveju pareigūnai viršijo Teikimu jiems suteiktus įgaliojimus, nes jis buvo išprovokuotas įvykdyti antrą nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas šių policijos pareigūnų veiksmų atitikties teisėtumo ir teisingumo principams iš esmės neišnagrinėjo. Duomenys, gauti naudojant neteisėtas priemones ar metodus, negalėjo būti pripažinti įrodymais. Dėl tokių neteisėtų pareigūnų veiksmų iš esmės buvo suvaržytos kasatoriaus teisės į teisingą baudžiamąjį procesą, taip pat tai sutrukdė teismams priimti pagrįstą ir nešališką sprendimą.
Be to, kasatorius nurodo, kad jam nebuvo pranešta apie bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas iš esmės suvaržė jo kaip nuteistojo procesines teises žinoti apie apeliacinės bylos nagrinėjimo laiką ir vietą, dalyvauti procese (BPK 324 straipsnio pažeidimas).
Kasatoriaus manymu, jam galima taikyti kitą bausmės rūšį, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, nes yra nustatytos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės (prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, be to, savo parodymais padėjo nustatyti šioje byloje tiesą ir patraukti atsakomybėn kaltą asmenį), teistumas išnykęs, administracinėmis nuobaudomis nebaustas, apibūdinamas teigiamai, mokosi Panevėžio suaugusiųjų mokymo centre. Nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veikimas bendrininkų grupe – naikintina, nes jis nusikalstamai veikė tik dėl kito asmens jam daryto psichinio poveikio, iš baimės. Kasatorius tvirtina, kad su tuo asmeniu nebuvo sąmoningo, tyčinio veikimo bendrai, siekiant vieningo tikslo, vieningos tyčios.
Atsiliepimu į nuteistojo V. S. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras Darius Čaplikas prašo skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad iš esmės V. S. kasacinis skundas yra paduotas tais pačiais motyvais, kaip ir jo gynėjo anksčiau paduotas apeliacinis skundas, kurį Panevėžio apygardos teismas išnagrinėjo ir į skundo argumentus atsakė. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad policijos pareigūnai, taikydami NVIM nustatytas sąlygas, jų nepažeidė. 2008 m. balandžio 30 d. NVIM dalyvis V. S. pasiūlymu nupirkęs iš jo psichotropinę medžiagą jo nesulaikė. Tą pačią dieną buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio metu duomenys apie psichotropinių medžiagų platinimą buvo renkami remiantis Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 7 d. nutartimi dėl leidimo atlikti NVIM veiksmus. Nuo 2008 m. balandžio 30 d. iki 2008 m. gegužės 7 d. policijos pareigūnai jokių veiksmų pagal 2008 m. balandžio 30 d. teikimą dėl NVIM panaudojimo neatliko. Teikimo 2 dalyje nurodyta, kad NVIM bus tęsiamas asmeniui pirmame susitikime pasiūlius pirkti psichotropines medžiagas ir nutraukiamas, jei tokio pasiūlymo nebūtų. Teikime nenurodyta privaloma sąlyga, kad V. S. pirmo susitikimo metu NVIM dalyviui turi pateikti pasiūlymą įsigyti psichotropinių medžiagų ir antrą kartą. Šios aplinkybės rodo, kad policijos pareigūnai nepažeidė nustatytų NVIM sąlygų. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad V. S. nebuvo provokuojamas daryti nusikalstamą veiką (pats V. S. parodė, kad jis, gavęs iš V. G. psichotropines medžiagas, skambino pažįstamam asmeniui ir prašė surasti asmenį, kuris šias pirktų; NVIM dalyviui paskambinus ir tiesiogiai nenurodžius susitikimo tikslo, V. S. iš karto sutiko susitikti ir į susitikimą atsivežė supakuotą psichotropinę medžiagą, kurią pardavė NVIM dalyviui). Šios aplinkybės patvirtina, kad V. S. prieš pirmą sandorį suprato, kokiu tikslu jam skambino NVIM dalyvis, ir norėjo parduoti psichotropines medžiagas.
Teismai pagrįstai laikė, kad V. S. atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad jis veikė bendrininkų grupe. Jis du kartus gavo iš V. G. psichotropinės medžiagos, ieškojo asmenų, kuriems jas galima realizuoti, nors ir būdamas skolingas V. G., dalį pinigų, gautų už psichotropines medžiagas, išleido savo reikmėms. Niekaip neišreiškė V. G. nenoro ar atsisakymo neteisėtai prekiauti psichotropinėmis medžiagomis. Šios aplinkybės patvirtina V. S. veikoje bendrininkavimo požymių buvimą.
Iš bylos medžiagos matyti, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas V. S. tinkamai, išsiųsdamas pranešimą, informavo apie baudžiamosios bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka laiką, todėl kasatorius nepagrįstai teigia, kad jam apie tai nepranešta. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistąjį gynė advokatė R. Keblienė, kuri neprašė teismo atidėti posėdį dėl to, kad jos ginamajam nepranešta apie teismo posėdį.
Teismai tinkamai vertino surinktų įrodymų visetą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, V. S. teisių nesuvaržė ir nepažeidė. Panevėžio miesto apylinkės teismas, skirdamas bausmę V. S., atsižvelgė į visas byloje nustatytas aplinkybes, kad padarytos veikos priskiriamos prie sunkių nusikaltimų, nusikalstamų veikų motyvus, pasekmes, į tai, kad V. S. administracine tvarka nebaustas, apibūdinamas teigiamai, atsakomybę lengvinančią bei sunkinančią aplinkybes, ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Galutinė subendrinta bausmė V. S. paskirta laisvės atėmimas trejiems metams yra mažesnė nei BK 260 straipsnio 1 dalyje nustatytas bausmės vidurkis ir savo dydžiu nėra nei per didelė ar per griežta, todėl pagrindo švelninti bausmę ar skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę nėra.
Kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Dėl NVIM ir nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų taikymo teisėtumo
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nusikalstamos veikos ir ją padariusių asmenų išaiškinimas šiuo konkrečiu atveju susidėjo iš dviejų stadijų: operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo. Operatyvinę veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymas (toliau – OVĮ). Vienas operatyvinio tyrimo pagrindų –, kai nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą, arba apie tokį nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį (OVĮ 9 straipsnio 1 punktas). Bylą nagrinėjant teisme operatyvinė informacija, kad V. S., dar prieš pradedant operatyvinį tyrimą, neteisėtai disponavo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis ir šias platino, pasitvirtino: ikiteisminio tyrimo teisėjui sprendžiant V. S. suėmimo klausimą jis pripažino, kad anksčiau pats vartojo amfetaminą bei keletą kartų jį pardavė. Taigi teisėsaugos pareigūnai turėjo operatyvinės informacijos, kad V. S. daro sunkius nusikaltimus, nes neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti yra sunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 5 dalis, 260 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl operatyvinis tyrimas pradėtas pagrįstai ir teisėtai. Pagal OVĮ 3 straipsnio 5 dalį vienas operatyvinių veiksmų yra NVIM taikymas. Pagal to paties įstatymo 12 straipsnio 1 dalį NVIM sankcionuoja generalinis prokuroras ar jo įgaliotas generalinio prokuroro pavaduotojas arba apygardų prokuratūrų vyriausieji prokurorai ar jų įgalioti pavaduotojai pagal operatyvinės veiklos subjekto vadovo ar jo įgalioto vadovo pavaduotojo motyvuotą teikimą. Teikime, be kitų duomenų, nurodomi duomenys apie asmenis, kurie atliks veiksmus pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį, taip pat modelio trukmė. NVIM šioje byloje sankcionuotas Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2008 m. balandžio 30 d. (pagal teikimą Nr. S5-6) dėl nenustatyto asmens, prisistatančio,,Slavka“, besinaudojančio mobiliojo ryšio abonementiniu numeriu,,duomenys neskelbtini“ ar kitais galbūt su juo susijusiais asmenimis siekiant išaiškinti BK 259 ir 260 straipsniuose numatytas nusikalstamas veikas, vadovaujantis minėta OVĮ norma.
Tačiau, kad teismas pripažintų NVIM surinktus duomenis įrodymu byloje, nepakanka, kad NVIM būtų sankcionuotas nepažeidžiant OVĮ nuostatų, bet ir pats jo realizavimas turi būti teisėtas – taikant NVIM negalima asmens provokuoti padaryti nusikalstamos veikos, juo gali būti tik prisidedama prie tęstinių ar trunkamųjų nusikalstamų veikų, taip pat kitų besitęsiančių, bet nepasibaigusių nusikalstamų veikų. Pagal OVĮ 6 straipsnio 5 dalį provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino daryti. Provokacijos sąvoka taip pat išaiškinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus septynių teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 27 d. nutartyje Nr. 2K-52/2001. Pagal ją provokacija – tai asmens lenkimas (kurstymas) padaryti nusikalstamą veiką, turint tikslą vėliau su juo susidoroti teisėsaugos institucijų pagalba patraukiant baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo padaryta sukursčius. Provokacija, kaip veika, gali reikštis kito asmens lenkimu padaryti konkrečią nusikalstamą veiką jį įtikinėjant, grasinant, šantažuojant, prašant ar naudojant kitus veiksmus, palaužiančius asmens valią ir darančius įtaką jo apsisprendimui elgtis nusikalstamai.
Iš esmės kasatorius neginčija pirmojo NVIM panaudojimo teisėtumo, tik teigia, kad jis nesiūlė daugiau įsigyti psichotropinių medžiagų, todėl tą pačią dieną turėjo jį sulaikyti (kaip ir buvo numatyta teikime) ir spręsti jo atsakomybės klausimą, o ne provokuoti padaryti antrą nusikaltimą.
Iš tiesų teikime (2 dalies paskutinis sakinys) dėl NVIM yra nurodyta:,,Negavus pasiūlymo pirkti narkotines ar psichotropines medžiagas asmuo ar asmenys bus sulaikomi su įkalčiais“. OVĮ 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kas turi būti nurodyta teikime, tačiau imperatyvaus reikalavimo tuoj pat sulaikyti nusikalstamą veiką darantį asmenį nėra. Tokio asmens sulaikymas yra policijos taktikos dalykas ir priklauso nuo keliamų tikslų.
NVIM panaudojimas ir nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai būtų buvę neteisėti, jei slaptasis jų dalyvis – liudytojas T. Mačionis – būtų provokavęs V. S. nusikalsti. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai aptarė V. S. versiją dėl provokavimo bei remdamasis įrodymų visuma padarė pagrįstą išvadą, kad jis nebuvo provokuojamas nusikalsti, nes liudytojas T. Mačionis aktyviais veiksmais neragino gauti, o po to jam parduoti psichotropinių medžiagų, taip pat neįkalbinėjo V. S. parduoti psichotropinių medžiagų, šiam nesutikus to daryti.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad operatyvinis veiksmas – NVIM – ir techninės priemonės, atliekant šį veiksmą, bei nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai panaudoti pagrįstai ir teisėtai, nepažeidžiant OVĮ ir BPK reikalavimų; NVIM ir nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai vykdyti teisėtai, taigi ir jų metu gauti duomenys yra teisėti ir atitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas, todėl pagrįstai pripažinti įrodymais.
Dėl tęstinės veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, kad V. S., veikdamas kartu su V. G., neteisėtai disponavo psichotropine medžiaga – amfetaminu, ir 2008 m. balandžio 30 d. ir 2008 m. gegužės 23 d. V. S. asmeniui, veikusiam pagal NVIM, pardavė amfetamino, kurį įgijo iš V. G. Toliau nurodyta, kad V. G., veikdamas kartu su V. S., neteisėtai disponavo psichotropine medžiaga – amfetaminu, ir 2008 m. balandžio 28 ar 29 d. bei 2008 m. gegužės 20 d. perdavė amfetaminą V. S. nurodydamas jį parduoti. Teismas pripažino, kad abu veikė bendrininkų grupe, tačiau V. G. veiksmus pripažino tęstiniais ir jo veiką kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, o V. S. veiksmus kvalifikavo kaip du pavienius nusikaltimus pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, remdamasis V. S. paaiškinimu, kad jis iš V. G. amfetaminą įgijo per du kartus. Išsamesnės V. S. subjektyviųjų požymių analizės nuosprendyje nėra. Taigi teismas kiekvieno bendrininko veiksmus kvalifikavo skirtingai. Teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje privalo aiškiai nurodyti nustatytas bylos aplinkybes, kurių pagrindu galima padaryti vienareikšmę išvadą dėl kaltininkų veikos kvalifikavimo. Be to, bendrininkų atsakomybės pagrindas yra visų bendrininkų veiksmų (išskyrus vykdytojo ekscesą) kvalifikavimas pagal tą patį BK specialiosios dalies straipsnį (straipsnius).
Apeliacinės instancijos teismas dėl V. S. nusikalstamų veiksmų kvalifikavimo nepasisakė.
BK 63 straipsnio, reglamentuojančio bausmės skyrimą už kelias nusikalstamas veikas, 10 dalyje pasisakyta dėl tęstinės nusikalstamos veikos, tačiau jos turinys detaliau neaprašytas. Pabrėžiamas bausmės skyrimui svarbus momentas: nelaikoma, kad asmuo padarė kelias veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Esant tokiai įstatymo formuluotei didelę svarbą įgauna baudžiamojo įstatymo aiškinimas, atskleidžiantis tęstinės nusikalstamos veikos esmę, atkreipiantis dėmesį į tuos kriterijus, pagal kuriuos įmanoma atskirti pavienę tęstinę nusikalstamą veiką nuo realios nusikalstamų veikų sutapties. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tęstine nusikalstama veika laikoma tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo (vieningos tyčios). Tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko (pavyzdžiui, grobiant turtą iš to paties šaltinio, padarant žalą tam pačiam savininkui ir t. t. Kasacinė nutartis Nr. 2K-307/2007).
Jau buvo minėta, kad pirmosios instancijos teismas V. S. veiksmus kvalifikavo kaip du pavienius nusikaltimus pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (veikos padarytos atitinkamai 2008 metų balandžio 30 d. ir gegužės 23 dienomis). Jos buvo išaiškintos panaudojant NVIM ir nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. Siekiant tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, labai svarbu tiksliai nustatyti ne tik objektyviuosius, bet ir subjektyviuosius požymius, nes nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Subjektyviuosius požymius apibūdina kaltė, tikslas, motyvas. Norėdami tiksliai nustatyti V. S. veikos subjektyviuosius požymius, teismai privalėjo išanalizuoti byloje surinktų įrodymų visumą. Byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai patvirtino policijos turėtą operatyvinę informaciją, kad V. S. pardavinėja psichotropines medžiagas, kurias įgyja iš V. G., kad tų medžiagų su savimi turi ne po vieną pakelį (šią aplinkybę patvirtino liudytojas T. Mačionis). Taigi nuteistojo V. S. bei NVIM dalyvio liudytojo T. Mačionio veiksmai (V. S. abu kartus psichotropines medžiagas įgijo iš to paties šaltinio – nuteistojo V. G. ir pardavė tam pačiam liudytojui T. Mačioniui) patvirtina, kad V. S. veiksmus lėmė ne tik pirkėjo sumanymas pirkti psichotropinę medžiagą, bet ir noras išplatinti kuo didesnį tos psichotropinės medžiagos kiekį, siekiant kuo daugiau uždirbti. Esant tokioms aplinkybėms V. S. nusikalstami veiksmai vertintini kaip tęstinis nusikaltimas, nes jie buvo atlikti pagal vieną sumanymą, turint konkretų tikslą – daugiau uždirbti. Tokią teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-412/2007).
Teisėjų kolegijai konstatavus, kad V. S. padarė tęstinę veiką, kurią žemesnės instancijos teismai kvalifikavo kaip dvi pavienes nusikalstamas veikas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, šie jo veiksmai kvalifikuotini kaip viena nusikalstama veika pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Taigi teismų sprendimai keistini dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 383 straipsnis, 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti BK 54 straipsnyje, reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, nustatytos sankcijos ribose ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatyta tik laisvės atėmimo bausmė nuo dvejų iki aštuonerių metų, šis nusikaltimas yra sunkus (BK 11 straipsnio 5 dalis), todėl nėra įstatyminio pagrindo kasatoriui paskirti kitą bausmės rūšį nei nustatyta sankcijoje. Byla nagrinėjama pagal nuteistojo V. S. kasacinį skundą, todėl nėra pagrindo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskirti griežtesnės bausmės, nei buvo paskyręs pirmosios instancijos teismas, nors veikos apimtis ir padidėjo.
Dėl kasacinio skundo kitų argumentų
BK 25 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog,,Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai.“ Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tai, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi vykdyti bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius.
Šioje byloje teismas nustatė, kad V. G. V. S. tiekė psichotropines medžiagas ir pasiūlė parduoti, o V. S. su tuo sutiko ir jas pardavinėjo, todėl pagrįstai pripažino juos veikusius bendrininkų grupe.
Bylos medžiaga patvirtina, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas V. S. tinkamai, išsiųsdamas pranešimą (tai ir numato BPK 319 straipsnio 2 dalis), informavo apie baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka vietą ir laiką, todėl kasatorius nepagrįstai teigia, kad jam apie tai nepranešta. Be to, V. S. galėjo ir pats pasidomėti apie bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka laiką, nes buvo nesuimtas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 6 dalimi,
n u t a r i a :
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 5 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 14 d. nutarties dalis dėl V. S. pakeisti.
V. S. nusikalstamus veiksmus, kvalifikuotus pagal BK 260 straipsnio 1 dalį kaip dviejų nusikaltimų realią sutaptį, kvalifikuoti pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir paskirti laisvės atėmimą dvejiems metams.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria V. S. paskirta subendrinta bausmė.
Kitas nuosprendžio ir nutarties dalis dėl V. S. palikti nepakeistas.
Teisėjai Rimantas Baumilas
Olegas Fedosiukas
Vytautas Masiokas
