Dėl įkeitimo sandorio pripažinimo negaliojančiu, įrangos išreikalavimo ir nuostolių priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-90/2009

Procesinio sprendimo kategorija 43.2 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijaus Baranausko ir Virgilijaus Grabinsko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Rolvika“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Rolvika“ ieškinį atsakovams bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „LVS“ ir akcinei bendrovei DnB NORD bankui dėl įkeitimo sandorio pripažinimo negaliojančiu, įrangos išreikalavimo ir nuostolių priteisimo; tretieji asmenys: Vilniaus 14-ojo notarų biuro notarė Rasa Birutienė, uždaroji akcinė bendrovė „Atanoras“, uždaroji akcinė bendrovė „Ultrapramogos“, uždaroji akcinė bendrovė „Investicijų ir verslo garantijos“, uždaroji akcinė bendrovė „Eventis“, uždaroji akcinė bendrovė „Atanoras KL“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Bylos šalių ginčas kilo dėl atsakovo AB DnB NORD banko nepagrįsto praturtėjimo, kai Banko skolininkas – atsakovas UAB „LVS“ – atsiskaitė su Banku lėšomis, gautomis pardavus ieškovui UAB „Rolvika“ nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį turtą.

Ieškovas UAB „Rolvika“ 2006 m. spalio 4 d. ieškiniu prašė teismo: 1) pripažinti negaliojančia atsakovų UAB „LVS“ ir AB DnB NORD banko įkeitimo sandorio, sudaryto 2006 m. gegužės 17 d. įkeitimo lakštu (identifikavimo kodas 01/2/2006/0011265), dalį dėl ieškovui priklausančios technologinės virtuvės įrangos, kurios vertė – 288 658 Lt, įkeitimo; 2) išreikalauti iš atsakovo bankrutuojančios UAB „LVS“ ieškovo saugoti atsiimtą, jam nuosavybės teise priklausančią 135 318,90 Lt vertės technologinę virtuvės įrangą; 3) priteisti iš atsakovo AB DnB NORD banko ieškovui 164 851,55 Lt nuostoliams, patirtiems dėl Banko nepagrįsto praturtėjimo, kai Bankas leido parduoti ieškovui nuosavybės teise priklausančią įrangą tretiesiems asmenims, taip pat atsiradusiems dėl Bankui įkeistos įrangos, priklausančios nuosavybės teise ieškovui, kuri nebuvo rasta, atlyginti; 4) priteisti iš bankrutuojančios UAB „LVS“ ieškovo naudai neįkeistų AB DnB NORD bankui daiktų, kurie nebuvo rasti arba buvo perleisti tretiesiems asmenims, kainą – 13 813,73 Lt.

Ieškovas UAB „Rolvika“ ir atsakovas UAB „LVS“ 2005 m. spalio 13 d., 2005 m. spalio 24 d. ir 2005 m. gruodžio 13 d. sudarė tris technologinės virtuvės įrangos pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurias ieškovas įsipareigojo pristatyti, sumontuoti ir perduoti nuosavybėn technologinius virtuvės įrenginius, o pirkėjas įsipareigojo sumokėti banko pavedimu už juos sutartą kainą per dešimt kalendorinių dienų po šalių pasirašytų priėmimo-perdavimo aktų ir tinkamai išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų pasirašymo; šalių sutartyse buvo nustatyta, kad nuosavybės teisė įrangos pirkėjui pereina tik visiškai atsiskaičius su pardavėju; sutartyse nurodytą virtuvės įrangą, kurios vertė – 356 369,44 Lt, ieškovas perdavė atsakovui 2005 m. gruodžio 30 d. ir 2006 m. vasario 13 d. priėmimo-perdavimo aktais ir sumontavo šią įrangą atsakovo nurodytuose objektuose; 2005 m. gruodžio 30 d., 2006 m. sausio 9 d., 2006 m. sausio 17 d. ir 2006 m. vasario 13 d. ieškovas pateikė atsakovui iš viso 8 PVM sąskaitas-faktūras, iš viso – 356 544,19 Lt sumai, tačiau atsakovas pinigų nesumokėjo. Kai atsakovas (pirkėjas) nesumokėjo už ginčo įrangą, ieškovas (pardavėjas), remdamasis pirkimo-pardavimo sutartyse įtvirtinta teise vienašališkai nutraukti sutartis, jeigu pirkėjas neatsiskaito ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų, 2006 m. rugpjūčio 19 d. vienašališkai nutraukė šias sutartis, pranešęs apie tai raštu atsakovui, ir pareikalavo grąžinti perduotą įrangą.

Ieškovas nurodė, kad atsakovas UAB „LVS“, neatsiskaitęs su ieškovu ir neįgijęs nuosavybės teisės į ginčo įrangą, įkeitė jos dalį 2006 m. gegužės 17 d. įkeitimo lakštu, patvirtintu Vilniaus miesto 14-ojo notarų biuro notarės R. Birutienės (toliau – Įkeitimo lakštas), atsakovui AB DnB NORD bankui (toliau – Bankas), taip užtikrindamas su Banku sudarytos 2006 m. balandžio 25 d. kreditavimo sutarties (toliau – Kreditavimo sutartis) įvykdymą. Bankas 2006 m. birželio 28 d., 2006 m. rugsėjo 12 d. ir 2006 m. lapkričio 9 d. leido UAB „LVS“ parduoti įkeistą kilnojamąjį turtą, tarp jo ir dalį ginčo virtuvės įrangos, bei gautomis lėšomis padengti UAB „LVS“ skolą Bankui.

Ieškovo teigimu, dėl to, kad su Banku buvo atsiskaityta pardavus ginčo virtuvės įrangą, kuri buvo ne Banko skolininko UAB „LVS“, bet ieškovo nuosavybė, Bankas nepagrįstai praturtėjo ieškovo sąskaita.

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. sausio 30 d. nutartimi iškėlė atsakovo UAB „LVS“ bankroto bylą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimu bylos dalį dėl technologinės virtuvės įrangos dalies išreikalavimo iš atsakovo bankrutuojančios UAB „LVS“ nutraukė, ieškovui atsisakius šio reikalavimo dėl to, kad nurodyta įranga parduota tretiesiems asmenims, kurie yra sąžiningi įgijėjai, todėl iš jų ši įranga negali būti išreikalauta; patenkino ieškinio dalį: pripažino negaliojančia įkeitimo sandorio, sudaryto atsakovų UAB „LVS“ ir AB DnB NORD banko 2006 m. gegužės 17 d. įkeitimo lakštu (identifikavimo kodas 01/2/2006/0011265), dalį dėl 288 658 Lt vertės tam tikros technologinės virtuvės įrangos įkeitimo; išreikalavo iš atsakovo UAB „LVS“ ieškovui priklausančią ir jam saugoti perduotą 135 318,90 Lt vertės technologinę virtuvės įrangą; priteisė ieškovui iš atsakovo UAB „LVS“ neįkeistų daiktų, kurie nebuvo rasti arba buvo perleisti tretiesiems asmenims, kainą – 13 813,73 Lt; kitą ieškinio dalį atmetė.

Dėl reikalavimo pripažinti negaliojančia įkeitimo sandorio, sudaryto 2006 m. gegužės 17 d. įkeitimo lakštu, dalį dėl 288 658 Lt vertės ieškovui priklausančios įrangos įkeitimo teismas nurodė, kad pagal CK 6.349 straipsnio 1 dalį, jeigu pirkimo-pardavimo sutartyje šalys susitaria, jog nuosavybės teisė į perduotus pirkėjui daiktus išlieka pardavėjui iki tol, kol už juos bus visiškai sumokėta, tai pirkėjas iki nuosavybės teisės į daiktus perėjimo jam neturi teisės tuos daiktus parduoti ar kitaip jais disponuoti; ši teisės norma yra imperatyvi. Atsakovas UAB „LVS“, nesumokėjęs pirkimo-pardavimo sutartyse nurodytos ginčo virtuvės įrangos kainos, netapo jos savininku ir neturėjo teisės įkeisti šios įrangos Bankui, nes CK 4.206 straipsnyje imperatyviai nustatyta, kad įkaito davėjas turi būti įkeičiamo daikto savininkas. Teismas konstatavo, kad atsakovas UAB „LVS“ pažeidė CK 6.349 straipsnio 1 dalyje nustatytą draudimą disponuoti daiktais, įkeitė ginčo įrangą nebūdamas jos savininkas (CK 4.206 straipsnis), dėl to ginčijama įkeitimo sandorio dalis pripažintina niekine ir negaliojančia kaip prieštaraujanti imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis). Kartu teismas pažymėjo, kad pats ieškovas nesiėmė priemonių savo teisėms tinkamai įgyvendinti, nes nenutraukė sutarčių su atsakovu ir neatsiėmė įrangos, nors tai padaryti jam leido pirkimo-pardavimo sutarčių nuostatos, taip pat neįregistravo nurodytų sutarčių viešame sutarčių registre ir taip sudarė prielaidas neteisėtiems atsakovo UAB „LVS“ veiksmams. Teismo nuomone, nėra pagrindo pripažinti, kad notarė R. Birutienė ar įkaito gavėjas Bankas buvo nepakankamai atidūs ar elgėsi akivaizdžiai neteisėtai; šie asmenys buvo suklaidinti nesąžiningo įkaito davėjo UAB „LVS“.

Dėl reikalavimo išreikalauti iš atsakovo UAB „LVS“ 135 318,90 Lt vertės technologinę virtuvės įrangą teismas nurodė, kad šis ieškovo reikalavimas teisėtas, nes UAB „LVS“ netapo šios įrangos savininku, o pagal CK 6.349 straipsnio 2 dalį, kai neįvykdomos pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos, su kuriomis sutartis sieja nuosavybės teisės į daiktus perėjimą pirkėjui, pardavėjas turi teisę išreikalauti daiktus iš pirkėjo. Teismas pažymėjo, kad ieškovas 2006 m. rugsėjo mėnesį pranešė atsakovui UAB „LVS“, kad nutraukia sutartis, pareikalavo grąžinti įrangą, kaip nustatyta sutarčių sąlygose, be to, ieškovas reikalauja grąžinti jam tik tą įrangą, kuri neperleista kitiems asmenims, buvo surasta ir vėliau perduota saugoti pačiam ieškovui.

Dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo UAB „LVS“ ieškovo naudai neįkeistų daiktų, kurie nebuvo rasti arba buvo perleisti tretiesiems asmenims, kainą, t. y. 13 813,73 Lt, teismas nurodė, kad šis reikalavimas yra pagrįstas, nes atsakovas UAB „LVS“ netapo jam pagal pirkimo-pardavimo sutartis perduotos įrangos savininku, dalies ginčo įrangos pas atsakovą nerasta ir nėra galimybių jos išreikalauti, todėl ieškovas turi teisę prašyti priteisti nerastų daiktų kainą (CK 6.345 straipsnio 3 dalis). Teismas taip pat pažymėjo, kad po bylos iškėlimo atsakovas UAB „LVS“ tapo bankrutuojančia įmone, todėl, priteisus ieškovui iš bankrutuojančios įmonės nurodytas sumas, tokio teismo sprendimo pagrindu ieškovas galės reikalauti, kad jis būtų įtrauktas į kreditorių sąrašą bankroto byloje.

Dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo Banko 164 851,55 Lt nuostoliams, kurie, ieškovo teigimu, patirti dėl Banko nepagrįsto praturtėjimo, atlyginti teismas pažymėjo, kad prievolei dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1) asmuo įgyja turtą arba praturtėja kito asmens sąskaita; 2) asmuo įgyja turtą arba praturtėja nesant teisinio pagrindo arba pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta vėliau (CK 6.237 straipsnio 1 dalis). Teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo santykius reglamentuojančias teisės normas, nes dėl to, jog atsakovas Bankas leido UAB,,LVS“ parduoti įkeistą ginčo turtą tretiesiems asmenims, Bankas nepraturtėjo ir nesutaupė ieškovo sąskaita; tretieji asmenys (pirkėjai), įsigiję šį turtą atlygintinių sandorių pagrindu, sumokėjo pinigus (ginčo turto kainą) turtą pardavusiam asmeniui, t. y. UAB „LVS“; lėšų už parduotą įkeistą ginčo turtą gavėjas buvo UAB „LVS“, taigi jis tapo lėšų savininku. Teismas konstatavo, kad reikalavimas priteisti iš atsakovo Banko ieškovo naudai 164 851,55 Lt dėl Banko nepagrįsto praturtėjimo yra atmestinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartimi atmetė ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus ir Kauno apygardos teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Dėl įkeitimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia teisėjų kolegija nurodė, kad CK 4.206 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reikalavimas, jog įkaito davėjas būtų įkeičiamo turto savininkas, yra imperatyvus, nes tik turto savininkui priklauso teisė valdyti, naudoti tą turtą ir juo disponuoti; niekas prieš savininko valią negali šio turto paimti, apriboti nuosavybės teisę, išskyrus įstatymus ir teismo sprendimą (CK 4.37–4.39 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pagal ginčo įrangos pirkimo-pardavimo sutarčių nuostatas atsakovas BUAB,,LVS“ neįvykdė esminės sąlygos – nustatytais terminais nesumokėjo ieškovui (pardavėjui) visos atsakovui perduotos įrangos kainos, todėl neįgijo nuosavybės teisės į jam perduotą įrangą (CK 6.349 straipsnis, Sutarčių 3.1–3.4 punktai). Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino negaliojančia ginčo virtuvės įrangos įkeitimo sutarties dalį.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino reikalavimo dėl 164 851,55 Lt nuostolių, patirtų dėl atsakovo Banko nepagrįsto praturtėjimo, teisėjų kolegija nurodė, jog nepagrįsto praturtėjimo institutas taikomas tada, kai asmuo įgyja turtą be teisinio pagrindo, t. y. kai turto įgijimo negalima pateisinti nei konkrečiu teisės aktu, nei sandoriu. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pagal 2006 m. balandžio 25 d. kreditavimo sutartį atsakovui UAB,,LVS“ buvo suteikta 289 620 eurų Banko paskola (CK 6.886 straipsnis). Šio skolinio įsipareigojimo įvykdymui užtikrinti 2006 m. gegužės 17 d. hipotekos lakštu įkeistas ieškovui nuosavybės teise priklausantis ginčo turtas, kurio dalis, kreditoriui (Bankui) sutikus, buvo perleista tretiesiems asmenims, o gautos lėšos panaudotos prievolei pagal Kreditavimo sutartį įvykdyti. Nurodyta Kreditavimo sutartis nenuginčyta ir jos pagrindu Bankas turėjo teisę reikalauti, kad skolininkas UAB,,LVS“ vykdytų šia sutartimi prisiimtą įsipareigojimą – grąžintų paskolą, taip pat turėjo teisę patenkinti kreditoriaus reikalavimą iš įkeisto turto. Teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovas Bankas turėjo teisėtą pagrindą gauti iš skolininko UAB,,LVS“ ginčo lėšas; dėl to, kad paskola buvo grąžinama pinigais, gautais už tretiesiems asmenims kreditoriaus sutikimu parduotą įkeistą ginčo turtą, šie pinigai savaime netapo pertekliniai ir neteisėtai praturtinantys Banką; nurodyti pinigai tokiais netapo ir pripažinus įkeitimo sutartį negaliojančia. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių atsakovo Banko nesąžiningumą sudarant įkeitimo sutartį, t. y. nėra duomenų, kad Bankas žinojo ar privalėjo žinoti apie tikrąjį ginčo turto savininką, taip pat kad privalėjo atlikti veiksmus, dėl kurių turėjo paaiškėti reali situacija. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad hipotekos sutartis įforminta notariškai patirtintu hipotekos lakštu, įkeičiamo daikto tariamo savininko (atsakovo UAB,,LVS“), kuris žinojo pirkimo-pardavimo sutarčių turinį ir ginčo įrangos perėjimo nuosavybėn momentą, vienašaliu pareiškimu. Teisėjų kolegijos nuomone, notaras turėjo įstatymo nustatytą pareigą atlikti visus būtinus veiksmus ir patvirtinti teisėtą sandorį; šioje situacijoje nėra pagrindo teigti, kad atsakovas Bankas turėjo teisinį pagrindą tikrinti įkeitimo sutarties teisėtumą ir žinojo apie jos neteisėtumą ir, priimdamas už įkeisto turto pardavimą gautas lėšas skolininko įsipareigojimui pagal Kreditavimo sutartį įvykdyti, veikė neteisėtai bei nepagrįstai praturtėjo. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CK 6.237 ir 6.241 straipsnių nuostatas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes (CPK 176–185 straipsniai) ir pagrįstai netenkino nurodyto ieškovo reikalavimo. Be to, ieškovas gali ginti dėl prarasto turto pažeistas teises ir reikalauti patirtų nuostolių iš prievoles pažeidusių asmenų (dėl pirkimo–pardavimo sutarties įvykdymo, neteisėtos įkeitimo sutarties sudarymo ir t. t.) kitais civilinių teisių gynimo būdais.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas UAB „Rolvika“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimo, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 14 d. nutarties dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas atsakovui AB DnB NORD bankui dėl nepagrįsto praturtėjimo, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – patenkinti šį reikalavimą, t. y. priteisti iš Banko 164 851,55 Lt. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis), sprendimo ir nutarties nepagrindė byloje esančiais įrodymais, nenurodė ir nevertino įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nenurodė argumentų, dėl kurių buvo atmesti įrodymai, nenurodė įstatymų ir kitų teisės aktų, kuriais vadovavosi (CPK 263 straipsnio 2 dalis, 270 straipsnio 4 dalies 2, 3, 4 punktai). Teismai konstatavo, kad Bankas, leidęs atsakovui UAB „LVS“ parduoti ieškovo įrangą, nepraturtėjo ir nesutaupė ieškovo sąskaita, nes tretieji asmenys pinigus už įrangą sumokėjo atsakovui UAB „LVS“, todėl šis tapo lėšų savininku. Teismai, pažeisdami CPK 270 straipsnio 4 dalies 2 punktą, nenurodė ir nevertino įrodymų, kuriais grindė tokią išvadą. Tuo tarpu byloje esantys įrodymai (dvi Banko transakcijos, keturi mokėjimo nurodymai) patvirtina, kad už įsigytą ieškovo turtą tretieji asmenys mokėjo ne UAB „LVS“, o Bankui – lėšų gavėju nurodytas Bankas. Taigi UAB „LVS“ netapo už parduotą ieškovo turtą gautų lėšų savininku. Teismas, pažeisdamas CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punktą, nenurodė argumentų, dėl kurių atmetė nurodytus įrodymus ir jais nesivadovavo. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad Bankas įgijo teisę patenkinti finansinį reikalavimą iš įkeisto turto Kreditavimo sutarties, o ne Įkeitimo lakšto pagrindu. Teismas, pažeisdamas CPK 270 straipsnio 4 dalies 2 punktą, nenurodė įrodymo, kuriuo grindė tokią išvadą, taip pat teisės akto, kuriuo vadovavosi spręsdamas dėl Banko teisės patenkinti kreditoriaus reikalavimą iš įkeisto turto (CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas).

2. Teismai, darydami išvadą, kad Bankas įgijo teisę patenkinti finansinį reikalavimą iš įkeisto turto Kreditavimo sutarties, o ne Įkeitimo lakšto pagrindu, pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Aiškinant sutartį, visų pirma turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai. Atsakovas UAB „LVS“, sudarydamas Kreditavimo sutartį, siekė gauti kreditą, Bankas, suteikdamas kreditą, – kad atsakovas jį grąžintų ir sumokėtų palūkanas; Įkeitimo lakštu atsakovai siekė užtikrinti UAB „LVS“ įsipareigojimų, prisiimtų Kreditavimo sutarties pagrindu, įvykdymą. Šalių sudaryta Kreditavimo sutartis ir Įkeitimo lakštas yra tarpusavyje susiję, bet savarankiški sandoriai. Kreditavimo sutartyje Banko teisės patenkinti finansinį reikalavimą iš įkeisto turto nenustatyta. CK šeštosios knygos normų, reglamentuojančių kreditavimo teisinius santykius, taip pat nenustatyta kreditoriaus teisės patenkinti reikalavimą iš įkeisto turto. Tuo tarpu pagal įkeitimą reglamentuojančias teisės normas kreditorius turi teisę, skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto daikto vertės (CK 4.198 straipsnio 2 dalis). Neteisingai aiškindami atsakovų sudarytas Kreditavimo ir Įkeitimo sutartis, teismai ginčui išspręsti taikė netinkamas materialiosios teisės normas: teismai vadovavosi kreditavimo teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis, nors, spręsdami, ar Bankas turėjo teisę nukreipti kreditoriaus reikalavimą į ieškovo įrangą, turėjo vadovautis įkeitimo teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis. Bankas, duodamas sutikimą parduoti tretiesiems asmenims ieškovo įrangą, pasinaudojo įkaito turėtojo teise, įgyta Įkeitimo lakšto, o ne Kreditavimo sutarties pagrindu. Kai teismai pripažino Įkeitimo lakštą niekiniu ir negaliojančiu, UAB „LVS“ liko pareiga grąžinti Bankui kreditą, bet išnyko teisinis pagrindas Bankui nukreipti kreditoriaus reikalavimą į įkeistą ieškovo turtą.

3. Teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias nepagrįstą praturtėjimą (CK 6.242 straipsnio 1 dalis). Kasatorius negali apginti savo pažeistų teisių kitaip, negu pareikšdamas ieškinį dėl žalos atlyginimo Bankui nepagrįstai praturtėjus. Jeigu Bankas nebūtų davęs sutikimo parduoti ieškovo įrangą, kasatorius, nuginčijęs Įkeitimo lakštą, būtų apgynęs savo teises išsireikalaudamas įrangą iš UAB „LVS“. Teismai, panaikinę Įkeitimo lakštą, kurio pagrindu Bankas patenkino savo finansinį reikalavimą iš kasatoriaus įrangos, nepagrįstai netaikė CK 6.242 straipsnio 1 dalies, nes yra visos sąlygos pripažinti Banką nepagrįstai praturtėjus: nėra konkretaus įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė – teismai panaikino Įkeitimo lakštą, kurio pagrindu Bankas nukreipė finansinio reikalavimo patenkinimą į kasatoriaus įrangą; kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą ar jį pagerino, yra teisėti – nei byloje dalyvaujantys asmenys, nei bylą nagrinėję teismai nenurodė jokių neteisėtų kasatoriaus veiksmų; turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynimo būdais (taikant restituciją, vindikaciją) – trečiuosius asmenis, įsigijusius ieškovo įrangą, gina sąžiningų įgijėjų statusas, taip pat nėra pagrindų taikyti civilinę atsakomybę Įkeitimo lakštą tvirtinusiai notarei ar UAB „LVS“; kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir rizika – ieškovas vykdė komercinę ūkinę veiklą, t. y. prekiavo įranga, už kurią UAB „LVS“ neatsiskaitė ir įkeitė Bankui; be to, sudarydamas sutartis su UAB „LVS“, ieškovas įtvirtino savo teisių gynimo mechanizmą – teisę išsireikalauti įrangą, už kurią nesumokėta. Dėl to yra visos sąlygos priteisti iš Banko ieškovo naudai 164 851,55 Lt nuostolių, kasatoriaus patirtų dėl Banko nepagrįsto praturtėjimo.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas AB DnB NORD bankas prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstą teismų sprendimo ir nutarties dalį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Teismai nepažeidė teisės normų, reglamentuojančių nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimą. Pirmoji ir esminė sąlyga CK 6.242 straipsniui taikyti – konkretaus įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė, nebuvimas. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad kai teismai panaikino Įkeitimo lakštą, išnyko teisinis pagrindas patenkinti Banko finansinį reikalavimą pagal Kreditavimo sutartį. Teisę reikalauti, kad UAB „LVS“ grąžintų Bankui paskolą, Bankas pirmiausia įgijo Kreditavimo sutarties ir paskolos suteikimo fakto pagrindu. Nei Kreditavimo sutartis, nei paskolos suteikimo faktas nenuginčyti, todėl tiek ginčo lėšų pervedimo metu, tiek šiuo metu yra teisinis pagrindas Bankui gauti iš UAB „LVS“ ginčo lėšas kaip paskolos grąžinimą. Dėl to, kad kasatorius neįrodė pirmosios ir esminės CK 6.242 straipsnio taikymo sąlygos, t. y. kad Bankas neturėjo teisinio pagrindo ginčo lėšoms gauti, vien dėl šios priežasties kasatoriaus reikalavimas priteisti iš Banko 164 851,55 Lt, kaip Banko be teisėto pagrindo įgytas lėšas, atmestinas.

2. Kasatoriaus argumentai, kad jis negali išreikalauti prarasto turto kitais civilinių teisių gynimo būdais, yra teisiškai nepagrįsti. Akivaizdu, kad kasatoriaus teises pirmiausia pažeidė atsakovas UAB „LVS“, netinkamai vykdydamas prievoles pagal pirkimo–pardavimo sutartis (neatsiskaitydama už įsigytą įrangą), o vėliau – įkeisdamas jam nuosavybės teise nepriklausančią įrangą ir perleisdamas ją tretiesiems asmenims. Kasatorius, siekdamas apginti savo pažeistas teises, turi galimybę ginčyti ne tik turto įkeitimo, bet ir perleidimo sandorius, o restitucijos klausimas galėtų būti sprendžiamas priteisiant ekvivalentą pinigais.

3. Kasatorius, teigdamas, kad, panaikinus Įkeitimo lakštą, išnyko Banko reikalavimo teisė, sutapatina teisę patenkinti reikalavimą iš įkeisto turto vertės ir Banko teisę reikalauti grąžinti paskolą pagal Kreditavimo sutartį. Šiuo atveju turi būti aiškiai atskirta, kad UAB „LVS“ paskolos grąžinimas lėšomis, gautomis už perleistą ginčo įrangą, buvo UAB „LVS“ prievolių pagal Kreditavimo sutartį vykdymas, o ne Banko turėtos (vėliau nuginčytos) įkeitimo teisės įgyvendinimas, nes tokia teisė galėjo būti įgyvendinta tik CK ketvirtosios knygos XII skyriaus normų nustatyta tvarka. Be to, įkeitimas yra išvestinė iš pagrindinės prievolė (CK 4.200 straipsnio 2 dalis), todėl nesukuria savarankiškų teisių ar pareigų, kurios nenustatytos sutartyje dėl pagrindinės prievolės. Nagrinėjamu atveju, panaikinus Įkeitimo lakštą, t. y. išvestinę prievolę, nebuvo panaikinta pagrindinė prievolė, todėl negalima teigti, kad išnyko teisinis pagrindas Bankui gauti iš atsakovo UAB „LVS“ paskolos grąžinimą.

4. Teismai nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų ir priėjo prie pagrįstos išvados, kad lėšų, gautų pardavus ginčo įrangą, savininku tapo UAB „LVS“. Banko transakcijos ir mokėjimo nurodymai skirti piniginėms operacijoms atlikti ir fiksuoti, o ne civilinių teisinių santykių dalyvių teisėms ir pareigoms sukurti. Tiek banko transakcijose, tiek mokėjimo nurodymuose gavėju nurodomas sąskaitos, į kurią pervedamos lėšos savininkas, nepriklausomai nuo šių lėšų gavimo pagrindo ir prievolės įvykdymo būdo (perveda lėšas pats skolininkas ar tai už jį atlieka trečiasis asmuo). Nagrinėjamu atveju iš banko transakcijų ir mokėjimo nurodymų matyti, kad šiuose dokumentuose nurodytos lėšos buvo mokamos byloje dalyvaujančių asmenų sudarytų sandorių pagrindu; UAB „Ultrapramogos“ ir UAB „Atanoras“ (pinigų mokėtojų) nesiejo jokie sutartiniai (prievoliniai) santykiai su Banku, nurodyti mokėtojai mokėjo pinigus sutarčių, sudarytų su UAB „LVS“, pagrindu, pagal šias sutartis sumokėtų pinigų savininku tapo pardavėjas UAB „LVS“ (CK 6.305 straipsnis). Tai, kad nurodytos lėšos buvo pervestos ne į UAB „LVS“, o į Banko sąskaitą, vertintina tik kaip prievolės įvykdymo būdo pakeitimas, tačiau nepaneigia fakto, kad šios lėšos pagal pirkimo-pardavimo sutartis buvo sumokėtos pardavėjo UAB „LVS“ nuosavybėn. Bankas gavo nurodytas lėšas kaip paskolos grąžinimą pagal Kreditavimo sutartį.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų, bet remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Kasacine tvarka apskųsta teismų sprendimo ir nutarties dalis, kuria atmestas ieškovo (kasatoriaus) UAB „Rolvika“ reikalavimas, pareikštas atsakovui Bankui nepagrįsto praturtėjimo pagrindu.

Dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo instituto kaip civilinių teisių gynimo būdo taikymo nagrinėjamoje byloje

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, atsisakydami tenkinti ieškinio reikalavimą, pareikštą Bankui dėl šio nepagrįsto praturtėjimo, pažeidė nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias teisės normas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek pagal teisės doktriną, tiek pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas yra subsidiaraus taikymo. Nurodytas institutas taikomas tada, kai ginčo negalima išspręsti kitais pažeistų civilinių teisių gynimo būdais (pvz., taikant sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus). Kasacinio teismo pabrėžta, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas negali būti taikomas kaip priemonė, padedanti išvengti kitų civilinės teisės normų nustatytų gynybos būdų taikymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 15 d. nutartį civilinėje byloje D. L. v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-192/2006). Lietuvos teisėje laikomasi vadinamojo non cumul principo – asmuo neturi pasirinkimo teisės, kokį reikšti ieškinį. Pavyzdžiui, jeigu šalis sieja sutartiniai santykiai, pažeistas teises reikia ginti remiantis sutarčių teisės normomis; jeigu yra deliktas, turi būti reiškiamas ieškinys dėl žalos atlyginimo, bet ne dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo; jeigu pažeistos teisės gali būti apgintos daiktinės teisės normų pagrindu, ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo taip pat negali būti reiškiamas. Tik tuo atveju, jeigu sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės normos neužtikrina teisingo bylos išsprendimo, papildomai (subsidiariai) gali būti taikomas nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutui taikyti būtinos tokios sąlygos: 1) nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais; 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje E. Č. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-140/2006; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje K. L. T. v. I. T., bylos Nr. 3K-3-111/2009; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje D. V. v. Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“, bylos Nr. 3K-3-355/2009; 2009 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos futbolo federacija v. UAB „Atolas“, bylos Nr. 3K-3-561/2009; kt.).

Nagrinėjamoje byloje ieškovas (kasatorius) UAB „Rolvika“ pareiškė reikalavimą dėl nepagrįsto praturtėjimo atsakovui Bankui ir šio reikalavimo faktiniu pagrindu nurodė tokias aplinkybes: UAB „Rolvika“ ir atsakovas UAB „LVS“ 2005 m. spalio 13 d., 2005 m. spalio 24 d. ir 2005 m. gruodžio 13 d. sudarė technologinės virtuvės įrangos pirkimo-pardavimo sutartis; šalių sutartyse buvo nustatyta, kad nuosavybės teisė įrangos pirkėjui pereina tik visiškai atsiskaičius su pardavėju; atsakovas UAB „LVS“ nesumokėjo sutartyse nustatytos kainos, todėl neįgijo nuosavybės teisės į jam ieškovo UAB „Rolvika“ perduotą kilnojamąjį turtą; atsakovas UAB „LVS“, nebūdamas nurodyto kilnojamojo turto savininkas, 2006 m. gegužės 17 d. Įkeitimo lakštu, patvirtintu notarės R. Birutienės, įkeitė šio dalį Bankui, taip užtikrindamas su Banku sudarytos 2006 m. balandžio 25 d. Kreditavimo sutarties įvykdymą; Bankas leido UAB „LVS“ parduoti įkeistą kilnojamąjį turtą bei gautomis lėšomis padengti UAB „LVS“ skolą Bankui. Ieškovas (kasatorius), remdamasis tuo, kad 2006 m. gegužės 17 d. Įkeitimo lakštu įkeistas jam nuosavybės teise priklausantis kilnojamasis turtas UAB „LVS“ buvo parduotas tretiesiems asmenims, o gauti pinigai pervesti Bankui UAB „LVS“ prievolei pagal 2006 m. balandžio 25 d. Kreditavimo sutartį vykdyti, teigė, kad Bankas nepagrįstai praturtėjo jo sąskaita. Apeliacinėje instancijoje ir kasaciniame skunde kasatorius nurodė ir tai, kad kai nagrinėjamoje byloje teismas pripažino niekiniu ir negaliojančiu Įkeitimo lakštą, neliko teisinio pagrindo, pagal kurį Bankas gavo pinigus už parduotą tretiesiems asmenims UAB „Rolvika“ turtą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pažeistoms teisėms pagal nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimą reglamentuojančias teisės normas ginti būtina prielaida yra ta, jog turi būti praturtėta arba įgyta turto be teisinio pagrindo, t. y. praturtėjimo ar turto įgijimo negalima pateisinti nei konkrečiu teisės aktu, nei sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis).

Teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad šiuo atveju nėra įvardytos būtinosios sąlygos nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutui taikyti, t. y. negalima teigti, jog asmuo, kuriam pareikštas nurodytas reikalavimas, t. y. Bankas, nepagrįstai praturtėjo (sutaupė ar gavo kitokios naudos) ieškovo (kasatoriaus) sąskaita ar gavo jo turtą be teisinio pagrindo. Teismai priėjo prie teisiškai pagrįstos išvados, kad pinigai, gauti UAB „LVS“ iš trečiųjų asmenų už parduotą UAB „Rolvika“ priklausantį nuosavybės teise turtą, buvo pervesti Bankui jo ir UAB „LVS“ sudarytos Kreditavimo sutarties pagrindu. Faktas, kad Banko skolininkas pagal Kreditavimo sutartį, t. y. atsakovas UAB „LVS“, atsiskaitė su Banku pinigais, gautais pardavus kasatoriaus turtą, savaime nereiškia, kad Bankas praturtėjo, t. y. sutaupė ar gavo kitokios naudos, kasatoriaus sąskaita. Tokiomis aplinkybėmis būtų galima teigti, kad Banko skolininkas, t. y. atsakovas UAB „LVS“, pardavęs ne jam, bet kasatoriui nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį turtą ir gautomis lėšomis įvykdęs savo prievolę Bankui pagal Kreditavimo sutartį, sutaupė kasatoriaus sąskaita.

Kasatorius teigia, kad byloje esantys įrodymai (dvi Banko transakcijos, keturi mokėjimo nurodymai) patvirtina, jog tretieji asmenys už ginčo įrangą sumokėjo ne UAB „LVS“, o Bankui, todėl teismų išvada, kad Bankas nepraturtėjo ir nesutaupė jo sąskaita, yra nepagrįsta.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, jog ginčo įranga, priklausiusi nuosavybės teise kasatoriui, buvo parduota tretiesiems asmenims UAB „Atanoras“, UAB „Ultrapramogos“, UAB „Eventis“ ne Banko ir ne CK 4.219 straipsnio nustatyta išieškojimo iš įkeisto daikto tvarka, bet pagal atsakovo UAB „LVS“ ir nurodytų trečiųjų asmenų įprasta tvarka sudarytas pirkimo–pardavimo sutartis. Šių pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu trečiųjų asmenų, t. y. pirkėjų, sumokėtų pinigų už ginčo įrangą gavėjas buvo atsakovas UAB „LVS“, t. y. pardavėjas. Kasatoriaus nurodyta aplinkybė, kad pinigus už ginčo įrangą tretieji asmenys (pirkėjai) pervedė ne į UAB „LVS“ (pardavėjo), bet į Banko sąskaitą, tik rodo, jog pirkimo–pardavimo sutarčių šalys susitarė dėl tokios atsiskaitymo tvarkos tam, kad lėšos būtų nukreiptos tiesiai ginčo įrangos pardavėjo UAB „LVS“ kreditoriaus pagal Kreditavimo sutartį, t. y. Banko, sąskaitą. Taigi bylą nagrinėję teismai priėjo prie teisėtos išvados, kad lėšų už tretiesiems asmenims parduotą ginčo įrangą gavėjas buvo atsakovas UAB „LVS“, o ne Bankas. Nurodyta aplinkybė teisiškai nepagrįstai kasatoriaus vertinama kaip reiškianti, kad Bankas nepagrįstai praturtėjo jo, t. y. kasatoriaus, sąskaita. Minėta, kad pinigai Bankui buvo pervesti Kreditavimo sutarties, sudarytos su UAB „LVS“, pagrindu, taigi Bankas turėjo teisinį pagrindą gauti šiuos pinigus.

Dėl kasacinio skundo argumentų, kad apeliacinės instancijos teismas nenurodė įrodymo, kurio pagrindu padarė išvadą, jog Bankas įgijo teisę patenkinti finansinį reikalavimą Kreditavimo sutarties, bet ne Įkeitimo lakšto pagrindu, teisėjų kolegija pažymi, kad nurodyta išvada padaryta teismui teisiškai kvalifikavus tarp ginčo šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad teismas, prieidamas prie nurodytos išvados, pažeidė įrodinėjimo ar įrodymų vertinimo taisykles.

Kasatoriaus argumentai, kad teisinis pagrindas Bankui gauti nurodytus pinigus buvo Įkeitimo lakštas, kuris panaikintas, yra teisiškai nepagrįsti. Byloje nustatyta, kad Bankas gavo pinigus iš skolininko UAB „LVS“ 2006 m. balandžio 25 d. Kreditavimo sutarties, kuri nenuginčyta ir galiojanti, pagrindu. Bankas turėjo teisinį pagrindą gauti iš savo skolininko UAB „LVS“ skolos grąžinimą. Pagal įkeitimo sandorį, kuris pripažintas negaliojančiu, Bankas negavo ieškovo (kasatoriaus) turto (tarp jo ir pinigų) – ginčo kilnojamasis turtas perleistas ne Bankui, bet tretiesiems asmenims pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu; UAB „LVS“ grąžino skolą Bankui pagal Kreditavimo sutartį perduodamas ne ieškovo (kasatoriaus) turtą (pinigus), bet trečiųjų asmenų už ginčo kilnojamąjį turtą sumokėtus UAB „LVS“ pinigus.

Teisėjų kolegija nurodo ir tai, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas nagrinėjamu atveju negali būti taikomas ir dėl to, jog kasatorius turi galimybę ginti savo pažeistas teises kitais gynybos būdais. Nagrinėjamu atveju kasatorius, aplenkdamas sutarčių, deliktų, daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus, iš karto prašė apginti jo pažeistas teises pagal nepagrįsto praturtėjimo institutą, kuris, minėta yra subsidiaraus taikymo ir negali būti taikomas siekiant išvengti kitų civilinės teisės normų nustatytų gynybos būdų taikymo. Nagrinėjamoje byloje kasatorius atsisakė reikalavimo dėl ginčo kilnojamojo turto išreikalavimo iš sąžiningų trečiųjų asmenų, kurie įsigijo šį turtą atlygintinių sandorių, sudarytų su UAB „LVS“, pagrindu, o teismai atsisakymą dėl šio reikalavimo priėmė ir bylą nutraukė. Nors kasatorius atsisakė ginti savo pažeistas teises daiktinės teisės įtvirtintu būdu, t. y. reikšdamas vindikacinį reikalavimą, tačiau jis turi galimybę reikšti ieškinį dėl civilinės atsakomybės taikymo, t. y. žalos atlyginimo, asmenims, dėl kurių neteisėtų veiksmų jis neteko ginčo kilnojamojo turto.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje kasatorius, reikšdamas reikalavimą Bankui dėl šio nepagrįsto praturtėjimo, pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą. Kai kasatorius nepasinaudojo galimybe ginti pažeistas teises sutarčių ir (ar) deliktų teisės normų nustatytais būdais, jis, remiantis non cumul principu, negali reikšti ieškinio dėl nepagrįsto praturtėjimo.

Dėl nurodytų motyvų kasatoriaus argumentai dėl nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo atmetami kaip teisiškai nepagrįsti.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, jog Bankas įgijo teisę patenkinti finansinį reikalavimą Kreditavimo sutarties, bet ne Įkeitimo lakšto pagrindu, pažeidė CK 6.193 straipsnyje nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles, taip pat kad teismai pažeidė proceso teisės normas, nustatančias įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis) ir reikalavimus, keliamus teismo sprendimo turiniui (CPK 263 straipsnio 2 dalis, 270 straipsnio 4 dalies 2, 3, 4 punktai).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra ne bet koks, o esminis materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas, t. y. toks pažeidimas, į kurį reagavimas turėtų esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, be to, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtam sprendimui (nutarčiai) priimti. Kasaciniame skunde įvardytų teisės normų pažeidimo esminis pobūdis turi būti atskleistas ir pagrįstas išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Taigi kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. Kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų, arba pateikia tam tikrus argumentus, tačiau nesieja jų su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartį civilinėje byloje A. B. v. UAB „KRS“, bylos Nr. 3K-3-295/2009; kt.).

Kasacinio skundo argumentai dėl sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo grindžiami kasatoriaus samprotavimais dėl Kreditavimo ir Įkeitimo sutarties šalių tikslų, dėl nurodytų dviejų sandorių santykio, tačiau neišdėstyta išsamių teisinių argumentų, kurie atskleistų, jog teismai, kvalifikuodami šio konkretaus šalių ginčo aplinkybes, pažeidė įvardytas materialiosios teisės normas, be to, pagrįstų, kad kasacinio teismo išaiškinimai konkrečioje šios bylos situacijoje būtų aktualūs ir reikšmingi vienodai aiškinti ir taikyti teisę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodyti kasacinio skundo argumentai neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl dėl jų nepasisako.

Kasatoriaus teiginiai dėl įvardytų civilinio proceso teisės normų pažeidimo grindžiami teisiniais argumentais nepagrįstais svarstymais, kaip turėjo būti teismų įvertintos tam tikros bylos aplinkybės ir tam tikri byloje esantys įrodymai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie kasacinio skundo argumentai neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto kasacijos pagrindo (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas), todėl nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, ir dėl jų nepasisako.

Išnagrinėjusi kasacinę bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustatyta pagrindų panaikinti ar pakeisti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl perteklinių teismo motyvų pašalinimo

Atsižvelgdama į tai, kad ieškovas (kasatorius) gali pasinaudoti galimybe ginti pažeistas teises kitais būdais, tarp jų ir reikšdamas ieškinį pagal sutarčių ir (ar) deliktų teisės normas, teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas peržengti kasacinio skundo ribas ir pasisakyti dėl šią bylą nagrinėjusių pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų perteklinių motyvų, nes to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl įkeitimo sandorio pripažinimo negaliojančiu kaip prieštaraujančio imperatyviajai CK 4.206 straipsnio nuostatai, pagal kurią įkaito davėjas turi būti įkeičiamojo daikto savininkas, neturėjo teisinio pagrindo pasisakyti dėl Įkeitimo lakštą patvirtinusios notarės veiksmų, Banko, kaip įkaito gavėjo, atidumo ir rūpestingumo, taip pat ieškovo elgesio, susijusio su delsimu nutraukti netinkamai vykdomas pirkimo–pardavimo sutartis, vertinimo, nes notarės veiksmų teisėtumas ar neteisėtumas, jos kaltė, Banko atidumo ir rūpestingumo vertinimas, ieškovo elgesys sutartiniuose su atsakovu UAB „LVS“ santykiuose nėra nagrinėjimo dalykas sprendžiant dėl įkeitimo sandorio negaliojimo nagrinėjamoje byloje pareikštu pagrindu, t. y. dėl prieštaravimo imperatyviajai CK 4.206 straipsnio nuostatai (CK 1.80 straipsnis). Nurodytos aplinkybės būtų reikšmingos sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo. Šios bylos atveju įrodinėjimo ir teisminio nagrinėjimo dalykas buvo aplinkybės, susijusios su įkeitimo sandorio prieštaravimu imperatyviajai įstatymo normai, t. y. kad ginčo sandoris sudarytas asmens, kuris nebuvo įkeičiamo turto savininkas. Dėl to teisėjų kolegija pašalina iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies motyvus dėl notarės veiksmų, tvirtinant ginčo turto Įkeitimo lakštą, Banko atidumo, taip pat paties ieškovo veiksmų, kaip nepakankamai rūpestingų įgyvendinant savo teises, vertinimo.

Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl reikalavimo, pareikšto Bankui nepagrįsto praturtėjimo pagrindu, be kita ko, vertino ir Įkeitimo lakštą patvirtinusios notarės bei Banko veiksmų, sudarant ginčo kilnojamojo turto įkeitimo sandorį, teisėtumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytų notaro bei Banko veiksmų teisėtumo vertinimas nebuvo nagrinėjimo dalykas pagal šioje byloje UAB „Rolvika“ pareikštą Bankui reikalavimą dėl šio nepagrįsto praturtėjimo. Dėl to nurodyti motyvai pripažintini pertekliniais ir šalintini iš apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvų.

Dėl bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 8 d. pažymą dėl ieškovo UAB „Rolvika“ inicijuoto kasacinio proceso patirta 131,53 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kitų būtinų išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Išnagrinėjus kasacinę bylą ir atmetus kasacinį skundą, nurodytos išlaidos priteistinos iš UAB „Rolvika“ į valstybės biudžetą (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Rolvika“ (juridinio asmens kodas 122598028) į valstybės biudžetą 131,53 Lt (vienas šimtas trisdešimt vienas litas 53 ct) bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Egidijus Baranauskas

Virgilijus Grabinskas