R. P. pagal BK 222 str., 182 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K–233/2014

Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00334-2008-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.12.1;

1.2.14.5;

1.2.18.10 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Tomo Šeškausko, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,

nuteistojo gynėjui advokatui Stasiui Karveliui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. gynėjo advokato Osvaldo Martinkaus ir Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Sigito Lečo kasacinius skundus dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 6 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, 182 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, prie paskirtos bausmės visiškai pridėta Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 7 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta bausmė ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams devyniems mėnesiams bei 5 MGL (650 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant R. P. per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be jo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir per dvejus metus atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą nukentėjusiajam A. V., po nuosprendžio įsiteisėjimo dienos skiriant ne mažiau kaip 875 Lt per mėnesį. Iš R. P. nukentėjusiajam A. V. priteista 21 000 Lt turtinei žalai atlyginti.

Taip pat skundžiamas Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 18 d. nuosprendis, kuriuo panaikinta Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 6 d. nuosprendžio dalis dėl R. P. nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir BK 64 straipsnio 1, 2 dalių taikymo bei priimtas naujas nuosprendis – R. P. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 6 d. nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 7 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams bei 5 MGL (650 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be jo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir per dvejus metus atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą nukentėjusiajam A. V., po nuosprendžio įsiteisėjimo dienos skiriant nukentėjusiajam ne mažiau kaip 875 Lt per mėnesį. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Aurelijaus Gutausko pranešimą, nuteistojo gynėjo S. Karvelio, prašiusio nuteistojo gynėjo O. Martinkaus kasacinį skundą tenkinti, prokuroro kasacinį skundą atmesti, prokuroro, prašiusio nuteistojo gynėjo kasacinį skundą atmesti, prokuroro kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

R. P. nuteistas už tai, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, t. y. būdamas UAB „A.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota adresu: (duomenys neskelbtini) akcininku ir direktoriumi, turėdamas tikslą savo naudai įgyti svetimą turtą, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, A. V. prisistatęs bendrovės „A.“ direktoriumi, apgaule pažadėjęs jam galimybę dalyvauti UAB „A.“ veikloje, paprašė jo paskolinti 21 000 Lt naujam UAB „A.“ verslui įgyvendinti, tyčia melagingai nurodydamas, kad pinigai bus panaudoti UAB „A.“ naujai veiklai – šarvuotoms durims įsigyti, žinodamas, kad UAB „A.“ šios veiklos nevykdys ir kad bendrovė neturi jokių finansinių galimybių atsiskaityti, 2006 m. rugsėjo 24 d., savo namuose, esančiuose Klaipėdos r., (duomenys neskelbtini) (tikslesnė vieta nenustatyta), sudarė paskolos sutartį su A. V., pagal kurią iš A. V. gavo 21 000 Lt, įsipareigodamas pinigus grąžinti per vieną mėnesį nuo įspėjimo gavimo dienos, tačiau 2006 m. rugsėjo 4 d. paskolos sutartimi gautų pinigų – 21 000 Lt UAB „A.“ veikloje nepanaudojo ir 2007 m. birželio 21 d. A. V., registruotu laišku (kvitas Nr. 39500/40) pareikalavus grąžinti dalį pinigų – 12 000 Lt iki 2007 m. liepos 1 d., pinigų nurodytu laiku ir vėliau negrąžino; taip apgaule savo naudai įgijo svetimą A. V. priklausantį turtą – 21 000 Lt.

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 6 d. nuosprendžiu R. P. buvo nuteistas, tačiau Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 18 d. nuosprendžiu jis išteisintas už tai, kad apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą ir dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti juridinio asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros, t. y. būdamas UAB „A.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota adresu: (duomenys neskelbtini) direktoriumi ir laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymas) 21 straipsnio 1 dalį atsakingas už apskaitos organizavimą, dokumentų išsaugojimą įstatymo nustatyta tvarka, apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, t. y. pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, nustatančią, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais; apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, 4 dalį – kad apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 3 punktą, kuris nustato, kad pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį, kurį pasirašo finansininkas, o priėmus pinigus ir kasininkas; priėmus pinigus, išduodamas kasos pajamų orderio kvitas, kurį pasirašo finansininkas ir kasininkas, 16 punktą – kad visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą, neužpajamavo UAB „A.“ buhalterinėje apskaitoje 2006 m. rugsėjo 24 d. paskolos raštu iš A. V. gautų pinigų – 21 000 Lt, jų neužregistravo kasos knygoje bei kaip įsiskolinimo fiziniam asmeniui (A. V.), dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti 2006 m. birželio 1 d.–2007 m. birželio 14 d. laikotarpiu UAB „A.“ veiklos, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Kasaciniu skundu nuteistojo R. P. gynėjas advokatas O. Martinkus prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 6 d. nuosprendį bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 18 d. nuosprendį ir R. P. išteisinti.

Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 3, 95 ir 182 straipsnius bei padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3, 20 straipsnių pažeidimus.

Apeliacinės instancijos teismas paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl R. P. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2006 m. rugsėjo 24 d. apgaule savo naudai įgijo svetimą A. V. turtą – 21 000 Lt. Nusikalstamos veikos padarymo metu, t. y. 2006 m. rugsėjo 24 d., galiojusi BK 95 straipsnio 2003 m. balandžio 10 d. redakcija numatė penkerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą (nagrinėjamu atveju ši įstatymo redakcija taikytina atsižvelgiant į BK 3 straipsnio nuostatas), todėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo metu 2013 m. spalio 18 d. jau buvo suėjusi senatis, net ir skaičiuojant šio termino pradžią nuo 2008 m. vasario 7 d. baudžiamojo įsakymo priėmimo (BK 95 straipsnio 7 dalis). Dėl šios aplinkybės baudžiamasis procesas R. P. turėjo būti nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu – suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Teismai taip pat netinkamai taikė BK 182 straipsnį, nes be pagrindo kriminalizavo civilinius teisinius santykius. Teismų nuosprendžiais nustatyta, kad R. P., veikdamas kaip UAB „A.“ direktorius, 21 000 Lt paskolą iš A. V. gavo apgaule, kuri reiškėsi tuo, jog nukentėjusiajam A. V. buvo pažadėta galimybė dalyvauti UAB „A.“ veikloje, įgyvendinant naują verslą dėl durų importo iš Kinijos Liaudies Respublikos, be to, R. P. imdamas paskolą neva žinojo, kad bendrovė dėl blogos finansinės padėties neturės galimybės jos grąžinti. Todėl nėra aišku, kuo reiškėsi apgaulė ir A. V. suklydimas. Jeigu A. V. suklydimas reiškėsi tuo, kad jam nebuvo sudaryta galimybė užsiimti bendru verslu su UAB „A.“, tai nesuprantama, kaip jis galėjo užsiimti verslu to neįformindamas įstatymų nustatyta tvarka – pvz., įsteigdamas įmonę, įsigydamas esamos įmonės akcijų ar išsiimdamas patentą; nė vieno iš šių veiksmų jis nebuvo atlikęs. Taigi gali būti, kad A. V. suklydimas reiškėsi būtent dėl to. O jeigu jo suklydimas reiškėsi dėl nežinojimo UAB „A.“ finansinės padėties, tai teismai turėjo aiškintis, kas A. V. buvo žinoma apie UAB „A.“ finansinę padėtį ir kokių veiksmų jis ėmėsi kaip protingas ir atsakingas asmuo prieš skolindamasis pinigus. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad R. P., skolindamasis pinigus, nutylėjo apie įmonės turtinę padėtį ir nesakė, jog įmonė turi skolų, tačiau, kasatoriaus nuomone, šių aplinkybių nepakanka konstatuoti esant nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnyje, nes paskolos gavimas dėl suklaidinimo ar apgaulės nėra tolygus turto pasisavinimui sukčiavimo būdu. Esminis skirtumas yra tas, kad sukčiavimo atveju asmuo siekia apgaule gautą turtą pasisavinti negrąžinamai, t. y. iš anksto siekia turtą pagrobti, o apgaulė yra tik grobimo būdas. Tuo tarpu civilinius santykius reglamentuojančių CK 1.90 ir 191 straipsnių esmę sudaro ne turto grobimas, o sandorių sudarymas, pasinaudojant kitos šalies suklydimu ar net apgaule, t. y. galima situacija, kai kalta šalis siekia laikinos naudos – sandorio sudarymo, bet neturi tyčios turtą pasisavinti. Taigi teismai, nesant tam faktinio ir teisinio pagrindo, sutapatino CK 1.90 straipsnio (sandorio sudarymas dėl suklydimo) ir (ar) 1.91 straipsnio (sandorio sudarymas apgaule) nuostatas su BK 182 straipsnio nuostatomis.

Be to, teismai netinkamai įvertino įrodymus, rėmėsi prielaidomis, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus. Civilinių bylų nagrinėjimo praktikoje dėl paskolinių santykių laikomasi nuostatos, kad svarbu įrodyti ne tik paskolos sutarties sudarymo faktą, bet ir pinigų gavimo faktą. Todėl paskolų sutartys, kuriose nepasisakyta apie pinigų perdavimą, nelaikomos vieninteliu ir pakankamu įrodymu, patvirtinančiu pinigų perdavimo faktą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad paskolos sutarties atveju yra svarbu tai, jog tiek sutarties sudarymas, tiek jos vykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisinės pasekmės (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-235/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-235/2009">3K-3-235/2009</a>, 3K-3-187/2008, 3K-3-463/2006). Dėl to šioje byloje buvo reikšminga įrodyti pinigų perdavimo faktą ir datą.

2006 m. rugsėjo 24 d. paskolos rašte nėra nurodyta, kada pinigai buvo perduoti. R. P. nurodė, kad 21 000 Lt buvo perduoti 2006 m. birželio 5 d., t. y. anksčiau nei surašytas paskolos raštas, ir paaiškino tai aplinkybe, jog tokio rašto vėliau iš jo pareikalavo A. V., motyvuodamas savo sutuoktinės nepasitikėjimu. R. P. nurodytą aplinkybę apie pinigų gavimą 2006 m. birželio 5 d. patvirtino liudytojas V. L. ir UAB „V.“ banko sąskaitos išklotinės. Šie įrodymai patvirtina ir pinigų pervedimo į Kinijos Liaudies Respubliką aplinkybes. Tuo tarpu A. V. teiginį, kad pinigai buvo perduoti paskolos sutarties sudarymo dieną, t. y. 2006 m. rugsėjo 24 d., patvirtino tik pats A. V. bei paskolos sutartyje nurodyta data, tačiau jokių kitų įrodymų, patvirtinančių A. V. galimybę perduoti R. P. 21 000 Lt būtent 2006 m. rugsėjo 24 d., byloje nėra. Be to, byloje yra A. V. 2007 m. rugsėjo 20 d. raštas R. P., kuriame jis nurodė, jog pats yra skolingas kitam asmeniui – D. R., kuriam turi grąžinti 12 000 Lt. Taigi byloje turėjo ir galėjo būti tiriamos A. V. galimybės paskolinti 21 000 Lt būtent 2006 m. rugsėjo 24 d. Kita vertus, teismas aiškiai ir nedviprasmiškai nevertino, t. y. nesirėmė, bet ir nelaikė melagingais liudytojo V. L. parodymų, kad būtent 2006 m. birželio 5 d. R. P. perdavė jam iš A. V. gautus pinigus, kuriuos jis, veikdamas pagal susitarimą su UAB „A.“ vadovu R. P., įnešė į jo vadovaujamą UAB „V.“ sąskaitą ir kurie buvo pervesti į Kinijos Liaudies Respubliką už duris. Toks šio liudytojo parodymų vertinimas nepriimtinas baudžiamajame procese, kuriame turi būti laikomasi nekaltumo prezumpcijos principo, pagal kurį visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai. Dėl to nekonstatavus, kad nurodyti liudytojo parodymai apie pinigų perdavimą 2006 m. birželio 5 d. yra melagingi, nėra pagrindo laikyti, kad pinigai nebuvo perduoti tada, o buvo perduoti 2006 m. rugsėjo 24 d., kai buvo surašytas paskolos raštas. Tiksliai nustačius pinigų gavimo datą, t. y. kad pirma buvo gauti pinigai ir tik vėliau surašyta paskolos sutartis, būtų paneigti R. P. pareikšti kaltinimai dėl pinigų įgijimo sukčiavimo būdu.

Teismas R. P. veiksmus skolinantis pinigus įmonės vardu laikė sukčiavimu dar ir dėl to, kad įmonės finansinė padėtis buvo sunki – pagal įmonės balansus UAB „A.“ jau nuo 2003 m. buvo nemoki. Tačiau, anot kasatoriaus, teismo nurodytos aplinkybės yra aiškiai nepakankamos daryti išvadą apie R. P. tyčią sukčiavimo būdu pasisavinti A. V. pinigus. Visų pirma, R. P. skolinosi pinigus verslui, kuris, kaip jis tikėjosi, galėjo pagerinti įmonės finansinę padėtį iš esmės. Antra, tai reiškia, kad, nors sunki įmonės padėtis tęsėsi jau nebe pirmus metus, įmonė vis dar tęsė veiklą ir ieškojo galimybių. Be to, teismai nekonstatavo, kad šiuos pinigus R. P. iššvaistė ar panaudojo ne įmonės interesams. Teismai tik nustatė, kad ši pinigų suma nebuvo apskaityta įmonės buhalterinėje apskaitoje, tačiau tokia išvada nereiškia, kad skolinantis pinigus buvo siekiama juos pasisavinti negrįžtamai.

Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad R. P. kaltinimas buvo pareikštas dėl sukčiavimo, nurodant, kad jis apgaule įgijo turtą savo naudai, tačiau iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad paskola buvo įgyta UAB „A.“ naudai. Atitinkamai pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. P. nuteistas už apgaulingą apskaitos tvarkymą. Nors apeliacinės instancijos teismas dėl šios veikos jį išteisino, tačiau ne dėl to, kad nustatė, jog turtas nebuvo įgytas UAB „A.“ naudai, bet todėl, kad padarė išvadą, jog nėra pagrindo teigti, kad dėl 21 000 Lt paskolos neužfiksavimo bendrovės buhalterinėje apskaitoje atsirado teisinės pasekmės, t. y. nėra galimybės visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Taigi R. P. nuteistas ne už tą nusikalstamą veiką, dėl kurios jam buvo pareikšti kaltinimai, nes turto įgijimas savo ir juridinio asmens – šiuo atveju UAB „A.“ naudai yra esmingai skirtingos faktinės aplinkybės.

Kasatorius akcentuoja, kad R. P. veikė atvirai – pripažino gavęs pinigus, surašė visus reikalavimus atitinkančią paskolos sutartį ir niekada šių aplinkybių neginčijo. A. V. pinigai nebuvo grąžinti dėl objektyvių, t. y. nuo R. P. nepriklausančių, priežasčių, joms paaiškėjus gerokai vėliau, verslui nepavykus ir pinigus pasisavinus nesąžiningiems verslo partneriams iš Kinijos Liaudies Respublikos. Tačiau tai neatima iš A. V. galimybės ginti savo civilines teises kitais civilinius teisinius santykius reglamentuojančiais pagrindais. Be to, A. V., jo paties teigimu, skolino pinigus tikėdamasis dalyvauti versle, taigi kartu prisiėmė ir riziką, susijusią su verslu.

Kasaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Sigitas Lečas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 18 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 6 d. nuosprendį, bausmes subendrinant vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalių nuostatomis.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas išteisinti R. P. dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas, netinkamai vertindamas byloje surinktus įrodymus, neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Teismo išvada, kad nebuvo nustatyti nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, sudėties objektyvieji požymiai – padariniai, nepagrįsta. Nurodydamas, kad faktinėmis bylos aplinkybėmis neginčijamai nustatyta, jog R. P. savo veiksmais – nefiksuojant buhalterinėje apskaitoje paskolos raštu gautų pinigų, neužregistruojant jų kasos knygoje ir kaip įsiskolinimo fiziniam asmeniui – pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1, 4 dalis, Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 3, 16 punktus, teismas sutiko, kad R. P. neatliko tam tikrų veiksmų, kurie buvo būtini tvarkant įmonės buhalterinę apskaitą. Apeliacinės instancijos teismas klaidingai vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu nustatytu įrodymu – UAB „A.“ 2006 m. rugsėjo 24 d. paskolos raštu kaip šaltiniu, pašalinančiu padarinių, numatytų BK 222 straipsnio 1 dalyje, atsiradimą. Pagal formuojamą teismų praktiką dėl BK 222 straipsnio taikymo realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant tik to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus, todėl teismo rėmimasis minėtu paskolos raštu, paneigiant kilusius padarinius, yra nepagrįstas. Tai, kad iš A. V. gauti pinigai nebuvo įnešti į UAB „A.“ sąskaitą, patvirtino ir pats R. P., be to, paaiškino, kad jeigu jis iš A. V. gautus pinigus būtų pervedęs į savo įmonės sąskaitą, šie pinigai būtų nuskaityti, nes įmonė turėjo įsiskolinimų „Sodrai“. R. P. parodymus patvirtino ir P. P., UAB „A.“ bankroto administratorius, teisme nurodęs, kad UAB „A.“ kasoje A. V. paskolinti pinigai nebuvo apskaityti. Taip pat valstybinis kaltintojas, kvalifikuodamas R. P. veiksmus, rėmėsi informacija, esančia UAB „A.“ bankų „DnB Nord“ ir SEB sąskaitose. Be to, BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu specialistė įvardijo, tačiau teismas jos parodymus įvertino kritiškai. Teismo teiginys, kad byloje turėjo būti išsiaiškinta, ar visos ūkinės finansinės operacijos buvo apskaitytos ir patvirtintos dokumentais, yra nepagrįstas, nes teismas turėjo išnagrinėti baudžiamąją pagal tokį kaltinimą, koks buvo perduotas teismui. Atsižvelgiant į Buhalterinės apskaitos įstatyme numatytą įmonės veiklos, nuosavo kapitalo, turto, įsipareigojimų ir struktūros sąvokas, specialistės duoti parodymai atitinka byloje nustatytas aplinkybes, todėl teismo reikalavimas atlikti išsamų bendrovės veiklos patikrinimą šiuo atveju perteklinis. Kita vertus, teismas, manydamas, kad specialistės duotų parodymų ir kitų byloje esančių duomenų nepakanka pripažinti, jog BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika buvo padaryta, turėjo teisę skirti ekspertizę iškilusioms abejonėms pašalinti, o ne R. P. išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Esant šioms aplinkybėms, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis dėl R. P. išteisinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį naikintinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.

Nuteistojo R. P. gynėjo advokato O. Martinkaus ir Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo S. Lečo kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo

BK 222 straipsnio 1 dalyje, be kitų veikų, nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai jis sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, be to, įstatyme šie padariniai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl pakanka nustatyti bent vieną iš jų, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiais nustatyta, kad R. P., būdamas UAB „A.“ direktoriumi, neapskaitė UAB „A.“ buhalterinėje apskaitoje 2006 m. rugsėjo 24 d. paskolos raštu iš A. V. gautų pinigų – 21 000 Lt, jų neužregistravo kasos knygoje ir kaip įsiskolinimo fiziniam asmeniui A. V.

Abiejų instancijų teismai taip pat pripažino, kad dėl gautos paskolos iš A. V. neužfiksavimo UAB „A.“ buhalterinėje apskaitoje R. P., kaip UAB „A.“ direktorius, atsakingas už apskaitos organizavimą, pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, nustatančią, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, kurie surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, 4 dalį – kad apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, taip pat Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 3 punktą, kuris nustato, kad pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį, kurį pasirašo finansininkas, o priėmus pinigus ir kasininkas; priėmus pinigus, išduodamas kasos pajamų orderio kvitas, kurį pasirašo finansininkas ir kasininkas, 16 punktą – kad visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą.

Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl R. P. nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, konstatavo, kad R. P. nepadarė šios nusikalstamos veikos požymių turinčios veikos dėl to, kad nenustatytas būtinasis BK 222 straipsnio 1 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvusis požymis – padariniai, t. y. kad dėl R. P. padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti UAB „A.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Tokią teismo išvadą iš esmės lėmė keletas aplinkybių. Pirma, teismo nuomone, byloje nebuvo atliktas išsamus UAB „A.“ buhalterinių dokumentų tyrimas, nes specialistė tik apžiūrėjo iš ikiteisminio tyrimo pareigūnų gautus dokumentus ir jų pagrindu atsakė į užduotyje suformuluotus klausimus, tuo tarpu turėjo būti išsiaiškinta, ar visos ūkinės, finansinės operacijos buvo apskaitytos ir patvirtintos dokumentais, be to, nebuvo tiriama įmonės veikla, jos įsipareigojimų dydis, struktūra, nuosavas kapitalas. Taip pat apeliacinės instancijos rėmėsi tuo faktu, kad padarinių buvimas neįrodytas atsižvelgiant į tai, jog nustatytas R. P. neužpajamuotų pinigų kiekis.

Teisėjų kolegijos vertinimu, darydamas šias išvadas, apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino bylos duomenis, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, bei netinkamai aiškino ir pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 222 straipsnio 1 dalies normą.

Apžiūrėjusi UAB „A.“ buhalterinės apskaitos dokumentus, specialistė atsakė į užduotyje suformuluotus klausimus, be kita ko, patvirtindama paties R. P. parodymus, kad bendrovės vardu pagal 2006 m. rugsėjo 24 d. raštą gauta paskola iš fizinio asmens A. V. – 21 000 Lt nebuvo užfiksuota bendrovės buhalterinėje apskaitoje, t. y. 21 000 Lt kasos pajamų orderis nebuvo surašytas, į kasos apskaitą ši suma nebuvo įtraukta, ir kad negalima nustatyti šių lėšų panaudojimo. Apklausta specialistė taip pat paaiškino, kad dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo 1 d. iki 2007 m. birželio 14 d. UAB „A.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju be pagrindo pripažino, kad buvo būtinas išsamesnis tyrimas, nes byloje įrodinėjimo dalyką sudarančios aplinkybės apie R. P. padarytus buhalterinės apskaitos pažeidimus ir dėl to kilusius įstatyme numatytus padarinius buvo nustatytos teisėtais būdais gautais ir teisme ištirtais įrodymais – specialistės paaiškinimais, nuteistojo R. P., liudytojo P. P. parodymais, 2009 m. rugsėjo 28 d. daiktų, dokumentų apžiūros protokolu, BUAB „A.“ 2008 m. lapkričio 24 d. raštu. Be to, teismas netinkamai aiškino baudžiamąjį įstatymą ir nesivadovavo suformuota teismų praktika šios kategorijos bylose. Pagal teismų praktiką bylose dėl BK 222 ir 223 straipsnių taikymo realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant tik to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje numatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-11/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-11/2008">2K-11/2008</a>, 2K-426/2013, 2K-16/2014). Nagrinėjamu atveju pagal UAB „A.“ buhalterinės apskaitos dokumentus iš dalies negalima nustatyti minėtų aplinkybių, o pavojingų padarinių požymio nebuvimo teismas negalėjo paneigti tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kokio dydžio lėšų R. P. neužfiksavo savo vadovaujamos bendrovės „A.“ buhalterinėje apskaitoje.

Darytina išvada, kad byloje, be kitų BK 222 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių, bylos faktinėmis aplinkybėmis nustatyti ir nusikalstami padariniai, t. y. tai, kad dėl R. P. padarytų buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimų nebuvo galima iš dalies nustatyti laikotarpiu nuo 2006 m. birželio 1 d. iki 2007 m. birželio 14 d. UAB „A.“ veiklos, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros, t. y. šiuo laikotarpiu R. P. apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą. Taigi apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir be pagrindo, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, išteisino R. P. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo

Kasatorius nuteistojo R. P. gynėjas teigia, kad teismai nepagrindė įrodymų vertinimo išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, neteisingai aiškino BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymį – apgaulę bei netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 182 straipsnio 1 dalį), nes be pagrindo kriminalizavo tarp R. P. ir A. V. susiklosčiusius civilinio pobūdžio teisinius santykius.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis, turtas gali būti įgyjamas taip pat ir civilinių sutarčių, iš kurių viena yra paskolos sutartis, pagrindu. Vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neturi užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Tokiu atveju veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka paskolos paėmimo ir jos negrąžinimo sutartu laiku fakto, svarbu įvertinti apgaulės požymį ir jos subjektyvų suvokimą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai vertinama veika, susijusi su tam tikros sutarties sąlygos pažeidimu, turtinės prievolės nevykdymu, apie baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį turi būti sprendžiama vertinant tai, ar kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje, ar kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas, pvz., sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTIzLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-123/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-123/2014">2K-123/2014</a>, 2K-133/2010, 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7–198/2008, 2K-7-388/2007, 2K-23/2004, 2K-549/2003, 2K-293/2002, 2K-851/2001).

Teismų praktikoje nustatyta, kad sukčiavimo bylose kaltininko panaudotai apgaulei įvertinti taikomas esmingumo kriterijus, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką šio asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzg3LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-387/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-387/2009">2K-387/2009</a>, 2K-538/2010, 2K-7–255/2012, 2K-161/2013, 2K-179/2013, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTUvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-55/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-55/2014">2K-55/2014</a>). Tik esminė apgaulė gali būti laikoma nusikalstama. Esminės apgaulės požymis yra ne tik pagrindinis apgaulės sąvokos turinio elementas, bet ir kriterijus, kuriuo remiantis galima atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-84/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-84/2014">2K-84/2014</a>). Apgaulei nustatyti taip pat taikytinas kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijus (byloje nustatoma situacija, kai dėl skolininko veiksmų kreditoriaus galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis iš esmės pasunkintos). Baudžiamoji atsakomybė, aiškinant šį kriterijų, galima tik tuo atveju, kai skolininkas naudodamas apgaulę vengia įvykdyti prievolę. Tokais atvejais skolininkas atlieka veiksmus, dėl kurių nukentėjusiojo turima turtinė teisė, atitinkanti skolininko ar trečiojo asmens turtinę prievolę, neįgyvendinama, ir dėl objektyvių priežasčių nukentėjusiojo (kreditoriaus) teisių gynimas negalimas arba labai pasunkėja. Be to, gana svarbiu kriterijumi, padedančiu atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusiojo asmens savybėmis ir veiksmais. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7–9/2013). Dėl to bylose, kuriose kyla baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo problema, nenustačius pirmiau nurodytų kriterijų, prioritetas teiktinas civilinėms teisių atkūrimo priemonėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-84/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-84/2014">2K-84/2014</a>, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTIzLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-123/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-123/2014">2K-123/2014</a>). Pinigų išviliojimas iš nukentėjusiųjų pasiskolinant, kaltininkui apgaulingai žadant šias paskolas investuoti į verslą, pažadant suteikti įvairias paslaugas, nors realiai to kaltininkas nedaro ir neketina daryti, priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, teismų praktikoje gali būti kvalifikuojamas kaip sukčiavimas (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTUvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-55/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-55/2014">2K-55/2014</a>, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjUxLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-651/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-651/2006">2K-651/2006</a>, 2K-118/2003, 2K-74/2006, 2K-377/2005).

Klausimo, ar asmens veika, nevykdant arba netinkamai vykdant iš sutarčių kylančias pareigas, užtraukia civilinę atsakomybę, ar ši veika laikytina sukčiavimu, išsprendimas taip pat negalimas neišsiaiškinus, kokių ketinimų turėjo asmuo, sudarydamas tokias sutartis. Sukčiavimo atveju asmuo, sudarydamas sutartis su nukentėjusiaisiais, neketina vykdyti iš sutarčių kylančių pareigų, o tik siekia suklaidinti juos dėl savo tikslų ir taip neteisėtai įgyti svetimą turtą, taigi būtina aiškiai nustatyti, koks buvo asmens kaltės turinys jam sudarant atitinkamus sandorius. Apie asmens kaltės turinį sprendžiama atsižvelgiant ne tik į kaltininko parodymus, bet ir į padarytos veikos objektyvias aplinkybes (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-58/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-58/2014">2K-58/2014</a>).

Tarp R. P. ir A. V. susiklostė paskoliniai teisiniai santykiai jiems pasirašius 2006 m. rugsėjo 24 d. paskolos sutartį. Byloje nustatyta, o ir pats R. P. neneigia, kad iš A. V. pasiskolino 21 000 Lt. Taigi svetimo turto įgijimo požymio R. P. neginčija, tačiau nesutinka, kad, sudarydamas paskolos sutartį su nukentėjusiuoju A. V., panaudojo apgaulę ir nuo pat pradžių siekė tokiu būdu neteisėtai įgyti jo turtą (grynuosius pinigus – 21 000 Lt) neketindamas vykdyti sutartinių įsipareigojimų.

Pažymėtina tai, kad pirmiausiai R. P. nukentėjusiojo A. V. pasitikėjimą įgijo skolindamasis nedideles pinigų sumas (po kelis šimtus litų) ir laiku jas grąžindamas. Vėliau R. P. skolinosi pinigus (21 000 Lt) UAB „A.“ vardu, tačiau neinformavo A. V., kad ši bendrovė turi skolų ir yra bankrutuojanti (UAB „A.“ jau 2003 m. buvo nemoki). A. V. pareikalavus grąžinti dalį pasiskolintos sumos, R. P. pradėjo vengti nukentėjusiojo – neatsiliepdavo į telefono skambučius, susitarus susitikti, į susitikimus neatvažiuodavo. Taigi skolindamasis didelę pinigų sumą UAB „A.“ vardu naujai veiklai vykdyti – šarvuotoms durims įsigyti ir įsipareigodamas juos grąžinti A. V. pareikalavus, R. P. turėjo žinoti ir numatyti, kad negalės įvykdyti įsipareigojimų. Be to, R. P. pasiskolintų pinigų neįnešė į bendrovės sąskaitą, o nukentėjusiajam A. V. teigė, kad dalis pinigų jau yra pervesta į Kiniją, tačiau byloje nenustatyta, kad pasiskolinta pinigų suma būtų pervesta Kinijos bendrovei, apskritai nenustatyta, kur pasiskolinti pinigai buvo panaudoti. Pažymėtina ir tai, kad R. P. nukentėjusiajam A. V. melavo, jog prekės – šarvuotos durys jau yra Vokietijoje, už kurias reikalinga pervesti likusią sumą, nors realiai Vokietijoje jokių prekių nebuvo. Byloje taip pat nustatyta, kad tarp UAB „A.“ ir Kinijos įmonės „Beijing Electronics Co, LTD“ jokios sutarties dėl šarvuotų durų pirkimo nebuvo. Visų šių aplinkybių nežinojimas nulėmė nukentėjusiojo A. V. apsisprendimą paskolinti pinigus R. P. Kartu išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad R. P., kaip UAB „A.“ direktorius, sudarydamas paskolos sutartį su nukentėjusiuoju A. V., sąmoningai nurodė jam melagingą informaciją, taip siekdamas apgaule įgyti svetimą turtą. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo R. P. veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Kita vertus, abiejų instancijų teismų nuosprendžiai dėl R. P. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį keistini atsižvelgiant į toliau nutartyje išdėstytus motyvus dėl netinkamo BK 95 straipsnio taikymo ir esminio BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimo padarymo.

Dėl BK 95 straipsnio taikymo

Aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, yra išvardytos BPK 3 straipsnyje. Viena iš jų nurodyta šio straipsnio 1 dalies 2 punkte – jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis – tai baudžiamojo įstatymo nustatytas terminas, kuriam suėjus, nusikalstamą veiką padaręs asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Šio baudžiamosios teisės instituto įtvirtinimas BK grindžiamas reikalavimu, kad baudžiamoji atsakomybė turi atsirasti tuoj pat po nusikalstamos veikos padarymo arba praėjus kuo trumpesniam laikui po jos padarymo. Priešingu atveju mažėja baudžiamosios atsakomybės efektyvumas ir prevencinė reikšmė.

BK 95 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos. Šiame kontekste pažymėtina, kad nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku (BK 3 straipsnio 1 dalis). Tais atvejais, kai nusikalstama veika yra trunkamojo arba tęstinio pobūdžio ir nėra pagrindo nustatinėti jos laiko pagal padarinių kilimą, pripažįstama, kad tokios veikos laikas yra visas laikas, per kurį ji buvo daroma. Teisiškai svarbus laikas, nuo kurio pradedama skaičiuoti apkaltinamojo nuosprendžio senatis, yra tokios nusikalstamos veikos nutraukimo laikas (trunkamosios veikos atveju) arba paskutinio nusikalstamo veiksmo laikas (tęstinės veikos atveju) (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yNjcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-267/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-267/2011">2K-P-267/2011</a>).

Pagal BK 95 straipsnį asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis taikoma, kai yra atitinkamų sąlygų visuma: a) yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas; b) asmuo šio termino laikotarpiu nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo; c) nepadarė naujos nusikalstamos veikos (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zNzEvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-371/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-371/2011">2K-7-371/2011</a>). Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai, nustatyti BK 95 straipsnyje, skaičiuojami dėl kiekvienos nusikalstamos veikos atskirai. Šie terminai atskirai skaičiuojami ir tuo atveju, kai jų eiga nutrūksta padarius naują nusikalstamą veiką: tokiu atveju senaties terminai už kelis nusikaltimus pradedami skaičiuoti nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo momento dėl kiekvienos nusikalstamos veikos atskirai (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xMDAvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-100/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-100/2008">2K-P-100/2008</a>, 2K–143/2008, 2K-332/2008, 2K-187/2011).

Bylos duomenimis, R. P. inkriminuotos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, t. y. atitinkamai apysunkis ir nesunkus tyčiniai nusikaltimai. BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika padaryta 2006 m. rugsėjo 24 d., tuo tarpu BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta veika buvo trunkamoji ir jos pabaigos momentas, kuris šiuo atveju teisiškai reikšmingas skaičiuojant apkaltinamojo nuosprendžio senatį, yra 2007 m. birželio 14 d. Šių nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusi BK 95 straipsnio redakcija (galiojo nuo 2004 m. liepos 13 d. iki 2010 m. birželio 29 d.) už nesunkų tyčinį nusikaltimą nustatė penkerių metų (1 dalies 1 punkto b papunktis), už apysunkį – aštuonerių metų (1 dalies 1 punkto c papunktis) apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminus (vėlesnių ir dabartinės redakcijos atitinkami punktai nustato ilgesnius terminus, todėl, atsižvelgiant į BK 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, netaikytini). Tačiau nagrinėjamu atveju taip pat aktuali tuo metu galiojusi BK 95 straipsnio 4 dalies nuostata, kad, jeigu asmuo iki šiame straipsnyje nurodytų terminų pabaigos padaro naują nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta; šiuo atveju senaties eiga už pirmą nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kurią buvo padarytas naujas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Bylos duomenimis, R. P. Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 7 d. baudžiamuoju įsakymu buvo nuteistas pagal BK 245 straipsnį už veiką, iš esmės padarytą 2007 m. birželio 30 d. Taigi nuo šios dienos, kai buvo padaryta nauja tyčinė veika (baudžiamasis nusižengimas), senaties terminai dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, nutrūksta ir skaičiuojami iš naujo. Atitinkamai aštuonerių metų senatis už BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą apysunkį nusikaltimą baigiasi 2015 m. birželio 30 d., o penkerių metų už BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą – 2012 m. birželio 30 d. Šioje byloje apkaltinamasis nuosprendis dėl minėtų nusikalstamų veikų R. P. priimtas 2013 m. vasario 6 d., taigi dėl apysunkio nusikaltimo – apgaulingos buhalterinės apskaitos (BK 222 straipsnio 1 dalis) nesuėjus aštuonerių metų senačiai, tačiau suėjus penkerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui dėl nesunkaus nusikaltimo – sukčiavimo (BK 182 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad abiejų instancijų teismai netaikydami BK 95 straipsnio (2004 m. liepos 5 d. redakcija) nuostatų ir nenutraukdami R. P. bylos dėl BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos, netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas bei padarė esminį BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą. Teismų padarytos klaidos taisytinos nutraukiant R. P. baudžiamosios bylos dalį dėl BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos. Atsižvelgiant į tai bei tą aplinkybę, kad turtinės žalos padarymas nukentėjusiajam R. P. buvo inkriminuotas remiantis BK 182 straipsnio 1 dalimi, nukentėjusiojo A. V. civilinis ieškinys dėl 21 000 Lt turtinės žalos atlyginimo paliekamas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu, 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 18 d. nuosprendį.

Pakeisti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 6 d. nuosprendžio dalį dėl R. P. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, bausmių bendrinimo pagal BK 63, 64 straipsnius ir BK 75 straipsnio taikymo bei civilinio ieškinio išsprendimo.

Baudžiamosios bylos dalį dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, R. P. nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę laisvės atėmimą vieneriems metams šešiems mėnesiams subendrinti su Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 7 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 245 straipsnį paskirta 5 MGL (650 Lt) dydžio bauda griežtesne bausme apimant švelnesnę ir galutinę subendrintą bausmę nuteistajam R. P. paskirti laisvės atėmimą vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant R. P. per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be jo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. V. civilinį ieškinį dėl 21 000 Lt turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Antanas Klimavičius

Aurelijus Gutauskas