J. J. pagal BK 277 str., 139 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-277/2014

Teisminio proceso Nr. 1-88-1-00484-2009-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.3.7;

1.1.8.1;

1.2.4.7;

1.2.24.9 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

sekretoriaujant Linai Baužienei,

dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,

civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ atstovei Ievai Suchažauskaitei,

nuteistiesiems J. J., M. A.,

nuteistojo J. J. gynėjui advokatui Gediminui Bulotui,

nuteistojo M. A. gynėjai advokatei Irinai Kizinai,

nuteistojo juridinio asmens UAB „A.“ atstovui S. M. ir

gynėjui advokatui Albinui Januičiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“, nuteistųjų J. J., M. A., nuteistojo juridinio asmens UAB „A.“ atstovo S. M. ir gynėjo advokato Albino Januičio kasacinius skundus dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio kuriuo nuteisti:

J. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 277 straipsnio 1 dalį 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda, 139 straipsnio 2 dalį dvidešimties parų areštu; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, bausmės subendrintos jas sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – dvidešimties parų areštas ir 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda;

M. A. pagal BK 277 straipsnio 1 dalį 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda, 139 straipsnio 2 dalį dvidešimties parų areštu; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, bausmės subendrintos jas sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 20 parų areštas ir 30 MGL (3900 Lt) bauda;

UAB „A.“ pagal BK 277 straipsnio 1 dalį 100 MGL (13 000 Lt) dydžio bauda.

J. J., M. A. ir UAB „A.“ pagal BK 202 straipsnio 1 dalį ir 276 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadarė veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

Iš AB „Lietuvos draudimas“ priteista Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 64 733,73 Lt, Valstybinio socialinio draudimo fondo Kėdainių skyriui 1417,97 Lt, Valstybinio socialinio draudimo fondo Ukmergės skyriui 21 684,41 Lt, Valstybinio socialinio draudimo fondo Jonavos skyriui 1145,94 Lt, Valstybinio socialinio draudimo fondo Vilniaus skyriui 2208,30 Lt, Valstybinio socialinio draudimo fondo Kauno skyriui 556,18 Lt turtinei žalai atlyginti, A. J. 340 Lt turtinei ir 1500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 12 d. nutartis, kuria nuteistųjų J. J., M. A., UAB „A.“ atstovo S. M. ir civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Armano Abramavičiaus pranešimą, prokurorės, prašiusios, kasacinius skundus atmesti, nuteistųjų ir jų gynėjų, nuteistojo juridinio asmens atstovo ir gynėjo, prašiusių jų kasacinius skundus tenkinti, o civilinio atsakovo kasacinį skundą atmesti, civilinio atsakovo atstovės, prašiusios civilinio atsakovo kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

J. J. ir M. A. nuteisti už tai, kad J. J., būdamas UAB „A.“ direktoriumi, atsakingu už tinkamą bendrovės komercinės ūkinės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, M. A. pagal 2006 m. spalio 4 d. darbo sutartį dirbdamas UAB „A.“ direktoriaus pavaduotoju ir pagal pareiginius nuostatus privalėdamas žinoti pagrindines teisines ūkininkavimo sąlygas, įmonės teikiamų paslaugų rinką ir asortimentą, privalėdamas vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymais, Vyriausybės nutarimais, kitais galiojančiais norminiais aktais, įmonės įstatais ir kontroliuoti jų įgyvendinimą, turėdamas pareigą organizuoti įmonės veiklą, būdamas atsakingas už jam priskirtą įmonės ūkinę, socialinę veiklą, abu nesilaikė teisės aktų nustatytos tvarkos ir pažeidė Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo (1996 m. rugsėjo 25 d., 2007 m. gegužės 24 d. įstatymo redakcija) 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius 2005 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. B1-738 „Dėl gyvūninio maisto tvarkymo subjektų veterinarinio patvirtinimo ir registravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 18, 22 punktus, 2000 m. balandžio 4 d. Maisto įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 1 punktą, Europos Parlamento ir Tarybos 2002 m. sausio 28 d. reglamento (EB) Nr.178/2002, nustatančio maisto įstatymo bendruosius principus ir reikalavimus, įkuriančio Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančio su maisto saugos klausimais susijusias procedūras, 14 straipsnio 1, 2 dalis, 17 straipsnio 1 dalį, Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamento (EB) Nr. 852/2004 dėl maisto produktų higienos II priedo IX skyriaus 1 punktą, Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamento (EB) Nr. 853/2004, nustatančio konkrečius gyvūninės kilmės maisto produktų higienos reikalavimus, III priedo IV skirsnio II skyriaus 7 punktą, 2005 m. gruodžio 5 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2075/2005, nustatančio specialiąsias oficialios Trichinella kontrolės mėsoje taisykles, 2 straipsnio 3 dalį, Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 854/2004, nustatančio specialiąsias gyvūninės kilmės produktų, skirtų vartoti žmonėms, oficialios kontrolės taisykles, I priedo VIII skyriaus A poskyrio 1 punktą ir IX skyriaus C poskyrio 1 ir 2 punktus, t. y. veikdami nusikalstamai nerūpestingai, nesiėmė užkrečiamų ligų profilaktikos - organizacinių, teisinių, technologinių, taip pat kitų veiksmų ir metodų, kurie leidžia išvengti apsikrėtimo ir susirgimo užkrečiamomis ligomis, t. y. nesiėmė priemonių, kad UAB „A.“ būtų kompetentingos institucijos patikrinta dėl tinkamumo saugiai vykdyti laukinių gyvūnų mėsos perdirbimą ir gautų leidimą šiai veiklai, neužtikrino, kad į UAB „A.“ mėsos perdirbimo cechą nebūtų priimta veterinarijos gydytojo nepatikrinta šerniena, nors pagrįstai galima buvo tikėtis, kad skerdiena gali būti užkrėsta trichinelių lervomis, neužtikrino, kad šerno skerdiena iš medžiotojo V. S. būtų priimta pagal nustatytos tvarkos reikalavimus (su krūtinės ląstos vidaus organais, kepenimis ir blužnimi) ir kiek įmanoma greičiau nustatyta tvarka patikrinta bei ištirta kompetentingos institucijos paskirtoje laboratorijoje, neužtikrino, kad visuose gamybos, perdirbimo ir paskirstymo etapuose maisto produktas atitiktų tai reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, todėl nepasinaudojo galimybe išvengti žmonių apkrėtimo ir susargdinimo pavojinga užkrečiama liga, prarado galimybę nustatyti, kad perdirbimui pateikta šerniena apkrėsta trichinelių lervomis ir netinkama vartoti žmonėms, dėl to iš šios trichinelių lervomis užkrėstos netinkamos, kenksmingos žmogaus sveikatai ir gyvybei mėsos UAB „A.“ mėsos perdirbimo ceche pagaminus apie 40 kg rūkytų dešrų ir jas realizavus kaip maisto produktą daug žmonių susirgo trichinelioze, iš kurių daliai dėl šio susirgimo buvo konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Juridinis asmuo UAB „A.“ nuteistas už tai, kad veikdamas per savo atstovus – bendrovės direktorių J. J. ir direktoriaus pavaduotoją M. A., kurie veikė šio juridinio asmens naudai ir interesais pažeisdami paminėtas teisės aktų normas, nesiėmė užkrečiamų ligų profilaktikos – organizacinių, teisinių, technologinių, taip pat kitų veiksmų ir metodų, leidžiančių išvengti apsikrėtimo ir susirgimo užkrečiamomis ligomis, t. y. nesiėmė priemonių, kad įmonė gautų leidimą daryti gaminius iš šernienos, neužtikrino, kad šerniena būtų tinkamai patikrinta, pagamino dešras, apkrėstas trichinelių lervomis, dėl to daug žmonių susirgo trichinelioze.

Kasaciniu skundu civilinis atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir civilinius ieškinius atmesti.

Kasaciniame skunde civilinis atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ teigia, kad teismai neteisingai nuteisė UAB „A.“ pagal BK 277 straipsnio 1 dalį, nes nėra BK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyto juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės pagrindo – fizinio asmens veikimo juridinio asmens naudai ir interesais, teismų praktikoje siejamo su materialios naudos ir kitų (ne materialių) juridinio asmens siekių įgyvendinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05NS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-95/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-95/2012">2K-P-95/2012</a>, 2K-494/2013, Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas). Faktinės bylos aplinkybės rodo, kad UAB „A.“ žvėriena buvo patikrinta ir perdirbta į dešras ne kaip rinkai skirta juridinio asmens produkcija, o direktoriui J. J. sutikus padaryti paslaugą brolio V. J. pažįstamiems medžiotojų asmeninėms reikmėms. BK 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų fizinių asmenų patraukimas baudžiamojon atsakomybėn nereiškia, kad už padarytas veikas visais atvejais baudžiamojon atsakomybėn traukiamas ir juridinis asmuo. BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Teismas privalėjo vertinti ir konstatuoti būtent juridinio asmens UAB „A.“ kaltę, o ne ją preziumuoti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-269/2010, 2K-582/2010). Be to, teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas nagrinėdami civilinius ieškinius. Teismai neatsižvelgė į įvykio metu galiojusio Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 79 straipsnio nuostatą, kad būtina sąlyga nuostolių draudimo sutarčiai yra teisėtas draudėjo ar apdraustojo draudimo interesas, kurį galima įvertinti pinigais, neįsigilino į bylos aplinkybes, nesuprato draudiko prisiimtos rizikos ribų, neteisingai vertino AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB „A.“ sudarytos bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutarties sąlygas. Pareiga atlyginti padarytą žalą perkeliama draudikui, tačiau tik tais atvejais ir ta apimtimi, kiek tokią pareigą nustato draudimo sutartis. AB „Lietuvos draudimas“ sudarė civilinės atsakomybės draudimo sutartį su UAB „A.“ dėl oficialios produktų gamybos, o žala kilo dėl veiklos, tai konstatuota teismo nuosprendyje, kurios įmonė neturėjo teisės vykdyti, dėl to įvykis pagal draudimo sutarties Taisyklių III dalies 5.2.9 punktą turi būti laikomas nedraudžiamuoju. Be to, draudėjas UAB „A.“ netinkamai vykdė savo pareigas, nustatytas draudimo sutarties Taisyklių I dalies 2.6.7 punkto c dalyje, Taisyklių III dalies 4.1 punkte, nes apie jam pareikštus įtarimus, ikiteisminį tyrimą ir nukentėjusiųjų asmenų pretenzijas pranešė pavėluotai, tik tada, kai teismas pripažino AB „Lietuvos draudimas“ civiliniu atsakovu, nors turėjo ir privalėjo pranešti apie kilusią žalą netinkamos kokybės gaminiu per sutartyje numatytą terminą, dėl to AB „Lietuvos draudimas“ nėra pareigos mokėti draudimo išmoką. Teismai visiškai ignoravo tarp šalių sudarytą sutartį, nes ieškinius patenkino visiškai, neatsižvelgę į tai, kad AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB „A.“ draudimo sutartyje buvo nustatytas frančizės dydis. Be to, teismai neteisingai priteisė visą žalą, kuri buvo padaryta trijų asmenų nusikalstamais veiksmais, atlyginti tik juridinio asmens civilinės atsakomybės draudikui. CK 6.6 straipsnio 3 dalis numato, kad solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu, jungtine veikla arba kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Jeigu būtų laikoma, kad juridinis asmuo UAB „A.“ kaltas dėl kilusios žalos, jis už šią žalą turėtų būti atsakingas, tačiau solidariąja atsakomybe dalintis su J. J. bei M. A., kurie taip pat nuteisti pagal BK 277 straipsnio 1 dalį. Teismai prilygino AB „Lietuvos draudimas“ kaltam asmeniui, kuris turi atlyginti žalą nukentėjusiesiems, ir ieškovų reikalavimus tenkino remdamiesi vien tik deliktinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis, nors AB „Lietuvos draudimas“ prievolės kyla išskirtinai tik iš draudimo sutartinių santykių. Atsižvelgusi į tai AB „Lietuvos draudimas“ prašė taikyti ieškinio senaties terminą, o civiliniai ieškovai nenurodė jokių priežasčių, dėl kurių šis terminas turėtų būti atnaujinamas, todėl turėjo būti pritaikytas vienerių metų ieškinio senaties terminas.

Kasaciniais skundais nuteistasis J. J., taip pat nuteistojo juridinio asmens UAB „A.“ atstovas S. M. ir gynėjas advokatas A. Januitis prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos nutartį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Kasaciniuose skunduose nuteistasis J. J. ir nuteistojo juridinio asmens UAB „A.“ atstovas ir gynėjas teigia, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, nes išvadas padarė neatlikę išsamaus įrodymų tyrimo ir nenustatę visų baudžiamojoje byloje įrodinėtinų aplinkybių, BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes apeliacinės instancijos teismas šių trūkumų neištaisė ir neatsakė į skundų argumentus, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasaciniuose skunduose nuteistasis J. J. ir nuteistojo juridinio asmens UAB „A.“ atstovas ir gynėjas nurodo iš esmės analogiškus argumentus.

Skunduose kasatoriai teigia, kad liudytojų S. N., A. E., J. E., M. E., K. Č., R. Č. parodymai, specialisto išvados Nr. KG 184/09 (01), KG 185/09 (01), G 859/11 (01), G 3920/10 (01), G 3931/10 (01), Vilniaus visuomenės sveikatos centro raštas, įrašai nukentėjusiųjų asmens sveikatos istorijose, padaryti pagal jų pačių teiginius tuoj po susirgimo, patvirtina, jog šernienos, ir ne tik dešrų, jie valgė dar iki 2009 m. gegužės 15 d., kai UAB „A.“ buvo pagamintos šernienos dešros. Liudytojų D. A., L. V., D. J., D. S. parodymai, gyvūninio maisto gamybos subjekto patikrinimo 2009 m. birželio 11 d. aktas Nr. AI-0254, 2009 m. birželio 15 d. aktas Nr. 126, žvėrienos gaminių gamybos žurnalo kopija, karštai rūkytos žvėrienos medžiotojų dešrų ir dešrelių technologinė instrukcija patvirtina, kad UAB „A.“ galėjo gaminti ir pagamino tik karšto rūkymo dešras, kurių vartojimo laikas penkiolika dienų nuo pagaminimo. Techninės sąlygos šaltai rūkyti mėsos gaminius UAB „A.“ buvo sudarytos tik gavus Širvintų rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2011 m. kovo 25 d. raštą Nr. S-132(1.17) dėl sutikimo įrengti šalto rūkymo rūkyklą, o įranga tam įsigyta iš UAB „Vilniaus mėsa“ pagal 2011 m. lapkričio 18 d. PVM sąskaitą faktūrą. Be to, iš nukentėjusiųjų J. E. ir V. S., kitų medžiotojų 2009 m. birželio 10-12 dienomis paimtos dešros iki 2013 m. lapkričio 12 d., kol byla buvo išnagrinėta apeliacinės instancijos teisme, buvo saugomos Ukmergės rajono vyriausiojo veterinarijos gydytojo-inspektoriaus A. K. seife, o taip ilgai galėjo būti saugomos tik šalto rūkymo dešros. Nukentėjusiųjų parodymus, kad apsikrėtė valgydami šalto rūkymo dešras, patvirtina ir 2009 m. birželio 12 d. surašyti Ukmergės rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos pranešimas Nr. 2-293, tyrimų protokolai Nr. 4862M, 4863M, 2009 m. birželio 11 d. ir 12 d. trichinelių lervomis užkrėstos mėsos surinkimo aktai, 2009 m. birželio 11 d. mėginių paėmimo tirti aktas Nr. 3, 2009 m. birželio 12-15 dienų Trichineliozės židinio tyrimo aktas Nr. l. Liudytojas S. N. nurodė, kad J. E. medžiotojų būrelis nušovė septynis šernus, iš kurių mėsos kepė šašlykus ir pridavė gaminti rūkytas dešras. Taigi nušautų šernų buvo žymiai daugiau, nei užfiksuota medžioklės lapuose Nr. 216991, 217000, ir iš jų galėjo būti pagamintos dešros anksčiau, nei UAB „A.“. Ikiteisminio tyrimo metu buvo akcentuojama, kad, tuo pat metu UAB „A.“ perdirbant iš medžiotojo M. L. gautą šernieną, ši nebuvo užkrėsta trichinelių lervomis ir kad tai patvirtina Ukmergės rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2009 m. birželio 12 d. pranešimas dėl trichineliozės židinio Ukmergės rajone, Nacionalinės maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto Laboratorijos departamento tyrimų protokolas Nr. 4864M, kuriuo tirta dvejų metų 100 kg svorio diafragma, mėginį paėmė ir pristatė A. K., tyrė veterinarijos gydytoja B. V. Tačiau Ukmergės rajono vyriausiojo veterinarijos gydytojo-inspektoriaus A. K. į bylą pateiktoje medžiagoje jo paties 2009 m. birželio 12 d. surašytame mėginio trichineliozės tyrimams lydraštyje Nr. 1 nurodyta, kad buvo tirta dvejų metų 100 kg svorio šerno diafragma, o veterinarijos gydytojos B. V. 2009 m. gegužės 11 d. surašytame mėginio trichineliozės tyrimams lydraštyje nurodyta, kad buvo tirta trejų metų 90 kg svorio šerno diafragma, kartu šiuose lydraščiuose nurodyta, kad tai 2009 m. gegužės 10 d. medžiotojo M. L. nušautas šernas. Taigi Nacionalinės maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto Laboratorijos departamentas tyrė dvejų metų 100 kg svorio šerno diafragmą, bet netyrė trejų metų 90 kg svorio šerno, kurio skerdieną M. L. atgabeno į UAB „A.“ dešroms gaminti, diafragmos ir išvadas padarė ne pagal to šerno mėginio tyrimą. Be to, Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto Laboratorijos departamento tyrimų protokoluose Nr. 4862M, 4863M, nurodyta, jog iš M. L. ir A. G. paimtose šalto rūkymo dešrose rasta trichinelių lervų, nors Ukmergės rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2009 m. birželio 12 d. pranešime „Dėl trichineliozės židinio Ukmergės rajone“, pasirašytame vyriausiojo veterinarijos gydytojo-inspektoriaus A. K., nurodyta, kad iš A. G. paimtoje dešroje trichinelių lervų nerasta. Todėl nepaneigta ir tai, kad tuo pat metu į UAB „A.“ M. L. pristatyta perdirbti į dešras kaip veterinarijos gydytojo patikrinta šerno skerdiena, galėjo būti užkrėsta trichinelių lervomis ir nukentėjusieji susirgo valgydami iš jos pagamintas dešras. Byloje atliktos ekspertizės akte nustatytų iš A. G., M. L. ir V. S. paimtų ir saugomų dešrų užtvirtinimų ir jų pavyzdžių, paimtų iš UAB „A.“, atitinkamų galų užlenkimo kampo, vieno galo išsikišimo ilgio, ant užtvirtinimo užsifiksavusių pėdsakų formos ir reljefiškumo skirtumų teismas nevertino, o protokole užfiksuotus eksperto parodymus teisme iškreipė. Be to, teismas padarė išvadą, kad užtvirtinimų pavyzdžiai iš bendrovės buvo paimti ne iškarto po įvykio, todėl detalė ar net pats įrenginys galėjo būti pakeisti, nors to nepatvirtina nė vienas įrodymas; liudytojos D. J., D. S. nurodė, kad nei fiksatorius, nei jo detalės nebuvo keičiami, o ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytojai J. K., D. P., V. A., I. J. teigė, jog dešros buvo pagamintos Ukmergėje. Pagal liudytojų A. Š., V. Š., A. E., D. S., M. L., L. K. parodymus, 2009 m. birželio 10 d. ir 12 d. trichinelių lervomis užkrėstos mėsos surinkimo aktus, tyrimų protokolus Nr.4787M, 4788M, mėginių paėmimo tirti aktus Nr. 1 ir Nr. 2, daiktinių įrodymų apžiūroje pirmosios instancijos teisme nustatytas vartotų šernienos dešrų svoris svyruoja nuo 150 iki 500 gramų. Tokie svorio skirtumai UAB „A.“ automatizuotoje gamyboje neįmanomi ir jų negalima laikyti nežymiais. Nebuvo nustatyta, kaip panaudota likusi dalis dešrų, kurių pagal skaičiavimus pagaminta daugiau, nei buvo suvalgyta ir paimta iš V. S., J. E., M. L. ir A. G. Taigi byloje liko nepaneigti akivaizdūs prieštaravimai dėl šernienos pardirbimo vietos, būdo ir vartojimo laiko. Apeliacinės instancijos teismo nurodyti nukentėjusiųjų V. S., J. E. parodymai, taip pat nuteistojo J. J., liudytojų V. J., L. V., D. A. parodymai, telefonų išklotinės, kita rašytinė medžiaga neįrodo, kad šernienos dešrą, kurią valgė nukentėjusieji, pagamino UAB „A.“.

Kasatoriai tvirtina, kad nepažeidė žvėrienos perdirbimo tvarkos, nes Europos parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamentų (EB) Nr.852/2004 ir (EB) Nr.853/2004, taip pat Lietuvos Respublikos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus ir aplinkos ministro 2002 m. spalio 22 d. įsakymu Nr.485/550 patvirtintų Veterinarinės priežiūros medžioklėje reikalavimų nuostatos netaikomos asmeninėms reikmėms skirtos mėsos pardirbimui. Tai patvirtina ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 29 d. nutarimas J. J. administracinėje byloje Nr. II-1150-189/2012, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. spalio 22 d. nutartimi paliko galioti nepakeistą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 8 d. sprendimas, kuriuo pagal pareiškėjo UAB „A.“ skundą panaikintas Širvintų rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininko 2009 m. birželio 12 d. sprendimas Nr. 01-S-283 (117) „Dėl maisto ūkio subjekto veiklos uždraudimo“. Be to, dėl žvėrienos perdirbimo UAB „A.“ kreipėsi į Širvintų valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos darbuotoją L. P., o ši skambino Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos inspektoriui G. Č. ir gavo paaiškinimą, kad turėtų užtekti leidimo įmonei perdirbti mėsą, kai iš medžiotojų gauta perdirbti žvėriena yra grąžinama jiems vartoti. Gavę kompetentingų asmenų išaiškinimus, UAB „A.“ ir direktorius J. J. negalėjo manyti, kad pažeidžia žvėrienos perdirbimo tvarką, dėl to nepadarė inkriminuotų nusikaltimų.

Kasaciniame skunde nuteistojo juridinio asmens UAB „A.“ atstovas ir gynėjas papildomai nurodo, kad teismai nereagavo į gynybos nurodytus BPK 91, 207 straipsnių reikalavimų pažeidimus atliekant dešrų poėmius, nes nenurodyti tikslūs jų požymiai, dešrų pavyzdžiai paimti nedalyvaujant V. S., paimtos iš medžiotojų ir UAB „A.“ dešros kaip daiktiniai įrodymai nebuvo ištirtos, tinkamai įformintos ir prijungtos prie bylos, atmetė raštu pateiktą prašymą skirti dešrų biologinę-cheminę ekspertizę.

Kasaciniame skunde nuteistasis J. J. teigia, kad teismai pagal BK 139 straipsnio 2 dalį paskyrė jam BK 1 straipsnyje įtvirtinto teisingumo principo neatitinkančią dvidešimties parų arešto bausmę ir jos paskyrimo nemotyvavo, nors, vadovaudamiesi BK 54 straipsnio 3 dalies, 55 straipsnio nuostatomis, turėjo ir galėjo paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, nes jis teisiamas pirmą kartą už neatsargius nusikaltimus.

Kasaciniu skundu nuteistasis M. A. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos nutartį ir jį išteisinti.

Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 2 straipsnio 4 dalį, 16 straipsnį, 277 straipsnio 1 dalį), pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, paskyrė kasatoriui nepagrįstą ir neteisingą arešto bausmę. BK 277 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už nusikaltimus aplinkai ir žmonių sveikatai, jeigu yra nustatyti kovos su epidemijomis ar užkrečiamosiomis ligomis taisyklių pažeidimai. Kaip vienas iš teisės aktų pažeidimų, už kuriuos kasatorius nuteistas, nurodytas Žmonių užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto, nustatančio, kad juridiniai ir fiziniai asmenys privalo pagal savo kompetenciją vykdyti užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemones, pažeidimas. Kasatorius, dirbdamas UAB „A.“ direktoriaus pavaduotoju, kaip veterinaras, direktoriaus J. J. prašymu turėjo atlikti privačią paslaugą šio brolio draugams ir patikrinti iš kažkur atvežtos jau išdarinėtos šernienos pavyzdžius, bet dėl kažkieno skubėjimo mėsa pas jį nepateko ir liko netikrinta. Tačiau kasatorius neturėjo vykdyti nei minėtame įstatyme nurodytų profilaktinių funkcijų, nei bendrų organizacinių ir medicinos kontrolės funkcijų, todėl jo veiksmuose nėra BK 277 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių. Kasatorius nesutinka, kad jis padarė veiką dėl nusikalstamo nerūpestingumo, nes byloje nebuvo nustatytas jo kaltės valinis momentas, t. y. kad jis, turėdamas realią galimybę numatyti pavojingas savo veikos pasekmes, neužkirto kelio šioms pasekmėms. Kasatoriaus nurodytas aplinkybes, kad jo nebuvo darbo vietoje tuo metu, kai buvo atvežta ir priimta laukinių gyvūnų mėsa, ir kad bendrovės vadovas J. J. medžiotojui pažadėjo mėsą ištirti, nors bendrovėje tokios galimybės nebuvo, nes nėra laboratorijos su atitinkama įranga, teismai atmetė remdamiesi nepatikimais liudytojų A. D., V. V. ir L. V. parodymais. Teismai padarė nepagrįstą prielaidą, kad kasatorius netinkamai atliko šernienos tyrimą, nenustatę objektyvių duomenų, kokiu būdu, kada ir kaip kasatorius atliko V. S. atvežtos šernienos patikrinimą ar tiesiog jo neatliko. Be to, teisme ne vieną kartą kasatorius ir kiti veterinarijos specialistai aiškino, kad tokios didelės trichinelių lervų invazijos nepastebėti tiesiog negalima. Byloje liko neišaiškintos aplinkybės, netikrinti duomenys ir nesurinkta įrodymų dėl užkrėstų dešrų rūkymo būdo, Ukmergės rajono medžiotojų klubo „L.“ sumedžiotų šernų ir bendro pagamintų dešrų ar kitų gaminių kiekio, nepaisančių elementarių taisyklių medžiotojų atsakomybės, ir kiti klausimai, reikšmingi sprendžiant dėl visų kaltinamųjų kaltės ir atsakomybės. Kasatoriaus manymu, nurodyti argumentai sudaro pagrindą abejoti teismų nešališkumu.

Nuteistųjų J. J., M. A. kasaciniai skundai atmestini, civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ kasacinis skundas tenkintinas, o nuteistojo juridinio asmens UAB „A.“ atstovo S. M. ir gynėjo advokato A. Januičio kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų

Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. tikrina, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis), ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas.

Šiame kontekste pažymėtina, kad nuteistieji J. J., M. A. kasaciniuose skunduose ginčija ir teismų nustatytas faktines aplinkybes, nesutinka ir su teismų atliktu įrodymų vertinimu, pateikia savas įvykių versijas. Antai J. J. kasaciniame skunde nemažai dėmesio skiriama teismų nustatytų faktinių aplinkybių, pagal kurias užkrėstos trichinelėmis dešros buvo pagamintos UAB „A.“, paneigimui, iškeliant versiją, jog užkrėtimo trichinelioze šaltinis galėjo būti kitas, o ne UAB „A.“ pagamintos dešros. M. A. kasaciniame skunde, pavyzdžiui, ginčija teismų nustatytą aplinkybę, kad jis, vykdydamas J. J. nurodymą, atliko šernienos patikrinimą, ir teigia, jog tuo metu, kai buvo atvežta ir priimta laukinių gyvūnų mėsa, jo nebuvo darbo vietoje. Šie ir kiti nuteistųjų kasacinių skundų argumentai, kurie iš esmės reiškia prašymą kasacinės instancijos teismui nustatyti kitokias faktines aplinkybes, negu nustatė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko, todėl paliekami nenagrinėti.

Dėl BK 139 straipsnio 2 dalies, 277 straipsnio 1 dalies taikymo ir BPK reikalavimų laikymosi

J. J. ir M. A. kasaciniuose skunduose teigiama ir tai, kad teismai, juos nuteisdami pagal BK 139 straipsnio 2 dalį, 277 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Pagal BK 277 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pažeidė teisės aktų dėl sveikatos apsaugos reikalavimus ar užkrečiamųjų ligų profilaktikos kontrolės taisykles, jeigu dėl to išplito susirgimas ar kilo epidemija. Taigi BK 277 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiškia teisės aktų dėl sveikatos apsaugos reikalavimų ar užkrečiamųjų ligų profilaktikos kontrolės taisyklių pažeidimu. Tai gali būti padaroma tiek veikimu, tiek ir neveikimu. Veikimas yra tada, kai kaltininkas aktyviais veiksmais pažeidžia sveikatos apsaugos ar užkrečiamųjų ligų profilaktikos kontrolės reikalavimus, o neveikimas – kai kaltininkas, nors ir turi pareigą, nevykdo iš atitinkamų teisės aktų kylančių reikalavimų, susijusių su sveikatos apsauga ar užkrečiamųjų ligų profilaktikos kontrole. Šiuo atveju, sprendžiant klausimą dėl asmens kaltės padarius BK 277 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, itin svarbu nustatyti, kokius iš teisės aktų, susijusių su sveikatos apsauga ar užkrečiamųjų ligų profilaktikos kontrole, kylančius reikalavimus kaltininkas pažeidžia savo veika (veikimu ar neveikimu). Būtinasis šio nusikaltimo požymis yra padariniai. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 277 straipsnio 1 dalį atsiranda tik tada, kai dėl minėtų veikų, susijusių su iš atitinkamų teisės aktų kylančių reikalavimų nesilaikymu išplinta susirgimas ar kyla epidemija. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad susirgimo išplitimu laikytini tokie atvejai, kai dėl teisės aktų, įtvirtinančių sveikatos apsaugos reikalavimus ar užkrečiamųjų ligų profilaktikos kontrolės taisykles, pažeidimų, atitinkamomis (paprastai užkrečiamosiomis) ligomis suserga keli ar keliolika žmonių. Šiuo atveju turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių. Taip pat sprendžiant klausimą dėl BK 277 straipsnio 1 dalies taikymo reikia nustatyti ir tai, kad kaltininkas yra tas asmuo, kuris privalo laikytis atitinkamų iš teisės aktų dėl sveikatos apsaugos ar užkrečiamųjų ligų profilaktikos kontrolės kylančių reikalavimų. Būtent tokią asmens pareigą gali lemti jo sveikatos būklė (pvz., asmuo serga pavojinga užkrečiama liga), jo profesija (pvz., veterinarijos gydytojas), pareigos (pvz., tam tikros bendrovės vadovas) ir pan. Šis nusikaltimas gali būti padaromas tik neatsargiai.

Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad J. J., būdamas UAB „A.“ direktoriumi, o M. A. šios bendrovės direktoriaus pavaduotoju, būdami atsakingi už įmonės ūkinę veiklą, pažeidė teisės aktuose įtvirtintas kovos su užkrečiamomis ligomis taisykles, t.y. veikdami nusikalstamai nerūpestingai nesiėmė teisės aktuose numatytų veiksmų ir metodų, kurie leidžia išvengti apsikrėtimo ir susirgimo užkrečiamomis ligomis (pvz., nesiėmė priemonių, kad UAB „A.“ gautų leidimą vykdyti laukinių gyvūnų mėsos perdirbimą; neužtikrino, kad į UAB „A.“ mėsos perdirbimo cechą nebūtų priimta veterinarijos gydytojo nepatikrinta šerniena; neužtikrino, kad šerno skerdiena iš medžiotojo V. S. būtų priimta pagal nustatytos tvarkos reikalavimus). Būtent iš teismų byloje nustatytų aplinkybių ir iširtų įrodymų matyti, kad dėl minėtų pažeidimų išplito susirgimas – 84 žmonės susirgo pavojinga užkrečiama liga – trichinelioze. Teismai, darydami tokią išvadą, ją pagrindė ir teisės aktų, įtvirtinančių užkrečiamųjų ligų profilaktikos kontrolės taisykles, analize. Būtent teismų sprendimuose buvo nurodyta, kokius teisės aktus, įtvirtinančius užkrečiamųjų ligų profilaktikos kontrolės taisykles, ir kokias jų nuostatas nuteistieji pažeidė nagrinėjamoje byloje. Kasaciniuose skunduose buvo tvirtinama, kad nebuvo pažeista žvėrienos perdirbimo tvarka, nes Europos parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamentų (EB) Nr. 852/2004 ir (EB) Nr. 853/2004 nuostatos netaikomos asmeninėms reikmėms skirtos mėsos pardirbimui. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į panašų apeliacinio skundo argumentą, motyvuotai konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje kaltininkai turėjo laikytis minėtame reglamente įtvirtintų reikalavimų. Su tokia tinkamai motyvuota apeliacinės instancijos teismo išvada nėra pagrindo nesutikti. Pagal nustatytas bylos aplinkybes teismai teisingai pripažino, kad J. J. ir M. A. BK 277 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė esant nusikalstamam nerūpestingumui. Iš tiesų, nors jie ir nenumatė, kad žmonės dėl jų padarytų teisės aktų pažeidimų užsikrės trichinelioze, tačiau, atsižvelgiant į jų einamas pareigas, darbo pobūdį kitas asmenines savybes, jie galėjo ir turėjo numatyti tokių padarinių atsiradimą. Taigi nepagrįstas yra ir M. A. kasacinio skundo argumentas, kad jo veika negali būti laikoma padaryta dėl nusikalstamo nerūpestingumo, nes byloje nebuvo nustatytas jo kaltės valinis momentas, t. y. kad jis, turėdamas realią galimybę numatyti pavojingas savo veikos pasekmes, neužkirto kelio šioms pasekmėms. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal teismų nustatytas aplinkybes nuteistųjų J. J. ir M. A. veika atitinka BK 277 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus nusikalstamos veikos požymius. Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad dėl nerūpestingo J. J. ir M. A. elgesio didelis skaičius žmonių susirgo ir jiems buvo konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas, o tai atitinka BK 139 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto nusikaltimo požymius.

Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, išanalizavusi skundžiamų sprendimų turinį ir kitą bylos medžiagą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, kad nuteistųjų J. J. ir M. A. kasaciniuose skunduose išdėstyti argumentai dėl teismų padarytų BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų pažeidimų prieštarauja bylos medžiagai bei teismų sprendimų turiniui. Teismų pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Antai iš bylos medžiagos matyti, kad kasatoriaus kaltė padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 139 straipsnio 2 dalyje, 277 straipsnio 1 dalyje, buvo grindžiama specialistų išvadomis, liudytojų parodymais, iš dalies paties kaltinamųjų parodymais, kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Įrodymai buvo išsamiai tiriami ir vertinami, nuteistųjų ir liudytojų byloje duoti parodymai buvo tikrinami atliekant BPK numatytus procesinius veiksmus. Jokių duomenų apie tai, kad atliekant proceso veiksmus būtų pažeistos BPK nustatytos taisyklės byloje nėra, todėl nėra pagrindo abejoti jų rezultatų, kaip įrodymų nagrinėjamoje byloje, patikimumu ir teisėtumu. Teismų sprendimuose visi įrodymai išsamiai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kasatorių teiginiai, kad teismai buvo šališki – deklaratyvūs, pagrįsti tik jų nesutikimu su teismų išvadomis, todėl atmestini.

Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų, motyvuotai atsakė į visus esminius nuteistųjų J. J. ir M. A. apeliaciniame skunde iškeltus klausimus ir argumentus paaiškindamas, kodėl nuteistųjų J. J. ir M. A. apeliaciniai skundai atmetami.

Taigi, nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjamoje byloje teismai, priimdami sprendimus dėl J. J. ir M. A. kaltės padarius BK 139 straipsnio 2 dalyje, 277 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, pažeidė BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punkto nuostatas, o apeliacinės instancijos teismas – iš BPK 320 straipsnio 3 dalies kylančius reikalavimus. Darytina išvada, kad pagal teismų nustatytas aplinkybes J. J. ir M. A. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 139 straipsnio 2 dalį, 277 straipsnio 1 dalį.

Dėl UAB „A.“ nuteisimo ir BK 20 straipsnio taikymo

Nagrinėjamoje byloje UAB „A.“ pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 277 straipsnio 1 dalyje.

Juridinio asmens baudžiamajai atsakomybei būtinų sąlygų visuma yra nustatyta BK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį juridinis asmuo atsako tik už tas nusikalstamas veikas, už kurių padarymą BK specialiojoje dalyje numatyta juridinio asmens atsakomybė. Pagal BK 20 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tuo atveju, jeigu nusikalstamą veiką padarė fizinis asmuo, kuris eina vadovaujančias pareigas ir turi teisę atstovauti juridiniam asmeniui arba priimti sprendimus jo vardu, arba gali kontroliuoti jo veiklą, ir fizinis asmuo nusikalstamą veiką padaro juridinio asmens naudai arba interesais, veikdamas individualiai ar juridinio asmens vardu.

Pažymėtina, kad BK 20 straipsnio 2 dalies formuluotė „juridinio asmens naudai“ reiškia, kad kaltininko – fizinio asmens – nusikalstama veika turi būti siekiama naudos jo atstovaujamam, kontroliuojamam ar pan. juridiniam asmeniui. Kartu tai atskleidžia fizinio asmens nusikalstamos veikos tyčinės kaltės turinį. Sprendžiant juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygų klausimą, neturi reikšmės, ar dėl tokios fizinio asmens nusikalstamos veikos juridinis asmuo gavo realios naudos, ar ne. Nauda paprastai yra aiškinama kaip turtinės naudos gavimas, o interesų užtikrinimas – kaip reiškiantis kitų (nebūtinai turtinių) juridinio asmens siekių įgyvendinimą. Taigi „intereso“ sąvoka platesnė nei „naudos“ sąvoka ir gali apimti pastarąją. Konstatuojant šią juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygą turi būti nustatyta, kad iš nusikalstamos fizinio asmens veikos juridinis asmuo turi (turės) naudos ir tą naudą pripažįsta (pvz., neteisėtu būdu išgryninti pinigai, naudojami įmonės interesams užtikrinti) arba kai juridinis asmuo suinteresuotas tokia veika ir jos sukuriamais padariniais (pvz., juridinio asmens panaudojimas darant nusikalstamą veiką buvo realiai naudingas: įmonės ūkinės veiklos perspektyvai ir jos konkurencingumui; įmonės įvaizdžiui; ar suteikė įmonei kokių nors pranašumų prieš kitas įmones konkuruojant viešųjų pirkimų konkursuose). Juridinio asmens nauda ar interesas yra alternatyvios jo atsakomybės sąlygos, iš kurių bent vieną būtina nustatyti, nes tai padeda teisiškai įvertinti fizinio asmens padarytą nusikalstamą veiką ir leidžia konstatuoti, jog už tokią fizinio asmens padarytą nusikalstamą veiką, esant ir kitoms BK 20 straipsnio 2 dalyje numatytoms sąlygoms, baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiamas juridinis asmuo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05NS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-95/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-95/2012">2K-P-95/2012</a>).

Nagrinėjamoje byloje teismai tik formaliai konstatavo, kad J. J. ir M. A. darydami BK 277 straipsnio 1 dalyje nusikalstamą veiką veikė UAB „A.“ naudai ir interesams, nepaaiškindami tokios savo išvados. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, šernienos dešros naudojant UAB „A.“ įrangą buvo gaminamos teikiant asmeninę paslaugą pažįstamiems ir byloje nėra duomenų apie tai, kad tai buvo daroma bendrovės naudai arba interesais. Konstatuotina, kad J. J. ir M. A. nusikalstami veiksmai nagrinėjamoje byloje negali būti laikomi veikimu bendrovės naudai ar interesais BK 20 straipsnio prasme, t. y. šiuo atveju nėra juridinio asmens baudžiamajai atsakomybei būtinų sąlygų visumos, nustatytos BK 20 straipsnyje. Taigi byla UAB „A.“ nutrauktina, nes nepadaryta BK 277 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių turinti veika.

Nutraukiant bylą juridiniam asmeniui UAB „A.“, kurį su civiliniu atsakovu AB „Lietuvos draudimas“ sieja draudimo teisiniai santykiai, draudimo bendrovės civilinės atsakomybės pagrindas išnyksta. Dėl to Valstybinės ligonių kasos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo skyrių regresiniai ieškiniai paliekami nenagrinėti (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas), o civilinio atsakovo kasacinio skundo argumentai dėl draudimo sutarties sąlygų taikymo tampa nebeaktualūs ir kolegija dėl jų nepasisako. Pagal BPK 109 straipsnio nuostatas nukentėjusiajam A. J. padaryta žala priteistina solidariai iš nuteistųjų J. J. ir M. A.

Dėl bausmės paskyrimo

J. J. ir M. A. kasaciniuose skunduose taip pat teigiama, kad nuteistiesiems buvo paskirtos neteisingos, per griežtos bausmės. Antai teigiama, kad vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, jiems turėjo būti skiriamos bausmės, nesusijusios su realiu laisvės atėmimu. Su tokiais kasacinių skundų argumentais nėra pagrindo sutikti.

Kaip matyti iš teismų sprendimų, teismai, skirdami nuteistiesiems bausmes, nepažeidė BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, t. y. atsižvelgė į įvykdytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Taip pat teismai atsižvelgė ir į kaltininkų asmenybes (apibūdinami teigiamai, neteisti, bausti administracine tvarka, turi darbą). Pažymėtina, kad galimybė taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti švelnesnę bausmę, nei numatyta BK straipsnio sankcijoje, atsiranda teismui nustačius išskirtines aplinkybes, rodančias, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas prieštarauja teisingumo principui, tačiau tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Kasacinio skundo argumentai, kad trumpalaikės laisvės atėmimo bausmės paskyrimas gali sutrikdyti įmonės darbą, nagrinėjamoje byloje savaime nėra pakankamas pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį.

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad nėra pagrindo teigti, jog teismai, nuteistiesiems už BK 139 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskyrę arešto bausmes, pažeidė BK 55 straipsnio reikalavimus. Antai BK 139 straipsnio 2 dalies sankcijoje yra numatytos dvi alternatyvios bausmės – areštas arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Taigi nesant BK 54 straipsnio 3 dalyje, 62 straipsnyje įtvirtintų aplinkybių už nusikaltimo, nustatyto BK 139 straipsnio 2 dalyje, padarymą kaltininkui yra skiriama viena iš BK 139 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytų bausmių. Taip ir padarė pirmosios instancijos teismas, kaltininkams paskyręs vieną iš BK 139 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytų bausmių – 20 parų areštą. Šiuo atveju paminėtina ir tai, kad pagal BK 49 straipsnį už nusikaltimą nustatoma nuo penkiolikos iki devyniasdešimties parų arešto. Taigi kaltininkams buvo paskirta arešto bausmė artima jo minimaliai trukmei. Šį savo sprendimą pirmosios instancijos teismas motyvavo.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad teismo už nusikalstamas veikas nuteistiesiems J. J. ir M. A. bausmės paskirtos laikantis BK nuostatų, įtvirtinančių bausmių skyrimo pagrindus. Šios bausmės atitinka bausmių tikslus ir nėra pagrindo teigti, kad jos būtų neproporcingos padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui ir todėl neteisingos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 ir 6 punktais,

n u t a r i a :

Širvintų rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 12 d. nutartį pakeisti:

panaikinti nuosprendžio ir nutarties dalis, kuriomis UAB „A.“ nuteistas pagal BK 277 straipsnio 1 dalį, ir šią bylos dalį nutraukti, nes UAB „A.“ nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

panaikinti nuosprendžio ir nutarties dalis, kuriomis iš AB „Lietuvos draudimas“ priteista Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 64 733,73 Lt, Valstybinio socialinio draudimo fondo Kėdainių skyriui 1417,97 Lt, Valstybinio socialinio draudimo fondo Ukmergės skyriui 21 684,41 Lt, Valstybinio socialinio draudimo fondo Jonavos skyriui 1145,94 Lt, Valstybinio socialinio draudimo fondo Vilniaus skyriui 2208,30 Lt, Valstybinio socialinio draudimo fondo Kauno skyriui 556,18 Lt turtinei žalai atlyginti, ir šiuos ieškinius palikti nenagrinėtus;

panaikinti nuosprendžio ir nutarties dalį, kuria iš AB „Lietuvos draudimas“ priteista A. J. 340 Lt turtinei ir 1500 Lt neturtinei žalai atlyginti, ir iš nuteistųjų J. J. ir M. A. priteisti solidariai A. J. 340 Lt turtinei ir 1500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Kitas nuosprendžio ir nutarties dalis palikti nepakeistas.

Nuteistųjų J. J., M. A. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Vladislovas Ranonis

Aldona Rakauskienė

Armanas Abramavičius